Jean-Louis Margolin
Kinija, 
Vietnamas, Laosas ir Kambodža
Pierre Rigoulot
Šiaurės Korėja
1997 m. spalio 9 d. mirusiam Jeanui Pasqualini,
kuris atskleidė pasauliui Kinijos konclagerių sistemos baisumus
Palyginti su europietiškų komunizmu Azijos komunizmas turi tris labai svarbius specifinius bruožus. Pirmiausia, išskyrus Šiaurės Korėją, kuri 1945 m. buvo okupuota sovietų, kitose šalyse jis iš esmės susikūrė savomis jėgomis, jos gebėjo suręsti nepriklausomas politines sistemas (įskaitant ir Pchenjaną), išaugintas iš savo pačių praeities bei sovietinės kilmės marksizmo-leninizmo, taip pat gerokai paženklintas nacionalizmo. Šiokią tokią išimtį sudaro Laosas: šalia „vyresniojo brolio" Vietnamo jis aiškiai užima mažesniojo vietą. Antra, mums rašant šiuos žodžius, komunizmas Azijoje tebeturi valdžią, įskaitant, nors ir su didelėmis išlygomis, Kambodžą. Tai leidžia numanyti, jog šių valstybių pagrindiniai archyvai dar nėra atverti, išskyrus tuos, kurie demaskuoja Pol Poto laikotarpį Kambodžoje, ir tuos pačius dar reikia gerai patyrinėti. Uždaryti ir Kominterno archyvai Maskvoje, nors jau pasitraukė nuo arenos pirmoji komunistinė sistema Azijoje.
Vis dėlto per dešimtmetį žinių apie šiuos režimus ir jų praeitį gerokai pagausėjo. Pirma, dabar ne taip sunku nuvykti į Kiniją, Vietnamą, Laosą ar Kambodžą, pakeliauti ten ir patyrinėti. Antra, jau prieinami didelį susidomėjimą keliantys šaltiniai (kai kam jie buvo prieinami ir anksčiau): oficialios informacijos priemonės (taip pat ir įvairių Vakarų organizacijų parengtos radijo laidos), o ypač regioninė spauda, buvusių vadovų memuarų publikacijos, pabėgėlių į užsienį pasakojimai, šalyje surinkti gyvų liudytojų pasakojimai -juk didžiosios dramos Azijoje vyko ne taip jau seniai. Vidaus politikos sumetimais Pnompenio valdžia netgi skatino blogai kalbėti apie Pol Poto laikus, o Pekino valdžia - neslėpti kultūrinės revoliucijos baisumų. Bet viršūnių debatai lieka neprieinami, tad dar nežinoma, kodėl ir kaip 1971 m. žuvo Mao „paskirtasis įpėdinis" maršalas Lin Biao. Toks selektyvumas nedavė nieko gero: turima puikių pasakojimų ir kelios geros monografijos apie kultūrinę revoliuciją vietose bei atskirose srityse, bet Mao ketinimai tebėra gana paslaptingi, o ypač mažai ištirti šeštojo dešimtmečio valymai (tiek Kinijoje, tiek Vietname) arba Didysis šuolis (būtų rizikinga judinti pačius dar tebegyvuojančių režimų pamatus). Apie tai, kas vyko didžiausiuose ir pragaištingiausiuose Kinijos lageriuose šalies vakaruose, beveik nieko nežinoma. Apskritai represuotų komunistų kadrų ir inteligentų likimas mums žinomas daug geriau negu „mažųjų žmonių", o tokių aukų buvo daugiausia, tad nelengva išvengti optinės iliuzijos.
Skaityti daugiau: KETVIRTA DALIS Azijos komunizmas: tarp „perauklėjimo" ir masinių žudynių
Sunaikinus ginkluotus priešus, dar lieka neginkluoti priešai;
šie būtinai stos prieš mus į mirtiną kovą;
niekad negalima jų nepakankamai įvertinti.
Jei dabar neiškelsime ir nesuvoksime tokios problemos,
padarysime didžiausių klaidų.
Mao Zedongas1
Mao Zedongas ir kinų komunistai 1949 m. ateina į valdžią. 1958 m. jie paskelbia "Didžiojo šuolio" politiką, skirtą spartesniam pramonės išsivystymui. Šios operacijos padarinys-baisus badas. Kol komunistų vadovai (čia - Mao ir Peng Chenas) pozuoja propagandinių nuotraukų fotografams, šalyje išmirė apie trisdešimt milijonų kinų © Eastfoto
1966 m. paskelbęs "Didžiąją proletariato kultūrinę revoliuciją", Mao perima reikalus į savo rankas, -įsiplieskia užmaskuotas pilietinis karas, chunveibinai siaubia, tyčiojasi, linčiuoja ir žudo. Čia matome istoriką Chien Po Tsaną, kuriam agitatorius skaito mirties nuosprendį.
Gauja fanatikų sprendžia, kas yra "liaudies priešai". Su jais susidorojama, iš jų tyčiojamasi, jiems dažnai įvykdomos egzekucijos. Čia matome turtingą valstietį, sumuštą už tai, kad "išnaudojo valstiečius"
© Fotoarchyvas
Pekinas, 1973 m. Lenino ir Stalino, "didžiojo kinų liaudies draugo", kaip vadino pats Mao, portretai rodo, kad SSRS įkūrėjai - nepaisant kinų ir sovietų konflikto - tebėra pagrindiniai kinų komunistinio režimo mokytojai
© Fotoarchyvas
Ar represijos Kinijoje buvo sekimas „vyresniojo brolio", stalininės Sovietų Sąjungos, pėdomis - Stalino portretą Pekine2* garbingoje vietoje dar buvo galima pamatyti prasidėjus devintajam dešimtmečiui? Ne, jei turėsime galvoje, kad Kinijos komunistų partijoje beveik nebuvo kruvinų masinių valymų, ar prisiminsime santykinį politinės policijos santūrumą, nepaisant jos boso Kang Shengo (buvusio partizanų būryje Janane penktajame dešimtmetyje ir išsilaikiusio savo pareigose iki mirties 1973 m.)3 įtakos užkulisiuose. Bet, žinoma, taip, jei prisiminsime, kiek dėl režimo kaltės be laiko mirė žmonių, jau nekalbant apie pilietinio karo aukas. Nors ir nėra jokios, net ir nelabai patikimos, apskaitos, tiesioginių aukų būta nuo šešių iki dešimties milijonų, įskaitant ir šimtus tūkstančių tibetiečių. Be to, dešimtys milijonų „kontrrevoliucionierių" ilgą savo gyvenimo tarpsnį praleido pataisos stovyklose, kokie dvidešimt milijonų ten jų ir pražuvo. Dar kartą taip, jei turėsime galvoje nuo dvidešimties iki keturiasdešimt trijų milijonų „neplanuotų mirčių", liūdnai pagarsėjusio „Didžiojo šuolio" aukų, mirusių iš bado, kuris kilo tik dėl klaidingų vieno žmogaus, Mao Zedongo, projektų ir dėl nusikalstamo jo užsispyrimo: jis nepripažino savo klaidos ir neleido imtis žygių katastrofai sušvelninti. Pagaliau taip, jei atkreipsime dėmesį į tibetiečių netektį, beveik genocidą: ko gero, kas dešimtas ar kas penktas „pasaulio stogo" gyventojas mirė dėl kinų okupacijos padarinių. Neapsimestinė Deng Xiaopingo pastaba, kad žudynės Tianmenio aikštėje 1989 m. birželį (koks tūkstantis žuvusių) iš tiesų menkniekis palyginti su tuo, ką Kinija išgyveno labai netolimoje praeityje, iš tikrųjų yra prisipažinimo forma. Ir nelabai galima daryti išvadą, kad tos negandos buvo liūdnos žiauraus pilietinio karo pasekmės (lyg jis seniai nebūtų pasibaigęs, o 1950 m. režimas jau buvo patikimai įsitvirtinęs) ar tiesiog niūrios istorijos tęsinys: neskaitant japonų okupacijos (kuri, beje, neatnešė visuotinio bado), reikia grįžti į trečiąjį XIX a. ketvirtį, norint surasti bent kiek panašią pragaištį ir badą. Nors tos negandos nebuvo plataus masto ir nepasižymėjo maoistinių žvėriškumų sistemingumu ir planingumu, vis dėlto tai buvo nepaprastai dramatiškas Kinijos istorijos momentas.
Skaityti daugiau: KINIJA: ILGAS ĖJIMAS TAMSOJE
2. Šiaurės Korėja, Vietnamas, Laosas: drakono sėkla
Pierre Rigoulot
NUSIKALTIMAI, TERORAS IR PASLAPTIS ŠIAURĖS KORĖJOJE
Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR) buvo įkurta 1948 m. rugsėjo 9 d. toje šalies dalyje, kuri nusitęsia į šiaurę nuo 38-osios geografinės lygiagretės. Pagal sutartį, pasirašytą 1945 m. rugpjūtį su amerikiečiais, SSRS buvo pavesta „laikinai" administruoti šią zoną, o JAV turėjo tvarkyti Pietų Korėją, tos pačios 38-osios geografinės lygiagretės pietinėje dalyje.
Labai greitai Šiaurės Korėja virto pačia uždariausia pasaulyje komunistine valstybe. Sovietiniai valdžios pareigūnai netrukus uždraudė įvažiuoti į Šiaurę bet kokiam tarptautinės bendrijos atstovui.
Vėliau, per pirmuosius dvejus KLDR gyvavimo metus, šis šalies uždarumas dar labiau įtvirtinamas.
Pagaliau karas, kurį Šiaurė paskelbė 1950 m. birželio 25 d. ir kuris formaliai vis dar nėra baigtas, kadangi su Jungtinių Tautų kariuomene buvo pasirašytos tik vienos paliaubos 1953 m. liepos 27 d. ir dar labiau sustiprėjo melas, propaganda, dezinformacija, išsiplėtė valstybinės paslapties sfera.
Tačiau dėl to kaltas ne vien tik karas: tokia jau šiaurės korėjiečių komunistinio režimo, užsisklendusio savyje, vidinė prigimtis, siekianti pačias komunistinio pasaulio šaknis (iš tikrųjų, Kinijos ir Sovietų Sąjungos konflikto metu šis režimas ilgai laviruos, galutinai neprisijungdamas nei prie vienos, nei prie kitos stovyklos), be to, režimas baiminosi, panašiai kaip Albanijos ar Kambodžos komunistai, kad išorinio pasaulio įtaka nesugadintų „ideologinės liaudies ir partijos vienybės". Visa tai paaiškina, kodėl Šiaurės Korėjos valstybė kuo puikiausiai atitinka tą vardą, kuriuo ji kartais pavadinama - „asketų karalystė". Teorizuojant toks užsisklendimas savyje buvo netgi gretinamas su vadinamąja „Djoutché" ideologija, t. y. savęs paties valdymo, nepriklausomumo nuo kitų ir netgi pasikliovimo savimi ideologija, kurią oficialiai įtvirtino Korėjos darbo partijos statute jos suvažiavimas, vykęs 1970 m. lapkritį.
Skaityti daugiau: NUSIKALTIMAI, TERORAS IR PASLAPTIS ŠIAURĖS KORĖJOJE
Jean-Louis Margolin
VIETNAMAS: KARINIO KOMUNIZMO AKLAVIETĖS
Kalėjimus mes paversime mokyklomis!
Lê Duanas, Vietnamo komunistų partijos generalinis sekretorius2’
Daugeliui Vakarų pasaulio žmonių, kurie, susidūrę su kitų - prancūzų kolonializmo, amerikiečių imperializmo - klaidomis, objektyviai atsiduria toje pačioje kaip ir Vietnamo komunistų partija stovykloje, pripažinti vietnamietiškojo komunizmo klaidas dar ir šiandieną yra tikras išbandymas. Todėl nuo čia tik vienas žingsnis iki įsivaizdavimo, kad vietnamietiškasis komunizmas - liaudies troškimų išraiška ir kad jis siekė sukurti brolybe bei lygybe pagrįstą visuomenę. O visa kita padarė šio komunizmo įkūrėjo ir vadovo (iki 1969 m.) Ho Chi Minho maloni išvaizda, nepaprasta jo kovotojų dėl bendro reikalo ištvermė, išoriškai taikios ir demokratinės jo propagandos lankstumas. Kiek sunku buvo pritarti Kim Il Sungo gelžbetoniniam režimui, tiek, regis, lengva buvo simpatizuoti šypsančiam Hanojaus raudonųjų mandarinų griežtumui, o ne pūvančiai Nguyen Van Thieu (1965— 1975) Saigono santvarkai. Norėta tikėti, kad VKP nebuvo tik dar viena nauja stalininio tipo partija: pirmiausia, būdami nacionalistai, vietnamiečiai ypač sumaniai pasinaudojo savo komunistine etikete tam, kad gautų paramą iš Kinijos ir Sovietų Sąjungos.
1968 m. pavasarį Šiaurės Vietnamas pradeda plataus masto puolimą prieš Pietų Vietnamą.
Vietmino armija užima Hue miestą. Kai Pietų Vietnamo ginkluotosios pajėgos vėl atgauna miestą,
čia jos randa didžiuliuose grioviuose suverstas lavonų krūvas © Gamma
Skaityti daugiau: VIETNAMAS: KARINIO KOMUNIZMO AKLAVIETĖS
LAOSAS: BĖGANTYS IŠ ŠALIES GYVENTOJAI
Visi girdėjo kalbant apie Vietnamo boat people dramą. Bet iš Laoso, 1975 m. tapusio komunistiniu rutuliojantis Pietų Vietnamo įvykiams, išbėgo proporcijos atžvilgiu dar daugiau žmonių. Juk pakakdavo tik perplaukti Mekongą, kad atsidurtum Tailande, o dauguma laosiečių gyvena šios upės slėnyje arba netoli jos; taigi upės ilgumas, gana nuosaikios valdžios represinės priemonės leido lengviau išvykti iš šalies. Iš jos pabėgo maždaug 300 000 žmonių (10% visų šalies gyventojų), kurių 30% sudarė svarbi H'mongo kalnų tautinė mažuma (apie 100 000 žmonių), be abejo, 90% - iš intelektualų, specialistų ir valdininkų sluoksnių. Taigi apskritai daug, ir ne be reikalo kyla klausimas - kodėl. Komunistinėje Azijoje tiktai iš Šiaurės Korėjos, ko gero, dėl korėjietiško konflikto proporcingai pasitraukė daugiau.
Nuo 1945 m. Laoso likimas visą laiką buvo glaudžiai susijęs su Vietnamo likimu ir nuo jo priklausė. Prancūzai, vėliau amerikiečiai Laose palaikė, suprantama, karine jėga, monarchinę valdžią, kurioje vyravo dešiniosios pakraipos jėgos. Vietnamo komunistai ten sustiprino mažąjį Pathet Lao, kurį valdė keletas vietinių komunistų (dažnai asmeniniais ryšiais susijusių su Vietnamu); Pathet Lao visuomet priklausė nuo jų kariniu požiūriu. Labai retai gyvenami šalies rytai buvo tiesiogiai įtraukti į amerikietiškojo laikotarpio vietnamietišką konfliktą: pro rytus ėjo gyvybiškai svarbūs Ho Chi Minho keliai; amerikiečių aviacija bombardavo be atvangos, ir Amerikos slaptosioms tarnyboms pavyko didelę dalį H'mongo gyventojų įtraukti į galingą antikomunistinį ginkluotą judėjimą. Nelabai aštriame ir nereguliariame konflikte ypatingų žiaurumų nepastebėta. 1975 m. komunistai kontroliavo tris ketvirtadalius šalies rytinės teritorijos, bet tik vieną trečdalį jos gyventojų; likusieji, kuriuos sudarė apie 600 000 vidaus pabėgėlių (kas penktas laosietis), įsikūrė prie Mekongo, vakaruose.
Skaityti daugiau: LAOSAS: BĖGANTYS IŠ ŠALIES GYVENTOJAI
Demokratinė Kampučija
3. Kambodža: kraupių nusikaltimų šalyje
Mes privalome sukurti gryną ir tobulą
Partijos istorijos įvaizdį.
Pol Potas1
Mao Zedongo ir Pol Poto giminystės ryšys akivaizdus. Bet čia kalbėsime apie pirmąjį iš paradoksų, dėl kurių šį raudonųjų khmerų revoliucijos mirties sūkurį taip sunku analizuoti ir dar sunkiau suprasti: Kambodžos tironas, būdamas neabejotina vidutinybė, tėra blanki įspūdingo ir išsilavinusio Pekino autokrato kopija. Autokrato, sugebėjusio galų gale pačioje gausiausioje gyventojų skaičiumi pasaulio šalyje be niekieno pagalbos iš šalies sukurti santvarką, kurios gyvybingumas dar neišseko. Priešingai, kultūrinė revoliucija ir Didysis šuolis galėtų atrodyti nelabai vykę mėginimai pasirengti tam, kas galbūt pasiliks visiems laikams kaip plano pačiu radikaliausiu būdu transformuoti visuomenę juodraštis: pritaikyti integruotą komunizmą tuojau pat, be ilgo pereinamojo laikotarpio, kuris, rodos, sudarė marksistinės-lenininės dogmos neatskiriamą dalį. O pakeitus šalies pinigus, mažiausiai per dvejus metus užbaigus kolektyvizaciją, panaikinus socialinius skirtumus, visiškai suardžius privatininkų, intelektualų, komersantų sluoksnius, tūkstantmetę kaimo ir miesto antagonizmo problemą išsprendus sunaikinant miestus per vieną savaitę... belieka labai panorėti, ir rojus nusileis iš dangaus į žemę. Pol Potas, be abejo, tikėjo, kad šitokiu būdu jis iškils dar aukščiau nei šlovingieji protėviai - Marxas, Leninas, Stalinas, Mao Zedongas - ir kad XXI amžiaus revoliucija kalbės khmeriškai, kaip XX amžiaus revoliucija kalbėjo rusiškai, vėliau - kiniškai.
1975 m. Kambodža. Raudonieji khmerai pergalingai įžengia į Pnompenį. Netrukus šie jaunučiai kovotojai, penkiolikmečiai šešiolikmečiai paaugliai, tampa Pol Poto, "brolio Nr. 1", nusprendusio nepalikti sostinėje nė vieno jos gyventojo, politikos įrankiu © A. Borrel / Sipa Press
Skaityti daugiau: 3. KAMBODŽA: KRAUPIŲ NUSIKALTIMŲ ŠALYJE
Komunistiniai režimai Azijoje dar turi valdžią; beje, praktiškai tik čia jie ir belikę. Bet ar egzistuoja azijinis komunizmas tokia prasme, kaip jis buvo suvokiamas ir egzistavo Rytų Europoje? Atsakymas neaiškus. Europoje, pvz., Jugoslavijoje, iš esmės ir Albanijoje (ir dar...), komunistinės santvarkos bent jau turėjo vieną bendrą bruožą - tą patį tėvą. Jos visos praktiškai žlugo kartu (netgi Jugoslavijoje ir Albanijoje), kai tas jų tėvas iš tikrųjų pasijuto nekaip; ir jas stebėjo iš arti būdamas kape. Azijoje tokie santykiai įžiūrimi tik tarp Vietnamo ir Laoso, kurių likimai dar atrodo organiškai susiję. Kitur labiausiai sukrečia valdžios užgrobimo ir įtvirtinimo proceso ypatingumas, netgi jei Šiaurės Korėja Stalino laikais buvo savotiška liaudies demokratijos forma, netgi jei Vietnamui lemiamas posūkis į pergalę buvo Liaudies išlaisvinimo armijos priartėjimas prie Tonkino sienų. Azijoje nėra, niekados ir nebuvo tikro komunistinio „bloko", nebent Pekino troškimuose; nes tam, kad jis būtų, stigo glaudaus ekonominio bendradarbiavimo, plačios vadovaujančio personalo kaitos, specialistų rengimo institucijų, o ypač - tiesioginių ryšių tarp sukarintų policinių aparatų. Tai padaryti buvo mėginama, bet nepakankamai, ir tam pritrūko laiko (išskyrus dar vieną kartą - tarp Laoso ir jo „vyresniojo brolio" Vietnamo): tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos korėjietiškojo konflikto metu ir šiek tiek po jo; tarp Kinijos ir Vietnamo šeštajame dešimtmetyje; tarp Kinijos ir Pol Poto Kambodžos; tarp Vietnamo ir devintojo dešimtmečio Kambodžos. Visą laiką Azijoje susiduriame tik su nacionalinėmis komunistinėmis santvarkomis, iš esmės turinčiomis savo pačių gynybos sistemą (išskyrus Laosą...), net jei ir kinų (o kartais ir sovietų) pagalba ne kartą buvo lemiama; beje, čia, baigiantis septintajam dešimtmečiui, išvydome „šimtaprocentinius komunistinius" karus - tarp Vietnamo ir Kambodžos, vėliau tarp Vietnamo ir Kinijos. Auklėjimo, propagandos, istorijos rašymo būdo atžvilgiu vargiai šioje planetoje rastume labiau nacionalistines ir netgi siaurai šovinistines kaip Azijos komunistines santvarkas, kurios visos susikūrė kovoje su imperializmu. Jos turi bent jau tokį bendrą bruožą; blogiausia, kad šis nacionalizmas dažnai nukreipiamas prieš kaimyninę komunistinę santvarką.
Skaityti daugiau: Išvados
Pascal Fontaine,
Yves Santamaria ir Sylvain Boulouque
TREČIOJO PASAULIO ŠALYS
Pascal Fontaine
Lotynų Amerika išbando komunistinius režimus
KUBA. NESIBAIGIANTIS TROPIKŲ TOTALITARIZMAS
Svarbiausia Karibų sala nuo šio amžiaus pradžios patyrė audringą politinį gyvenimą, paženklintą demokratinių ir visuomeninių judėjimų. Jau 1933 m. karinis pučas, kuriam vadovavo seržantas stenografistas Fulgencio Batista, buvo nuvertęs Gerardo Machado diktatūrą. Batista, tapęs armijos vadu, dvidešimt metų nenuilstamai iškeldavo ir šalindavo socialinės orientacijos prezidentus, kurie priešintųsi amerikiečių kišimuisi į jų reikalus. 1940 m. išrinktas Respublikos prezidentu, Batista patvirtino liberalią konstituciją. 1952 m. jis organizavo lemiamą valstybės perversmą, nutraukė demokratinį procesą, kurį simbolizavo tais pačiais metais numatyti laisvi rinkimai, ir valdė šalį paeiliui remdamasis įvairiomis politinėmis partijomis, kartu ir socialistų liaudies partija, kuri iš tikrųjų buvo Kubos komunistų partija.
Batistas režimo žlugimas, prie kurio prisidėjo ir Castro, kubiečiams suteikė daug vilčių. Tačiau labai greitai, Castro ir jo vyrams užsigrobus valdžią, kyla opozicija. Iš kairės į dešinę: Pedro Luis Boitelas, per 1972 m. bado streiką miręs kalinys; Humberto Šori Marinas, sušaudytas už mėginimą organizuoti ginkluotą kovą prieš savo buvusį kompanioną Castro; poetas Jorge Vallsas, nuteistas dvidešimt metų kalėti, neseniai paleistas į laisvę
© D. R. © D. R. © Luc Adrian
Skaityti daugiau: PENKTA DALIS Trečiojo pasaulio šalys
Yves Santamaria
2. Afrikietiškasis komunizmas: Etiopija, Angola, Mozambikas
Pagal viešąją nuomonę, ryšys tarp besivystančių šalių ir komunistinio judėjimo priklausė nuo tos paramos, kurią šis judėjimas teikė antikolonijiniams karams, kol vyravęs šaltasis karas globalizavo tikslus: priešindamasi Vašingtono dekolonizavimo politikai, Ketvirtoji Prancūzijos respublika pabandė beveik įtikinti, kad bet koks jos atsitraukimas ir pozicijų užleidimas vietiniams nacionalistams tapdavo ipso facto pataikavimu Maskvos ambicijoms pagal Lenino posakį: žiūrint iš Rytų, kelias į Paryžių veda per Alžyrą. Amerikiečiams pralaimėjus 1975 m. Vietname ir po to įsigalėjus šaltojo karo politikai, reikėjo laukti prosovietinių režimų įvedimo buvusioje portugališkoje Afrikos dalyje ir Etiopijoje tam, kad pasirodytų nuodinga komunizmo idėja, neapsiribojanti geopolitiniais rėmais ir delikačiai derinanti du pašėlusiai egzotiškus ir kartu tokius įprastus dalykus - Afriką ir komunizmą. Negana to, kad socializmo stovykla galėjo užgrobti sektorius, kurie Vakarams buvo gyvybiškai svarbūs; komunizmas, trečiojo pasaulio šalims toli gražu neatrodydamas pats geriausias vaistas nuo ekonominio atsilikimo, galėjo, kaip jau ne kartą, pritaikyti vietos gyventojams bausmes, jau kitur pasaulyje išbandytas toms tautoms, kurios, žiūrint Spalio revoliucijos paveldėtojų akimis, buvo nepakankamai įsisąmoninusios Istorijos joms patikėtą misiją.
Etiopija, 1979 m. rugsėjo 14 d. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Aleksejus Kosyginas atvyksta į Adis Abebą Mengistu Haile Mariamo valdžios paėmimo penktųjų metinių proga. Etiopijos darbininkų partija nori būti "Didžiosios Spalio revoliucijos" paveldėtoja
© Lefort / Gamma
Skaityti daugiau: AFRIKIETIŠKASIS KOMUNIZMAS: ETIOPIJA, ANGOLA, MOZAMBIKAS
Sylvain Boulouque
3. Komunizmas Afganistane
Afganistano1 plotas - 640 000 km2, apimantis šiek tiek didesnę nei Prancūzijos teritoriją, įsikūrusią keturių valstybių pasienyje: Sovietų Sąjungos - šiaurėje, Irano - vakaruose, Pakistano - rytuose bei pietuose ir maždaug keletas dešimčių kilometrų - palei Rytų Kiniją. Daugiau nei trečdalį jo ploto užima aukšti kalnai, kai kurie jų siekia 7000 m aukštį. 1979 m. afganų gyventojų, susiskirsčiusių į įvairias etnines grupes, buvo 15 milijonų. Vyraujanti 6 milijonų žmonių etninė grupė, iš esmės įsitvirtinusi šalies pietuose, - puštūnai, daugiausia sunitai, kalbantys sava - puštūnų kalba. Tadžikai, daugiausia persofonai sunitai, tarpusavyje šneka dari kalba ir sudaro per 4 milijonus gyventojų, susispietusių šalies rytuose. Uzbekai, irgi sunitai, kalbantys turkiškai, gyvena šalies šiaurėje ir sudaro pusantro milijono gyventojų. Dar yra maždaug pusantro milijono chazarų, tarp kurių vyrauja šiitai; jie gyvena šalies centre. Kitos etninės grupės, kaip turkmėnai, kirgizai, beludžiai, aimakai, kohistaniečiai ir nuristaniečiai - išsibarsčiusios po visą šalį ir sudaro 10% visų afganų gyventojų.
1979 m. gruodžio 27 d. sovietinė kariuomenė, atsiliepdama į nesugebančių kontroliuoti padėties šalyje vietos komunistų kvietimą, įžengia į Afganistaną. Sovietai, susidūrę su masiniu pasipriešinimo judėjimu, griebiasi "išdegintos žemės" taktikos, griauna miestus ir kaimus. Pirmosios minų, skirtų kovai su pėstininkais, aukos-vaikai. Per dešimtį metų Raudonoji armija išžudo nuo vieno iki pusantro milijono žmonių, kurių 90 % - civiliai
© L. Van der Stockt / Gamma
© P. de St. Exupéry / Gamma
Skaityti daugiau: 3. KOMUNIZMAS AFGANISTANE
Stéphane Courtois
KODĖL?
Mėlynos Revoliucijos akys švyti neišvengiamu žiaurumu.
Louis Aragon Raudonasis frontas
Atskleidus visuotinį apakimą, politines aistras, sąmoningą norą pamiršti, šioje knygoje bandoma dar nupiešti bendrą komunistinio pasaulio nusikalstamų veiksmų vaizdą, pradedant pavienėmis žmogžudystėmis ir baigiant masinėmis žudynėmis. Bendrame apmąstymų apie XX amžiaus komunistinį fenomeną kontekste iš tikrųjų kalbama tik apie vieną sandūros etapą - sistemos centro suirimą Maskvoje 1991 m. ir tuomet atsivėrusią gausią dokumentaciją, kuri iki šiolei buvo tvirtai laikoma po antspaudu. Tačiau ir labiausiai pagrįstų, dokumentais motyvuotų faktų atskleidimas negali tenkinti nei mūsų proto smalsumo, nei mūsų sąžinės. Todėl išlieka pagrindinis klausimas: kodėl? Kodėl šiuolaikinis, 1917 m. pasirodęs komunizmas beveik tuojau pat peraugo į kruviną diktatūrą, vėliau - į nusikalstamą režimą? Argi pasiekti jo tikslus buvo galima tik pačiu baisiausiu smurtu? Kaip paaiškinti tą faktą, kad komunistų valdžia į nusikaltimą žiūrėjo ir jį taikė kaip paprasčiausią, normaliausią, įprastą priemonę, ir tai truko dešimtmečius?
Sovietų Rusija buvo pirmoji komunistinio režimo šalis. Ji buvo pasaulinės komunistinės sistemos, kuri palengva kerojo, o po 1945-ųjų nepaprastai išsiplėtė, širdis, variklis. Lenininė ir stalininė SSRS buvo šiuolaikinio komunizmo pagrindas. Jau pats faktas, kad tas pagrindas taip staiga įgavo kriminalinį pobūdį, yra juo labiau stebinantis, nes jis prieštaravo socialistinio judėjimo evoliucijai.
Skaityti daugiau: KODĖL?
Stéphane COURTOIS, Valstybinio mokslinių tyrimų centro CNSR (GÉODE-PARIS X) direktorius, žurnalo Communisme („Komunizmas") redaktorius, komunizmo istorijos specialistas, jo publikuoti darbai: Le PCF dans la guerre (Ramsay, 1980) - „PKP kare"; Qui savait quoi? L'extermination des Juifs, 1941-1945 (La Découverte, 1987, en coli.) - „Kas ką žinojo? Žydų naikinimas, 1941-1945"; Le Communisme (MA Éditions, 1987, avec M. Lazar) - „Komunizmas" (su bendraautoriu M. Lazaru); Le Sang de l'étranger. Les immigrés de la MOI dans la Résistance (Fayard, 1989, en coli.) - „Svetimo kraujas. MOI imigrantai Pasipriešinimo judėjime"; Cinquante ans d'une passion française. De Gaulle et les communistes (Balland, 1991, avec M. Lazar) - „Penkiasdešimt metų prancūziškajai aistrai. De Golis ir komunistai" (su bendraautoriu M. Lazaru); Rigueur et passion. Hommage à Annie Kriegel (Le Cerf/ L'Âge d'homme, 1994, en coli.) - „Griežtumas ir aistra. Pagarba Annie Kriegel"; L'État du monde en 1945 (La Découverte, 1994, avec A. Wieviorka) - „Pasaulis 1945 metais" (su bendraautoriu A. Wieviorka); Histoire du Parti communiste français (Presses universitaires de France, 1995, avec M. Lazar) - „Prancūzų komunistų partijos istorija" (su bendraautoriu M. Lazaru); Eugen Fried. Le grand secret du PCF (Le Seuil, 1997, avec A. Kriegel) - „Eugen Fried. Didžioji PK partijos paslaptis" (su bendraautore A. Kriegel).
Skaityti daugiau: Autoriai
Pavardžių rodyklė
Abakumov Viktor 337-341, 594
Abate Atnafu 959
Abdullah Sayyed 993
Abensour Miguel 537
Aboul Aoun Rifaat 490
Abramovič Rafael (Rein) 106, 473
Adolph Alfred 478
Agabekov Georgij 985
Agazadé (Rytų tautų kongreso delegatas) 984
Skaityti daugiau: Pavardžių rodyklė
