RYŠININKĖ
□Bronė Kaselienė-Našlaitė
Ji bėgo klupdama per pažliugusį purviną sniegą: skaudėjo kruvinai nutrintas kojas, norėjo atsigerti nors gurkšnį karštos arbatos, tačiau negalėjo sustoti, nerizikavo pasibelsti į pamiškės sodybų duris, kur ją tikriausiai būtų priėmę ir sušildę. Ji bijojo, ji abejojo, ar kaimas neapsuptas rusų, ar pasibeldusi į namus, kur tikėjosi šilumos, nepaklius į pasalą. Skubėjo iš visų jėgų, nes žinojo - jei nespės laiku pasiekti partizanų bunkerių, jie neišliks gyvi. Žus per neišvengiamas kautynes su gausia raudonarmiečių kariuomene, atvesta stribų, o kartu su kitais Salako valsčiaus vyrais gali žūti ir jos brolis Kazimieras Bubulis.
Merginai atrodė, jog voš pražydusi jos jaunystė virto nuolatiniu bėgimu, ėjimu dieną ir naktį, vasarą ir žiemą per aplinkinius kaimus ir miškus skubant nunešti nelinksmas naujienas, perduoti naujus slaptažodžius, palydėti į būrį ar išvesti iš jo partizaną, turėdama teisę žinoti tik slapyvardį.
Kai 1944-aisiais sugrįžę raudonieji ėmė uoliai persekioti buvusius Nepriklausomos Lietuvos šaulius, Ažvinčių girioje būrėsi partizanai, kuriems dienos ir metai virto kova, o jai, ryšininkei, nuolatiniu slapstymusi, bėgimu nuo enkavedistų.
Kalbuosi su Brone Bubulyte-Kaseliene, partizanų vado Leono Račkausko, vėliau, jam žuvus, Kaladinsko-Erškėčio būrio ryšininke. Prisimename jos pirmuosius susidūrimus su rusų kareiviais, baisiausius okupacijos metus, kai ginkluotas enkavedistas nebaudžiamas galėjo grasinti mirtimi ir sušaudyti už nieką prieš nieką neatsakydamas. Pakliuvai ir neieškok jų ledinėse akyse gailesčio ar sąžinės atšvaitų.
Dabar, po ilgų tylėjimo metų, mirties baimės ir išgyventų kančių, jie, skaudžiausiai nukentėjęs karo kartos jaunimas, šiandien jau žilagalviai senukai, pasverdami kiekvieną žodį sako: „Atleidom okupantams skriaudas, tik... negalim užmiršti...“ Jei žmogiškoji atmintis neleidžia užmiršti patirtų kančių, nemanau, jog lengva atleisti, juo labiau nesitikint, kad kaltieji bus nubausti.
Kur prabėgo tavoji našlaitės jaunystė, ryšininke, kur pražydo gražiausi metai, paženklinti kasdienių pavojų?
- Mes gyvenome Zarasų apskrityje, Salako valsčiuje, Trakų kaime. Dabar tai Ignalinos rajonas. Vos prasidėjo antroji okupacija, tuoj pat pakėlė galvas ir vietiniai rusai, prijautę bolševikams. Kaimuose prasidėjo vyrų medžioklė į sovietų armiją. Ypač buvo persekiojami Nepriklausomos Lietuvos šauliai. Mano brolis Kazimieras, kaip ir daugelis vaikinų, priklausė šaulių organizacijai. Jo suimti atėjo ankstų rytą. Buvau išvedusi karves ganyklon, o brolis ruošėsi įprastiems ūkio darbams. Pririšusi karves grįžtu namo ir sutinku išrengtą iki apatinių kareivių vedamą mūsų kaimyną Adolfą Barkauską. „Brone, - sako jis, - mane jau varosi...“ Nespėjo vaikinas nė žodžio daugiau pasakyti. Kareiviai privedę prie namo liepė laukti. Paliko sargybinį, o patys sulindo į namus. Aš puoliau jiems iš paskos. Brolienė kambaryje sėdėjo išbalusi, apsikabinusi mažametį sūnelį ir dukrą. Ji laukėsi trečio kūdikio. Kareiviai į nieką neatsižvelgė, grubiausiai keikdamiesi pradėjo mus tardyti. Pasakiau, kad nesuprantu rusiškai. Tada ir pažadėjo: „Sušaudysim, jei nežinai, kur brolis. „ Šaudykit“, - pasakiau. Priėjau prie šventųjų paveikslų ir ėmiau melstis: „Tavo valia, Dieve...“ Tada vienas kareivis trenkė man šautuvo buože per pečius ir įsakė, kad rytoj brolis būtų namie. Išlandžiojo klėtį, kamarą, pasiėmė skilandį ir išvažiavo. Išsivežė ir suimtą kaimyną. Tuo metu sovietai į mišką eiti dar nedrįso. Brolis tai žinojo - vos pamatęs kareivius nuskuodė pakluonėmis į mišką. Nuo tos dienos brolis namuose negyveno. Prasidėjo klajonės, slapstymasis. Į mišką išėjo ir kiti aplinkinių kaimų vyrai.
Dvi savaites brolis dirbo toliau nuo namų, pas pažįstamą Šileikį. Padėjo jam remontuoti namą. Ten jį ir areštavo. Pamatęs dirbantį, įskundė vietinis rusas. Tuojau pat atlėkė kareiviai ir brolį išsivedė. Išgirdusi apie Kazimiero areštą nuėjau į Dūkštą. Sužinojau, kad areštinėje yra ir daugiau sugautų vaikinų iš kaimo. Prisitaikiusi, kai sargybinis nematė, įmečiau pro areštinės langelį popieriaus ir pieštuką. Brolis parašė, kad įstojo „savanoriu į raudonąją armiją. Supratau,kad išsisukti nuo tarnavimo sovietų kariuomenėje nepavyko. Netrukus vėlų vakarą mūsų sodyboje, prie klojimo, pamačiau Kazimierą. Sugrįžo! Sumuštas - raudonai mėlynomis dėmėmis nusėtas. Papasakojo, jog jį tardė Zarasuose, tačiau sumušė ne Zarasų enkavedistai. Jį paleido, tačiau vos išėjus patykojo vietiniai rusai: tyčiojosi, spardė. Brolis suprato, kad iš rusų rankų ir armijos jis neištrūks, ir užsirašė savanoriu. Sutikus tarnauti vienai dienai jį paleido namo, paskui jis kartu su kitais sugaudytais vyrais - „savanoriais“ privalėjo traukiniu išvažiuoti į Vilnių. Brolis važiavo su kitais iki Švenčionėlių ir iššokęs iš važiuojančio traukinio parbėgo namo. Kiek apsigydęs sumušimus, 1944 metų rudenį Kazimieras Bubulis išėjo pas partizanus.
Šeimai prasidėjo sunkios dienos: enkavedistai vis kviesdavo tardymui, reikalavo pasakyti, kur brolis. Aš rodžiau jo rašytą laiškelį, kuriame pranešė, kad užsirašė savanoriu ir tvirtindavau:
- Brolis armijoje. Juk patys jį išvežėt į Vilnių.
Tuo metu Salake, Vykdomajame komitete, dirbo labai uolus komunistų talkininkas Stasys Barkauskas, kilęs iš Garbšių kaimo. Vieną dieną apklausinėjęs mane ir nesulaukęs pageidaujamo atsakymo jis išrėkė:
- Meluoji, mergele, akis dumi! Neseniai tavo brolis buvo Garbšių kaime, kartu samagoną gėrėm! Ir tave namuose lankė. Žinau!
- Jeigu su juo kartu gėrei, pas tave buvo, tai gal tu žinai, - atsakiau, - o aš brolio jau seniai nemačiau. Mes vis dar laukiam nuo jo žinios iš kariuomenės. Verčiau pasakytum, kur jį išvežėt?
Išsigyniau, kad buvau mačiusi brolį, o pati nusprendžiau ieškoti Kazimiero. Žinojau brolio pažiūras ir nuotaiką, negalėjau patikėti, kad jis būtų kartu su bolševikų statytiniais samagoną gėręs. Juo labiau kad Kazimieras nebuvo išgertuvių nei lėbavimų mėgėjas. Grįžusi namo parašiau broliui laiškelį ir nunešiau į mudviejų iš anksto sutartą vietą - slaptavietę miške. Po kelių dienų nuėjau patikrinti: laiškelis nepaimtas. Pasidarė neramu, ir aš išėjau į didesnius miškus ieškoti brolio. Jau buvo pašalę, iškrito pirmasis sniegas.
Brolis buvo sakęs, jog išeis partizanauti, bet kur vyrai galėjo įsirengti bunkerį, aš nežinojau. Ėjau mišku gilyn ir dairiausi, ar kur dūmelio rūkstant nepamatysiu. Ilgokai klaidžiojusi suradau juos ir iškart ėmiau brolį barti:
- Ko, - sakau, - jūs pas tą komunistą Stasį Barkauską jo namuose, Garbšiuose, buvot? Ar protas pasimaišė? Ir čia! Ugnį kūrenat, rūkot, bet koks enkavedistas dūmus pajutęs jus suras.
Pykstu ant brolio ir vėl apkabinu, baruosi, kad žinutės slaptavietėje nepaliko, o vadas Leonas Račkauskas priėjo, pasiklausė ir sako:
- Prisipažinai, kad mateisi su broliu?
- Ne.
- Tai ir tylėk. Ir niekada ateityje jais netikėk. Tave norėjo išprovokuoti, kad netyčia prasitartum. Nebuvom mes Garbšiuose ir ne lėbauti į mišką pasitraukėm, sesute.
Aš tylėjau, o jis padėkojo už tai, kad buvau drąsi ir neišsidaviau mačiusi brolį. Taip ir prasidėjo mano brolelio - partizano dienos. Nuo tada ir aš tapau brolio ir jo būrio ryšininke. Netrukus daviau priesaiką ir gavau Liepos slapyvardį, vėliau turėjau ir kitą slapyvardį - Našlaitė.
Na, o mūsiškis Salako aktyvistas nenurimo, labai jam magėjo sugaudyti aplinkinių kaimų vyrus, išvengusius sovietinės armijos. Paskelbė, kad jo tėviškėje bus šokiai ir prisakė merginoms būtinai ateiti. Primygtinai, varyte varė. Kad ir kaip norėjom pasišokti, susitikti su vaikinais, juk buvom jaunos, bet... varu varomos į vakarėlį nusprendėm neiti. Stribeliai šokiuose merginų nesulaukė, tad patys jų ėmė po namus ieškoti. Užkluptos namuose, merginos teisinosi, kad adventas, negalima linksmintis. Vis tiek privertė rengtis ir eiti. O merginos, paėjusios iki miškelio, pasuko miško keliuku ir vaikščiojo, kol visai sutemo.
Matyt, mes labai stribelius supykdėm atsisakiusios šokti. Kitą dieną visos, kurios nenuėjome į vakarėlį, gavom raštelius, kad pasiruoštume trims dienoms maisto, nes teks išvažiuoti nežinoma kryptimi. Nusprendėm: gąsdina. Tačiau tada iš okupantų visko galėjai tikėtis ir mes dėl viso pikto pradėjom slapstytis. Vos pamatom stribus, sukančius į sodybas, pasislepiam - namuose lieka tik seni tėvai ir maži vaikai.
Visoms moterims padaugėjo darbų, nes jauni vyrai išėjo į miškus. Be to, mes jau organizavomės: rinkome vyrams maistą, gaminom, nešėm į mišką, o iš jų parsinešdavom nešvarius skalbinius. Žinojom, kad visos sodybos yra stebimos. O mūsų namuose jau vyrų nebuvo: pamatytų stribai džiūstant vyriškus baltinius kieme ir ištemptų į stribynę tardymui. Būdavo, išskalbiu viską ir nešu džiovinti pas dėdę Justiną Bubulį, kuris tuo metu labai sirgo. Jeigu ir pastebėtų, turėčiau kaip pasiteisinti. Išdžiovinu pas dėdę skalbinius ir pritemus gabenu miškan, sutarton vieton. Tapau nuolatine vado Leono Račkausko patikėtine. Drausmingas vyras buvo vadas: nei pats girtavo, nei kitiems leido užsimiršti, įvedė būryje tvarką, sustiprino drausmę, palaikė pastovius ryšius su kitais būriais. Dažnai perduodavau jam iš kitų ryšininkų gautus būrių slaptažodžius, jų judėjimo vietas, pranešdavau, kur ir kiek rusų kareivių sustojo, kas vyksta aplinkiniuose kaimuose.
Sunkias dienas gyveno kaimas: nei suprasti, nei įsivaizduoti nemačiusiam, negyvenusiam tuo laiku. Garsėjo žiaurumu ir kruvinais darbais Ažvinčių kaimo stribas Bronius Nevedomskas. Kiek jis žmonių prikankino, kiek sužalojo! Pažinojo visus aplinkinių kaimų jaunus vyrukus, kurie galėjo išeiti į partizanus ar pavieniui tykiai nuo armijos slapstėsi. Tai ir kankino ilgiausiais tardymais jų artimuosius, versdamas motinas ir seseris prisipažinti, kur pradingęs sūnus, brolis ar vyras? Varydavo miškan jų ieškoti. Žadėjo sušaudyti, jei grįš nesuradusios. Nesistebėjom: Nevedomsko rankos jau buvo kruvinai kruvinos. Ne vieną partizaną pats buvo nušovęs. Jis ir mūsų būrio vadą Leoną Račkauską nušovė.
Atsitiko taip... Pasibaisėjo žmonės Nevedomsko žiaurumais, pavargo kentėti ir nuteisė jį partizanų karo lauko teismas mirti. Pasiskirstė vyrai grupėmis ir išėjo Nevedomsko likviduoti sužinoję, kuriuose kaimuose jis su stribais siautėja. Ne mažesnis galvažudys buvo ir jo bendras Stasys Barkauskas: kiek šis žmonių apiplėšė, be duonos kąsnio paliko, gal nė pats neprisiminė. Plėšdavo visus, pas ką tik užsukdavo, nežiūrėjo, ar namuose senų ligotų yra, ar likusios tik moterys su mažais vaikais. Visus galėjo palikti be maisto ir be geresnio drabužio ar batų. Kas patiko, ką geresnio suradęs paimdavo prigrasinęs tylėti. Reikėjo vieną kartą plėšikaujančius stribus sustabdyti.
Patykojo juos vyrai ir įvyko susišaudymas. Per kautynes buvo nušautas valsčiaus aktyvistas Stasys Barkauskas, Nevedomsko likviduoti nepavyko: jam talkino kareiviai. Tai jis, Bronius Nevedomskas, nušovė mūsų vadą Leoną Račkauską. Keli partizanai buvo sužeisti. Po kautynių tuojau pat prasidėjo miškų „valymas“. Apie vado žūtį sužinojau vėliau.
Išgirdusi apie rengiamą miškų „valymo“ akciją, nuskubėjau į Avižinčių girią, kur buvo Vilniaus bunkeriai, įspėti partizanų. Mūsų kaimas jau buvo supamas okupantų kariuomenės.
Suspėjau nubėgti iki bunkerių ir pranešti, kad artinasi atėjūnų dalinys. Vyrai skubiai pasitraukė, o aš bėgau pirmyn: reikėjo išbėgti iš miško, kol kareiviai dar neapsupo pamiškės. Spėjau pasislėpti, o vyrai irgi išvengė pražūties. Nei bunkerių, nei partizanų kareiviai neaptiko ir prašūkavę miškus išvažiavo. Naktį pas mus užėjo keli pavargę, apsnigti būrio vyrai ir pasakė, jog keliasi į Kauno bunkerius, esančius gerokai toliau. Papasakojo apie vado žūtį ir paprašė, kad aš kinkyčiau arklį ir juos palydėjusi užvažinėčiau keliuose į mišką paliktus pėdsakus.
Išėjo ryšininkė kinkyti arklio, susiruošė kelionėn, o kojos dar neužgijusios, kruvinai nutrintos nuo bėgimo apledijusiais miško takeliais, į jokius batus neįspraudžiamos. Ir išvažiavo mergina apsiavusi tik kojinėmis ir guminiais kaliošiukais. Gal nesušals, ramino save, gal spės užlyginti partizanų atsitraukimo pėdsakus. Partizanai kiek užvalgę ir apšilę nuo išgertos arbatos skubiai iškeliavo. Ji su arkliais - iš paskos. Šalo. Skaudėjo nutrintas kojas. Ji nieko nebijojo, tik jautė, lyg nematomas šešėlis iš paskos sėlina grėsmė, jaudinosi ar suspės vyrai pasitraukti. Ar nepasodins okupantai į valdžios kėdę vietoj nukauto plėšikavusio aktyvisto dar aršesnį. Ar pamatys ji savo brolį sveiką ir gyvą. Vijo mergina negeras mintis akylai dairydamasi, ar jos nesiveja, ar pati neužšoks ant pasalos. Palengvėjo tik tada, kai vyrai pasiekę Kauno bunkerių vietas pradingo girios tankmėje, o ji užvažinėjo visus pėdsakus. Tik tada širdį užliejo neapsakomas lengvumas: dar viena mažutė sėkmė! Partizanai saugūs, liks gyvi. Dar kartą ji buvo jiems labai reikalinga ir galėjo pagelbėti. Kiek drąsos ir ryžto reikėjo paprastai kaimo merginai, neturinčiai patirties ir reikalingų konspiracijos žinių, tapti kovotoja. Apie tai ji nei svajojo, nei sapnavo. Ji tik mylėjo savo kaimą ir žmones, suprato jų laisvės troškimą ir nebūtų galėjusi kitaip pasielgti. Praeis daug metų, bus iškentėti vargai be namų, tik vienatvėje ir tyloje ryšininkė prisimins savo žygius į mišką skubant perduoti svarbias žinias. Ir tylės, ilgus metus tylės apie viską, kas patirta, matyta, išgyventa ir... neužmiršta.
Ateis ir kitas laikas - visų išsvajota laisvė. Atgimimas - ryšininkė vėl bus tarp tų, kurie beginkliai išdrįs savo kūnais ginti atkūrusios nepriklausomybę tėvynės parlamentą. Ji niekam nepasakos savo rizikingų žygių partizanų takais, nesigirs ir neieškos jokių lengvatų ar atlyginimo: ne dėl to gyveno ir padėjo išėjusiems į nelygią kovą tėvynainiams. Tik štai jų, jos bendražygių, bičiulių, beveik nebėra: žuvo, išėjo iš gyvenimo palikę laisvės viltį jauniems saugoti.
- Kas atsitiko tada, tą šiltą vakarą, kai dar skaudėjo nutrintas kojas? Ar žygis baigėsi sėkmingai?
- Partizanams - taip. Jie pasitraukė ir grupelėmis išsiskirstė žiemoti. O aš įkliuvau. Užvažinėjusi paskutinį kelią į mišką pamačiau, jog nuo Kauno bunkerių pusės artinasi nutįsusi okupantų kariuomenės vora. Paraginau arklį, o jie mane iš tolo pamatę šaukia: „Stoj! Banditka!“ Kas prie miško prisiartindavo, tas jiems ir banditas. Nužiūrėjau važiuodama, kad šalia kelio guli malkų krūva, todėl, kai jie mane apsupo, pasakiau: „Malkų važiuoju. Pritrūkau. Namai nekūrenti.“ Areštavo mane kareivių dalinys. Sovietų parankiniai stribai nepasidrovėjo mušti visiems matant. Daužo kumščiais ir rėkia: „Kur partizanai?“ Maniau - užmuš. Tada ir aš pradėjau iš visų jėgų klykti. Išgirdęs riksmą atėjo aukštesnio rango karininkas rusas ir įsakė stribams manęs nebemušti. Paskui išsivežė į Salaką paaiškinęs: „Ten pasikalbėsim...“ Važiuodama matau, jog kareivių voroje, kuri atėjo nuo Kauno bunkerių, varomi suimti partizanų ryšininkai Adomas Ivanauskas ir Petras Laurinavičius. Abu sumušti, veidai sutinę, vos pažinau. Kai sustojome, nieko negalėjau jiems nei pasakyti, nei paklausti. Tik akimis susižvalgėm. Vėliau sužinojau, kad vyrai jau anksčiau buvo suimti, ilgai ir žiauriai kankinti. Kai jiems išsukinėjo pirštus, sulaužė šonkaulius, vyrai neišlaikė: nuvedė kareivius ir parodė jiems Kauno bunkerius. Tačiau partizanai jau žinojo apie ryšininkų suėmimą ir laiku pasitraukė. Kai kareiviai atėjo prie bunkerių, nieko juose nerado. Tada, žinoma, sučiupę ėmė tardyti mane. Kadangi toje vietoje, pamiškėje, kur mane pamatė, buvo ūkininkų sukrautos malkų krūvos, man buvo lengviau išsisukti. Ištardę, pagrasinę visi nuskubėjo į Ažvinčių kaimo gyventojo Noreikio sodybą. Noreikienei buvo įsakyta ruošti valgyti, o kareiviai pasinešė į kaimą, kas kur - plėšikauti. Pirma prie stalo susėdo dalinio vyresnybė. Išskleidė ant stalo žemėlapį ir mane šalia pasisodino. Matau, kad žemėlapyje kryžiuku pažymėtos tik tos vietos, kur būta kelių Kauno bunkerių. Vadinasi, visų neaptiko. Tačiau jiems ne žemėlapis rūpėjo, kai ant stalo atsirado lašinių. Gausaus valgio neužteko: paklupdė senuką Noreikį vidury gryčios ir pareikalavo samagono. Senukas ginasi, dievagojasi neturįs. Ir aš neiškenčiau, pasakiau: „Samagono reikia eiti į kaimą. Šitas senas ligotas žmogus tikrai jo neturi. Jei labai norit, aš atnešiu, paieškosiu...“
- Gerai, - sako vienas. - Eik, bet atnešk. Nedrįsk bėgti! Vis tiek sučiupsim, o tada... pati žinai...
„Nejaugi išleis mane?“ - nustebau mintyse. Išleido. Neatsispyrė prieš degtinę. Išėjau į lauką, žiūriu, - nėra mano arkliuko. Gaila. Įsitikinusi, kad paskui mane niekas neseka, ėmiau bėgti. Jau ir Blažiūnų namas arti, o manęs vis dar niekas neseka. Vos priartėjau prie sodybos, iš namo išėjo Blažiūnaitė ir ranka pamojo rodydama ženklą eiti toliau. Supratau, kad troboje - okupantai. Išsigandau. Bėgu toliau, nuo vieno namo prie kito, paskui - į pamiškę. Pagaliau išbėgau į Minčios mišką. Tai bėgu uždususi, pervargusi, tai slenku mišku - tik pavakary pajutau, jog esu visiškai sušalusi. O Minčioje -nei savų, nei pažįstamų. Priėjusi mažą gryčiutę netoli Utenykščio ežero ryžausi pasibelsti į duris, nes visai netekau jėgų. Išėjo sena močiutė.
- Ar čia nėra rusų? - paklausiau.
- Ne, - sako ir žiūri į mane. Jai iš paskos išėjo sūnus.
- Mama, - sako, - taigi čia Kazio sesutė.
Pakvietė vidun. Tai buvo Vladas Kavaliauskas. Mudu pasikalbėjom. Jis bendravo su mano broliu, suprato, kad esu bėdon patekusi. Pailsėjau pas juos, atsigavau, sušilau. Jis man davė didelius batus, motulė atnešė naujas šiltas kojines. Apsirišau nutrintas kojas. Padėkojusi už pagalbą paprašiau, kad niekam nesakytų, kad mane matė, ir išėjau. Pakeliui dar užėjau pas Praną Masevičių, jis taip pat nuramino, nes aplinkui svetimų nesimatė, tad patraukiau į mišką.
Žinojau, kad būsiu gaudoma ir ieškoma. Reikėjo būtinai susitikti su partizanais. Laimė, miške sutikau irgi pasalos išvengusį Joną Cičelį. Jis jau buvo informuotas apie mano pabėgimą. Susitikom, o jis juokauja: „Tai ką, miške stribams samagono ieškai?“ Mane nuramino: „Nebijok, išsisklaidėm grupelėmis, bet visi dar gyvi.“
Papasakojau jam, kad kelius į Vilniaus bunkerius irgi suspėjau užvažinėti ir jų enkavedistai tikriausiai dar nesurado. Dabar jau dviese pasukom Vilniaus bunkerių pusėn. Priėję artimiausią bunkerį įėjom vidun, radom ten arbatos ir senos duonos. Užkaitėm virdulį - kokia skani mums pasirodė arbata su duonos kriaukšle...
Sušilom, nurimom, aplink - nė garso. Atsiguliau ant gultų, bet miegas neįveikė, nors buvau pavargusi. Girdžiu - Jonas Čičelis užmigo, o aš vis dar budžiu. Netrukus pajutau, jog kažkas vaikšto virš bunkerio, tarsi užslaptintos įėjimo angos ieškotų. Pažadinau Joną. Klausomės abu. Jonas paruošė granatas ir automatą. Nusprendėm: jeigu mus apsupo - ginsimės, gyvi nepasiduosim. Po kiek laiko girdžiu apie bunkerio užmaskuotą angą krapšto. Įsiklausiau: kalba lietuviškai. Tikriausiai savi...
- Slaptažodį! - šūktelėjau.
- Tulpė, - išgirdau linksmą atsakymą.
Širdis atlėgo. Savi, tikrai savi, partizanai. Vyrai suėjo vidun. Jie jau žinojo, kaip aš pabėgau iš Ažvinčių. Prisiminė ir būrio vado Račkausko žūtį. Tačiau nuo dabar ir aš jau privalėjau slapstytis, nors pabėgimas buvo sėkmingas. Kiek laiko pagyvenau pas pusseserę Leonorą Čerikytę, vėliau - Kazitiškyje, pas Marijoną Žilinskaitę, kur susipažinau su keliaujančia per kaimus siuvėja. Daunoriuose mane priglaudė siuvėjos giminaitės, dvi senos močiutės. Su didžiausia meile globojo mane. Ten būdama akis į akį susitikau su tais, kurie partizanų vardu plėšikavo kaimuose.
Vieną vakarą, kai grįžau iš susitikimo su būrio vyrais perdavusi žinias ir buvau labai pavargusi, atsiguliau sušilti ant didelės plačios krosnies. Abi senutės dar triūsė virtuvėje, kai į duris pasibeldė ginkluotas vyriškis, paprašė duonos ir pasisakė esąs partizanas. Senutės jam atnešė duonos ir tada jis pradėjo priekaištauti: „Mes vargstam miškuose, o jūs šiltai sėdit ir laukiat. Neškit viską, ką turit: medžiagas, vilną, odas, lašinius - viską! Duonos kampą mes bet kur gausim!,,
Senutės suglumo, stovi išsigandusios, tyli. Jos pačios varganai vertėsi. Iš kur ims odų ar medžiagų? O aš už pečiaus užsiglaudusi stebiu, kas bus toliau. Atėjūnas visai nematytas, nei tarp stribų, nei tarp partizanų. Grasindamas šautuvu jis suklupdė senutes vidury pirkelės ir laukia. Kas bus - tas: tyliai nuslinkau nuo krosnies, stvėriau kočėlą ir šūktelėjau jam: „Slaptažodį! Sakyk slaptažodį, jei esi partizanas.“ Iš netikėtumo jis strimagalviais išlėkė pro duris nė akių nepakeldamas. Turbūt pamanė, jog trobelėje esama ir daugiau žmonių, o gal pabūgo, kad jo neatpažinčiau. Plėšikas išbėgo, o senutės verkia: „Dabar sudegins mūsų gryčiutę, tikrai sudegins...“ Aš guodžiu: „Apsišaukėlis čia buvo. Plėšikas. Vagis. Pats tikriausiai ir stribų, ir partizanų bijo, tikrai negrįš, kad neišsiaiškintume, kas jis.“
Neužmigom visą naktį. Plėšikas nepasirodė. Vėliau sutikusi Sakalo būrio vyrus sužinojau, kad plėšikavo partizanu pasivadinęs vietinis rusas girtuoklėlis iš Šeimatės kaimo. Daug tokių, kaip jis, buvo. Kas dabar beatrinks?.. Ir sokolovininkai jau šlaistėsi po kaimus. Tie tai žudė žmones nė pavardės nepaklausę. Irgi ateidavo partizanais pasivadinę. Kurie su Sokolovo smogikais susitiko, tie neišliko gyvi.
Bėgo mano dienos be namų. Stojo vasaros pradžia, negalėjau ilgiau pas svetingas senutes užsibūti. Susitikau su broliu Kazimieru ir kitu jo būrio partizanu Povilu Butrimu, turėjusiu Vaidilos slapyvardį. Gavau užduotį nueiti už Kirdeikių kaimo, perimti žinias iš partizano Kalto, perduotas per kitą ryšininką. Po to iš sutartos vietos atvesti karininką į Erškėčio būrį. Karininko slapyvardis - Gailius, o kas jis ir iš kur, kokia jo tikroji pavardė - nežinojau.
Išėjau. Buvo šv.Trejybės atlaidai, toli sklido bažnytėlės varpų skambesys. Labai norėjau užsukti bažnyčion, bet... negalima... Įsakyta niekuo neatkreipti į save dėmesio. Susitikau su Kaltu, jis pasakė ką perduoti broliui, įdavė raštelį su naujais būrių sargybos šaukiniais. Reikėjo juos įsiminti, o raštelį sunaikinti. Ir vėl keliauju pamiškėm kartodama šaukinius. Pusiaukelyje į Kirdeikius staiga iš miško išniro du paaugliai ir sako: „Ar į Kirdeikius eini?“
- Ne, - pasakiau, - pro šalį.
- Vis tiek užeikit į Kirdeikius ir pasakykit vyrams, kad miškus nuo Saldutiškio supa, greit kareiviai bus Kirdeikiuose, - išbėrė greitakalbe berniokai ir nėrė miškan. Nieko daugiau nespėjau paklausti. Pasileidau tekina. Netrukus išgirdau šaudant. Žinojau, kad ne vienas partizanų būrys yra sustojęs Ūdros bunkeriuose. Ten juos ir suradau: prigaudę žuvies, tvarkėsi drabužius ir virė žuvienę. Pranešiau jiems, kad jau supami Kirdeikiai, o man reikia būtent ten sutikti Gailių ir nuvesti jį miškais pas Kaladinsko-Erškėčio vyrus. Sužinojau iš vyrų, kad Gailius jau išėjęs į Kirdeikius, ir man beliko laukti, kol jis pareis. Laukiam visi. Naktį kruvinas, peršlapęs atsirado Gailius. Užkluptas kareivių, jis perplaukė ežerą. Partizanai aprišo žaizdą ir pranešė, kad aš jo laukiu. Pamatęs mane pervargusią, o ir pats sužeistas nekaip jautėsi, Gailius prašė manęs pranešti, jog į Kaladinsko būrį nueis vėliau. Partizanams liepė mane palydėti iš miško. Teko atsisveikinti. O, kiek kartų aš su jais, nepažįstamais ir artimais, jau esu atsisveikinusi. Liūdnai pamąsčiau: „Ar teks kada nors vėl susitikti.“ Lydėjo mane partizanas, slapyvardžiu Katinas.
Pavardės nepasisakė. Tikrai ėjo kaip katinas: minkštai, net šakelė po kojomis nekrepšteli. Atvedė mane iki nurodytos trobelės, kur gavau nakvynę. Ir vėl atsisveikinom... Kur tave, vaikine, nuves lengvos lyg katinėlio kojos, ar sugrįši į savo namus?..
Pernakvojusi nurodytoje sodyboje, atgavusi jėgas, iš ankstyvo ryto išėjau Erškėčio vyrų ieškoti. Atėjau į sutartą vietą, o jų nė ženklo nematyti, jokio ženklo nepalikta. Einu gilyn į mišką, apsidairau ir pamatau palapinę. Sėdi sargybinis, civiliais drabužiais apsirengęs: žinok, kad nori - savi čia ar stribas sargyboje snaudžia? Kostelėjau, jis nubudo ir sako:
- Eik, eik ten, - mostelėjo man ranka. Supratau: kažkas negerai. Ką darysi, einu, kur nurodyta. O ten - vieni enkavedistai. Pakliuvau! Pati jiems tiesiai į nagus atslinkau. Ir jie į mane eina, ginklus atkišę. Tyliu ir žiūriu, kas bus. Jie, žinoma, atsakymo nesulaukę pradėjo keiktis ir mušti.
- Ko tyli? - rėkia. - Sušaudysim! Keiktis ir šaudyti jie mokėjo, gal ir sušaudys.
- Pas ką eini? - sumušę vėl klausia.
- Jūsų sargybinis liepė čia eiti, - sakau. Pasirodė ir jų vyresnysis, karininkas.
- Ko čia su ja terliotis, pasivesk toliau ir nupilk, - sako vienas. Jaučiu, mano veidas sumuštas jau tinsta.
- Nešaudykit, - liepė karininkas. - Atsitokės ir pasakys, ko ir kur bastosi.
Nusivarė mane toliau į šilą. Pasirodo, čia neseniai būta didelių kautynių. Ažvinčių miške, 21-ame kvartale, susišaudė okupantų kariuomenės dalinys su partizanais. Daug rusų kareivių tada buvo nukauta. Po kautynių enkavedistai suvarė aplinkinių kaimų ūkininkus išvežti sužeistuosius ir žuvusius iš miško. Kartu su kitais ūkininkais buvo atvarytas ir mano dėdė su arklių kinkiniu. Praeinant pro šalį jis mane pažino, bet aš spėjau duoti ženklą, kad tylėtų. Enkavedistai mane nusivarė per mišką į Sabališkių kaimą, iš ten - į Kazitiškį. Atvedė į rusų užimtą namą ir pradėjo tardyti: „Kas esi? Kur valkiojiesi? Ko į mišką lendi?“
Verkiau, aiškinau, jog esu „mergos vaikas“, jokių giminių neturiu, einu padiene darbininke iš kaimo į kaimą - kur duoda darbo, ten ir būnu. Juk kaime vasarą darbų nestinga. Tardė vienas, patikėjo ar ne, nežinau, bet veda jau į kitą gryčią, pas kitą tardytoją. Čia matau - daug areštuotųjų suvaryta. Tarp jų pamačiau partizano Skunčiko motiną su dukrele Emilija. Ji man spėjo pašnibždėti, kad Erškėčio vyrai visi gyvi. Aš jai irgi pasakiau, jog nė vieno neišdaviau: juk ji matė, kad esu mėlynėmis nusėta. Netrukus atėjo siauraakis enkavedistas ir išsivedė mane. Sakė: pas kitą tardytoją eisim. Nieko jis manęs neklausė, tik mušė. Skaudžiai - per nugarą, strėnas, galvą. Iš pradžių nepakenčiamai skaudėjo. Paskui ėmiau laukti mirties ir nualpau. Įmetė sumuštą į rūsį. Matyt, jie nežinojo, ko manęs klausinėti - jokio įkalčio, jokio popierėlio, net duonos kriaukšlio kišenėje nerado. Išlaikė rūsyje per naktį, o išaušus rytui nepažįstamas vietinis stribas vėl veda tardyti ir pažiūrėjęs į mane pataria:
- Pasakytum teisybę, mergele, ir jie tavęs nedaužytų.
- Verčiau nušaukit, - sakau pro ašaras, - ir man, ir jums bus geriau.
Vėl tardo. Kitame kambaryje, už sienos, - klyksmas: kažką kankina. Pasivadinau Janina Barkauskaite. Tokios nė viename kaime nebuvo. Beje, tardytojas kitas, nematytas. Klausinėja, ko ėjau miškan, ką miške buvau sutikusi. Kur partizanų bunkeriai? Pasakiau, kad pati bijau partizanų, o ėjau į kaimą už miško. Sutikusi prie miško kelis vyrus paklausiau, kuris kelias trumpesnis. Man ir parodė kelią miške, o ten sutikau rusų kareivius. Ir tie pasirodė ne geresni, nes iš karto pradėjo mušti. Sis rytinis tardytojas švelniau su manimi kalbėjo, net valgyti pasiūlė. Atsisakiau - skauda sumuštą galvą, nieko nenoriu. O jis manęs klausia: „Kodėl iš pradžių nesakei, kad sutikai pamiškėje vyrus ir kelio klausei? Būtume juos suėmę.“ Atnešė ginklų, sudėjo ant stalo ir liepia pasakyti, kokius ginklus turėjo mano sutikti vyrai. Prisipažinau, kad ginklų nemačiau ir nežinau, kokie būna. Paklausinėjęs tardytojas liepė pasirašyti pasižadėjimą, jog sutinku kelias dienas po visą Vaišnoriškės mišką vaikščioti ir jiems pranešti, ką ir kur pamačiau. Supratau, kad nepasirašiusi to susitarimo iš čia neištrūksiu. Pasirašiau. Išleido ir įsakė po trijų dienų sugrįžti į enkavedistų būstinę pasikalbėti.
Paleido mane, tikriausiai stebėjo, kur eisiu, o gal ir sekė. Eidama sustojau prie Kazitiškio bažnytėlės, persižegnojau, padėkojau Dievui, kad esu gyva, ir nuėjau.
Vėl kelyje. Negi mano klajonės niekada nesibaigs?..
Tardoma bijojau tik vieno, kad kas nors gerai mane pažįstantis neužeitų ar nebūtų atyestas tardyti. Pernakvojau jau Ažvinčių kaime pas savo pusseseres Šuminaites. Trys seserys: Veronika, Teofilė ir Uršulė - buvo partizanų ryšininkės. Pailsėjusi, apsigydžiusi mėlynes ant veido, išėjau į Želmeniškių kaimą ir sustojau Kaladinskų sodyboje. Susitikau su partizanu Milašium ir kitu, atėjusiu su juo, man nepažįstamu. Papasakojau, kas nutiko Gailiui, pasakiau, kad jis susitiks su būriu, kai tik baigsis miško ir kaimų apsuptis. Žinoma, po trijų dienų aš nenuėjau į enkavedistų būstinę, o jie spėjo išsiaiškinti, kas aš esu, sužinoti, kad už mano galvą buvo paskirta išdavikui 40 tūkstančių červoncų. Kažin, ar viską apie mane sužinoję dar laukė ateinančios.
Pasimačiau su savo būrio partizanais, prisipažinau, jog pasirašiau sutinkanti šnipinėti, ieškoti miške partizanų, nes kitos galimybės ištrūkti neturėjau. Vyresnysis brolis pabučiavo mane, padėkojo, kad neišdaviau bunkerio. Aš jau buvau pakankamai įbauginta saugumiečių, todėl paprašiau: „Jeigu dar kartą įkliūsiu - nepalikit manęs gyvos. Nušaukit. Kitą kartą manimi jau nepatikės, o ir aš galiu neišlaikyti kankinimų. Patys suprantat...“ Atsigavau, pailsėjau Gražiapušio kaime, pas partizanų artimuosius.
Jau buvo likviduotas ir žiaurusis Nevedomskas. Kai jį nušovė, keliuose kaimuose pasidarė ramiau. Aš vis dar padėdavau partizanams perduoti žinias kitiems būriams. Tapau atsargesnė, dažnai keičiau nakvynės vietą. Dvi savaites gyvenau Mozūriškėse, pas partizanų rėmėjus. Ilgiau mane globojo ištekėjusi sesuo Adelė Kliukienė. Ji dėl manęs irgi dažnai buvo šaukiama apklausoms.
Nuolatiniai pavojai, gyvenimas be namų palaužė sveikatą. Sveikau sunkiai. Reikėjo ramybės ir rimtesnio gydymo. Kadangi mano galvelė jau buvo įvertinta červoncais, vyrai patarė legalizuotis, kol dar nesugavo, pamokė, ką ir kaip kalbėti.
1946 metų balandžio 22 dieną sesuo palydėjo mane į Salaką. Priėmė rusas leitenantas Ruža. Pažiūrėjo įdėmiai į mane ir sako: „Graži mergaitė. Negalvojai, kad galėtum ištekėti ir ramiai gyventi, dirbti. Kodėl slapsteisi? Kur tavo brolis?“ Atsakiau, kad seniai ieškau darbo, o enkavedistų buvau nekaltai apkaltinta atsitiktinai atsidūrusi miške ieškodama trumpesnio kelio į kaimą, kur ūkininkams reikėjo darbininkų. Tik dėl to buvau suimta ir sumušta. O paskui bijojau pasirodyti dar kartą ir slapsčiausi. Papasakojau, jog brolį buvau sutikusi tik vieną kartą, prašiau jo legalizuotis, bet jis nepaklausė. Išėjo ir... daugiau neteko jo matyti. Šį kartą labai drąsiai kalbėjau, nes žinojau, kad Nevedomskas ir jo parankinis Barkauskas jau nukauti, o niekas kitas apie mane nieko nežino.
Ruža manimi patikėjo ar pasigailėjo, jo akimis, - jaunos ir kvailos. Gavau pasą, o tada - duok Dieve, kojas!
Išvažiavau į Antavilius ir gyvenau ten iki 1949 metų. 1950-uosius sutikau Vilniuje. Antaviliuose dirbau mergaičių namų ūkio technikume virėja. Kai technikumas su visa jo vadovybe persikėlė į Vilnių, ir aš apsigyvenau sostinėje. Ištekėjau, pakeičiau pavardę, tačiau mane vis dar sekė saugumiečiai.
1954 metais atėjo šaukimas prisistatyti į saugumą. Nuėjau. Įvedė mane į kamerą, uždarė. Matau, kameros sienos išraižytos pavardėmis ir paskutiniais kankinių atsisveikinimais. Išrėžiau ir aš plaukų segtuku ženklą, jog čia buvau. Palaikė kameroje ir pašaukė apklausai.
Vėl girdėtas klausimas: „Kur brolis?“ Aiškinau, jog visus tuos metus dirbau ir gyvenau toli nuo tėviškės, todėl nei aš apie jį, nei jis apie mane nieko nežinom. Tada akylai stebėdami mano reakciją pasakė: „Tavo brolis, banditas, užmuštas.“ Tylėjau, nes skausmas jau buvo atlėgęs, apie brolio mirtį žinojau...
Kazimieras Bubulis žuvo 1947 metų lapkričio 15 dieną Puziniškyje, kai Kaladinsko būrys pateko į okupantų kareivių pasalą. Kada partizanai pastebėjo, jog yra apsupti, įvyko mūšis, prasiveržti gilyn į mišką jiems nepasisekė. Juos išdavė vakarienei pakvietęs žmogus, kuris, be abejonės, buvo saugumo užverbuotas. Brolis atsišaudydamas iš kulkosvaidžio bėgo į mišką. Prie pat miško jam pašovė abi kojas. Šūktelėjęs „Sudie, Tėvyne!“ garbingai pats nutraukė gyvybės siūlą... Gyvas nepasidavė... Šių kautynių metu žuvo mano pažįstami partizanai Antanas Skunčikas-Kaltas, Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis. Kazimieras Milašius-Pušaitis ir kiti, su kuriais susitikti neteko. Žuvusius stribai nuvežė iš Puziniškio į Ginučius ir liepė užkasti netoli kapinių. Po trijų dienų juos vėl atkasė ir išvežė į Saldutiškį. Už šventoriaus partizanų kūnus pririšo prie lentų, sustatė ir fotografavo. Savaitę išlaikė žuvusius prie bažnyčios: laukė, kas iš artimųjų naktį ateis jų paimti. Tik po savaitės liepė juos užkasti už Saldutiškio kapinių.
Dėl begalinio žiaurumo, iškrypėliško tyčiojimosi iš partizanų
palaikų okupantai visiems laikams pralaimėjo dvasinę kovą prieš pavergtų tautų žmones. Baigėsi užtrukęs lietuvių karas, tačiau dvasios kova prieš komunizmo idėjas tęsėsi.
- Sunkūs buvo metai, - susimąsčiusi sako Bronė Bubulytė-Kaselienė, - tačiau išlikę gyvi džiaugiamės Nepriklausoma Lietuva. Nežinau, ar pasaulis kada nors taps širdingesnis ir protingesnis, ar nepasikartos pasaulio dalybos ir Lietuvos vargai? - klausia ji, bet už pasaulį atsakyti abi nedrįstame.
Gyvena buvusi ryšininkė kukliai, niekam nesiskundžia ir neprašo jokių priedų už rezistentės veiklą. Sąžinė neleidžia: kaip galėtų reikalauti išskirtinio dėmesio, kai daugelis Lietuvos žmonių vos išgyvena. Deja, mūsų vyriausybės dėl to sąžinė negraužia.
Išlydėjo mane nepalūžusi po visų negandų ryšininkė. Atsisveikino. Ir liko atmintyje, lyg spalvingame paveiksle, gilus kaip Ignalinos ežerai moters žvilgsnis.
