ŠIAURĖS GOLGOTA
Kerintis migdolinių akių žvilgsnis, žaismingas lengvas žingsnis ir šiltas prisilietimas... Kas tu buvai, mažute moterie, kurios žvilgsnio neatlaikydavo net užkietėjęs lagerio prižiūrėtojas? Kas suteikė jėgų nenusižeminti tada, kai palūždavo kur kas stipresni ir galingesni?
Kaip gaila, kad mes nesusitikome anksčiau, kai migdolinių akių žvilgsnis pasakydavo daugiau nei žodžiai. Kas tu buvai, jaunute moterie, kai išdrįsai neįsileisti okupantų į namus ir neatidarei jiems durų?
Kas tau suteikė jėgų suglamžyti medikų nustatytos diagnozės -nuosprendžio pažymą „piktybinis auglys“ ir sviedus ją žemėn paimti plunksną?.. Jei iš tiesų liko tiek nedaug gyvenimo dienų, prisiminkim kelią iki tos siaubingos gydytojų pažymos. Nepaisydama raižančių skausmų, vis aštrėjančių ir ilgiau užtrunkančių, tu viską užrašysi, tarytum tremties metraštininke, stebinti iš šalies, kas vyko tavo namuose, mintyse ir širdyje.
Paimk plunksną ir trumpą akimirksnį užmirši skausmą. Tik gaila, oi, kaip gaila, kad be šio balto plono lapelio neturi kam savojo skausmo išsakyti. Tavo jaunystė buvo per trumpa, nespėjai net dukros sau ir vyrui pagimdyti, kai jie įsiveržė į Lietuvą, pasiryžę mus su dar negimusiaisiais nužudyti.
Nesvarbu, kas perskaitys tavo trumpo gyvenimo aprašymą, o gal ir neperskaitys, gal nesuspėsi jo niekam palikti, kaip nespėjai pagimdyti kūdikio. Vis tiek tikėk, kad žmogaus skausmas, troškimai, svajonės ir mintys - amžinos, ir kas nors jas būtinai išgirs.
Rašyk, mažute moterie, rašyk tarp skausmo priepuolių trumpiausią liūdną pasaką apie gyvenimą ir žmones, žuvusius ir žudžiusius, atėjusius mūsų „vaduoti“ ir sutrypusius tavo jaunystę. Pažvelk migdolų akimis į praeitį, Liudvika, nes tavo žvilgsnis visada kalbėjo daugiau nei žodžiai...
1941-ŲJŲ BIRŽELIO 12 DIENA
Raudonieji areštavo mano vyrą, nepriklausomybės kovų savanorį. Jis dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje. Jie atėjo darbo dienai nesibaigus. Juodai apsirengę, ginkluoti. Paklausė:
- Jūs Marūnas?
- Ne, - atsakė paklaustas bendradarbis.
- Kur jis?
- Čia pat, - tarė vyras, išgirdęs pokalbį. Jis nesislėpė.
- Eisim su mumis.
- Kur?
- Ten, kur į klausimus atsakinėsite jūs...
Išsivedė. Vėliau sužinojau - sušaudė.
Tą dieną, kai vyras iš darbo negrįžo, supratau, kad jo daugiau nepamatysiu. Po dviejų dienų, dar birželio 14-osios rytui neišaušus, saugumo kareiviai juodomis uniformomis jau daužėsi į mano buto duris. Tylėjau. Nusprendžiau: neatidarysiu. Jie išlaužė duris.
- Liudvika Marūnienė? Kodėl neįleidžiat?
- Aš jūsų nepažįstu.
- Bet mes apie jus žinom. Viską...
Tą dieną, kai vyras iš darbo negrįžo, supratau, kad jo kartu su jais atėjo ir man nepažįstama žydė. Nespėjau įsižiūrėti į vyrų veidus, liepė užgesinti šviesą. Jie bijojo šviesos. Jie visada bijojo šviesos ir visada jos bijos. Matyt, jie labai norėjo pasidalyti savo baime su manimi. Prožektoriais apšvietė visus kampus, o du iš jų įrėmė durtuvus man į šonus. Įsakė nejudėti. Žydė abejingai stebėjo, kas vyksta. Jie darė kratą: išmėtė po kambarį drabužius, daiktus. Virtuvėje daužė stiklainius su uogiene ir stebėjosi: „Gal parduotuvę turit? Tiek daug stiklainių!“ Pusgalviai, jie niekada nieko neturės, bus amžini ubagai taip viską daužydami. Verčiau būtų viską, ką rado, suvalgę gal sušvelnėtų? Viską išvartę, neradę, ko ieškojo, pasakė:
- Pasiimk dvi sukneles.
Kodėl tik dvi?.. Apsivilkau vieną ant kitos, kiek tik galėjau.
- Kur vyras? - paklausė
- Tikrai ne stiklainiuose, kuriuos sudaužėt...
- Klausiu, kur vyras, išgama tu? - prišoko antrasis.
- Galėčiau ir aš to paties paklausti, juk prieš dvi dienas areštavote...
- Meluoji!
Liepė žydei važiuoti patikrinti, ar tikrai Marūnas suimtas. Ji grįžo labai greit. Kai kas raudonųjų valstybėje buvo daroma labai greit. Kokia pažanga...
Žydė liepė man paimti vyro kostiumą ir žieminę kepurę. Nuste-bau:
- Juk dabar ne žiema.
Tada jų vyriausiasis nusijuokė:
- Važiuosit, poniute, į Šiaurės Ameriką.
Aš susirišau patalynę.
- Už ką mane tremiate?
Vietoj atsakymo - spyris kerziniu batu į kojas. Labai skaudėjo, tačiau tariau:
-Ačiū. Dabar žinosiu, kas yra čekisto vyriškas dėmesys moteriai.
Vienas saugumietis kitam pasakė: „Per švelniai spyrei...“ Paėmė mano drabužius ir nunešė į kieme laukiančią mašiną. Kartu važiavo ir man nematyta žydė. Vežė šeštojo forto link. Kaunas budo iš miego. Staiga vairuotojas pasuko į Šančius. Ten jau stovėjo paruošti vagonai. Mane grubiai įstūmė į vagoną, kur buvo uždarytos kelios šeimos. Tarp jų ir mano pažįstama Garalienė su broliu, studentu Pivoriūnu. Garalienė dirbo Lietuvos kariuomenės štabe mašininke, o jos vyras buvo karo gydytojas. Jį suėmė tą pačią dieną, kaip ir manąjį, tik jų vaikai tuo metu viešėjo pas močiutę kaime, todėl liko nesuimti.
Į paruoštus tremčiai vagonus vis grūdo ir grūdo žmones, kol neliko tuščių vagonų ir suformavo ešeloną. Likę nesuimti giminės, artimieji, kaimynai nešė prie vagonų karšto maisto ir stengėsi paduoti pro mažus langelius. Tačiau prieiti ir perduoti maisto atėjusieji galėjo tik prie tų vagonų, kuriuos saugojo kareiviai, ne saugumiečiai. Kai kurie rusų kareiviai netgi leido iš vagonų paimti mažus vaikelius, tikriau - jie stengėsi „nematyti“, kaip žmonės perdavė pro siauručius langelius verkiančius mažylius. Bet jei prie vagono kartu su kareiviais stovėjo nors vienas žydas saugumietis, tai į tą vagoną niekas neperdavė nei maisto, nei drabužių, negalėjo išgelbėti kūdikių.
Vyrų vagonuose buvo nedaug: juos uždarė atskirai nuo žmonų ir vaikų. Sekmadienio rytą, apie penktą valandą, kimšte prikimšti žmonių vagonai pajudėjo. Niekas nežinojo, kur mus veža. Gal ir į paskutinę kelionę... Juk vežė be oro, maisto ir vandens... Žmonės verkė, klykė vaikai. Siaubinga valanda, žiaurusis sekmadienis... Kol atvažiavome iki Naujosios Vilnios, mūsų vagonas jau buvo šlapias nuo ašarų. Čia buvo silpnų, ligotų ir senų žmonių: niekas į prašymą duoti vandens nekreipė dėmesio. Sustojus traukiniui Naujojoje Vilnioje, po kelių valandų atvilko dar keliolika pilnų vagonų, kur
buvo uždaryti vyrai. Vyrų vagonai buvo aklinai užkaltais langais. Į mūsų vagoną įlipę saugumiečiai išsivedė kelis vyrus, tik vienam pavyko pasislėpti už moterų nugarų. Vaikai, pamatę, kad išveda jų tėvelius, ėmė šaukti, verkti. Vienas siauraakis saugumietis mus nuramino pasakęs, jog moterys susitiks su savo vyrais. Mat juos atskirai veža todėl, kad pirmi nuvykę suręstų trobas šeimoms apsigyventi. Mūsų vagone buvo surinktos daugiausia aukštų Lietuvos valdininkų ir policijos darbuotojų šeimos. Netikėjome bolševikų pažadais... Visada tikras buvo tik jų melas.
Jau ir pusiaudienis, žmonės pradėjo eiti iš bažnyčios: praeidami jie klupo prie vagonų ir verkė. Jie žinojo, kas mūsų laukia. Pro mažutį, geležimi apkaltą langelį mes matėme, kaip vienas kunigas užsilipęs aukštai ant stogo, laikydamasis kamino kita ranka palaimino mūsų vagonus, kelis kartus peržegnojo. Tai sujaudino labiau už viską. Žmonės, kurie tik galėjo, atsiklaupė ant vagono grindų, iškėlė rankas ir choru šaukė: „Viešpatie, gelbėk mus!“
Nebuvo tokios jėgos, kuri galėtų sustabdyti „raudonąjį marą“. Pajudėjęs traukinys nešė Rusijos link. Važiuodami išvydome baisias lūšnas ir gaujas ubagų. Apsikarstę maišais, jie stovėjo eilėmis prie parduotuvių ir kažko laukė. Greit supratome, kuo pavirto žmonių gyvenimas, kur jau buvo įžengę bolševikai.
Po kelių dienų ešelonai sustojo Minsko pakrašty. Prie vagonų prisiartino pulkeliai moterų ir vaikų. Jie tiesė rankas prie langelių ir pravertų durų, prašė gabalėlio duonos. Jei kas išmesdavo riekelę, jie sugriūdavo krūvon, susipešdavo tarpusavy mėgindami atimti duoną vienas iš kito. Badas - ne brolis... Buvo baisu matant elgetaujančius vaikus, baisu pagalvojus, kas laukia mūsų, jei „laisvoje“ Rusijoje badas. Raminome vieni kitus: na, gal nebus duonos, bet bus bulvių, vis šio to juk turi būti. Deja, kiek važiavome, tiek tuščių neapsėtų laukų plotus tematėme.
Po kelių dienų sustojome Ukrainoje, netoli Kijevo. Ten jau buvo suvažiavę ir palikti kelyje daugybė vagonų iš Lietuvos. Pagaliau mus prisiminė ir įnešė kibirą vandens atsigerti - vieną kibirą visam žmonių vagonui. Buvome labai ištroškę, net dešimt kibirų nebūtų buvę per daug, nes karštis tvyrojo lyg krosnyje. Vandens teko visiems po gurkšnelį. Vaikai prašė dar vandens, o sargybiniai negirdėjo... Uždarė vagono duris. Moterys tyliai verkė, negalėdamos nuraminti ištroškusių vaikų. „Jeigu tapai kurčias vaiko prašymui, tai visą gyvenimątik barbarų įsakymų ir klausysi, nelaimėli,“ - pagalvojau apie sargybinį, užtrenkusį prieš verkiančius vaikus vagono duris.
Kilo tyli pasipiktinimo audra, kol netikėtai pamatėme pro plyšelį lendantį rusišką laikraštį. Paėmėm, nes vagone buvo mokančių rusų kalbą. Perskaitėm: laikraštyje - Stalino raginimas ginti tėvynę nuo vokiečių. Spontaniškai kilusio džiaugsmo neįmanoma nusakyti. Bučiavome vieni kitus ir prašėme Dievo: „Gelbėk mus, Viešpatie! Ačiū tau, Viešpatie! Grįšim atgal į Lietuvą.“ Stotyje kilo panika. Kareiviai bėgiojo ir šaukė:
- Evakuoti! Kuo greičiau evakuoti!
Tuščios buvo mūsų viltys - ešelonas vėl pajudėjo. Vežė dabar labai greitai, net atnešę vandens liepdavo kuo greičiau išgerti. O ir duodavo vandens tik tada, kai vaikai jau ne savais balsais imdavo klykti: „Vandens! Vandens!“ Politrukai, lydėję ešelonus, pasidarė piktesni už dresuotus šunis, juodesni už juodą naktį. Valgyti gaudavom kartą per dieną - kruopų pliurzės, neaišku, kam virtos -žmonėms ar kiaulėms. Aklinai užkaltuose vagonuose dusome be oro. Į prašymus atverti duris, nes alpsta vaikai ir seni žmonės, sulaukdavom atsakymo: „Tegul dvesia banditai. Neatidaryti!“
- Jeigu mes jums esame tokia baisi našta, tai paleiskite! - šaukė moterys.
- Tylėt, fašistai!
Neatidarė vagono durų, kol neatvykome į Altajaus kraštą, netoli Barnaulo. Čia mus išlaipino ir skubiai stumdydami lyg gyvulius, mušdami lazdomis vaikus ir senelius, nepajėgiančius skubėti, grūdo į mašinas aukštais bortais ir kratydami per duobes dulkėtais keliais vežė prie Obės, kur mūsų jau laukė baržos. Taip pat stumdydami, ragindami, keikdami sulaipino į baržas ir plukdė mirtinai nuvargusius tremtinius dar du šimtus kilometrų. Matydami, kad žmonės jau vos ant kojų laikosi, politrukai kikeno:
- Tuoj, tuoj, Lietuvos banditai, pamatysit Ameriką. Nuvešim...
Neiškenčiau vienam neatkirtusi:
- Liaukitės tyčiotis, ar jūs ne žmonės? Daugelis mūsų Ameriką matėme, o jūs jos niekada nematysit...
Jie juokėsi. Mūsų ašaros jiems kėlė juoką. Nuvežė į gyvenvietę Kamenio prie Obės. Ir ten paskirstė, kur kas dirbs. Įkurdino senoje sulūžusioje smuklėje, kur iškart kritome miegoti lyg negyvi - mirtinai buvome pavargę.
Sunkiai susirgau, pakilo temperatūra. O dar reikėjo patiems parsinešti daiktus į gyvenvietę iš ten, kur mus išlaipino. Kai eidama su daiktais parkritau, vienas politrukų mane pradėjo spardyti:
- Kelkis, padla!
- Už ką muši? - puolė ginti moterys. - Nematai, kad ji serga?
Tremtinės mane savo kūnais užstojo nuo politruko smūgių, padėjo
pareiti. Paguldė ant grindų, padėjo po galva ryšulėlį, o kitą dieną jau buvau nuvesta į izoliatorių. Kankino aukšta temperatūra, tačiau vaistų nedavė. Pasakė: „Neturim.“ Beje, niekam iš ligoninės personalo nebuvo leista su manimi kalbėtis: jiems buvo paaiškinta, jog visi mes - banditų gauja iš Lietuvos ir mūsų reikia saugotis. Dar po paros davė gabalėlį cukraus ir kruopų sriubos, o vakare jau paguldė ligoninės palaton.
Ligoninėje sutikau daug tremtinių iš Lietuvos, visi jie sunkiai sirgo: daugelis plaučių uždegimu, dizinterija. Pamačiau ligoninėje ir savo pažįstamą Poliukaitienę: jos vyras buvo suimtas pirmomis okupacijos dienomis, nes neatidavė pyliavų, kurias uždėjo tuometinė sovietinė valdžia. Tiek grūdų, maisto produktų atiduoti jie nebūtų pajėgę, nors jų ūkelis netoli Kauno buvo tvarkingas ir darbštiems žmonėms nieko netrūko.
Gulime kartu su Poliukaitiene palatoje ir matome pro langą - į didžiulę duobę, iškastą prie ligoninės tvoros, vežimais veža nuogus mirusiųjų kūnus ir meta vieną po kito.
Staiga Poliukaitiene pastėro išvydusi, kaip vienas prižiūrėtojas iškėlė mažos mergytės kūnelį:
- Viešpatie, čia gi mano Zitutė! - sušuko moteris atpažinusi dukrelę. Niekas jos klyksmo nei maldavimo leisti pačiai palaidoti dukrelę nepaisė: mergytė buvo užkasta bendroje duobėje su kitais. Motinai plyšo širdis, ji stovėjo įsikibusi į palangę ir raudojo. Niekas jai apie dukros mirtį nepranešė, nes vaikai buvo atskirti nuo motinų. Paskui ji sužinojo, kad jos vyrui pavyko pabėgti nuo saugumiečių ir jis išsislapstė iki karo pradžios. Dirbo Kaune policijos viršininku, keršydamas už šeimos išvežimą griežtai susidorodavo su komunistais. 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
Į smurtą, į blogį atsakoma tik blogiu. Ko bolševikai tikėjosi, nuo pirmų okupacijos dienų pradėję naikinti lietuvių tautą?
Kai išėjome iš ligoninės, mus nuvarė akmenų skaldyti - tinkamesnio darbo sunkiai sirgusioms moterims neatsirado... Neįstengiau ilgai dirbti: sutino rankos, nepajėgiau iškelti sunkios metalinės dalbos. O politrukas vis šaukė: „Netingėkit! Negausit duonos davinio!“
- Galėsi mano davinį suryti pats, - atsakydavau lietuviškai. Pažiūrėdavo į mane lyg avinas į naujus vartus ir dar garsiau rėkdavo:
- Tylėt! - šaukė, keikėsi rusiškais triaukščiais, mat niekas jam negalėjo išversti į rusų kalbą, ką šneka kalinės, todėl siuto, plyšojo dar labiau.
Stojo 1942 metų šalta žiema. Mes šiltų drabužių neturėjome, o nusipirkti irgi nebuvo už ką, nes dirbo tremtiniai veltui, šlapios duonos riekę ir lėkštę smirdančios sugedusia žuvim sriubos tegaudami. Šaltis siekė keturiasdešimt laipsnių. Buvau apsiavusi lengvais bateliais, kai mane suėmę išvežė iš namų. Prasidėjus šalčiams, mums liepė patiems susirasti šiltesnę vietą pas žmones. Bandėme ieškoti. Be reikalo vargom. Kas atsitiko rusams, garsėjusicms nuoširdumu? Jie tiesiog tyčiojosi iš mūsų. Kas mus galėjo priimti, apšauktus banditais? Pagaliau šiaip taip moterys surado mažutį kambarėlį, kuriame turėjo tilpti dvylika žmonių. Dešimties kvadratinių metrų ploto kambariūkštyje įsikūrė kartu vyrai ir moterys. Tarp mūsų buvo gležnas, švelnus ir jautrus vaikinas, Garalienės brolis studentas. Jo nervai tokio pažeminimo neišlaikė: jis pamišo ir greit mirė.
Mirtis - ne visada nelaimė. Ne visada...
Kartu su manimi gyveno ir senukai generolo Raštikio tėvai. Tėvui jau buvo aštuoniasdešimt, o Raštikienei - septyniasdešimt aštuoneri metai. Juos, bejėgius, negalinčius dirbti ir nieko negaunančius, šelpė visi tremtiniai kas tik kuo galėjo, dalijosi net šlapia duona.
Sekmadienio rytą mums besimeldžiant, atvažiavo du politrukai ir abiem senukams davė po kailinius, suvyniojo kojas ir kažkur išvežė, sakė, kad išleis į užsienį, pas savuosius. O nuvežė į Barnaulą, Į kolehozą... darbams. Ką galėjo dirbti seni žmonės...
Buvo ir dvi nepilnametės generolo Raštikio dukros, kurias irgi vertė dirbti sunkiausius darbus. Spaudžiant penkiasdešimties laipsnių šalčiui dirbome miške: pjovėme medžius, genėjome šakas, o gaudavom vos po trisdešimt červoncų per mėnesį. Su manimi drauge dirbo mokytojas Kalvelis ir rašytojas Sužiedėlis su žmona.
Tikėjomės, kad tremtinių vargus rašytojas įamžins. Jeigu tik išliksime... Vilčių buvo vis mažiau.
Miške dirbome iki pavasario. Atšilus orams, mus aplankė kolūkio pirmininkas ir parodė lietuviams skirtą plotą pievoje, kur leido išplėšus velėną pasisodinti bulvių. Nudžiugome, ėmėm kastuvu varpyti velėną. Pamatę mūsų triūsą atėjo vietiniai gyventojai - tremtiniai, čia atvežti iš įvairių Sovietų sąjungos vietų jau 1932-1936 metais, ir pasakė: „Nieko čia nesodinkit. Šita žemė žmonių krauju permirkusi, negiliai pakasinėję aptiksit žmonių kaulų... Čia sušaudė mūsų vyrus ir senelius, kai jie pasipriešino smurtui. Labai daug mūsiškių guli po šia velėna...
Nutarėm - mirsim badu, tačiau kruvina žeme nepasinaudosim.
1942 metų liepos mėnesį vėl atvažiavo saugumiečiai tvarkos daryti: įsakė per tris dienas susiruošti ir su manta rinktis prie Obės. Ir vėl girdėtos patyčios: „Važiuosit į užsienį.“
Barža mus plukdė į Barnaulą. Suvarė visus į buvusią bažnyčią, dabar paverstą kankinimų vieta. Kiek čia sukimšo tremtinių, suvežtų iš visų okupuotų kraštų... Sutikome latvių, estų, labai daug ukrainiečių, baltarusių, moldavų, gruzinų... Vyrus iškart atskyrė nuo šeimų. Klykė moterys, kai kurios puolė į upę skandintis, tik niekas į tai nekreipė dėmesio. Tremtinių gyvybė neturėjo vertės, mūsų buvo per daug... Palaikę kelias dienas sausakimšoje bažnyčioje nuvarė prie geležinkelio, sugrūdo į vagonus ir išvežė dar toliau į Šiaurę, prie Angaros, kur nebuvo nei namų, nei gyventojų.
Sibiro vasara mus išsekino ne mažiau nei žiema: labai daug tremtinių susirgo dezinterija, masiškai mirė vaikai. Vaistų nedavė: nemanau, kad neturėjo. Juk savus gydė...
Kaunietė mokytoja Jadvyga Borchartienė buvo atsivežusi nemažai įvairių medikamentų ir vis po truputį dalijo visiems: buvome dėkingi už jos kilnią širdį, tačiau mokytojos vaistų atsargos pamažu išseko, o sergančiųjų nemažėjo. Tapau baisaus reginio liudininke. Kai susirgusi nuėjau pas vietos gydytoją, pamačiau, kaip medicinos sesuo, nuplovusi kalio permanganato skiediniu vietiniam rusui pūliuojančią žaizdą, jau panaudotą tirpalą supylė atgal į butelį ir... davė išgerti tremtinei. Išbėgau iš gydytojos „kabineto“ nieko nepaprašiusi. Bus skirta mirti - tegul, bet tyčiotis iš savęs niekam neleisiu!
Kai sergantiems kiek palengvėjo, mus, atsilikusius nuo etapo, suvarė į sunkvežimį ir išvežė į Sajarską. Į sergančiųjų grupę patekau ir aš. Su manimi važiavo kauniečiai, aukštosios mokyklos dėstytojai
Genė ir Boleslovas Kapučinskai, buvęs šaulių būrio vadas karininkas Teodoras Daugys ir ūkininkai Veliniškiai, turėję ūkelį netoli Kauno. Mūsų daiktelius sukrovė į kitą mašiną, pasakė, kad grąžins, kai nuveš, bet... neatidavė. Taip jų ir nebematėme. Matyt, buvo už mus nuogesnių „turtingoje“ Rusijoje...
Nuo Sajarsko - vėl barža iki traukinio, kol atsidūrėme Jakutske. Netoli Jakutsko nuvarė visus į pirtį - bendrą vyrams ir moterims. Kartu ir vaikus maudėme. Rūbus paėmė dezinfekcijai. Kai nusiprausėme, pirtyje dirbęs rusas kalinys pasakė: „Žiūriu į jus ir galvoju - kas toliau? Kokiuose ledynuose jus sušaldys? Bet ir bėgti nėra kur...“ Atsakiau jam: „Sutinku, verčiau sušaudytų iš karto, jiems pigiau kainuotų, mums lengviau būtų...“ Nusišypsojo rusas kalinys ir tarė: „Rusija motinėlė turtinga, nieko dėl jūsų nepagailės...“ Iš po gauruotų antakių į mane žvelgė gudrios seno kalinio akys: supratau, ką jis norėjo pasakyti...
Iš Jakutsko Lenos upe plaukėm į Tiksio uostą. Prižiūrėtojai šį kartą buvo kaliniai ukrainiečiai, kurie mūsų gailėjo, stengėsi padėti. Aš tuo metu labai sunkiai sirgau: laikėsi aukšta temperatūra, buvau visai bejėgė. Ilgai mane stebėjęs priėjo vienas ukrainietis ir pasakė: „Atsimink, jei atsidursi ant bedugnės krašto - neverk. Juokis. Visi juokitės iš jų. Nuolat alkani, įžeidinėjami - juokitės. Tik juoku ir panieka dar galima saugumietį sugluminti. Kai tremtiniai kenčia ir verkia, - jie tik džiaugiasi, jaučiasi esą galingi. Neleisk džiaugtis mūsų nelaime.“
Taip ir darėme, jau seniai supratę bolševikinę tiesą. Verkėme tik niekam nematant. Juk mes jų akyse buvome tik vergai.
Kai nuplaukėme į Tiksį, saugumiečiai liepė susigrupuoti, kas su kuo norėtų važiuoti toliau. Buvusių aukštų karininkų ir valdininkų žmonos, jų artimieji vis dar vylėsi, jog kaip nors kas nors juos išgelbės. Veltui moterys kvietė ir mane draugėn, bet man jau viskas buvo nesvarbu, nebeturėjau jėgų keliauti toliau. Vieną grupę subūrė dėstytojas Stratavičius iš Kauno. Jie, trisdešimt šeši žmonės, iškeliavo Lenos upe aukštyn ir pasiekę upės žiotis visi iki vieno sušalo. Manau, jog bolševikams buvo duotas toks nurodymas mus kuo greičiau sunaikinti. Juk tremtinių tūkstančius grūdo į Sibirą, darbo jėgos jiems jau seniai užteko, bet bolševikams ne to reikėjo. Jie norėjo žūtbūt parodyti pasauliui savo visagalį viešpatavimą.
Apie tūkstantį žmonių šį kartą sugrūdo į baržas ir Jenos upe nuplukdė iki Kugostako. Jenos žiotyse, pačioje Šiaurėje, liepė statytis barakus, paskyrę kiekvienam žmogui po trisdešimt centimetrų gultuose. Sibire net vietos tremtiniui atsigulti pagailėjo. Suguldavom ant siaurų gultų kiek tik begalėjom tilpti ir susispausti. Nežmoniškos antisanitarinės sąlygos per vieną 1942-ųjų žiemą mus įveikė: mirė septyni šimtai tremtinių. Nuo bado ir ligų jie krito lyg apnuodytos musės. Matyt, pagal bolševikų planą, išmirti privalėjo ir likusieji, nes mus vežė ir vežė tolyn. Po kelių mėnesių jau buvome Romancire, kur laukė mums skirtas statinys, vadinamas „tardoku“. Suręstas iš apvalių lazdelių, aplipdytas sniegu, apledijęs, neaiškios formos lipdinys turėjo apsaugoti nuo sniego pūgų ir šalčio 500 žmonių. Vos sutilpome. Buvojau rugpjūčio 29 diena, bet aplink tik ledas ir sniegas. Apsikabinome susimetę į krūvą ir pravirkome. Tyliai, be garso: supratome, jog atvežė mus pražūčiai į amžinų ledynų kraštą. Nei pastogės, nei ugnies, nei iš ko lauželį sukurti - net kalėjime būtų buvę kur kas geriau. Šaukėmės Dievo pagalbos - mūsų niekas kitas čia negalėjo išgirsti...
Susitikome už pusės kilometrų gyvenančius suomių ir estų tremtinius, rusus, nusikaltusius bolševikams ir išvežtus iš Leningrado. Tarp jų buvo du lenkai iš Lietuvos - Paklevskis ir Akulevičius. Mat jie prieš rinkimus agitavo žmones neiti balsuoti. Saugumiečiai greit išsiaiškino jų asmenybes: lenkai buvo suimti ir per keliolika minučių nuteisti - abu gavo po šešerius metus laisvės atėmimo ir atsidūrė Verchojansko lageryje.
„Raudonasis maras“ įsisiautėjo ir jo galo nesimatė.
Į mūsų tremties etapą pateko ir du nepilnamečiai berniukai: keturiolikmetis Algis ir penkiolikmetis Vincas Prapuoleniai. Jų tėvai tuo metu buvo Švedijoje, tai vaikus suėmė ir išvežė kartu su sena močiute ir tėvo seserimi. Močiutė greit mirė iš bado.
Kas atsakys, už ką buvo verčiami kentėti bado kančias ir pažeminimą vaikai? Juk ne vaikai tokį baisų pasaulį sukūrė.
Netoli darbo vietos radome išmestų šakų ir pastatėme jurtą, apšaldėme ledu. Langų nebuvo, įeiti į vidų reikėjo pro landas atsiklaupus. Kartu su mumis apsigyveno agronomas tremtinys Babickas su žmona ir mažu sūneliu. Jis apvaikščiojęs aplinkui surado metalinę statinę, iš kurios padarė krosnį. Dabar jau visi galėjome šiek tiek apšilti. Aptikome ir užmirštus nešvarius druskos maišus.
Mes juos pasiėmėm, išplovėm ir turėjom kuo užsidengti nugaras, apsivynioti kojas. Eidavome prisiglaudę vienas prie kito - iš toli atrodė tarsi krūva skudurų plevėsuoja šliauždama. Taip atrodė lietuviai tremtiniai...
Atėjo 1943 metai. Jau pradėjome už darbą gauti po šimtą gramų miltų. Buvo įkurta žvejų artelė, kurion mus ir atvarė dirbti. Aprūpino darbininkus metaliniais kirvukais ledui prakirsti. Žiūrim - ant kirvukų užrašas: „Made in USA“ („Pagaminta Jungtinėse Amerikos Valstijose“). Štai kaip lietuviams padėjo Amerika...
Už kelių kilometrų nuo mūsų gyvenvietės sutikau Sliesoraiėių šeimą. Sliesoraitis - buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, jo žmona dirbo Kaune, Vidaus reikalų departamente. Prasidėjus masiniam žmonių trėmimui, ji vieną dieną sėdėjo miesto sodelyje, kur ją ir suėmė juodieji saugumiečiai. Neleido į namus grįžti, taip ir atvežė į Šiaurę lengva suknute apsirengusią.
Lietuvos inteligentiją sunaikinti bolševikams buvo svarbiau už viską. Tą jie ir darė. Manau, dar ilgai komunistų pasekėjai gyvens tomis pačiomis nuostatomis: nužudyk tautos protą ir jos širdį -moralę, kultūrą, papročius, sumenkink jos istoriją ir... nebeliks tautos, net žemėlapyje nebeliks.
Visą 1943 metų žiemą dirbau žvejų artelėje. Lenos upe čia atgabendavo žuvį sūdyti. Kai atveždavo labai daug žuvies, mūsų neleisdavo nakčiai pareiti į savo jurtą. Tada įlipdavome į tuščią statinę, uždengdavome viršų maišu, kad neapsnigtų, ir sėdėdavome susiglaudę per naktį. Ryte, aprimus pūgai, išvargusios moterys susikurdavo lauželį ant sniego ir sukrisdavo čia pat poilsiui. Pavasarėjant Lenoje buvo leista gaudyti žuvį. Žvejoti atvažiuodavo vietiniai jakutai. Gal pagailėję mūsų vaikų, jie kartais išmesdavo į krantą žuvies, kurią vaikai skubėdavo susirinkti. Tačiau bendrauti su mumis jakutai nebandė. Juk buvo įbauginti, kad nesiartintų prie „banditų“ -tremtinių. Beje, mūsų prižiūrėti buvo atsiųsti kaliniai - recidyvistai. Jie iš karto pasakė: „Matote, ant kalno - trys kryžiai. Nepaklusite -atsidursite ten. Už jūsų nužudymą mūsų niekas nebaus.“ Jie nemelavo.
Netikėtai iš Jakutsko atvažiavo kažkoks viršininkas ir pasiūlė mums paskolą, tačiau pasirašyti reikėjo ant dviejų lapų, kurių vienas buvo tuščias. Aš pasiskolinau penkiasdešimt rublių, kiti, kurie buvo su šeimomis, paėmė kur kas daugiau - net po porą šimtų. Jukvisi buvome basi ir apiplyšę. Tikėjomės nusipirkti drabužių ir maisto. Kai nuvargę po sunkios dienos sumigome, staiga pažadino moters klyksmas: „Gelbėkit!” Į mūsų buveinę įsiveržė pulkas ginkluotų peiliais reeidyvistų ir iškratę kišenes iš visų atėmė pinigus. Kas dar turėjo žiedų ar laikrodžių, tai ir jų neteko. Išeidami pagrasino: jei pasiskųsit kam nors - neliksit gyvi! Vagys išsinešė visus mūsų pinigus, gautus pasirašius paskolą. Aš savuosius suspėjau sukišti giliai į batą. Jų nesurado.
Žvejų artelėje nesulaukę mūsų ateinant į darbą prižiūrėtojai patys atskubėjo prie jurtos. Pasakėme jiems, kas nutiko, ir sužinojome, jog tą naktį visi lietuviai tremtiniai buvo apiplėšti. Vagių niekas neieškojo. Nenuostabu, juk Rusijoje po revoliucijos net aukščiausia valdžia buvo atiduota vagims, o čia tebuvo... tremties vieta.
Nepakėlę smurto, ne vienas tremtinys susirgo. Katauskui, dirbusiam aukštu valdininku policijoje, paralyžiavo abi kojas, dėl ligos jau senokai negalėjo vaikščioti ir jo žmona. Dėl nervinio išsekimo ir patirtos baimės susirgo buvusi mokytoja Šiaulanskienė. Ji buvo ištremta už tai, kad vyras dirbo ministrų kabinete.
Mes nukentėjome dar kartą, kai iš mūsų kuklaus atlyginimo pradėjo atskaitinėti didžiulius pinigus už gautą paskolą, mat sumos apsukrių viršininkų buvo gerokai padidintos pridėjus po vieną nulį tuščiame lape su mūsų parašais: vietoj mano pasiskolintų penkiasdešimt rublių teko atiduoti penkis šimtus. Kokie mes buvome naivūs. Juk net nesusimąstėme, kodėl reikia pasirašyti ant tuščio lapo...
Grupė tremtinių buvo pasiųsta ekspedicijon - tirti, kur yra daugiau žuvies. Beveik visi žuvo, iš dvidešimt vieno liko gyvas tik vienas: jį sušalusį partempė į jurtą šuo, tačiau ir jis greit mirė. Mirusio tremtinio gedėjo tik kelias naktis kaukdamas šuo... Nelinkėjau blogo mūsų kankintojams, tik labai troškau, kad jie sulauktų tokio pat likimo.
Žvejų artelėje dirbau aštuonerius metus. Teko pasilikti ant kranto ir vienų vienai saugoti sūdytą žuvį, kurią žadėjo po mėnesio paimti, bet... Praėjo keli mėnesiai, o aš vis tebesaugojau. Jurtoje kūrenau ugnį, jei upės pakrantėje rasdavau šakų, vijau alkį kepta žuvimi, tačiau jėgos vis tiek seko. Sirgau, nes šaltis naktimis jau siekė 50-60 laipsnių. Vieną dieną neiškentusi pėsčia nuėjau į Kazačį pas prokurorą:
- Jei taip reikia -šaudykit mane vietoj. Daugiau taip nebegaliu.
Viena prie žuvies, kuri niekam nereikalinga, nesėdėsiu.
- Mat kaip... - nustebo prokuroras. - Eskimai čia metų metus gyvena ir nesiskundžia.
- Taip, bet jie ne vieni - su šeimomis, su šunimis ir ne alkani, - atsakiau. Mano atsakymas, mačiau, nepatiko, bet prokuroras liepė pakviesti artelės direktorių ir mano akivaizdoje pasakęs švelnią pastabą liepė surasti kitą sargą. Direktorius supyko, tačiau man leido sugrįžti į jurtą, o vietoj manęs žuviai saugoti paskyrė vyrą - tremtinį Kazimierą Jančiauską. Nuvežė jį į Kazačio miliciją ir perdavė viršininkui, kad į darbą pristatytų. Viršininkui pasirodė per toli vežti tremtinį. Kiek pavėžėjęs, liepė išlipti iš rogių ir bėgti. Tada jį nušovė ir grįžęs pranešė, kad tremtinys bandė bėgti. Jančiausko kūną surado lietuviai, o kai parvežė negyvą, į Kugostako miliciją kreipėsi jo žmona - reikalavo, kad Kazačio milicijos viršininkas būtų teisiamas, nes tremtinys nė neketino bėgti, jis važiavo dirbti. Teismas įvyko: Kazačio milicijos viršininkas totorius prisipažino nušovęs tremtinį, nes šis nenorėjęs važiuoti dirbti paskirton vieton. Teismas nubaudė savavalį totorių dešimčiai metų ir... paskyrė jį dirbti gaisrinės viršininku.
Po visų šių įvykių nukentėjau ir aš: buvau apkaltinta, jog išpyliau tundroje keturias tonas druskos, tik niekam neatėjo į galvą mintis išsiaiškinti, kaip aš viena, ligota moteris, pajėgiau tokį druskos kiekį įveikti. Tada gyvenvietės milicijos viršininkas Samsonovas pakvietė mane tardymui ir sakė: „Agituoji tremtinius prieš valdžią? Galiu tau bylą iškelti.“
- Prašau, - atsakiau. - Tada ir aš priminsiu, jog nedaviau jums žuvies, kai saugojau. Buvo, kas matė - paliudys.
Jis daugiau nebegrasino, tačiau nubaudė keturioms paroms arešto. Bylos kelti neišdrįso, nes ir pats bijojo aukštesnės valdžios. Bolševikai galėjo tonas žuvies supūdyti ant kranto laiku neišvežę, kur reikia, bet už paimtą žuvelę apsiginti žmogui nuo bado grėsė kalėjimas dešimčiai metų.
Atėjo 1949 metai. Sveikata visai pašlijo. Gavau leidimą vykti į Jakutsko ligoninę. Ten gydžiausi ir dirbau, tiesa, daugiau laiko sirgau nei dirbau. Apsigyvenau Tiksio uoste, davė darbą žuvies artelėje. Ir čia sutikau lietuvių, sužinojau, jog dauguma tremtinių jau mirė nuo bado ir ligų. Toje pačioje žuvies įmonėje dirbo ir ministro Papečkio žmona su dukromis, sutikau čia profesorių Ruginį, tačiau jįgreit išvežė kitur, ir jo tolesnio likimo nesužinojau. Vos metus padirbau žuvies pramonės įmonėje, kai mane vėl surėmė stiprūs skausmai, ir dar kartą buvau išleista į Jakutsko ligoninę.
Besigydant atėjo į ligoninę saugumietis ir ėmė klausinėti apie šeimą, gimines. Liepė išėjus iš ligoninės užeiti pokalbiui. Neskubėjau. Gegužės 30 dieną gavau iškvietimą raštu. Niekur nedingsi, teks eiti. Atsisveikinau su visais, nes iš ten paprastai niekas nesugrįždavo į tą pačią darbo vietą.
Kai atėjau prie durų, atsidarė mažas langelis, kareivis paklausė, ko noriu. Pareikalavo paso, nors gerai žinojo, kad tremtiniai dokumentų neturėjo. Tada liepė laukti. Laukiau: prabėgo valanda, dvi. Pagaliau atsidarė durys ir du kareiviai įrėmę durtuvus į šonus ėmė varinėti koridoriais aukštyn žemyn ir vėl atgal į požemį. Galų gale sustabdė prie septinto kambario ir įsakė nejudėti, nesidairyti. Aš vis dar sirgau, neturėjau jėgų ilgai išstovėti. Paklausiau, ar negalėčiau atsisėsti ant grindų. Išgirdau riksmą: „Stovėt!“
Nutirpo visas kūnas, kai išstovėjau tris valandas. Pro šalį zujo saugumiečiai, kol vienas priėjęs pareiškė, jog pamiršo, kad kvietė mane užeiti. Mane įvedė į septintą kambarį ir ten aš nualpau. Kai atgaivino, vienas jaunas saugumietis paklausė: „Negi čia saugumas baisesnis nei Lietuvoje?“
- Toks pat, - atsakiau, - bet aš maniau, kad jūs ne tik saugumiečiai, bet dar ir vyrai. Lietuvos vyrai netampo bejėgės sergančios moters valandų valandas, pirma pasiūlo atsisėsti...
Saugumietis žioptelėjo, bet atsisėsti nepasiūlė. Tik ilgai kamantinėjo apie gimines, senelius, klausinėjo vardų ir pavardžių, o paskui pasakė, jog peržiūrės mano bylą ir viską surašęs išsiųs į Maskvą, po to - į Vilnių. Gal aš būsianti laisva, gal ir su Lietuvos vyrais dar susitiksiu... Vis dėlto šį tą jis suprato.
Netikėjau, nežinau, kodėl juo netikėjau. Gal todėl, kad viskas kabinete - durys, sienos, stalas, net kėdės, buvo juodai nudažytos. Išleido mane. Netgi eidama į savo būstą netikėjau, kad išėjau iš jų gyva, vis mąsčiau apie juodas sienas: gal ir jų sąžinė buvo juoda, gal jie iš visai kito - juodojo pasaulio?
Sugrįžusi iš saugumo sužinojau, jog esu siunčiama į patį Šiaurės ašigalį, į Chara Chają, žuvies perdirbimo punktą. Vežė mus ilgai traukiniu ir rogėmis su šunimis. Apgyvendino ledinėje jurtoje. Ir pačioje Šiaurėje sutikau lietuvių. Jurtoje visi gulėme tiesiog ant ledo,nebuvo jokių patiesalų. Sužinojau, kad Juzė Sužiedėlienė jau mirusi, badas numarino ir Masiuliene iš Šiaulių, su jomis man teko kartu gyventi anksčiau. Masiulienės vyras buvo dirbęs Žemės ūkio kooperatyvo valdyboje, už tai ir atsidūrė Šiaurėje. Kartu buvo išvežti ir du Masiulių sūnūs - Jurgis ir Algis. Jurgis susirgo ir mirė. Chara Chajoje sutikau ir buvusią dvarininkę Jankauskienę, kuri mokėjo rusų, prancūzų kalbas ir tremtinių prašoma rašydavo jų artimiesiems laiškus. Beje, kai kas jau buvo sulaukę pirmųjų laiškų iš Lietuvos. Gaila, dauguma tremtinių laiškų jau neperskaitė - buvo mirę. Mirusiųjų, kaip ir Kugostake, niekas nelaidojo, palikdavo amžino įšalo žemėje arba tiesiog ant ledo.
Kugostakas ir Chara Chaja - didžiausios lietuvių tremtinių mirtingumo kolonijos. Šiaurėje sutikau labai daug lietuvių inteligentų. Kurį laiką kartu su manimi gyveno ir dirbo kaunietė gydytoja Aleknavičienė, ištremta drauge su vyro tėvais. Dirbo žuvies pramonėje trys seserys Repečkaitės. Viena jų greit mirė, antroji ištekėjo už lenko ir jai buvo leista su vyru išvažiuoti iš Šiaurės į švelnesnio klimato zoną, o vėliau - į Lenkiją. Matyt, Lenkijos vyriausybė rūpinosi savo tremtiniais, nes lenkams ir Šiaurėje buvo lengviau nei kitiems, jie turėjo daugiau teisių. Susipažinau su Sliesoraičių šeima: jie labai vargo, prašė maisto ir kitokios paramos mažai dukrelei. Sakė, kad Sliesoraičio brolis gyvena Italijoje, jie jam rašė apie savo padėtį tremtyje, tačiau žinių nesulaukė. Greit Sliesoraičius išgabeno dar toliau Šiaurėn ir daugiau apie juos nieko negirdėjau.
Kaunietė teisininkė Milienė buvo suimta gatvėje, kai rytą ėjo į darbą. Tiesa, jai pavyko tremties metu šį tą išsaugoti. Kai susitikome, ji buvo nupirkusi naują šimtasiūlę: „Džiaugiuosi, lyg dvarą būčiau įsigijusi,“ - juokavo. Nelinksmas buvo mūsų juokas. Kartu su Lapenų šeima-motina ir trimis mažais berniukais-važiavome į tremtį. Lapenas per stebuklą liko Lietuvoje. Kelyje Lapėnienė mirė, o mažuosius išsivedė saugumiečiai ir daugiau jų nemačiau. Tik dirbant Šiaurėje vėl šmėstelėjo mintis apie Lapėnus.
Kartą į žuvies bazę atvežė daug medinių statinių, tikriausiai padirbtų Lietuvoje. Vienos jų dugne buvo užrašas lietuvių ir rusų kalbomis. Prašoma sužinoti, kur yra tėvas bei tėvo broliai Lapenai. Įdėtas ir galinis adresas. Suradusi mažą gabalėlį popieriaus parašiau, jog po to, kai mus išskirstė, daugiau nieko apie juos neteko girdėti.
Jeigu tik mus saugojusiems politrukams pasirodydavo, kad koksnors lietuvis gali daryti didesnę įtaką kitiems, jis bematant dingdavo be žinios. Gyvenome kurį laiką vienoje jurtoje su dėstytoju Zalecku iš Kauno. Jis buvo labai pamaldus žmogus. Kartą ėmė ir parašė vietiniam partijos sekretoriui, kad leistų lietuviams švęsti šv.Kalėdas žadėdamas, jog visi tą dieną atidirbs. Leido, tačiau už poros savaičių Zaleckas dingo...
Atėjus šv.Velykoms jau mes patys prašėme, kad leistų nedirbti, juk neturėjome nė vieno laisvo sekmadienio. Neleido. Išvarė į darbą.
Nuoširdžiai užjautė tremtinius sandėlininkas rusas, nežinau jo pavardės, visi jį draugiškai Michailu vadino. Kartą jis liepė lietuvėms moterims ateiti prie upės sutemus. „Duosiu po gabalėlį cukraus ir baltos duonos - gavome iš Amerikos“, - pažadėjo. Michailas niekada nemelavo ir šį kartą pažadą išlaikė, tačiau tuojau pat jį areštavo saugumiečiai ir nežinia kur išvežė vien tik už nuoširdų norą sušelpti tremtines.
Šiek tiek pagerėjus laikams, mums jau duodavo po šešis kilogramus miltų, tačiau čia visiems labai trūko vitaminų ir žmonės vis tiek mirdavo nuo ligų ir išsekimo. Tremtinių vaikai eidavo į saugumiečių, karininkų bei kitokių viršininkų namus, nes ten šiukšlynuose rasdavo išmesta ir kai ką geresnio. Vaikai supuldavo rankioti iš šiukšlynų maisto atliekas ir skudurus, puldavo lyg išbadėję šuneliai... „Gerino“ tremtinio buitį atliekomis ir mokytojas Kazia, agronomas Grumblinas, dažnai jų vaikai tiesiog budėdavo prie šiukšlynų. Nemaniau, kad taip lengva suniokoti alkano žmogaus sielą, palaužti išdidumą... Ir nesakau, nesakau „Teatleidžia jiems Dievas už tai...“
Vieną šaltą sausio dieną man buvo liepta keliauti pėsčiomis į žvejų artelės trestą, esantį už 80 kilometrų. Vietiniai mane įspėjo, kad eidama neatsisėsčiau pailsėti, nes tada būtinai užmigsiu ir sušalsiu. O eiti reikėjo lede pramintu takeliu. Kaip tik buvo poliarinių naktų laikas - diena neišaušdavo. Nuėjusi apie trisdešimt kilometrų, sutikau kelias eskimų šeimas. Jie mane priėmė, leido jurtoje išsimiegoti, užjautė ir pasiūlė žalios žuvies. Neįpratau valgyti žalią žuvį, atsisakiau, be to, turėjau šį tą savo įsidėjusi. Pailsėjusi ir padėkojusi už prieglobstį, ėjau nurodytu keliu toliau. Einančią mane pasivijo šunimis važiuoti kiti eskimai ir pavežė iki artelės. Prisistačiau: liepė pasirašyti ant kažkokių popierių ir įsakė grįžti. Įdomu, kodėl jie mane varinėjo? Artelės direktorius net nusijuokė, supratau, kadmano parašas niekam nebuvo reikalingas. Taigi drožk atgal nė nepailsėjusi. O kelias tolimas, tamsu, tik šiaurės pašvaistės šviesoje galėjau orientuotis, kurion pusėn eiti. Ėjau nesustodama kelias paras, nes pakeliui matytų eskimų šeimų jau nesutikau, jie iškeliavo į kitus medžioklės plotus ir man pailsėti galimybės nebuvo. Tamsoje pamečiau ledo takelį, kuriuo turėjau eiti neišklysdama. Ką daryti? Tik melstis poliarinėje naktyje. Iškėliau abi rankas į dangų, atsiklaupiau ir šaukiau šiaurinei tylai: „Gelbėk mane, Viešpatie! Padėk...“ Jaučiau artėjančią pūgą, didėjo vėjo kaukimas. Aiškiai grėsė pražūtis. Kai atsistojau ir pasukau kiek į dešinę, žiūriu - takelis. Visą kelią ėjau valgydama sniegą, kol priėjau savo jurtą. Matyt, buvau išeikvojusi paskutines jėgas, nes įeiti į jurtą neįstengiau. Parkritusi šūktelėjau, kad gelbėtų mane. Išbėgo iš jurtos Mačeikienė su šeima, įnešė mane vidun, trynė, davė vaistų. Abu Mačeikiai buvo Kauno aukštosios mokyklos dėstytojai. Jie mane slaugė ir po kelių dienų atsistojau ant kojų. Atsigavusi supratau dar vieną tiesą: Žmogaus valia ir fizinės galimybės ekstremaliomis sąlygomis labai didelės, bet ne beribės.
Kai 1945 metais baigėsi karas, aš dar gyvenau prie Lenos upės. Mūsų brigadininkas rusas sukvietė visus lietuvius ir pranešė: „Karas baigėsi, mes laimėjome. Pergalė!“ Tremtiniams tai buvo dar viena tragedija. Ašaros riedėjo upeliais. Iš savo tironų jau nieko geresnio nebelaukėm, tik dar baisesnės katorgos, dar didesnio žmogaus paniekinimo. Po šios naujienos vieni tremtiniai netekę jokios vilties dar labiau susirgo, kiti netgi nusižudė, o viena žydė iš Šiaulių išprotėjo. Ji labai smerkė komunistus ir visada lyg aiškiaregė numatydavo, kas ir kaip bolševikų politikoje keisis, suprantama, blogon pusėn.
Padaviau pareiškimą, kad dėl silpnos sveikatos man būtų leista išvažiuoti į Jakutską. Gavau atsakymą: „Neleidžiama.“ Nuėjau pas prokurorą, o jis nusijuokė: „Džiaukis, vadinasi, esi gera darbininkė, jei neišleidžia.“
Tik po metų išleido į Tiksio uostą, kur dirbau iki 1949 metų. Kiek kančių, kiek vargo, kiek pažeminimo, paniekos iškentėta. Neatlaikę sunkių Šiaurės sąlygų, bado, vergiškai sunkaus darbo tūkstančiai tremtinių mirė, kiti visam gyvenimui liko invalidai ar nervai neišlaikė.
Labiau už viską tremtyje mes ilgėjomės Tėvynės. Šventėme visas mūsų tautines ir religines šventes. Su mumis buvo daug tremtiniųlatvių, estų, suomių. Stengėmės palaikyti vieni kitų dvasios stiprybę. Kai mirė „tautų tėvas“ Stalinas, politrukas atnešė radiją ir liepė visiems klausytis. Tremtiniai žiūrėjo į jį su panieka, garsiai kalbėjosi, kreivai šypsojosi, kol jis neištvėręs ėmė šaukti: „Verkti reikėtų! Ko juokiatės? Nesitikėkit - niekas nepasikeis!”
Po Stalino mirties pasklido šnekos, kad lietuvius išleis namo. Mes tą žinią priėmėm kaip gandą, tačiau greit išgirdome, jog kai kas jau išvažiavo. Atgimė viltis.
1953 metų rugsėjo pradžioje gavau šaukimą į Jakutsko saugumą. Nuėjau, pasakė, kad galiu važiuoti namo, tik privalau dingti kuo skubiau - kad per dvidešimt keturias valandas manęs čia neliktų nė kvapo. Saugumietis pyko, o mano širdis iš džiaugsmo spurdėjo. Skriste parskridau iki savo būsto.
Susirinkusi daiktelius, su menku ryšulėliu susiruošiau kelionėn. Visą kelią mąsčiau: „Kai išlipsiu iš traukinio, pulsiu ant kelių ir bučiuosiu Lietuvos žemę.“ O išlipusi pamačiau, kad Lietuvoje okupantų daugiau nei lietuvių. Stotyje tik rusiški keiksmai girdisi, slankioja girti, šiukšlynas neapsakomas. Ne tokią Lietuvą palikome išvažiuodami į Sibirą.
Apėjau visas pažįstamas vietas, visus namus, kur galėjo būti man artimų žmonių ir nieko gyvo neberadau...
Išvažiavau į Šiaulius pas bendro likimo draugę. Ji priėmė. Tačiau Šiauliuose man niekas nedavė darbo - nauji tarybiniai valdininkai kratėsi tremtinių kaip maro, lyg ne į savo Tėvynę būčiau sugrįžusi.
- Eikit į saugumą, susitvarkykit dokumentus, tada ateikit, - siuntinėjo vienas nuo kito. Pagaliau Šiaulių vykdomajam komitete komunistas lietuvis pasakė: „Važiuok atgal iš kur atvažiavai. Tavo vieta - Sibire.“
Skaudžiau įžeisti manęs net okupantas negalėjo. Išbuvusi tremtyje trylika metų, nebeturėjau savo Tėvynėje vietos?..
- Taip, jums vietos nebėra, - sakė saugumietis, kai dar kartą kreipiausi. Jis trenkė kumščiu į stalą ir pridūrė: - Jei iki šiol nieko nesupratai ir neišsinešdinsi, - išvažiuosi atgal į Šiaurę.
Liepė man grįžti atgal į Kauną, nes Šiauliuose už registraciją teks mokėti aštuonis šimtus rublių. Tada ir aš neišlaikiau - pasakiau: „Nesulauksit. Prisiregistruosiu ir už tris rublius kaip visi.“
Šiaip taip milicijoje susirinkau visus reikalingus dokumentus, tačiau tik atėjus žiemai gavau kampelį, kur galėjau prisiregistruoti.
Vasarą uždarbiavau pas žmones kaime, kasiau bulves.
Po ilgų siuntinėjimų ir varymų atgal prie Laptevų manęs pasigailėjo buitinio aptarnavimo kombinato viršininkas ir davė darbo. Buvau laiminga, žinojau, kad gavusi algą turėsiu pinigų maistui ir vaistams. Argi to negana, kai esi savo Tėvynėje tarp bičiulių?
Dirbau, gyvenau, netgi įrašė eilėn butą gauti. Tik niekas valdiško buto duoti neskubėjo. Atimti viską, ką turėjau, buvo lengviau ir greičiau...
Išvaikščiojau visus kabinetus, advokatų kontoras, tačiau visi kartojo tą patį: „Su tremtiniais jokių reikalų turėti nenorime.“
Kokia galinga baimė, aptemdžiusi visų protus... Ar ne dėl tos baimės mes ilgus metus praradome laisvę?
Vienas pažįstamas laikraščio redaktorius man patarė prašyti iš prokuroro pažymos, kad esu reabilituota, gal tada eilutė butui gauti sutrumpės. Gavau tokią pažymą tik atkakliai reikalaudama. Vykdomojo komiteto pirmininkas išvydęs pažymą sakė:
- Buvai stambi buožė, turi kur pakasusi maišą aukso, seniai galėjai namą pasistatyti. Gyvenamojo ploto negausi. Rašyk nors ir Maskvon.
Visi uodegas pabrukę pataikavo okupantų valdžiai. Taip nėrėsi iš kailio stengdamiesi įtikti Maskvos statytiniams, kad vilčių ką nors laimėti nebeliko. Todėl pasakiau šiam ponui „draugui“: „Jeigu jums tokia svarbi Maskvos komunistų nuomonė - aš parašysiu.“
Parašiau į Maskvą. Apie viską. Juk blogiau, nei esu patyrusi Šiaurės ledynuose, jau negalėjo būti. Iš Maskvos mano pareiškimas buvo persiųstas į Vilnių. Nežinau, kas ten buvo parašyta, tačiau vienuolikos kvadratinių metrų kambarėlis man buvo paskirtas. Tik virtuve ir tualetu teko naudotis su kaimyno saugumiečio šeima. Buto kaimynas rusas Zinkovas kartu su broliu dirbo saugume. Abu broliai gerokai ir dažnai įkaušdavo. O tada parėję girti šūkaudavo, daužydavo kambarėlio duris bei sienas ir kaskart žadėdavo: „Visus lietuvius iššaudysim.“
- Pabandykit, - atsakydavau.
Kaimynas labai siuto, nes tikėjosi, kad šis kambarys atiteks jam. Virtuve ir vonia naudotis man neleido, nors teisę turėjau. Kai nieko keiksmais laimėti nepavyko, tai sutikęs koridoriuje šypsodamasis sakydavo:
- Gyvenk, gyvenk, vis tiek greit nudvėsi... Tik, gaila, man butąužterši.
- Visa bėda, kad Dievo sąskaitų jums niekaip nepavyksta sutvarkyti. Taigi kuris pirmas į kapus iškeliausim, kol kas neaišku, -kaimyniškai pasikalbėdavau. Iš tiesų jis mirė pirmas, o kaip norėjo, kad būtų kitaip... Vargšas ruselis: jis nesuprato, kad aš jo mylimoje Rusijoje, iš kurios jis kažkodėl pats pabėgo, mačiau kur kas baisesnių dalykų už mirtį.
Vienas Zinkovas mirė, bet liko gyvas jo brolelis. O šis man visai atvirai dėstė:
- Ne tik tau - paskutinės dienos. Visiems lietuviams skirtas vienodas likimas. Visus, kas prieš tarybų valdžią, išvešim į anglių kasyklas. Šiauliuose liks tik partiniai ir kariškiai, nes čia - pasienio zona, - aiškino man. - Verčiau pati išsinešdintum ir kuo greičiau.
- Tikiu, - atsakydavau, - iš jūsų visko galima laukti, tik ne žmoniškumo. Žudyti jūs mokate ne tik Sibire...
- Ten vežė tik buožes, - ginčijosi.
Deja, deja... Sovietinė „klasių kovos antis“ ne tik pragertus protelius apkvailino. Lyg gyvas išliko mano akyse vaizdas, kai varė į vagonus batsiuvio Jenkevičiaus šeimą. Jį areštavo tą pačią 1941 metų birželio 14 dieną. Jenkevičius buvo karys savanoris, šaulys, gyveno labai kukliai, nes vienas turėjo išlaikyti didelę - septynių vaikų šeimą. Visi buvo dar maži. Susodino jie mažuosius į vonelę ir nešė. Vyresnieji įsikibę tėvams į rankas ėjo iš paskos. Ant pečių kiekvienas nešėsi po ryšulėlį drabužių. Juos išvydęs prie vagono stovėjęs sargybinis nusijuokė:
- Gal jūs pakvaišot? - klausė jis politruko. - Kam tuos ubagus vežat į Sibirą? Tokių Rusijoj savų užtenka...
Politrukas nusikeikė ir užtrenkė vagono duris.
Jenkevičius jau atsidūręs Sibire rašė prašymą Paleckiui, priminė, kad jo tėvas kartu su Paleckiu kalėjime sėdėjo, bet... įkopus į valdžią, ne viską norisi prisiminti.
Pakeliui mažesnieji batsiuvio vaikai neišlaikė kelionės sunkumų ir išmirė, liko tik trys vyresnieji. Paskui mus viename iš persodinimo punktų išskyrė, ir nieko daugiau apie juos negirdėjau.
Trėmė į Sibirą visus, kurie mylėjo Lietuvą ir bandė pasipriešinti raudonajam marui. Bet... mano jėgos visai išseko, kaip tada poliarinėje naktyje einant ledo takeliu, tad rašau paskutinį prašymą: „Dieve, ateik pas tuos, pas kuriuos nebuvai, sugrįžk pas tuos, iš kurių širdies buvai išėjęs. Atsiųsk palaiminimą mano Tėvynei Lietuvai.“
Ji uždegė žvakelę, tik jos niekas neišvydo.
Žvakelė degė širdyje. Jos liepsnelė šildė mažutės moters migdolų akimis baltą palatą. Visiems šalia jos tapo lengviau, tik niekas nesuprato, iš kur toji šiluma sklinda, nes negalėjo pamatyti žvakelės liepsnos moters širdyje...
Į Lietuvą jau ritosi neužtvenkiama, nesulaikoma Atgimimo banga, bet tu jos jau neišvydai, mažute moterie, - migdolų akis užmerkė ilgametė liga. Laptevų Golgotos kelias liko už tavęs... Tik žvakės liepsnelė begalybėje šaukė į kitą pasaulį, kur, tikėjai, nebus melo ir prievartos, kur vyleisi sutikti savo mylimą žmogų, pamatyti savojo Golgotos kelio bičiulius.
Ėjo 1988 metai. Sudie, mažute moterie, nepalūžusi, neišdavusi savo įsitikinimų, sudie... Tavo širdyje uždegta žvakelė tegul lieka ir knygos puslapiuose, tegul niekada niekam neleidžia užmiršti tautos skausmo ir kančios.
Autorės pastaba: prieš mirtį savo kuklius užrašus Liudvika Marūnienė atidavė ją lankiusiai Jadvygai Petkevičienei, buvusiai Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Sakalo būrio partizanei.
