KUR SUPASI ŽEMĖ IR ŠLAMA ŠIMTAMETĖS LIEPOS
□Povilas Mateikis tremtyje Jagodnos mieste 1954 m.
Vasarą čia žydi senos galingos liepos ir mezga vaisius drevėtos obelys. Tik niekas jų nenuskina... Buvusios sodybos vietoje stovi didžiulis akmuo su paminkline lenta: joje žuvusių šio kaimo vyrų ir sudegintų gyvų vaikų pavardės. Šalia, tarytum amžiams sustingęs kaimo skausmas, rymo medinis kryžius. Jį padirbo, meniškai išraižė ir pastatė Povilas Ma-teikis, sušaudyto tėvo Juozo Mateikio ir penkių sudegintų sodybų atminimui. Prie kryžiaus veda vos pastebimas tankioje žolėje takelis, nes lanko šią vietą nedaugelis, tik tie, kurie išliko gyvi po siaubingos 1945-ųjų liepos 14-osios ir grįžo po tremties.
Dažniausiai čia ateina Povilas Mateikis, regėjęs, kaip vietiniai stribai ir sovietų kareiviai siautėjo kaime, degino sodybas ir šaudė žmones. Negailestingai ir Povilui kas pavasarį senose tėviškės liepose gegutė skaičiuoja metus ir kas žino, ar toli diena, kai niekam iš likusių gyvųjų nebegalės papasakoti apie Kurkliečių kaimo tragediją.
Tad išgirskime liepų raudą ir santūrius Povilo Mateikio žodžius.
Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Kurkliečių kaimo jauni vyrai pirmosiomis okupacijos dienomis pajutę didžiausią pavojų Tėvynės laisvei, patyrę, kuo kvepia okupantų žadamas rojus, išėjo į partizanus ar pavieniui tyliai slapstėsi nuo verbuotojų į sovietinę armiją. Kaimas vyrus rėmė, laimino išeinančius laisvės parnešti, maitino, rengė, o sušildę ar žaizdas aprišę žegnodavo išeinančius tolyn į mišką, į nežinią.
Nudundėję karo šūviai, viena po kitos sekusios okupacijos kažkaip pakeitė kaimą. Žmonės jautė, jog kartu su okupantais atėjo visus kaustantis jausmas, kuriam nerado pavadinimo ir vis dar nesuprato - kas tai? Juk buvo kaimas kaip visi Lietuvos kaimeliai: gal ir turėjo savo kvailelį ar išminčių, o gal ir savą, linksmesnę už kitas moterytę, pas kurią paguodos ieškotojai prietemoje užeidavo širdgėlos numalšinti. Gyveno kaimas savomis bėdomis ir šventiniais džiaugsmais, o jei ir būta šio to, ko galėtų ir nebūti, vis tiek niekas negalėjo pakeisti protėvių tradicijų, garbės ir žmogiškojo supratimo. Tačiau po 1945-ųjų okupacijos, be visa to, kas buvo matoma ir girdima, atsėlino nematomas ir nepažįstamas jausmas - išdavystės baimė. Sakytum, ant viso kaimo būtų užtemptas juodas voratinklis, kurio nematai ir negirdi, tik jauti tarsi nuolat sėlinančią iš paskos nelaimę. To kaimo žmogaus siela dar nebuvo patyrusi. Nelyginant juoda migla aptemdė protus, nutildė sąžinės balsą. Ir nors visi juto, jog ne į kiekvieną sodybą nusidriekė juodojo voratinklio gijos, niekas nežinojo, ką jos jau spėjo apraizgyti. Tas nežinojimas kaimui tapo tragedija.
Atmintiną 1945-ųjų liepos 14-osios rytą kažkas iš vietinių komunistėlių ar jiems prijaučiančių paskundė saugumui, jog kaime lankosi partizanai. Iš tiesų jie neretai užeidavo: savi, pavargę, bet dar nepraradę laisvės vilčių. Ir tą atmintiną rytą sustojo vyrai netoli miškelio. Tačiau nespėjo susitikti su savaisiais, nes ankstų rytą sovietų įgulos kareiviai su Rokiškio stribais apsupo miškelį ir užkirto visus kelius į kaimą. Netrukus prasidėjo iki pietų užtrukęs susišaudymas. Partizanai, bandę prasiveržti iš apsupties ir bėgę kaimo link, susišaudžius grįžo atgal į mišką. Keli pasislėpė kviečių lauke, kur buvo apsupti. Netrukus pasigirdo sprogimas. Nenorėdami pakliūti enkavedistams susisprogdino penki partizanai: du broliai Baltuškos, du broliai Budreikos ir Albinas Meginis. Štai tada ir prasidėjo tikroji genocido akcija - tą ir dabar dar stengiamasi vadinti įvairiausiais vardais, tik ne tikruoju. Tačiau tiksliausias žodis nusakyti tai, kas vyko Kurkliečių kaime, yra genocidas. Matyt, kai kas dar fanatiškai bijo šio žodžio: vieni, tikėdamiesi pridengti savo kaltes ir klaidas nieko nenori prisiminti, kiti - bijodami sulaukti dar baisesnio genocido, nes kam dar be mūsų pačių gali rūpėti Lietuvos laisvė. Tik tie, kurie visa tai iškentėjo, kuriems nedaug beliko gegutės skaičiuojamų metų gyventi - tiesos nebijo. Kur kas baisiau širdį akmeniu paversti, tylesniu už žemę pavirsti, savo gyvybės šaknų - tėvynės nebejausti.
Povilas Mateikis gimtųjų namų dvasią, tėvynės ilgesį išsivežė su žemės grumsteliu, su dirvos akmenėliu, su liepsnojančio Kurkliečių kaimo vaizdais. Išsivežė į Sibiro žemę, iš kur ne visiems buvo lemta sugrįžti. Daug ką galėjo okupantai suprasti, tik vieno dalyko nesuvokė, jog visada Lietuvoje buvo ir bus žmonių, kurie verčiau pasirinks mirtį nei vergo dalią ir išdavystę. Penki partizanai pasirinko mirtį, kai sovietų kareiviai buvo vos už keliolikos žingsnių nuo jų. Akimirksniu juodojo voratinklio tarnai nusprendė: norit mirti -mirkit! Visi!
Ir pasuko į kaimą ginkluota bedvasė enkavedistų orda. Juos vedė vietiniai stribai, įkaušę ir įtūžę, žinojo, kur veda ir kas bus, tačiau vedė - žudyti savųjų. Akimirksniu užsiliepsnojo kaimas. Pirmiausia buvo padegtos dvi partizanų rėmėjų Mateikių sodybos. Sudegė iki pat pamatų akmenėlių.
Paskendo liepsnose Albino Zolubo ir Petro Pajarsko sodybos. Likimas lėmė, kad šeimininkas Albinas Zolubas tuo metu dirbo laukuose ir prasidėjus genocido akcijai pasislėpė nukritęs ant dirvos. Išliko gyvas, bet be savų namų...
Kaimo pakraštyje, dūminėje pirkelėje, gyveno senukai - Ulijonas Vaičius su žmona Ona. Vaičiui buvo sukakę devyniasdešimt metų, o jo žmonai - kiek mažiau. Kol buvo jaunesnis, Vaičius visam kaimui siūdavęs vienodo kirpimo ir dydžio kelnes, mat kitaip nemokėjo. O, koks pavojingas priešas pasirodė sovietų kariams šis devyniasdešimtmetis senukas... Nušovė net į akis nepažvelgę ir įmetė į degančią pirkelę. Senoji puolė iš ugnies traukti vyro kūną - norėjo garbingai palaidoti. Ištempė, bet pripuolę kareiviai savo auką vėl įmetė į ugnį. Senoji verkė, puldinėjo nuo vieno kareivio prie kito beviltiškai klausdama: „Už ką nužudėt mano žmogų?“ Kareivių kreivos šypsenos ir nuogas cinizmas nebuvo tik juodų darbų priedanga. Okupantai stengėsi visiems mirtiną baimę įvaryti: vaikams, kurie dar nejaučia, kas yra mirtis, ir seniems, kurie jos jau nebebijo.
Neišvengė tragiško likimo ir Povilo Mateikio pusbrolis su šeima. Kaip tik tomis dienomis pas juos slapstėsi žmonos brolis Balys Lašas, nes nepriklausomoje Lietuvoje policijoje tarnavęs. Nušovė genocido akcijos vykdytojai Balį Lašą, sušaudė Petro Mateikio motiną Teresę Mateikienę. Du mažus klykiančius iš baimės vaikus - trijų metukų Algiuką ir ketverių Nijolytę - gyvus įmetė į liepsnas. Raudančiai senajai Vaičiuvienei kareiviai šaltakraujiškai paaiškino: „Kam palikti vaikus gyvus, juk tėvai nušauti.“ O tėvai tuo metu dar buvo gyvi, toli nuo namų ir apie vaikų žūtį nežinojo...
Petras Mateikis, dirbęs prie miško, pasislėpė bulvių duobėje po linais ir išliko gyvas. Bet ir jį stribai vėliau sugavę išsivarė į Svėdasus. Grįžo sumuštas, praradęs sveikatą. Nebuvo tuo metu kaime vaikų motinos. Sužinojusi, kas nutiko, apraudojusi suanglėjusius vaikų kūnelius neteko proto...
Jeigu Lietuvos moterys būtų galėjusios pasauliui parodyti, kaip atrodė okupanto rankos, per gyvenimą tik tiek ir teišmokusios -laikyti degtinės stiklinę ir žudyti - jos būtų parodžiusios, tik ar pasauliui rūpėjo Lietuvos moterų skausmas...
Sudegė ir Petro Pajarsko sodyba, o jį patį, išbėgusį iš namo, kareiviai nušovė ir kūną įmetė į ugnį. Sūnų Praną Pajarską sušaudę, drauge su kitų žuvusių partizanų kūnais išvežė ir numetė Svėdasuose ant grindinio. Kaime buvo dvidešimt keturios sodybos, sudegė tik kaimo centras. Toliau esančių sodybų žmonės išgirdę šūvius spėjo pasitraukti ir pasislėpti.
Pasakoja Povilas Mateikis kaimo tragediją ir susimąsto:
- Nežinau, ar galima tikėti sapnais, bet prieš tą siaubingą rytą sapnavau klaikų spalvotą sapną: pjaunam, rodos, mudu su tėvu žolę
□Politinių kalinių-tremtinių būrelis 1956 m., išlydėjus pirmąją laidą į Lietuvą. Pirmas iš dešinės Povilas Mateikis, šalia Monika Rudzikaitė-Mateikienė
lankoje ir užpuola mus didelis rudas šuo. Aš apsigyniau, o tėvui perkando ranką. Nubudau, gi tėvas mane už peties judina: „Kelk, eisim šienauti.“ Išėjom į laukus. Žiūriu, atveda tėvas kaip tik į tą vietą, kurią sapnavau. Tada ir papasakojau jam savo sapną, o tėvas tik ranka mostelėjo: „Nei tikėk, nei aiškinkis sapnų. Pjaunam žolę.“ Baigiant šienauti, atbėgo kaimynė Jane Baronaitė ir pranešė, kad Ažugojų miškelis apsuptas. Tėvas dalgį ant pečių ir eina, o man liepia: „Slėpkis ir nesirodyk. Eisiu namo vienas.“ Sakiau, eisiu kartu su juo, tik nusiprausiu, bet tėvas pakartojo: „Greičiau slėpkis!“
Malaišos upelis viliojo mane skaidria vėsa. Besiprausiant atbėgo seserys Janina ir Irena su mama. Liepė mudviem nesirodyti namuose. Sustabdė beeinantį tėvą, tačiau jo neįtikino, nesulaikė. Jam rūpėjo namai, juk užgriuvę stribai viską iš namų šluote iššluodavo, drabužius geresnius susirinkdavo, kiaules nušovę išveždavo. Mums prie upelio besišnekant ir vėl atlėkė Jane Baronaitė manęs ieškodama. Sakė, jog namai kaime jau apsupti, sovietai visus vyrus iš eilės šaudo, įspėjo, kad neičiau namo. Gal senųjų ir moterų nelies? Jie dar tikėjosi iš okupantų gailestingumo...
Kiek leido jaunos jėgos, nubėgo Povilas į gretimą Gudonių kaimą, pas pažįstamus - reikėjo įspėti ir to kaimo vyrus.
- Vakarėjant, kai aprimo šūviai, o iš namų beliko tik svilėsiai, sugrįžau į savo kaimą. Dar rūko ir degė kai kurie trobesiai, žviegė apsvilę gyvuliai, kurių sovietai neišsivarė, prie degėsių rinkosi likę gyvi žmonės. Kieme, prie tvarto, gulėjo nušautas sukniubęs tėvas. Apdegusi nugara, matyt, jis dar spėjo išbėgti iš degančių namų. Nušovė bėgantį. Veide - trijų, krūtinėje - keturių kulkų žymės. Sudegė ne tik namai: visas turtas ir sesers kraičio skrynios, naujam namui statyti sukaupta mediena, tvarte uždarytas arklys, paršingos kiaulės, avys, telyčia...
Sekmadienį su mama ir seserimis laidojom tėvą ir kitus aštuonis nužudytus kaimo žmones. Mama po laidotuvių nakvojo pirtyje. Toli ganykloje liko dvi mūsų karvės. Reikėjo jas anksti ryte pamelžti. Motina norėjo tuoj pat nubėgti pas karves, bet pabūgo, nes visose sodybose kaimo pakrašty dar slankiojo stribai. Bijojom jiems pasirodyti. Paskui sužinojom, kad mus įskundė Feliksas Zovė iš Kunigiškių. Jo sūnus buvo stribas. Šeima garsėjo girtuoklystėmis ir tinginyste, Nežinia, kur po to kruvinojo šeštadienio dingo Zovė, gal patys enkavedistai su juo susidorojo, kai buvo nebereikalingas... Ne vienas jų tarnas panašaus likimo susilaukė. Nelinksmi mano prisiminimai, kaip ir daugelio, kurių jaunystė praėjo tais metais...
Povilas Mateikis namų nebeturėjo, todėl su motina kurį laiką gyveno išlikusioje pirtelėje, rudenėjant glaudėsi pas pažįstamus, toliau nuo Kurkliečių kaimo. Povilui, kaip ir kitiems kaimo vyrams, buvo likęs vienintelis kelias - pas partizanus. Žinojo, kad jo vis tiek nepaliks ramybėje. Susitikus su partizanais būrio vadas Vytautas Vilutis patarė Povilui kaip jauniausiam registruotis ir gyventi legaliai. Įtikino: „Būdamas ryšininku, mums labiau padėsi.“
Dar metus Povilas arė tėvų žemę, dirbo laukuose, statytis naujo namo valdžia neleido. Prisiglaudė Povilas pas Gudonių kaimo senelį Paršuką. Kartą netoliese miške kažkas šaudė, gal sovietai su partizanais susitiko - visaip spėliojo žmonės, nors po to negirdėjo, kad kas nors būtų nušautas ar sužeistas. Vis tiek sugužėjo stribai su kareiviais į Gudonių kaimą: suėmė Povilą Mateikį ir dar septynis jaunus vyrus. Nors jokių įkalčių nei įrodymų apie ryšius su partizanais neturėjo, suimtuosius teisė kaip „tarybų valdžios priešus“: visi buvo pasmerkti septyneriems metams katorgos. Juos žvėriškai mušė, daužė, kol prarasdavo sąmonę, reikalavo pasakyti, pas ką kaime užeina partizanai, kas iš vietinių vyrų dar gyvi miške. Tylėjo vyrai, ne visi ir turėjo ryšius su laisvės kovotojais, o Povilas Mateikis, trumpai tepabuvęs ryšininku nei norėjo, nei galėjo, ką nors pasakyti.
- Kankino mane ir kalėjime pranašingi sapnai. Nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Sapnavau, kad esu savo namuose, ant suolo guli partizanų vadas Vytautas Vilutis, o aš žadinu jį, jaučiu pavojų, šaukiu vardu, keliu ir neprikeliu. Guli lyg negyvas... O po savaitės mane pasiekė žinia, jog būtent tą dieną Vilutį nušovė sovietų kariai. Tuo pačiu metu žuvo ir partizanai - broliai Taraldžiai. Manau, kad juos visus išdavė vadinęs save partizanu Vaclovas Čepukonis. Nežinau, kaip ir kodėl jis tapo išdaviku: gal buvo saugumo siųstas šnipinėti. Išdavė jis daugybę vyrų. Pražudė visus, su kuriais tik susipažino. Tuoj po karo niekas iš jį pažinojusių žmonių gimtosiose vietose jo nebuvo matę, net nežinojo, ar jis gyvas. Tačiau 1956 metais, kai jau daugelis partizanų buvo žuvę, o jų artimieji sušaudyti ar ištremti, ateidavo Vaclovas Čepukonis atvirai, dienos metu į kaimo sodybas. Apsirengęs Lietuvos kario uniforma, vadinosi Tigro slapyvardžiu ir vis pareikšdavo: „Mes dar gyvi!“ Partizanai niekada taip nesielgdavo, todėl kai kam kilo įtarimas. Daugelis net paklausdavo, kaip jis išliko gyvas, jei nė vieno jo bendražygio nebėra. Atsakydavo Čepukonis-Tigras esą prasiveržęs iš apsupties, į jį šaudę, bet nepataikę... Tačiau žmonės, girdėję tokias šnekas, dar labiau nepasitikėjo. Vis tiek Judo darbą jis jau buvo padaręs. Negaliu ir dabar suprasti, kaip žmogus tampa išdaviku? Kodėl? Nejaugi nesuvokia išdavystės esmės? Juk vieną dieną ateina praregėjimas ir tada žmogus baisisi savo darbais, o pasibaisėjęs turėtų gyventi ir elgtis kitaip. Negi išduodama tik dėl pinigų? Ar kvailumo? Sakykit, kada išdavikui kas nors mokėjo savo rankomis uždirbtus pinigus? Juk jiems mokėjo aukų skausmu ir ašaromis, iš dorų žmonių atimtomis gėrybėmis. Kažin, ar krauju aplaistyti turtai kam nors atnešė ramybę? Abejoju...
Povilas Mateikis norėtų amžiną išdavystės paslaptį atskleisti, pamąstyti apie savus ir svetimus, okupantų siųstus išdavikus. Kokia jėga per šimtmečius palaiko išdavystę? Išdavikui nebėra kelio atgal, o jei pasuksi atgal - pats žūsi, bevali žmogau, tave sunaikins tie, kurie nupirko. Gyvybės instinktas galingas ir tu, žmogeli, kartą suklydęs, žengsi tik tuo pačiu keliu. Nebodami mirties grėsmės, tik stiprios dvasios, supratę pirmąją klaidą, pasuka atgal prie savo tautos, tačiau taip atsitinka ne dažnai.
- Lageryje mus irgi stengėsi išblaškyti, kad tik nesusiburtų keli lietuviai draugėn. Vos šešiolika dienų pabuvęs keturioliktame Mordovijos lageryje, buvau išsiųstas į dvidešimt pirmąjį lagerį Potmoje. Atsigavęs klausinėjau kalinių, ar čia nėra daugiau lietuvių. Tačiau ir kiti buvo neseniai atvežti nieko nežinojo. Buvo labai liūdna vienam. Pamenu šiltą vasaros dieną: einu lagerio taku ir matau iš valgyklos išeina nedidukas senelis. Kailinukai kiaurai nutrinti, virve sujuosti, rankoje lazda, kitoje - kibirėlis ir konservų dėžutė, kurion įpilta lagerio sriubos. Apsiavęs iš automašinos padangų pasidarytomis vyžomis. Aš dar neseniai gyvenau šiame lageryje, dar nešiojau savo apynaujį švarkelį, kurį vilkėdamas buvau išvežtas iš Lietuvos. Jis mane nužvelgė ir praėjęs sustojo. Atsisuko. Žiūrim vienas į kitą ir tylim: eiti savais keliais ar prašnekti? Staiga jis sako: „Palauk, iš kur atvažiavai?“ Pasisakiau esąs lietuvis. „Žinau, žinau, - nudžiugo, -atpažįstu saviškius.“ Susipažinom. Tai buvo Stasys Šilingas, buvęs nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministras. Puolėm vienas kitam į glėbį, apsikabinom, o paskui jis mane nusivedė į savo baraką. Ten ir daugiau saviškių sutikau, didžiai gerbiamų žmonių. Mus pasitiko Juozas Tonkūnas ir buvęs Lietuvos diplomatas Jonas Aukštuolis. Jie mane priėmė ir globojo kaip vaiką, neleido liūdėti, mokė didžiosios išminties: kaip išlikti žmogumi komunistų lagerio pragare. „Vaikei,- sakydavo Šilingas, matysi badą, būsi alkanas, bet nesižemink, nieko iš jų nelauk. Pavalgei ir šauk iš valgyklos.“ Ir žadėdavo; „Sugrįšim į Lietuvą, pasimatysim. Visi susibėgsim.“
Nesusitikom daugiau... Lagerių sunkumus galėjo atlaikyti tik labai jauni, sveiki ir stiprūs žmonės...
Vėliau buvau sutikęs poetą Antaną Miškinį, jau kitame lageryje, į kurį mane išvežė dar sunkesniems darbams. Bendravau su Miškiniu visą vasarą. Poetas paliko linksmo, įdomaus žmogaus įspūdį. Yra prasitaręs, jog žino, kas jį įskundė, tačiau viską palieka skundiko sąžinės teismui. Poetas buvo labai draugiškas ir jautrus kito žmogaus skausmui. Gaila, mūsų draugystė buvo trumpa: mane, dar jauną ir sveiką, galintį dirbti sunkiausius darbus, vėl išvežė: šį kartą į Magadaną. Iškentėjau be kaltės priteistus metus, nekalbėsiu apie tai: visiems politiniams kaliniams lagerio kasdienybė vienoda - nepakeliamai sunkus darbas, badas ir begalinis tėviškės ilgesys. Išgirsdavau lietuvišką dainą - ašaros upeliais tekėdavo, pasisukdavo pietvakarių vėjas - svajodavau: gal nuo mano gimtinės pučia... Kai sugrįžau į Lietuvą, atvažiavau į tėviškę, atsiguliau ant žemės ir man atrodė, kad Žemė supasi...
Suposi mano tėviškės žemė, tarytum atsiprašydama, glamonėdama ir klausdama, kodėl jos vaikai ją paliko? Sugrįžimo džiaugsmą temdė slogūs prisiminimai: vos gaunu darbo, mėnesį padirbu ir atleidžia: „bandito vaikas.“ Ilgai mus lydėjo „bandito“ vardas, suteiktas okupanto. Ar verta klausti, kodėl? Ir neklausiau, tik buvo labai skaudu: okupantai mus trėmė ir teisė be kaltės. Šaldami, badaudami mes statėme Sibiro miestus.
Ant tremtinių ir politinių kalinių pastatyti Sibire namai, gamyklos, nutiesti keliai ir geležinkeliai... O kai sugrįžome namo tuščiomis rankomis ir pašlijusia sveikata - savi nepriėmė. Nesuprantu ir dabar, kas mūsų žmonėms pasidarė. Tapo įbauginti, nudvasinti mankurtai. Sugrįžusio namo, manęs laukė toks gilus nusivylimas, kad žodžių nerandu tam jausmui nusakyti. Tačiau noriu tikėti, jog viską įveiksim, nes Lietuva dar gyva.
Atsisveikinau su gražiu, tvirtos dvasios žmogumi. Vaikščiojau Povilo Mateikio tėviškės laukais širdyje linkėdama: “Tegul gegutė kas pavasarį iškukuoja jums ilgus ir gražius gyvenimo metus.“
