LIONGINO MEŠKAUSKO - SAKALO PRISIMINIMAI
□Lionginas Meškauskas
Aš, Lionginas Meškauskas, iš Kėdainių aps. Krakių vls. Vantainių k. dviejų brolių ir dviejų seserų šeimoje gyvenau iki 1945 m. Antrą kartą rusams okupavus Lietuvą, man reikėjo į kariuomenę, bet brolis Aleksas pertaisė pasą, todėl dar pasilikau namuose, o brolį Joną suėmė ir išvarė į frontą. Aleksas, užėjus rusams, iš pat pirmų dienų pradėjo slapstytis. Vėliau išėjo į mišką. Nuolatinės kratos, tardymai ir Alekso paieškojimai mane privertė pasekti brolio pėdomis. 1945 m. gegužės mėn. išėjau į mišką, o rugpjūčio mėnesį rusų kariuomenė apsupo Deveikiškių mišką. Iš jo mes norėjome pasitraukti į Dotnuvos mišką. Beeidami patekome ant pasalos. Buvo sužeisti Jankauskas iš Deveikiškių k. ir Pranas Čiapas. Grįžę atgal į Deveikiškių mišką, nutarėme niekur nesitraukti ir, išsidėstę tankiame eglynėlyje, nusprendėme atidengti ugnį tik tada, jeigu rusai užeis tiesiai ant mūsų. Laimei, praėję tankias eglutes, praėjo pro šalį mūsų nepastebėję. Tik į trečią dieną galėjome išvežti Jankauską į ligoninę, kur jis ir mirė.
Aleksas, atėjus rudeniui, patarė man žiemai išeiti iš miško. Susiradau darbą Šiaulių geležinkelyje ir dirbau iki gegužės mėnesio. Ten dirbant pavogė pasą ir teko grįžti į mišką. Grįžęs radau brolį Aleksą, Židelį-Klieriką, Šukį ir Fui-Fui (Albertą Gusčių - D.K.). Tą vasarą buvome labai persekiojami. Pas Fui-Fui į mišką ateidavo jo žmona. Kaip dabar pagalvoju, jis per ją galėjo palaikyti ryšį su saugumu. Prieš 1946 m. lapkričio 10-ąją jo žmona taip pat buvo atėjusi. Tą rytą Fui-Fui pasisakė, kad eis pas pamiškės gyventoją apsikirpti plaukų. Maždaug po valandos nuo jo išėjimo, mus užpuolė rusai. Traukėmės į palaukę. Tuo metu nušovė Židelį, o broliui Aleksui peršovė koją. Mes atsišaudėme ir jie nutilo. Patraukėme į palaukę, kur, sulaukę vakaro, išėjome iš miško. Sutarėme, kad, iki užgis Alekso koja, pasiskirstyti po vieną pas žmones.
Man būnant pas Žemaitį, buvo atėjęs Teodoras Krutkis ir klausė, kaip susitikti su miškiniais. Žemaitis atsakė, kad kai susitiks mus, tai pasakys. Po keletos dienų vėl atėjo. Aš nutariau pasikalbėti. Nepažinojau ir Krutkio, bet Žemaitis anksčiau turėjo su juo reikalų ir juo pasitikėjo. Žemaičiu pasitikėdamas, ryžausi eiti į pasimatymą. Atėjęs į kambarį pamačiau tris, kurių nei vienas nebuvo pažįstamas. Man įėjus, vienas jų pasisiūlė eisiąs pašaukti vyresnyjį, bet greitai grįžo, sakydamas, kad bijo eiti, nes gali užpulti stribai. Tuomet vienas priėjo prie durų ir suriko: “Rankas aukštyn!” Aš apstulbau: kodėl kelti rankas prieš draugus? Tuomet du parbloškė mane ant žemės ir surišo rankas.
Mane tardant niekuomet Fui-Fui neminėjo. Pareikalavus su juo akistatos, pasakė, jog nėra reikalo. Vėliau, grįžęs iš lagerio, sužinojau, kad seserį klausė, kodėl Aleksas neinąs registruotis. Grįžęs iš lagerio sužinojau, kad Klierikas žuvo prie Devinduonių apie 1949 metus.
Mane - Lionginą Meškauską ir Antaną Žemaitį, teisė 1948-ais pagal str.58 la ir 58-11 25-iems metams lagerio ir 5 metus be teisių. Buvau išvežtas į Intą, kur aštuoneris metus pradirbau šachtoje. 1950 m. buvau paleistas, 1956 m. vėl išvežė į Vorkutą, o vėliau - į Mordovijos respubliką, kur, atbuvus 15 metų, paleido į laisvę.
Lionginas Meškauskas
Grinkiškis, 2000 m.
Apie tas pačias kautynes yra ir partizanų dokumentas. Minimas partizanai: Lokys-Paulius - Aleksas Meškauskas, Vanagėlis - Zigmas Židelis, Sakalas - Lionginas Meškauskas ir Klierikas - pavardė nežinoma.
