Stephane Courtois KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI

Gyvybė pralaimėjo mirčiai,

Bet atmintis laimi
Kovą su nebūtimi.

Cvetan Todorov.
Atminties paklydimai

Anot Raymond'o Queneau, „istorija yra mokslas apie žmonių nelaimes"¹. Mūsų amžius, smurto amžius, iškalbingai patvirtina šį posakį. Tiesa, ir ankstesniais šimtmečiais nedaugelis tautų ir valstybių išvengė masinio smurto apraiškų. Svarbiausios Europos valstybės buvo įsivėlusios į juodaodžių prekybą; Prancūzijos Respublika vykdė kolonizaciją, kuri, nors ir turėjo tam tikrų teigiamų padarinių, iki pat savo pabaigos buvo paženklinta daugybe pasibjaurėtinų epizodų. Jungtinės Amerikos Valstijos ligi šiol persisunkusios tam tikra smurto kultūra, kurios šaknys siekia du didžiuosius nusikaltimus: negrų vergovę ir indėnų naikinimą.

Šiaip ar taip, mūsų amžius šiuo atžvilgiu atrodo pralenkęs savo pirmtakus. Pažvelgę atgal, esame priversti padaryti slogią išvadą: XX amžius buvo baisių žmonijos katastrofų amžius. Du pasauliniai karai, nacizmas, ką jau kalbėti apie siauresnio masto tragedijas Armėnijoje, Biafroje, Ruandoje ir kitur. Juk faktas, kad Otomanų imperija vykdė armėnų, o Vokietija - žydų ir čigonų genocidą. Musolininė Italija masiškai žudė etiopus. Čekams sunkiai sekasi pripažinti, kad jų elgesys su Sudetų vokiečiais 1945-1946 m. nekelia absoliučiai jokių įtarimų. Net prieš mažąją Šveicariją šiandien iškilo praeities šmėkla: juk tai jos bankuose buvo laikomas auksas, kurį nacistai pavogė iš išžudytų žydų. Žinoma, Šveicarijos elgesys nesulyginamas su vokiečių vykdyto genocido žvėriškumu...

Komunizmas įsilieja į šį tragedijų kupiną istorinį laikotarpį ir net sudaro vieną intensyviausių ir reikšmingiausių jo momentų. Komunizmas, svarbusis to trumpo XX amžiaus fenomenas, prasidėjęs 1914 m. ir pasibaigęs Maskvoje 1991 m., ryškiausiai nuspalvina epochos vaizdą. Komunizmas, kuris atsirado anksčiau už fašizmą ir nacizmą, kuris sugebėjo juos pergyventi ir vienaip ar kitaip paliesti keturis didžiuosius žemynus.

Konkrečiai kalbant, kaip mes suprantame žodį „komunizmas"? Pirmiausia reikėtų iškart atskirti doktriną nuo praktikos. Kaip politinė filosofija komunizmas egzistuoja jau ištisus šimtmečius ir net tūkstantmečius. Dar Platonas savo Respublikoje pavaizdavo idealų miestą valstybę, kur žmonės nesugadinti pinigų bei valdžios ir kur valdo išmintis, protas, teisingumas. Kitas tos idėjos apie idealų miestą kūrėjas, garsiosios Utopijos autorius, buvo seras Thomas More'as, mąstytojas ir žymus valstybės vyras, 1530 m. buvęs Anglijos kancleriu ir padėjęs galvą po karaliaus Henriko VIII budelio kirviu. Utopinis mąstymo būdas atrodo esąs visiškai teisėtas visuomenės kritikos įrankis. Jis neatsiejamas nuo idėjinių debatų, o kas gi daugiau, jei ne ginčai dėl idėjų, nelyginant deguonis palaiko mūsų demokratijų gyvastį? Bet tasai komunizmas, apie kurį mes kalbame ir kalbėsime, nesklando idėjų padangėse. Tai labai realus komunizmas, viešpatavęs konkrečioje epochoje, konkrečiose šalyse, įkūnytas garsiųjų lyderių Lenino, Stalino, Мао, Ho Chi Minho, Castro ir kt., o jei kalbėtume apie mūsiškę (Prancūzijos. - Vert. past.) istoriją - Mauri-ce'o Thorezo, Jacques'o Dūdos, Ceorges'o Marchais.

Kad ir kiek komunistinė doktrina, gyvavusi iki 1917 m., pasireikštų realaus komunizmo praktikoje (prie to dar grįšime), būtent jis, tas realusis komunizmas, įgyvendino sistemingas represijas, o klaikiausiais savo siautėjimo momentais pavertė terorą valdymo būdu. Ar ideologija tikrai čia niekuo dėta? Pesimistai ar scholastai visada galės tvirtinti, esą tas realus komunizmas neturėjo nieko bendra su idealiuoju komunizmu. Žinoma, absurdiška būtų dėl XX amžiaus įvykių kaltinti teorijas, sukurtas dar prieš Kristų, Renesanso laikais ar tegu ir XIX amžiuje. Vis dėlto, kaip rašo Ignazio Silone, „revoliucijas, kaip ir medžius, atpažinsi iš vaisių". Ne veltui Rusijos socialdemokratai, žinomi „bolševikų" vardu, nutarė 1917 m. lapkritį pasivadinti „komunistais" (pasivadino 1918 m. kovą. - Leid. past.). Ir neatsitiktinai jie pastatė Kremliaus papėdėje paminklą tiems, kuriuos laikė savo pirmtakais: More'ui ir Campanella'i.

Pranokdami individualius nusikaltimus, epizodines, aplinkybių išprovokuotas žudynes, komunistiniai režimai, norėdami įtvirtinti savo valdžią, pavertė masinius nusikaltimus tikra valdymo sistema. Tiesa, po tam tikro laikotarpio (Rytų Europoje trukusio vos kelerius metus, o SSRS ar Kinijoje - kelis dešimtmečius) teroras susilpnėjo; režimai stabilizavosi, taikydami kasdienį susidorojimą: visų komunikacijos priemonių cenzūrą, sienų kontrolę, disidentų trėmimą. Bet prisiminimai apie terorą vertė ir toliau bijoti gresiančių represijų, taigi laidavo jų efektyvumą. Jokie komunizmo bandymai, nors trumpam susilaukę populiarumo Vakaruose, neišvengė šio dėsnio: nei Kinija „Didžiojo Vairininko" laikais, nei Kim II Sungo Korėja, nei „gerojo dėdulės Но" Vietnamas ir net liepsningojo Fidelio bei tyrojo Che Cuevara'os Kuba, ką jau kalbėti apie Mengistu Etiopiją, Neto Angolą ir Nadžibullah Afganistaną.

Tačiau komunizmo nusikaltimai dar niekada nebuvo teisingai įvertinti nei istoriniu, nei moraliniu požiūriu. Šioje knygoje pirmąsyk bus mėginama išryškinti nusikalstamą komunizmo mastą. Kaip tik toks bus joje keliamas pagrindinis ir globalinis klausimas. Mums gali paprieštarauti - esą dauguma tų nusikaltimų buvo „legalūs", t. y. juos vykdė pagal priimtus įstatymus institucijos, priklausiusios vietiniams režimams, kurie turėjo tarptautinį pripažinimą, o jų vadovus kuo iškilmingiausiai priiminėjo mūsiškiai (Prancūzijos. - Vert. past.) lyderiai. Bet argi ne tą patį galima pasakyti apie nacizmą? Nusikaltimai, apie kuriuos kalbėsime šioje knygoje, apibrėžiami ne pagal komunistinių režimų jurisdikciją, o pagal nerašytą prigimtinių žmogaus teisių kodeksą.

Komunistinių režimų ir partijų istorija, jų politikos istorija, jų santykiai su tautinėmis visuomenėmis ir su tarptautine bendrija negali būti suvesti vien į nusikaltimus ar vien į terorą ir represijas. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje ir „liaudies demokratijos" šalyse teroras atslūgo, lygiai tas pats buvo ir Kinijoje mirus Мао: visuomenė pradėjo atsigauti, „taikus sambūvis", net ir būdamas „klasių kovos tęsinys, tik kitomis formomis", tapo tarptautinio gyvenimo elementu. Tačiau archyvai ir gausūs liudijimai rodo, kad teroras iš pat pradžių buvo vienas svarbiausių šiuolaikinio komunizmo bruožų. Išmeskime iš galvos mintį, kad įkaitų sušaudymas vienur, maištaujančių darbininkų žudynės kitur ar šimtų tūkstančių valstiečių išmarinimas badu buvo tik aplinkybių nulemti „nelaimingi atsitikimai", būdingi tam tikrai šaliai ar tam tikrai epochai. Mūsų analizė neapsiriboja kiekvienu specifiniu atveju ir teigia, kad visa komunistinė sistema per visą savo gyvavimo laikotarpį buvo nusikalstamo pobūdžio.

Apie ką gi mes kalbėsime, apie kokius nusikaltimus? Komunizmo įvykdyti nusikaltimai nesuskaičiuojami: pirmiausia tai nusikaltimai dvasiai, taip pat nusikaltimai visuotinei kultūrai ir tautinėms kultūroms. Stalinas įsakė nugriauti Maskvoje dešimtis cerkvių, Ceausescu - sugriauti istorinį Bukarešto centrą, norėdamas pastatydinti ten paminklus ir nutiesdinti megalomaniškus prospektus, Pol Potas - po vieną akmenį išardyti Pnompenio katedrą ir džiunglėmis užleido Angkoro šventyklas; per kultūrinę maoistų revoliuciją Raudonoji gvardija sudaužė ar sudegino neįkainojamus lobius, Bet nors ir kokie skaudūs gali ilgainiui pasirodyti šie praradimai tiek konkrečioms tautoms, tiek visai žmonijai, ką gi jie reiškia palyginti su masinėmis žmonių - vyrų, moterų, vaikų - žudynėmis?!

Taigi mes minėsime tik nusikaltimus žmogui. Kalbant apie teroro fenomeną, šie nusikaltimai yra esminiai, juos galima sugrupuoti pagal bendrą sąrašą, net jeigu kuris nors režimas praktikuoja tam tikrą susidorojimo su „priešais" būdą dažniau nei kitas: mirties bausmė (įvairiais būdais - sušaudant, pakariant, paskandinant, užmušant lazdomis, o kai kada naudojant dujas, nuodus ar surengiant automobilio katastrofą); marinimas badu (išprovokuoti bado, kaip visuotinės nelaimės, atvejai nesuteikiant gyventojams pagalbos; arba negelbstint kilus badui dėl nederliaus), ištrėmimas (galintis baigtis mirtimi arba trėmimo metu, pvz., varant koloną pėsčiomis ar pervežant tremiamuosius gyvuliniais vagonais, arba tremties ar priverstinių darbų vietoje - nuo išsekimo, ligų, bado, šalčio). Vadinamojo „pilietinio karo" atvejis yra sudėtingesnis: ne taip lengva atskirti, kur baigiasi valdžios kova su maištininkais ir kur prasideda civilių gyventojų žudynės.

Vis dėlto galime sudaryti pirmąją suvestinę, kurios duomenys tėra labai apytikriai ir minimalūs, dar ilgai jie turės būti tikslinami. Bet jau ir dabar, tokie, kokie yra, tie skaičiai akivaizdžiai parodo netekčių mastą ir gvildenamos temos svarbą:

- SSRS: 20 milijonų aukų,

- Kinija: 65 milijonai aukų,

- Vietnamas: 1 milijonas aukų,

- Šiaurės Korėja: 2 milijonai aukų,

- Kambodža: 2 milijonai aukų,

- Rytų Europa: 1 milijonas aukų,

- Lotynų Amerika: 150 000 aukų,

- Afrika: 1,7 milijono aukų,

- Afganistanas: 1,5 milijono aukų,

- tarptautinis komunistinis judėjimas ir nevaldančios komunistų partijos: apie 10 milijonų aukų.

Iš viso susidaro arti šimto milijonų aukų.

Po šiais nevienodais skaičiais slypi labai skirtingos situacijos. Pagal santykį „pirmenybė" neginčytinai atitenka Kambodžai: ten Pol Potas per pusketvirtų metų sugebėjo žiauriausiais būdais (visuotinis badas, kankinimai) išžudyti maždaug ketvirtadalį visų šalies gyventojų. Tačiau maoistinis eksperimentas pribloškia į jį įtrauktų liaudies masių apimtimi. O kalbant apie lenininę ir stalininę Rusiją, jos grynai eksperimentinė, bet puikiai apgalvota, logiška politinė veikla tiesiog stingdo kraują gyslose.

Žinoma, elementarus nagrinėjimas, kurio mes ėmėmės, toli gražu neišsemia šios temos. Norint į ją įsigilinti, reikėtų kokybinės analizės, besiremiančios nusikaltimo apibrėžimu. Toks apibrėžimas turi būti pagrįstas objektyviais ir juridiniais kriterijais. Valstybės įvykdyto nusikaltimo problema juridiniu požiūriu pirmąkart buvo iškelta 1945 m. sąjungininkų surengtame Niurnbergo tribunole, turėjusiame teisti nacistų nusikaltimus. Šių nusikaltimų prigimtis buvo apibrėžta šeštajame Tribunolo statuto straipsnyje. Buvo išskirtos trys didžiųjų nusikaltimų kategorijos: nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmonijai. Tačiau nagrinėdami nusikaltimus, įvykdytus tiek lenininio/stalininio režimo metais, tiek komunistiniame pasaulyje apskritai, nesunkiai atpažįstame kiekvieną šių trijų kategorijų.

Nusikaltimai taikai apibrėžti 6^a straipsnyje. Nusikaltimu taikai laikomas „agresyvaus karo rengimas, tokio karo pradėjimas ar tęsimas, taip pat ir vadovavimas karinei agresijai; karo, pažeidžiančio sutartis ar tarptautinius susitarimus, rengimas, pradėjimas, tęsimas ar vadovavimas jam; dalyvavimas sąmoksle siekiant įvykdyti kurį nors iš aukščiau išvardytų veiksmų". Stalinas neginčytinai padarė tokį nusikaltimą - užtenka paminėti slaptas derybas su Hitleriu, kai 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutartimis buvo numatytas Lenkijos padalijimas ir galimybė Sovietų Sąjungai aneksuoti Baltijos valstybes, Šiaurės Bukoviną ir Besarabiją. Rugpjūčio 23 d. sutartis, išvadavusi Vokietiją nuo pavojaus kautis dviem frontais, tiesiogiai išprovokavo Antrojo pasaulinio karo pradžią. Stalinas padarė kitą nusikaltimą taikai, 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolęs Suomiją. Tokiems pat nusikaltimams priklauso netikėtas užpuolimas, Šiaurės Korėjos įvykdytas prieš Pietų Korėją 1950 m. birželio 25 d., ir masinė komunistinės Kinijos armijos intervencija. Ardomoji veikla, prie kurios prisidėjo Maskvos finansuojamos komunistų partijos, irgi galėtų būti laikoma nusikaltimu taikai, nes ji atvedė į karus; pvz., po komunistinio perversmo Afganistane 1979 m. gruodžio 27 d. prasidėjo masinė karinė SSRS intervencija, atnešusi karą, kuris dar nepasibaigė.

Karo nusikaltimai apibrėžti б^b straipsnyje kaip „karo įstatymų ir papročių pažeidimai". Neapsiribodami jau išvardytais, šie pažeidimai apima: „blogą elgesį su civiliais gyventojais okupuotose teritorijose, tokių gyventojų žudymą, jų trėmimą priverstiniams darbams ar bet kuriuo kitu tikslu; blogą elgesį su karo belaisviais ar jūroje atsidūrusiais žmonėmis ir jų žudymą; mirties bausmę įkaitams; visuomeninio ar privataus turto plėšimą; nemotyvuotą miestų ir kaimų griovimą ar niokojimą, nepateisinamą karinių poreikių". Karo įstatymai ir papročiai įtraukti į konvencijas, iš kurių žinomiausia Hagos konvencija, sudaryta 1907 m. Ji numato: „Karo metu gyventojams ir kariaujantiems galioja tarptautinės teisės principai, pagrįsti civilizuotose tautose nusistovėjusiais papročiais, žmoniškumo dėsniais ir visuomenės sąžinės reikalavimais".

Betgi Stalinas įsakė ar leido įvykdyti daugybę karo nusikaltimų; labiausiai sukrečiantis yra beveik visų 1939 m. paimtų nelaisvėn lenkų karininkų likvidavimas (4500 Lenkijos kariškių sušaudymas Katynėje tėra to visuotinio likvidavimo epizodas). Kiti, kur kas didesnio masto nusikaltimai liko nepastebėti, kaip antai šimtų tūkstančių vokiečių kariškių, patekusių nelaisvėn 1943-1945 m., žudynės ar mirtis Gulage. Pridėkime prie to masinius vokiečių moterų prievartavimus okupuotoje Vokietijoje (tą darė Raudonosios armijos kareiviai), o kur dar sistemingas pramonės įrengimų grobimas Raudonosios armijos okupuotuose kraštuose! 6^b straipsnyje taip pat minimi organizuoti rezistentai, atvirai kovoję su komunistų valdžia, jeigu jie patenka į nelaisvę ir yra sušaudomi ar ištremiami, kaip antai antinacistinės rezistencinės lenkų organizacijos AK kovotojai, ginkluotų Pabaltijo ir Ukrainos partizanų organizacijų nariai, afganų rezistentai ir t. t.

Posakis „nusikaltimas žmonijai" pirmąkart buvo pavartotas 1915 m. gegužės 18 d. bendroje Prancūzijos, Anglijos ir Rusijos deklaracijoje, pasmerkusioje Turkiją už armėnų žudynes, kurios buvo apibūdintos kaip „naujas Turkijos nusikaltimas žmonijai ir civilizacijai". Nacistinės represijos paskatino Niurnbergo tribunolą savo 6^C straipsnyje pateikti naują tos sąvokos apibrėžimą: „Nusikaltimu žmonijai laikomas nužudymas, masinis naikinimas, pavergimas, deportavimas ir bet kokia kita nežmoniška akcija prieš bet kokius civilius gyventojus dar iki karo ar per karą, taip pat ir persekiojimas dėl politinių, rasinių ar religinių motyvų, jeigu šios akcijos ar persekiojimai (nepriklausomai nuo to, ar jie pažeidžia vidaus įstatymus, galiojančius tose šalyse, kur minėtosios akcijos ar persekiojimai buvo įvykdyti, ar nepažeidžia) buvo įvykdyti po bet kokio nusikaltimo, esančio Tribunolo kompetencijoje, ar yra susiję su tokiu nusikaltimu".

Savo kaltinamojoje kalboje Niurnberge François de Mentho-nas, Prancūzijos generalinis prokuroras, pabrėžė ideologinį tų nusikaltimų pobūdį:

„Aš ketinu jums įrodyti, kad bet koks organizuotas ir masinis nusikalstamumas išplaukia iš to, ką aš pavadinčiau nusikaltimu dvasiai. Turiu galvoje tą doktriną, kuri neigia bet kokias dvasines vertybes, pagrįstas protu ar morale, kuriomis tautos bandė vadovautis ištisus tūkstantmečius, žmonijai palengva progresuojant. Toji doktrina siekia nustumti žmoniją atgal į barbarybę, bet nebe į tą natūralią ir spontanišką barbarybę, kuri būdinga pirmykštėms gentims, o į demonišką barbarybę, nes ši yra sąmoninga ir pasitelkia savo tikslams visas materialines priemones, kuriomis žmogus gali disponuoti šiuolaikinio mokslo dėka. Šis nusikaltimas dvasiai - tai toji prigimtinė nacionalsocializmo nuodėmė, iš kurios išplaukia visi nusikaltimai. Šia pasibaisėtina doktrina remiasi rasizmas. [...] Apie ką tik kalbėtume - ar apie nusikaltimus taikai, ar apie karo nusikaltimus, bet kuriuo atveju susiduriame ne su atsitiktiniu, situaciniu nusikaltimu, kurį įvykiai galėtų, žinoma, ne pateisinti, o bent jau paaiškinti, - susiduriame su sistemingu nusikaltimu, tiesiogiai ir neišvengiamai išplaukiančiu iš baisingos doktrinos, kuriai savo laisva valia tarnavo nacistinės Vokietijos vadovai".

François de Menthonas taip pat patikslino, kad tos deportacijos, kurių tikslas buvo aprūpinti vokiečių karo mašiną papildoma darbo jėga, ir tos, kuriomis buvo siekiama išnaikinti opozicionierius, iš esmės tebuvo „natūrali nacionalsocializmo doktrinos pasekmė. Juk pagal šią doktriną žmogus yra bevertis, jeigu jis netarnauja vokiečių rasei". Visos Niurnbergo tribunole pasakytos kalbos primygtinai pabrėžė vieną svarbiausių nusikaltimo žmonijai charakteristikų: faktą, kad tokiu atveju valstybės galybė tarnauja nusikalstamai politikai ir nusikalstamai praktikai. Tačiau Tribunolo kompetencija apsiribojo nusikaltimais, įvykdytais per Antrąjį pasaulinį karą. Būtinai reikėjo juridinę sąvoką praplėsti, kad ji apimtų situacijas prieš šį karą ir po jo. Naujasis Prancūzijos Baudžiamasis kodeksas, priimtas 1992 m. liepos 23 d., apibrėžia nusikaltimą žmonijai šitaip: „Deportacija, pavergimas arba masiškai ir sistemingai praktikuojami sušaudymai be teismo, žmonių pagrobimai, kankinimai ar kitokie žiaurūs poelgiai, vykdomi vadovaujantis politiniais, filosofiniais, rasiniais ar religiniais motyvais ir siekiant įgyvendinti išankstinį planą, nukreiptą prieš tam tikrą civilių gyventojų grupę" (pabraukta mūsų).

Visi šie apibrėžimai, ir ypač paskutinis, naujausias prancūziškas apibrėžimas, gali būti pritaikyti daugybei nusikaltimų, įvykdytų Lenino ir ypač Stalino laikais, o vėliau - visose komunistinių režimų šalyse, išskyrus Kubą ir sandinistų Nikaragvą (su sąlyga, kad tai dar bus patikrinta). Pagrindinė sąlyga atrodo neginčytina: komunistiniai režimai veikė vardan „Valstybės, praktikuojančios ideologinės hegemonijos politiką". Būtent dėl doktrinos, t. y. logiško ir būtino sistemos pagrindo, buvo išžudyti dešimtys milijonų niekuo nekaltų žmonių, kuriems nieko nebuvo galima prikišti - nebent pripažinti, kad koks nors asmuo yra nusikaltėlis vien dėl to, kad jis yra bajoras, buržujus, buožė, ukrainietis ir net darbininkas arba... komunistų partijos narys. Veiksmingas nepakantumas buvo įgyvendinamos programos dalis. Argi ne didysis sovietinių profesinių sąjungų vadas Tomskis skelbė 1927 m. lapkričio 13 d. laikraščio Trud numeryje: „Pas mus gali būti ir kitų partijų. Bet štai koks pagrindinis principas skiria mus nuo Vakarų: įsivaizduotina situacija - viena partija viešpatauja, visos kitos sėdi kalėjime" ².

Nusikaltimo žmonijai sąvoka yra kompleksinė ir apima tiksliai apibrėžtus nusikaltimus. Vienas specifiškiausių yra genocidas.

Po nacių vykdyto žydų genocido, norint patikslinti Niurnbergo tribunolo 6^c straipsnį, ši sąvoka buvo apibrėžta 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų konvencijoje: „Genocidu vadinamas kiekvienas žemiau išvardytų veiksmų, įvykdytų siekiant visiškai ar dalinai sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) grupės narių žudymas, b) rimta žala fizinei ar psichinei grupės narių sveikatai, c) sąmoningas sudarymas grupei tokių gyvenimo sąlygų, kurių pasekmė būtų visiškas ar dalinis grupės išnaikinimas, d) priemonės, turinčios užkirsti kelią vaikų gimimui tokios grupės viduje, e) priverstinis vaikų perkėlimas iš vienos grupės į kitą".

Naujasis Prancūzijos Baudžiamasis kodeksas pateikia dar platesnį genocido apibrėžimą: „Tai veiksmai įgyvendinant iš anksto sudarytą ir suderintą planą, kuriuo siekiama visiškai ar dalinai sunaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, arba tam tikrą grupę, vadovaujantis bet kuriuo kitu savavališku kriterijumi“ (pabraukta mūsų). Šis juridinis apibrėžimas neprieštarauja filosofiškesniam Andrė Frossard'o pasiūlytam apibrėžimui, kuriame sakoma: „Nusikaltimas žmonijai yra kiekvienu atveju, kai kažkas nužudomas tuo pretekstu, kad jis gimė"³. O Vasilijus Grosmanas trumpame puikiame apsakyme Viskas praeina rašo apie savo herojų Ivaną Grigorjevičių, grįžusį iš lagerio: „jis liko tas, kas buvo nuo pat gimimo: žmogus"⁴ . Kaip tik už tai jis ir buvo represuotas. Prancūziškasis apibrėžimas leidžia suprasti, kad genocidas ne visada būna vienodas: nukreiptas prieš žydus, jis yra rasinis, bet jis gali pasirinkti taikiniu ir socialines grupes. Savo knygoje, išspausdintoje Berlyne 1924 m. ir pavadintoje Raudonasis teroras Rusijoje, rusų istorikas socialistas Sergejus Melgunovas citavo Lacį, vieną pirmųjų ČK (sovietinės politinės policijos) viršininkų, kuris 1918 m. lapkričio 1 d. davė savo agentams tokius nurodymus: „Mes nekariaujame su pavieniais žmonėmis. Mes naikiname buržuaziją kaip klasę. Tardymo metu neieškokite dokumentų ir įrodymų, liudijančių, kad kaltinamasis yra kažką padaręs ar pasakęs prieš sovietų valdžią. Pirmas klausimas, kurį jūs turite jam užduoti, turi būti štai koks: kokiai klasei jis priklauso, kokia jo kilmė, koks išsilavinimas, kokia profesija"⁵.

Leninas ir jo draugai iš pat karto atsidūrė negailestingos „klasių kovos" įkarštyje, kuomet politinis, ideologinis varžovas ar netgi nepaklusnūs gyventojai buvo laikomi priešais. Su jais buvo ir elgiamasi kaip su priešais - jie turėjo būti sunaikinti. Bolševikai nutarė tiek legaliai, tiek fiziškai sunaikinti bet kokią opoziciją, bet kokį -net ir pasyvų - pasipriešinimą jų hegemoninei valdžiai, ir ne tik tada, kai priešinosi politinių oponentų grupės, bet ir tada, kai priešiškumu galėjo būti įtariamos socialinės grupės (aristokratija, buržuazija, inteligentija, Bažnyčia ir t. t.) ir tam tikrų profesijų atstovai (karininkai, žandarai...). Kartais tas susidorojimas su opozicija virsdavo genocidu. Pradedant 1920 m. genocido apibrėžimą visiškai atitinka „dekazokizacija": konkrečioje teritorijoje įsikūrę gyventojai - kazokai - buvo išnaikinti, vyrai sušaudyti, moterys, vaikai ir seniai ištremti, kaimai sugriauti arba juose apgyvendinti kiti žmonės, ne kazokai. Leninas prilygino kazokus Prancūzų revoliucijos laikų Vandėjai ir ragino elgtis su jais pagal principus, kuriuos šiuolaikinio komunizmo „išradėjas" Gracchusas Babeufas dar 1795 m. vadino „populicidu" („liaudžudyste")’⁶.

1930-1932 m. vykęs išbuožinimas iš esmės buvo ta pati „dekazokizacija", tik kur kas didesnio masto. Be to, šios operacijos reikalavo jau Stalinas, kurio šūkį „išnaikinti buožes kaip klasę" po visą šalį ištrimitavo režimo propaganda. Buožės, priešinęsi kolektyvizacijai, buvo sušaudyti, kiti - ištremti kartu su moterimis, vaikais ir seniais. Žinoma, ne visi jie buvo nužudyti tiesiogine šio žodžio prasme, bet priverstiniai darbai, kuriems jie buvo išvežti į dykas Sibiro ar Tolimosios Šiaurės vietas, nedaug tepaliko jiems šansų išlikti gyviems. Ten išmirė šimtai tūkstančių, tačiau tikslus aukų skaičius vis dar nežinomas. O baisusis 1932-1933 m. badas Ukrainoje, susijęs su kaimiečių priešinimusi priverstinei kolektyvizacijai, per keletą mėnesių nusinešė 6 milijonų žmonių gyvybes.

Šiuo atveju „klasinis" genocidas supanašėja su „rasiniu" genocidu: buožės ukrainiečio, kurį Stalino režimas sąmoningai privarė prie bado, vaiko mirtis „prilygsta" bado mirčiai Varšuvos žydų gete uždaryto vaiko, kurį privertė badauti nacistų režimas. Tačiau šis konstatavimas jokiu būdu nereiškia, kad mums kyla kokių nors abejonių dėl „Osvencimo (Aušvico) fenomeno", kur buvo pastatytas „naikinimo fabrikas", naudojantis moderniausią techniką ir dujas aukų kremacijai, paverstai tikru „pramoniniu procesu". Mums svarbu pabrėžti daugelio komunistinių režimų ypatybę - sistemingą naudojimąsi „bado ginklu"; režimas stengiasi kontroliuoti visus turimus maisto išteklius ir paskirsto juos tik priklausomai nuo vienokios ar kitokios kategorijos gyventojų „nuopelnų", pasitelkdamas tam kartais nepaprastai ištobulintą normavimo sistemą. Šitaip galima išprovokuoti siaubingus badmečius. Nepamirškime, kad po 1918 m. badas, nusinešęs šimtus tūkstančių ir net milijonus gyvybių, siautėjo tik komunistinėse šalyse. Net pastaruoju dešimtmečiu dvi Afrikos valstybės, priskiriančios save prie marksizmo-leninizmo pasekėjų -Etiopija ir Mozambikas - ne kartą patyrė pragaištingą badą.

Galima sudaryti pirmąją globalinę šių nusikaltimų suvestinę:

- dešimčių tūkstančių įkaitų ar be teismo ir be tardymo įkalintų žmonių sušaudymas ir šimtų tūkstančių sukilusių darbininkų bei valstiečių žudynės 1918-1922 m.;

- 1921-1922 m. badas, nusinešęs 5 milijonus aukų;

- Dono kazokų likvidavimas ir ištrėmimas 1920 m.;

- dešimtys tūkstančių žmonių, nužudytų lageriuose 1918-1930 m.;

- beveik 690 000 žmonių likvidavimas per „Didįjį valymą" 1937-1938 m.;

- dviejų milijonų buožių (arba prie jų priskirtų) ištrėmimas 1930-1932 m.;

- šešių milijonų ukrainiečių sunaikinimas per išprovokuotą 1932-1933 m. badmetį, nesuteikus jiems pagalbos;

- šimtų tūkstančių lenkų, ukrainiečių, pabaltijiečių, moldavų ir besarabų ištrėmimas 1939-1941, o paskui 1944-1945 m.;

- Pavolgio vokiečių ištrėmimas 1941 m.;

- Krymo totorių ištrėmimas 1943 m.;

- čečėnų ištrėmimas 1944 m.;

- ingušų ištrėmimas 1944 m.;

- Kambodžos miestų gyventojų ištrėmimas ir likvidavimas 1975— 1978 m.;

- lėtas tibetiečių naikinimas, kurį nuo 1950 m. vykdo kinai, ir t. t.

Leninizmo ir stalinizmo nusikaltimus galėtum vardyti be galo, juo labiau kad juos dažnai kuo ištikimiausiai atkartodavo Мао Zedongo, Kim II Sungo, Pol Poto režimai.

Lieka atsakyti į sunkų epistemologinį klausimą: ar istorikas, apibūdindamas ir interpretuodamas faktus, turi teisę vartoti sąvokas „nusikaltimas žmonijai" ir „genocidas", kurios, kaip matėme, priklauso juridinei sferai? Gal šios sąvokos pernelyg sąlygojamos konjunktūrinių imperatyvų - nacizmo pasmerkimo Niurnberge - ir todėl negalima jų vartoti istoriniuose samprotavimuose, kurių tikslas - patikima analizė? Kita vertus, ar neturi šios sąvokos per daug „reikšmių", galinčių „iškreipti" objektyvią istorinę analizę?

Pirmuoju punktu galima pasakyti štai ką: šio šimtmečio istorija parodė, kad masinės žudynės, praktikuojamos valstybių arba partijų-valstybių, nebuvo vien nacistų veiklos metodas. Bosnija ir Ruanda įrodo, kad toji praktika tebegyvuoja ir kad ji neabejotinai bus viena pagrindinių šio amžiaus charakteristikų.

O dėl antrojo punkto, tai negali būti nė kalbos apie grįžimą prie istorinių XIX a. koncepcijų, kada istorikas labiau stengėsi „teisti" negu „suprasti". Tačiau ar gali istorikas, susidūręs su baisiomis žmonijos tragedijomis, už kurias tiesiogiai atsakingos tam tikros ideologinės ir politinės koncepcijos, atsisakyti remtis humanistine koncepcija, susijusia su mūsų judėjiška-krikščioniška civilizacija ir su mūsų demokratine kultūra - pvz., pagarba žmogui? Daug garsių istorikų, kalbėdami apie nacistų nusikaltimus, nedvejodami vartoja posakį „nusikaltimas žmonijai", kaip daro Jeanas Pierre'as Azema savo straipsnyje apie Osvencimą⁷ ar Pierre'as Vidal-Naquet, rašydamas apie Touvier procesą ⁸. Taigi, mūsų manymu, nebus neteisėta vartoti šiuos terminus apibūdinti kai kuriems nusikaltimams, įvykdytiems komunistinių režimų šalyse.

Be tiesioginės valdančiųjų komunistų atsakomybės, dar iškyla klausimas dėl bendrininkavimo. Kanados Baudžiamojo proceso kodeksas, perdirbtas 1987 m., savo 7-ajame (3.77) straipsnyje skelbia, kad į nusikaltimus žmonijai įeina tokie nusižengimai kaip bandymas, bendrininkavimas, patarimas, pagalba, skatinimas ar faktinis bendrininkavimas⁹. Prie nusikaltimų žmonijai 7-uoju (3.76) straipsniu taip pat priskiriami „bandymas, sąmokslas, bendrininkavimas po veikos, patarimas, pagalba ar skatinimas tos veikos atžvilgiu" (pabraukta mūsų). Ogi nuo trečiojo ligi šeštojo mūsų amžiaus dešimtmečio viso pasaulio komunistai ir daugybė kitų žmonių karštai plojo pirma Lenino, paskui Stalino politikai. Šimtai tūkstančių stojo į komunistų Internacionalo ir vietinių „pasaulinės revoliucijos partijos" skyrių eiles. Šeštajame-aštuntajame dešimtmetyje kiti šimtai tūkstančių šlovino „Didijį Vairininką", vadovavusį revoliucijai Kinijoje, ir liaupsino Didžiojo šuolio ar kultūrinės revoliucijos nuopelnus. Dar arčiau mūsų dienų apsčiai buvo tokių, kurie džiaugėsi Pol Poto atėjimu į valdžią¹⁰. Daugelis pasakys, girdi, „jie nežinojo". Tiesa, ne visada buvo lengva sužinoti, kas gi dedasi iš tikrųjų, nes vienas mėgstamiausių ir dažniausių gynybos būdų, kurį komunistiniai režimai meistriškai taikė, buvo tam tikrų įvykių ar tam tikros informacijos įslaptinimas. Bet labai dažnai tas nežinojimas veikiau buvo kovingo tikėjimo sąlygotas apakimas. O juk nemaža faktų buvo žinoma jau penktajame-šeštajame dešimtmetyje. Ir jeigu daugelis tų pataikūnų šiandien nusigręžė nuo savo vakarykščių stabų, jie tą padarė tylomis ir santūriai. Bet ką manyti apie tokį amoralumą, kuris pasireiškia savo pažiūrų nuslėpimu širdies gilumoje, ničnieko iš to nepasimokius?

1969 m. Robert'as Conquestas, vienas komunistinio teroro studijų pradininkų, rašė: „Tai, kad šitiek žmonių iš tiesų it patikli žuvis jauką „prarijo" [Didįjį valymą], neabejotinai tapo vienu faktorių, leidusių visą valymą apskritai. Procesai būtų mažai ką tesudominę, jeigu jų nebūtų pripažinę teisėtais kai kurie užsienio komentatoriai, taigi „nepriklausomieji". Šie privalo, bent jau iš dalies, prisiimti atsakomybę už bendrininkavimą tose politinėse žmogžudystėse - arba, šiaip ar taip, pripažinti esą atsakingi už tai, kad jos atsinaujino tada, kai pirmoji operacija, Zinovjevo procesas (įvykęs 1936 m.), susilaukė nepateisinamo pritarimo"¹¹ . Jeigu šitaip vertinsime moralinį ir intelektualinį tam tikro nekomunistų skaičiaus bendrininkavimą, tai ką jau sakyti apie komunistų bendrininkavimą? Dabar nebeprisimenama, kad Louis Aragonas viešai atgailavo už tai, kam viename eilėraštyje, parašytame 1931 m., ragino įsteigti Prancūzijoje komunistinę politinę policiją¹² - nors vienu metu atrodė kritikuojąs stalinizmo laikotarpį.

Jozephas Bergeras, buvęs atsakingas Kominterno darbuotojas, taip pat patekęs į „valymą" ir pabuvojęs lageriuose, cituoja laišką, gautą iš vienos buvusios Gulago kalinės, kuri ir grįžusi iš lagerių liko partijoje: „Mano kartos komunistai pripažino Stalino autoritetą. Jie pritarė jo nusikaltimams. Tai tiesa kalbant ne tik apie sovietinius komunistus, bet ir apie viso pasaulio komunistus, ir šia gėda paženklinti tiek kiekvienas iš mūsų, tiek ir visi kartu. Mes galime nuplauti ją tik tuomet, jeigu elgsimės taip, kad tokie dalykai niekada nepasikartotų. Kas gi atsitiko? Ar mes buvome visiškai netekę proto tada, ar išduodame komunizmą dabar? O tiesa šit kokia: visi mes, neišskiriant nė tų, kurie buvo artimiausi Stalinui, suvokėme tuometinius nusikaltimus kaip visišką jų priešingybę. Mes laikėme juos svarbiu įnašu į socializmo pergalę. Mes tikėjome, kad visa tai, kas stiprina politinę komunistų partijos galią Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje, prisideda prie socializmo pergalės. Mes niekada net neįsivaizdavome, kad komunizmo viduje galėtų susidaryti konfliktas tarp politikos ir etikos"¹³ .

Savo ruožtu Jozephas Bergeras patikslina: „Aš manau, kad jeigu galima pasmerkti tuos, kurie pritarė Stalino politikai (o taip elgėsi anaiptol ne visi komunistai), kur kas sunkiau priekaištauti jiems už tai, kam jie neužkirto kelio tiems nusikaltimams. Manyti, kad net aukštus postus užimantys žmonės galėjo sukliudyti jo užmačioms, - vadinasi, visai nesuprasti, kas buvo tas bizantiškasis despotizmas". Jozephui Bergerui „atleistina", nes jis atsidūrė Sovietų Sąjungoje ir buvo įsuktas tos pragaro mašinos, negalėdamas ištrūkti iš jos gniaužtų. Tačiau Vakarų Europos komunistai, virš kurių nekabojo tiesioginė NKVD grėsmė, - koks apakimas vertė juos toliau liaupsinti sistemą ir jos vadą? Dievaži, tasai juos užkerėjęs ir apsvaiginęs magiškasis gėrimas iš tiesų turėjo būti galingas! Savo puikiame veikale apie rusų revoliuciją, pavadintame Sovietinė tragedija, Martinas Malia kilsteli šydo kraštelį, kalbėdamas apie „tą paradoksą, kai dideli idealai baigiasi dideliais nusikaltimais"¹⁴ . Annie Kriegel, kita įžymi komunizmo analitikė, primygtinai pabrėžia tą bemaž neišvengiamą dviejų komunizmo pusių, šviesiosios ir tamsiosios, sąnarą.

Cvetanas Todorovas pateikia pirmą atsakymą į šį paradoksalų klausimą: „Vakarų demokratijos atstovas linkęs manyti, kad totalitarizmas yra absoliučiai svetimas normaliems žmogaus siekiams. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, totalitarizmas nebūtų taip ilgai išsilaikęs ir įtraukęs į savo kilvaterį tokios daugybės žmonių. Priešingai: totalitarizmas yra reto ir pasibaisėtino efektyvumo mašina. Komunistinė ideologija siūlo geresnės visuomenės įvaizdį ir ragina mus jos siekti, o argi noras pakeisti pasaulį vardan idealo nėra sudedamoji žmogaus asmenybės dalis? [...] Be to, komunistinė visuomenė išvaduoja individą nuo atsakomybės: visada sprendžia „jie". O juk atsakomybė dažnai yra sunki našta. [...] Potraukis prie totalitarinės sistemos, kurį nesąmoningai jaučia labai daug individų, atsiranda iš baimės: bijoma laisvės ir atsakomybės. Tuo ir paaiškinamas visų autoritarinių režimų populiarumas (būtent tokia yra Ericho Frommo tezė Laisvės baimėje); apie „savanorišką vergovę" rašė dar La Boétie"¹⁵ .

Tie, kurie puolėsi savanoriškai vergauti, ne visada buvo ir yra abstraktūs, teoriniai bendrininkai. Jeigu kas sutinka su propaganda, kurios paskirtis - nuslėpti tiesą, ir/ar prie tos propagandos prisideda, tai visada yra aktyvus bendrininkas. Nes viešumas yra vienintelis būdas (nors ir ne visada efektyvus, kaip neseniai parodė Ruandos tragedija) kovoti su masiniais nusikaltimais, padarytais ar daromais paslapčia, saugant juos nuo nekuklių žvilgsnių.

Komunistinės valdžios fenomeno esmės - diktatūros ir teroro -analizė nėra lengvas dalykas. Jeanas Ellensteinas apibrėžė stalinizmo fenomeną kaip graikiškos tironijos ir rytietiško despotizmo samplaiką. Tokia formuluotė patraukli, bet ji neatspindi nūdieniško šio reiškinio pobūdžio, jo totalitarinio veikimo spindulio, besiskiriančio nuo kitų diktatūros formų, žinomų iš anksčiau. Trumpa lyginamoji apžvalga leis geriau jį suvokti.

Pirmiausia galima būtų priminti rusiškąją priespaudos tradiciją. Bolševikai kovojo su teroristiniu caro režimu, kuris, beje, labai nublanksta prieš valdančiojo bolševizmo baisybes. Caras atiduodavo politinius kalinius tikram teismui; gynėjai galėjo kalbėti jame tiek pat (jeigu ne daugiau), kiek ir kaltintojai, šaukdamiesi savo visuomenės viešosios nuomonės, kurios komunistiniame režime išvis nebuvo, o ypač -tarptautinės viešosios nuomonės. Kaliniai ir nuteistieji naudojosi kalėjimų reglamento teikiamomis lengvatomis, o trėmimo ir gyvenimo tremtyje sąlygos buvo palyginti lengvos. Tremtiniai galėjo vykti į trėmimo vietą kartu su šeima, skaityti ir rašyti ką panorėję, medžioti, žuvauti, nekliudomai susitikinėti su savo „nelaimės" draugais. Leninas ir Stalinas galėjo tuo įsitikinti iš savo patirties. Net F. Dostojevskio Užrašai iš mirusiųjų namų, kurie vos pasirodę taip sukrėtė viešąją nuomonę, nedaro jokio įspūdžio palyginti su komunizmo siaubu. Žinoma, nuo 1880 iki 1914 m. Rusijoje būta neramumų, riaušių ir sukilimų, kuriuos žiauriai malšino archajiška politinė sistema. Tačiau per visą 1825-1917 m. laikotarpį, taigi per 92 metus, Rusijoje už politinius įsitikinimus ar už politinę veiklą buvo nuteista mirti 6360 žmonių. Iš jų mirties bausmė buvo įvykdyta 3932 nuteistiesiems: nuo 1825 iki 1905 m. - 191, o nuo 1906 iki 1910 m. - 3741. Tą skaičių bolševikai viršijo jau 1918 m. kovą, tepabuvę valdžioje vos keturis mėnesius. Taigi carinių represijų balanso nėra ko nė lyginti su komunistinio teroro balansu.

Pradedant 1924 m. komunizmas įnirtingai smerkė fašistinių režimų praktikuojamą terorą. Ir šiuo atveju net skubota skaičių apžvalga rodo, kad ne viskas taip paprasta. Itališkasis fašizmas, pirmas pradėjęs savo veiklą ir atvirai pasiskelbęs „totalitariniu", iš tiesų sodino savo politinius priešininkus į kalėjimus ir dažnai juos persekiojo. Tačiau Italijoje retai tebuvo prieinama iki žmogžudystės. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Italijoj buvo keli šimtai politinių kalinių ir keli tūkstančiai vadinamųjų confinati: žmonių, kurie dėl savo politinių įsitikinimų privalėjo gyventi nuolatinėje valdžios priežiūroje Italijai priklausančiose salose. Tiesa, dar buvo dešimtys tūkstančių politinių tremtinių.

Iki karo pradžios nacistinį terorą patyrė kelios grupės. Režimo priešininkai (daugiausia komunistai, socialistai, anarchistai, kai kurių profesinių sąjungų nariai) buvo atvirai represuojami, persekiojami, įkalinami, o dažniausiai - internuojami koncentracijos stovyklose. Nuo 1933 iki 1939 m. šiose stovyklose ir kalėjimuose po teismo nuosprendžio ar be jo buvo nužudyta apie 20 000 kairiųjų, jau nekalbant apie sąskaitų suvedinėjimą tarp pačių nacistų, kaip 1934 m. birželį, per „Ilgųjų peilių naktį". Kitą mirčiai pasmerktų aukų grupę sudarė vokiečiai, neatitinkantys rasinių „aukštaūgio šviesiaplaukio arijo" kriterijų: psichiniai ligoniai, invalidai, seniai. Karui prasidėjus, Hitleris ryžosi veikti: nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. pradžios 70 000 vokiečių tapo eutanazijos programos aukomis (buvo marinama dujomis), kol ši programa sustabdyta dėl Bažnyčių protesto. Kaip tik tada buvo ištobulinta dujų naudojimo mirties kamerose metodika, netrukus pritaikyta trečiajai aukų grupei - žydams.

Iki karo pradžios prieš žydus buvo taikomos bendro pobūdžio priemonės. Žydų persekiojimas pasiekė apogėjų per „Krištolinę naktį": šimtai nužudytų ir 35 000 internuotų koncentracijos stovyklose. Nacistinis teroras įsisiautėjo prasidėjus karui, o ypač - užpuolus Sovietų Sąjungą. Apytikrė jo aukų suvestinė būtų tokia: 15 milijonų civilių, išžudytų okupuotuose kraštuose; 5,1 milijono žydų; 3,3 milijono sovietinių karo belaisvių; 1,1 milijono deportuotų, mirusių konclageriuose; šimtai tūkstančių čigonų. Prie šių aukų reikėtų pridėti 8 milijonus žmonių, išvežtų priverstiniams darbams, ir 1,6 milijono koncentracijos stovyklų kalinių, kurie išliko gyvi.

Nacistinis teroras kelia pasibaisėjimą dėl trijų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad jis buvo nukreiptas tiesiogiai prieš europiečius. Antra, dėl to, kad jo nusikaltimai buvo oficialiai pripažinti ir pasmerkti po nacistų pralaimėjimo ir pagrindinių jų vadeivų teismo Niurnbergo procese. Pagaliau iškilęs aikštėn žydų genocidas sukrėtė žmonių sąžinę savo iš pažiūros iracionaliu pobūdžiu, rasistiniais principais, nusikalstamos veiklos radikalumu.

Mes visai neketiname dėstyti šičia kažkokią makabrišką lyginamąją aritmetiką, kažkokią dvejopą siaubų buhalteriją, žiaurumo hierarchiją. Tačiau faktai - atkaklus dalykas. Jie rodo, kad komunistiniai režimai įvykdė nusikaltimus maždaug prieš 100 milijonų žmonių, o nacizmas - maždaug prieš 25 milijonus.

Šis paprastas konstatavimas turi bent jau paskatinti susimąstyti ir palyginti, kuo ir kiek panašūs tarpusavyje režimai, kurių vienas nuo 1945 m. buvo laikomas labiausiai nusikalstamu šio šimtmečio režimu, o kitas (komunistinė sistema) ligi pat 1991 m. buvo pripažįstamas tarptautiniu mastu kaip visiškai teisėtas, dar ir šiandien išsilaikė valdžioje kai kuriose šalyse ir išsaugojo savo šalininkus visame pasaulyje. Net jeigu daugelis komunistų partijų, nors ir pavėluotai, pripažino stalinizmo nusikaltimus, dauguma jų neatsisakė Lenino principų ir nekelia sau klausimo dėl savo pačių dalyvavimo teroro politikoje.

Lenino įgyvendinti, o Stalino ir jų abiejų mokinių susisteminti metodai ne tik panašūs į nacistų metodus, bet dažnai yra ankstesni už juos. Šiuo atžvilgiu labai aiškiai kalbėjo Rudolfas Hoessas, kuris buvo įpareigotas įsteigti Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklą ir tapo jos komendantu: „Saugumo vadovybė pateikė komendantams išsamią dokumentaciją apie rusų koncentracijos stovyklas. Šioje dokumentacijoje buvo kuo smulkiausiai aprašytos tenykštės sąlygos, remiantis pabėgėlių liudijimais. Ypatingai pabrėžiama buvo tai, kad rusai naikino ištisas tautas, panaudodami jas priverstiniams darbams"¹⁶. Bet tas faktas, kad masinio smurto būdus pirma pradėjo naudoti komunistai, o nacistai galėjo juos mėgdžioti, mūsų akimis žiūrint, nereiškia, jog galima nustatyti tiesioginį priežasties ir pasekmės ryšį tarp bolševikų atėjimo į valdžią ir nacizmo susiformavimo.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje GPU (naujas ČK pavadinimas) pradėjo naudotis kvotų metodu: kiekviena sritis, kiekviena apygarda privalėjo suimti, ištremti ar sušaudyti tam tikrą procentą žmonių, priklausančių „priešiškiems" socialiniams sluoksniams. Tie procentai būdavo nustatomi centralizuotai, partijos vadovybės. Planavimo beprotybė ir statistikos manija apėmė ne vien ekonomiką, bet ir terorą. Nuo 1920 m., po Raudonosios armijos pergalės Kryme prieš baltagvardiečius, pradėta taikyti statistinius ir net sociologinius metodus: aukos buvo parenkamos pagal tikslius kriterijus, nustatytus remiantis anketomis, kurias pildyti buvo privalu kiekvienam. Tais pačiais „sociologiniais" metodais bus naudojamasi ir vėliau, organizuojant masinius trėmimus ir likvidacines akcijas Pabaltijo valstybėse ir okupuotoje Lenkijoje 1939-1941 m. Tremiamų žmonių pervežimas gyvuliniais vagonais privedė prie tų pačių „klaidų", kurias darė ir nacistai: 1943-1944 m., pačiame mūšių įkarštyje, Stalinas įsakė atitraukti iš fronto tūkstančius vagonų ir šimtus tūkstančių vyrų iš specialių NKVD padalinių, kad būtų įmanoma labai greit, per kelias dienas, ištremti Kaukazo tautas. Ši genocidiška logika, kuria, kaip pasakyta jau cituotame Prancūzijos Baudžiamajame kodekse, siekiama „visiškai ar dalinai sunaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, arba tam tikrą grupę, vadovaujantis bet kuriuo kitu savavališku kriterijumi", ir kurią komunistų valdžia taikė prieš grupes, pavadintas priešiškomis, t. y. prieš dalį savo visuomenės, aukščiausią laipsnį pasiekė Pol Poto ir jo raudonųjų khmerų siautėjimo metu.

Nacizmo palyginimas su komunizmu (turint omenyje vieno ir kito nusikaltimus) gali šokiruoti. Tačiau Vasilijus Grosmanas - tas pats Vasilijus Grosmanas, kurio motiną nacistai nužudė Berdičevo gete ir kuris pirmas parašė apie Treblinką ir tapo vienu iš Juodosios knygos apie žydų naikinimą Sovietų Sąjungoje autorių - savo apsakymo Viskas praeina personažo lūpomis sako apie badą Ukrainoje:

„Ir rašytojai, ir pats Stalinas, visi kalė į galvą tą patį: buožės yra parazitai, jie degina javus, jie žudo vaikus. Mums buvo tiesiai šviesiai pareikšta: reikia sukelti prieš juos liaudies mases ir sunaikinti juos visus, tuos prakeiktuosius, kaip klasę". V. Grosmanas tęsia: „Tam, kad juos galima būtų išžudyti, reikėjo paskelbti: buožės - ne žmonės. Lygiai kaip vokiečiai sakė: žydai - ne žmonės. Būtent taip pasakė Leninas ir Stalinas: buožės - ne žmonės". Kalbėdamas apie buožių vaikus, V. Grosmanas daro išvadą: „Lygiai taip pat vokiečiai žudė žydų vaikus dujų kamerose: jūs neturite teisės gyventi, jūs esate žydai" ¹⁷.

Kiekvieną kartą smūgis suduodamas ne tiek asmenims, kiek grupėms. Teroro tikslas - sunaikinti grupę, kuri apšaukta priešu. Žinoma, ta grupė tėra visuomenės dalelė, bet, vadovaujantis genocidiška logika, užsimojama būtent prieš ją kaipo tokią. Taigi „klasinio totalitarizmo" taikyti segregacijos ir šalinimo metodai keistai panašūs į „rasinio totalitarizmo" metodus. Busimoji nacistinė visuomenė turėjo būti sukurta „grynos rasės" pagrindu, busimoji komunistinė visuomenė - proletariato, apvalyto nuo bet kokių buržuazinių priemaišų, pagrindu. Atlikti abiejų šių visuomenių pertvarkymą buvo numatyta tuo pačiu būdu, net jeigu netinkamos visuomenės dalies pašalinimo kriterijai ir nesutapo. Taigi būtų klaidinga teigti, kad komunizmas yra universalizmas: jo projekte iš tiesų buvo pretenduojama ilgainiui apimti visą pasaulį, bet tame pačiame projekte viena žmonijos dalis buvo paskelbta neverta egzistuoti, o juk lygiai tą patį darė nacizmas. Skirtumas tik toks, kad skirstymą į sluoksnius (klases) nacistai pakeičia skirstymu pagal rases ir teritorijas. Vadinasi, Lenino, Stalino, Мао piktadarystės ir Kambodžos patirtis iškelia žmonijai - teisininkams ir istorikams - naują klausimą: kaip apibrėžti nusikaltimą, kai dėl politinių ir ideologinių priežasčių išžudomi jau nebe pavieniai individai ar ribotos opozicionierių grupės, o žmonių masės, dažnai sudarančios nemenką visuomenės dalį? Galbūt reikia naujo apibrėžimo? Taip mano kai kurie autoriai anglosaksai: jie pasiūlė terminą „politicidas". O gal, kalbant apie nusikaltimus, įvykdytus komunistinio režimo metais, pakaks tiesiog vadinti juos „komunizmo nusikaltimais", kaip daro čekų teisininkai?

Kas buvo žinoma apie komunizmo nusikaltimus? Ką apie juos norėta žinoti? Kodėl prireikė sulaukti XX amžiaus pabaigos, kad ši tema įgautų mokslo objekto statusą? Juk akivaizdu, kad stalininio ir apskritai komunistinio teroro tyrinėjimai palyginti su nacistinių nusikaltimų tyrinėjimais yra smarkiai atsilikę ir turi užpildyti didžiulę spragą, net jeigu tokių darbų dabar sparčiai daugėja, taip pat ir Rytuose.

Norom nenorom esi čia priblokštas ryškaus kontrasto. 1945 m. nugalėtojai pasmerkė nacizmą, teisėtai apkaltinę jį aibe nusikaltimų, ypač žydų genocidu. Begalė tyrinėtojų visame pasaulyje ištisus dešimtmečius dirba, nagrinėdami šį klausimą. Jam skirta tūkstančiai knygų, dešimtys filmų. Kai kurie iš jų - labai garsūs, nors priklauso, jeigu galima taip pasakyti, skirtingiems registrams: Naktis ir rūkas arba Shoah, Sofijos pasirinkimas ar Šindlerio sąrašas. Iš knygų autorių paminėkime kad ir Raulį Hilbergą, savo pagrindiniame veikale išsamiai aprašiusį būdus, kuriais buvo žudomi žydai Trečiajame reiche¹⁸ .

O apie komunizmo nusikaltimus tokių darbų nėra. Himmlerio ar Eichmanno vardai žinomi visame pasaulyje kaip šiuolaikinės barbarybės simboliai, o apie Dzeržinskį, Jagodą ar Ježovą daugybė žmonių išvis nėra girdėję. Leninas, Mao, Ho Chi Minhas ir net Stalinas ligi šiol gaubiami pagarbos. Viena valstybinė Prancūzijos organizacija, Loto, pasirodė tiek nenuovoki, kad panaudojo Staliną ir Мао vienoje savo reklaminėje kampanijoje! Kam šautų į galvą panaudoti tokiam tikslui Hitlerį ar Goebbelsą?

Ypatingas dėmesys hitleriniams nusikaltimams yra visiškai pateisinamas. Jis išreiškia išlikusiųjų norą pateikti savo liudijimus, tyrinėtojų norą suprasti, moralinių ir politinių autoritetų norą įtvirtinti demokratines vertybes. Bet kodėl gi tokį menką atgarsį tesukelia liudijimai apie komunizmo nusikaltimus? Kodėl sumišę tyli politikai? O svarbiausia - kodėl akademiniai sluoksniai vis dar nekalba apie komunistinę katastrofą, kuri per 80 metų palietė kone trečdalį žmonijos visuose keturiuose žemynuose? Kodėl nesugebama pagrįsti komunizmo analizę tokiu esminiu faktoriumi kaip nusikaltimas, masinis nusikaltimas, sistemingas nusikaltimas, nusikaltimas žmonijai? Nejaugi mes susidūrėme su nesugebėjimu suprasti? O gal tai veikiau sąmoningas atsisakymas žinoti, gal tai - baimė suprasti?

To nutylėjimo priežasčių daug ir jos pakankamai sudėtingos. Pirmiausia atitinkamą reikšmę turėjo klasikinis ir amžinas budelių noras ištrinti savo nusikaltimų pėdsakus ir pateisinti tai, ko jie nepajėgė nuslėpti. „Slaptasis pranešimas", kurį Chruščiovas perskaitė 1956 m. ir kuriame patys komunistų partijos vadovai pirmąkart pripažino komunizmo nusikaltimus, kartu yra budelio pranešimas, kuriame jis stengiasi užmaskuoti ir paslėpti savo paties nusikaltimus (juk Chruščiovas buvo Ukrainos komunistų partijos vadovas per patį teroro siautėjimo įkarštį), priskirdamas juos vieninteliam Stalinui ir girdamasis savo paklusnumu įsakymams. Chruščiovo pranešimas -mėginimas nuslėpti didumą nusikaltimų: jis kalba tik apie aukomis tapusius komunistus, o juk jų buvo kur kas mažiau nei kitų vienaip ar kitaip nukentėjusių stalinizmo laikais, jo pranešimas - bandymas sušvelninti šiuos nusikaltimus: jis juos vadina „asmenybės kulto pasekmėmis". Pagaliau šis pranešimas - bandymas pateisinti tolesnį sistemos egzistavimą: sistemos, kurioje yra tie patys principai, tos pačios struktūros ir tie patys žmonės.

Savo Prisiminimuose Chruščiovas kalba apie tai visiškai atvirai, pasakoja apie pasipriešinimą, su kuriuo jis susidūrė rengdamas savo „slaptąjį pranešimą", ypač vieno didžiausių Stalino patikėtinių pasipriešinimą: „Kaganovičius buvo toks pataikūnas, kad būtų perrėžęs gerklę savo paties tėvui, jei tik Stalinas būtų jam mirktelėjęs, girdi, to reikalauja jų Reikalas - kitaip tariant, stalininis reikalas. [...] Jis prieštaravo man, savanaudiškai drebėdamas dėl savo kailio. Jis nesitvėrė noru išsisukti nuo bet kokios atsakomybės. Jeigu tų nusikaltimų ir būta, Kaganovičius norėjo tik vieno: būti tikras, kad ten jo pėdsakų neliko nė kvapo"¹⁹ . Komunistinėse šalyse archyvai buvo absoliučiai neprieinami, veikė totalinė spaudos, žiniasklaidos ir visų išvykų į užsienį kontrolė, o propaganda trimitavo apie režimo „laimėjimus". Visa tai leido patikimai užkirsti kelią informacijos plitimui. Pirmiausia šitai buvo reikalinga tam, kad neiškiltų aikštėn tiesa apie nusikaltimus.

Nesitenkindami savo piktadarysčių slėpimu, budeliai visokiais būdais kovojo su žmonėmis, kurie mėgino informuoti apie jas visuomenę. Kai kurie apžvalgininkai ir analitikai stengėsi atskleisti tiesą savo amžininkams. Taip atsitiko porą kartų Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo. 1949 m. sausį-balandį Paryžiuje vyko procesas, kuriame dalyvavo buvęs aukštas sovietinis pareigūnas Viktoras Kravčenka, savo knygoje Aš pasirinkau laisvę aprašęs stalininę diktatūrą, ir komunistinis laikraštis Les Lettres françaises, redaguojamas Louis Aragono, kuris kiek įmanydamas plūdo Kravčenką. O 1950 m. lapkritį, taip pat Paryžiuje, prasidėjo kitas procesas, užtrukęs ligi 1951 m. sausio. Tai buvo procesas vėlgi tarp Les Lettres françaises ir intelektualo Davido Rousset, buvusio trockininko, nacistų deportuoto į Vokietiją, o 1946 m. gavusio Renaudot premiją už savo knygą Konclagerinis pasaulis. 1949 m. lapkričio 12 d. Rousset paragino buvusius nacistinių koncentracijos stovyklų kalinius sudaryti komisiją, kuri pradėtų tyrimą apie sovietinius lagerius, ir buvo nuožmiai užsipultas komunistinės spaudos, neigusios tokius lagerius egzistavus. Atsiliepdama į Rousset raginimą, Margarete Buber-Neumann paskelbė 1950 m. vasario 25 d. Figaro littéraire straipsnį „Už tyrimą apie sovietinius lagerius. Katras blogesnis: Šėtonas ar Belzebubas?" Čia ji rašė apie savo dvigubą patirtį, nes buvo deportuota ir į nacistų koncentracijos stovyklas, ir į sovietinius lagerius.

Stoję į sistemingą kovą su šiais žmogaus sąžinės žadintojais, budeliai griebėsi visų priemonių, kuriomis disponavo didžiosios valstybės, galinčios daryti įtaką pasauliui. Jie norėjo diskredituoti tuos drąsuolius, norėjo juos įbauginti. A. Solženicynas, V. Bukovskis, A. Zinovjevas, L. Pliučas buvo ištremti iš šalies, A. Sacharovas nutremtas į Gorkj, generolas Piotras Grigorenka uždarytas į psichiatrinę ligoninę, bulgarų disidentas Markovas nužudytas užnuodytu skėčiu.

Susidūrusios su tokia galinga bauginimų ir įslaptinimo mašina, pačios buvusios režimo aukos nesiryžo atvirai prabilti. Tačiau jos nepajėgė ir integruotis į tą visuomenę, kur klestėjo jų skundikai ir budeliai. V. Grosmanas²⁰ rašo apie visišką neviltį, apėmusią tuos žmones. Skirtingai nuo žydų tragedijos, po kurios tarptautinė žydų bendruomenė įsipareigojo minėti genocidą ir jo aukas, komunizmo aukoms ilgą laiką buvo labai sunku išsaugoti gyvus prisiminimus apie tragediją, nes bet koks jų kančių paminėjimas ar kreipimasis dėl reparacijų buvo uždrausti.

Nepavykus nuslėpti kokių nors faktų - sušaudymų, lagerių, tyčinio bado, budeliai įsigudrindavo juos pateisinti, negrabiai užtepliodami kitomis spalvomis. Pripažinę terorą, jie pavertė jį Revoliucijos alegorija: „mišką kertant, skiedros lekia", „neiškepsi kiaušinienės nesudaužęs kiaušinių". Vladimiras Bukovskis į tai atsakė, kad jis matė daužant kiaušinius, bet kiaušinienės ragauti jam niekada neteko. Blogiausia, kad dėl tų niekšiškų tikslų buvo iškraipyta net kalba. Darant manipuliacijas su žodynu, lagerių sistema pavirto perauklėjimo įstaigomis, o budeliai - auklėtojais, uoliai besistengiančiais paversti senosios visuomenės narius „naujais žmonėmis". Zekai (šiuo terminu vadinami sovietinių koncentracijos stovyklų - lagerių - kaliniai) buvo prievarta „prašomi" tikėti sistema, kuri pavertė juos vergais. Kinijoje koncentracijos stovyklų kaliniai vadinami „studentais": jie turį studijuoti teisingas partijos mintis ir atitinkamai keisti savąjį klaidingą mąstymo būdą.

Kaip dažnai atsitinka, melas nėra stricto sensu tiesos priešingybė: bet koks melas remiasi tiesos elementais. Iškreiptos prasmės žodžiai deformuoja visumos perspektyvą: tai nelyginant socialinis ir politinis astigmatizmas. Lengva pakoreguoti komunistinės propagandos suformuotą klaidingą pažiūrą, bet kur kas sunkiau pasiekti, kad klaidingai galvojąs žmogus atsisakytų ankstesnės nuomonės ir pereitų prie kitos intelektualinės koncepcijos. Pirmykštis įspūdis išlieka ir tampa išankstiniu nusistatymu. Tarsi dziudaistai, sugebą akimirksniu pakreipti juos puolančio priešininko energiją jo paties nenaudai ir tuo lengviau jį parblokšti, kuo smarkiau ir beatodairiškiau jis puola, komunistai, naudodamiesi savo neprilygstama propaganda, pagrįsta daugiausia žongliravimu žodžiais, nukreipė jų teroristiniams metodams skirtos kritikos jėgą prieš pačius kritikus, kaskart konsoliduodami savo šalininkų gretas pakartotiniu viešu komunistinių įsitikinimų išpažinimu. Štai šitaip jie savo ruožtu atrado pirmąjį ideologinio tikėjimo principą, kurį kadaise suformulavo dar Tertulianas: „Aš tikiu, nes tai absurdiška".

Dalyvaudami šiose kontrpropagandinėse akcijose, intelektualai elgėsi kaip prostitutės tikrąja šio žodžio prasme. 1928 m. Gorkis sutiko nuvykti „ekskursijon" į Solovkų salas, eksperimentinę koncentracijos stovyklą, kuri savo „metastazėmis" (anot Solženicyno) suformuos Gulago sistemą. Po tos „ekskursijos" Gorkis parašė knygą, šlovinančią Solovkus ir sovietų valdžią. Prancūzų rašytojas Henri Barbusse'as, 1916 m. Gonkūrų premijos laureatas, už atitinkamą atlygį nedvejodamas saldžialiežuvavo, girdamas stalinizmą savo 1926 m. išspausdintoje knygoje apie „nuostabiąją Gruziją" - kur dar 1921 m. Stalinas ir jo sėbras Ordžonikidzė buvo surengę tikras skerdynes ir kur NKVD viršininkas Berija turėjo tiek ir tiek progų pademonstruoti savo makiavelizmą ir sadizmą. Beje, 1935 m. Henri Barbusse'as parašė pirmąją Stalino biografiją - oficiozinę ir pakalikišką. Vėliau Maria-Antonietta Macciochi giedojo liaupses Мао, o visai neseniai ja pasekė Danielle Mitterrand, šlovindama F. Castro. Godumas, silpnavališkumas, garbės troškimas, jėgos ir smurto kerai, revoliucinė aistra - kad ir kokie būtų tų žmonių motyvai, totalitariniai režimai visada rasdavo sau pataikūnų, ir komunistinė diktatūra šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyrė nuo kitų.

Susidūrę su komunistine propaganda, Vakarai ilgai buvo stulbinamai akli ir kurti. Tą apakimą skatino ir savotiškas naivumas susidūrus su itin sukta sistema, ir sovietų galios baimė, ir politikų bei aferistų cinizmas. Tokį apakimą parodė Jaltoje prezidentas Rooseveltas, atidavęs Stalinui Rytų Europą mainais už šio pažadą kuo greičiau surengti ten laisvus rinkimus. Realizmu ir nuolankumu buvo paženklintas susitikimas Maskvoje 1944 m. gruodį, kai generolas de Gaulle'is iškeitė nelaimingąją Lenkiją j socialinės ir politinės taikos garantiją, kurią užtikrino ne kas kitas, o grįžęs Paryžiun Maurice'as Thorezas.

Šį Vakarų komunistų ir daugelio kairiųjų apakimą stiprino ir kone įteisino jų tikėjimas tuo, kad tos valstybės „stato socializmą", kad toji utopija, kuri demokratinėse valstybėse ugdė ir skatino socialinius ir politinius konfliktus, „tenai" virto tikrove, kurios prestižą pabrėžė Simone Weil: „Didžiulė darbininkų revoliucionierių laimė, kad už jų stovi Valstybė: Valstybė, suteikianti jų veiklai tą oficialų pobūdį, tą teisėtumą, tą tikroviškumą, kurį tik Valstybė ir tegali suteikti; ir kartu toji valstybės valdžia geografiškai yra tiek nuo jų nutolusi, kad negali atrodyti jiems atgrasi"²¹. Tada komunizmas demonstravo savo šviesiąją pusę: jis skelbėsi tęsiąs Švietimo amžiaus socialinės ir žmogiškosios emancipacijos tradicijas ir Gracchuso Babeufo sukurtos svajonės apie „tikrąją lygybę" ir „visuotinę laimę" įgyvendinimą. Ir ta šviesioji, spindinčioji pusė beveik visiškai užgožė tamsiąją.

Kaip visuomet, šitą sąmoningą ar nesąmoningą komunizmo nusikalstamo pobūdžio ignoravimą palaikė mūsų amžininkų abejingumas savo broliui, savo artimui. Ir ne todėl, kad žmogaus širdis apskritai kieta ir sausa. Priešingai, daugelyje ekstremalių situacijų ji atskleidžia pasakiškus solidarumo, draugiškumo, švelnumo ir net meilės išteklius, kurių niekas net neįtarė esant. Tačiau, kaip pabrėžia Cvetanas Todorovas, „prisiminimai apie mūsų pačių gedulą kliudo mums suvokti kito kančią"²² . O kuri Europos ar Azijos tauta, pasibaigus Pirmajam, o vėliau Antrajam pasauliniam karui, netvarstė begalinių netekčių padarytų žaizdų? Mes patys, pradėję nagrinėti tamsiojo laikotarpio istoriją, susidūrėme su akivaizdžiais sunkumais. Okupacijos istorija (veikiau tokios istorijos stoka) ligi šiol tebenuodija prancūzų sąžinę. Tą patį, nebent mažesniu mastu, galima pasakyti apie „nacistinio" periodo istoriją Vokietijoje, „fašistinio" - Italijoje, „frankistinio" - Ispanijoje, pilietinio karo - Graikijoje ir t. t. Šiame geležies ir kraujo amžiuje kiekvienas buvo per daug susirūpinęs savo nelaimėmis, kad atjaustų kitą.

Tačiau komunizmo nusikaltimai buvo slepiami dėl trijų specifiškesnių priežasčių.

Pirmoji priežastis - atsidavimas pačiai revoliucijos idėjai. Dar ir šiandien gedima revoliucijos idėjos - tokios revoliucijos, kokia buvo įsivaizduojama XIX ir XX a. Jos simboliai - raudona vėliava, Internacionalas, iškeltas kumštis - atgimsta kiekviename žymesniame visuomeniniame judėjime. Che Guevara vėl grįžta į madą. Visiškai legaliai veikia atvirai revoliucingos grupės, atsakydamos panieka į bet kokią kritinę pastabą apie jų pirmtakų nusikaltimus ir be menkiausių abejonių kartodamos senas prakalbas, teisinančias Leniną, Trockį ar Мао. Ši revoliucijos aistra būdinga ne tik abstrakčiai minimiems „kitiems" - daugelis šios knygos autorių taip pat kurį laiką tikėjo komunistine propaganda.

Antroji priežastis - ta, kad sovietiniai žmonės padėjo nugalėti nacizmą. Tai leido komunistams užmaskuoti savo galutinius tikslus, t. y. atėjimą į valdžią, karštu patriotizmu. Nuo 1941 m. birželio okupuotų šalių komunistai ėmė aktyviai dalyvauti ginkluotame pasipriešinime nacistiniams ar itališkiesiems okupantams. Kaip ir kitų politinių pažiūrų rezistentai, jie brangiai sumokėjo už savo veiklą: tūkstančiai Pasipriešinimo dalyvių patyrė nacistines represijas - buvo sušaudyti, išžudyti, deportuoti. Komunistai pasinaudojo šiais kankiniais, kad apvainikuotų komunizmo reikalą šventumo aureole ir uždraustų bet kokią jo kritiką. Be to, Pasipriešinimo kovose daugelis nekomunistų užmezgė solidarumo, kovų ir kraujo ryšius su komunistais, ir tie kovinės draugystės ryšiai daug kam trukdė atsimerkti. Prancūzijoje de Gaulle'io šalininkų poziciją dažnai lėmė šie bendri prisiminimai, juos puoselėjo ir paties generolo de Gaulle'io politika: jis naudojosi sovietine atsvara santykiuose su amerikiečiais ²³.

Dėl komunistų dalyvavimo kare ir pergalėje prieš nacizmą antifašizmas triumfavo kaip kairiųjų tiesos kriterijus. Žinoma, komunistai dėjosi esą geriausi to antifašizmo atstovai ir gynėjai. Antifašizmas tapo komunizmo etikete, ir jam buvo labai lengva nutildyti priešininkus manipuliuojant antifašizmo vardu. Šį lemiamą momentą nepaprastai aiškiai aprašė François Furet. Kadangi sąjungininkai apibūdino nugalėtąjį nacizmą kaip „absoliutų Blogį", komunizmą kone mechaniškai imta laikyti Gėriu. Tai buvo akivaizdu Niurnbergo procese, kur SSRS atstovai dalyvavo kaip kaltintojai. Epizodai, neatitinką demokratinių vertybių (tokie kaip 1939 m. Vokietijos-SSRS paktai arba žudynės Katynėje), buvo mikliai ir gudriai nuslėpti. Pergalė prieš nacizmą buvo laikoma komunistinės sistemos pranašumo įrodymu. Šios pergalės pasekmė buvo ta, kad anglų ir amerikiečių išvaduotą Europą apėmė dvejopas jausmas: viena vertus, dėkingumas Raudonajai armijai (kurios okupacija jai negrėsė), kita vertus, kaltės jausmas sužinojus apie SSRS tautų aukas, sudėtas dėl Pergalės. Komunistinė propaganda nepraleido progos tais abiem jausmais pasinaudoti.

Be to, Rytų Europos „išvadavimo" Raudonosios armijos pajėgomis formos daugiausia liko nežinomos Vakaruose, kur istorikai suplakė krūvon du visiškai skirtingus „išvadavimo" tipus: vienas vedė į demokratijos atkūrimą, kitas atvėrė kelią diktatūrai. Centrinėje ir Rytų Europoje sovietinė sistema baudėsi tapti tūkstantmečio Reicho įpėdine. Witoldas Gombrowiczius keliais žodžiais nusakė tų tautų dramą: „Karo pabaiga neatnešė lenkams išvadavimo. Šitoje liūdnoje Centrinėje Europoje ji reiškė tik tai, kad vieną naktį pakeitė kita, Hitlerio budelius - Stalino budeliai. Kai Paryžiaus kavinėse kilnios sielos džiugia daina sveikino „lenkų tautą, atsikračiusią feodalinio jungo", ta pati deganti cigaretė paprasčiausiai perėjo į kitas rankas, bet lygiai taip pat degino žmogaus odą"²⁴ . Štai čia eina lūžis, perskiriąs tos pačios Europos gyventojų atmintį į dvi skirtingas dalis. Tačiau kai kurie literatūros veikalai labai greit atskleidė tiesą apie būdą, kuriuo SSRS išvadavo nuo nacizmo lenkus, vokiečius, čekus ir slovakus²⁵ .

Paskutinė komunizmo nusikaltimų slėpimo priežastis yra subtilesnė, ją sunkiau nusakyti. Po 1945 m. žydų genocidas atrodė esąs šiuolaikinės barbarybės kvintesencija. Įsivaizduoti kitokį masinio teroro XX a. pavidalą ar būdą berods buvo neįmanoma. Pradžioje neigę nacistinio žydų persekiojimo specifiką, komunistai greit suvokė pranašumus, kuriuos jiems galėjo suteikti žydų genocido pripažinimas: tai padėjo jiems stiprinti antifašizmą. „Bjauraus gyvio, kurio įsčios dar vaisingos" (šitaip Bertoltas Brechtas pavadino fašizmą), šmėkla nuolat buvo tempiama į viešumą kiekviena proga ir be jokios progos. Truputį vėliau imta pabrėžti „ypatingą" žydų genocido pobūdį, sutelkiant dėmesį į nepaprastą jo žiaurumą. Tai irgi sutrukdė pastebėti analogiškas realijas komunistiniame pasaulyje. Be to, kaipgi įsivaizduoti, kad tie, kurie savo pergale prisidėjo prie genocidiškos sistemos sunaikinimo, patys galėtų naudotis šiais metodais? Dažniausias refleksas buvo tiesiog nenoras, atsisakymas suvokti šitokį paradoksą.

Pirmasis žymus posūkis oficialiai pripažįstant komunizmo nusikaltimus datuojamas 1956 m. vasario 24 d. Tą vakarą SSKP pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas pakyla į SSKP XX suvažiavimo tribūną. Posėdis vyksta uždaromis durimis, jame dalyvauja tik suvažiavimo delegatai. Mirtinoje tyloje, tiesiog priblokšti, jie klausosi, kaip partijos pirmasis sekretorius metodiškai griauna „tautų tėvo", „genialiojo Stalino" įvaizdį - to paties Stalino, kuris ištisus trisdešimt metų buvo pasaulinio komunizmo didvyris. Chruščiovo pranešimas, tuoj pat pavadintas „slaptuoju", buvo vienas esminių šiuolaikinio komunizmo pokyčių. Pirmą kartą aukščiausio rango vadovas komunistas oficialiai, tegul ir vien tik komunistams girdint, pripažino, kad režimas, užgrobęs valdžią 1917 m., padarė nusikalstamą „nukrypimą".

Priežasčių, privertusių Chruščiovą sulaužyti vieną didžiausių sovietinio režimo tabu, buvo daug. Pagrindinis Chruščiovo tikslas buvo suversti komunizmo nusikaltimus vienam Stalinui, šitaip sukonkretinant blogį ir jį pasmerkiant, kad būtų galima išgelbėti režimą. Be to, pirmojo sekretoriaus apsisprendimui turėjo įtakos noras surengti puolimą prieš stalinistų klaną, kuris priešinosi Chruščiovo valdžiai norėdamas išsaugoti buvusio vado metodus. Beje, jau 1957 m. vasarą visi tie žmonės buvo atleisti iš pareigų. Tačiau pirmąkart nuo 1934 m. apsiribota jų „politine mirtimi", nesiekiant fizinės, ir jau ta paprasta „detalė" leidžia suprasti, kad Chruščiovo motyvacija buvo kur kas gilesnė. Šeimininkavęs Ukrainoje ne vienerius metus, jis vykdė ir slėpė didžiules žudynes, o dabar atrodė nuvargintas viso to kraujo liejimo. Memuaruose, kuriuose jis nedvejodamas priskiria sau aibę nuopelnų, Chruščiovas primena ir savo dvasinę būseną: „Suvažiavimas eina į pabaigą; tuoj bus priimti nutarimai, visi grynai formalūs. Ir kas iš to? Šimtai tūkstančių sušaudytųjų liks ant mūsų sąžines"²⁶.

Ir staiga jis aštriai kreipiasi į partijos draugus: „Ką mums daryti su tais, kurie buvo suimti, su tais, kurie buvo likviduoti? [...] Dabar mes žinome, kad represijų aukomis tapo niekuo nekalti žmonės. Mes turime neginčytinų įrodymų, kad tie vyrai ir moterys visai nebuvo liaudies priešai: tai buvo dori žmonės, atsidavę Partijai, Revoliucijai, lenininiam socializmo ir komunizmo statybos reikalui. [...] Neįmanoma viso to nuslėpti. Anksčiau ar vėliau tie, kurie dabar yra kalėjimuose ar lageriuose, iš ten išeis ir sugrįš namo. Tuomet jie papasakos tėvams, draugams ir bičiuliams, kas atsitiko. [...] Štai kodėl mes privalome atskleisti delegatams visą tiesą apie tai, kaip buvo vadovaujama Partijai per šį laikotarpį. [...] Kaip apsimesti, kad nežinome, kas dedasi? [...] Mes žinome, kad tuo metu Partijoje viešpatavo savivalė ir represijos, ir privalome pasakyti Suvažiavimui tai, ką žinome.[...] Kiekvieno, kas tik įvykdė nusikaltimą, gyvenime ateina momentas, kai išpažintis užtikrina jam jeigu ne išteisinimą, tai bent jau kaltės atleidimą"²⁷ .

Kai kurie iš tų žmonių, tiesiogiai dalyvavusių nusikaltimuose Stalino laikais ir iškilusių daugiausia dėl to, kad buvo nužudyti jų pirmtakai, išgyveno tam tikrus sąžinės priekaištus. Tai buvo, jei galima taip pasakyti, sąžinės priekaištai per prievartą, suinteresuoti sąžinės priekaištai, politiko sąžinės priekaištai - bet vis dėlto sąžinės priekaištai, vis dėlto graužatis. Kažkam reikėjo nutraukti žudynes; Chruščiovas turėjo tos drąsos, nors 1956 m. ir pasiuntė sovietinius tankus į Budapeštą.

SSKP XXII suvažiavime 1961 m. Chruščiovas kalbėjo ne tik apie nukentėjusius komunistus, bet ir apie visas Stalino aukas, ir net pasiūlė pastatyti paminklą jų atminimui įamžinti. Be abejo, šiuo atveju jis peržengė nematomą ribą, už kurios galėjo prasidėti abejonės pačiu režimo principu: komunistų partijos absoliučios valdžios monopoliu. Paminklas taip niekada ir nebuvo pastatytas. 1962 m. pirmasis sekretorius leido išspausdinti Aleksandro Solženicyno kūrinį Viena Ivano Denisovičiaus diena. 1964 m. spalio 24 d. Chruščiovas buvo brutaliai pašalintas iš visų pareigų -tačiau nelikviduotas. Jis mirė 1971 m. niekam nežinant, kaip eilinis žmogus.

Visi analitikai pripažįsta lemiamą „slaptojo pranešimo" reikšmę. Tai buvo lemiamo posūkio taškas XX amžiaus komunizmo trajektorijoje. François Furet, kaip tik pasitraukęs iš Prancūzijos komunistų partijos 1954 m., rašo: „Ir štai 1956 m. vasario „slaptasis pranešimas", vos tiktai pagarsintas, kaipmat išklibina komunizmo idėjos pamatus visame pasaulyje. Balsas, bylojąs apie Stalino nusikaltimus, sklinda ne iš Vakarų, o iš Maskvos, netgi iš Maskvos šventovės - Kremliaus. Tai nebe kažkokio iš tremties pabėgusio komunisto balsas; tas balsas pirmojo iš pasaulio komunistų, Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovo. Taigi, užuot susilaukęs įtarimų, kaip buvusių komunistų kalbos, šis pranešimas apgaubiamas aukščiausiu autoritetu, kuriuo sistema apgaubė savo vadovą. [...] Nepaprasta „slaptojo pranešimo" galia ir poveikis žmonių mąstymui pasireiškia todėl, kad nėra prieštaraujančių"²⁸ .

Įvykis buvo juo paradoksalesnis, kad nuo pat pradžių daug amžininkų stengėsi perspėti bolševikus, kokie pavojingi jų veiksmai. Jau 1917-1918 m. pačiame socialistų judėjime kilo konfrontacija tarp tų, kurie tikėjo „didžiąja šviesa iš Rytų", ir tų, kurie negailestingai kritikavo bolševikus. Iš esmės ginčas lietė Lenino metodą: smurtą, nusikaltimus, terorą. Tačiau, nors nuo trečiojo iki šeštojo dešimtmečio tamsiąją bolševikų eksperimento pusę gausiuose straipsniuose ir veikaluose kėlė aikštėn daugybė liudytojų, aukų ar kvalifikuotų stebėtojų, reikėjo dar gerokai palaukti, kol valdantys komunistai patys, tegu ir ribotai, pripažins tuos nusikaltimus tikrai buvus. Tik tada viešoji nuomonė ėmė vis plačiau įsisąmoninti, kad dešimtmečius vyko kraupi drama. Ir nors valdantieji komunistai, visa tai pripažindami, savotiškai gudravo ir kalbėjo užuolankomis, nes „slaptajame pranešime" buvo iškeltas tik nukentėjusių komunistų klausimas, vis dėlto tai buvo pripažinimas, pirmąkart patvirtinęs ankstesnius liudijimus bei studijas; patvirtinęs tai, ką kiekvienas įtarė jau nuo seno: kad komunizmas sukėlė Rusijoje milžinišką tragediją.

Daugelio „broliškų partijų" vadovai ne iš karto leidosi įtikinami, kad SSKP reikėjo pasukti tiesos atskleidimo keliu. Palyginti su Chruščiovu jie atrodė atsilikėliai, pasenusių pažiūrų šalininkai. Prireikė sulaukti 1979 m., kad Kinijos komunistų partija sugebėtų atskirti Мао politikoje „didžius nuopelnus" (iki 1957 m.) ir „didžias klaidas" (vėlesniu laikotarpiu). Vietnamiečiai kalba šiuo klausimu tik netiesiogiai, smerkdami Pol Poto vykdytą genocidą. O Castro neigia žiaurumus, įvykdytus jo valia ar su jo žinia.

Iki Chruščiovo pranešimo apie komunizmo nusikaltimus kalbėjo tik komunistų priešai arba disidentai trockininkai ar anarchistai. Šis tiesos atskleidimas nebuvo itin efektyvus. Paliudyti apie išgyventą siaubą karštai troško tie, kurie išliko gyvi tiek po komunistinių, tiek po nacistinių žudynių. Tačiau jų buvo menkai klausomasi arba visiškai nesiklausoma, ypač Prancūzijoje, kur sovietinę Gulago sistemą savo kailiu patyrė tik nedidelės grupelės, tokios kaip „Priešingai mūsų norui" iš Elzaso-Lotaringijos²⁹. Visus liudijimus, prisiminimus, nepriklausomų komisijų, įsteigtų kelių žmonių iniciatyva, darbus (pvz., Davido Rousset įsteigtos Tarptautinės komisijos konclagerių režimui tirti arba Komisijos atskleisti tiesai apie Stalino nusikaltimus) dažniausiai nustelbdavo dosniai finansuojama komunistinė propaganda, bailiams ar abejingiesiems tylint. Ši tyla, kuri paprastai stoja po tam tikro sąmyšio, kilusio pasirodžius kokiam nors veikalui (pvz., A. Solženicyno Gulago archipelagas) arba liudijimui, kuris atrodo esąs patikimesnis už kitus (kaip Varlamo Šalamovo Kolymos pasakojimai³⁰ arba Pin Yathay Pragaištinga utopija³¹), rodo, kaip lanksčiai didesnė ar mažesnė Vakarų visuomenių dalis reaguoja į komunizmo fenomeną; ligi šiol jos atsisakinėjo pažvelgti tiesai į akis, o toji tiesa byloja, kad komunistinė sistema yra didesniu ar mažesniu mastu nusikalstama. Atsisakydamos tai pripažinti, jos prisidėjo prie melo ta prasme, kaip jį suvokė Fr. Nietzsche: „Melas yra atsisakymas matyti kokį nors dalyką, kurį matai; melas yra atsisakymas matyti kokį nors dalyką tokį, kokį jį matai".

Nepaisant visų sunkumų, kylančių imantis šio klausimo, nemaža stebėtojų pabandė tai padaryti. Nuo trečiojo iki šeštojo dešimtmečio, neturint patikimesnių duomenų, kuriuos sovietinis režimas rūpestingai slėpė, tyrinėjimai rėmėsi daugiausia perbėgėlių liudijimais. Istorikams jie atrodė ginčytini - kaip bet kokie liudijimai; be to, galima buvo įtarti, kad juos skatino kerštas ar tendencija sistemingai peikti režimą. Taip pat galima buvo manyti, jog tie liudijimai - antikomunistinių jėgų išpuoliai. Štai kodėl komunizmo liaupsintojai ir gynėjai sistemingai juos neigė. Ką buvo galima manyti (1959 metais!) apie Gulagą, aprašytą Paulio Bartono³² knygoje, remiantis vieno pabėgėlio - aukšto KGB karininko žodžiais? O ką manyti apie Paulį Bartoną, tremtinį iš Čekoslovakijos, kurio tikrasis vardas buvo Jiri Veltrusky ir kuris 1945 m. buvo vienas antinacistinio sukilimo Prahoje organizatorių, o 1948 m. priverstas bėgti iš savo šalies? Tačiau, palyginus jo pateiktą pasakojimą su dabar jau prieinamais archyvais, paaiškėjo, kad ši 1959 metų informacija buvo visiškai teisinga.

Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje išėję didieji A. Solženicyno veikalai Gulago archipelagas ir ciklas apie rusų revoliuciją Raudonasis ratas sukėlė visuomenei tikrą šoką ir sukrėtė viešąją nuomonę. Be abejo, tai buvo daugiau literatūrinis šokas, sukeltas genialaus kronikininko, o ne visuotinis įsisąmoninimas informacijos apie jo aprašytą siaubingą sistemą. Tačiau ir A. Solženicynui nebuvo lengva pralaužti melo kiautą: 1975 m. vieno stambaus Prancūzijos dienraščio žurnalistas palygino A. Solženicyną su Pierre'u Lavaliu, Doriot ir Déat, „kurie pasitiko nacius kaip išvaduotojus"³³. Vis dėlto A. Solženicyno liudijimas buvo lemiamas, nes pirmąkart buvo suvokta tiesa apie Gulagą - kaip V. Šalamovo liudijimas apie Kolymą ar Pin Yathay - apie Kambodžą. Dar vėliau Vladimiras Bukovskis, vienas pagrindinių disidentų Brežnevo laikais, savo knygoje Maskvos teismas³⁴ pareikalavo naujo Niurnbergo tribunolo nusikalstamai režimo veiklai teisti. Jo knyga susilaukė didelio pasisekimo Vakaruose. Ir iškart pasipylė publikacijos, reabilituojančios Staliną ³⁵.

Kokie motyvai gali paskatinti XX a. pabaigoje tyrinėti tokią tragišką, tokią paslaptingą, tokią polemišką sritį? Šiandien archyvai ne tik patvirtina, kad mus pasiekę liudijimai yra visiškai tikslūs, bet leidžia eiti dar toliau - dar giliau. Buvusios Sovietų Sąjungos, buvusių „liaudies demokratijos" šalių, Kambodžos represinių sistemų vidaus archyvai iškelia aikštėn baugią tikrovę: masinį sistemingą terorą, kuris daugeliu atvejų virsta nusikaltimais žmonijai. Atėjo laikas moksliškai, t. y. remiantis neginčytinais faktais ir atsisakius anksčiau trukdžiusių politinių bei ideologinių kriterijų, grįžti prie klausimo, kurį kėlė sau visi apžvalgininkai: kokią vietą nusikaltimas užima komunistinėje sistemoje?

Užsibrėžus tokią užduotį, koksai galėtų būti specifinis mūsų įnašas? Imtis šios studijos mus paskatino pirmiausia pareiga istorijai, istoriko pareiga. Istorikui jokia tema negali būti tabu, ir bet koks spaudimas - politinis, ideologinis, asmeninis - neturi jam kliudyti eiti faktų pažinimo ir jų interpretavimo keliu, ypač kad tie faktai buvo taip ilgai ir sąmoningai apgaubti paslapties skraiste tiek archyvuose, tiek žmonių širdyse. Komunistinio teroro istorija yra labai svarbi Europos istorijos dalis, neatskiriamai susijusi su didžiuoju istoriografijos klausimu, t. y. su totalitarizmu. Yra žinomas hitlerinis jo variantas, bet juk buvo ir lenininis, ir stalininis totalitarizmo variantai. Visiškai nebepriimtina rašyti pusiau paralyžiuotą istoriją, ignoruojant komunistines realijas. Lygiai taip pat neleistina atsitraukimo pozicija, pripažįstant tik nacionalinį, socialinį ir kultūrinį komunizmo aspektą - juoba kad šis totalitarizmo fenomenas neapsiribojo Europa ar sovietiniu epizodu, o palietė maoistinę Kiniją, Šiaurės Korėją, polpotiškąją Kambodžą. Kiekvienas nacionalinis komunizmas tarytum bambagysle buvo susietas su rusiškąja ir sovietine gimda, nors ir skleidė šį judėjimą pasaulyje. Istorija, su kuria mes suvesti akistaton, - tai istorija fenomeno, išplitusio po visą pasaulį ir palietusio visą žmoniją.

Antroji pareiga, skatinanti šį darbą, - pareiga atminčiai. Moralė įpareigoja mus gerbti mirusiųjų atminimą, ypač kad tie mirusieji -nekaltos ir bevardės aukos absoliučią valdžią turėjusio Molocho, siekusio ištrinti net prisiminimą apie juos. Sugriuvus Berlyno sienai ir žlugus komunistų valdžios centrui Maskvoje, Europos žemynas, įkūnijęs tragiškus XX a. eksperimentus, dabar stengiasi atkurti bendrą atmintį; savo ruožtu mes galime prie to prisidėti. Ši atmintis - tai ir šios knygos autorių atmintis: vienas jų savo gyvenimu labiau susijęs su Vidurio Europa; kitas susipažinęs su revoliucijos teorija ir praktika per įsipareigojimus, prisiimtus 1968 m. ar vėliau.

Ši dviguba pareiga - atminčiai ir istorijai - įgauna labai skirtingus pavidalus. Vienur jos dėmesio objektu tampa šalys, kur komunizmas praktiškai niekada neturėjo didesnės įtakos nei visuomenei, nei valdžiai. Taip buvo, pvz., Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Belgijoje ir t.t. Kitur komunizmas buvo galybė, kelianti baimę: JAV po 1946 m. Dar kitur tai buvo bauginanti galybė, net jeigu ji ten niekada ir nebuvo atėjusi į valdžią, sakykim, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje. Be to, komunizmas iš visų jėgų stengiasi vėl iškilti tose šalyse, kur prarado dešimtmečiais turėtą valdžią: Rytų Europoje, Rusijoje. Pagaliau jo liepsnelė blaškosi tarp pavojų ten, kur komunizmas tebėra valdžioje: Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Kuboje, Laose, Vietname.

Priklausomai nuo šių situacijų skiriasi ir amžininkų pažiūra į istoriją ir atmintį. Pirmaisiais dviem atvejais jie pasirenka santykinai paprastą pažinimo ir apmąstymo kelią. Trečiuoju atveju jie susiduria su nacionalinio susitaikymo būtinybe - arba nubaudus budelius, arba ne. Čia labiausiai stebinantis ir „stebuklingas" pavyzdys, be abejo, yra suvienytoji Vokietija (palyginimui tereikia prisiminti Jugoslavijos katastrofą). Tačiau buvusi Čekoslovakija, tapusi Čekijos Respublika ir Slovakija, Lenkija, Kambodža taip pat skaudžiai išgyvena problemas, susijusias su atmintimi ir komunizmo istorija. Tam tikra spontaniška ar oficiali amnezija gali pasirodyti būtinai reikalinga pusę šimtmečio ar dar ilgiau trukusio komunizmo padarytoms moralinėms, psichinėms, emocinėms, asmeninėms, kolektyvinėms žaizdoms užgydyti. Ten, kur komunizmas tebeturi valdžią, budeliai ar jų įpėdiniai arba palaiko sistemingą neigimą, kaip Kuboje ar Kinijoje, arba netgi tebesinaudoja teroru kaip valdymo priemone - sakykim, Šiaurės Korėjoje.

Ši pareiga istorijai ir atminčiai neabejotinai turi moralinę reikšmę. Kai kas galėtų mums riktelėti: „Kas jus įgaliojo kalbėti apie Gėrį ir Blogį?"

Vadovaudamasi sau būdingais kriterijais, Katalikų Bažnyčia siekė būtent šio tikslo, kai popiežius Pijus XI dviem savo skirtingomis, pasirodžiusiomis su kelių dienų tarpu enciklikomis pasmerkė iš pradžių nacizmą (1937 m. kovo 14 d., Mit Brennender Sorge), o truputį vėliau - komunizmą (1937 m. kovo 19 d., Divini redemptoris). Pastarojoje buvo tvirtinama, kad Dievas apdovanojo žmogų prerogatyvomis: „teise į gyvybę, į neliečiamumą, į pragyvenimui būtinus išteklius; teise užbaigti savo gyvenimą nuėjus Dievo nubrėžtąjį kelią; teise į susijungimą, į nuosavybę ir teise naudotis ta nuosavybe". Net jeigu ir galima būtų prikišti Bažnyčiai tam tikrą veidmainiškumą, nes Bažnyčia gynė perdėtą vienų praturtėjimą kitų eksproprijavimu, jos raginimas gerbti žmogaus orumą dėl to nė kiek nepraranda savo reikšmės.

Jau 1931 m. savo enciklikoje Quadragesimo Anno Pijus XI rašė: „Komunizmo doktrina ir veikla turi dvigubą tikslą, kurio jis siekia ne slapta ir ne aplinkiniais keliais, o tiesiai, atvirai ir visais, netgi žiauriausiais būdais. Tas tikslas yra negailestinga klasių kova ir visiškas privačios nuosavybės panaikinimas. Siekdamas šio tikslo, komunizmas nesustoja prieš nieką. Ten, kur jis ateina į valdžią, komunizmas pasirodo esąs nežmoniškas tokiu mastu, kad tuo sunku patikėti; tą liudija siaubingos žudynės ir griuvėsiai, nusėję komunizmo kelią milžiniškuose Rytų Europos ir Azijos plotuose". Šis įspėjimas buvo juo vertingesnis, kad atsklido iš institucijos, kuri keletą šimtmečių savojo tikėjimo vardan pateisino netikėlių ir eretikų žudynes, įvedė inkviziciją, varžė minties laisvę. Beje, ta pati institucija rengėsi paremti diktatorinius Franco ir Salazaro režimus.

Bet jeigu Bažnyčia buvo ir liko moralės cenzorius, tai kaip turėjo, kaip galėjo kalbėti istorikas, susidūręs su „herojiškais" komunizmo šalininkų arba patetiškais komunizmo aukų pasakojimais? Savo Memuaruose iš ano pasaulio François-Réné de Chateaubriand'as rašo: „Kai niekšybės tyloje girdi tik vergo grandinių žvangėjimą ir skundiko balsą, kai viskas dreba prieš tironą, kai nusipelnyti jo malonę yra tiek pat pavojinga kaip užsitraukti nemalonę, istorikui atitenka liaudies keršto našta. Veltui Neronas klesti - imperijoje jau gimė Tacitas"³⁶. Mes visiškai neketiname pasiskelbti to mįslingo „liaudies keršto" vykdytojais (beje, į gyvenimo pabaigą Chateaubriand'as ir pats tuo liaudies kerštu nebetikėjo), tačiau kukliomis savo išgalėmis istorikas beveik prieš savąją valią tampa atstovu ir įgaliotiniu tų, kurie dėl teroro negalėjo pasakyti tiesos apie savo padėtį. Istorikas pašauktas dirbti pažinimo dėlei: pirmutinė jo pareiga - nustatyti faktus ir tiesos elementus, kurie taps pažintine informacija. Be to, istoriko ryšys su komunizmo istorija išties specifinis: juk istorikas yra priverstas tapti melo istoriografu. Ir net jeigu, pasidarę prieinami, archyvai pateikia jam būtiną medžiagą, istorikas turi sergėtis bet kokio naivumo, nes jis susiduria su daugybe sudėtingų klausimų, galinčių tapti kartais ne visai „švarių" diskusijų objektu. Vis dėlto šis istorinis pažinimas negali sulaikyti nuo sprendimo, atitinkančio kelias pagrindines vertybes: pagarbą atstovaujamos demokratijos taisyklėms ir ypač - pagarbą žmogaus gyvybei ir žmogaus orumui. Istorikas „matuoja" istorijos veikėjus tokiu mastu.

Prie šių bendrų priežasčių, paskatinusių knygos autorius imtis istoriko ir memuaristo darbo, prisidėjo asmeniniai motyvai - bent jau kai kam iš jų. Knygos autoriai ne visada buvo abejingi komunizmo kerams. Kartais jie, kiek leido jų kuklios galimybės, netgi būdavo komunistinės sistemos šalininkai - arba jos ortodoksinio lenininio-stalininio pavidalo, arba antraeilių, disidentinių pavidalų (trockistinio, maoistinio). O jeigu jie tebesilaiko kairiųjų pažiūrų, -ir kaip tik dėl to, kad jie tebesilaiko kairiųjų pažiūrų, - jiems reikia apmąstyti savo apakimo priežastis. Šie apmąstymai taip pat vertė pasukti pažinimo keliu, kurį suskirstė į tam tikrus etapus ir mūsų autorių pasirinktos studijų temos, ir jų mokslinės publikacijos, ir jų bendradarbiavimas žurnaluose Nouvelle Alternative, Communisme. Ši knyga tėra tik dar vienas tų apmąstymų momentas, jeigu jie tęsia šį darbą be atokvėpio, tai todėl, kad supranta: negalima vis aktyviau besireiškiantiems dešiniesiems palikti privilegijos pasakyti tiesą; komunizmo nusikaltimai turi būti išanalizuoti ir pasmerkti ne nacionalfašistinių idealų, o demokratinių vertybių dėlei.

Tokio pobūdžio darbe reikia nuolat lyginti: Kiniją su SSRS, Kubą su Vietnamu ir panašiai. Kol kas neturime vienodai kokybiškos dokumentacijos. Vienur archyvais galima naudotis be apribojimų, kitur - ne. Bet nemanėme, kad tai - pakankama priežastis atidėlioti; jau tiek ir iš tokių patikimų šaltinių žinome, kad galime imtis darbo nepretenduodami į išsamumą. Norėtume, kad mūsų darbas atvertų naujus kelius kitiems ir padėtų pamatus tolesniems tyrinėjimams bei apmąstymams. Mes pirmieji pabandėme palyginti kuo daugiau faktų. Laikui bėgant šis metodas pareikalaus naujų ir naujų darbų. Bet juk kas nors turi žengti pirmą žingsnį, nors ir remdamasis tik aiškiausiais, patikimiausiais, svarbiausiais faktais.

Mūsų darbe daug žodžių ir maža iliustracijų. Čia susiduriame su vienu ryškiu komunizmo nusikaltimų slėpimo aspektu: nors pasaulio visuomenė apraizgyta ir išraizgyta žiniasklaidos priemonių tinklo ir fotografija ar televizija sugeba paveikti ir įtikinti viešąją nuomonę kur kas veiksmingiau nei kuris kitas informacijos pateikimo būdas, šykščiai teturime archyvinių nuotraukų apie Gulagą ar Laogajų ir jokios nuotraukos apie išbuožinimą ar Didžiojo šuolio sukeltą badą. Niurnbergo nugalėtojai galėjo ligi valiai fotografuoti ar filmuoti tūkstančius lavonų Bergen Belzeno koncentracijos stovykloje; buvo rastos net pačių budelių darytos nuotraukos, pvz.: vokietis šauna į moterį, laikančią ant rankų kūdikį, prikišęs šautuvą prie pat savo aukos. Komunistinis pasaulis, kur terorą gaubė griežčiausia paslaptis, tokių liudijimų nepaliko.

Tegu skaitytojas nesitenkina keliais čia pateikiamais ikonografiniais dokumentais. Tegu jis paskiria tiek laiko, kiek prireiks, kad žingsnis po žingsnio ir puslapis po puslapio susipažintų su kančių keliu, kurį nuėjo milijonai žmonių. Tepasistengia įsivaizduoti, kokia milžiniška buvo toji tragedija, paženklinusi pasaulinę istoriją dešimtmečiams į priekį. Tada jam iškils esminis klausimas: kodėl? Kodėl Leninas, Trockis, Stalinas ir kiti nutarė, kad būtina išnaikinti visus tuos, kuriuos jie vadino „priešais"? Kodėl jie pasisavino teisę sulaužyti nerašytą įstatymą, valdantį žmonijos gyvenimą: „Nežudyk"? Mes pabandysime atsakyti į šį klausimą knygos pabaigoje.

¹ Raymond Queneau, Une histoire modèle, Gallimard, 1979, p. 9.

² Cit. Kostas Papaionannou, Les Marxistes, J'ai lu, 1965.²⁷ Ibid.. p. 331-332.

³ Le Crime contrę l'humanitė, Robert Laffont, 1987.

⁴ Tont passe, Julliard-L'Äge de l'homme, 1984.

⁵ Jacques Baynac, La Terreur sous Lenine, Le Sagittaire, 1975, p. 75.

⁶ Gracchus Babeuf, La Guerre de Vendée et le Système de dépopulation, Tallandier, 1987.

⁷ J.-P. Azema, F. Bėclarida, Dictionnaire des annėes de tourmente, Flammarion, 1995, p. 777.

⁸ Reflexions sur le genocide, La Découverte, 1995, p. 268. Beje, P. Vidal-Naquet rašo: „Kalbėta apie Katynę ir apie lenkų karininkus, sovietų belaisvius, išžudytus 1940 m. Katynei puikiausiai tinka Niurnbergo apibrėžimas".

⁹ Denis Szabo, Alain Joffé, La répression des crimes contrę l'humanité et des crimes de guerre au Canada, iš Marcel Colin, Le Crime contrę l'Humanitė, Erès, 1996, p. 65.

¹⁰ Jean-Noël Darde, Le Ministern de la Vérité: histoire d'un génocide dans le journal L'Humanité, Le Seuil, 1984.

¹¹ La Grande Purge, Preuves, février-mars 1969.

¹² Žr. Louis Aragon, Prélude au temps des cerises.

¹³ Jozeph Berger, Le Naufrage d'une génération, Denoël, Lettres nouvelles, 1974, p. 255.

¹⁴ La Tragedie soviétique, Le Seuil, 1995, p. 15.

¹⁵ Tzvetan Todorov, L'Homme dépaysé, Le Seuil, 1996, p. 36.

¹⁶ Le commandant d'Auschwitz parle, La Découverte, 1995, p. 224.

¹⁷ Vasilij Grosman, op. cit., p. 140 ir 150.

¹⁸ Raul Hilberg, La Destruction des Juifs d'Europe, Fayard, 1988.

¹⁹ Nikita Khrouchtchev, Souvenirs, Robert Laffont, 197t, P- 330.

²⁰ Tout passe, op. cit., 1984.

²¹ Simone Weil, L'Enracinement, Gallimard, 1949.

²² Tzvetan Todorov, La Morale de l'historien, colloque L'Homme, la langue, les camps, Paris IV-Sorbonne, mai 1997.

²³ Žr. Pierre Nora, Caullistes et communistes, Les Lieux de mémoire, Gallimard, 1997, Quatro, vol. 2.

²⁴ Witold Gombrowicz, Testament. Entretiens avec Dominique de Roux, Folio, 1996, P. 109.

²⁵ Piotr Pigorov, J'ai quitté та patrie, La Jeune Parque, 1952; ar Michel Koriakoff, Je me mets hors la loi, Éditions du Monde nouveau, 1947.

²⁶ Nikita Krouchtchev, op. cit., p. 329.

²⁷ Ibid.. p. 331-332.

²⁸ François Furet, Le Passé d'une illusion. Essai sur l'idée communiste au XX siècle, Robert Laffont / Calmann-Lévy, 1995, p. 513.

²⁹ Pierre Rigoulot, Les Français au Goulag, Fayard, 1984; Jacques Rossi, Le Goulag de А à Z, Le Cherche Midi, 1997.

³⁰ Variam Chalamov, Récits de la Kolyma, F. Maspero, 1980, rééd. La Découverte/ Fayard, 1986.

³¹ Pin Yathay, L'Utopie meurtrière, Robert Laffont, 1980.

³²Paul Barton, L' Institution соncentrationnaire en Russie, 1930-1957, Plon, 1959.

³³ Bernard Chapuis, Le Monde, 3 juillet 1975.

³⁴Vladimir Boukovski, Jugement a Moscou, Robert Laffont, 1995.

³⁵ Ludo Martens, Un autre regard sur Staline, EPO, 1994, 350 p. Lilly Marcou, Staline, Vie privée, Calmann-Lévy, 1996. L. Martenso knyga buvo prekiaujama L'Humanité šventės metu organizuotame Knygų kaimelyje. Lilly Marcou išleido šiek tiek švelnesniu hagiografiniu stiliumi parašytą Asmeninį Stalino gyvenimą.

³⁶ François-Réné de Chateaubriand, Mémoires d'Outre-tombe, Paris, Gallimard, édi-tion Quarto, 1997.

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Stephane Courtois KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI