MIRTIES KELIAIS Į POŽEMIO MIESTĄ
Nė nesapnavo ji, jauna medicinos sesuo, kad toli nuo tėvynės teks statyti požemio miestą Čiunkoje. Mirties miestą, kurio paskirtis bus laikoma paslapty, nors didžiausios paslaptys paprastai būna aiškios visiems.
Basi ir alkani mūsų „išvaduotojai“, taip daug nuveikę vardan darbo liaudies, ruošėsi vaduoti dar „neišvaduotus“: argi tokio tikslo neturint reikėtų po žeme statyti didžiules karines gamyklas užkariautų kraštų pavergtų žmonių rankomis? Tiesą sakant, požemio miesto paslaptis nebuvo saugoma, nes niekas netikėjo, kad bado išsekinti kaliniai išliks gyvi, o jei kuris ir išliks, tai kažin ar ateis tokia diena, kai galės atvirai pasakyti, kur buvo ir ką matė...
Tokia diena atėjo...
Nedaug liko medicinos seseriai vaikščioti gimtinės takais: jos sveikata ir jaunystė liko paslaptingojo miesto po žeme statybose -Čiunkoje. Ji - buvusi Rokiškio ligoninės chirurginio skyriaus medicinos sesuo - be kaltės nuteista, be vilties sugrįžti į Lietuvą išvežta. Kalbuosi su Anele Varnaite-Paškevičiene, buvusia partizanų ryšininke, ir bandau jos žodžiais atkurti gimtojo Jočeliškių kaimo Rokiškio rajone vaizdus. Tvarkingas namelis netoli miško, vidur miško - durpynas, vadinamas Sachara, pakraščiais apaugęs berželiais ir krūmokšniais, kas vasarą viliojantis uogautojus svyrančiomis aviečių ir gervuogių kekėmis. Anelė augo darbščioje šeimoje -duonos netrūko. Buvo linksma, gera ir jauku jaunesniosios sesers Elenos ir dvynių brolių Kazimiero ir Jono draugijoje. Jų vaikystė prabėgo tarsi tėvų Onos ir Antano padovanota pasaka. Gaila, labai trumpa. Prasidėjus karui, po to sekusiai okupacijai, brolis Jonas gyveno Vilniuje, o Kazimieras su tėvu įrengė bunkerį, kur paslėpdavo kaimynus, jaunus vyrus, vengiančius rusų armijos, vėliau čia slėpėsi sužeisti partizanai.
- Nedaug apie pas mus užėjusius partizanus galiu pasakyti, mat brolis laikėsi griežtos konspiracijos ir mes nieko apie tuos, kurie gydėsi ar slėpėsi pas mus bunkeryje, nežinojom. Taip reikėjo. Jeigu suimtų ir kankintų, kad neišduotume. Galiu šį tą daugiau pasakyti tik apie tuos žmones, kuriuos pažinojau asmeniškai. Dažnai ateidavo partizanas Katelė - energingas, linksmas, pajuokavęs su manimi užsidarydavo bunkeryje ir aptardavo su broliu tik jiems žinomus reikalus. Brolis dažnai važiuodavo į Rygą partizanų pavedimu šį tą nupirkti. Aš jiems tik medikamentus ir tvarsčius parūpindavau. Užeidavo mokytojas Bulavas nuo Pandėlio - išsilavinęs, gyva žinių enciklopedija, labai mandagus žmogus. Kiekvieną kartą atnešdavo partizanams literatūros. Palikdavo man, o aš perduodavau broliams. Brolio Kazimiero paprašyta ir pamokyta, kaip ir ko saugotis, eidavau ir aš į mišką susitikti ir perduoti skubių žinių bei maisto partizanams. Tačiau pavardžių ir iš kur kilę mano sutikti miške vyrai, kuriems palikdavau maistą ir medikamentus, aš nežinojau. Brolis mane griežtai saugojo nuo nereikalingo smalsumo. O štai mūsų draugą, Lietuvos rusą Klemensą Gladkiną, man teko ilgai slaugyti ir gydyti. Jis buvo vedęs lietuvaitę, mūsų krašte gimęs ir jautė pareigą būti su lietuviais, kartu kovoti prieš okupaciją. Vieno susišaudymo su stribais metu jis buvo sunkiai sužeistas ir mes su broliu jį slapstėme nuo stribų ir sovietų kareivių, slaugėme, kol pasveiko. Pasveikęs vėl išėjo į mišką.
Atsimenu vieną šiltą, gražų vakarą miške. Prikasėm šviežių bulvių, pašutinom, pagardinom spirgučiais, susėdom visi miške aplink didžiulį puodą. Partizanai, jų artimieji, seserys ir merginos, vyresni broliai, kurie buvo likę ūkiuose šeimininkauti, šnekėjom prie laužo per visą trumpą vasaros naktį, svajojom apie ateitį, kada būsime laisvi...
Kuklios buvo jų svajonės, nė vienas neketino kopti į valdžią ar siekti naudos sau, kai būsim nepriklausomi, - jie tenorėjo grįžti į tėvų ūkį ir dirbti žemę. Tai buvo dar tas metas, kai stribai vengė eiti gilyn į mišką, bijojo su partizanais susiremti akis į akį. Tačiau labai greit sovietų kareiviai pradėjo masiškai žudyti visus, pasipriešinusius okupacijai. Prasidėjo „miškų valymas“ padedant stribams, tarytum okupantai čia nieko dėti... Reikėjo pavaizduoti, jog mes patys vienas kitą žudome. Stribai tam labai pasitarnavo. Tas melas, paskleistas pasaulio mastu, tebegyvas iki dabar...
Nedaug ramių vakarų teko Anelei, pralėkė vaikystė ir jaunystė lyg trumpos vasaros sapnas, liko neįgyvendintos svajonės. Kartais jai atrodo, jog viskas, kas būta brangaus ir gražaus, būta taip seniai ir trumpai, švystelėta tarsi stebuklo, o paskui...
- Įsirėžė atmintin visai kiti vaizdai. Atsimenu, kaip stribai, grasindami sušaudyti visus, prirėmė prie sienos tėvą atstatę automatą... Kartą pas mus dienos metu užėjo partizanas maisto pasiimti, pasišnekėti. Nustebo tėvas ir pasakė: „Ko tu, vaikeli, toks neatsargus? Pats vidudienis - dar kas nors pastebės.“ O šis atsakęs: „Žinau... Turėjau labai svarbią žinią kai kam perduoti, reikėjo į kaimą ateiti...“ Staiga tėvas pažvelgė pro langą ir pamatė toli, pamiškės keliuku, ateinančius sovietų kareivius. Partizanas šoko pro langą į alyvas ir pabėgo. Kareiviai iš pradžių jo nepastebėjo. Pamatė tik tada, kai jis jau buvo toli laukuose. Tada jie ir pasuko į mūsų sodybą, nes mes arčiausiai miško gyvenome. Įgriuvo su keiksmais, kankino tėvą, tardė.
Nieko neprasitarė tėvas, nė žodelio iš jo neišspaudė. Neišsidavė ir brolis Kazimieras. Jis buvo ypač atsargus, mokėjo ramiai, įtikinančiai kalbėti, atsakinėjo trumpai ir kategoriškai. Gal dėl ypatingo atsargumo tėvas ir broliai išvengė tremties. Sunkiausi išbandymai teko Anelei.
- Dirbant ligoninėje man dažnai tekdavo partizanams padėti, o juk buvome akylai stebimos. Atveždavo sužeistus, iškankintus, sąmonę praradusius vyrus ir laukdavo, pastatę prie durų sargybinius: gal atsigavę prašneks, pasakys nors žodį medicinos seseriai. Dienų dienas jie laukė, kol partizanas sustiprės, kad galėtų jį kankinti ir tardyti. Neleisdavo medicinos personalui su saugumiečių atvežtais ligoniais kalbėtis, nė žodelio ištarti. Įeinu, būdavo, į palatą, o sargybinis - iš paskos: spokso, kol aptvarstau sužeistąjį, suleidžiu vaistus. Bet... ir iš ligoninės partizanams yra pavykę pabėgti padedant artimiesiems. Kartą sėkmingai pabėgus partizanui, ligoninė buvo apsupta būrio kareivių: visas slauges, medicinos seseris tardė, grasino Sibiru. Tuokart man tardymo pavyko išvengti: buvau smulkutė, liekna, tad pasislėpiau spintoje, prigrūstoje baltų chalatų ir patalynės. Per kratą atidarė spintą, bet manęs nepastebėjo. Tačiau mes visos jau buvom akylai sekamos. Įtarėme saugumui dirbant neseniai ligoninėje nežinia iš kur atsiradusią slaugę. Nežinojom, nei iš kur ji atvyko, nei kas tokia, tik buvom atsargiai perspėtos jos saugotis. Pastebėjom, kad ji vis keliom dienoms pranyksta iš ligoninės, o paklausta, kodėl nebuvusi darbe, atsako, kad ją į saugumą kvietė paaiškinti dėl ligonio, kurį slaugė. Ne be reikalo mums kilo įtarimas, jog ji tikrai buvo saugumo siųsta šnipė, dirbo svetima pavarde ir turėjo slapyvardį Vanda. Kartą ji manęs prašė, kad palydėčiau pas partizanus, į mišką. Atsisakiau pareiškusi, kad jokių ryšių su „miškais“ neturiu ir nenoriu turėti. Ji mane vis tiek bandė įtikinti, jog pati ketina pasitraukti į būrį. Tikriausiai ji per greitai išsidavė, nes tuojau po to dingo ir niekas iš ligoninės darbuotojų nesužinojo, kur ji išvyko ir iš kur buvo atsibasčiusi.
Dvejus su puse metų dirbau ligoninėje. Bendravau su sesele Ona Čepelyte, kuri padėdavo partizanams kuo tik galėdavo. Per ją esu gavusi būrio vadui Kazimierui Jurevičiui gipso, kai jis buvo sunkiai sužeistas ir gydėsi. Dažnai pavykdavo medikamentus perduoti per ligonių lankytojus. Gyvenom kaip ant ugnikalnio: jautėm, jog nuo ryto iki vakaro esam sekamos, darėsi vis sunkiau padėti saviesiems.
Mane suėmė 1949 metais vasario 11 dieną, anksti rytą. Vos spėjau ateiti į darbą, persirengti, o jie jau čia laukė... Tą dieną buvo suimta daug partizanų, kurie legalizavosi. Visus iki vieno surinko, štai tau ir pažadai: „Leisim laisvai gyventi...“ Mane irgi kažkas įskundė arba įtarė, jog perduodu partizanams vaistus. Sekė mane jau seniai, tačiau nebuvo su vaistais ar tvarsčiais sugavę, neturėjo jokių įrodymų. Suėmė ir tardė pats Rokiškio saugumo viršininkas Bespalovas. Kankino, tyčiojosi, visko buvo...
Kas tas „viskas“, žino tik jos, perėjusios saugumo pragarus, patyrusios enkavedistų brutalumą. Atpažintų medicinos sesuo savo budelių veidus ir šiandien sutikusi, nors pavardžių kankintojai nepasisakė. Tardė tai rusų, tai lietuvių kalba su aiškiai girdimu rusišku akcentu. O kol kankino ir tardė, niekas iš šeimos nežinojo, kur įkalinta dukra.
- Vieną rytą, kai visą naktį praleidau kamantinėjama tardytojo kambaryje, išgirdau už durų mamos balsą: ji teiravosi sargybinio, kur aš esu, verkdama prašė perduoti maisto. Iš visų jėgų šūktelėjau: „Mama, aš čia!“ Prišokęs saugumietis užėmė man burną ir pažadėjo: „Dar kartą cyptelsi - užmušiu!“
Mamos atneštą maistą jie paėmė ir patys suvalgė. Man net vandens gailėjo. Tardo mane pasistatę grafiną vandens, mato, kad alpstu, o atsigerti neduoda. Kartą tardytojas uždegė cigaretę, o pats užsirūkė kitą. Apsvaigau nuo degančios cigaretės dūmų, manau, jis to ir siekė, tik neįvertino mano jėgų: aš apsvaigau tiek, jog praradau sąmonę. Paskui atgaivinę išvežė mane į Panevėžio kalėjimą, kur ir vėl tardė, reikalavo, kad geruoju pasirašyčiau kažkokius popierius. Nepasirašiau nė vieno. Žinau, kad partizanams padėjau labai atsargiai, buvau brolio pamokyta, kaip saugotis, ką kalbėti ir ko nesakyti tardant, o įkalčių saugumiečiai tikrai neturėjo. Nebent kieno norsskundą, bet apie tai jie nutylėjo. Vis tiek mane teisė, kaip buvo įprasta „už akių“, teisiamajam nedalyvaujant. Nuteisė dešimčiai metų katorgos. Vėliau iš artimųjų sužinojau, kad ir namuose darant kratą nieko įtartina saugumiečiai nerado. Mano brolis buvo tiesiog gyva paslaptis - nė žodelio nepagalvojęs nepasakys, tik jo ypatingo atsargumo dėka broliams dvyniams ir tėvams pavyko išvengti tremties ir kankinimų.
Patekau į Irkutsko sritį, Taišeto punktą, o iš ten - į Novočiunkos lagerį. Greitai mus atvežė į baisiausią lagerį - Čiunką. Statėme slaptą miestą po žeme: kaliniai kalbėjo, jog čia būsiančios didžiulės karinės gamyklos.
Neužtektų dienų ir naktų, kiek jų dar liko gyventi drąsiai medicinos seselei, kad galėtų išpasakoti viską, ką iškentėjo, pamatė ir nesugrąžinamai prarado.
Komunistai rengėsi pasauliui „laisvę atnešti“, vergų kūnais grįsdami karinius požemių miestus. Netikiu, kad kada nors komunistai atsisakytų savo utopinės „pasaulio valdovų“ misijos. Netikiu, ir tiek. Juokinga, tačiau dabar, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išgirsti nusižeminusių optimistų balsus, kurie dar tiki ir laukia komunistų atgailos dėl jų kruvinų darbų. Jei žemėje kada nors liktų vienas vienintelis komunistas, ir tas svajotų apie viešpatavimą visoje planetoje. Tačiau jums, nuskintos Lietuvos gėlės, išplėštos iš tėvų namų dukros, jaunos moterys, atidavusios Čiunkos karo pabaisai po žeme savo sveikatą ir gyvybę, tokios mintys neateidavo... Jūs tik ilgėjotės tėviškės, artimųjų ir krikščioniškai atsidusdavot sunkią akimirką: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro.“ O jie labai gerai žinojo, ką darė ir kodėl. Vardan pasaulio komunizmo dėl priemonių nelaužė sau galvos. Štai taip, geroji sesele... Turėjo praeiti penkiasdešimt melo metų, kad tai suprastų visi. Štai kodėl tau iki mirties plėšys širdį kankinantys lagerio prisiminimai. Nesipriešino pasaulis pusę Žemės rutulio apraizgiusiam melui, nes pasaulio galingieji bijojo netekti savo gerbūvio; jie gyveno, klestėjo ir pelnėsi iš kitų nelaimių. Džiaugėsi laisve ir laukė, kol blogis pats save sunaikins.
Ką Lietuvai atnešė tas pusės amžiaus laukimas, jau pamatėme.
- Ciunkoje per porą mėnesių alinančio darbo iš mūsų liko skeletai. Aš jau po mėnesio negalėjau paeiti. Kaip tik tuo metu į lagerį atsiuntė naują karo gydytoją. Pamačiusi mane, ji pasikvietė į sanitarinę patalpą. Sakė, jog karo metu jai teko keliauti per Lietuvą irsusipažinti su lietuviais, kurie maitino alkanus, išvargusius kareivius duona ir sriuba. Ji, toji rusė gydytoja, išgelbėjo nuo bado mirties, davė vaistų. Pareikalavo man lengvesnio darbo, kol pagerės sveikata, „iškėlė“ iš požemio. Daug nekalbėjo su manimi, bet labai atsargiai stengėsi padėti: supratau, jog ir ji turi ko bijoti.
Čiunkos požemiuose vyto nuvyto gražiausios Lietuvos gėlės -mūsų merginų jaunystė. Čiunkos mieste, po žeme, reikėjo palaidoti viltį sugrįžti į tėvų namus. Ten, geroji sesele, buvai priversta kasdien matyti beprasmišką kančią vardan būsimo mirties miesto, ten privalėjai užmiršti, jog esi moteris, jog buvai graži ir sveika. Iš tavęs, gailestingoji sesele, atėmė viską, tik atbukinti, paversti panašia į tuos, kuriems vergavai, jiems nepavyko.
- Kai buvau nusiųsta dirbti į mišką, kad šiek tiek atsigaučiau nuo gryno oro, vienas senas rusas, buvęs kariškis, kurį kalinės meiliai vadino tėvu, kartą pasakė: „Žinau, jūs visos esate nekaltos, bet aš nieko negaliu pakeisti.“ Nežinau, ar mus guodė taip sakydamas, ar pats save ramino, nebegalėdamas žiūrėti į apdriskusias, praradusias žmogaus pavidalą būtybes. Normos, kiek skirta išpjauti ir ant savo pečių išvilkti iš miško medžių, buvo didžiulės, o duonos pietums gaudavome sulig degtukų dėžute. Žeidė kareivių, prižiūrėtojų keiksmai, patyčios varant į darbą, pažeminimas. Taip galėjo atrodyti tik giliausias pragaro dugnas, nes labiau niekinti moters neįmanoma. Kartą einant iš darbo tarpusavyje sušneko dvi merginos, o kalbėtis mums buvo griežtai draudžiama. Karininkas tuojau pat liepė iš mūsų būrio ištraukti kalbėjusias kalines ir sušaudyti. Kareivėliai puolė vykdyti įsakymo. O mes susikibom rankomis, susimetėm į kamuolį, savo kūnais pridengėm „nusikaltusias“ merginas, neleidom iš rikiuotės ištraukti. Tada karininkas įsakė paleisti mums į kojas kulkų seriją. Kareiviai pakluso: jie buvo dar didesni vergai nei mes, nes buvo priversti šaudyti į beginkles moteris. Smarkiai sužeidė vieną kalinę, o kitai kulka nubrozdino koją. Sužeistąją mes paėmėm ant rankų ir ilgą kelią iki mūsų būsto kraujuojančią nešėm. Neleidom nušauti. Tokia buvo tvarka: prižiūrėtojas turėjo teisę šauti į bėgles ir nepaklusnias kalines. Už menką nieką sušaudydavo ir pranešdavo vyresnybei, jog kalinė bandė bėgti. Mat už nušautą bėglę prižiūrėtojai gaudavo atostogų... Tai ir šaudė dėl atostogų.
Pagaliau juk sakoma, kad nuvaryti arkliai nušaunami. Reikėjo atsikratyti tomis, kurios jau nepajėgė dirbti po žeme, vilkti ant nugaros medžius. Reikėjo ir gyvų liudininkų atsikratyti, kad niekas niekur nešnipšteltų apie požemines komunizmo statybas.
Ar ne angelai sargai Jums, Anele, atsiuntė žmogiškumo nepraradusią rusę gydytoją, kurią lietuviai vaišino rugine duona. Juk jei ne ji - būtum nesugrjžusi. Tikriausiai ir ji kažko labai bijojo, paslapčiomis tave globodama, nes pasitaikius progai išsiuntė kuo toliau nuo Čiunkos paslapčių, iš kur niekas negrįždavo į namus.
- Griūdamas medis miške sužeidė jauną merginą, neseniai atvežtą į lagerį ir ją reikėjo palydėti į toliau esančio Ciukšos miesto ligoninę. Gydytojos nurodymu, aš turėjau lydėti sužeistąją. Išvažiuojant ji skubiai man įdavė siuntimą į tuberkuliozės ligoninę ir pasakė: „Gydysies ir tu...“ Tuo metu jau labai sirgau - alinantis darbas, badas greit sunaikino jėgas ir jaunystę.
Tuberkuliozinėje ligoninėje išbuvau visą mėnesį. Tačiau vis dar buvau labai silpna. Vietinė gydytoja pagailėjusi manęs pasiėmė dirbti pas save į skyrių. Bet ir vėl, laimei ar nelaimei, susirgau gelta. Teko net keturis mėnesius gydytis infekciniame skyriuje.
Gydytoja buvo nejauna žydė, nežinau jos vardo nei pavardės, bet esu ir būsiu jai dėkinga visą gyvenimą. Buvo gera, gailestinga moteris. Ji man kelis kartus atnešė duonos ir netgi bandelę.
Kartais vietinės mergaitės, ukrainietės, man atnešdavo cukraus gabalėlį ar džiovintų bulvių. Ukrainietės labai gražiai siuvinėjo, o karininkų žmonos joms vis šį tą už siuvinius pametėdavo. Pačios būdamos belaisvės, jos dalijosi gardesnių kąsniu su manimi. O aš tyliai mąstydavau: šventa Ukrainos žemė, išauginusi tokias geras dukteris. Kai pasveikau tiek, kad jau galėjau pati paeiti, mane vėl pasiėmė į savo skyrių dirbti geraširdė gydytoja žydė. Atgimė viltis sugrįžti į tėvynę, pamatyti artimuosius.
Netoli ligoninės buvo vyrų lageris: juos atvesdavo į mūsų skyrių peršviesti plaučius, Taip susipažinau su dviem lietuviais politiniais kaliniais - Kazimieru Paulausku ir Dionizu Velička.
Mieloji sesele, net būdama šalyje, kur tave už parodytą gailestingumą beteisiui galėjo kiekvieną akimirką sušaudyti, tu neužmiršai esanti moteris, pašaukta užjausti ir mylėti žmogų.
- Per tuos naujus pažįstamus aš perduodavau kitiems lietuviams į lagerį vaistų paketėlius: nuo širdies, nuo skausmo ar mažinančių temperatūrą. Jei tik atsirasdavo galimybė sutaupyti keletą tablečių, tuojau pat atiduodavau vyrams. O jie parnešdavo į lagerį tam, kuriam tuo momentu buvo dar sunkiau. Sugrįžau 1955 metų kovo 31 dieną. Parvažiavau į Lietuvą invalidė. Susitikau su mama, o ji mane vos atpažino... Sugrįžusią ir vėl mane terorizavo saugumiečiai - klausinėjo ką su kuo kalbu, sekė. Privalėjau kas savaitę, vėliau - kas mėnesį registruotis, pasirodyti saugumo viršininkams. Visą gyvenimą lydėjo „banditės“ vardas. Už ką? Nieko pati nesu nei sužeidusi, nei šovusi į žmogų, aš tik gydžiau sužeistuosius. Grįžusi daugiau sirgau nei dirbau. Silpo širdis ir plaučiai, neatlaikę Čiunkos požemių oro, nuo darbų skaudėjo visus sąnarius. Tokios tai okupantų „dovanos“ Lietuvai... Daugybė kalinių Čiunkos požemiuose ir pasiliko, o jei vienas kitas sugrįžo į namus, vargu ar galėjo ir norėjo gyventi. Niekas jau nesuskaičiuos Čiunkos požemio aukų: ten kasdien mirdavo šimtai kalinių, atvežtų iš visų Sovietų sąjungos okupuotų kraštų statyti ginklų gamyklas po žeme.
Atsisveikinau su Anele Varnaite-Paškevičiene, atvėrusia didelę savo gyvenimo tragediją ir tyliausią skausmą, kurį galėjau tik nuspėti. Todėl ir klausiu jaunesnės kartos lietuvių, kuriuos aplenkė „lagerių dovanos“, kurie apie tai sužino tik iš spaudos puslapių: ar neatrodo, jog mes neskubame kovotojams už Lietuvos laisvę pareikšti giliausią pagarbą, pasakyti gerą žodį, kad nors paskutinieji saulėlydžiai gimtinėje jiems būtų šilti?
Ir jei tau, skaitytojau, nepralėkė medicinos sesers pasakyti žodžiai pro šalį, neužkliudę širdies, pamąstyk apie Čiunkos lagerio aukas ir atiduok tylią pagarbą, nusilenk gražiausioms Lietuvos gėlėms - mūsų moterims, savo jaunyste sumokėjusioms už partizanui aprištą žaizdą.
