LAUMĖS JUOSTĄ MAŽYLIUI ĮDĖJO...
□ Adolfas Žukauskas ir Elena Mockutė-Eglė
- Mes nieko nežinom apie Vytuko likimą. Ničnieko. Kai grįžom iš tremties, iš lagerių, žinoma, kuris sugrįžo, susiradom vieni kitus. Ir apie Vytuką atsargiai visų patikimų žmonių klausinėjome. Tikslių žinių koks jo likimas, neteko išgirsti. Nežinojome, ar gyvas tebėra, kas jį užaugino, - nesulaikydama verksmo pasakoja Antanina Masteikienė, žuvusios partizanų ryšininkės Elenos Mockutės pusseserė.
Jei esi motina ir turi nors lašą švelnumo, kurį kiekvienai moteriai suteikė gamta, neišlaikysi nenubraukusi ašaros, nors ir nebuvai baisaus įvykio dalyvė, tik klausaisi liūdno moters pasakojimo.
- Aš ilgus metus tylėjau ir dabar negaliu paaiškinti, kaip galėjau padaryti tokį juodą darbą...
Moteris jau verkia nesusilaikydama.
- Juk jis, mūsų mažulis, ir šiandien nežino, kas jo tėvai, kodėl paliko jį miegantį ir bejėgį. Paliko nežinodami, kas jį priglaus, kokie žmonės pasigailės. Ar pasigailės? Gal ši mintis nuodija jo gyvenimą, gal jis tyliai smerkia tėvus, o gal skausmingai ieško pateisinimo ir neranda, nes nieko nežino apie motiną ir tėvą. Gal vargo alkanas vaikų namuose, kur trūko visko, tik nestigo sovietinės propagandos. Gal užaugo gražus ir geras žmogus, o gal iš pat vaikystės suvešėjo neviltis jo mažoje širdelėje, pyktis visam pasauliui ir jis niekada negalės mums atleisti...
Ir vis dėlto norėčiau jį pamatyti, atsiprašyti parkritus, kad tik jis atleistų man ir žuvusiai savo motinai. Jeigu ir neatleistų, norėčiau, kad išklausytų, kas buvo jo tėvai ir kaip gyveno, kas juos nužudė pačioje jaunystėje.
Nerandu ir aš tokią akimirką paguodos žodžių, gal jų iš viso nėra, tačiau pažadu: pasistengsiu parašyti tiesą. Gal ir Vytukas, dabar jau Vytautas Žukauskas - jeigu jam buvo palikta tėvų duoti pavardė ir vardas - paskaitys šias eilutes. Paskaitys ir susimąstys, jei išliko gyvas...
O išlikti galėjo, nes Bažnyčią visais, net ir juodžiausio smurto laikais supo šventa vilties aureolė. Vilties aureolė gaubė ir Laukesų bažnyčią, prie kurios dvi moterys paliko miegantį kūdikį.
Suprantu beviltišką moterų padėtį, žuvusios ir išlikusios gyventi, suprantu jų skausmą, tik vieno negaliu suprasti, kodėl užkluptos baisios grėsmės - saugumo apsupties, neturėdamos jokios išeities, nes tik palikdamos kūdikį galėjo tikėtis jį išgelbėti - moterys kaltino... save?
Argi mūsų nežemina vergiškas nuolankumas okupantui? Negi mums buvo per maža tremčių, žudynių ir prievartos, kad vis dar nedrįstame žudiko pavadinti žudiku? Kas iškels tą bylą, kas pradės viešą komunistų teismą, kad nužmoginti, sugniuždyti okupantų žmonės išsitiestų ir išsakytų kaltinimą pasaulio akivaizdoje? Nereikia keršto ir kraujo, pernelyg daug kraujo ir žudynių atnešė okupacija, tačiau tiesą turi žinoti visi.
Ar pasakys pasauliui tiesos žodžius jaunoji karta, gimusi laisvėje? Ar užmirš, kur gimė, kokia žemė juos užaugino?
Glostau Antaninos ranką, raminu kaip sugebu, stengiuosi sugrąžinti į tas dienas, kai bėgdamos nuo saugumiečių paliko kūdikį, prašau prisiminti, kada ir kaip žuvo budelių kankinama Elena Mockutė, partizanų ryšininkė. Antaninai kalbant gaudyte gaudau kiekvieną žodelį apie atsisveikinimo su kūdikiu akimirkas.
Jaunos motinos gyvenimas pernelyg trumpas ir tragiškas, o džiaugsmas - kūdikis, kurį ji buvo priversta palikti... Kaip brangų vėrinį suversiu džiaugsmo ir skausmo minutes, lydėjusias jauną moterį į žūtį. Ji žinojo, kad jai kito kelio nėra. Ir negalėjo būti...
Partizanų ryšininkės dalia ryški lyg vaivorykštė, nutiesusi kelią į motinystės laimę ir akimirksniu išnykusi, leidusi pažinti pavojų ir nugalėti mirties baimę. Nežinau, kaip ir kada Elenutės širdyje gimė jos didžioji meilė, kurios gal ir pati sau prisipažinti nedrįso. Pamilusių vienas kitą jaunų žmonių likimas jau buvo nulemtas. Elenutė žinojo, kad jos meilė - be ateities. Žuvo artimieji ir draugai, išėję į partizanus, išdraskyti gimtieji namai, išblaškyti tremtyje, Sibire, giminės, o saugumiečiai jau sekė ir jos pėdomis. Tikra buvo tik pačios žūtis - ji žinojo tik viena - gyva nepasiduos. Štai tada ir atėjo didžioji meilė. Jos rezultatas - mėlynakis kūdikis, tapęs jaunos moters džiaugsmu ir nelaime. Žinojo - jam teks augti be tėvų.
Įsivaizduoju, stengiuosi pajusti, ką tu išgyvenai - mažutė, smulkutė lyg mokinukė busimoji motina, bandanti susirasti laikiną prieglobstį. O kūdikis „skubėjo“ ateiti į pasaulį per vargą, baimę ir slapstymąsi.
Neprakeikei savo gyvenimo ir vaikelio, kaip pasakų Eglė, nors ir nešiojai Eglės slapyvardį, niekam nesiguodei dėl savo nedalios, tik visomis jėgomis bandei jį, kūdikį, išsaugoti, išnešioti. Patarė, oi patarė vyresnės moterys, kaip jį, dar negimusį, pražudyti, nes kur ir kaip tu jį, mamyte, užauginsi? Galgi po stribų šautuvais ar drėgname bunkeryje vystyklus skalbsi? Gal manai, kad saugumiečiai nusiramino partizano Vinco Pupelio būrio vyrus sušaudę, nukankinę? Gal manai, kad tavo, partizanų ryšininkės, vardą, pavardę užmiršo, o gal tikiesi, jog, tavęs ir kūdikio kitokie pyragai laukia?.. O vaikelis jau buvo gyvas, jis kalbėjo tau nemigo naktimis apie gyvenimą ir gyvybę, tu jau buvai jo nelaisvėje ir nežinia, ko laukimo dienomis būta daugiau: baimės - kur judu dėsitės ar džiaugsmo, kad jis greitai ateis ir tu jį pamatysi? Paimsi vaikelį ant rankų tokiu neramiu, tokiu baisiu laiku, o jis pirmuoju klyksmu sveikins Žemę, nežinodamas apie pavergtus, sudegintus tėvų namus. Tu gyvenai nerimu ir baime, motinos džiaugsmu ir viltimi - gal kaip nors išliksime?
Vyties kuopos ryšininkės Elenos Mockutės-Eglės jau ieškojo saugumo pėdsekiai: per gimines, artimuosius. Pažįstamus ir nepažįstamus. Vieną naktį virpėjo vienintelė žvakelė ant altoriaus mažoje bažnytėlėje, kur slapta Adolfą Žukauską ir Eleną Mockutę sutuokė Subatės kunigas. Perdavei žinutę Antaninai per patikimus žmones, prašei, kad ateitų pasimatyti, nors ir šeima jau buvo ištremta, o ji pati slapstėsi Latvijoje, Daugpilyje, kur ją priglaudė išnuomavusi kambarėlį geraširdė Ana Murans.
Atskubėjo Antanina, tavo pusseserė. Ji vienintelė iš visų dar buvo likusi laisvėje ir suprato tave. Jeigu jau šaukėsi kažkas pagalbos iš miško, visi žinojo, ne be reikalo šaukiasi - tik didelė nelaimė prispyrė. Priglaudė jus abu - tave ir dar negimusį sūnelį - geroji latvė Ana Murans, nujautusi tiesą, nors nieko nežinojo ir neklausė. Svetima pavarde prisidengusi Daugpilio ligoninėje pagimdei savo mėlynakį
berniuką, per Laumės juostą danguje atėjusį pas tave. Tačiau ir pas gerąją Aną Murans negalėjai ilgai užsibūti: tavęs uoliai ieškojo enkavedistai. Nieko nežinojai apie vaiko tėvą - gyvas, suimtas ar nukankintas. Tik nelaimę jutai. Jo, tau skirtojo, jau nebuvo tarp gyvųjų: Adolfas Žukauskas žuvo 1948 metų spalio 13 dieną. Sužeistas, suimtas, tardomas ir kankinamas jis puolė sargybinį ir šis jį nušovė...
Tarsi nujausdamas tavo vargus, mažylis augo linksmas ir ramus, sveikas ir stiprus, net neverkdavo naktimis. Tris mėnesius gyvenote ramiai - aplinkiniams sakei, jog sesers vaikelį augini. Beje, niekas nieko ir neklausinėjo: toks buvo metas, kai geriausia nieko nežinoti. Sūnelis šypsotis pradėjo. Vytuku pavadinai, slapta pakrikštijai Latvijoje, Dominės valsčiuje. Kai pas Aną Murans jau buvo pavojinga slapstytis, kai ir ją vis dažniau pradėjo klausinėti saugumiečiai, geraširdės Anos pažįstamas ūkininkas Gasparas judu su sūneliu priglaudė Šenbergo dvare. Mažyliui sukako du mėnesiai. Motina iškentė tuos du mėnesius nuolatinės baimės ir virpulio jau ne dėl savęs, dėl kūdikio - ar nesusekė, ar nepasibels ginkluoti rusų kareiviai su stribais, ar nereikės vaikelį palikus bėgti tiesiai į okupanto šūvį, kad tik nesuimtų gyvos. Iškankinta baimės ir nerimo širdis nebūtų pakėlusi saugumiečių kankinimų, o išduoti savųjų neturėjai teisės, Egluže, ir jau nieko apie juos nežinojai. Prabėgo dar mėnuo, kupinas motiniško nerimo ir džiaugsmo. Sulaukei žinios - tai ten, tai kitur tavo bendražygiai nužudyti, išrengti, numesti gatvėje. Sužinojai, kad enkavedistai ir tavo pėdas aptiko. Dar diena, kita - ir ateis... Gal sudegins namus gerų žmonių, priglaudusių tave, gal tavo mažylį gyvą į ugnį įmes, versdami išduoti likusius laisvės kovotojus? Nei tėvų, nei namų, nei artimųjų... Kurie liko gyvi, išvengė tremties, tie slapstėsi svetimose pastogėse. O tau pranešė: jie, raudonieji saugumiečiai, jau visus namus aplinkiniuose kaimuose iškrėtė, čia ateina...
Reikėjo bėgti nelaukiant nė minutės. Kiekviena uždelsta akimirka grėsė pražūtimi abiem - tau ir sūneliui.
- Man pritarus... padarėm tą juodą juodžiausią darbą, - sukūkčioja Antanina. - Aš tylėjau, visą gyvenimą tylėjau, niekam nė žodelio nešnipštelėjau... Kodėl dabar jums tai sakau? Nežinau... Matyt, toji mano nuodėmė visą gyvenimą nedavė ramybės, privalėjau kam nors išsakyti. Nebuvo kur mudviem dėtis: saugumiečiai jau tardė kaimynus - mes buvome jų taikinys.
Ir vėl mane stebina lietuvių sąžinės balsas: Antanina smerkia save tarytum ji būtų gera valia, kaip sakosi, tikrai juodą darbą padariusi. Skausmu nutvilko mūsų moterų slepiama gėda, tarytum už padarytą „niekšybę“ tik jos vienos turėtų atsakyti, o ne okupantai. Tai jie turi gėdytis žudę mūsų moteris ir mažus vaikus, prievartavę motinas vaikų akivaizdoje, persekioję bejėgius. Tai jie turi kiaurai žemę prasmegti. Jie turi būti teisiami pasaulio akivaizdoje, net po mirties teisiami, nes ir mirtis nepajėgia aukų kraujo nuplauti. Tačiau pasaulis tyli, o moterys kantriai slepia savo skausmą ir „juodus darbus“, nors dėl to nebuvo kaltos. Kas kaltininkus nuteis? Kas, pagaliau, vieną dieną supras moterį ir motinystę. Aš tegaliu papasakoti tik tolimesnius įvykius...
Sužinojusios, kad saugumas jų jau ieško, naktį susiruošė bėgti. Gasparo dukra pavėžėjo penkiolika kilometrų nuo namų Elenutę su sūneliu ir Antaniną. Ana Murans žegnojo kelią ir linkėjo sėkmingai į tėviškę sugrįžti, nors jautė, kad tėviškės tikriausiai nepamatysit... Vystei sūnų į antklodėlę, įsupai laiškelį su vaiko vardu ir pavarde - Vytautas Žukauskas - ir kartojai, jau kelintą kartą sakei Antaninai: „Jei išliksi gyva, žinok, sūnaus tėvas - Adolfas Žukauskas. Jei mane suims, jei žūsiu - suraskit mažylį, paimkit, padėkit užauginti...“ Antanina linksėjo galva ir braukė ašaras, negalėjo žodžio ištarti. Kodėl Elena Mockutė net keletą kartų pakartojo vaiko tėvo, savo vyro vardą ir pavardę? Gal jautė, kad bus tardoma... Beje, iš saugumo archyvuose esamų Elenos Mockutės tardymo dokumentų galima spręsti, jog jos vyras buvo Petras Pupelis. Elenutė tuo metu buvo Vinco Pupelio būrio ryšininkė. Tuo metu, kai ją suimtą tardė, Petras Pupelis jau buvo žuvęs. Jis žuvo 1947 metais Latvijos miškuose, kautynėse su rusų kareiviais. Elena, stengdamasi apsaugoti Adolfo Žukausko artimuosius, o gal ir jį patį, melavo tardytojui. Apie savo vyro žūtį tuo metu dar nežinojo. Dažnai suimtieji, bijodami išduoti dar gyvus savo artimuosius, visais įmanomais būdais nuslėpdavo tiesą. Taip elgėsi ir Elena-Eglė, slėpdama savo tragišką meilę, bijodama, kad jos kūdikio nesurastų tie, kurie galėjo net motinystės ar tėvystės jausmus panaudoti niekšybei, priversti prašnekti apie kovos bendražygius, ryšius su artimaisiais. Ją tardė saugumo jaunesnysis leitenantas Lesinskis. Byla pradėta rašyti 1950 metais, rugsėjo 7 dieną. Minima, jog būdama miške Elenutė turėjo „mauzerį“. Tik tiek...
Sugrįžkime į šiltą 1949-ųjų vasaros rytą. Pabandykime suprasti ryšininkės tragediją ne iš saugumo byloje esančių šykščių įrašų. Stiprios, tačiau bejėgės pasipriešinti okupantų žiaurumui, verkė dvi lietuvės moterys vystydamos trijų mėnesių Vytuką į baltą antklodėlę. Tai buvo atsisveikinimas be žodžių visam laikui...
Prasidėjo šilta ir lietinga 1949-ųjų vasara. Miškuose buvo žudomi jau negausiai likę partizanai, jų artimieji jau vargo Taišeto ar Vorkutos lageriuose, tremtyje... Tą vasarą plyšo tavo širdis - tą akimirką, kai atitraukei nuo savo krūtinės kūdikį, tu jau buvai mirusi ir buvo visai nesvarbu, kas atsitiks tau, kad tik jis, sūnus, liktų gyvas, kad tik jo pasigailėtų praeivis, kuriam bus lemta surasti stropiai suvyniotą ir paliktą prie bažnyčios vaikelį. Paliktą ten, kur niekada nemiršta paskutinioji viltis. Tu jau buvai mirusi, Elenute, kai padėjai kūdikį šventoriuje, paskutinį kartą jį pabučiavusi. Tu jau buvai nebegyva, kai neatsisukdama bėgai tolyn...
Antanina prisimena, lyg tai būtų įvykę tik vakar:
- Skaistų saulėtą rytą mes ėjom tylėdamos ir akylai stebėjome, ar niekas mūsų neseka. Elenutė per ašaras kelio nematė, tik bučiavo bučiavo sūnelį. O jis miegojo lyg niekur nieko, visai nejausdamas savo lemties. Man ašaros upeliu tekėjo. Elenutė žengė tai tyliai verkdama, tai lyg suakmenėjusi - man atrodė, kad ji nieko nejautė, tiesiog jos jau nebebuvo su manimi ir vaiku, kai priėjom Laukesų bažnyčią už Daugpilio. Ankstyvas rytas, žmonių aplink nėra, o ji, Elenutė, vis delsia, negali atsiplėšti nuo kūdikio. Atrodo, jau jau padės jį ir vėl apsikabina, vėl bučiuoja. Suklykė paukštis medyje, gal pajuto kažką, o gal mudvi pamatęs šaukė... Tik nuo paukščio klyktelėjimo Elenutė krūptelėjo, padėjo kūdikį užuovėjoj, prieš saulę, ir mes nuskubėjom... Ėjom ir ėjom kelio nematydamos, kol atsiradom prie Dauguvos. Nusiprausėm užtinusias akis. Elenutė garsiai mąstė: „Kas jį suras? Kam atiduos? O gal jau surado? Kas užaugins? Juk užaugs nežinodamas, kas jo tėvas ir motina. Gal keiks mane, gal norės sužinoti tiesą, bet kas gi jam pasakys? Jei išliksi gyva, surask, papasakok jam apie mane, pasakyk, kad jo tėvas kovojo už Lietuvos laisvę, kad ir aš, jo motina, nenorėjau pasiduoti okupantui. Tu išlik, sese, būtinai išlik gyva, kad surastum jį, kad pasakytum apie mūsų atsisveikinimo rytą... Aš jaučiu, sese, neišgyvensiu, jie susidoros su manimi... Jie jau netoli...“ Mes išsiskyrėme, būti drauge darėsi pavojinga. Daugiau jos nebemačiau.
Elenutė atsisveikinusi su sūneliu visą kelią tarsi maldą kartojo žodžius: „Atleisk man, sūnau, kad suteikiau tau gyvybę, kai tiek daug mirties aplink. Atleisk, kad neturėsi tėvų ir senolių namų, atleisk, kad palikau tave gyventi vieną, akis į akį grumtis su gyvenimu tokį bejėgį ir silpną. Aš tau atidaviau savo beviltišką meilę, tačiau apie tai tu niekada nesužinosi. Atleisk...“
Kas perduos motinos žodžius Vytukui, jei tik jis išliko gyvas? Kas pakuždės paskutinį motinos prašymą prieš mirtį: „Vytuk, sūnau, užauk doras žmogus ir niekam niekada nenusilenk, nevergauk atėjūnams...“ Kas sušildė našlaičio pamestinuko dienas ir kas žino, ar dar gyvas trečios Vytauto apygardos penktos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanų ryšininkės Elenos Mockutės-Eglės sūnus?
Liudininkų, kurie padėjo slapstytis Elenai Mockutei, žiniomis, ji sugrįžo į mišką, į partizanų būrį 1950-ųjų ankstyvą pavasarį. O prieš tai dar kurį laiką ją slėpė Laurų vaikų namuose Antanas Kviliūnas, kuris tuo metu ten dirbo auklėtoju. Jau tada ji bandė sužinoti, kas surado ir priglaudė sūnų. Svajojo jį susigrąžinti, jeigu tik pavyks nepakliūti saugumiečiams. Jai taip pat padėjo slapstytis ir seserys Monika, Anelė ir Genė Kęstutytės, gyvenusios Vilniuje. Tačiau jų kaimynas, Vilniaus radiofono direktorius žydas Liubeckis, kartą pastebėjęs pas seseris Kęstutytės nepažįstamą viešnią, paklausė, kas ji. Teko paaiškinti, kad Elenutė slapstosi nuo tremties. Liubeckis pažadėjo seserims jos neišduoti. Gal ir neišdavė, tik paprašė, kad Elenutė nesirodytų žmonėms. Neišdavė, bet... ir nepadėjo.
O manoji atmintis kužda, kiek daug žydų vaikų išgelbėjo Lietuvos moterys, rizikuodamos savo ir artimųjų gyvybe per vokiečių okupaciją. Nei lietuvių moterų, nei jų vaikų, tremiamų į Sibirą, saugumiečių persekiojamų, nebuvo kam gelbėti.
Pajutusi, kad sostinėje dar pavojingiau nei miške, supratusi, kad dar negalės pasiimti sūnaus, Obelių krašto dukra grįžo pas partizanus.
Elenutę saugumiečiai suėmė gyvą. Kankino, marino badu, prievartavo. Ji nieko neišdavė. Nežinia, kaip gavusi skalbimo priemonių nusinuodijo kalėjime, Latvijoje. Adolfas Žukauskas žuvo nespėjęs sužinoti, kad sulaukė sūnaus.
Nevykėliai pasaulio pertvarkytojai, o ir šių dienų politikai ypač mėgsta fotografuotis su vaikais. Demonstruoti meilę lengviau negu mylėti. Ir vaikai jiems šypsosi. Tarp visų fotografijų, kurios liko istorijai po kruvinų monstrų mirties, būtinai atsiras bent viena, kur juokiasi vaikai... Juk vaikai dar nežino, kam skiria savo giedras šypsenas, vaikai dar neatskiria apgaulės ir klastos.
Kažkam svetimam šypsojosi ar verkė ir Elenutės sūnus, kai jo motiną tardė ir kankino saugumiečiai. Šiurpią Elenutės mirtį saugumo bylos dokumentuose slepia trumpas įrašas: Elena Mockutė mirė apsinuodijusi 1952 metų sausio 4 dieną.
Po Elenutės mirties giminės ir bendražygiai, dešimtmečius išbuvę tremtyje, sugrįžo į Lietuvą ir bandė ieškoti Vytuko. Sužinojo tik tiek, jog kažkoks praeivis vaikelį surado ir atidavė į vaikų namus. Tuo metu vaikų namuose nuo prasto maisto ir užkrečiamų ligų mirė daug vaikų, spėjama, jog neišgyveno ir Vytukas. Bet tai tik spėlionės...
Mes ilgai tylėjom apie savo tautos skausmą, prievartą ir pažeminimą, sovietmečio kartos vaikai ir vaikaičiai okupanto jau nevadina okupantu. Dažnas nė nenori žinoti, kas ir ko būta praeityje. Net tautos likimas jų nejaudina.
Atsekusi ir papasakojusi ne vieno buvusio rezistento, partizano, pasipriešinusio okupacijai, kovos kelią ir likimą, dar kartą klausiu: skurdas ir kančia išmokė lietuvius išlikti, bet kas išmokys nebūti amžinais vergais? Netapti išdavystės, pinigų, niekšybės ar tuštybės vergais dabar, kai į mus nebešaudo.
