BĖGU IŠ LAGERIO
Liūdnesnės padėties mano gyvenime nebuvo. Ką daryti? Viską “susumavęs”, nutariau bėgti iš lagerio. Pradėjau taupyti, nevalgyti duonos davinio. Kasdieną, paslėpęs po dvi riekeles, išnešdavau į darbo zoną ir paslėpdavau. Tuo metu gavau mažą siuntinuką iš tos pačios “parapijietės” Rūtos, kurios sūris labai padėjo “Oršos mūšyje”: truputį džiūvėsių ir gabaliuką lašinių.
Aleksas Lechavičius-Žiogas, buvęs amatų mokyklos moksleivis iš Kėdainių, buvo tik vienas man artimiau pažįstamas iš kalėjimo laikų žmogus. Jam pasisakiau, kad ruošiuosi bėgti iš lagerio. Norėjau palikti artimųjų adresus, kad jei dingsiu, žinotų, kam parašyti apie mano likimą. Lyg tyčia, kai jau buvau pilnai pasiruošęs bėgimui, iš mūsų lagerio pabėgo keli čigonai. Po dienos ar dviejų juos, negyvus, šunų ar sargybinių apdraskytus, paguldė prie vartų, pro kuriuos eidavome į darbą. Buvo nejauku, pagalvojus, kad gal po nepasisekusio pabėgimo ir aš galiu čia gulėti, bet kitos išeities nemačiau. Ryžtą sustiprino ir tai, kad Aleksas pasisiūlė bėgti kartu. Dviem vis geriau: ar miegant vienas galėtų budėti, ar susirgus bus reikalinga pagalba, o jei sugautų - dviese gal bandytume “užlaužti” persekiotoją.
1948 m. rugpjūčio 8 d. vienas išvedžiau brigadą į darbą, nes brigadininkas buvo “zazonikas”, t.y. vaikščiojo už lagerio zonos be sargybos, nes jam kalėti buvo likę tik keli mėnesiai. Aš, tuo pasinaudodamas, į savo brigadą paėmiau ir išvedžiau į “svetimą” darbo zoną savo draugą Aleksą.
Buvo naktinė pamaina. Šiek tiek pritemus, pradėjome stebėti, ką veikia sargyba, saugojusi visą darbo zoną iki Pečioros upės. Ginkluoti sargybiniai stovėjo maždaug kas 40-50 metrų. Prie upės jų buvo daugiau ir tankiau. Gindamiesi nuo uodų kūreno laužus. Be to, vienas ar du sargybiniai su šunimis ėjo aplink darbo zoną, kurios viena kraštinė buvo apie 400-500 metrų. Labiausiai bijojau pakliūti praeinantiems sargybiniams su dresiruotais šunimis, kurie buvo apmokyti gaudyti kalinius ir labai pavojingi.
Pagaliau, kai visai sutemo, nuo sukrautų rąstų-štabelių, tarp kurių buvome pasislėpę, šliaužte pradėjome artėti prie “mirties zonos” (ant kuoliukų buvo užrašyta “zapretzona”). Tas tarpas būdavo nušienautas, krūmai ir medžiai iškirsti. Iki netoliese esančios taigos ir pratekančio upelio buvo visai netoli - gal 30, gal 50 metrų, bet mano gyvenime tai buvo tolimiausias ir sunkiausias kelias. Tokio kelio daugiau pakartoti nenorėjau, bet... tokios progos taip pat nebuvo.
Artimiausiam sargybiniui nusisukus pakurstyti laužo, šliaužte labai greitai įveikėme pačią pavojingiausią atkarpą. Pasiekėme upelį, kuriuo ėjome, beveik bėgome ilgai - gal du, gal daugiau kilometrų. Tai mus apsaugojo nuo šunų, kuriuos, pamainai pasibaigus, suskaičiavus kalinius ir pamačius, kad dviejų trūksta, paleido. Žinoma, kartu su šunimis ėjo ir ginkluoti sargybiniai...
Bėgome, ėjome, kol jėgos visai išseko. Labai norėjosi gerti ir valgyti. Tankesnėje taigos vietoje sustojome atsikvėpti, užkąsti, atsigerti. Su savimi turėjau keliolika apdžiūvusių riekučių duonos, gabalėlį lašinių ir keletą džiūvėsių siuntinėlyje. Aleksas irgi turėjo sutaupytos padžiūvusios duonos.
Atsikvėpus, atsigėrus ir užvalgius (jokiu būdu ne pavalgius), baigėsi įtampa, užplūdo toks geras jausmas: aš - laisvas, mes abu laisvi. Šviečia saulė, bet vakaras netoli ir dar reikia, kol jėgos leis, eiti pirmyn.
Orientuojamės pagal saulę, bet daugiau pagal traukinių, kursuojančių iš Vorkutos į pietus ir iš pietų į Vorkutą, švilpukus. Kas valandą, kas pusvalandį - labai dažnai. Nenorime nutolti nuo geležinkelio, nes pagal mano planą, jau greitai, arčiau į pietus, bus galima pasikasti bulvių. Mūsų “atsargų”, neprivalgant gali užtekti 4-5 dienoms, o kelias tolimas...
Vakarop pasukome arčiau geležinkelio, nes per taigą, kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, eiti labai sunku. Galvojau, kad naktį bus galima eiti “špalais” (pabėgiais) ir greitis bus dvigubai didesnis. Taip ir padarėme. Išgirdę traukinį, pasitraukdavome į tamsą, po to vėl - pilnu žingsniu pirmyn! Paryčiui patraukėme į taigą, kur pakaitomis pamiegojome. Pailsėję, užkandome duonos (lašinius dar taupėme). Neatsimenu tada ar vėliau lašinius padalinau pusiau ir kiekvienas turėjome po gabalėlį, jei kartais ši kelionė mus išskirtų.
Vakarop priėjome plynę: baigėsi reti medžiai. Tolumoje lyg matėsi miškas. Nuo geležinkelio buvome tolokai. Po kojomis pajutome vandenį ir
□Kožvos lagerio bėgliai - A.Čechavičius ir D.Kvedaras. 1998 m.
□Donatas Kvedaras su anūke Jovita Kvedaraite. 1999 m.
□Krakių gimnazijos mokytojui Antanui Valaičiui, iškalėjusiam lageriuose 25-erius metus - 90 metų. Sveikina jo buvę mokiniai. Mingelų k., Jurbarko r. ,1996 m.
kuo toliau, tuo labiau tas “kelias” lingavo. Supratome, kad tai senos upės vaga, užžėlusi samanomis. Toliau - bus dar liūdniau ir galime nugrimzti.
Sulaukę vakaro, pasukome geležinkelio link, kur pamatėme ilgą aukštoką sankasą su sargybos bokšteliu ar geležinkeliečių būdele. Pasitarę nusprendėme nerizikuoti ir per sankasą neiti, nes tolumoje matėsi žiburiai. Galbūt tai lageris, o gal stotis?
Pradėjome stebėti, kur sustoja traukiniai, ateinantys nuo Vorkutos pusės, ir nutarėme: jei sustos prieš sankasą - šokame į pradedantį judėti traukinį, už sankasos iššokame ir toliau “žingsniuojame su daina”.
Traukinys sukaukė ir pradėjo judėti. Mes iš žvyrduobės, kurioje buvome pasislėpę, bėgte pasiekėme sankasą ir...
Nepasisekė...
... Virš mūsų galvų sutratėjo automato serija. Traukinys sustojo. Išgirdome: “Lažys!” (Gulti!) Supratau - mūsų daina jau sudainuota. Guliau. Kur bėgsi? Kulka greitesnė.
Pribėgo. Per sprandą. Nejudėti! Pakėlė kepurę. Sušuko: “Eto našy! (Tai mūsiškiai!)” Pribėgo kitas su žibintu, pašvietė į veidą: “Ne, tai ne mūsiškiai”.
Vėliau supratau, kad prie traukinio surengė pasalą ne mums, o iš gretimo lagerio tą naktį pabėgusiam kaliniui ar kaliniams. Jie gaudė savus, o pakliuvome mes.
Vienas iš gaudytojų pasakė: “Nieko, praeis ir tie. Ką nors gausime”. Už bėglių suėmimą gaudytojai gaudavo atostogas, papildomų kortelių maistui ir “machorkės”. Arba net medalį.
“Mus surišo ir po priebučiu pakišo”. Skamba gražiai, o mums buvo liūdna po tuo priebučiu susilenkus lindėti. Priešais sargybinis kūreno laužą, nes dar buvo tamsu.
Atsigavęs po tokios “žygio” pabaigos, pradėjau protauti. Galvojau: “dar ne viskas, dar ne pabaiga”. Lyg tyčia į galvą atėjo, dabar atrodo, kvaila mintis. Labai pagailo lašinių, kuriuos taupėme rytojui. Buvau alkanas, o jei liksime gyvi, tai valgyti gausime po paros arba dviejų.
Mano rankos buvo surištos už nugaros nelabai stipriai. Pajudinau, pajudinau ir vieną ranką ištraukiau iš kilpos. Suradau maišelyje gabalą lašinių, atsargiai ištraukiau ir daviau dantims darbo. Po to tą gabaliuką lašinių - savo bendražygiui Aleksui. (Jo rankos buvo surištos tvirčiau ir nega-
lėjo jų išlaisvinti.) Taip mano pilvo džiaugsmui ir Alekso pilvas džiaugėsi. Mes tą gabalą sutvarkėme labai greitai. Po to ėmiau po vieną duonos džiūvėsį - gabalą sau, gabalą - Aleksui.
Pradėjo švisti. Atėjo kažkokia valdžia. Reikėjo kišti ranką į tą pačią kilpą... Pasijutau laikinai sotus ir buvo smagu, kad “išgelbėjau” tokį brangų ir skanų kąsnį. Dabar jau neatims...
Atėjusi valdžia ėmė klausinėti: kas toks, iš kur, kada, kaip ir t.t. Viską rašė. Pasirodo, taip mes buvome “užpajamuoti”. Buvo surašytas suėmimo aktas. Pagavo “ne savi”. Vadinasi, šunims draskyti neatiduos. Gal nebus kaip tiems čigonams. Jau beveik gerai. Tik labai blogai, kad neapsakomai norisi gerti. Lašiniai tai sūdyti! Teks pakentėti. Jaučiau - tai tik repeticija prieš didesnius išbandymus.
Išbandymai prasidėjo greitai. Rytą su garvežiu atvažiavo mūsų pasiimti buvę “šeimininkai”: lagerio sargybos vadas, sargybiniai ir mano brigadininkas. Ačiū Dievui, be šunų. Mus pridavė “iš rankų į rankas”. “Pakrovė” ant to paties garvežio. Žinoma, prieš tai gerai apdaužę. Brigadininkas mušė ypač žiauriai, nes sugadinau jam “karjerą”. Bendražygis Aleksas gavo nemažiau.
□Donato Kvedaro ir Alekso Lechavičiaus pabėgimo iš Kožuvos lagerio schema
Mus sugavo Čikšino stotelėje 1948 m. rugpjūčio 11 d., apie 40 km į pietus nuo Kožvos stoties. Tai išsiaiškinau prieš 10 metų, nusipirkęs smulkų Komijos žemėlapį, kuriame pažymėta pelkė, o prie jos - Čikšino stotelė. Laisvi buvome tik dvi paras ir keletą valandų...
Kelionė atgal į tą patį lagerį buvo labai nemaloni.
Sargybinis, pamatęs, kad mano rankos surištos labai laisvai, taip perrišo, kad viena ranka visai nutirpo ir pamėlynavo. Neapsakomai norėjosi gerti. Mus vedė apie tris kilometrus lagerio link. Buvo paliję. Aš, pamatęs didesnę balutę, “išgriūdavau” ir, kol sargybinis koja ar šautuvo buože prikeldavo, spėdavau praryti keletą gurkšnių vandens.
Priėjus visai netoli lagerio, sargybiniai mus ragino: “Nu, begite, suki!” Žinojome, kad jei bėgsime - pavys šunys arba kulkos, o po to nurašys kaip tuos čigonus, užrašę akte: “Popytka k begstvu” (Bandymas pabėgti).
Atvedę prie lagerio vartų, atrišo rankas, palaikė, kol praėjo antra pamaina į darbą, kad visi matytų mūsų išvaizdą ir nenorėtų bėgti. Po to nuvedė į moterų lagerį ir uždarė į izoliatorių. Atėjo kažkoks viršininkas, “davė į kaulus”, kad pridarėme jiems nemalonumų.
Tolimesnių įvykių - nei tardymo, nei kelionės į Vorkutos kalėjimą neprisimenu. Ten prisimenu tik keletą dienų. “Sėdėjome” dviese: su kažkokiu Vorkutos operos teatro administratoriumi už kraujo “pardavinėjimą”. Sužinojęs, kad aš lietuvis, pasakojo apie solistą Indrą (Juozą Indrą, kurio prieš tai nežinojau).
Kas buvo vėliau - nei apklausos, nei teismo Vorkutoje vėl neatsimenu. Taip nuo 1948 m. rugpjūčio mėn. vidurio iki 1949 m. pradžios mano prisiminimuose - “juoda dėmė”.
Už pabėgimą iš Kožvos lagerio Vorkutos miesto teisme buvau nubaustas 10 melų lagerio, bausmės laiką skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o tai buvo 1948 m. gruodžio mėnuo. Tad vietoje išėjimo į laisvę 1953 m. balandyje turėsiu išbūti lageryje iki 1958 m. gruodžio. Už trijų dienų laisvę - penkeri ir pusė metų nelaisvės! Per brangu...
Atsimenu, kai Vorkutoje įstūmė į sausakimšą lagerio baraką (vėliau sužinojau, kad tai - 3-ios šachtos lageris) ir jį užrakino. Langai buvo su grotomis.
Radęs laisvesnę vietą, palindau ant apatinių gultų, kur tuojau pat apčiupinėjo šalia buvę vagys, kuriems pasirodė, kad mano neblogas megztinis. Iš kur jis atsirado - neprisimenu. Gal teatro administratorius atidavė? Nusirengti nenorėjau. Vagys šaukštų kotais ėmė badyti jau apgijusius šonus. Po gultais sėdėjome susirietę, nusirengti buvo galima tik išlindus. Išlindau. Tuo laiku atidarė barako duris - atnešė vakarienę. Bėgte peršokau “bačką” su vakariene. Sargybinis nespėjo manęs sugriebti. Iš barako nubėgau tiesiai į sargybos būdelę (vachtą), kur tuo metu vyko darbų pasiskirstymas. Kažkoks viršininkas, išgirdęs triukšmą, liepė ramiai viską pa-
□Balio Kvedaro, buvusio politkalinio, žuvusio 1962 m. Intos šachtoje Nr.9, laidotuvėse Kaune. Bendražygiai šachtininkai: Jonas Jasinevičius-Margis, Vaclovas Ulickas, Donatas Kvedaras, Algis Čepas
□Buvę Vorkutos lagerio 29-os šachtos kaliniai: D.Kvedaras, V.Stonys, A.Kniukšta, A.Brėklis, S.Andriušis, Balkūnas. 1982 m. liepos mėn.
aiškinti. Išklausęs, matyt, suprato, kad aš lietuvis, prie vagių netinku ir ten dalyvavusių brigadininkų paklausė, gal kam reikia gero darbininko. Mane paskyrė į “avarinę brigadą” - iškrauti vagonus su miško medžiaga. Tai buvo labai sunkus, bet palyginti geras darbas: vagonų nėra - ištisas paras gulime, ateina keli vagonai iš karto - dirbame iki nugriuvimo.
Truputį atsigavau, bet greitai perkėlė į 4-ą šachtą, iš ten - į 11-ą, kur paskyrė vežioti iš šachtos atliekas (“parodą”). Vasarą buvo gerai - nešalta, bet žiemą, kai pakyli į 30-40 m aukštį, o jei dar pūga! Baisu prisiminti...
Nepražuvau. Susidraugavau su katilinės pečkuriu Vytautu Juškaičiu. “Atidarėme” aliuminių šaukštų “fabriką”. Aš pagaminau šaukšto formą, jis tirpindavo aliuminio vielas. Jau paruoštus šaukštus apdirbdavau su dilde. Taip prisidurdavome duonos, kartais cukraus. Buvome alkani, bet nebadavome.
Pagaliau atsidūriau seniausioje 8-oje Vorkutos šachtoje Rudnike, kur išbuvau iki išėjimo į laisvę.
1953 m. nusibaigus Stalinui, gyvenimas lageryje palengvėjo. Parašiau skundą į Maskvą, kad už pabėgimą iš lagerio mane neteisingai nuteisė: baudė kaip diversantą (str.58-14), o aš buvau paprastas bėglys. Mano skundą patenkino - gavau trejus metus už pabėgimą. Prisiminė ir pridėjo turėtus 8-erius metus - viso gavosi 11-a metų lagerio.
Tuo metu pradėjo skaičiuoti vadinamuosius “užskaitymus”: dirbantiems už vieną dieną priskaičiuodavo dvi arba mažiau bausmės dienų. Aš, atsėdėjęs 10 metų ir 21 dieną, išėjau į tremtį, o tai jau šiokia tokia laisvė. Aštuntoje Vorkutos šachtoje prabuvau apie 5-erius metus. Dirbau vandens siurblių mašinistu. Tai - lengvas darbas. Daug laisvo laiko praleisdavau skaitydamas knygas, baigiau keletos specialybių mokymo kursų. Pirmiausia gavau vandens siurblių mašinisto “diplomą”, vėliau - šaltkalvio, aukštos įtampos elektriko ir šachtos padalinio (učastko) elektriko-mechaniko pažymėjimus. “Diplomai” tremtyje padėjo tvirčiau įsikabinti į gyvenimą.
Taip tuos nelaisvės metų metus ir tempiau, daugiausia skaitydamas. 1953 m. į mūsų lagerį atvežė daug gerų, caro laikais išleistų knygų. Originale perskaičiau Tolstojaus, Turgenevo, Kūprino, Puškino, Lermontovo, Nekrasovo ir kitų rusų klasikų kūrinius.
Paskutinius tris ar keturis bausmės mėnesius gyvenau už lagerio zonos.
Atsižymėti reikėdavo tik rytą einant į šachtą. Gyvenau su keliolika likimo draugų viename mūsų pačių po darbo šachtoje pasistatytame name. Jį pasiūlė statytis lagerio viršininkas, pažadėjęs jame leisti gyventi tiems, kam nedaug liko “sėdėti”.
Susibūrėme keliolika lietuvių ir per du ar tris mėnesius pastatėme šešių ar aštuonių kambarių namą. Gavome visas statybines medžiagas, išskyrus vinis, kurias pasidarydavome iš senos storokos skardos.
Statybai pasibaigus, kaip organizatorius, gavau atskirą 2x3 m kambarėlį. Kituose didesniuose kambariuose gyveno po 4-5 žmones.
Kaliniams pradėjo leisti pasimatymus. Pas kai kuriuos atvažiavo žmonos, motinos ar seserys. Vienas mano draugas kraštietis nuo Pernaravos Kazys Kačenauskas sulaukė žmonos Stefanijos. Neilgai svečiavosi, bet visiems atvežė kažką džiugaus, gero, malonaus. Viltį, kad gyvenimas, nors ir sunkiai, eina savo keliu. Atrodo, per Stefaniją pasiunčiau savo pažįstamai “sesei-parapijietei” Birutei laišką. Jos susipažino. Stefutė papasakojo, kaip atrodo Vorkuta, kaip atrodau aš ir pasakė, kad kelionė nėra sunki.
Kartą, grįžęs iš darbo, radau atrakintas kambarėlio duris, o ten - beveik nepažįstamą merginą. Tai buvo “sesutė” Birutė iš Kauno. Teko skubiai apsiprausti, pakeisti darbinius drabužius. Plaukų šukuotis nereikėjo -dar nebuvo ataugę. Grįžo kiti draugai. Visi stebisi, o man linksma sulaukus netikėtos viešnios, kuri atvežė lauktuvių. Tuo laiku už darbą jau gaudavome truputį pinigų, už kuriuos parduotuvėlėje buvo galima nusipirkti būtiniausių maisto prekių: duonos, margarino, saldainių, o mieste - ko nors stipresnio. “Balius” vyko gražiai, kultūringai ir greitai visi išsiskirstė, supratę, jog norime pasikalbėti, pabūti vieni. O pakalbėti buvo apie ką. Nors buvome pažįstami jau 8-erius metus, susirašinėjome labai retai, nes iki 1953 m. galėjau parašyti į metus tik du laiškus: vieną į Lietuvą tėvui, antrą į Sibirą-motinai ir ... limitas išnaudotas. Ieškodavau laisvai samdomų žmonių, kurie galėtų išnešti ar išsiųsti dar vieną kitą laišką...
Aš su Birute susirašinėjau kaip su “sese lietuvaite” - kraštiete. Be to, ji buvo laisva, o mano gyvenimo kelias visai neaiškus. Tad kažką žadėti ar prašyti, kad lauktų sugrįžtančio - negalėjau. Kartais laiškuose išsiųsdavau savo “kūrybos” ir, laiškams išlikus, drįstu pateikti skaitytojui, kuris, manau atleis “poetui” jo “kūrybines” klaidas, netobulumą.
Aš - ne dainius, ne vaidila,
Ne poetas aš garsus.
Aš tik vargšas, kuris myli
Žodžius, laisvus ir skambius.
Apie meilę nedainuosiu -
Aš dainuoti negaliu.
Nes aš prakaito lašuose
Meilės žodžių nerandu.
Dėl manęs gal viskas dingo,
Liko tik mieli vaizdai.
Ir jaunystę aš audringą
Palaidosiu gal čionai.
Priešakyje - visi norai,
Visos viltys - ateity.
Už gyvenimą padorų
Jokia kaina nebrangi.
Dėl Tavęs dar žemė žydi,
Dėl Tavęs - laukuos daina.
Aš Tau meilę, nors mažytę,
Paaukočiau! Bet kada?
Dėl tavęs ne viskas dingo -
Tavęs laukia Ateitis.
Tau gyvenimą viltingą
Vienąkart jinai nušvies!
Tegul Tavo akys juokias
Spindulėliais mėlynais,
Ir gyvenimu naudokis,
Nes žinok - jis greit praeis.
Ateityje - mano viltys,
Į ją žvilgsniai nukreipti.
Per anksti dar mums numirti,
Kada laisvė netoli.
Vorkuta. 1954 m.
Neliūdėkim, broliai!
Ko nuliūdęs, vargo broli?
Ko parimęs vienas tu?
Apie ką tu taip svajoji?
Ko širdelėj neramu?
Gal jaunystę prisiminęs
Ieškai joje šilumos?
Gal ilgiesi tu Tėvynės
Ar mergelės mylimos?
Mieli broliai, uždainuokim,
Kaip kad kaime vakarais.
Tegul skamba mūsų juokas,
Kol vidunaktis ateis!
Tegul skamba, tekvatoja
Linksmos dainos Lietuvos.
Tegul niekas nedejuoja
Šioj padangėj be aušros.
Mes įkvėpsim dainos žodžiuos
Daugiau meilės ir jausmų
Ir te mūsų širdis guodžia-
Mums bus gera ir ramu.
Vorkutu. 1953 m. ruduo
Pamažu jau saulė leidžias.
Ji jaunystei nenušvis.
Raukšlėmis apdengs man veidą,
Akyse pradings ugnis.
Viltyje- visų paguoda,
Nors ji motina kvailių,
Bet ji saugo ir neduoda
Skriausti mylimų vaikų.
Vorkuta. 1951 m.
Ką surasim tėviškėlėj?
Ar ilgai dar mes dainuosim
Dainas liūdnas ir graudžias?
Kada laisvės mes sulauksim
Ir kas laimę mums parneš?
Kada Tėviškėlės dangų
Mūsų akys pamatys?
Kada sodžių savo brangų
Mes išvysim prieš akis?
O sugrįžę ką mes rasim?
Ką sutiksim laikuose?
Tą kelelį ar atrasim?
Kas lauks mūsų namuose?
Gal ir sodžiaus jau nebėra,
Nei sodybų, nei klevų.
Ir tada tik mes suprasim,
Kaip bus liūdna mums be jų.
Ir kažin ar tu tėvelį
Ir motulę surasi?
Gal juos glaus šalti kapeliai
Ant kalnelio paupy...
Ir sesučių gal nerasi
Tam daržely tarp gėlių,
Kur rūtytes jos žaliąsias
Laistinėjo po darbų.
Gal su broliais jos girelėj
Po žaliuoju sparneliu,
Seniai slepias nuo vargelių,
Kad neeiti mūs keliu.
Gal po kilimu žaliuoju
Jųjų priešas nesuras.
Ir gal jos ten dar dainuoja,
Liūdnas dainas, bet laisvas.
O gal laimė jas paliko
Vienas tarp žalių miškų,
Ir likimas gal užpykęs
Siuntė mirtį iš laukų.
Gal jos, laimės nepažinę,
Jau užmigo amžinai?
Ant žalių laukų Tėvynės
Gal užžėlę jų kapai?
Vorkuta. 1952 m.
Šachtininkai
Juodas auksas žemėj glūdi.
Jį prakeikėm mes seniai.
Gali amžius jis ten būti -
Negailėsim jo visai.
Mes kaip kurmiai žemę raustam
Per dienas ir per naktis,
Ir jaunystė mūs brangiausia
Kaip gėlė purve nuvys.
Ir kaip žiurkės išbaidytos
Landome tamsiais urvais,
O kad žemė neužgriūtų
Ramstom jąją pagaliais.
Šiandien remiam, ryt - ji griūva,
Spaudžiama baisios jėgos,
Ir taip darbas mūsų žūva,
Dingsta žemėj be naudos.
Bet mes triūsiam, bet mes plušam,
Liejam prakaitą purvan,
Nors tuo lango nepramušim,
Mes gyveniman laisvan.
Vorkuta. 1951 m.
Norėčiau grįžti Lietuvon
Ar seniai buvau aš jaunas
Žaliam kaime Lietuvos?
O dabar likimas blaško
Jau šalyje svetimoj.
Man gyvenimą suplėšė
Kaip paukštelį vanagai,
Ir nerandu aš pavėsio -
Visur kančios ir vargai.
Kaip norėčiau aš sugrįžti,
Kada žemė sužaliuos.
Kol dar nepradėjau vysti,
Kol širdis pilna dainos.
Bet gražus pavasarėlis
Mano kaime ar žaliuos?
Ar giedos man vyturėliai
Džiaugsmingas savo dainas?
Dar negreit pavasarėlis
Į pastogę čia užklys.
Prieš akis - dar šiaurės vėjai
Ir tamsi, klaiki naktis...
Vorkuta. 1952 m.
Taip norėtųs rugiapjūtėj
Lieti prakaitą upe,
Negu čia ant kelių klūpant
Šalti dvokiančiam purve.
Nieks nemato tavo vargo,
Nes jis slepias po žeme.
Ar tu sveikas, ar tu sergi -
Vargsti dieną ir nakčia.
Ir gal kartais tu suklupęs
Keiksi saulę ir naktis,
Bet nei saulė, nei žvaigždutės
Tavo vargo nematys.
Vorkuta. 1952 m.
Taigi buvo daug kalbų, prisiminimų. Išsiaiškinome, ką ji galvoja, ką aš planuoju. Abu supratome, kad gyvenimas eina, laikas nelaukia. Mes jau ne devyniolikamečiai, o dešimtmečiu vyresni. Kas praėjo - jau nepavysi, nesugrąžinsi, bet nuo bėgančio gyvenimo atsilikti nesinorėjo...
Birutei Vorkuta labai nepatiko: nei medelio, nei krūmelio, nei žvirblelio! Vien dūmai, rūkas, žvarbus vėjas ir dunksantys tolumoje Uralo kalnai. Sakė: “Nenorėčiau čia gyventi”.
Na ką gi - nenori čia, galima gyventi kitur. Y ra galimybė persikelti apie 300 km į pietus, į Intos miestą. Taip pat Komija ir 5 metus tremties galiu atbūti ten. Be to, Intoje yra keletas mano mokslo draugų, pusbrolis Balys Kvedaras ir kitų pažįstamų, o tai jau daug lengviau pradėti gyvenimą naujoje vietoje. Taip ir sutarėme, kad mano viešnia atvažiuos į Intą ne kaip viešnia.
Birutė išvažiavo į Kauną, o aš pradėjau tvarkyti atsiskaitymą su darboviete ir leidimą išvažiuoti. Liepos mėnesio pradžioje jau buvau Intoje. Pusbrolis Balys, bendrabylis Algis Čepas ir Vaclovas Ulickas maloniai priėmė.
Gretai gavau darbą 12-os šachtos padalinio elektromechanikų. Mechanikų reikėjo su “diplomu”, o tokį turėjau, nes buvau baigęs kursus Vorkutoje. Ką galėjau išmokti per 300 valandų kursus be vadovėlių, be vaizdinių priemonių, be praktikos darbų? Truputį elektrotechnikos teorijos ir keletą elektros įrengimų schemų. Tai akmens anglies kasimo kombainų, transporterių, elektrinių grąžtų, ventiliatorių, vandens siurblių, pakėlimo mechanizmų ir t.t. kinematinės ir elektroschemos. Be to, po mano “mokslų” praėjo daugiau nei 2 metai, o technika “žengia pirmyn”, bet... reikėjo dirbti. Iš lagerio išėjau su guminiais batais ir vatine “šimtasiūle”. Reikėjo apsirengti, o ir valgyti norėjosi... Be vandens siurblių, su kuriais dirbau keletą melų, daugiau su jokiais mechanizmais nebuvau dirbęs.
Nusileidęs į šachtą, nuėjau su padalinio viršininku į darbovietę, kur jis “pridavinėjo”, dabar jau man priklausysiančius mechanizmus. Žiūrėjau kaip “avinas į naujus vartus”. Dauguma buvo visai nematyti, net negirdėjau apie tokius. Mat patekau į “prochodčeskij učiastok”, kur pagrindinis darbas -ne kirsti akmens anglį ir gabenti jį į paviršių, o paruošti požeminius koridorius-gatves “štrekus”, ventiliacinius šulinius, per akmens anglies klodą išvaryti pirmąją “pradalgę”. Tik tai atlikus, kitas padalinys kerta akmens anglį ir transportuoja jį į vagonėlius, o šiais - į žemės paviršių.
Kirtome požeminę gatvę-“štreką” per minkštą akmenį (plotis apie 3 m, aukštis - virš 2 m). Gręždavo elektriniais grąžtais, o po to sprogdindavo. Kombainas tą skaldą kraudavo į vagonėlius arba ant transporterio. Dirbo daug ventiliatorių, nedidelių pakėlimo mechanizmų. Įrengimai dirbdavo maitinami elektra, kuri buvo tiekiama elektros kabeliais.
Dar kiti darbininkai kirto šulinį per akmens anglies klodą iš apačios, nes jis buvo išsidėstęs 70-80 laipsnių kampu ir, išgręžus skyles, susprogdinus anglis pati lėkdavo žemyn į bunkerį, o iš jo - į vagonėlius arba ant transporterio. Tokias vietas reikėdavo vėdinti nuo dūmų ir nuo sprogimo dujų. Todėl visą laiką dirbdavo ventiliatoriai.
Elektrai išsijungus sustodavo visi mechanizmai, o ypač ventiliatoriai. Darbai būdavo nutraukiami, nes iš anglies klodų tyliai šnypšdamos verždavosi metano dujos, kurios galėdavo sprogti nuo mažiausios kibirkšties. Taip kartais įvykdavo kitose šachtose.
Susipažinau su mechanizmais greitai, nes juos reikėjo ardyti ir taisyti. Sunku buvo tik pirmosiomis dienomis.
Pasakoju tik apie vieną padalinį (“učastok”), o visa akmens anglies kasykla panaši į nedidelį miestelį su gatvėmis, skersgatviais, sklypais. Tokių “miestelių”, uždėtų vienas ant kito yra tiek, kiek šachtoje yra akmens anglies sluoksnių - 3 ar 8. Jų storis nuo 0,8 iki 2 ar net 3 metrų. Gatvės-“štrekai” tęsdavosi kilometrais į vieną ir į kitą pagrindinio šulinio pusę. Gatves jungdavo koridoriai. Anglies sluoksniai gulėdavo 10, 15, 20 ir net 80 laipsnių kampu. Senas šachtininkas kritikuotų už tokį anglies kasyklų aprašymą, bet rašau tik apie tokias šachtas, kuriose dirbau.
Taigi pradėjau dirbti Intos baseino 12-oje šachtoje. Už 100 rublių per mėnesį išsinuomojau keturių butų namelyje trečdalį virtuvėlės (2,5x1,2 m), o rugpjūčio pabaigoje per šachtininkų dieną sulaukiau Birutės su kraičiu. Buvo sutiktuvės, o paskui - vestuvės. Mus “surišo” kunigas E.Semaška, Intos tremtinys. Vestuvinių žiedų dar neturėjome, jaunoji buvo be baltos suknios, jaunasis - be frako, nebuvo fotografų, muzikantų, Mendelsono maršo nei lūžtančių nuo valgių ir gėrimų stalų, bet buvo gera, linksma. Buvome laimingi... Atėjo tik keletas artimiausių draugų. Susėdome už nedidelio Birutės padengto stalo. Ji - ir jaunoji, ir šeimininkė. Ant mažo vaišių stalo kažko pritrūkus, jaunoji, kad netrukdytų šalia sėdintiems (iš vienos pusės-jaunasis, iš kitos - kunigas), pralindo pastale, kažką atnešė ir tuo pačiu keliu grįžo į savo vietą. Kunigas E.Semaška juokdamasis nusistebėjo: “Daug mačiau vestuvių, bet jaunąją, landančią po stalu, matau pirmą kartą”.
Šachtos valdžia pasiūlė pereiti į anglies kasimo padalinį, nes pastebėjo, kad greitai likviduoju gedimus ir avarijas. Mano gero darbo paslaptis buvo visai paprasta. Mechanikas, dirbęs prieš mane, buvo rusas ar ukrainietis. Mechanizmams sustojus ir suradus kas lūžo ar sugedo, ieškoti reikalingos detalės lipdavo į viršuje esančias mechanines dirbtuves. Ten ir atgal - keli kilometrai kelio. Taip prarasdavo daug laiko. Mes, lietuviai, esame pratę turėti atsargų rytdienai ne tik lašinių, kumpių ir dešrų - visko. O gal kada nors prireiks?! Taigi ir aš, sukaupęs dažniau lūžtančių detalių atsargas, laikydavau ten, kur jie gali būti reikalingi. Įvykus gedimui, budintis šaltkalvis jį greitai pataisydavo, o esant sudėtingesniam - iškviesdavo mane. Dažniausiai taip būdavo, kai automatiškai atsijungdavo elektros energija ir sustodavo visi mechanizmai. Ta bėda būdavo vadinama “žemė” (elektros nutekėjimas į žemę) ir reiškė, kad į mechanizmą pateko vanduo ir perkirto ar nutraukė elektros kabelį. O vandens užtekdavo - iš viršaus ir apačioje tekėjo maži upeliai. Avarijas išmokau greitai likviduoti, nes akmens anglis buvo reikalinga visiems - už ją gaudavome rublius, o jų reikėjo visiems. Dauguma mūsų buvo politiniai kaliniai. Daug lietuvių. Visiems reikėjo sočiau pavalgyti, įsigyti rūbų, apavo. Daug kas sukūrė šeimas, kurias reikėjo išlaikyti. Kiti padėjo ištremtoms šeimoms. Visi svajojome grįžti į Lietuvą, o ten be pinigų nepragyvensi.
Greitai prabėgo metai. Gavau vieno kambario butą. Padidėjo šeima -sulaukėme sūnaus Laimučio. Pirmųjų atostogų proga gavau laikiną vienkartinį leidimą nuvažiuoti į Lietuvą. Po 11,5 metų aplankiau savo tėvą, susipažinau su žmonos broliu, seserimi ir jos tėvu, pakvėpavau Lietuvos oru...
Motina, praėjus dar metams, su jaunesniuoju broliu Romualdu gavo leidimą atvažiuoti iš Sibiro į tremtį pas mane. Rudenį, gavęs eilines atostogas, “susikroviau” visą šeimyną į vieną vagono kupė ir išvažiavome. Mama su broliuku leidimo į Lietuvą važiuoti neturėjo, bet dokumentų kelyje niekas netikrino ir į Lietuvą atvažiavome laimingai. Tėvas gyveno senos kaimiškos pirtelės antrame aukšte. Ten stovėjo lentinė lova ir mažas stalelis. Jis sunkiai išgyveno visos šeimos ir didelio ūkio netekimą.
Tėvas, grįžęs po Pirmojo pasaulinio karo iš vokiečių nelaisvės, gavo dalį savo tėvo žemės ir vienkiemyje pasistatė gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą, mūrinį svirną, mūrinę kiaulidę ir dar nusipirko žemės. Turėjo 42 ha. Vokiečių okupacijos metais nusipirko kuliamąją mašiną, vikšrinį traktorių su dujų generatoriumi, kūrenamą malkomis. Visa tai įsigijo pardavinėdamas javus, miltus, lašinius, mėsą, kurių turėjo daug, nes vokiečiams jokių rekvizicijų nedavė. Tėvas, būdamas vokiečių nelaisvėje, išmoko vokiečių kalbą ir nuvažiuodavo į Kėdainius pas vokietį, vadovavusį rekvizicijoms, pakalbėdavo, palikdavo jam dešrų, kumpių, degtinės, kiaušinių ir... gaudavo pažymą, kad viskas valdžiai atiduota. Viską, ką tėvas sukūrė ir pastatė per savo gyvenimą, sovietų okupantai atėmė, žmoną su 4-erių metų sūnumi ištrėmė. Kiti du sūnūs - Antanas ir Stasys - žuvo kovodami partizanų būriuose. Aš, vyriausias sūnus Donatas, suimtas ir ištremtas į Vorkutą.
Motina ir brolis, kad ir be jokių dokumentų, pasiliko pas tėvą. Tėvas dirbo tarybiniame ūkyje bitininku. Turėjo savo bičių ir karvę. Darė bitėms avilius. Sakė: “Neprapulsim, pragyvensim. Jei reikės ...ir tu padėsi”.
Man tuo laiku panaikino trėmimą. Pradėjau gauti vadinamuosius “šiaurinius”. Alga beveik padvigubėjo. Buvo galima pagalvoti apie grįžimą į Lietuvą. Tik kur gyventi? Mano šeima - jau ketvertas, nes prieš pat 1958 metus gimė dukra Rūta. Per tuos metus atsirado “atliekamų” pinigų ir nusipirkau padėvėtą automobilį “Moskvič-1”, nors Intoje nebuvo kur ir dėl ko važinėti. Toliausiai - apie 15 km - buvo geležinkelio stotis, bet, galvojau, gal bus reikalingas Lietuvoje arba, pridėjęs pinigų, iškeisiu į namuką.
1958 m. rugpjūčio 11 d. už automobilį sumokėjau pinigus, o buvęs savininkas ukrainietis paprašė, kad nuvežčiau į darbą. Važiuoti mokėjau, tik vairuotojo teisių neturėjau. Važiavau aplinkiniu keliu, bet... važiuojant per pervažą pasimaišęs garvežys trenkė į mano mašinėlę, paguldė ją ant bėgių ir važiavo toliau, kaip buldozeris stumdamas prieš save “Moskvičių” su ant šono gulinčiais keturiais keleiviais. Kartu važiavo ir žmona Birutė -kaip nepasidžiaugsi nauju pirkiniu! Mašinistas, pastebėjęs jam iš gatvės šaukiančius žmones, suprato, kad kažkas blogai. Garvežio greitis buvo nedidelis. Jis greitai sustojo, nes prie geležinkelio iešmo “Moskvičius” užkliuvo už šalutinių bėgių ir garvežys pradėjo ant mūsų “lipti”. Taip pravažiavome apie 20 metrų.
Aplinkui susirinko minia žioplių. Su laužtuvų pagalba mus ištraukė iš po garvežio. Visi “Moskvičiaus” keleiviai, išplėšus dureles, išlipo patys net nesužeisti. Per tą laiką, kol mus “vadavo” iš metalo nuolaužų, atvyko autoinspekcija, geležinkeliečių inspektorius ir paklausė, kas kam turi pretenzijų. Aš jų neturėjau, garvežys nukentėjo mažai. Tik sulenkė ar nutraukė detalę, dėl kurios negalėjo įjungti atbulinės eigos ir negalėjo nuo mūsų “nulipti”. Inspektoriai mums pretenzijų irgi neturėjo. Aš paspaudžiau garvežio mašinistui ranką dėkodamas, kad laiku sustojo ir mūsų nesutraiškė.
Mašinėlės liko sveikas variklis ir du ratai. Visa kita - metalo laužas. Džiaugėmės, kad likome gyvi ir nesužaloti. Grįžome namo, kur pro langą žiūrėjo pas mus viešėjęs žmonos tėvas su dviejų metų mūsų sūnumi ir dar mažesne dukrele - norėjo pamatyti “naują mašiną”...
Grįžęs kažkodėl prisiminiau 1948 m. rugpjūčio 11 dieną, kai sugavo pabėgusį iš lagerio - lygiai po 10 metų mirtis vėl pažiūrėjo į akis.
O 1938 m. rugpjūtį, kai vasaros atostogų metu buvau vyriausias tėvo ūkio piemuo, ganiau karves, tarp kurių buvo ir stambus olandų veislės jautis. Tada mirtis žvelgė į nugarą... Rišdamas jautį prie aukšto mūrinio tvarto pamato, turbūt “nemandagiai” timptelėjau jį už grandinės nosyje, ir jis mane pradėjo trinti į tą pamatą. Gerai, kad tada buvau plonas, o jaučio ragai ilgi. Tai didelių “nuostolių” mano vaikiškam kūnui nepadarė. Į pamato akmenis apdraskė krūtinę ir įvarė daug baimės. Jaučio ragų apkabintas pabėgti negalėjau, tad “nėriau” žemyn, po jaučio kojom, o tas “kultūrinis olandiškas” savo ragu pametėjo mane į šoną. Bet šonan numesto jau nepasiekė, nes jį prie pamate įbetonuotos grandies buvau pririšęs. Tas tvartas ir tas mūrinis pamatas dar tebestovi Šmotiškių kaime. Ir žymę, kurią paliko jaučio ragas, dar tebenešioju.
Trys sutapimai, kad kas 10 metų mirtis buvo čia pat, bet nepasiekė, mane nuteikė, kad po dešimties metų rugpjūtyje reikia būti ypač atsargiam. 1968 m. rugpjūčio 11 d., jau gyvendamas Lietuvoje, Kėdainiuose, prisiminęs tą dieną iš namų niekur nėjau, nes buvo nedidelė perkūnija. Vėliau visa tai pamiršau, bet mirtis, nepasiekusi manęs, griebė mano artimuosius: 1968 m. mirė tėvas, 1988 m. rugpjūčio 22 d. - motina, 1993 m. -sūnus. “Grafikas” susimaišė...
Po patirtos avarijos rankų nenuleidau: nupirkau seną “Moskvičiaus” kėbulą, suremontavau ir pardaviau. Dar per metus kasykloje uždirbęs pinigų, Kėdainiuose nupirkau 6 arų sklypelį su sandėliuku, kuriame buvo galima gyventi. Mama su jauniausiu broliuku apsigyveno jame, o vėliau atsikėlė ir tėvas. Pradėjau tame sklype statyti namą: pamatus - per vienas atostogas, sienas - kitais metais, o trečiais metais - stogą ir vidų įrengiau. Atsiradus stogui virš galvos, buvo galima grįžti į Lietuvą. Kartu su pusbroliu Baliu Kvedaru planavome užsidirbti baldams, bet... Balys žuvo šachtoje. Jo žmona Marytė už gyvybės draudimo pinigus pargabeno pusbrolį cinkuotame karste į Lietuvą ir palaidojo Kaune. Po tos tragedijos nutariau: nereikia man “tokių baldų”.
Žmoną su sūnumi ir dukra, kad nepersigalvočiau, išleidau į Lietuvą. Sulaukęs “trylikto” atlyginimo, gruodžio 31 dieną draugų buvau išlydėtas, 1964 metus sutikau traukinyje, o sausio 2 dieną jau buvau Lietuvoje.
Kad nenutrūktų darbo stažas, greitai įsidarbinau šaltkalviu. Pradžia buvo sunkoka, bet greitai pripratau prie penkis kartus mažesnės algos. Nors ir maža alga, bet Kėdainiuose “nusipirkome” dukrą Jūratę.
Bėgo metai, artėjo pensija. Antanas Vansys, buvęs mokslo draugas, priėmė dirbti į melioraciją. Ten dirbau neilgai, nes partija ir saugumiečiai pradėjo terorizuoti mane į darbą priėmusį viršininką, kad globojąs nacionalistą, vaikščiojantį darbe su “šlipsu”, kai tuo metu buvę stribai vargsta su kastuvais.
Išėjau į Biochemijos gamyklą, kurioje sulaukiau 50 metų ir, kaip senas “šachtioras”, pradėjau gauti pensiją, nes turėjau 15 metų darbo stažo -šachtose, požemyje.
Kėdainių saugumiečiai žinojo mano ir brolių praeitį ir, matyt, stebėdavo: priekabiavo dėl pamaldų už žuvusius brolius organizavimo, dėl Vasario 16-osios šventimo. Pasiaiškinau, kad pamaldos buvo ne tik už žuvusius brolius, bet ir už žmonos giminę, o vasario 17-oji - mano vardo diena, kurią pradedu švęsti iš vakaro...
Pardavę namą Kėdainiuose, išsikėlėme gyventi pradžioje į kaimą prie Kulautuvos, o vėliau į Kauną. Saugumiečiai “pametė” mano pėdas - daugiau į “pasimatymus” nebuvau kviestas. Gyvenau ramiai. Kaune sutikau daug likimo draugų iš Intos ir Vorkutos. Suradau gydytoją Vytautą Stonį (jau miręs), Juozą Valiulį-Henriką Petkevičių, su kuriuo susitinkame ir dabar.
Su buvusiais kalėjimų, lagerių likimo draugai susitikinėjome nedide-
□D.Kvedaro šeima Kėdainiuose grįžus iš tremtis
□Krakių gimnazijos buvę mokiniai po 20 metų - 1965 m. Krakės.
□Donato Kvedaro šeima: žmona Birutė, dukros Jūratė, Rūta, sūnus Laimutis. Kėdainiai, 1970 m.
□Kvedarų giminė prie motinos-senelės kapo. Kėdainiai, 1988 m.
□Politinių kalinių susitikimas Virbaliūnų k. 1987 m. birželio 22 d.
liais būreliais. Skaičius augo. Vienų draugai surasdavo kitus. Intos, Vorkutos, Magadano, o vėliau ir Mordovijos politkaliniai susitikdavome, pasvajodavome, padainuodavome senas partizanų, tremtinių dainas, o su artimesniais pasidalydavome nelegalia literatūra.
1986-1988 metais susirinkdavo apie 70 buvusių politkalinių. Dažniausiai tai įvykdavo per Jonines - vaizduodavome, kad švenčiame Rasos šventę.
Disidentai rinkdavosi irgi toj pačioj mano kaimo gryčioj. Gydytojas Povilas Butkevičius, su kuriuo supažindino 1941 m. sukilimo dalyvis gydytojas Vytautas Stonys, paprašė ar neleisčiau keletui vyrų susirinkti mano nuošalioje sodyboje prie Kulautuvos. Sutikau. Jie susitikinėdavo dažniausiai vasarą, 2-3 kartus per mėnesį. Dalyvaudavo Povilas Butkevičius, jo žmona ir dukra Ramunė, Vytautas Stonys (miręs), Algirdas Patackas, Liudvikas Simutis, gydytojas Jonas Venckevičius, ateitininkų veikėjas Vidas Abraitis, buvęs Intos lagerio kalinys Bendinskas. Iš jų gaudavau daugiau knygų: A.Raštikio ir Solženicyno raštus, J.Lukšos “Partizanus” ir kt.
Prasidėjus Sąjūdžiui, tūkstančiais rinkdavomės atskirai pagal lagerius įvairiose salėse. Tradicija išliko, bet mūsų gretos mažėja - daugelis iškeliauja Anapilin...
Politinių kalinių ir tremtinių būrelis susirenka pas mane, toje pačioje gryčioje, kur gaspadinė - ta pati “sesutė parapijietė Rūta” mano žmona Birutė, su kuria, gyvename jau 45 metus. Turime du anūkus: Rūtos - Vilandą ir Mindaugą ir dvi anūkes: Jūratės - Rasą ir mirusio sūnaus Laimučio - Jovitą.
Keletą metų dalyvavau “Į laisvę” fondo suvažiavimuose, kur būdavo labai malonūs ir draugiški susitikimai su fondo įkūrėjais užsienio lietuviais.
Šmotiškių kaime atgavus joje tėviškę, gyveno ir tvarkėsi jauniausias brolis Romualdas su šeima. 1992 m., kasant naują šulinį, jį užgriuvo žemė. Liko keturi jo sūnūs: Valdas, Remigijus, Gediminas ir Tomas.
Istorija kartojasi - mes taip pat buvome keturi broliai. Likau tik vienas, bet jau auga brolio Romualdo anūkai, o vienas iš jų-Tautvydas, kuris tarsi pratęsia mūsų žuvusio brolio partizano Antano Kvedaro-Tautvydo gyvenimą...
Manau, jog jaunoji karta, vieni kitiems padėdami, sugebės išlaikyti senelių ir tėvų sodybą, nes kol bus gyvos lietuviškos sodybos - bus gyva ir Lietuva.
□Krakių gimnazijos mokytojui iškalėjusiam lageriuose 25 metus Anranui Valaičiui 90 metų. Sveikinabuvę jo mokiniai. 1996 m. Mingelų k. Jurbarko r.
□Mamai tik 87 metai
□Kėdainių kraštiečių klubo susitikimas 1995 m. Kaune. Centre klubo prezidentas, solistas Vincentas Kuprys
□"| Laisvę" fondo suvažiavimo atidaryme Telšiuose: Vladas Telksnys, Leonas Ambrazaitis, Aleksandra Tamošiūnienė, Zenonas Jaška, Antanas Seikalis, Donatas Kvedaras. 1996 m.
□Kėdainių krašto klubo narių susitikimas Kaune. 1995 m. Sėdi klubo prezidentas solistas Vincentas Kuprys (11 -as)
□
. Lagerio duonos "paikės" dalinimas. 1987 06 22
