MANO LAIKAS-KARIO LIKIMAS
□Kazimieras Kalpokas - vienas iš Rokiškio rajono partizanų vadų
Laikas - į ateitį paleista mūsų dienų istorijos strėlė. Ar pasieks taikinį, kur nuskries, ar liks tik išdavysčių nužudyta, per kovų kovas iš amžių glūdumos atėjusi lietuvio svajonė - laisvė?
Ritmiškai dunksėjo vagonų ratai, traukinys pamažu slinko Vilniaus kryptimi. Jis apsimetė, kad snaudžia. „Miegok iki Vilniaus, ten tave su pyragais pasitiks...“ - nusijuokė lydintis suimtąjį enkavedistas ir pasiūlė vietiniam stribui: „O mudu... sušilsim. Niekur paukštelis nenuskris. Galas, prisikariavo...“
Jie buvo vieni pustuščiame vagone. Tik kelios moterėlės su ryšuliais pakeliui įlipo į traukinį ir susėdo kitame vagono gale. Sargybiniai gurkšnojo iš vieno butelio. Rusiškai, neužkąsdami. Pro pramerktų akių blakstienas jis matė girtėjančius sargybinių veidus. Pagalvojo: „Nejaugi iš tiesų - galas? Rankos surakintos, bet... kojos laisvos!“ Jis vis dar apsimetė miegantis. Mintimis jau aplankė Čedasus, savo šeimą - apkabino dukras, dvynukus sūnus, pasimatė su būrio vyrais. Nejaugi atsisveikina? Tai jau ne! Ne kartą bėgo nuo kareivių, ne kartą juos vijosi eidamas kruvinais enkavedistų pėdsakais, ne kartą iš pačios mirties glėbio ištrūko. Nejaugi dabar pasiduos? Kas atsitiko vyrams? Atlaikę alkį, sunkias žiemas ir nuolatinį nuovargį, vyrai palūžo? Kankinami išdavė? Kas galėjo žinoti slapčiausius vado kelius? Jis neabejojo, jog būta išdavystės, bet savo vyrais pasitikėjo. Tačiau kas prasitarė apie vadų susitikimo vietą? Kas be jo paties dar galėjo apie tai žinoti?
Prisiminė pašnekesius su vyrais - apie ką tik nekalbėta bunkeryje... Net apie paskutinę galimybę nusišauti, nes kovoje už tėvynės laisvę - kiekviena mirtis garbinga. Ir staiga vieno iš būrio vyrų klausimas: „Bet... kokia laisvė, jei esi nebegyvas?“ Ir pridūrė: „Jei man taip nutiktų, tai nors vieną okupantą išeidamas iš gyvenimo suspėčiau su savimi išsivesti.“ Kažin kur jie, mano vyrai, Panemunio puolėjai?
Jis jau nebesuvokė - sapnuoja, pats su savimi kalbasi ar girdi išėjusių Anapilin kovos bičiulių balsus? Staiga aiškiai išgirdo įsakymą: „Kelkis, vade, ir eik!“ Pasipurtė ir nubudo iš snaudulio. Atmerkė akis. Sargybiniai, ištuštinę butelį, miegojo. Pažvelgė pro langą. Balandžio naktys dar tamsios, tačiau buvo galima įžiūrėti juoduojančio miško sieną. Palengva atsistojo. Sargybiniai nė nekrustelėjo. Jis nuslinko vagono durų link ir pravėręs jas apsidairė. Traukinys kaip tik sulėtino greitį prieš posūkį. Pats laikas šokti. Palenkė prie peties galvą ir... šoko. Nusirito griovin. Juto, kad susižeidė petį, bet galva liko sveika. Kojos neša! Traukinys juda tolyn, gal greit jo nepasiges?
Atsikėlęs nuslinko į pamiškę. Prisėdo apsidairyti. Pasakė: „Ačiū tau, Dieve, nors tu jau seniai nebegirdi ir nematai mano tautos skausmo. Vis tiek, ačiū už laisvę!“
Apčiupinėjo petį - nutvilkė skausmas. Giliai įkvėpė. Aušo balandžio 7-osios rytas. Kilo vėjas tarsi prieš audrą. Jam patiko smarkus pavasario vėjas, atsiduodantis žemės kvapais, glostantis tarytum šuoliuojančio žirgo karčiai ir šaukiantis lėkti nesustojant. Balandžio vėjas - atgimstanti gyvybė. Bėk, laisvas kary, skubėk!
Trukdė antrankiai. Surakintomis, iškeltomis rankomis nustumdamas krūmų šakas, aplenkdamas atviras miško aikšteles jis bėgo. Sustojo išaušus.
Sargybiniai nubudo negreit. Traukinys buvo kelias stoteles pravažiavęs bėgliui dingus miške. Kai pamatė, ką pražiopsojo, sargybiniai žado neteko. Kol artimiausioje stotelėje pakėlė enkavedistų dalinį, kol šie nukiceno bėgiais atgal, bėglio jau nebuvo įmanoma pavyti. „Asilai, girtuokliai! - šaukė smogikų vyresnysis. - Gyvą ar mirusį iš žemės Kalpoką iškaskit arba savo galvom atsakysit!“ Sargybiniai klausėsi ir tylėjo, nes niekaip negalėjo suprasti, kaip ir kurioje stotelėje dingo suimtasis. Jo byloje atsirado įrašas: „Kazimieras Kalpokas, banditų gaujos vadas, suimtas 1950 metų kovo 28 dieną, po tardymo vežamas į Vilnių balandžio 7 dieną pabėgo.“
Kazimieras Kalpokas buvo mylimas karių, nepakeičiamas ir nepralenkiamas kariūnas savanoris, keikiamas enkavedistų negailestingas keršytojas, okupantų siaubas. Jis buvo kovos dievas jauniems būrio partizanams ir nesugaunamas pabaisa atėjūnams, įsibrovusiems į jo valdas. Jis svajojo laisvas gyventi tėviškėje, mokyti vaikus rašto ir mylėti žmogų, tačiau jam teko okupantų persekiotojo dalia. Ten, kur jis praėjo vydamasis priešą, tekėjo kraujo upeliai ir niekas nežinojo, kaip jam skaudėjo širdį po žiauriausių kautynių. Vadas paskyrė savo gyvenimą kovai už laisvę, neliko gyvų jo bendražygių, tačiau pats dar gyveno ir kariavo. Kazimierui Kalpokui laisvo gyvenimo siekis tebuvo trumpiausias kelias į mirtį.
Jis turėjo galingą, sodrų balsą, tačiau jo tylios dainos klausėsi tik kovos bendražygiai bunkeryje. Jis turėjo mylimas dukreles ir dvynius sūnelius, tačiau jam nebuvo lemta būti su vaikais ir žmona, lydėti juos į gyvenimą. Jis skausmingai ilgėjosi linksmo dukrų juoko, o jį išdavė - taip spėliojo žmonės - mylimos dukros draugas... Bet šią akimirką jis buvo laisvas. Ir ėjo, bėgo nesustodamas, nors silpo jėgos, iš sužeisto peties sunkėsi kraujas. Priėjęs mažą trobelę miško palaukėje pabeldė į duris ir sukniubo ant slenksčio. Išėjusi žilagalvė moteris pakėlė jį, nusivedė vidun, pagirdė karštu pienu, aprišo ranką. Tylėdama. Ji viską suprato, tik nežinojo, kaip nuimti antrankius. Neturėjo kuo juos nupjauti. Nepaklaususi net vardo, pasakė: „Jie čia ateis netrukus, jeigu vejasi tave. Einam pas kalvį. Palydėsiu. Nieko jam nesakyk. Jis žmogus doras, bet... atsiskyrėlis. Gal taip reikia? Mes visi greit net artimiausio kaimyno pradėsim bijoti, jau savais nepasitikim. Gal tu žinai, kas bus rytoj? Juk jau dabar vieni žūva gindami namus, kiti - žuvusių namus plėšia. Sąžinės nepamatysi, būk atsargus, žmogau.“ Nuvedė vadą prie kalvės, pabeldė į atsiskyrėlio langą ir dingo, palikusi bėglį vieną.
Vadas atkišo kalviui surakintas rankas ir žmogus suprato, ko iš jo norima. Perpjovė antrankius ir pasakė: „Būčiau žinojęs, kas manęs šaukiasi, bijočiau duris atidaryti... Eik su Dievu...“, - palinkėjo.
- Iš visos širdies ačiū, - linktelėjo vadas. Ir nuėjo neatsisukdamas į kalvės pusę. Tačiau greit jį kalvis pasivijo: „Sustok! - šūktelėjo. -Pažinau tave.“ Ištiesė pistoletą ir tarė: „Radau gelžgalių krūvoje, sutaisiau. Šaudo.“ Įdavė duonos, pakvipo ir rūkytais lašiniais. „Tau kelionei.“ Vadas dar kartą linktelėjo dėkodamas ir pasakė: „O dabar - nei aš tave mačiau, nei tu mane buvai sutikęs...“ „Taip ir buvo...“, - atsiduso kalvis.
Vadas šypsojosi. Mažakalbis kalvis buvo senyvas žmogus, dar niekam sielos nepardavęs, išmokęs klausytis ir tylėti, nes žmogų dažniausiai liežuvis pražudo. Išgyventi padeda tyli viltis.
„Nepaprastas žmogus. Panemunio puolėjų vadas dar kartą pabėgo“, - mąstė kalvis stebėdamas nueinantį. Jį jau buvo pasiekusi žinia apie nesugaunamojo Kalpoko suėmimą. „Tegul visi angelai saugo tavo kelius“, - palinkėjo tyliai ir ėmėsi darbo. Vis tiek diena nebus rami - atseks bėglį su šunimis. Kad tik suspėtų kuo toliau nužygiuoti. Dėl viso pikto pašlakstė žibalu taką, kuriuo atėjo ir išėjo nesugaunamasis.
Vadas skubėjo tikėdamasis surasti būrio partizanus. Galbūt tai bus paskutinis jo žygis, bet jis ėjo drąsindamas save dar kunigų seminarijoje perskaityta Konfucijaus išmintimi: „Galingiausias karys yra tas, kuris nugali save...“ Ėjo, kol pakilo saulė, įdienojo. Nužiūrėjęs pelkėtą tankmę, krito ant kupsto ir užmigo giliu, mintis ir pavojus nuskandinusiu miegu. Gimtoji žemė padės jėgas atgauti.
Enkavedistų vyresnysis tuo metu niršo ir dar kartą vartė partizanų vado Kazimiero Kalpoko, mokytojo iš Čedasų, bylą. „Nors vieną kvailį stribą turėčiau į jį panašų. Išsisuka kaip ungurys. Jau kiek kartų visas jo būrys buvo sunaikintas - bematant suformuodavo naują. Kas jis? Kas prie jo traukė jaunus kovingai nusiteikusius vyrus? Kokia išmintis, kokie mokslai padėjo jam išsivynioti iš sudėtingiausių situacijų? Ir kur šio vyro silpnoji vieta?“
Kol NKVD papulkininkis stropiai studijavo nesugaunamojo Kalpoko bylą, jo smogikai netoli geležinkelio visose trobose kedeno pagalves, naršė klėtyse, po užkaborius, net kraičio skryniose ieškojo bėglio. Veltui - pėdos ataušo. „Še tau, - padarė atradimą papulkininkis, - pasirodo, anas ketino kunigu būti! Įdomu, ko išmoko kunigų seminarijoje?”
Ne vieną smogikų būrį išmokęs žmonių naikinimo meno, papulkininkis gerai žinojo, kad nėra nei dangaus, nei pragaro žemiškame gyvenime: yra tik jėga, valdžia ir pinigai. O turint valdžią - kokį nori dangų ar pragarą sukursi. Negi kunigų seminarijoje Kalpokas bus išmokęs tobulai ginklą valdyti... Nebent su pačiu šėtonu bus sutartį sudaręs: sklido legendos, ir ne be pagrindo, jog nė viena Kalpoko paleista kulka pro šalį nepralekia. Ilgai suko enkavedistas suklerusio ryšio telefoną, kol pasikalbėjo su Rokiškio valdžia ir paprašė papildomų duomenų apie nesugaunamąjį Kalpoką. Sugauti jį labai norėjo, ypač prisiminęs peršautą koją po susitikimo su Kalpoko vyrais miške. “Pats, be teismo, nugalabysiu sugavęs, - pažadėjo ir vėl palinko prie bylos. - Taip, - nudžiugo, - keturių vaikų tėvas. Čia jau atradimas...”
Kazimieras Kalpokas gimė 1907 m. Čedasuose, augo devynių vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 12 ha žemės. Gausiame būryje buvo gera, linksma ir lengva... Taupoma kiekviena bulvė, duonos kepalėlis, kad tik užtektų iki naujo derliaus, kad tik vaikai šio to pramoktų, beraščiai neliktų. Tik Kazimierui vis daugiau reikėjo knygų, žinių, pasaulio pažinimo. Kodėl baigęs Rokiškio gimnaziją įstojo į kunigų seminariją, gal nė pats negalėtų pasakyti. Mąstė - tėvams bus lengviau, ryžosi tarnauti žmogui per tikėjimą ir maldą, stropiai kibo į religines, istorijos, filosofijos knygas. Išmoko valdyti save, santūrumo ir pakantumo, priėmė amžinas šventas žmonijos moralės normas. Domėjosi politika- jį jaudino bręstantys nepalankūs Lietuvai įvykiai Rusijoje, gresianti okupacija. Kazimieras troško būti ten, kur tuo metu labiausiai reikėjo jo jaunystės ir jėgų, o gal pasijuto pašaukimo kunigystei stokojąs. Ilgai svarstė ir baigęs kunigų seminarijos vieną kursą, atsisveikino su dėstytojais. 1930 metais įstojo į Karo mokyklą Kaune. Čia jį domino viskas ne mažiau nei kunigų seminarijoje: mokėsi karo meno, žavėjosi Lietuvos senove, jos didvyriais. Sunku pasakyti, kuo būtų tapęs Kazimieras, baigęs Karo mokyklą, - kariu, karo teoretiku ar filosofu, tačiau gyvenimas ir politiniai įvykiai pakeitė jo planus. Sutrukdė ir liga: Kazimieras paliko Karo mokyklą, gydėsi ir mokytojavo kaimo pradinėse: nuo 1932 m. - Kupiškio aps. Zaidelių pradžios mokykloje, vėliau - Rokiškio aps. Apaščios pradinėje ir iki karo pradžios - Žiobiškio pradžios mokykloje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grįžo į tėviškę -Čedasus. Kaip didžiausią vertybę žmogaus gyvenime savo mokiniams teigė laisvės troškimą, ko nei išdavyste, nei pinigais nenupirksi. Už laisvę mokama krauju.
Jo buvęs mokinys, partizaninės kovos metais tapęs ryšininku, Alfonsas Kirstukas apie savo mokytoją - partizanų būrio vadą Kazimierą Kalpoką sakė:”Pažinau jį kaip vieną atkakliausių ir ryžtingiausių mūsų krašto partizanų vadų. Susipažinom, kai jis buvo Žiobiškio pradinės mokyklos mokytojas. Prisimenu jo įdomias pamokas ir ypač mokyklines šventes, kur susirinkdavo visas kaimas. Iškilminga būdavo Vasario 16-oji, kurioje būtinai dalyvaudavo šauliai, nes mokytojas buvo šaulių vadas. Buvo teisingas ir jautrus pedagogas, savas žmogus - mokiniai juo pasitikėjo. Mums, mokiniams, jis buvo mokytojų mokytojas, visiems kitiems jį pažinojusiems
□Alfonsas Kirstukas, Gedimino būrio ryšininkas, grįžęs iš tremties
- likimo karys. Jau pirmomis okupacijos dienomis jis organizavo savisaugos būrius, gynė kaimo žmones nuo plėšikaujančių kareivių ir rusų partizanų. Nors man neteko būti su juo nei kautynėse, nei žygiuose, nes buvau per jaunas - tuomet suėjo tik septyniolika metų - žinau, kad buvo neįtikėtinos lemties kovotojas. Taip kalbėjo visi, kas tą kovingos dvasios vyrą pažinojo.”
Dar prieš okupuojant sovietams Rokiškio rajoną, Kazimieras Kalpokas - mokytojas, šaulys- važinėjo po miestelius; Panemunį, Čedasus, Kupreliškį ir kvietė žmones eiti pas partizanus,
priešintis okupantams. Surinkęs gausų būrį jaunų vyrų, mokė juos naudotis ginklu, puolimo-atsitraukimo gudrybių kautynėse ir, atsisakęs asmeninio gyvenimo, partizanų bunkeriuose paaukojo “mokslui karo lauko sąlygomis” - žūtbūtinei kovai už tėvynę ir žmogaus teisę būti laisvam.
1941 metų birželis. Kazimieras vokiečių okupuotoje Lietuvoje lieka gyventi Čedasų miestelyje ir organizuoja ginkluotų vyrų būrį apsiginti nuo jau veikiančių rajone rusų partizanų, įsako areštuoti aktyviausius Rokiškio enkavedistus, sovietų valdžios atstovus - vietinius ir atėjūnus, kurie labai uoliai vykdė komunistų partijos nurodymus. Sulaiko plėšikaujančius, atsilikusius nuo okupantų armijos kareivius.
Buvo suimti ir porą mėnesių laikyti kalėjime Panemunio enkavedistai, Kirženeliškio, Povižonių, Kibelių kaimų raudonieji aktyvistai. 1941 metų pabaigoje K.Kalpoko įsakymu suimtas aršus enkavedistas žydas Jofė, per kurį nukentėjo ir buvo nužudyti niekuo nekalti žmonės. Žinoma, jog vėliau vokiečiai jį kartu su nekaltais žydais išvežė ir sušaudė.
Rokiškio rajone buvo ypatinga situacija; čia dar bastėsi lenkų Armijos krajovos likučiai, žiauriai plėšikavo rusų partizanų būriai, viską, iki paskutinio duonos kąsnio grobdami iš ūkininkų podėlių ir aruodų. Vokiečiai kaimo žmonių ginti nė neketino. Kazimieras Kalpokas organizuoja policijos padėjėjų būrį ir pats imasi ginti plėšikų puolamas sodybas. Už tai jam SSRS karinis tribunolas pateiks kaltinimą kaip išdavikui, rengusiam baudžiamąsias akcijas prieš “tarybinius partizanus”. Nors iš tiesų nė vienam okupantui nerūpėjo, kiek ir ką rusų partizanai “nuveikė” užpuldinėdami ir piešdami kaimus.
Netruko ateiti 1944-ieji metai. Būrio vyrams Kalpokas reguliariai vedė rikiuotės užsiėmimus, vakarais visi rinkdavosi į mokyklą, kur aptardavo naujienas Sovietų sąjungos-Vokietijos fronte. Jo ištikimi talkininkai buvo broliai Povilas ir Petras Liauškos, Antanas Šeškauskas, Stasys Juknevičius, Bronius Sukauskas, Petras Gurklys, Jonas ir Vladas Mikšiai, Jonas Krisiūnas ir Rimas Dovydėnas. Tačiau Čedasų savisaugos būrys veikė neilgai, tik birželio ir liepos mėnesius. Artėjo frontas. Šiaulių apskr. Plunkovičių kaimą nuolat užpuldinėjo rusų partizanai, kareiviai plėšikavo Prūselių ir Vingriškių kaimuose. Žiaurumu tuomet pagarsėjo sovietiniai partizanai Evdochimas ir Aleksiejus Babachinai. Jiems padėjo skųsdami žmones vietiniai rusakalbiai ir savi: Anastazija Andrijauskienė, Olga Potapova, Jonas ir Kostas Kreizos. Vienybės stoką tarp įvairiakalbių Rokiškio apylinkės gyventojų skaudžiai išgyveno Kazimieras. Nesitikėjo, jog ateityje jam teks prisiimti kaltinimus ir dėl to, ko nei pats, nei jo vyrai nepadarė. Provokatoriai visais laikais buvo patikimas okupantų ginklas ir parama. Plėšikams užpuolus Prūselių ir Vingriškių kaimus, kautynėse žuvo Evdokimas Babachinas, buvo sužeistas Aleksiejus Babachinas. Savisaugininkai suėmė ir tardė plėšikaujančių rusų partizanų talkininkus. Kalpoko įsakymu, okupantų informatorės Anastazija ir Olga buvo išsiųstos į Panemunį apklausai, tačiau pakeliui jas sušaudė Kalpokui nepažįstami vyrai, atsiradę savisaugos būryje prieš kautynes. Ir už tai jam teko atsakyti, nors toms kautynėms jis nevadovavo.
Didžiulės energijos, valios, neapsakomos jėgos reikėjo turėti vadui. Kalpokas tarytum vijosi laiko strėlę nespėdamas visko aprėpti, išklausyti visų, kurie kreipėsi į jį pagalbos dėl išplėštų, sudegintų sodybų, nukentėjusių, nukankintų artimųjų. Vado dalią ne kiekvieno pečiams pakelti, o laiko strėlės, lekiančios į nežinomą tolimą taikinį, tau nepavyti, žmogau...
Tačiau jis vijosi savąją laiko strėlę, parklupdamas ir vėl atsikeldamas, negalėdamas nurimti dėl to, ko nenumatė ar nespėjo apsaugoti. „Aš neretai privalėjau nutylėti tiesą jausdamas, kad nėra laiko ilgiems svarstymams, ką rinktis - pralaimėjimą kautynėse ar rizikingą pergalės sėkmę. Aplinkybių būdavau verčiamas sakyti vyrams „taip“, kai reikėjo stabtelėti, suabejoti ir sakyti „ne“. Atleiskit man, vyrai, aš buvau tik karys lemiamo pasirinkimo minutėmis. Pavojaus ir nežinios bijo tik tas, kuris per daug gerai pažįsta save ir nenori jokios ateities. Atleiskit man, vyrai...“ - tarytum atsiprašymo malda mintyse kalbėdavosi su žuvusiais vadas.
1944-ųįų rugpjūčio pradžioje sovietų kariuomenė „išvadavo“ Čedasus. Ūkininkai pajuto, kokiomis smurto priemonėmis valdys okupantai Lietuvą. Pirmieji į miestelius ir pasienį buvo atsiųsti specialiosios parengties smogikų daliniai.Kalpokas kurį laiką slapstėsi.
Apie sudėtingą laikotarpį tarp dviejų okupacijų ir nulėmusius Kazimiero likimą įvykius papasakojo jo giminaitė Zita Gimbutienė: „1941 metais įsiveržęs į Juodupę enkavedistų dalinys žiauriai nukankino dvylika jokioje veikloje nedalyvavusių beginklių jaunų vaikinų. Tarp jų buvo ir Kazimiero brolis Vladas Kalpokas. Kazimierą tai iki širdies gelmių sukrėtė: ilgai negalėjo po to įvykio ir brolio netekties atsigauti. Su broliu jiedu buvo labai artimi. Man atrodo, jog po brolio žūties Kazimieras visą gyvenimą tarytum skubėjo, lėkė karštomis enkavedistų pėdomis negalėdamas atleisti, keršydamas už brolio ir tėvynainių mirtį. Tai buvo kova nebijant žūti, neišvengiamai skubant mirties pasitikti. Po pirmosios sovietų okupacijos traukiantis rusų armijai iš Rokiškio Kazimieras vadovavo 1941 metų sukilimui. Palikus raudonarmiečiams Rokiškį, jis surinko šaulių savanorių būrį, siekdamas neutralizuoti okupantų kariuomenės likučius, turėdamas tikslą atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Vėliau beveik visi Kazimiero paruošti šauliai tapo jo būrio partizanais.
Sunku įsivaizduoti, kaip jis atlaikė didžiulę įtampą, nuolatinę parengties kautynėms būseną. 1944-aisiais, kai artėjant frontui iš Lietuvos bėgo vokiečiai, susirinko Kalpoko šauliai ir sprendė - likti Lietuvoje ar pasitraukti? Žinau, kad jie turėjo leidimus išvažiuoti, Kazimieras - taip pat... Tačiau jis pasakė: „Negaliu palikti tėviškės, šeimos, namų. Čia gimiau, čia ir mirsiu. Kovosiu iki pergalės arba mirties“. Manau, jog būtent jo pasirinkimas sulaikė ir kitus vyrus likti Lietuvoje. Galbūt Kazimieras palaikė ryšius su latviais. Persekiojamas NKVD dalinių, jis pasitraukdavo į Latvijos pasienio miškus, o vėliau, kai po pabėgimo teko slapstytis, jį globojo latvė Rygoje.“
Rusų armijai okupavus Rokiškio ir Šiaulių rajonus, 1944 metų rugpjūčio pradžioje Kalpokas slapstėsi, tačiau greit išėjo į partizanų vado Čerkos būrį, ir jau lapkričio mėnesį tapo vado pavaduotoju. Lapkričio 11 d., vadovaujami Kalpoko, partizanai surengė Čedasuose pasalą ir apšaudė operatyvinę enkavedistų grupę, sudegino jų automobilį. Okupacijos pradžioje enkavedistai dar neįstengė rasti vietinių agentų išdavikų - sunkiai sekėsi užverbuoti žmones. Karinė okupantų vadovybė labai greit visoje Lietuvoje įkurdino iš Maskvos atsiųstas SSRS NKVD-NKGB operatyvines grupes kovai su Lietuvos partizanais. Didžiulė apmokytų, turinčių patirtį smogikų grupė veikė ir Rokiškyje. Lapkričio 20-25 dienomis okupantų karinės vadovybės nurodymu operatyvinė NKVD grupė Pandėlio, Panemunio, Kamajų, Juodupės ir Obelių valsčiuose surengė masines karines naikinimo operacijas. Enkavedistai degino ūkininkų sodybas, žudė miestelių ir kaimų gyventojus. Partizanų būriai tomis dienomis neteko daug vyrų. Kiek išblaškytas Kalpoko būrys ryžosi neišvengiamoms kautynėms su smogikų daliniais.
Partizanai ruošėsi užimti Panemunio miestelį ir įtvirtinti ten savo valdžią. Rengiantis kautynėms kažkuris vyrų suabejojo: „Ar išlaikysim miestelį savo rankose? Okupantų kasdien daugėja...“ - „Jeigu nors akimirką abejojate savimi, išeikit iš būrio. Jūs reikalingi ir ūkiuose, šeimose. Nelikit būryje, jei netikit pergale. Laiku išeiti garbingiau, nei tapti enkavedistų agentu iš baimės ar neišlaikius kankinimų. Visko gali atsitikti. Todėl gerai pagalvokit: lietuviu galima likti ne tik būryje. Pasvarstykit visi, kam ryžtatės ir nuspręskit, kas kaip gyvens toliau.“
Vadas nedaug kalbėdavo, nebandė nė vieno įtikinti, kad pasirinktų rizikingą kovą ar sulaikytę būryje, nes iki to laiko nė nebuvo sutikęs norinčių likti po okupanto padu.
Su keliais jauniausiais vaikinais vadas anksti rytą atsisveikino. Išėjusių buvo vos keli.
Gruodžio pradžioje su grupe vyrų Kalpokas vadovauja Bagdalo-vo tarybinio ūkio užpuolimui. Iš sargybinių ir tarybinio ūkio pirmininko Kondratjevo bei malūnininko Šimėno atima šaunamuosius ginklus.
1944 metų gruodžio 12 dieną trys jungtiniai partizanų būriai -300 vyrų atvirai, dainuodami įžygiuoja į Panemunio miestelį. Prasideda kautynės, okupantai sprunka. Labai greit miestelis buvo paimtas. „Jūs tik pažiūrėkit, - karščiavosi vadas sklaidydamas apylinkės Vykdomojo komiteto dokumentus, - komunistams jau lietuvių Lietuvoj per daug - trėmimo sąrašai sudaryti!“
Analizuoti partinių darbuotojų sukurptus dokumentus nebuvo laiko: į ugnį ne tik vykdomojo komiteto, bet ir MVD būstinės dokumentus! Paimti ginklai: 30 šautuvų, kulkosvaidis, galybė šovinių ir sprogstamosios medžiagos, surastos apylinkės milicijos patalpose. „Pravers, - trumpai pasakė vadas. - Kaip tik to mums ir reikia.“ Iš maisto parduotuvės partizanai pasiėmė reikalingų produktų, iš gamyklos - spirito. „Nesitikėkit, kad lėbausit, - priminė Kalpokas, išvydęs šypsenas vyrų veiduose. Paaiškino - pravers kritiškiausiu momentu.“ Drausmė vadui buvo sėkmės pagrindas.
Kautynių metu buvo nukauti dvylika ginkluotų komunistų: Panemunio valsčiaus partorgas Jonas Jasinevičius, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Adolfas Nagelė, Aukštadvario apylinkės sekretorius Vladas Kadūkis, Paliepio apylinkės tarybos pirmininkas Adolfas Alekna, Panemunio valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Aleksas Rudis, Kvetkų apylinkės tarybos pirmininkas Bronius Šeškus, „liaudies gynėjas“ stribas Petras Griovys, NKVD talkininkai Karolis Griovys ir Karolis Šiupinys, aršus komunistas Pafnutijus Aleinikovas, Rokiškio komjaunimo komiteto darbuotojas Timofejevas, kulka kliudė ir apylinkės tarybos pirmininko žmoną Aleknienę. Kai kurie komunistai buvo paimti į nelaisvę, bet pasižadėję daugiau netarnauti okupantams paleisti. „Nesuprantu, ko jie tikėjosi susidėję su bolševikais, - sakė vadas apie „liaudies gynėjus“. - Negi gyventi su parduota sąžine lengviau?“ - „Gal bijojo lįsti po kulkomis pirma laiko“, - suabejojo vyrai. - „Visko bijant galima amžinu vergu pasilikti, - vadas širdies gilumoje gailėjo, nors negalėjo jų suprasti, - juk savi, lietuviai... Kokia migla jiems akis apdūmė, kad patikėjo komunistais ir pakėlė ranką prieš savus?“ Vadas nelaukė atsakymo, nes gerai žinojo: „Išdavikų lietuvių karo kelyje dar bus labai daug, vyrai. Ruoškimės tam... Ir už Panemunio paėmimą mums okupantai nedovanos. Jeigu jau dabar ilgiausi sąrašai parengti lietuvius tremtyje sunaikinti, tai kas nutiks tiems, kurie išliks? Ar jie dar bus lietuviai? Skaudu pamačius, kad po tais sąrašais yra ir Lietuvos komunistų parašai. Tegul... Tegul jie nulems tūkstančių mūsų tautiečių likimą, bet mes dar gyvi! Čia mūsų žemė, mūsų paliktos pėdos ir tėvų kapai. Čia mes ir liksim...“ Vadas neklydo. Po pralaimėjimo Panemunio miestelyje enkavedistai visai pašėlo: lakstė po kaimus su automatais, grasino žmonėms reikalaudami išduoti partizanus, bunkerius, ryšininkus ir rėmėjus. Buvo suimami partizanų artimieji ir giminės, tremiami į Sibirą, tardomi, žiauriai kankinami, žudomi.
Tačiau partizanų dar buvo labai daug: jie pralėkė kaip vėtra per Panemunį ir Rokiškio krašto kaimelius, nesugaunami, nepavejami ir neįtikėtinai drąsūs. Ir aukų dar buvo nedaug, dar nevežė žuvusių partizanų mašinomis ir nevertė į žvyrduobes. Baisiausia, kas laukė Kalpoko vyrų, dar tik prasidėjo...
Po kautynių išsiskirstę grupelėmis pasitraukė iš Panemunio ir kelias dienas ilsėjosi miške įkūrę stovyklavietę. Tvarkėsi rūbus, valė ginklus, gamino valgį, ruošėsi naujam žygiui ir budėjo sargyboje. „Vadas miega jau šešiolika valandų, - tarė vienas vyrų.“ - „Apsirikai, tik dvylika.“ - „Nemiegu - mąstau, - atsiliepė vadas.“ Vyrai sujudo. Pasiūlė vadui karšto viralo, pakvipo mėsa. Paskui pradėjo kalbėtis. Apie pergalę kautynėse ir namus, apie tai, kaip gyvens sugrįžę namo. Jeigu sugrįš... Tik vieną dalyką nutylėjo, nedrįso vadui pasakyti, ką nugirdę: aplink jaunutę Kalpoko dukterį kulnus raitė nedoras žmogus, įtariamas ryšiais su kagėbistais. Kas, jei specialiai pasiųstas mergelei galvą apsukti, o per ją ir tėvą susekti? O gal tik šiaip plevėsa, nerimtas vyrukas. Vis tiek, gero iš tokio nelauk. Ar vadas žino? Meluoja ir kaimo gandų nešiotojos, svarstė vyrai ir nutarė patys išsiaiškinti.
Vadas nusiprausė sniegu pavalgė ir įsakė: „Mokykimės, vyrai. Matau, kad jums kautynėse sunkiau nei man.“ Aiškino, kaip saugotis priešo kautynėse, neatsukti jam nugaros, kiek ir kada galima leisti priešui prisiartinti, kaip jausti šalia kovojantį draugą ir jam padėti. Jauni vyrai jau buvo patyrę grumtynių skonį, iš arti matę kovos bičiulių mirtį, pasiilgę namų. Vadas tai jautė, žinojo, jog ateis valanda, kai teks atvirai atsakyti į sunkiausią klausimą: ar ilgai? Ar ilgai užteks jėgų išsilaikyti? „Aš tik vadas ir nieko negaliu pakeisti, - sakė jis, - galiu palaikyti viltį, išmokyti jus to, ko pats išmokau, bet kariais tapti teks jums patiems.“ Vyrai tylėjo, mąstė ir laukė, ką dar pasakys vadas - jeigu tik pats žino - kuo baigsis jų kova - lietuvių karas prieš stiprų, gerai ginkluotą okupantą. Vaikinai skaudžiai išgyveno pirmųjų kautynių patirtį, kai nenorėtum šauti į žmogų, tačiau privalai, nes jei nešausi tu - nukaus tave. Vadas tarytum atspėjęs jaunų mintis pasakė: „Kai tenka šauti iš labai arti - priešo nebematai. Regi tik žmogų. Štai kodėl kare šaunama nežiūrint į akis. Nežiūrėkit okupantui į akis, kai teks nukreipti ginklą: pamatysit priešo akyse kančią ir žūsit patys, nes jie, vargetos, varu išvaryti į karą, kažin ar suvokia vienintelį komunistų norą - valdyti visą pasaulį. Neklauskim, kas bus mums. Mes siekiam laisvės, mums laisvė - ne žodis. Tai mūsų gyvenimas. O kai laisvė taps visai tautai ne žodis, bet gyvenimas, - tada ir būsim laisvi. Ir, Dieve duok, mums iškęsti viską, ko negalim pakeisti.“
Jie buvo pasiryžę sunkiai kovai, jie tikėjo savimi ir pergale, vylėsi, kad Lietuvą užtars galingesnės už sovietų Rusiją valstybės. „O jeigu neužtars?“ - abejojo vyresni. - „Žūsim, - neįtikėtinai ramiai atsakė vadas. - Vyksta karas, todėl tikiu tik tuo, kas yra čia ir dabar... Ir būsiu su jumis tol, kol esu reikalingas.“ Leidosi šalta žiemos saulė. „O dabar, vyrai, būriai išsiskirstys po 10-12 žmonių. Susitiksim žygiui gavę žinią per ryšininkus. Ruoškitės į kelią. Mano būrys iš stovyklavietės išeis paskutinis.“
1944-ųjų žiema partizanams buvo sunki. Žiemoti išsiskirstė grupelėmis, tačiau susirinkdavo vos vadui pašaukus.
Po Panemunio puolimo Kazimieras Kalpokas, surinkęs sužeistus partizanus į gerai įrengtą bunkerį miške, paprašė ligoninės sanitarės Bronės Lensmanaitės padėti juos slaugyti. Dvi savaites mergina gyveno miške kartu su sužeistaisiais - gydė jų žaizdas, maitino. Vadas ateidavo ir išeidavo iš bunkerio susirūpinęs, tylus. Negeros žinios pasiekė partizanus: jau nuo 1944-ųjų rudens atsiųstos iš Maskvos SSRS NKVD operatyvinės patyrusių čekistų grupės Rokiškyje gavo pastiprinimą. Sėkmingas partizanų puolimas Panemunyje kėlė saugumiečiams baimę; kas nutiks, jei išdrįs savo valdžią paskelbti ir kiti Lietuvos miesteliai? NKVD operatyvinės grupės nurodymu, talkinant okupacinei kariuomenei, visame rajone vykdomos karinės baudžiamosios operacijos. Panemunio, Kamajų, Juodupės, Obelių valsčiuose papildyti smogikų daliniai vėl degino ūkininkų sodybas, apsupti žuvo 68 Kalpoko, Sabaliausko ir Vaičekausko būrių vyrai. Buvo suimti 244 apylinkių žmonės, rėmę ir padėdavę partizanams, nužudyta daug civilių gyventojų. Žiauriomis priemonėmis slopindami gyventojų pasipriešinimą okupacijai, enkavedistai Rokiškio rajonui rodė ypatingą dėmesį.
Kazimierui Kalpokui atėjo sunkiausios dienos. Bunkeryje dar gydėsi sužeisti vyrai, pagiję ar jau sveikstantys buvo paslėpti namuose pas artimuosius. „Laikas išeiti ir tau, - pasakė jis sanitarei Bronei. - Kurį laiką pagyvensi toliau nuo namų. Jeigu būtum įtariama ar sulaikyta ir pajusi, kad enkavedistai jau daug ką apie tave žino, nesigink, jog buvai su mumis. Sakyk, Kalpokas jėga nusivarė į mišką ir privertė gydyti sužeistuosius. Atkakliai tą kartok. Gali pasakyti, kad progai pasitaikius pabėgai iš miško. Ar aišku, mieloji tu mūsų mergaite. Mes į šį bunkerį nebegrįšim. Jeigu būtum priversta parodyti šią vietą - parodyk.“ - „O jeigu tuo metu čia bus atėję kiti ir aš atvesiu kagėbistus?“ Vadas šyptelėjo: „Niekas čia nebeužeis.“ - „Nesijuokit iš manęs,- pyktelėjo mergina, - aš mokiausi gydyti žmones, o ne kariauti. Tik mokslų baigti nespėjau.“ - „Baigsi. Tu dar viską suspėsi. Ačiū tau, mergaite, - mes tavęs niekada neužmiršim, -padėkojo vadas. - Bet žinok: jeigu kas nors - atkakliai kartok: Kalpokas jėga tave į mišką atsivarė. O dabar ruoškis, iki pamiškės tave palydėsim.“ Mergina tylėjo, klausėsi ir tarė:
- Supratau, vade. Bet ir jūs manęs paklausykit: jeigu mus kelyje apsuptų - nušaukit mane. Bijau kankinimų, neištversiu. Vade, aš jau mačiau, ką jie daro su sužeistaisiais ligoninėje. Vos apgydytus smogikai išveža kankinimui. Jie baisesni už žvėris: žiūri į mus siauromis akimis ir taikosi, kaip įžeisti, paniekinti. Budi prie sužeistųjų ligoninėje, neleidžia prisiartinti, nė žodeliu persimesti.
- Nebijok, saugosim tave. Sugrįši laiku. Gal tavęs niekas nė neieškojo. Kada turi būti ligoninėje?
- Po dviejų dienų. Pasikeičiau su kita sanitare, paaiškinau, jog motina serga. Dar dvi dienas galiu užtrukti.
- Išeisi dabar. Ačiū už pagalbą, toliau mes patys tvarkysimės. Ir neužmiršk, ką sakiau: tave jėga atitempiau iš namų ir niekas to nematė.
- Neužmiršiu, bet jie tiki tik savo melu apie šviesų komunizmo rytojų. Manimi netikės, net ir neturėdami jokių įrodymų. Jų akyse mes visi banditai, - pasakė mergina ir pridūrė, - nežinau kodėl, bet man atrodo, kad matomės paskutinį kartą...
- Tegul neatrodo, - šyptelėjo vadas, - tu dar su visais susitiksi, ir ne kartą.
- Vade, atvažiavo sužeistojo. Paskubėkit, arkliai neramūs, - įėjo sargybinis.
- Mes pasiruošę. Slaugytoją išleisi netoli kelio į kaimą. Vyrus pavėžėsi toliau. Jus pasitiks Strazdas.
- Būkit sveiki, vyrai, - palinkėjo mergina, sėsdama į vežimą.
Partizanai spėjo išeiti. Silpnesnius išvežė, kiek palaukę išėjo ir
pasveikusieji. Iki naujojo bunkerio buvo geras kelio galas. Ramiai pasiekė saugų bunkerį, tačiau jau kitą rytą smogikai krėtė kaimus ieškodami partizanų, šukavo miškus. Netikėtai buvo suimti ir per susišaudymą žuvo keli Kalpoko vyrai, kurie slėpėsi pas artimuosius sodybose. Būrys vėl buvo išsklaidytas. Daugėjo išdavikų: neatpažinę provokatorių, žmonės išdavė partizanus, kuriuos patys rėmė ir šelpė.
Panemunyje suktumu, klasta ir žiaurumu garsėjo enkavedistas Golubevas ir jam talkinę stribai - išdavikai Lukičius ir Šusnys. Per juos žuvo daug Kalpoko būrio partizanų. Nužudytų kūnai buvo sumesti į šulinius arba į durpyną, netoli Steponų kaimo, Rokiškio rajone. Smogikai rengė akciją po akcijos ieškodami kovotojų.
Vyrai po žygio pasislėpė atskiruose bunkeriuose, esančiuose toli vienas nuo kito. Buvo išvargę, kiti nespėję po apgydytų žaizdų sustiprėti ir nepajuto, kaip naktį kareiviai apsupo mišką. Jau auštant pasigirdo bombų sprogimai, automatų kalenimas. Sprogo numesta smogikų bomba ir netoli bunkerio, kuriame slėpėsi vadas su grupe partizanų. Bombai sprogus, pro bunkerio rąstus švietė siauras plyšys.
- Gyvi nepasiduosim, bandysim prasiveržti. Neaišku tik viena: šito bunkerio jie negalėjo atsekti, nes neseniai įrengtas, - svarstė vadas.
Vyrai, pasiruošę gintis, sugulė prie siauros bunkerio angos. „Dar viena bomba viršum bunkerio - ir mes visi būsim laisvi... aname pasaulyje,“ - mąstė ne vienas, tačiau neištarė tų žodžių balsu. Laukė vado nurodymų. Tą lemtingą laukimo valandą siauras šviesos pluoštas pro bunkerio rąstų plyšį, pro eglučių šakas buvo laisvė - beribė, akinanti. Visi žinojo, jog antro išėjimo iš bunkerio nėra. Kai bus aptikta užslaptinta anga - jiems tai reikš mirtį, visko pabaigą. Pagaliau jie atsidurs ten, kur nėra smogikų žiaurumo, stribų išdavystės, kur tvyro tyla ir amžinas neatsakytas klausimas: kam tu, žmogau, gyvenai ir vardan ko miršti? Anapus siauro šviesos pluoštelio liko jų dienos su ankstyvu pavasariu, nesulauktos šienapjūtės dainomis ir švento Kūčių vakaro tyla. Čia, prie bunkerio angos, vos gyva pleveno viltis išgyventi su vargo ir pavojų dienomis - kaina už gyvybę. Sulaikę alsavimą jie klausėsi, kaip stribai ar enkavedistai vaikščiojo viršum bunkerio ir vis dar nematė siauro, po eglaitėmis atsivėrusio plyšio.
- Vyrai, dar galime išeiti iškeltomis rankomis, gal jaunesnių pagailės, bet aš tuo netikiu.
- Gal aš nė negalėčiau gyventi nelaisvėje, spėjau okupantus pažinti, - pasakė studentas, jauniausias būryje. Norinčių pasiduoti neatsirado.
- Laukit mano komandos, - įsakė vadas.
- Vade, atrodo, kad jie dar nesupranta, jog vaikšto viršum bunkerio.
- Greit supras, - ištarė vadas, - o kai supras, pasakysim, jog pasiduodam ir bandysim prasiveržti. Aš jus dengsiu.
Staiga virš bunkerio pasigirdo šūksniai: „Dar keturis bėgančius paklojom. Banditų bunkeris toliau - kemsynėje.“ - „Vadinasi, vėl skaičiuosim žuvusius,“ - mąstė vadas. Viršum bunkerio nutapsėjo, nutilo kareiviškų žingsnių aidas. Kažkas šaukė stribams: „Supkit pietinę miško pusę!“ Pagaliau garsai nutolo.
- Amžinąjį atilsį kritusiems, - persižegnojo žvalgas, - mūsiškius aptiko. Pasakykit ką nors, vade...
- Jie jau ten, kur žemiški rūpesčiai netenka prasmės. Taip sakoma, bet aš klausiu: ar ten, amžinybės tyloje, gims nauja gyvybė? Teisingumas? Protas ir laisvė? Nežinau...
Stojo slogi tyla, kurią vėl sutrikdė jaunėlis:
- Vade, kaip jūs nujautėt, kad viską aplinkui susprogdinę, jie nepamatys mūsų bunkerio?
- Atsitiktinumas, vyrai. Sėkmė be jokios logikos. Šį kartą jie neat-sivedė šunų, o sprogimo banga išvertė eglutes ir dar labiau uždengė angą. Ilgai nelauksim, eisim iš apsupties tais keliais, kuriais jie jau praėjo. Pirmasis išeis žvalgas.
Kai vyrai išsikapstė iš bunkerio, buvo jau skaistus rytas, dienojo. Žvalgas grįžo greit.
- Visi sugužėjo pelkyno pusėn. Kol kas kelias laisvas.
Jie buvo devyniese. Kiek pabėgėję žąsele sustojo. Išsiskirstė po kelis sutarę, kur ir pagal kokį slaptažodį susitiks.
Išsigelbėjo. Dar kartą... Tačiau būriuose, kuriuos vienijo Kalpokas, jau ir pusės vyrų nebuvo likę.
- Slapstysimės, - pasakė vadas. - Saugokitės. Ryto pažadai - nakties išdavystės. Saugokitės.
Atsisveikino, pasidalijo turimus šaudmenis ir duoną.
Vadas slapstėsi iki 1945-ųjų balandžio. Paskui pasiekė Jono Šidlausko būrį, veikusį Vabalninko valsčiuje, netoli Alizavos. Netrukus Alizavos partizanai surengė pasalą Pandėlio rajone, Nielozos vienkiemyje, kur stribai ieškodami partizanų nušovė paskutines ūkininkų kiaules, ištuštino aruodus. Per pasalą du stribai buvo nukauti, dviems pavyko pabėgti.
Susprogo medžiai. Kalpokas perėjo į Kupreliškio būrį. Sukvietė likusius gyvus kelių būrių kovotojus Vabalninko rajone ir vėl ėmėsi jiems vadovauti. Būrys atgimė tarytum paukštė iš pelenų.
Pandėlio rajone, Kvedariškių kaime, pernelyg įžūliai veikė vietiniai komunistai: šnipinėjo, skundė enkavedistams neįtikusius ūkininkus ir apkaltinę antikomunistine veikla areštuodavo, ištrenkdavo į Rusijos gilumą. Vietinių komunistų pastangomis daugelis sodybų ištuštėjo.
„Kvedariškių komunistai prašyte prašosi susitikimo su Kalpoku,“ - liūdnai juokavo tie, kurie dar gyveno savo namuose. Ir toks susitikimas įvyko: stribai ir vietinės valdžios komunistai, kurie suspėjo -išsislapstė, kas bandė šaudyti, nespėjo šūvio paleisti - krito patys.
Kalpoko vyrai ėjo enkavedistų pėdomis, atsiliepdami į nukentėjusių kaimo žmonių skundus, ištremtųjų aimanas. Vadas sušaukęs ūkininkus atvirai kalbėdavo miestelių aikštėse ir kaimuose, jog būtina visais įmanomais būdais priešintis okupantui. Kalbėjo jiems apie vienybę ir išdavystę, apie tai, kas mūsų visų laukia įsigalėjus komunistams. Kalbėdavo karštai, trumpai ir atvirai nebijodamas pasalūniško šūvio, viešai pareikšdamas, jog stojęs į kovą su okupantais siekia vienintelio tikslo - Lietuvos nepriklausomybės. Kalpoką pažinojo visi, tačiau vado atvirumas, nors kėlė susižavėjimą, vertė nerimauti.
-Negalvoji apie savo gyvybę, vade,-perspėjo jį vyrai ramią poilsio minutę. - Kuo daugiau žmonių tave pažins, tuo lengviau bus išdavikui susekti.
- Mane seniai visi pažįsta. Juk buvau mokytojas, o kas nežino kaimo „liktarnos“.
- Taip, bet... ar reikėjo paleisti šituos užspeistus stribynėje, buvusius jūsų mokyklos auklėtinius, aiškiai parsidavusius komunistams?
Vienas partizanų delikačiai užsiminė apie Karolį Jašiūnų, kurį po kautynių su stribais Kalpokas tardė ir paleido.
- Jam bus gera pamoka,- atsakė vadas.
- O aš manau, kad yra žmonių, kurie visą gyvenimą žiūrėdami į knygą, špygą tematys. Anas iš tokių...
Partizanai neapsiriko: vėliau teisme Karolis Jasiūnas, kurio Kalpokas pasigailėjo, nors visiems buvo aišku, jog šis ne atsitiktinai tarp enkavedistų atsirado, - apšmeižė buvusį Čedasų mokytoją, primeluodamas tokių dalykų, ko nei Kalpokas, nei jo vyrai niekada nebuvo padarę. Gal išdavikas norėjo įsiteikti okupantams, gal žmogelis dėl savo gyvybės drebėjo, tačiau šmeiždamas mokytoją pasitarnavo, kad mirties bausmės Kalpokas neišvengtų. Enkavedistų smurtas, kankinimai ir pasėta baimė taip paveikė žmones, jog nebeliko vietos širdyje nei sąžinei, nei kovotojams už laisvę.
Patylėjo vadas tuokart ir atsakė:
- Gal tu ir teisus, broliuk. Ir aš po kautynių susimąstau: kokią prasmę turi dabar ar turės ateityje mūsų vyrų žūtis. Ar gali turėti prasmę jaunų, sveikų, mylinčių savo žemę ir namus vyrų mirtis? Arba gailestis tiems, kurie mus žudo, išduoda, tremia iš gimtinės? Mes žūstame, o į mūsų vietą plūsta tūkstančiai okupantų. Jie plėšia, užima mūsų namus, miestus, jie po mūsų mirties čia šeimininkaus ir valdys, nurodinės, kaip gyventi. Dažnai apie tai mąstau, vyrai, ir klausiu: ar mūsų kova turės prasmę po šimto metų? Ar priartins mažos tautos teisę būti laisvai? Štai apie ką galvoju kiekvieną kartą užbėręs žemėmis kritusio partizano kūną. Kiek mūsų išliks? Kiek išlikusių gyvų žmonės užmirš, kas jie buvo ir dėl ko kovojo? Kiek nutautės, kiek mūsų merginų ištekės už okupantų, kiek vaikinų parves į namus rusę žmoną? Mažai tautai - tai didelis žingsnis į išnykimą. Gal jūs man atsakysit, ar turi prasmę mūsų kančia? Kūnus kaustanti bunkerių drėgmė kasdien ardo sveikatą, aplink viešpatauja prievarta ir melas, artimų žmonių mirtys gimdo nusivylimą. Gal kitaip reikėjo kovoti, bet aš kitaip nemokėjau, vyrai. Man kito kelio nebuvo. Ne savo žūties bijau. Baisu, kad tie, kurie po mūsų mirties išliks gyvi, nepavirstų paklusnia banda okupantų rankose, kad tauta nepriprastų prie nelaisvės, kaip vergas prie grandinių, bijau, kad neužmirštų to, kas mano kartos žmonėms buvo šventa - teisės į laisvę. Todėl prašau jūsų pavojaus akimirką nesaugokit manęs, aš jau kaip nors... Ginkit save, nes jums, jaunesniems, dar reikės gyventi. Ko tyli, studente? Juk dar sugrįši į savo šventovę studijuoti po visų karų.
- Aš pasirinkau tokį kelią neverčiamas. Savo dvasia ir valia esu ir būsiu laisvas.
- Optimizmas tragedijos akivaizdoje. Tu man labai patinki, studente, gaila, kad tiek mažai laiko lieka pasikalbėti.
- Vade, - išdrįso dar vienas vyrų jam priminti, - mes visi esame čia pat, gyvi ar mirę. O jūs namuose senokai buvote. Gal palydėti, apsaugoti kelią į namus?
- Reikėtų, - atsiduso vadas ir sukluso, - ką nors žinai? Nelaimė namuose?
- Nee... Visko tenka nugirsti. Verčiau nueikit pats.
Lyg nujausdamas, jog gali būti suimtas, Kalpokas žmoną išsiuntė gyventi į Vilnių, kur ją globojo artistai Ramanauskai. Kai pasimatęs atsisveikino su žmona, pajuto, kad tai paskutinis jų susitikimas.
- Dar daugiau - jautė, kad žmona jam kažko nesako, jaudinasi. Atsitiko bėda, ko jis nežinojo, tačiau žmona įtarimą paneigė:
- Viskas gerai, tu save saugok... Labai saugok.
Atsisveikino. Tikrai visam laikui...
Nebuvo kada vadui ilsėtis, jis ėjo karštomis enkavedistų pėdomis, kaskart per mūšius prarasdamas vis daugiau vyrų, tik jį patį kulka aplenkdavo. Jau ir ankstyvas ruduo atėjo, po galingais ąžuolais krito gilių derlius. Su paskutinėmis žiniomis iš štabo, su viltimi, jog dar ne viskas užgniaužta, dar ruošiamasi lemtingam Lietuvos partizanų žygiui, grįžo vadas į stovyklavietę. Studentas susikaupęs rašė, pasidėjęs ant kelių sulankstytus keturkampius lapelius.
- Eiles rašai, studente? - paklausė. - Būtų gerai, kad jokio popierėlio prie savęs neturėtumėt, vyrai. Rašyk, rašyk, tik neužmiršk, ką parašęs, slėpk ne kišenėse. Tai ką sukūrei?
- Testamentą, - šyptelėjo studentas.
Pateko vaikinas į būrį tokio žingsnio nė neplanavęs. Iškvietė saugumiečiai iš universiteto auditorijos ir paklausė: „Kur brolis?“ Vaikinas neatsargiai sumelavo: „Kaip tai kur? Prieš savaitę laišką gavau: armijoje tarnauja, netoli Maskvos.“ Patikėjo, paleido ir liepė kitą dieną ateiti su laišku. Tačiau tą patį vakarą studento ir pėdos išgaravo. Jo brolis jau seniai kartu su kitais samanų kapeliuose vidury miškų gulėjo, okupantų kulkos pakirstas. Išgirdo vaikinas apie partizanauti išėjusį savo krašto mokytoją ir suradęs jo būrį pasiliko. Tik vadas suko galvą, kaip studentą slapta legalizuoti - juk mirti per jaunas.
- Sakai, testamentą? Daug turto turi?
- Daug. Rašau tiems, kurie po mūsų pasidalins pergalės arba išdavystės vaisius. Rašau saviems, kurie plėšia tuščius tremtinių namus, kol šeimos iš jų išvežtos. Tik jiems, vade, nei mano testamento, nei to, ką paliksiu, nereikia. Vis tiek rašau.
- Bijai mirti?
- Juokingas klausimas. Dieve, aš nenoriu mirti. Aš dar nė negyvenau, nieko nenuveikiau. Juk žūsim visi, vade, - nepasidavė studentas.
- Nešnekėk, išliksim, - sutramdė jį kiti.
- Žinau, negi visus nužudys... Bet... vade, - vėl klausė studentas, - kaip jums po šitiek įnirtingų kautynių pasisekė išlikti gyvam? Man tai - mįslė.
- Žinau seną rytiečių paslaptį, - šypsojosi vadas.
- Kokią?
- Karys privalo pažinti savo ginklą, savo priešininką ir savo širdį.
- Tik tiek, vade?
- Tik tiek... Ir labai daug. O tu ko mokysies likęs gyventi?
- Istorijos.
- Puiku.
- Noriu suprasti, kur karų ir žmonijos agresyvumo pradžia. Sudrumstė mintis paskutinės kautynės. Drąsūs stribeliai, kai plėšikauja mūsų ūkiuose, kol okupantų kareiviai juos saugo. O likę vieni išlaksto kaip zuikiai.
- Išlaksto... Bet jie dar sugrįš. Su kariuomene ir labai greit sugrįš. Per anksti džiaugtis, studente. Kylam, vyrai, paliekam stovyklą. Per naktį nežinomais miško keliais teks nukeliauti trisdešimt kilometrų, kad iki ryto būtume toli nuo šios vietos. Ruoškitės.
- Vade, - pašaukė sargybinis. - Čia mūsų ryšininkė atskubėjo. Dominyka. Studento ieško.
- Tetulyte, - nudžiugo vaikinas apkabinęs žilagalvę moterį.
- Matai į ką aš, buvusi ūkininkė, panaši? Elgetą vaidinu, keliauju per kaimus su terbele. Bet, man regis, greit visi su terbelėmis Sibiran iškeliausim.
- Kas nutiko, - sunerimo vadas.
- Nieko, tik kariuomenės kad privažiavo, visi keliai į miškus apgulti. Ir Petriuko pasiilgom, namiškiai nori žinoti, ar gyvas, ar sveikas, nesužeistas?
- Gyvas ir sveikas, tetulyt. Jam teks legalizuotis, gaila protingos galvelės, per jaunas žūti.
- Taigi, jaunas. Ir Julytė prašė pasakyti, kad lauks tavęs, visą gyvenimą lauks, net jei negrįžtum, neužmirš. Judviem reikėtų susituokti. Juk laukiasi... Su kunigu jau susitariau - sutuoksim.
- Ką pridarei, nevidone, - sukluso vadas. - Juk liks jauna našlė. O jei katorgon su kūdikiu? Ar neįspėjau - meilė po karo. Pasiskubinai. Ko tyli?
Studentas tylėjo, o Dominyka atkakliai laukė atsakymo.
- Pasakyk, kad išeis iš būrio ir tuojau pat. Viską padarysim, kad slapta legalizuotųsi. Gausim dokumentus. Kai saugumiečiai sužinos, jog brolis žuvęs, gal studento nebeieškos, jei nesipainios jiems po akimis.
- Tą ir pasakyk, tetulyte... - studentas net savo balso nepažino, taip tyliai sušneko. Dominyka puolė jį ginti:
- Vade, jūs, vyrai, daug ko nesuprantat: džiaugtis reikia, nauja gyvybė ateis, gal karys Lietuvai užaugs.
- Taip, jis privalės atiduoti ginklą ir palikti būrį. - Patylėjęs pridūrė: - Šis sprendimas bus teisingiausias. Dorų žmonių dar prireiks Lietuvai. O tavimi aš tikiu, studente.
Dominyka atsisveikino, ją palydėjo iš stovyklos sargybinis, o vyrai per tą laiką pakilo kelionei. Dominyka tik patvirtino vado jau turėtas žinias, jog enkavedistų smogikų daliniai ruošiasi didžiausiai miškų valymo akcijai.
Per vargus, kančias ir kautynių metus vadas ėjo į paskutinę savo dieną, apie kurią niekas nežino ir galbūt niekada nesužinos, kur ir kaip pasitiko Kalpoką mirtis. Ir didžiausia pergalė vieną dieną turi peržengti pralaimėjimų slenkstį.
Ėjo 1945-ųjų gruodis. Per vienas paskutiniųjų kautynių su okupantų kariuomene Kalpokas buvo sužeistas. Jį išgelbėjo ir slaugė pažįstami ūkininkai. Kiek atsigavęs slapstėsi Rygoje. Apie šį jo gyvenimo ir kovų laikotarpį archyvų dokumentuose žinių beveik nėra.
Šiek tiek daugiau apie Kalpoko ir jo šeimos likimą žinojo Zita Gimbutienė: „Vienas po kitų be jokio atokvėpio ar poilsio partizanams teko atlaikyti daug kautynių su rusų kariuomene. Dauguma Kalpoko ir kitų būrių vyrų žuvo. 1945 metų rudenį žuvo jo bičiuliai ir bendražygiai Kostas Kaminskas ir Ernestas Valentėlis. Tik Kazimieras Kalpokas, kovojęs įvairiuose būriuose, dalyvavęs daugelyje kautynių, išliko gyvas, tačiau vienas. Vadas be drąsiausių būrio vyrų. Vieni jau buvo žuvę, kiti - suimti, beveik visų šeimos ištremtos į Sibirą. Kurį laiką Kazimieras gyveno nelegaliai, padirbtais dokumentais - Juozo Žemaituko, Alfonso Jakučio, Rabačiausko pavardėmis. Biržų apskrityje, Geidžiūnų kaime, jį slėpė ūkininkas Povilas Kaziūnas, vėliau slapstėsi Zastaučių kaime, pas Liną Vaitiekonį. Tame pačiame kaime svetima pavarde slapstėsi ir jo žmona Uršulė Kalpokienė. Saugumiečiai jo ieškojo, sekė, į būrius ir pas gimines pasikalbėti vis dažniau ateidavo įtartini žmonės - provokatoriai. Persekiojamas enkavedistų Kazimieras išvyko į Rygą. Ten gyveno Jekabpilio gatvėje, kur jį globojo latvė Regina. Pirmą kartą suimtas 1950 metų kovo 8 dieną, vežamas į Vilnių šoko iš traukinio ir pabėgo. Antrą kartą buvo suimtas 1951 metais gruodžio 7 dieną. Teistas Šiauliuose 1952 metų birželio 9 dieną. Karinis Pabaltijo tribunolas nuteisė jį mirties bausme. Nuosprendį pasirašė justicijos papulkininkis Konstandenko.
Kol Kazimieras slapstėsi Rygoje, mano šeima buvo ištremta į Sibirą. Ištrėmė mus už tai, kad mano tėvas dalyvavo 1941 metų sukilime Rokiškyje. Tėvą enkavedistai suėmė ir nukankino.
Tremtyje mes esame gavę iš Kazimiero keletą laiškų, siųstų iš Rygos, aišku, svetima pavarde ir netiksliu adresu. Gaila, kad tie laiškai neišliko. Skaudu pagalvojus apie tragišką Kalpoko sūnų dvynukų likimą. Berniukai gimė septynių mėnesių, augo silpnos sveikatos. Eugenijų išvežė į Sibirą kartu su mano šeima kaip „bandito“ sūnų. Liūdna, užaugęs gražus vaikinas Eugenijus niekur nepritapo, buvo niekinamas, apšauktas „bandito“ sūnumi, nerado vietos nei Sibire, nei sugrįžęs namo. Bėgdamas nuo paniekos tėvynėje sugrįžo atgal į Sibirą. Paskutinė žinutė apie jį mus pasiekė iš Rusijos - vienintelis neapykantos bolševizmui laiškelis. Jo likimo nežinome. Ne geriau sekėsi ir antrajam sūnui Antanui, gyvenusiam pas gimines Lietuvoje. Vaikystėje patirta trauma dėl tėvo netekties, psichologinis saugumiečių spaudimas, panieka palaužė jo dvasią. Nelengva ir dukrųTeresės ir Audronės dalia.
Kalpokas buvo išduotas: žmonės įvairiai kalbėjo, svarstė, ar nebus išdavęs vienos iš dukrų vyras, turėjęs ryšių su MGB. Tačiau tai tik kalbos, nieko tikra nežinome. Motina Uršulė tas kalbas paneigė, nes iš tiesų Kalpokas jau seniai buvo sekamas. Nesvarbu, kas ką ir kaip kalbėtų apie jį ir jo šeimą. Žmonės, kurie pažinojo Kazimierą Kalpoką, kovojo drauge su juo, prisimena vadą kaip gerą organizatorių, visapusiškai išsilavinusį žmogų: jis sugebėjo reikalui esant gydyti sužeistuosius, jautė kiekvieno širdgėlą ir stengėsi padėti. Iš kautynių į kautynes jį vijo kario pašaukimas, neužgijęs skausmas dėl smogikų nukankinto brolio ir karštas kovotojo už laisvę temperamentas. Kitaip gyventi, slėptis už bendražygių nugarų jis nemokėjo, visada veržėsi į pačią kautynių ugnį. Vos gavęs žinią apie stribų ar enkavedistų siautėjimus kaimuose, jis bematant ten pribūdavo, viesulu pralėkdavo. Jo bijojo stribai, Kalpoko pavardę žinojo kiekvienas enkavedistas. Jo kova buvo pernelyg atvira, nors vadas privalo labiau saugoti save, kautynėse jis visada būdavo priekyje. Tokį jį prisiminė mano mama...“
Skaudžiausios tiesos verčia pamąstyti, kas mes, lietuviai, esame, ypač tada, kai surandi enkavedistų ranka su dideliu kruopštumu užrašytus kaltinimus vadui. Neužteko išdavikams išvardyti Kalpoko būrio partizanus, bet ir juodžiausią melą skleisti. Nesigėdijo meluoti apie Čedasų mokytoją Karolis Jasiūnas, kurio Kalpokas pasigailėjo. Gal norėdamas įsiteikti okupantamas, gal save gelbėdamas, Karolis Jasiūnas prišnekėjo, ko nė vienas partizanas nebuvo padaręs. Išdavystė -juodžiausias sielos veidrodis, per metų metus išugdęs lietuvių tautoje nepasitikėjimą.
Teisme prieš Kalpoką liudijo: Antanas Rinkevičius, Ona Meiluvienė, Skribelis, Skrodis, Babachina, Matriona Avsejeva, Anfisa Rinkevičiūtė, Palivonas, Panfilas Turkovas, Emeljanas Turkovas, Elena Mironienė. Liudininkai kaltino Kalpoką, kad jis organizavo pasipriešinimo valdžiai ginkluotus būrius, įrodinėjo esą pats Kalpokas juos suėmęs ir 1941 metais tardęs. Aršiausi šmeižikai Kalpoko byloje, pasirodo, buvo atklydę iš Rusijos, bėgliai nuo bado, ėję paskui okupantų armiją geresnio gyvenimo ieškoti, bei vietiniai rusai ar mišrių šeimų nariai. Su kai kuriais Kalpokas nė nebuvo susitikęs, tačiau daugiausia liudininkų surinkta būtent iš šio socialinio sluoksnio žmonių.
Ne viską saugumiečiai buvo suinteresuoti įrašyti tardymo bylose ir protokoluose. Suprantama, jog okupacinė Lietuvos administracija taip pat nenorėjo, kad pasklistų žinia apie didžiulį masinį tautos pasipriešinimą netoli Lietuvos-Latvijos sienos. Tačiau liudininkų, dalyvavusių ar mačiusių Panemunio miestelio puolimą 1944 metais, teigimu - vadovaujant Kazimierui Kalpokui miestelį puolė jungtinis būrys, kuriame buvo trys šimtai partizanų. Dokumentuose paminėta tik devyniolika kovotojų: Kazimieras Kalpokas (iš Jokūbiškio vienkiemio), Kazys Krisiūnas, Petras Šakys (iš Eidžionių kaimo), Jonas Šakys, Albinas Šiaučiūnas, Alfonsas Šiaučiūnas, Jonas Kaunietis, Jurgis Kazlauskas, Jonas Kazlauskas-Rabinas, Romas Rasimavičius (iš Raikėnlų kaimo), Petras Rasimavičius, Adolfas Kaupelis, Stasys Klukys, Alfonsas Styra (iš Buivėnų kaimo), Bronius Baltušis, Povilas Baltušis, Kazys Samulėnas (iš Eidžionių kaimo), Juozas Zoluba (iš Raikėnlų kaimo), Jonas Šaltis (iš Radžiūnėlių kaimo).
Tai pavardės partizanų, kurie tapo tragiškos pasipriešinimo okupacijai istorijos didvyriais. Jie, paprasti kaimo berneliai, artojai -nepavejamos laiko strėlės legenda.
Apie Čedasų mokytojo, partizanų vado Kazimiero Kalpoko paskutines gyvenimo dienas saugumo protokoluose nėra nė pėdsako. Nėra didvyrio kapo, niekas nesistengė jo artimiesiems pranešti, kur užkastas nuteistojo mirti kūnas. Niekas neįsiminė, neužrašė paskutinių jo pokalbių, nebėra netgi tų, kurie nors valandėlę pabuvę bendroje kameroje įsimintų ir perduotų gyviesiems jo priešmirtinius žodžius ir priesakus. Viso to nėra. Galiu tik įsivaizduoti, koks paskutinis enkavedistų pokalbis su suimtuoju galėjo būti. Jeigu tik būtų leista, vos suėmę Kazimierą Kalpoką, smogikai vietoje jį būtų nukankinę - per daug sveikatos karinei okupacinei vyresnybei jis pagadino.
- Suskaičiavai, kiek mūsų nužudei? - smogikų grupės eilinis vos tvardėsi. O gal ir davė valią kumščiams, gal vado veidas jau po pirmojo klausimo paplūdo krauju? Niekas to nežino...
- Kiek? Kiek mūsiškių nušovei? - keikė jau saugumo būstinėje kitas tardytojas.
- Neskaičiavau.
- Neskaičiavai? Jis mat neskaičiavo! - pylėsi smūgiai vienas po kito.
- Kodėl neskaičiavai? - vėl klausė, atgaivinę netekusį sąmonės kibiru ledinio vandens. - Kodėl neskaičiavai? Per daug užmuštų buvo?
- Neliko laiko skaičiuoti, ponas viršininke.
- Pridėk jam dar už „poną“, - liepė vyriausiasis, stebėjęs tardymo egzekuciją.
- Kvaily, verčiau prašytum pasigailėti.
- Iš okupanto išmaldos neprašysiu.
- Prakeiktasis, kuo save laikai?
- Aš - karys, ne nusikaltėlis ir ne šventasis, kai man trenkia per veidą, antro žando neatsuku. Aš - karys, ir nenušoviau nė vieno žmogaus, kuris nesikėsino į Lietuvos laisvę.
- Greit tavo Lietuvoje lietuvių neliks, - mėgavosi tardytojas.
- Žinau. Jūs pradėjot žudynes, jūs ir pabaigsit. Karas - įteisintos žudynės. Bet aš karo nepradėjau. Mes gynėmės. Visa mano tauta gynėsi, kaip galėjo. Ir nesiteisinu - aš jus kaltinu.
- Švietėjiškos fantazijos, - tarė tas, kuris pats nekankindavo suimtųjų. Jis tik duodavo įsakymus kankinti ir pridūrė: - Fantazijos, buvęs mokytojau. Buvęs, dabar beveik negyvėlis, tačiau šį tą sužinoti niekada nevėlu: čia visada buvo Rusijos gubernija. Ir bus!
- Pabuvęs karceryje, Vilniuje, viršininke, jis kalbės kitaip, - talkino enkavedistui vertėjas.
- Ar jūsų ne per daug vienam kaliniui ir dar su antrankiais? -mokytojas drįso šypsotis.
- Tylėt! - staugė vienas smogikų. - Kur slapstosi tavo gaujos likučiai?
- Jūs jau visus mano vyrus nužudėt, nukankinot, mūsų šeimas į Sibirą ištrėmėt. Likau vienas.
- O kas tave Rygoje slėpė?
Tyla.
- Nesupratai klausimo? Pas ką slapsteisi Rygoje?
Smūgis. Enkavedistas atsakymo nesulaukė. Po smūgio vadas jau nepakilo.
Nepakėlė galvos ir neprašneko daugiau nė žodžio, nors labai norėjo jiems pasakyti, jog kiekvienam žmogui, kiekvienai tautai skirtas savas laikas ir sava kova. Tik jis, Kazimieras Kalpokas, partizanų vadas, niekada nesigėdys ir nesigailės viesulu pralėkęs paskui savojo laiko strėlę ir net paskutinę gyvenimo akimirką išdrįs priminti trėmimus į Sibirą, kankinimus ir „tautų vaduotojus“ pavadins tikruoju -okupantų - vardu. Tiesa bus atskleista, nes niekas negali sustabdyti amžinojo laiko strėlės skrydžio ir niekam niekada nepavyks prievarta nužudyti žmogaus laisvės troškimo.
Kazimiero Kalpoko bendraminčiai ir likę gyvi artimieji žino tik tiek, jog mirties bausmė buvo įvykdyta 1952 metais. Žinant enkavedistų neribotą valdžią, žiaurumo ir kankinimo priemones, neabejojama, kad jis galėjo būti nukankintas. Pasipriešinimo kovų vadams žūti akimirksniu nebuvo leista.
Nebandau žuvusio didvyrio dienų ir žygių gretinti su mūsų neseniai atkurtos nepriklausomybės dienomis ir jaunų žmonių idealais. Kol kas tai nelyginama, nes mano tautos laiko strėlė dabar lekia paskui pinigus ir turtą, ir nežinia, kiek laiko dar lėks ir kada praskries šią juodą bedvasę laiko atkarpą. Gal po šimtmečio? Tada, kai ne žodžiais - širdimi ir išmintimi įvertinsim tuos, kurie žuvo gindami laisvę.
Ką gi... palauksiu drauge su jumis, kol manoji laiko strėlė dar nesustojo.
□Paminklas 1941 m. Obelių sukilėliams prieš bolševikų okupaciją
