Partizanai: Istorija ir dabartis

KUR JŲ KAPAI, VIEŠPATIE?

Kazytė Rašimaitė-Stankienė

□ Kazytė Rašimaitė

RAŠIMAI IR ŽEMAIČIAI

Mano gimtinė - Raseinių aps., Šiluvos vls., Tverijoniškės vienkiemis (dvaras 132 ha žemės ir 8 ha miško). Sodyba buvo labai gražioje vietoje - pušynėlyje ant kalnelio, kairiajame Dubysos krante. Įsikūrė čia dar mano senelis...

Mūsų tėvelis Antanas Rašimas buvo visų gerbiamas žmogus. Susikūrus Lietuvai, jį išrinko į seimą. Dar caro laikais, baigęs progimnaziją, mokėsi Rygoje. Kartu su juo mokėsi ir mūsų kaimynų (jie buvo ir tolimi mano mamos giminaičiai) Žemaičių sūnūs: Stasys ir Jonas (partizanų generolo tėvas). Trečiasis jų sūnus - Antanas liko ūkininkauti 24 ha ūkyje Kiaulininkų kaime (4 km nuo mūsų Šiluvos link). Taigi būdami kaimynai, buvo ir artimi bičiuliai - su Žemaičiais sugyvenom tarytum viena šeima.

Jonas Žemaitis buvo pienininkystės meistras, daug metų ištarnavęs Palangoje grafo Tiškevičiaus pieninėje. Jį aš nuo pat vaikystės vadinau Dėduku, o jo žmoną- Mamaite. Dėdukas buvo labai įdomus žmogus. Jis buvo laisvamanis, gyvendamas Palangoje, artimai draugavo su dr.Jonu Šliūpu, bet visada gerbė kitų įsitikinimus, sakydavo: "Gerbkite vienas kitą!.." Mamaitė Petronėlė Daukšaitė-Žemaitienė buvo "kaimo liktarna", taip žmonės vadindavo kaimo mokytojas, vėliau šeimininkavo namuose. Buvo giliai tikinti, bet į bažnyčią kartu su ja visada eidavo ir Dėdukas - visur ją lydėdavo. Jiedu labai darniai sugyveno. Abu vaikus - dukrą Katriutę (g.1904 m.), paskui ir Joną (g.1909 m.) leido į Raseinių gimnaziją. Katriutė tapo mokytoja, visą laiką mokytojavo Šiluvoje. Čia ištekėjo už Rapolo Juškos, miškininko, šaulių būrio vado.

Sūnus Jonas Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune. Ją baigęs, tarnavo kariuomenėje, artilerijos daliniuose. Kaip sumanus, gabus karininkas (mokėjo prancūzų, anglų, vokiečių, esperanto kalbas) buvo pasiųstas mokytis į Prancūziją, kur baigė karo akademiją. Tarnaudamas Klaipėdoje, Jonas Žemaitis buvo vokiečio peršautas; kulka pataikė į plaučius. Lėktuvu jį pargabeno į Kauną, išgydė... Parvažiuodamas šventėms pas savo tėvukus (jie jau nuolatos gyveno Kiaulininkuose), visada parveždavo lauktuvių: kvepalų, puikių dirbtinių (šilkinių) gėlių, kurios buvo madingos - segdavom jas prie vakarinių suknelių. Mudviejų su Katriute nuo savo sesers neskirdavo - visas vienodomis dovanėlėmis džiugindavo. 1940 m., rusams užėjus, Jonas Žemaitis (jau turėjo kapitono laipsnį) buvo paliktas tarnauti "liaudies" kariuomenėje. Tėviškėje beveik nesirodė...

VILNIUS MŪSŲ ! O MES - RUSŲ...

"Anas" - įprastas, ramus ir, atrodė, toks garantuotas - gyvenimas pasibaigė, sugriuvo staiga, nutrūko tarytum styga su 1940 m. birželio 15-ąją šaižiai nuspengusia žinia: "...Penkioliktą valandą rusų tankai pervažiavo Lietuvos sieną..."

Netekome brolio Kazio... Jis buvo šaulys, priklausė Daugodų būriui, kurio vadas buvo geras jo draugas Leonas Dukauskas. Atvažiavo į Tverijoniškę du civiliais vilkintys enkavedistai. Iškratė, išnaršė kambarius, susidėjo visas rastas fotografijas ir Kazį išsivedė. Aš dar bėgau verkdama paskui juos, tai vienas jų sugriebė mane už apykaklės ir šiurkščiai pastūmė atgal. Pasisodino brolį į bričką ir išvažiavo... Gal porai valandų praėjus, atvažiavo visas būrys milicininkų ir kareivių. Pasklidę po sodybą, pradėjo nuodugnią kratą. Krėtė daržines, tvartus: durtuvais badė šiaudus, grūdus svirno aruoduose, visas pastoges, padaržinšalius išnaršė - iššniukštinėjo. Nepamiršo ir spintų, stalčių troboje: kas gražesnio, vertingesnio - į kišenes... Tačiau nesurado nieko, kuo galėtų kaltinti. Paliepė mamai juos pavalgydinti. Pavalgė ir išsidangino. Mes verkėm, jaudinomės ir vis dar vylėmės, kad Kazį paleis - juk jis niekuo bolševikams neprasikalto... Nepagalvojom, kad daugiau jo niekados nepamatysim...

Sužinojom, kad Kazys Raseinių kalėjime: kai jį ten atvedė, tą patį vakarą iš Raseinių dviračiu atvažiavo senukas žvejys Bartašius-Bartusevičius - neva į Dubysą žvejoti - ir užėjo mums apie tai pranešti. Jo sūnus Česiukas tarnavo kalėjime prižiūrėtoju. Norėjom įduoti maisto, bet senukas neėmė, pasakė, jog ir prižiūrėtojus iškrato, kad nieko neįneštų. Sakė, kad Kazys smarkiai sumuštas...

Daug kartų ėjom į Raseinius: su seseria, su mama, bet maisto nepriėmė ir prie kalėjimo iš tolo neprileido. Tik vieną kartą priėmė baltinius, bet ir tų, kaip per Česiuką sužinojom, Kazys negavo... Visos žinios apie brolį buvo tik iš Česiuko Bartašiaus. Vos tik vokiečiai išvijo "raudonąją-nenugalimąją',, iš Česiuko sužinojom, kad Kazį ir kitus politinius kalinius pirmą karo dieną iš Raseinių kalėjimo sunkvežimiais išvežė Grinkiškio link...

Gal savaitei nuo karo pradžios praėjus, Tautušių miške uogavusios moterys Žaiginio klebonui kun.Kazimierui Gabrielaičiui atnešė pavieškelės griovyje rastą aliuminio dubenėlį, į kurį iš išorinės pusės kažkuo aštriu, gal vinimi, buvo įbrėžta: "Mus, 54 politinius kalinius veža nežinom kur. Būkit geri, praneškit giminėms."

Sesuo Katriutė (tuo metu mokytojavo Žaiginyje), iš klebono apie tai sužinojusi, surengė paiešką: spėjom, kad kalinius kažkur čia - miške sušaudė. Ieškoti išėjo daug žmonių. Visą Tautušių mišką išvaikščiojom, bet... nieko neradom. Susitaikėm su mintimi, kad Kazys žuvo, - mišias už mirusį užpirkdavome. Vilties nebeturėjom: juk jei būtųgyvas, būtų atsiliepęs. O tą dubenėlį su įrašu pati savo akimis pas kunigą Gabrielaitį esu mačiusi. Tik po daugelio metų sužinojau, kad Kazys Rašimas mirė Petropavlovsko kalėjime 1942 m. liepos 22 d. iš bado.

1941 m. birželį viską nustelbė baisi žinia: žmones veža! Ištisomis šeimomis. Pateko į tą pirmąjį masinį trėmimą ir Jono Žemaičio sesers Juškienės šeima. Rapolas ir Kotryna Juškos gyveno jau nuosavame name, kurį buvo pasistatę netoli Šiluvos kapinių, prie garsiosios "Šnabės pypkės" pušies. Turėjo tris vaikus: Aušrelę (5 m.), Ramojų (4 m.) ir Rūtelę (3 m.). Kai atvažiavo jų vežti, kilo verksmai, aimanos. Per tą sąmyšį Aušrelė sugriebė už rankutės Rūtelę ir išbėgo į miestelį pas senelius pagalbos. Buvo jau iki kapinių nubėgusios, bet jas milicininkai prisivijo pro skylę tvoroje belendančias. Rūtelę nutvėrė už kojytės ir traukdami ją išnarino. Sužvėrėję niekšai parvilko klykiančias mažyles ir įmetė pas Katrelę į sunkvežimį. Ji su mažamečiais vaikais buvo nugabenta į Tytuvėnų geležinkelio stotį, kur jau laukė gyvuliniai vagonai...

Visą vargingą kelionę Rūtelė be paliovos klykė nuo skausmo, bet pagalbos niekas nesuteikė. Juos nuvežė į Komiją, kur išbuvo daugiau kaip dvidešimt metų. į Lietuvą Juškų šeima grįžo tik 1963 m. O Rūtelė taip ir paliko raiša. Dabar Katrelė jau keli metai kaip mirusi, palaidota Šiluvos kapinėse. Ji ilgai ir sunkiai sirgo: daug metų negalėjo vaikščioti, o vėliau dar ir apako. Kantriai, rūpestingai slaugė ją vyras Rapolas. Nors labai vargo, bet niekam nesiskundė. Po poros metų ir jis atsigulė Šalia Katrelės...

Kai jie buvo tremtyje, Kortkero komendantas pareikalavo, kad visi tremtiniai pasirašytų, jog atvažiavo ten neverčiami - savo noru. Daugelis, bijodami blogesnio, pasirašė. Katrelė pirmoji pasipriešino, pasakė: "Nesirašysiu! Jei norite, galite ir nušauti!.." Apie tai per Katrelės laidotuves savo atsisveikinimo žodyje priminė vienas tremtinys iš Panevėžio. Juškų vaikai: Aušrelė Vilkienė gyvena Kaune, jos vyras inžinierius, irgi tremtinys; Rūtelė Juškaitė - gydytoja Kelmėje; Ramojus gyvena Raseiniuose ir savo tėvo tėviškėje -Šiluvoje...

Po siaubingo pirmojo vežimo nespėjus atsipeikėti ir su baime laukiant antrojo, kurį jau pranašavo būsiant birželio 22-ąją, užgriuvo karas. Užėjo vokiečiai. Raseiniuose, Dikinio name, kuriame beveik metus išbuvo NKVD irštva, įsikūrė vokiečių komendantūra. Ten vertėju dirbo Vladas Martišauskas (žmonės vadino Marcišausku) iš Vilkiškių kaimo, buvęs sesers Katriutės mokinys, labai geras jos pažįstamas. Komendantūros rūsyje Vladas aptiko kelias mūsų fotografijas, paimtas enkavedistų, brolį Kazį suimant. Atvežė jas Katriutei ir pakvietė atvažiuoti - pačiai nuotraukų pasirankioti. "Ten krūvos jų", - sako ir mįslingai pridūrė: "Jums dar šį tą įdomaus parodysiu..." Buvo tai po kokių dviejų mėnesių nuo karo pradžios - rugpjūčio pabaigoje, o gal jau rugsėjį. Sesuo užsuko pas mus, ir abi nuvažiavome į Raseinius. Vladas komendantui paaiškino, jog esame nukentėjusios nuo bolševikų - netekusios brolio, ir paprašė, kad leistų mums rūsyje paieškoti nuotraukų, kurias buvo paėmę enkavedistai. Komendantas išklausė ir leido. Nusileidom su Vladu į rūsį. Jame suversta, pridraikyta įvairių popierių aplankuose ir be jų, dokumentų, fotografijų ir skiaučių. Vladas atkišo seseriai pluoštą prirašytų popieriaus lakštų.

Rašyta lietuviškai, gražiu puošniu kaligrafišku šriftu - raidės, žodžiai tiesiog piešte nupiešti... Abi su Katriute lapas po lapo skaitėme tą rašliavą, ir šiurpas krėtė... Kaip pasiutęs šuo, Šiluvos miestelį iš kiemo į kiemą perbėgęs ir visus apriejęs, Ivanas* pasileido į apylinkes, padorius žmones visokiomis blogybėmis kaltindamas, apskųsdamas. Apie 47 žmones. Gal ir daugiau jų buvo. Iš įskųstųjų prisimenu: Šiluvos kleboną kun.Paulių Katelą, vikarą kun.Kazlauską, veterinarijos felčerį Petrylą, viršaitį Stasį Petravičių, mūsų brolį Kazį. Apie visus panašiai - "liaudies priešai". Brolis Kazys skundžiamas, kad palaiko ryšius su Raseinių karininkais: "Rašinių namai yra karininkų lizdas..."

------------
*Agento pavardė redakcijai žinoma. - Red.pastaba

Tuo tarpu į tėviškę sugrįžo Jonas Žemaitis, jau vedęs, parsivežė iš Kauno žmoną su ką tik gimusiu sūneliu Laimučiu. Kai prasidėjo karas, jis nepakluso įsakymui su bėgančia "nenugalimąja" į rytus trauktis, pasidavė vokiečiams, neilgam buvo Kaune tarnautoju įsidarbinęs. Žemaičiai apsigyveno Šiluvoje, kur Jonas Žemaitis dirbo kooperatyvo vedėju. Vokiečių okupacijos metais iš jo gaudavome pogrindžio laikraštėlių. 1944 m. pradžiojejis įstojo įgen. P.Plechavičiaus Vietinę rinktinę, buvo bataliono vadas. Kai vokiečiai prieš nepaklusnius plechavičiukus griebėsi smurto, Jonas Žemaitis nusimetė uniformą ir slapčia grįžo į Šiluvą. Slapstėsi. Frontui iš Rytų atgriaudžiant, iš Lietuvos nebėgo. Sakė: "Negražu taip žmones palikti vargti, o patiems bėgti geresnio gyvenimo ieškoti..."

1944 m. vasarą iki Dubysos atgarmėjęs ir čia vos ne tris mėnesius vietoje prasimurkdęs frontas "čystai" nugriovė - nupleškino Raseinius. Pafrontėje -rusų užnugaryje "atsikūrusi" sovietinė apskrities valdžia su NKVD ir kitais savo "organais" susimetė į Šiluvos miestelį, kur, frontui tolyn į vakarus nubildėjus, dar metus išbuvo. Atsidūrę to laiko apskrities centro pašonėje, ramybės neturėjome nei dieną, nei naktį. Prasidėjo areštai. Ieškojo ir Jono Žemaičio. Jo žmona su sūneliu glaudėsi pas jo tėvukus ir dėdę Antaną Kiaulininkuose. Žiemop parsirado ir jis pats, frontą kažkur Kėdainių ar Šeduvos krašte praleidęs, ir dabar slapstėsi gerai įrengtoje slėptuvėje savo tėviškėje. Apie jį būrėsi vyrai - būsimieji partizanai.

Apie Joną Žemaitį stribai be perstojo kamantinėjo jo tėvuką - Dėduką. Suėmę veždavosi jį į Šiluvą, tardydavo, gąsdindavo, mušdavo; paskui prigrasinę ieškoti sūnaus, paleisdavo. Taip šešis ar septynis kartus Dėduką tampė. Galų gale kartą išsivežė Jono Žemaičio žmoną. Kai ji jau keturias dienas negrįžo, Jonas Žemaitis susitarė su pažįstamu Šiluvos stribu (gerai nepamenu, lyg tai Verpetinskas jo pavardė buvo), kad jai kaip nors padėtų ištrūkti. Šis savo pažadą ištesėjo. Kai ją, jau sutemus, nuvedė į lauko išvietę, ten jau buvo atplėštos lentos. Jai buvo pasakyta, kad išlindusi bėgtų Žaiginio link iki pušyno, kur jos su arkliais lauks Jono Žemaičio vyrai. Pabėgimas buvo sėkmingas. Ją su Laimučiu išgabeno į Kauną, kur ji svetima pavarde apsigyveno pas pažįstamas seseris - siuvėjas - nuomojo pas jas kambariuką...

Jono Žemaičio tėvai - Dėdukas su Mamaite, matydami, kad jų dėl sūnaus ramybėje nepaliks, iš Kiaulininkų išbėgo. Ir jam pačiam ilgiau pasilikti tėviškėje pasidarė pavojinga. Ūkyje buvo likęs tik dėdė Antanas, tačiau ir jis silpnai matė ir galėjo nepastebėti artėjančio pavojaus. Todėl nuolatos turėjo kas nors iš vyrų budėti sargyboje ir stebėti apylinkę. Berods 1945 m. vasaros pradžioje ir Jonas Žemaitis Kiaulininkus paliko...

Nieko geresnio nebuvo ir pas mus - Tverijoniškėje. Vokiečiai pasitraukdami "iš rankos" užkūrė ir sudegino trobą. Gyventi susikraustėme į svirną. 1945 m. sausio mėn., sulaukęs 75 metų, mirė mūsų tėvelis. Brolis Stasys nuo mobilizacijos dviese su Jonu Mockumi iš Kaulakių k. slapstėsi "lapių oloje" -mūsų miške prie Dubysos, lapių išraustame skardyje, ties upeliukų Airės ir Liolingos santaka išsikastame bunkeryje. Stribams vis aršiau siautėjant, namie nuolat drebėti darėsi nepakeliama. Užsiminiau Jonui Žemaičiui, kad mudviem su Stasiu turbūt reikėtų išeiti į mišką, nes čia gyvenimo nėra ir nebus. Bet jis nepritarė: "Mums ne tik kovotojai reikalingi, bet ir akis, ausis krašte turėti reikia. O Stasys į partizanus netinka - yra bailokas. Geriau tegul iš šito krašto kur nors išvažiuoja..." Kurį laiką brolis dar slapstėsi, jau toliau nuo namų pas siuvėją Antaną Vaitkų, kitapus Dubysos, gyvenantį pamiškėje už Daugodų kaimo. O rudenį jį iš ten išvežiau į Skaudvilę pas pažįstamus pienininkus.

Nepraėjus ir metams, Stasys iš Skaudvilės buvo perkeltas į Tauragės pieninę, o iš ten po kurio laiko pasitraukė į Kretingą. Kai 1953 m. išvežė mūsų mamą, jis išbėgo į Skuodo pieninę, o iš ten - į Mosėdį, kur išgyveno 34 metus. Ten ir palaidotas Gerasimavičiaus pavarde. Galbūt ta pavardė ir pagelbėjo jam išsislapstyti, kai visur ieškojo Rašimo. Prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas, jis užėjo į Mosėdžio parduotuvę, o ten - nauja vedėja besanti, iš mūsų krašto - Naukaimio kaimo prie Žaiginio - Grigaitė. Jį pažino. Po kelių dienų Stasys gavo kvietimą į saugumą. Jį tampė, tardė, bet kadangi sirgo vėžiu, kalėti neteko... Taigi už tai, kad išvengė lagerių ir čia, Lietuvoje, galėjo numirti, turi būti dėkingas savo draugui Jonui Žemaičiui, laiku patarusiam pasitraukti...

Jonas Žemaitis pasakė norįs susitikti su buvusiu Tverijoniškės seniūnu (ir šaulių būrio vadu) Petru Mockumi, kuris tada vis dar vienas slapstėsi. Mat buvo susirūpinęs šio padoraus gero žmogaus likimu. Juos suvedžiau. Atėjo Jonas Žemaitis, lydimas Jono Jurčo (iš Pagojų k.). "Nesislapstyk vienas, Petrai", - sako. - "Vienas pražūsi. Juk tu ir ginklo neturi. Matysi, tave paims ir užkankins. Geriau einam su mumis." Bet Petras pradėjo aiškintis dėl savo tėvų, dėl seserų bijąs: "Juos gali išvežti... per mane nekaltai kentės..." "Aš irgi turiu tėvus, turiu žmoną, mažą sūnų. Bet išėjau Lietuvos ginti, jei reikės, ir žūsiu", - pasakė Žemaitis. - "Jei bijai, geriau neik..." AŠ nesusitvardžiusi pradėjau verkti. "Tu neverk, Kazyt", - sako. - "Pagal išgales, kaip kas galim, padėkim Lietuvai..." Jonui Žemaičiui su Jurču išėjus, Petras apsiašarojo: "Aš bailys! Bailys!.."

Petras Mockus vėliau buvo suimtas, žuvo lageryje. Ir jo artimieji, nors tik 12 ha žemės turėjo, vis vien buvo išvežti... Jono Žemaičio palydovas Jonas Jurčas žuvo partizanuose.

Žemaitis buvo idealistas, savimi mažiausiai rūpinosi. Aš jau buvau iš tėviškės pasitraukusi, bet mama dar lankydavosi savo kraštuose. Užėjo pas ją kartą Jonas Žemaitis, į kurpes (medpadžius) įsispyręs. Mama ir sako jam: "Kodėl nesakai, Jonai, kad apavo žmoniško neturi?" "Suplyšo... man gerai ir su kurpėmis. Galiu ir basas eiti, kad tik laisvę Lietuvai parneščiau", - atsakė. Mama atidavė jam brolių (Kazio ir Stasio) batus, padėvėtus, žinoma. Paskui Klaipėdos turguje nupirkau gerus, tvirtus batus 44 numerio, kad su vilnonėmis kojinėmis galėtų apsiauti. Mama jam nuvežė... Jiems, vardan Tėvynės savęs išsižadėjusiems, gelbėjo kuo išgalėdami, neretai ir paskutiniu kąsniu dalydamiesi, daug dorų žmonių. Padėjom vieni kitiems, kiek galėjome, kol galėjom.

Palikusi tėviškę, retsykiais į tuos kraštus dar nuvažiuodavau. įsiminė man bene paskutinis susitikimas su Jonu Žemaičiu. Jis labai paprastai ir aiškiai pasakė: "Jėgos nelygios. Jei greit nesulauksim pagalbos - žūsim. Stenkitės jūs išlikti, kad žmonės žinotų, kaip viskas čia iš tikrųjų buvo." Ir pridūrė: "Kiek galėsi, pasirūpink mano tėvais, savo simpatija (turėjo galvoje Dėduką, su kuriuo labai sutikdavom)." Atsibučiavę išsiskyrėm. Vėliau tik per mano mamą susižinodavome...

Gausėjant NKVD ir pasieniečių garnizonams, dažnėjant jų siautėjimams, dar labiau suįžūlėjo stribai: terorizavo, plėšė įbaugintus kaimo žmones. Nebuvo dienos, kad neišgirstum apie "ablavas", susišaudymus, žuvimus, areštus. įsiminė Žaiginyje Bankauskų nuteriojimas: stribai tyčia užkūrė ir sudegino visus trobesius. Berods 1945 m. vasara buvo... Su Bankauskaitėmis draugavome, buvo puiki darbšti šeima - trys broliai - geri vyrai ir dvi seseiys; ūkis gražus, tvarkingas...

...Bankauskų sodybai pleškant, viena bobelė pasiplėšti su arkliu atvažiavo. Paknopstom pilną vežimą prisivilko, prisikrovė: išplėštų langų, namų rakandų, šiaip visokio turto - ką besugriebė. O stribai tuo metu plėšė bites -medaus užsimanė. Įsiutintos bitės apspito tos bobos arklį. Tas pasibaidė ir, iš bobšės ištrūkęs, nurūko šuoliais: visą prisiplėštą "skarbą" išdrabstė, į šipulius sudaužė vežimą ir už puskilometrio nuo bičių sugėlimo nugaišo... "Na ir uždirbo! Tai prasigyveno iš svetimos bėdos!" - šaipėsi aplinkiniai... Abi Bankauskaitės pabėgo, vienai buvo peršauta koja...

PROVOKACIJA

Apie 1946 m. pavasarį vieną naktį buvo areštuoti: mano sesers vyras Pranas Teišerskas iš Leonavos kaimo ("buožė" - turėjo 74 ha); malūnininkas (turėjo vėjinį malūną Akmenės kaime prie Žaiginio-Šiluvos kelio); "amerikonas" (buvęs Amerikoje) Einikis; Onutė Stankutė ir jos brolis Petras iš Saugų kaimo ir Žaiginio klebonas kun.Kazimieras Gabrielaitis. Buvo išprovokuoti...

Netoli sesers ūkio Leonavoje ganė karves kaimyno Šatkaus berniukas, kokių 12-13 metų. Priėjo priėjo du ginkluoti vyrai, padavė voką - atseit laišką nuo Jono Žemaičio - ir liepė nunešti Teišerskui, kad tas skubiai perduotų Einikiui. Jokio užrašo ant to voko nebuvo. Teišerskas tuoj, nieko negalvodamas, pasikinkė arklį ir nuvažiavo pas Einikį. Šis čia pat prie jo voką atplėšė ir... rado įdėtą tuščią popieriaus lapelį. Sunerimo, įtarė, kad čia kažkas negera. Dar mėgino tą lapelį pelenais pabarstyti: pagalvojo gal pienu kas parašyta... Nieko! Tada jau suprato, jog tai buvo provokacija - spąstai... Teišerskas susikrimtęs parvažiavo namo. Naktį visus juos su klebonu priešakyje stribai ir surinko - kaip Žemaičio ryšininkus.

Sako, kad tardomi, žiauriai kankinami, visi suaugusieji prisipažino gavę - nešę - vežę tą nelemtą "laišką". O tas vaikas - Šatkiukas, nors buvo sudaužytas taip, kad sveikos vietos kūne nebuvo, po tardymų jį be sąmonės į kamerą įmesdavo, gynėsi nieko nežinąs, jokių "dėdžių" nematęs, jokio "laiško" nenešęs... Visi, kaip "banditų ryšininkai" gavo po 10 metų.

Sesers vyras Teišerskas mirė Taišeto lageriuose Irkutsko srityje 1950 m.

□ Žemaičių šeima Šiluvoje prie Juškų namų. Kairėje stovi Jonas Žemaitis-Dėdukas, Petronėlė Daukšaitė-Žemaitienė-Mamaitė, Ramojus Juška, Jonas Žemaitis, Rapolas Juška, Antanas Žemaitis. Sėdi Kotryna Žemaitytė-Juškienė, Rūtelė Juškaitė, Elena Žemaitienė, Aušrelė Juškaitė

Sesuo apie vyro mirtį ilgai nežinojo, siuntėjam siuntinius, kurie negrįždavo, nors kalinio nebebuvo tarp gyvųjų... Ten pat mirė ir Einikis. Kunigas Kazimieras Gabrielaitis grįžo, bet praradęs sveikatą. Kaip altarista prisiglaudė Joniškyje, esu jį ten lankiausi. Tačiau buvo jau paliegęs ir netrukus mirė. Onutę Stankutę tardymuose žiauriai mušė, buvo ją be gyvybės ženklų prie negyvėlių išmetę. Kai tarp lavonų atsipeikėjusi, pradėjo baisiai šaukti, įvilko atgal... Kalėjo Onutė Baškirijos, Uralo lageriuose. Mirė 1990 m. liepos 8 d. Kankindami jos brolį Petrą, badė jam adatomis panages, širdį visai nuvarė. Vargo jis anglių kasyklose, paskui dar aštuoneris metus tremtyje miško darbuose. Taip širdimi negaluodamas ir mirė 1962 m. liepos 8 d...

Stankai teturėjo 4 ha žemės, vaikai tarnavo pas ūkininkus, mergaitės siūdavo. Bet visa šeima tikri patriotai buvo. O Šatkiukas, girdėjau, yra išlikęs gyvas, inžinieriumi dirba...

Mano sesuo Kotryna Teišerskienė po vyro suėmimo dar porą metų mokytojavo Žaiginyje, Šiluvoje. Prisiminė vienas atsitikimas, jai Žaiginyje dirbant. Raseinių gimnazijoje sesuo mokėsi su tokiu Ignu Gudavičiumi, kilusiu nuo Šimkaičių; jo tėvai buvo turtingi ūkininkai. Gudavičius buvo labai gabus. Baigęs Žemės ūkio akademiją, buvo valstybės išsiųstas studijuoti į Vokietiją. Grįžo su diplomu ir buvo vienintelis Lietuvoje agronomas arklininkas, baigęs mokslus užsienyje. Tačiau greitai kažkas nutiko jo psichikai - jis pradėjo nusišnekėti. Nieko blogo jis nedarė. Mėgo gražiai rengtis, lankyti buvusius draugus, žinojo kur kas gyvena. Iš išvaizdos nebuvo galima ir įtarti jį nesveiką esant.

Jis ateidavo į klasę, atsisėsdavo į suolą ir stebėdavo, kaip sesuo dėsto pamoką. Vaikai jį pažinojo, buvo įspėti, kad svečio neatsargiu žodžiu neužgautų. Kartą į mokyklą įgriuvo stribai, nevietiniai, pripuolę prie Gudavičiaus, pradėjo čia pat klasėje jį mušti. Galimas dalykas, kad kas nors jiems tyčia buvo nurodę - pasakė "banditą" mokykloje lankantis. Mokiniai išsigandę ėmė klykti, o sesuo puolė ginti nieko nesuvokiantį Igną, visa išsikruvino. Stribai sesers aiškinimų neklausė, sumetė abudu į roges ir išrūko į Šiluvą, džiūgaudami, kad banditų vadą, ar tik ne Žemaičio pavaduotoją paėmė... Tik Šiluvoje atsirado Gudavičių pažįstančių stribų. Juos paleido.

Tuo tarpu pasiekė žinia apie netikėtą Jono Žemaičio žmonos mirtį. Ji paliko nėščia ir ryžosi padarė nutraukti nėštumą. Tai padarė kažkokia gydytoja, bet nesėkmingai - prasidėjo kraujavimas. Kambarėlio, kuriame ji su sūneliu gyveno, durys buvo užrakintos, o Laimutis visą dieną verkė ir verkė. Atėjo naktis. Laimutis nesiliovė verkęs. Šeimininkės nutarė atplėšti duris. Žemaitienė gulėjo lovoje jau visai nusilpusi - negalėjo ir atsikelti, o per čiužinį ir grindimis sruvo kraujas. Skubiai iškvietė gydytoją, tas dar kvietėsi pažįstamą profesorių, bet... buvojau per vėlu. Ji mirė. Tikrovės apie ją niekas nežinojo, ir šeimininkės labai nusigando, kai spintoje rado Jono Žemaičio rūbus, uniformą, medalius. Pavojus grėsė ir Laimučiui: jo atkakliai ieškojo saugumas, kad išnaudotų tėvą surandant ir likviduojant...

Kretingoje abu su broliu nuomojom pas davatkėles mažą kambarėlį su virtuvėle; gyvenome Gerasimavičių pavardėmis. Stasys dirbo pieninėje meistro, labai gero žmogaus Ročkaus pavaduotoju. Aš taip pat dirbau pieninėje. Gyvenome labai užsidarę, niekur neidavome.

1948 m. pavasarį iš Šiluvos išvežė mūsų seserį Kotryną Teišerskienę su dviem vyresniaisiais vaikais - Danute ir Algiuku. Nuo ištrėmimo pasilikusius jos vaikus - Eugenijų, Rimantą ir Dalę mama atvežė pas mus į Kretingą. Taip niekur neregistruoti ir gyvenom mudu su broliu ir dar trys sesers vaikai.

Mama dažnai važinėjo į Raseinius, aplankydavo kaimynus, parsiveždavo produktų.

DĖDUKAS ATSIRADO!

Nuvažiavau kartą į Klaipėdą. Eidama pro senąjį turgų, žiūriu - nagi Dėdukas! Adatomis, žiogeliais prekiauja... Apsikabinom, pasibučiavom, apsiašarojom. "Ar Dievas man tave atsiuntė?" - prakūkčiojo suvargęs, sumenkęs Dėdukas. Paskubom nupirkau bandelių, ir abu pėsčiomis, gal 5-6 kilometrus per griuvėsius patraukėm pas Mamaitę. įėjom į jų būdą (kitaip to būsto nepavadinsi). Viduje - iš lentų sukaltas guolis, mažas stalelis, du suoliukai, glėbelis malkų prie krosnelės ir... viskas... Kiek buvo džiaugsmo ir ašarų! Juk aš žinojau, kad jų sūnus Jonas Žemaitis gyvas. Mamaitė bulvių su lupynom išvirusi, turėjo kavos malūnėliu susimaltų sėmenų. Buvo šventė! Vaišinomės, kalbėjomės. O Mamaitė vis klausė manęs: "Ar skanu?" "Skanu", - atsakiau, bet skaudėjo širdį, matant, kad senukai pusbadžiu gyvena...

Pabėgę iš Kiaulininkų senieji Žemaičiai atvažiavo į Palangą, kur iš senų laikų turėjo pažįstamų, draugų. Dar buvo gyva ir prelato Šniukštos sesuo. Pas pažįstamus išsinuomojo kambariuką. Turėjo pinigų, vertingesnių daiktų buvo atsivežę; tyliai sau gyveno... Bet vieną sekmadienį, grįžę iš bažnyčios, rado savo kambarėlį tuščią: nebebuvo visųjų daiktų ir... už sienos su žmona gyvenusio ruso šoferio. Išvažiavo rusas su Dėduko turtu. Senukai liko kaip stovi...

Kad mes su broliu Kretingoje, Dėdukas nežinojo. Nusigavęs į Klaipėdą miesto gale - žvejybos rajone, netoli buvusio sendaikčių turgaus - "barachlyno", susirado tarp griuvėsių nedidutį, ketverto metrų ilgio ir pustrečio metro pločio sandėliuką su langeliu, susitvarkė, susilopė ir su Mamaite apsigyveno.

Grįžusi namo, papasakojau apie tą susitikimą broliui ir mamai. Rytojaus dieną išvažiavau pas juos su maistu. Dėdukas buvo vegetaras, tai paėmiau sviesto, sūrio, grietinėlės, vaflių ir lašinių, nes Mamaitė ir mėsos norėdavo. Po to dažnai pas juos nuvažiuodavau. Iš Kretingos į Klaipėdą dažnai ėjo darbinis traukinukas, kartais ir pienovežiu nuvažiuodavau. Kas savaitė - kas dvi pasimatydavom. Kalbinau Dėduką pas mus persikelti - būtume kaip nors sutilpę. Bet jis nesutiko, nes tektų prisiregistruoti, kai savo sandėliuky be jokios registracijos galėjo gyventi. "Galim visi pražūti", - pasakė. Ko gero, jis buvo teisus.

Taip praėjo daugiau nei dveji metai. Kartą, rinkdamas griuvėsiuose malkas, Dėdukas sutiko iš matymo pažįstamą žmogų - Pisarevičių. Jis pasisakė dirbąs ūkvedžiu invalidų namuose - čia pat, netoli "baracholkės" - ir pasiūlė Dėdukui pereiti į juos. Sandėliuky gyvenimas tikrai buvo vargingas - reikėjo nuolat kūrenti... Prikalbėjo. Senukai persikraustė.

Prieglaudoje maitino menkai, tai ir dabar parama jiems pravertė. Po kiek laiko invalidų namus iš Klaipėdos iškėlė į Laugalių kaimą prie Gargždų - į buvusią muitinę. Dėduką apgyvendino viename kambaryje su trimis vyrais, Mamaitę - atskirai su trimis moterimis. Ir ten dažnai važinėjau.

Dėdukas buvo nuovokus, sakyč, - gudrus; per visą mūsų bendravimo laiką nė karto nėra manęs tiesiai paklausęs: "Kaip ten Jonas?" Pasikliovė manimi ir sakydavo: "Tu dar šypsaisi, tai viskas gerai..." Mamaitei buvo pašliję nervai. Sirguliavo ji tyliai, dažnai ir po kelias valandas ištylėdavo. Šlubavo jos atmintis, kai ko negalėjo suvokti. Man apsilankius, guosdavosi: "Vaikai išvažiavo ir negrįžta... Gal jie kelio neranda?" Liepdavo man nuvažiuoti į Kiaulininkus pas dėdę Antaną Žemaitį ir pasakyti jam, kad jos vaikus varytų namo... Aš, aišku, pažadėdavau, o kitą apsilankymą vėl kartodavo tą patį...

MGB NERIASI IŠ KAILIO

Atėjo ilgam įsiminęs 1952 m. rugpjūtis. Vieną dieną pas mus Kretingoje apsilankė buvusios kaimynės šiluviškės Aldona Valantinavičienė ir Stefa Morkūnienė. Buvo čia tuo metu ir mūsų mama. Taip besišnekučiuojant, Valantavičienė ir sako: "Ale, matai, kaip gyvenime būna. Ana, kad ir Žemaičiai. Abu vaikus į mokslus išleido, o patys prieglaudoje vargsta..." Kad ji Žemaičius prieglaudoje esant žino, manęs nestebino: ūkvedys Pisarevičius buvo vedęs Valantinavičiaus seserį, jie susitikdavo, išsikalbėdavo. Mama,nieko blogo nepagalvojusi, jai atsakė: "Vaikai negali padėti, tai ir nepadeda. O dėdė Antanas ir dabar jiems Raseiniuose medaus ir 300 rublių yra palikęs. Paimti aš negalėjau, nes buvau sunkiai apsikrovusi. Kai kitą kartą nuvažiuosiu, reikės parvežti..."

Gal po savaitės sutinku Valantinavičienę turguje. Iškart užsipuolė klausinėti: "Ar mama buvo į Šiluvą nuvažiavusi?" Atsakiau, kad buvo. "O tu pas Žemaičius buvai?" Pasakiau, kad buvau, vakar... Atsakinėdama jai, nieko bloga nepagalvojau, neįtariau: jos kamantinėjimą palaikiau paprastu moterišku žingeidumu... Po to susitikimo praėjo trys ar keturios dienos. Ateina pas mane į darbą mama (gyvenom visai netoli pieninės) ir sako: "Valantinavičienė buvo atėjusi. Jos vyrą praėjusią naktį tardė, apie Žemaitį klausinėjo. Ji sakiusi: "Tegul Kazytė bėga, nes ir ją gali klausinėti..."

Parbėgusi namo, sudeginau visus laiškus, kokie buvo pas mane (daugiausia nuo kunigų), ir vėl grįžau į darbą. Apie 5 valandą popiet prisistatė civiliu vilkintis saugumietis. Pasakė, kad esu areštuota, ir nusivedė į Kretingos saugumą. Čia ilgai sėdėjau ant suolo prieškambaryje. Apie septintą vakaro pasodino į "viliuką" tarp dviejų kareivių, šalia vairuotojo atsisėdo karininkas. Atbogino į Klaipėdos saugumą netoli ligoninės, užvedė laiptais į antrą aukštą ir, pristatęs du sargybinius, paliko. Maždaug 23 val. atėjo jau kitas kariškis, išvedė lauk ir, įlaipinęs į "juodąjį varną", nuvežė į Šilutės saugumą. Ko gero, bus iššniukštinėję, kad į Macikų lagerį maistą kunigams vežiojau. Važiuojant man buvo neapsakomai šalta - vilkėjau šilkine suknele, plonučiu megztuku, o dar mašinai nuleido padangą... Čia pralaikė tarp blakių iki ryto.

Apie septintą valandą ryto manęs atėjo vėl kitas saugumietis karininkas, vilkintis palaidine. Vėl išgabeno. Dabar į Tauragę. Tauragė man buvo pažįstama, žinojau ir kur stribynas yra; prie jo dabar ir mūsų mašina sustojo. Tuo metu - prieš pat devynias - buvo daug praeivių: žmonės ėjo į darbą. Stovėjom, kol šaligatvis aptuštėjo. Tada liepė išlipti ir greitai, neatsiliekant, eiti su "načialniku". Užvedė į antrą aukštą. Mane atvežęs karininkas pats atsisėdo už stalo ir pradėjo klausinėti. "Kada išvažiavai iš Šiluvos? Kodėl išvažiavai? Pasakok dabar apie banditus..." Ramiai atsakiau, kad tokių nepažįstu, nežinau; gyvenu ir dirbu Kretingoje, niekur neišeinu ir nieko nematau... Mano tardytojas užsiuto, trenkė kumščiu į stalą ir kad užriks: "Ko meluoji?! Nieko nematau... Nieko nežinau... O pinigus, medų banditų vado tėvams į Laugalių invalidų namus vežioti tai žinai!.."

Supratau dabar, kad jie čia, Tauragėje, Jono Žemaičio paieškomis rūpinasi, kad jau žino, kur jo tėvai. Pradėjau ramiai aiškintis, kad nei pinigų, nei medaus Žemaičiams nevežiau. O nuvažiuoju ir maisto nuvežu dažnai, nes jie - seni mano kaimynai. Kad jų sūnus miške - nieko nežinojau... Gyniausi, naivuole apsimetusi...

Iš kabineto mane nuvedė ir uždarė į pirtį. Sudrebėjau, įsižiūrėjusi, kad tos pirties sienos kruvinos... Čia, ant lentų besėdint, ir sutemo. Jau naktį įstūmė jauną moterį ar merginą. Ji sakė, kad jos vyras esąs partizanuose, kad dabar tai ji pražuvusi... Žinojau, kad saugumiečiai mėgsta provokatorių į kamerą įkišti, tai su ja nesikalbėjau ir toliau vaidinau žioplelę... Dar naktį mane išvedė tardymui. Kai vėl pakartojau nieko nežinanti, karininkas įtūžęs pašoko iš užstalės ir išėjo iš kabineto, palikęs mane su dviem stribais ar kareiviais. Vienas jų trenkė man kumščiu per galvą, o kai parkritau, jau abu kojomis suspardė. Labai skaudėjo kairįjį šoną ir dešinę koją prie kelio, iš jos sunkėsi kraujas... Paryčiu vėl tardė, vėl siuto: "Tardysim kol sužinosi!.."

Pasijutau labai laiminga, kad iš tikrųjų nežinau nieko svarbaus, ką neištvėrusi galėčiau išplepėti... Grąžino mane atgal į tą pirtį...

Dieną vėl tardymas. Nustebau, kai tardytojas nesikeikdamas, nerėkdamas visai ramiu balsu prašneko, tarytum jį būtų pakeitę:

-    Jeigu pati iš tikrųjų nieko nežinai, tai gali ir privalai sužinoti - paklausinėsi Žemaičio, kur jo sūnus. Jis tai žino, o tau pasakys...

Mane nuo tokių pasakų suėmė juokas: puikiai žinojau, kad Dėdukas apie Joną tikrai nieko nežino. Pasakiau sutinkanti nuvažiuoti į Laugalius, paklausti...

Turbūt apie 17 val. atėjo tas pats tardytojas ir pasakė:

-    Eik namo. Per 3-5 dienas turi nuvažiuoti ir prašnekinti Žemaitį. Kitaip bus blogai! Aš atvažiuosiu į Kretingą, pasikalbėsim...

Išėjau lyg apdujusi. Tik dabar susigriebiau pinigų nė kapeikos neturinti. Kaip dabar į Kretingą parsigauti? Eičiau pas pažįstamus: pas tą chirurgą ar pas Monikutę, bet... gal mane seks? Pabijojau ir į pieninę užeiti - galiu niekuo dėtus žmones įvelti, nemalonumų ar net bėdos jiems pridaryti... Beliko pasikliauti laime: gal kas nors bent iki Klaipėdos pavėžės? Nuėjau į centrinę gatvę prie pašto ir laukiu. Netoliese sustojo sunkvežimis. Išlipo jau pagyvenęs vyras, užėjo į parduotuvę. Kai grįžo ir ruošėsi važiuoti, priėjusi paklausiau kur važiuoja. "Per Šilutę į Klaipėdą", - atsakė. Išklojau jam visą teisybę: esu iš Kretingos, mane paleido; esu kaip stoviu - ir parvažiuoti neturiu už ką... Jis mane paėmė, turbūt labai apgailėtinai atrodžiau... Kai įlipau, jis tuojau padavė man bandelę, atlaužė galiuką dešros ir paragino valgyti. Sunkiai rijau kąsnius, vis springau ašaromis. Jis dar paklausė, kada valgiau. Atsakiau, kad prieš dvi paras. Pastebėjęs sužeistą ir vis šlampančią koją, davė laikraščio skiautę, kad apsišluostyčiau.

Atvažiavom į Klaipėdą. Vairuotojas ištiesė rublį: "Štai, imk, tik nelipk į "poputną" - eik į stotį, traukiniu parvažiuosi." Imti tą rublį iš svetimo žmogaus buvo gėda, paprašiau, kad savo adresą pasakytų. Jis nusijuokė: "Dievas duos - gal dar susitiksim, tada ir atiduosi." Palinkėjo gero kelio, dar ranka pamojavo ir nuvažiavo. Matyt, labai gero žmogaus būta... Sulaukusi traukinuko, parbarškėjau į Kretingą. Gyvenom netoli stoties, tai jau stotyje pažįstami klausinėjo, kur buvau dingusi, užjautė...

PRISPIRTA DINGTI

Po kelių dienų išsiruošiau pas senukus. Nuvežiau dar daugiau maisto, kad bent mėnesiui užtektų, nes nežinojau, kuo tas mano "flirtas" su MGB pasibaigs. Dėdukas palydėjo mane į autobusų stotį. Įdaviau jam pinigų, papasakojau apie savo nuotykius ir įspėjau, kad saugotųsi šnipų. Sutarėm Mamaitei nieko apie tai nesakyti, kad nejaudintume ir širdies jai neskaudintume... Dėdukas buvo dar visai tvirtas ir žvalus. Kai atsibučiavom, jis (laisvamanis!) mane peržegnojo!.. Manau, jog dabar jis pagalvojo, kad Dievas vis dėlto yra...

Iš Laugalių grįžus, po poros dienų įgriūva pas mane nepažįstama, jauna dar moteriškė. Sako, man laišką nuo Žemaičio iš Laugalių atvežusi. Paėmiau tą laišką ir iškart matau, kad ne Dėduko rašyta. Be to, ir susikalbėję su juo buvome jokių laiškų nerašinėti... Kad greičiau atsikratyčiau "viešnios", pasakiau jai, kad neturiu laiko, pietų metas baigiasi, reikia eiti prie darbo... O laiškų aš niekam nerašinėju. Gal kada ir parašysiu ar pati nuvažiuosiu, valgyti nuvešiu... Gerai mačiau, kad moterėlė liko labai nepatenkinta, nusivylusi; matyt, jie tikėjosi, kad ką nors parašysiu...

Po kurio laiko į pieninę atėjo Tauragėje mane tardęs kariškis - lietuvis stribas, tik dabar civiliu vilkintis. "Laugaliuose buvai?.. Ką sužinojai?.." Pasakiau, kad nuvežiau maisto ir apie sūnų klausiau: "Žemaitis atsakė, kad jų sūnus į Prancūziją išvažiavęs..." Bet emgebistas ir dabar neatlyžo: liepė nuvažiavus dar kalbinti, klausinėti... Gal po mėnesio saugumietis prisistatė vėl: "Ar buvai?.. Ką jis sakė?" Pakartojau, kad Žemaitis apie sūnų iš tikrųjų nieko nežino... Pradėjau nuolatos bijoti, kad tie, brudai, nuo manęs neatstos. Čia dar mūsų mamą su sesers vaikais išvežė...

Brolis iš Kretingos pasitraukė į Skuodą. Išbėgau ir aš - į Ylakių pieninę. Buvau niekur neregistruota. Ir pas Dėduką rečiau benuvažiuodavau. Kiek vėliau, prisiminusi tėvo kun.Antano Bieliūno Macikuose duotą rekomendaciją, užėjau pas Klaipėdos pieno kombinato direktorių Česlovą Zarembą. Geras žmogus. Buvo vedęs generolo dukterį Mirgą. Tėvai jos buvo išvežti, o ji pasilikusi. Nupasakojau jam atvirai savo padėtį ir paprašiau, kad padėtų pasislėpti. Tačiau viskas, ką jis galėjo pasiūlyti, tai neseniai įsteigta Bauškaralės pieninė. Ten dirbti niekas nenorėjo, nes karvės apylinkėje buvo užkrėstos tuberkulioze, todėl viską - indus, talpas, įrengimus reikėjo dažnai ir kruopščiai sterilizuoti. Bet man, atsidūrusiai bėdoje, pasirinkimo nebuvo - sutikau. Ir čia dar ilgai išbuvau neregistruota, kol apsivedžiau su Stankumi.

Į Laugalius nuvažiuoti paprašiau savo draugą Juozą Norkų. Bijojau, kad ten manęs gali laukti spąstai. Dėduko, pasirodo, taip niekas ir neklausinėjo, nekamantinėjo. Atrodė, kad jiems jau leido ramiai gyventi, o gal ta, "laišką" man atvežusi moterėlė juos ten prižiūrėjo, sekė?.. Nuvažiuodavau dabar į Laugalius retai: kartą per mėnesį - du, ir ne šeštadienį-sekmadienį, kaip anksčiau, bet vidury savaitės. Su žiniomis iš tėviškės kraštų po mamos išvežimo buvo striuka. Paskutinė, tikriausiai smarkiai vėluojanti žinia nebuvo linksma: Jonas Žemaitis tebėra, laikosi, bet yra paralyžiuotas... Kas pasakys, ką jam per tuos ilgus, be menkiausios vilties spindulėlio metus teko išgyventi, pakelti? Vis dėlto žmonės jo neišdavė. Dar neišdavė, nepardavė...

KUR JO, KUR JŲ KAPAI, VIEŠPATIE?

Ir štai juodu debesiu atplaukė, paslapčiomis per žmones atšnibždėjo skaudi žinia: Lietuvos kariuomenės kapitonas, partizanų generolas Jonas Žemaitis pateko į raudonųjų kraugerių nagus! Išduotas, ilgamečio kovos draugo įduotas... Nužudytas... Vieni sakė, kad jį į Maskvą išvežė ir ten sušaudė, kiti - kad atgal į Vilnių parvežę...

Sūnui žuvus, netrukus mirė ir Dėdukas; kartą į Laugalius nuvažiavusi jo neberadau. Neilgai jį pergyveno ir vargšelė Mamaitė. Palaidoti jie Gargžduose - toli nuo tėviškės, nuo Dubysos. O kur Jono Žemaičio kapas? Kur šimtų, tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų ir dukrų - partizanų, kalinių kapai?..*

--------
*   1995 05-1996 01

Spaudai parengė Feliksas Tiškus