VORKUTOS BĖGLYS
KALĖJIMUOSE IR LAGERIUOSE
LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOJE
Gimiau 1925 m. spalio 22 d. Šmotiškių k., Krakių vls. Mokiausi Deveikiškių ir Pilsupių mokyklose. 4-is skyrius baigiau Pajieslio pradinėje mokykloje. 5-ą ir 6-ą skyrius baigęs Krakėse, įstojau į Kėdainių gimnazijos pirmąją klasę.
Sovietų valdžia išvaikė Krakėse buvusias vienuoles kotrynietes, jų turtą konfiskavo, o nebaigtame įrengti vienuolyno pastate įkūrė vidurinę mokyklą. Buvo išdraskyta didelė vienuolyno biblioteka. Mes, moksleiviai, rinkome išmėtytas knygas, žurnalus, laikraščių komplektus. Aš iš jų rinkau straipsnius apie Tarybų Sąjungą ir susidariau labai neigiamą požiūrį į naująjį okupantą. Bolševizmo priešu tapau prieš pat karo pradžią, prasidėjus Lietuvos žmonių suėmimams ir trėmimams.
Vokiečių okupaciją sutikome kaip išgelbėjimą nuo sovietinio teroro. Pirmus dvejus metus vokiečių spaudimo beveik nejutome. Jie tapo aršesni artėjant frontui: iš ūkininkų atiminėjo arklius, mobilizavo jaunus vyrus į savisaugos batalionus. Krakių gimnazijos vyresniesiems mokiniams kilo pavojus patekti į vokiečių rankas. Sužinoję, jog į miestelį atvažiavo vokiečiai, mokytojai mums leisdavo bėgti iš pamokų ir slėptis netoliese esančiose kapinėse. Kartais tuo piktnaudžiaudavome. Mokslas jau nelabai rūpėjo. Mokytojas Jonas Švėgžda iš vyresnių, veiklesnių mokinių suorganizavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) būrelį.
1943 m. pabaigoje buvau pašalintas iš gimnazijos, nes nesugebėjau įrodyti, jog neišdaužiau mokytojų kambario lango. Tik po 20 metų, klasės draugų susitikime išsiaiškinome, kad buvau nekaltas.
Nemalonu buvo “pasigirti” tėvams, kad jau ne gimnazistas. Tėvas atskaitė pamokslą, mama liūdėjo. Nelinksma buvo ir man. Pradėjau ieškoti išeities, nes tėvų ūkyje dirbti nenorėjau. Buvo pasiūlymų stoti į vietinę policiją, bet buvo ne prie širdies. Sužinojau, kad Kėdainių apskrityje trūksta pradžios mokyklų mokytojų. Padaviau pareiškimą švietimo skyriui ir grei-
□Kvedarų šeima: motina Ona Žukaitė-Kvedarienė, jos sūnūs, Antanas, Stasys, Romualdas ir tėvas Antanas. 1946 m. Šimotiškių k.
□Donatas Kvedaras. 1944 m.
□Ona Žukaitė-Kvedarienė su sūnumi Romualdu, tremtyje Krasnojarsko krašte, Jakušikoje. 1955 m.
□Krakių gimnazijos moksleiviai - slaptos Lietuvos Laisvės Armijos nariai 1943 m. Krakės.
tai gavau paskyrimą į Rukų kaimo pradžios mokyklą, kurioje dirbo mokyklos vedėjas su 40 ar 50 mokinių būriu. Tapau “pedagogu”: man buvo paskirti antras ir trečias skyrius su dvidešimt keliais mokiniais.
Pas ūkininką seklyčioje įrengėme klasę, o šalia buvo mano, mokytojo, kambarėlis. Dirbau su dideliu entuziazmu. Alga buvo keliasdešimt reichsmarkių mėnesiui. Už tuos pinigus vykdavau į Kauną, nupirkdavau keliasdešimt sąsiuvinių, pieštukų, keletą buteliukų rašalo ir rašomųjų plunksnų. Visa tai išdalindavau savo mokiniams “veltui”. Mokinių tėvai irgi “veltui” įduodavo savo vaikams atnešti man tai gabalą lašinių, tai dešimtį kiauši-
□Krakių gimnazijos karo metų moksleiviai (I laida) 1943 m. Ketvirtoje eilėje stovi: 1 .Vladas Draudvila, buvęs politinis kalinys Magadane, Mirė Kaune 1989m.; 2.Aloyzas Dalbokas, buvęs partizanas Imperatorius, vėliau MGB agentas-smogikas. Mirė Vilniuje; 3. Jakubauskas?; 4.A.Aidulis, partizanas. Žuvo 1944 m. netoli Panevėžio; 5.S.Krutulis, plechavičiukas, gyvena Čikagoje, JAV; 6.Z.Gineitis - politinis kalinys. Mirė Krasnojarske; 7.M.Žukas, tarnavęs raudonojoj armijoj, LŽŪA docentas. Mirė 1999 m. Kaune; 8.A.Zinkus, buvęs plechavičiukas, dabar buhalteris. Gyvena Kaune; 9.P.Vasiliauskas, legalizavęsis partizanas, buvęs politinis kalinys. Gyvena Panevėžyje; 10.D.Kvedaras, buvęs politinis kalinys. Viduryje sėdi (su akiniais) klasės auklėtojas mokytojas Jonas Švėgžda, LLA Krakėse organizatorius, buvęs politinis kalinys. Mirė 1997 m., palaidotas Baisogaloje. Žemiau mokytojo sėdi Valė Čepaitė-Pirogova, buvusi politinė kalinė. Gyvena Rusijoje.
nių, tai kepalą duonos. Alkanas nebuvau. Mokiniai žinojo: kad mokykloje nebūtų šalta, privalo atsinešti po vieną pagalį malkų. Pečkuriu, o kartais ir valytoja buvau aš pats.
Laisvo laiko buvo daug, energijos - taip pat, tad 1944 m. vasario 16 dienos proga surengėme minėjimą su vaidinimu. “Artistai” - vietinis jaunimas, o keletą pakviečiau iš savo buvusios Krakių gimnazijos. Mokiniams, mokinių tėvams ir jaunimui tai patiko, nes po to buvo šokiai, dainos. Vėliau surengėme Motinos dienos minėjimą.
Artėjo frontas. Keli klasės draugai iš Krakių gimnazijos išėjo į generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą Vielinę rinktinę, iš ten greitai išbėgiojo.
Per vasaros atostogas dirbau tėvų ūkyje. Besitraukdami vokiečiai atiminėjo iš ūkininkų geresnius arklius. Tėvas mums su broliu Antanu pavedė saugoti mūsų arklius. Frontui priartėjus prie Kėdainių, kartą pamatėme atvažiuojant keletą vokiška uniforma vilkinčių kareivių. Abu su broliu nubėgome išvesti už daržinės porą geresnių arklių. Grįžome. Pasirodo, kad ta kareivių grupė ieškojo ne arklių, o gaudė jaunus vyrus. Mus abu su broliu suėmė ir kartu su keletu jaunuolių nuvežę į Žostautų kaimą uždarė ūkininko daržinėje. Vieni kareiviai saugojo mus, o kiti gaudė jaunus vyrus kituose kaimuose.
Jauni kareiviai, tarp kurių buvo ir keletas lietuvių, mus saugojo. Aš paprašiau vieno jų, kad leistų atsinešti vandens. Leido. Atsinešiau iš ūkininko kibirą vandens. Šeimininkė tuo laiku nešė kiaulėms ėdalą į tvartą, buvusį kitoje kelio pusėje. Pasisiūliau padėti. Kareivis - tas pats lietuvis - leido. Nusprendžiau bėgti ir daržais, patvoriais pasiekiau Šušvės upės krantą, perbridau ir tiesiai per laukus parbėgau į savo namus.
Mama verkė, tėvas, pasikinkęs arklį, įsidėjęs dešrų, samagono, ruošėsi ieškoti sūnų. Papasakojau, kur pasiliko brolis. Tėvas išvažiavo, bet greitai grįžo, nes vokiečiai su sugautais vyrais iš kaimo išvažiavo.
Brolis grįžo tik po mėnesio. Jiems kasant apkasus už Raseinių, puolė sovietų armija. Vokiečiai atsitraukė, o sugaudyti vyrai išsislapstė ir, frontui nutolus, grįžo į namus.
1944 m. vasaros pabaigoje pusseserės Kišonaitės-Staškienės sodyboje susipažinau su jos giminaičiu Lietuvos kariuomenės majoru Kaziu Bandžium iš Ažytėnų kaimo. Jis kartu su šeima slapstėsi toje sodyboje.
□Kunigo P.Gaižausko pirmųjų šv.Mišių šventė 1938 m. Viduryje sėdi kunigas, šalia jo motina Ona Kvedaraitė-Gaižauskienė ir tėvas Apolinaras Gaižauskas. Iš dešimties Gaižauskų vaikų keturi sūnūs: Antanas, Jeronimas, Andriejus ir Simonas žuvo partizaninėje kovoje. Tarp tėvų stovi Balys Kvedaras (buvęs politkalinys, 1962 m. žuvo Intoje 9 šachtoje) ir dvylikametis Donatas Kvedaras (pirma gyvenimo nuotrauka)
□Pajeslio bažnyčios “kariuomenė" dalyvaujanti Šv.Velykų iškilmėse. Antanas Kvedaras sėdi pirmas iš dešinės
Išsikalbėjome apie tai, kas vyksta, ką daryti, o kai sužinojo, kad aš vokiečių okupacijos metais jau mokytojavau Rūkų kaime, beveik įsakmiai patarė nesislapstyti, o pasistengti gauti “baltą bilietą”, t.y. atleidimą nuo karo prievolės. Iš jo sužinojau ir tai, kad mokytojai tokias privilegijas gaus.
Nuvykau į ką tik suorganizuotą Kėdainių švietimo skyrių ir gavau paskyrimą į Rūkų kaimo mokyklą vedėjo pareigoms, nes tos mokyklos vedėjas buvo pasitraukęs į Vakarus. Kariniame komisariate gavau pažymą, kad laikinai atleidžiamas nuo šaukimo į armiją.
Rugsėjo pabaigoje gavau patalpas mokyklai Jankūnų kaime, nes senoji mokykla karo metu buvo apgadinta. Pradėjau dirbti. Greitai mane susirado mokyklos kaimynas Lietuvos kariuomenės karininkas Vladas Pabarčius iš Pakarklių kaimo, kuris jau organizavo partizanų būrius, bet jam trūko patyrusių kariškių - puskarininkių, viršilų, galėjusių jaunuolius pamokyti įvairių kariškų įgūdžių. Pabarčius nurodė nueiti pas jam žinomus buvusius Lietuvos kariuomenės karius ir kviesti juos partizanų apmokymui. Sužinojęs, jog aš pažįstamas su majoru K.Bandžium, paprašė organizuoti jų susitikimą ir ryšių reikalams davė man savo dviratį. Jiedu susitiko ir vėliau sutartinai vadovavo partizanų būriams: vienas Krakių-Gudžiūnų apylinkėse, kitas - Pajieslio, Pernaravos, Pašušvio krašte.
1944 m. rudenį (lapkričio pabaigoje) vieną naktį į Rūkų pradinę mokyklą atėjo buvęs mano klasės draugas Aloyzas Dalbokas. Jis pasisakė, kad prieš keletą dienų jį su grupe parašiutininkų, apmokytų Karaliaučiaus diversantų mokykloje, nuleido netoli Panevėžio, Žaliojoje girioje, bet juos išsklaidė užpuolę sovietų kareiviai. Dalbokas atvyko ieškoti ryšio su partizanais savo krašte, prie Krakių. Po keletos dienų aš jį suvedžiau su ltn.Vladu Pabarčiumi.
Dalbokas atvyko apsirengęs raudonarmiečio uniforma, ginkluotas rusišku automatu, turėjo raudonarmiečio dokumentus Aloyzo Liepsnonio vardu. Jis paprašė, kad nueičiau į Krakių miestelį, kur gyveno jo motina, broliai ir papasakočiau apie jo atsiradimą Lietuvoje, paprašė, kad brolis Jonas jam atvežtų knygas, kurių turėjo nemažą bibliotekėlę. Aš tas knygas paslėpiau mokyklos bibliotekėlės knygų spintoje.
Vladas Pabarčius iki savo žūties - 1945 m. vasario 15 d. - dažnai atjodavo su savo bendražygiais: Vladu Kuročka, Vladu Lebedžiu ir Aloyzu Dalboku. Atnešdavo atsišaukimų, duodavo užduotis: gauti vaistų, nuvykti pas jiems reikalingus žmones ir pranešti apie Krakėse esančių kariškių pasirodymą, stribų pajėgas.
Be mokytojo pareigų, buvau paskirtas Rūkų kaimo skaityklos vedėju. Kad galėčiau neįtariamas važinėti po kaimus, įsidarbinau sąskaitininku AMNP (arklių-mašinų nuomos punkte), kuris priklausė Gudžiūnų MTS. Visuose darbuose dirbau neilgai, nes 1945 m. balandžio 27 d. iš Kėdainių Švietimo skyriaus gavau kvietimą atvykti į Krakes susitikti su mokyklų inspektoriumi.
Mokiniams pranešęs, kad tą dieną pamokos bus po pietų, nuvykau į Krakes. Vietoje švietimo inspektoriaus susitikau su... Kėdainių r. NKGB skyriaus viršininku kapitonu Rugieniu Krakių miestelio vaistininko Žemvydo name. Kapitonas Rugienis (taip prisistatė, nes apie jį anksčiau nieko nežinojau) buvo civiliais rūbais ir visai nepanašus į kariškį. Paaiškino, kad žino apie mane daug: tėvai buožės, gyvena Šmotiškių kaime, kad aš mokytojauju, neturėdamas mokytojo diplomo, kad aš buvęs Krakių gimnazijos mokinys, kad mano klasės draugas Aloyzas Dalbokas buvo pabėgęs į Vokietiją, šiuo metu partizanauja Krakių apylinkėse ir jiems - NKGB -reikia jį sugauti, o tai padaryti galima su mano pagalba. Neleisdamas nė prasižioti, jis tęsė toliau: “Tau laikinai teks mesti visas tarnybas ir eiti į mišką, į Dalboko vadovaujamą būrį. Kiek ten teks būti, priklausys nuo tavęs - jei gerai padėsi, tai mes jį sugausime greitai ir vėl galėsi mokytojauti kur tik panorėsi - Mažeikių, Zarasų ar Vilniaus rajonuose, nes toje pačioje vietoje, pats supranti, - netiks... Pasistengsim, kad lengvai gautum mokytojo diplomą. Mes tai galime nesunkiai padaryti”. Savo ilgą kalbą baigė klausimu: “Ar viskas aišku?”
Man buvo aišku, ko iš manęs norima, nes lai buvo verbavimas. Kaip išsisukti? Į tokią padėtį patekau pirmą kartą, nes apie tai nieko nebuvau nei girdėjęs, nei skaitęs - man tuo metu buvo tik 19 metų. Gyvenimo patirtis menka, aplinkybės nepavydėtinos. Karštligiškai galvojau, kaip atsikratyti pasiūlymo, kaip greičiau išeiti ir su kuo nors pasitarti. Laiko nebuvo, o verbuotojas įsistebeilijęs žiūrėjo čekisto žvilgsniu ir laukė. Žinoma - mano sutikimo!
Pradėjau aiškinti, kad į mišką eiti nenoriu - ten šaudo, žudo. Štai neseniai Krakėse ant aikštės grindinio gulėjo Pabarčiaus būrio partizanai. Man patinka mokytojo darbas. Aš net šautuvo neturėjau rankose.
Vokiečių okupacijos laikais, kai mane pašalino iš gimnazijos, siūlė eiti į vietos policiją - atsisakiau, nes man nepriimtinas smurtas, prievarta, žudymas ir pradėjau mokytojauti. O be to, kaip aš paaiškinsiu partizanams, dėl ko atėjau į mišką, ko man pas juos reikia? Dirbu mokytoju, turiu “baltą bilietą”, vokiečių okupacijos metu nieko “neprisidirbau”. A.Dalbokui - kitas reikalas. Jis mokėsi Plechavičiaus karo mokykloje, Krakėse, dirbo saugume...
Į mano argumentus, tiksliau atsisakymą būti užverbuotu, vietoje “saldainiuko” (diplomo) parodė “rykštę”. “Tavo “baltas bilietas” yra laikinas. Atsisakysi - mokytoju nebūsi, eisi į raudonąją armiją, o ten irgi šaudo ir ne tik šautuvai, bet ir patrankos, iš lėktuvų mėto ne duonos kepalus. Tėvai-buožės-nespėjome išgabenti 1941 metais. Tai bus galima padaryti dabar. Galvok.”
Ką prigalvoti? Kaip greičiau iš čia ištrūkti? Pakartojau, kad partizanai nekvaili ir suabejos, ko aš atėjau į mišką, o be to, kaip aš išeisiu iš miško ir atnešiu pranešimą? Kas mane išleis? Kaip paaiškinti, kur einu? Verbuotojas sušvelnėjo, “paslėpė rykštę”. “Man aišku, kad tu nepatyręs, ne viską supranti, tad klausyk, kaip tai daroma. Dabar eisi į savo mokyklą ir toliau dirbsi. Viską paruošę, atsiųsime pas tave darbuotoją, kuris praneš, kad ateisime tavęs “suimti”. Prieš tai tu “pabėgsi”. Mes tavo mokykloje “padarysime kratą” ir paliksime “slapukus”, kuriuos vietiniai žmonės pastebės. Apie tai pasklis gandas. Tu nueisi į būrį be įtarimų būsi priimtas. Dėl pranešimų: pas tave ateis tas pats patyręs darbuotojas. Jis kartu su tavimi apeis apylinkes, kuriose vaikšto miškiniai ir numatysite “pašto dėžutes” - po akmeniu ar medžio drevėje, prie tvoros ar ant stulpo. Taigi - lauk mūsų darbuotojo. Apie pokalbį niekas neturi žinoti, net tavo tėvai. Supratai?”
Viską supratau. Išėjau linksmesnis negu pokalbio metu, bet ką daryti: važiuoti pas tėvus ir įspėti juos, kad gresia pavojus, ar susisiekti su Kuročka, Dalboku ar Jonu Jasinevičiumi, mano kolega ir kaimynu, Gražiškių-Jakubaičių kaimų mokytoju?
Karininkui Vladui Pabarčiui žuvus, subūręs likusius partizanus, pradėjo vadovauti Vladas Kuročka-Dūdelė, kuriam padėjo Vaclovas Gudaitis-Rasas ir Aloyzas Dalbokas-Imperatorius, Negusas. Kuročka, neturėjęs karininko laipsnio, svarbiausią dėmesį skyrė partizanams. Jo taktika buvo saugoti savo žmones, neprovokuoti išpuolių prieš okupantus. Partizanai buvo išskirstyti nedidelėmis grupėmis ir tik svarbesniems žygiams buvo sutelkiamos didesnės jėgos.
Tokiai taktikai priešinosi A.Dalbokas-Imperatorius. Jis buvo baigęs Karaliaučiaus vokiečių diversantų mokyklą, 1944 m. parašiutu išmestas partizanų būrių organizavimui Lietuvoje, be to, labai mėgo vadovauti. Mes su juo mokėmės Krakių pradžios mokykloje nuo 5 skyriaus ir, kaip dauguma mokinių, žaisdavome “karą”. Jis jau tada buvo “abisinų vadas Negusas”. (Tuo laiku vyko karas tarp Italijos ir Abisinijos, o mūsų simpatijos buvo užpultųjų abisinų pusėje. Todėl ir savo partizanišką slapyvardį pasirinko Negusas-Abisinijos Imperatorius.)
Viename pokalbyje su V.Kuročka ir V.Gudaičiu patariau jiems kreiptis į mokytoją-karininką Joną Jasinevičių, kad jis sutiktų vadovauti būriui. Jasinevičius sutiko su sąlyga, kad liks Gražiškių-Jakubaičių mokyklos mokytojas, o vadovaus partizanų būriui. Jo pirmuoju pavaduotoju buvo paskirtas V.Kuročka-Dūdelė. V.Gudaitis-Rasas tapo antruoju pavaduotoju. Kuročka su juo sutarė. A.Dalbokas-Imperatorius tapo štabo propagandos ir informacijos skyriaus vadovu.
Taigi klausimas: ką daryti? Kur Gudaitis, Kuročka ir Dalbokas - nežinau. Nutariau grįžti į mokyklą, kur jau turėtų būti susirinkę mokiniai, pravesti pamokas, o pavakaryje nueiti pas Joną Jasinevičių į jo mokyklą, kuri buvo netoli nuo manosios. Su juo pasitarti, o po to nuvažiuoti pas tėvus.
Išėjęs iš to buto, miestelyje nieko iš pažįstamų nesutikau, nes tuo metu vyko pamokos gimnazijoje. Grįžau į savo mokyklą, kur krykštavo į pamokas susirinkę vaikai.
Jaučiausi pavargęs ir išalkęs. Šeimininkės Supronienės paprašiau, kad paruoštų pietus. Sėdau valgyti, o tuo metu atėjo kažkoks vyriškis ir paklausė, kur mokytojas. Vaikai atvedė į kambarį, kur pietavau. Jis pasiūlė pasikalbėti. Nuėjome į mokyklos klasę. Svečias prisistatė: “Aš kapitono Rugienio darbuotojas. Jis kviečia tave skubiai į Krakes”. Paaiškinau, kad tik prieš keletą valandų su juo kalbėjausi ir pasakė viską, ką norėjo, kad aš pavargęs, mokiniai laukia pamokų ir niekur neisiu. “Tada aš turėsiu tave nuvesti, nes vykdau jo įsakymą”. Matyt, kad argumentas būtų svaresnis, pakėlė savo švarko kampą ir patapšnojo per pistoletą.
Vėl visi mano planai griūva! Turiu paklusti, nes jėga - jo pusėje, o mano revolveris, kurį “dėl viso pikto” prieš keletą savaičių paliko V.Kuročka-Dūdelė, kabojo lauke už mano kambarėlio langinės...
Išėjau su tuo “veikėju” iš klasės. Vaikams pasakiau, kad pamokų nebus, ir jie krykšdami išsibėgiojo į namus, o aš su “darbuotoju” nužingsniavau Krakių link. Einant pro buvusį Jaugilių kaimo parką, mano palydovas atkreipė dėmesį į besislapstantį už medžių žmogų ir prasitarė: “Gaila, kad neturiu automato - patikrinčiau, kas tai per tipas”. Netoli Jaugilių ežero sutikome porinį vežimą, važiuojantį Gudžiūnų link. Aš pagalvojau: gaila, kad važiuoja ne į tą pusę - pavėžėtų, bet po kelių minučių mus pasivijo tas pats vežimas su vežėju ir dar vienu vyru šalia jo. Mano “bendrakeleivis” paprašė: “Dėde, pavėžėk į Krakes”. Vežimui sustojus, “bendrakeleivis” įsėdo, o aš įšokau į vežimą, kuriame buvo truputis šieno, bet... slystelėjau ir po sėdyne pamačiau automato buožę, kurią tarp kojų laikė šalia vežėjo sėdėjęs vyras.
Tapo aišku: čia jau rimta palyda! Aš suimtas... Vyras, kurį pastebėjome tarp medžių, mus lydėjo nuo mokyklos. Kalba nesirišo. Tuos du kilometrus važiavome tylėdami. Privažiavus Krakių miestelio kapines, man prisistatęs “darbuotojas”, liepęs vežėjui sustoti, pakvietė išlipti ir pasakė: “Mane čia pažįsta. Tu eik vienas. Rugienis tavęs laukia milicijoje. Žinai kur”.
Ėjau kelkraščiu. Kiek atsilikęs ėjo mano naujas pažįstamas. Beveik šalia važiavo mus pavėžėjęs vežimas su vežėju ir vyru, turėjusiu automatą...
Priėjęs Krakių miestelio aikštę, pasukau į kairę ir paspartinau žingsnį. Vežimas nuvažiavo tolyn, bet už nugaros išgirdau: “Ne ten eini. Milicija - tiesiai”. Nuėjau tiesiai. Prie milicijos namo durų sargybinis paklausė pas ką. Atsakiau: “Pas Rugienį”. “Į antrą aukštą”. Užlipu. Durys atidarytos. Kabinete sėdi “švietimo skyriaus inspektorius”...
Nežinau, ką pasakiau įėjęs, bet kpt.Rugienis atsistojo, paėmė ant stalo gulėjusį pistoletą, priėjo prie manęs ir pistoleto plokštuma trenkė man į galvą. Sužaibavo akyse. Matyt, trumpam netekau sąmonės. Prabudau šlapias - buvau aplietas vandeniu, kad greičiau atsigaučiau. Prasidėjo tardymas. Iš 1945 m. balandžio 27 dienos nedaug ką prisimenu. Tai buvo pirma mano ilgo nelaisvės kelio diena. Prisimenu šiuos Kėdainių NKGB viršininko Rugieniaus žodžius: “Mirtį sėjai, mirtį pjausi”. Jis tai
citavo iš Švento Rašto, nes kažkada mokėsi kunigų seminarijoje, bet 1940 m. tapo čekistu. Citatą pritaikė dėl to, kad prieš savaitę ar dvi A.Dalbokas man įdavė Krakėse išplatinti keletą atsišaukimų “Į Lietuvos judus”. Atsišaukime grasoma, kad lietuviai nestotų į NKVD būrius, o kas įstojo - išeitų, nes “tolimesnis pasilikimas juose bus laikomas tėvynės išdavimu. Atlyginimas vienas - mirtis!”
Į Lietuvos judus
Visais laikais ir visose tautose užtinkami žmonės, kurie, paniekinę savo tautą ir pamynę savo sąžinės balsą, eina tarnauti svetimiesiems. Priešas žino, kad geriausia tautą užsmaugti jos pačios rankomis. Jis randa tos pačios smau-
giamos tautos narių, išgamų, kurie už kelis judošiškus rublius, už karjeros pakopą ar asmeniško keršto vedami persekioja ir žudo savo brolius. Tokiu būdu tautą išnaikinti lengviau. Ji žūsta savo brolių, vaikų smaugiama. Šiandien mes matome tą patį. Nupirkti už kelis skatikus, vedami aklos neapykantos ar aistros žudyti, bei saugoją savo menką kailį, po visus miestus, miestelius ir kaimus siaučia okupantų užsiundyti lietuviškų judošių būriai. Tai “garbingoji milicija”, istrebiteliai, NKVD ir kiti. Tai - tautos atmatos, recidyvistai. Šių eilėse yra ir tokių, kurie drebėdami dėl savo kailio arba kitų aplinkybių verčiami įstojo į okupantų lietuvių tautai naikinti organizuojamus naikinamuosius būrius. Jokie tikslai, jokie pasiteisinimai nepateisina stojimo į panašius būrius. Visi lietuviai, kurie nėra savo rankų sutepę brolių krauju ir kurie į miliciją ar į naikinamuosius batalionus stojo norėdami išvengti mobilizacijos arba verčiami kitų aplinkybių, įpareigojami iki š.m. balandžio 15 d. pasišalinti iš tų būrių. Tolimesnis juose pasilikimas bus laikomas tėvynės išdavimu. Atlyginimas vienas - mirtis! Jūs parsidavėte okupantams tada, kada tauta veda savo likiminę kovą. Jau daug kartų mūsų žemę trypė svetimieji. Jau daug jų čia atėjo ir išėjo. Išeis ir tie. Jūs čia liksite. Pabėgs ir tie, kurie jus stūmė plėšti ir žudyti, ir jūs tikrai liksite ir turėsite duoti savo kruvinų darbų apyskaitą. Ar jūs pagalvojote, kokie bus apyskaitos rezultatai? Jau laikas apie tai pagalvoti! Jūsų įspėjimas rimtas ir paskutinis. Jam paremti bus vartojamos ranka jos. Laikas susiprasti.
Lietuvi, šalin iš milicijos ir istrebitelių būrių. Kol dar ne vėlu - nusiplaukite kruvinas rankas ir sąžinę. Tolimesnis pasilikimas priešo eilėse- sau mirties sprendimo pasirašymas.
Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva!
1945.IV.6 LLA Vanagai
Apylinkės štabas
Už šio atsišaukimo platinimą buvau nubaustas 8-eriems metams lagerio.
Pasirodo, aš nežinojau, kad prieš tris dienas buvo suimti trys tų atsišaukimų platintojai: Vladas Draudvila, Feliksas Štaras ir Vytautas Ra-čys.
1945 m. balandžio 24 d. apie 18 val. prie Krakių malūno gyvenanti Genė Bebrauskaitė pamatė du vyrukus klijuojant popierius ir nuėjo prie malūno. Išėjo malūno vedėjas Čižas, finansų inspektorė Dabrovolskaitė. Perskaitę lapelį, suprato, kad tai antitarybinis atsišaukimas. Vyrukus, nuėjusius kapinių link, jie pažino. Vienas jų buvo Krakių gimnazijos mokinys Štaras, gyvenęs pas siuvėją Petrauską. Štaras buvo suimtas ir tardomas pasakė, kad antras buvo jo draugas Račys, kad jie išklijavo lapelius prie bažnyčios, prie malūno, prie valsčiaus ir kapinėse. Dar pasakė, kad atsišaukimus gavo iš Krakių gimnazijos mokinio Vlado Draudvilos.
Vladas Draudvila per tas dvi dienas neprasitarė, kad atsišaukimus gavo iš manęs, bet iškvietus į tardymą jo tėvą, paminėjo mano pavardę. Matyt, tėvas ėmėsi griežtai įkalbinėti sūnų, o gal jam pažadėjo viską dovanoti, nes kitas Draudvilo sūnus buvo žuvęs kaip raudonosios armijos kareivis. Tik vėliau, man draugaujant su klasės ir bylos draugu Vladu Draudvilu, jis prisiminė, kad, pasakius mano pavardę, Rugienis metė jį tardyti ir išbėgo iš kabineto. Tai buvo 1945 m. balandžio 27 d. po pietų.
Turbūt baigęs mane “verbuoti” ir papietavęs, Rugienis ėmėsi tardyti Draudvilą kartu su išsikviestu jo tėvu. Supratęs, kad paleido “nusikaltėlį”, skubiai suorganizavo du savo darbuotojus, pagriebė pirmą pasitaikiusį ūkininką su vežimu ir mane “surišo”. Paklaustas, iš ko gavau tuos atsišaukimus, pasakiau, kad iš Algio Masio, gyvenančio Rūkų kaime, kuris jau sausio mėnesį buvo žuvęs. Jie sužinojo, kad Masio gyvo nėra, tada pasakiau, kad atsišaukimus gavau iš Dalboko ir kurį laiką buvau ramus: į tardymus nekvietė.
Nežinau, kodėl iš karto nesakiau apie Dalboką - jis tuo laiku buvo miške, laisvas ir ginkluotas, MGB nieko negalėjo jam padaryti, o kai 1947 m. pavasarį aš, parvežtas iš Vorkutos pertardymui, turėjau su juo akistatą (LYA. B.P.14871. L.224). Dalbokas jau buvo smogikų būrio vadas ir apie mane pripasakojo daugiau negu buvo iš tikrųjų.
Prie mūsų keturių bylos dar prijungė LLA vadą mokytoją Joną Švėgždą, pagal “nusikaltimo svorį” antru ėjau aš, Donatas Kvedaras, trečiu -Vladas Draudvila, paskui Algis Čepas, Zenonas Gineitis, Feliksas Štaras, Vytautas Račys ir Bronius Sinickas.
Tardymas truko trumpai, bylos neužbaigė ir po dviejų mėnesių be teismo nuosprendžio išgabeno į Vorkutą.
1945 m. birželio 28 ar 29 d. mus, kelis tūkstančius kalinių, iš Kauno kalėjimo “pakrovė” į traukinį. Buvo labai karšta vasara. Kauno stotyje stovėjome labai ilgai. Motinos, tėvai, atvažiavę su siuntiniais ir neradę savųjų kalėjime, sužinojo apie ešeloną, stovintį Kauno geležinkelio stotyje, atėjo prie vagonų ir šūkaudami ieškojo savų. Sargybiniai vijo tolyn, bet atkaklūs žmonės, atvažiavę iš tolimų vietovių, norėjo perduoti saviems truputį maisto.
Po kurio laiko, matyt, ešelono viršininkui leidus, sargybiniai ištempė už kampų paklodę, ant kurios ėmė rinkti siuntinius iš laukiančių žmonių. Iš mūsų vagono buvo atvažiavusios Račio ir Štaro motinos. Jos susišaukė su savo vaikais (jiems buvo po 16-17 metų), sargybiniams parodė, ką deda (viena jų, perlaužus duonos kepalą, įdėjo pinigų). Paklodė su visu turiniu buvo įmesta į vagoną. Prieš tai, žinoma, buvo patikrinta, ar nėra peilių, kitų pavojingų daiktų, ir gyvulinio vagono durys užsitrenkė. Prie dovanų pirmiausia pripuolė sargybos paskirtas vagono vyresnysis su savo “chebra”. Visi buvo teisti arba tardomi, daugiausia iš “štrafnoj” bataliono, kurie plėšikavo ir žudė Vokietijoje tuojau po karo. Jų buvo dešimt ir vienas Lietuvos čigonas. Pradėta daryti tvarką: lašiniai, dešros, taukai - į jų maišą. Džiūvėsiai, duona - “pasiimkit jūs, fašistai”. Man niekas nieko neatvežė, bet bendrabyliams motinos buvo atvežę didelius siuntinius, o be to, daug žmonių, neradę savųjų, nenorėdami maisto vežtis atgal, atidavė viską į bendrą katilą.
Jau gerai mokėjau rusų kalbą, tad priėjau ir pasakiau, kad čia yra vaikai, kuriems priklauso dalis lašinių ir dešrų. Su keiksmu buvau pavarytas. Tada pakalbinau kelis stipresnius vyrus, kad eitume prie jų užimtų gultų su ultimatumu ir pasidalytume visi teisingai, neišskiriant ir “štraf-nųjų”, nors jų motinų stotyje tikrai nebuvo...
Ešelonas iš keliasdešimt vagonų pajudėjo. Mūsų vagone - apie 80 žmonių, tarp kurių apie dvidešimt pagyvenusių ir keli nepilnamečiai, sėdėję ant savo krepšių. Jiems nerūpėjo kitų reikalai...
Mes, šeši vyrai, priėjome prie “štrafnųjų” užimtų gultų ir reikalaujančiu tonu pakartojome, kad maistą reikia sąžiningai padalyti tiems, kurie jo neturi, kad esame vienodo likimo, kad važiuojame į nežinią ir t.t. Jie klausėsi neilgai, pakilo, iš po maišų išsitraukė lentgalius su vinimis ir trenkė kur kam pakliuvo. Pasirodo, jie “apsiginklavo” išardę vagono “tualetą”, kuris buvo sukaltas iš keturių 12-14 cm pločio lentelių. Vienam mūsų sulaužė ranką, kuria prisidengė nuo smūgio, buhalteriui pataikė lenta su vinimis į galvą. Jis apsipylė krauju. Man taip pat smogė, bet kryptelėjau ir gavau per “Adomo obuolį”. Užėmė kvapą... Buvom sumušti, nugalėti. Jie mus terorizavo visą kelionę iki Vorkutos: atėmė vertingesnius daiktus, nedavė vandens, kurio gaudavome po keletą kibirų visam vagonui, o jie tuo vandeniu prausdavosi, neduodavo duonos davinio-“paikės”. Vėliau, ešelonui pritrūkus duonos, gaudavome virtų kviečių, kurių banditai neėdė, o kiti ešelono broliai pasidalindavo su mumis. Vienas meno mokyklos studentas, sutaupęs truputį vandens, duodavo man.
1945 m. liepos 11 dieną pasiekėme Vorkutą. Aš buvau iš bado labai nusilpęs, bet kitame vagone tvarkingai važiavo bendrabyliai klasės draugai, mokytojas Švėgžda ir mane pamaitino savo maisto likučiais. Atsigavau greitai. Buvau tik 19-os metų...
Toliau - Vorkutos 7-a šachta, iš ten - į 29-ą šachtą patekauu su klasės draugu Zenonu Gineičiu, kurį po metų ir kelių mėnesių paleido. Vėliau jis baigė miškininkystės mokslus ir buvo girininku-miškų taksatorium Sibire. 1975 m. mirė ir palaidotas Krasnojarske.
Apie gyvenimą Vorkutoje jau daug parašyta, bet apie 29-ą šachtą ir lagerį labai nedaug. Dešimties metų kelionėse per lagerius tokio neradau.
1945 m. liepos mėn. pabaigoje apie 300 kalinių iš 7-os ir kitų šachtų pėsčiomis nuvarė į 29-os šachtos lagerį, kuriame buvo naujas lageris - trys ar keturios brezentinės palapinės, du ar trys “stacionarūs” pastatėliai: virtuvė, maisto-rūbų, sargybos ir lagerio viršininko namukas. Lagerį radome tuščią, prieš mus buvo, rodos, vokiečių kareiviai-belaisviai.
Visi buvome lietuviai. Gal ir buvo koks vienas kitatautis, bet aš neprisimenu. Lagerio “valdžią” į savo rankas “paėmė” lietuviai: darbų skirstytojas buvo Baltenis, duonos pjaustytojas - Adamonis, gydytojas - Vy-
□Donatas Kvedaras. a.Vorkuta, šachta Nr.8, 1953 m.
□b.Pirmoji diena laisvėje. Vorkuta, 1955 m.
□c.Inta, šachta Nr.11, 1959 m.
tautas Stonys, sanitaras - A.Bloznelis, rūbų sandėlio vedėjas - Antanas Brėklys, maisto sandėlio vedėjas - Antanas Kniukšta (buvęs “Sakalo” leidyklos direktorius), advokatas Balkonas, studentas Mindaugas Tamošiūnas. Ideali tvarka - jokių vagysčių, jokių žudynių. Maisto gaudavome mažai, buvome alkani, bet virėjai nevogdavo, tik patys sočiai pavalgydavo ir ateinančius padirbėti darbininkus pamaitindavo (žinoma, ne iki soties). Aš taip pat eidavau, po šachtos darbų vieną ar du kartus per savaitę padirbėti į virtuvę. Buvo žiema, o man vienam tekdavo visam lageriui “prigaminti” iš sniego vandens. Kastuvu atpjauni “kubą” sniego - tiek, kiek gali panešti, - meti į didžiulį 200-300 litrų talpos katilą. Sniegas tirpsta. Pakurstai pakurą ir vėl neši. Iki ryto du katilai turi būti pilni. Nuo paviršiaus nugraibstai “skanumynus”: šiaudus, arklio “obuolius”, virėjų “riestainius”, nes nematai, kas tame sniege įšalę. Pilvo niekam neskaudėjo, nes jis visuomet būdavo tuščias. Už darbą gaudavau gerą samtį sriubos “iš dugno” ir košės su dviguba margarino norma - apie 5 gramus. Priedo gaudavau kukurūzų ar kitokią “zapekanką” ir nešdavau “namo” į baraką savo klasiokui Zenonui Gineičiui, su kuriuo gulėjome ant vienų gultų, užsiklodavome ta pačia vatinuke, o kitą pasiklodavome, batus - po galva, vatines kelnes patraukę žemyn, galus užlenkdavome. Susiglaudus buvo beveik šilta, nors už palapinės dažnai būdavo 40 laipsnių šalčio. Palapinės viduje visą žiemą kūrendavosi “buržuika”.
Zeniukas, uždirbęs duonos (jis eidavo dirbti į kepyklą), parnešdavo gabalą man. Taip ir gyvenome, pasvajodami apie ateitį, prisimindami praeitį, mokslo draugus. Mes ilgai negalėjome parašyti laiškų į namus. Gal dėl to, kad 29-a šachta buvo toli nuo Vorkutos ar dėl kitų priežasčių. 1946 m. retkarčiais parašydavome laiškus, nors nebuvo nei vokų, nei popieriaus. Už duonos gabalą ar už “machorkės” žiupsnelį gaudavome cemento maišų popieriaus, iš kurio suklijuodavome voką.
Vieną laišką aš pasiunčiau į Krakių gimnaziją Vytautui Viržoniui, kuris už mane buvo daug jaunesnis, bet mes sutardavome. Jis buvo gabus muzikai ir vesdavo mano mokykloje muzikos pamokas. Tą trumpą laiškutį parašiau ant beržo tošies, taip sutaupydamas duonos gabalą, o jam pasiųsdamas “suvenyrą”. Aloyzas Domeika, man grįžus iš Šiaurės, tą laišką atidavė.
Vorkutos 29-os šachtos lageris buvo geriausias iš visų apie dešimt
□Donato Kvedaro laiškas Vytautui Viržoniui, rašytas 1946 04 26 Vorkutoje ant beržo tošies savo gamybos rašalu
Uralo pakalnė. 1946 IV 22
Vytuk! Sveikinu Tave su bundančiu pavasariu iš tolimo tundrų krašto, kur aplinkui tik snieguotas Uralas dunkso, kur šaltis už mano metus triskart didesnis, kur pūgos dangų su žeme sumaišo, kur balti kiškiai ir kurapkos, rassamachos (ernio - red.) tebijo, kur medį ir paukštelį tik sapne tematai, kur tvoros žemos, o perlipti sunku, kur viskas kitaip, kaip namuose. Tai ten aš, Zeniukas, ir daug kitų kelionės draugų vargstame - ir dainuojame, juokiamės ir verkiame, keikiame ir meldžiamės. Viliamės ir laukiame sužaliuojant daug žadančio pavasario, užtekant skaisčios saulės, kuri vėl nusileistų negreitai.
Donatas
mano “aplankytų” lagerių. Buvome alkani, bet neišsekę, o gydytojo Vytauto Stonio dėka gavau net dvi savaites “atostogų”. Paskyrė į OK (oz-dorovitelnaja komanda). Nereikėjo dirbti šachtoje.
Šachta buvo tik pavadinimas, o iš tikrųjų tik kasėme pagrindinį šulinį (stvol), kad prisikastume prie anglies klodų. Mums atvykus, buvo iškasta apie 20 m gylio (diametras 8 m). Sustiprinimo komandoje irgi reikėjo dirbti pagalbinius darbus: valyti sniego takus, iškrauti atvežtus krovinius, laidoti mirusiuosius. Man teko lengviausias iš tų darbų - laidoojimas. Lageryje žmonių mirdavo nedaug. Per dvi savaites palaidojome 4 ar 6 kalinius. Man buvo patikėtas laidojimo inventorius - beveik vaikiškos medinės rogutės, kastuvas, kirtiklis ir suplyšęs užtiesalas-paklodė.
Lavonai būdavo sušalę, nes buvo žiema, nuogi, prie jų kojos pririšta lentelė su kalinio asmens pavarde. Uždedi lavoną ant rogučių, pririši, uždengi suplyšusiu apdangalu ir tempi į sargybos būdelę. Lygiu keliu tempti nebuvo sunku - lavonai buvo labai lengvi, atrodė, kad džiovinti. Prie sargybos būdelės sargybinis stuktelėdavo 1-2 kartus dideliu plaktuku į lavono galvą, kad įsitikintų, jog tikrai negyvas. Tokia buvo instrukcija. Šalia atsirasdavo sargybinis, ginkluotas šautuvu, ir pirmyn į vadinamąsias kapines, kurios atrodė labai toli, o iš tikrųjų už kilometro. Tako nebuvo, reikėjo bristi per gilų sniegą ir todėl kelias atrodė toks ilgas.
Kastuvu nukasi apie metro, kartais ilgesnį takelį. Su kirtikliu atskeli keletą gabalų velėnos. Giliau įkasti amžino įšalo žemę, be laužo ar sprogmenų neįmanoma. Lavoną paguldai, apdengi velėnomis, užkasi sniegu ir laidotuvės baigtos. Pavasarį, žemei truputį atšilus, darydavo talkas -“subotnikus” ir lavonus užkasdavo giliau.
Visus bylos draugus po beveik pusantrų metų suvežė į Predšachtnaja lagerį. Patardė, bet bylos nebaigė. Du mano klasės draugus Zenoną Gineitį ir Bronių Sinicką paleido į laisvę, o likusius šešis po keleto savaičių išvežė į Lietuvą pertardymui.
MES JAU LIETUVOJE! PAKVIPO LAISVE!
1946 m. gruodžio 5 d. buvome Kaune, o po dienos ar dviejų - jau Kėdainiuose. Visi buvome alkani, išvargę, bet geros nuotaikos.
Kėdainių KPZ sutikome daug naujai suimtų pažįstamų. Visiems, ypač naujokams, buvo įdomu iš pirmų lūpų išgirsti apie Vorkutą, šachtas, etapus, kalėjimus, lagerius, nes ir jų laukė ta pati lemtis.
Žinoma, mus pamaitino, nes buvome labai alkani, o lašinių ir kaimiškos duonos kvapą per pusantrų metų jau buvome pamiršę.
Niekas nemiegojo nors buvo jau vėlyva naktis. Kai kurie suimtieji sėdėjo ant kelionės maišų, pasiruošę kelionei į Kauno kalėjimą, nes tas pats spec.“Stolypino” vagonas, atvežęs mus į Kėdainius, važiavo iki Šiaulių, o grįždamas rinko kalėjimų suimtuosius ir vežė į Kauno ir Vilniaus kalėjimus.
Ir štai atsidaro kameros durys ir šaukiamos pavardės tų, kurie turi išvykti. Šaukia ir mus visus, kuriuos tik prieš keletą valandų atvežė. Pradėjome rėkti, kad tai klaida!
Niekas jokių paaiškinimų neklausė, aktyvesni gavo per sprandą. Reikia skubėti - traukinys nelauks, o iki geležinkelio stoties nuo kalėjimo apie tris kilometrus.
Mus pradėjo kalėjimo kieme rikiuoti, skaičiuoti, perdavinėti kitiems sargybiniams.
Aš visiškai basas, nes vos tik įleistas į Kėdainių kalėjimo kiemą, nuo kojų nusirišau permirkusias vatinuko rankoves ir trenkiau į sargybos bokštelį...
Rankoves, atėmę veltinius, davė išvažiuojant iš Vorkutos. Vienas jų galas buvo užrištas prie pirštų, kitas - ant blauzdos. Kol kelionė tęsėsi šiaurės keliais, vagonuose nebuvo šalta, bet atvažiavus į Kauną, buvo atodrėkis. Rankovės sušlapo ir buvo labai šalta. Teko žingsniuoti basam per sniego pliurzę, apsuptam sargybinių ir šunų. Ilgokai teko laukti ateinančio traukinio, bet nieko neatsitiko - net sloga nesusirgau. Gal todėl, kad vaidenosi laisvė, ar todėl, kad man buvo tik 21 metai...
Tik Kauno kalėjime sužinojau, kodėl mus taip skubiai grąžino į Kauną. Pasirodo, partizanai užpuolę Trankinių mokyklą, kurioje vyko kažkoks partinių aktyvistų susirinkimas. Partizanai tada sunaikino keletą aktyvistų ir stribų. Po to toje apylinkėje suėmė daug žmonių, kuriems reikėjo vietos kalėjime ir mus, kaip nelabai reikalingus, išvežė atgal į Kauną.
Taip Kauno ir Kėdainių kalėjimuose prasistumdėme visus 1947-uosius metus.
1946 m. gruodžio 25 d. įvyko Labūnavos mušis, o aš tuo metu Kauno kalėjime laukiau pertardymo.
Aloyzas Dalbokas-Imperatorius, vokiečių parašiutininkas, partizanas, pasidavė Labūnavos mūšio metu ir, gelbėdamas savo kailį, “pardavė dūšią” čekistams. Sausio 7 dieną jis parašė atsišaukimą į partizanus, kviesdamas legalizuotis, rašydamas: “Mes laukėme metus, antrus, trečius, tačiau tarybinė valstybė negęsta kaip žvakė, bet šviečia kaip akinanti saulė ir žengia į naujus laimėjimus”.
Dalbokas, matyt, buvo labai užimtas nauja parsidavėlio veikla, nes mane ir kitus pertardymui į Kėdainius atvežė tik 1947 m. balandžio mėn. Tuojau buvau suvestas į akistatą. Nemalonu buvo jį matyti. Apie 30 kalinių, suimtų jo išdavysčių dėka, jau “sėdėjo” Kauno kalėjime. Aš irgi nieko gero nesitikėjau, nes jis buvo garbėtroška, karjeristas ir bailys.
Tardytojas akistatos metu sėdėjo už stalo, uždavinėjo klausimus, rašė. Dalbokas, apsirengęs pusiau kariška rusiška uniforma, su chromo batais laisvai vaikščiojo po kabinetą. Pašnekėdami, parūkydami abu su tardytoju klausinėjo mane. Aš, įspraustas kampe, dar Vorkutos lagerininko išvaizdos nepakeitęs, nes svėriau ne daugiau kaip 40 kg, atsakinėjau. Nesigyniau - kas buvo tai buvo, bet prikalbėjo nebūtų dalykų: kad vokiečių laikais norėjau su juo keistis pistoletais. Pasakiau: “Ką tu išsigalvoji, kam meluoji?” Už jo parodymų nepripažinimą nei grasino, nei mušė. Elgėsi mandagiai.
Pripažinau, kad užeidavo pas mane, kad duodavau jam valgyti, kad kartais apnakvindavau, kad suorganizavau pasimatymą su jo simpatija Irena Digryte, kad gaudavau iš jo atsišaukimus. Per pietų pertraukėlę abu - tardytojas ir Dalbokas - užkandžiaudavo iš vieno stalčiaus traukdami amerikonišką “tušonką”. Man nepasiūlė, nors rijau seilę, nes buvau labai alkanas.
Patardę vėl veždavo į Kauno kalėjimą, kur bylą baigė. Paskui teismai, tai trūkdavo liudininkų, tai įrodymų. Laukdavome kito teismo. Pagaliau, matyt, nusibodome prokurorams ir teisėjams - bylą atidavė svarstyti į Maskvą garsiajai “troikai”, kuri greitai “sutvarkė”: trys gavome po 8 metus, trys - po 5-erius. Man teko 8-eri metai lagerio ir 5-eri tremties. Šiais laikais, peržiūrėdamas savo bylą, radau, kad mokytojui Jonui Švėgždai, klasės draugui Vladui Draudvilai ir man prokuroras prašė duoti 10 metų.
Vienerius metus praleidome Lietuvos kalėjimuose, pranešėme tėvams, pradėjome gauti siuntinius. Gyventi tapo lengviau. Su kitų kamerų kaliniais susikalbėdavome Morzės abėcėlės, laiškelių pagalba. Susirašinėdavome su iš laisvės patekusiais, su mergaitėmis - vieno likimo sesėmis. Buvome jauni ir merginos rūpėjo. Aš per pasivaikščiojimą susipažinau su viena “parapijiete” Rūta - Birute. Iš laisvės laikų turėjome bendrų pažįstamų. Vėliau, ne be mano ir kitų pagalbos, ją ir jos bendrabylius išleido į laisvę. Tuo laiku mes jau buvome Vilniaus Lukiškių kalėjime. Ten, prieš etapą į Rusiją, iš jos gavau kuklų siuntinuką: truputį duonos džiūvėsių, kelis svogūnus, kaimišką sūrį ir gabalėlį lašinių. Tėvai Vilniuje su siuntiniais dar nebuvo aplankę. Buvome alkani ir siuntinuką “sutvarkėme” vienu prisėdimu. Tik sūrio nedaviau ir pats nevalgiau - žinojau, kur važiuosime.
1948 m. vasario pabaigoje iškeliavome iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo ir iš Lietuvos... Greitai pasiekėme persiuntimo punktą - Oršos miesto kalėjimą. Nuvedė į pirtį - ne tiek nusiprausti, kiek parazitus išnaikinti. Tokia tvarka buvo visos Tarybų Sąjungos kalėjimuose.
Tvarkdariai, pečkuriai, visas pirties aptarnaujantis personalas buvo vadinamas “butavikais”. Tai - ne politiniai kaliniai, o daugiausia vagys-’’blatniakai”.
Dauguma iš Lietuvos naujai atvykusių kalinių buvome palyginti gerai apsirengę: kai kas su kostiumais, gerais “smetoniškais” paltais. Aš, grįžęs iš Vorkutos, apsirengiau, apsiaviau, nebuvau apiplyšęs: siuntinyje iš tėvų gavau gerus batus, kortomis iš vokiečių karininko buvau išlošęs gerą milinę, iš kurios kameros siuvėjas man pasiuvo kelnes, madingą palaidinę. Vagys, su kuriais dažnai tekdavo konfliktuoti, mane vadindavo “litovskij” arba “fašistkij blatnoj”.
Vagys pirtyje pradėjo prie mūsų kabinėtis: siūlė savo rūbus ir batus keisti į jų skudurus, vatinukus, suplyšusius kerzinius batus. Sakė, kad mums šiaurėje su jų “rūbais” bus šilčiau, o be to, ten vis tiek atims, o jie dar pridėsiu duonos gabalą arba degtukų dėžutę “machorkos”.
Mes, jau buvę Vorkutoje, žinojome, kad už gerus batus ar rūbus lageryje bus galima gauti geresnį darbą, pažymėjimą iš gydytojo, kad netinkamas darbui šachtoje, arba keletą kepalų duonos ar net cukraus. Todėl į vagių pasiūlymus atsakėme trumpu - “Ne!” Tuomet, žinoma, ne be kalėjimo prižiūrėtojų pagalbos mus, naujai atvykusius, nuvedė į didelę (apie 80 kalinių) vagių valdomą kamerą. Iš karto pajutome, kur papuolu. Vietos kameroje buvo nedaug. Susėdome kameros viduryje ratuku ant savo apytuščių maišelių. Prie langų ir kitose geriausiose vietose buvo įsitaisiusi kameros “valdžia”. Tai matėsi iš jų išvaizdos, tatuiruočių ir elgesio. Aplinkui juos telkėsi būrelis mažamečių nusikaltėlių “šestiorkų”-patarnautojų, kurie apspito mus ir kitus atvykėlius ir pradėjo “kaulyti”: “Daite požratj” (Duokite paėsti). Mes, patys nieko neturėdami ir nesiruošdami jų maitinti, paprašėme atstoti, į ką išgirdome kameros “valdžios” repliką: “Kodėl skriaudžiate “maleńkich”?
Pamatėme, kad jie pamažu keliasi ir ruošiasi kameroje “daryti tvarką”, o po to padaryti “reviziją” mūsų maišeliuose, konfiskuoti rūbus, žodžiu, apiplėšti.
Mūsų būrelyje buvo šeši jauni, neblogai “ginkluoti” vyrai: mano bendrabylis, buvęs Krakių gimnazijos mokinys Algis Čepas (jau miręs) turėjo molinį ąsotį, kuriame buvo gal šaukštas ar du taukų, žemaitis (pavardės neatsimenu) su medinėm klumpėm, Jonas Jasulaitis-Perkūnas, partizanas be kojos, turėjo du ramentus, Kazys Staškevičius iš Ukmergės r. ir Kęstutis Kibilda. Aš turėjau išsaugotą lietuvišką džiovintą sūrį, kurį įdėjau į dvigubos drobės maišelį.
Skubiai aptarę susidariusią padėtį, nusprendėme nelaukti, kol mus apsups ir privers kapituliuoti, nes vagys dažniausiai turėdavo peilius, ylas, skutimosi peiliukus, metalinius strypus. Kol jie mums neįrėmė peilių į gerkles, nutarėme pulti pirmieji.
Visi vienu kartu pakilome. Sušaukau: “Vsie ložys! (Visi gult!) ir visais turimais ginklais smogėme tiems, kurie stovėjo, o ką pirmiausia “išvesti iš rikiuotės, paguldyti” matėsi pagal jų snukius, tatuiruotes.
Mūsų “ginklai” veikė gerai. Pirmiausia sudužo Algio ąsotis, bet liko ąsočio rankena, sulūžo Perkūno ramentai, bet liko jų galai. Žemaitiškos klumpės veikė nelabai efektyviai, bet nesuskilo. Mano “vadovaujamas” lietuviškas džiovintas sūris veikė ilgiausiai, net plyšo dvigubos kaimiškos drobės pailgintas maišelis, bet... tuo laiku mūsų puolimas baigėsi. Keletas priešų, nepaklausę komandos “Gultis!”, jau gulėjo, dar keli keikėsi susiėmę kas už galvos, kas už rankos, daužė į kameros duris ir šaukė: “Fašisty ubi-vajut!” (Fašistai žudo!).
Kameros durys greitai atsidarė. Jose matėsi daug kalėjimo prižiūrėtojų, tarp jų ir karininkų. Vienas iš vagių kompanijos su kraujuojančia galva, galbūt kameros seniūnas, rodė į “užpuolikus”. Visą mūsų būrelį, išskyrus partizaną Perkūną, iš kameros išvedė į karcerį. Pakeliui atsirado kalėjimo ar režimo viršininkas, karininkas su “auksiniais” antpečiais ir kiekvieno iš mūsų rėkdamas klausė: “Srok?” (Kokia bausmė?) Atsakydavome: astuoni, dešimt... “Žvaigždėtas” viršininkas, durdamas pirštu, išrėkdavo: “Budėt dvadcat piatj, fašist!” (Bus dvidešimt penki, fašiste!)
Mes “sėdėjome” karceryje neilgai, negavome žadėtų “dvidešimt penkių” ir buvome perkelti į kitą - politinių kalinių kamerą. Dar apie du ar tris mėnesius ten “ilgai ir laimingai gyvenom...”
Taip mes, lietuviai, laimėjome, kaip dabar susitikę vadiname, “Oršos mūšį”. Dar esame gyvi Kazys Staškevičius iš Ukmergės r., Kęstutis Kibilda, kaip jis sako, “chuliganas iš Šančių”, ir aš. Sužinojau, kad partizanas Perkūnas - leitenantas Jonas Jasulaitis iš Suvalkijos buvo teistas 25 metams, mirė Mordovijos lageryje, o Algis Čepas palaidotas Grinkiškyje.
Mes, trys gyvi “Oršos mūšio” veteranai, gyvename Kaune ir prisimename kaip “davėm” ruskiams, nes daug maloniau prisiminti, kaip “davėme”, o ne kaip “gavome”, o būdavo kad ir “gaudavome”.
IR VĖL VORKUTOJE, IŠ TEN - KOŽVOJE
Iš Oršos jau vasarą daug mūsų vyrų nuvežė į Vorkutą, iš kur mane ir kitus lietuvius, kuriems liko nedaug “sėdėti”, nuvežė keletą šimtų kilometrų į pietus, į Kožvos lagerį ant Pečioros upės kranto.
Patekau į vadinamąjį “sukų” (kalių) valdomą lagerį. Tai - tokie pat vagys, žmogžudžiai, prievartautojai, bet už bendradarbiavimą su lagerio valdžia ar kitokį “tikrų vagių” įstatymų nesilaikymą patekę į “sukų” kastą.
Tarp “vorov v zakone” (tikrų vagių) ir “sukų” lageriuose ir laisvėje vyko mirtina kova. Jie, būdami viename lageryje, žudydavo vieni kitus tol, kol kurie nors paimdavo “viršų” - valdžią tame lageryje.
Pagrindinis darbas Kožvos lageryje buvo traukti iš Pečioros upės atplukdytus medžius, juos “štabeliuoti”, o po to krauti į vagonus.
Patekau į brigadą, kuri traukė medžius iš upės ir “štabeliavo” pagal storį ir rūšį. Buvau paskirtas brigadininko pavaduotoju, nes laisvai kalbėjau rusiškai. Brigadoje buvo keliasdešimt kalinių, daugiausia estų.
Maistas buvo labai blogas. Gyvenimas ir taip buvo liūdnas, o alkanam - dar liūdniau. Jau planavau, kaip nuo pat Vilniaus išsaugotus chrominius batus ir “kostiumą” iškeisti, žinoma, kuo brangiau į duoną, gal net margarino išsiderėti. Jau sapnuodavau, kaip pilna burna valgau duoną, sviestu užteptą ir ... atsitiko bėda: pavogė mano batus, kostiumą ir “parapijietės” Rūtos dovanotas nosinaites. Apmaudui nebuvo ribų - nors verk! Pradėjau klausinėti, gal kas matė, gal pardavinėjo kas? Jokių rezultatų! Tik vienas barako tvarkdarys pašnibždėjo, kad žino, kur vagys slepia vogtus daiktus ir parodė po gultais duobę, uždengtą lentomis. Mes gyvenome “zemliankose” (žeminėse). Tai - ilga, smėlyje iškasta ir uždengta stogu duobė.
Aš, kai prie tų gultų nieko nebuvo, pasikvietęs du ar tris lietuvius užnugario apsaugai, slėptuvę atkapsčiau ir ištraukiau daug drabužių ir kitų daiktų, bet nei savo batų, nei kostiumo neradau. Atsiradę daiktų savininkai kai ką pasiėmė, kai kas liko vagims.
Vagys, žinoma, greitai sužinojo, kas darė “kratą”. Pajutau, kad mane stebi. Darbo zonoje pastebėjau, kad brigados teritorijoje atsirado pašalinių, kurie nori susitikti su manimi akis į akį, o dar vėliau sužinojau, kad esu “praloštas”. Tai buvo vagių, ypač prasilošusių kortomis, “stavka”, pavyzdžiui, supjaustyti arba papjauti virėją, kuris “nešeria” vagių, prižiūrėtoją, kuo nors jiems neįtikusį, ar net lagerio viršininką (man pasakojo tokį atvejį).
Pradėjau saugotis: darbe arti neprisileisdavau svetimo nepažįstamo kalinio, nakvoti eidavau į kitą baraką, kartais pasikeisdavau kepurę. (Tada numerių ant rūbų ir kepurės neturėjome.)
Gavau liūdną žinią apie išdraskytą tėviškę, ištremtą motiną ir 4-erių metų brolį Romą. Tėvas su kitu broliu Stasiu slapstėsi, o brolis Antanas išėjo pas partizanus, aš-vagių persekiojamas... Prikals kada nors prie gultų bėgviniais, kaip padarė viename lageryje, o žudikų neišaiškino...
