NEMUNO-DUBYSOS-MITUVOS TRIKAMPIO (KĘSTUČIO APYGARDOS VAIDOTO RINKTINĖS VAIDILOS TĖVŪNIJOS) PARTIZANAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

VAKARŲ LIETUVA

Kazimieras Banys

1945-1949 m., būdamas Veliuonos gimnazijos moksleiviu, platinau tarp moksleivių partizanų periodinę ir proginę spaudą, bendravau su keliolika Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų. 1950-1952 m., jau dirbdamas mokytoju, buvau ryšininku tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų pogrindinės organizacijos "Vieningoji Darbo Sąjunga" (VDS) ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės*. Tuo tikslu teko daugiau ar mažiau bendrauti su keliolika Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Vaidilos tėvūnijos partizanų. Žinodamas, kad mano tėviškėje (Jurbarko r., Juodaičių apyl.) niekas per daug nesirūpina to krašto partizanų išgelbėjimu nuo istorinės užmaršties, visą laiką jaučiau, jog būtina šią spragą užpildyti.

Didžiausias mano darbo trūkumas yra tai, kad nesugebėjau parašyti trumpos paskutiniojo Vaidoto rinktinės vado Edvardo Pranckevičiaus-Vasario biografijos. Su šiuo įdomiu ir drąsiu kovotoju teko artimai bendrauti 1950-1952 m., kai per jį ir jo vyrus palaikiau ryšį su LLKS sekretoriumi Antanu Bakšiu-Germantu. Anais laikais žinojau jo slapyvardį bei pareigas ir daugiau žinoti neprivalėjau ir nenorėjau. Dėl šios priežasties negalėjau surasti Vasario artimųjų bei kaimynų.

---------
*Žr. kn.: Studentų byla. V. 1995; Laisvės kovų archyvas. T. 18. P. 111-130.

 

Petras Andrikis

Gimė 1915 m. Juodaičių apyl. Mišiūnų k. neturtingo ūkininko šeimoje. Iki karo aktyvus pavasarininkų bei Juodaičių (Girkalnio vls., Raseinių aps.) šaulių būrio narys. Nuo pat antrosios bolševikų okupacijos pradžios aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis. 1944 m. gruodžio pabaigoje dalyvavo garsiame Vozbutų mūšyje ir kituose gana stambiuose susirėmimuose su NKVD bei stribų būriais. Buvo tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, gabus savamokslis, tad nenuostabu, kad partizanų vadovybė jam patikėjo būrio vado pareigas. Jis sėkmingai kovojo ne vien tik su okupantais bei jų pakalikais, bet ir su plėšikaujančiais apsimetusiais partizanais, kurie skriaudė vietos gyventojus. Partizano uniforma retai jį tekdavo matyti: vilkėdavo civiliškai arba rusiška karine uniforma. Mane, Veliuonos gimnazijos moksleivį, per vasaros atostogas aplankydavo dieną. Ateidavo ant pečių užsidėjęs dalgį, šakę ar grėblį, atnešdavo pogrindinės literatūros, o iš manęs paprašydavo žemesniųjų gimnazijos klasių vadovėlių - mat labai buvo imlus mokslui. 1947 m. vasarą paprašė lotynų kalbos vadovėlio, kad išmoktų atmintinai reikšmingesnius lotyniškus posakius (buvo apdovanotas oratoriaus gabumais, tad ruošėsi visuomeninei veiklai Nepriklausomoje Lietuvoje).

Žuvo 1948 m. balandžio pradžioje. Dienojo Zapijuvkos palivarko, ūkininko Daugėlos miškelyje, 2 km už Juodaičių Ariogalos link, keturiese: Petras An-drikis, Antanas Povilaitis, Juozas Mačiulis ir Vladas Atgalainis. Išdavikui pranešus apie juos, partizanai buvo apsupti gausaus enkavedistų ir stribų būrio. Prasidėjo nelygi kova. Antanas Povilaitis krito vietoje. Petras Andrikis išsiveržė iš apsupties ir klampiu arimu, atsiplėšęs nuo besivejančių, bėgo Pagausančio I kaimo link. Tuo pat metu vieškeliu Juodaičiai-Ariogala važiavo gana gerais arkliais vietos ūkininkas. Enkavedistai pačiupo kinkinį ir pradėjo, plakdami arklius, vytis pailsusį nuo bėgimo Petrą Andrikį. Pasiviję sužeidė ir, norėdami paimti gyvą, šaukė, kad pasiduotų, tačiau mūsų krašto legendinis partizanas nusišovė.

Per susirėmimą Vladas Atgalainis ištrūko sveikas, o Juozas Mačiulis prasiveržė, sužeistas į kulnį.

Dviejų partizanų kūnus nuvežė į Girkalnį, išniekino, o vėliau už Girkalnio užkasė nuo karo išlikusiuose apkasuose.

Antanas Povilaitis

Gimė apie 1920 m. Juodaičių apyl. Pagausančio II kaime (Girkalnio vls., Raseinių aps.), neturtingo mažažemio (6 ha) gausioje šeimoje. Baigė pradinę mokyklą, tarnavo pas ūkininkus piemenuku bei dirbo padieniu darbininku. Buvo aktyvus ir pavyzdingas Juodaičių pavasarininkų kuopos narys.

Vyresnysis brolis Benediktas Kaune dirbo policininku. Ten jis, matyt, laidokavo, nes prisidirbo skolų. Tėvai, gelbėdami sūnų palaidūną, paėmė iš banko paskolą, užstatydami savo menką ūkelį. Skola laiku nebuvo grąžinta. Varžytinės vyko 1940 m. balandžio ar gegužės mėnesį, kai iki pirmosios bolševikinės okupacijos buvo vienas ar du mėnesiai belikę... Mokiausi tada Juodaičių pradžios mokyklos penktame skyriuje. Su grauduliu stebėjau, kaip iš savo gimtųjų namų atvykusių pareigūnų iškeliama gausi Povilaičių šeima, kuri dalimis išsisklaidė mūsų apylinkėje.

Iki antrosios bolševikinės okupacijos Antanas Povilaitis ir gretimame Mišiūnų kaime gyvenantis Petras Andrikis glaudžiai bendravo. Tad ir kovos kelią už Nepriklausomą Lietuvą pradėjo ir baigė kartu. Tai buvo nuolatinis būrio vado Petro Andrikio bendražygis, draugas, neoficialus adjutantas.

Vladas Atgalainis-Galiūnas

Gimė 1923 m. birželio mėn. Akmeniškių k. (Girkalnio vls., Raseinių aps.) pasiturinčio ūkininko (24 ha) šeimoje. Baigęs Akmeniškių pradinę mokyklą, dirbo tėvų ūkyje. Prasidėjus antrajam bolševikmečiui, du ar tris metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Sugrįžęs į namus, visokeriopai rėmė savo krašto partizanus. Netrukus buvo areštuotas, tardomas ir žiauriai kankinamas Raseinių kalėjime. Po 3 mėnesių su kankinimų žymėmis, utėlėtas sugrįžo į namus. Namuose pabuvo vos kelias valandas. Pasisakė namiškiams, kad norėdamas ištrūkti iš kankintojų nagų, pasižadėjo dirbti NKVD naudai ir todėl buvo paleistas. Išeidamas pas partizanus pasakė: "Jie daugiau manęs nekankins!" Tai buvo 1947 m.

Vladas pateko į Petro Andrikio būrį, už drąsą ir kovinius nuopelnus greitai gavo puskarininkio laipsnį. Žuvus Petrui Andrikiui, tapo būrio vadu. 1951 m. lapkričio 5 d. Ariogalos valsčiaus Pakarklių kaime Šukauskų sodyboje, sužeistas susisprogdino.

Duomenis pateikė Aleksandra Atgalainytė-Teresienė

(Vlado sesuo)

Aleksandra Atgalainytė-Rūta

Tai partizano Vlado Atgalainio-Galiūno sesuo. Gimė 1928 m. kovo 8 d. Baigė Akmeniškių pradžios mokyklą. Broliui pradėjus partizanauti, nuo 1948 m. iki 1951 m. kovo mėn., pasitraukusi iš namų, gyveno nelegaliai. Buvo nepaprastai sumani ir drąsi ryšininkė, vykdžiusi gana svarbias partizanų užduotis. Dažnai apsiginklavusi pistoletu dalyvaudavo partizaninėse operacijose. Du kartus paspruko tiesiog iš enkavedistų nagų, tačiau "trečias kartas nemelavo". 1951 m. kovo mėn. buvo suimta ir, nepaprastai žiauriai kankinant, tardoma ir kalinama Raseinių kalėjime.

1951 m. per šv. Velykas (berods, kovo 25 d.) prieš Aleksandrą buvo panaudota taip vadinamoji "operatyvinė kombinacija". Iš Raseinių kalėjimo ją vežė Kaunan į kažkokią tariamąją akistatą. Privažiavus už Ariogalos Didmiškį, "sugedo" sunkvežimis. Buvo naktis. Netrukus plente pasirodė poros arklių traukiamos ir senyvo žmogaus važnyčiojamos rogės (tais metais pavasaris vėlavo). Enkavedistai sustabdė roges ir rogių šeimininkui įsakė keletą enkavedistų ir Aleksandrą vežti Kaunan. Ant galvos Aleksandrai užmetė brezentą. Pavažiavus 2-3 km, iš miško pasipylė šūviai, enkavedistai, vienas po kito sušukę "banditai", iššokinėjo iš rogių. Nurimus "mūšiui", prisistatė "partizanai". Keikdami ir Aleksandrą vadindami enkavedistų kekše, ištraukė ją iš rogių ir vedėsi į miško tankmę. Paplentėje gulėjo keletas "nukautų", kraujuose paplūdusių enkavedistų (ant sniego, esant šviesiai nakčiai, tai gerai matėsi). Aleksandra tuoj pat "partizanams" paaiškino, kad ji ne enkavedistų kekšė, bet yra kalinė, vežama į Kauno saugumą. "Partizanai" labai apsidžiaugė, apsikabinę ją bučiavo, vadino savo sesute, tapo labai mandagūs. Atsiprašę, kad laikantis partizaniškos tvarkos, jie užriš jai akis ir vešiąją į savo štabą išsiaiškinti.

Užrištomis akimis Aleksandrą "partizanai" vedėsi apie pusvalandį. Suprato, kad įvedė į kažkokį tvartą. Paskui nusileido į bunkerį. Bunkeris buvo didžiulis, jame tilpo 10-12 "partizanų". Žeminėje ant sienos kabojo kryžius, viduryje - didžiulis šventiškai padengtas stalas. Buvusiems bunkeryje atvedusieji "partizanai" paaiškino, kad sėkmingos operacijos metu nukovė daug enkavedistų ir išlaisvino iš arešto mergaitę. Visi "partizanai" buvo gražūs, stuomeningi vyrai, partizanų uniforma. Ant vieno "partizano" rankovės Aleksandra pastebėjo Vyties kryžiaus antsiuvą, kuris buvo išsiuvinėtas jos rankomis. Tas partizanas, kuriam Aleksandra šį antsiuvą dovanojo, prieš keletą mėnesių buvo žuvęs. Kaip žaibas Aleksandrą persmelkė mintis, kad ją "išlaisvino" partizanais apsimetę saugumiečiai. Tas antsiuvas ir išgelbėjo ją nuo provokacijos.

Bunkeryje su maldomis ir dainomis iškilmingai buvo "švenčiamos" Velykos. Aleksandrai rodoma didelis dėmesys ir pagarba. Kai prasidėjo apklausa, ši į klausimus atsakinėjo kaip Raseinių enkavedistams. "Partizanų" nuotaika pastebimai blogėjo, tačiau Aleksandros nekankino.

Po poros parų "partizanai" pareiškė, kad iš štabo Aleksandą išvesią ir perduosiu kitiems partizanams, kurie ją palydėsią iki Aleksandos tėviškės vyrų. Vėl užrišo akis, vėl vedė apie pusvalandį, kol buvo "užpulti" enkavedistų būrio. Stiprus susišaudymas, enkavedistų ir "partizanų" lavonai, kraujo dėmės ant sniego. Aleksandrą suima enkavedistai, stumdo, muša, vadina banditų kekše...

Tuoj Aleksandra nugabenama į Kauno saugumą, kur laukia visas būrys aukšto rango čekistų. "Operatyvinė kombinacija" nepavyko...

Suimant Aleksandrą (ji asmens dokumentų neturėjo) jokių įkalčių nerasta. Tardoma sakė, kad gimusi 1934 m. ir teturinti vos 17 metų. Kadangi Aleksandra buvo smulkaus kūno sudėjimo, nedidukė, tai tikrai panėšėjo į paauglę. Vis dėlto enkavedistai nuvedė ją į Raseinių gydytojų komisiją, kad nustatytų jos amžių. Tais laikais patriotiškai nusiteikusių gydytojų buvo nemažai, tad jie nustatė, kad Aleksandra tikrai 17 metų. (Iš tikrųjų 24-eri buvo prasidėję). Gydytojų kabinetas buvo pirmame aukšte, o esant šiltam orui - langas praviras. Aleksandra katės vikrumu spruko pro langą, tačiau tiesiai į už lango tūnojusių stribų rankas. "Tu, k..., trečią kartą nepabėgsi," - šaukė ją talžydami enkavedistai.

1951 m. liepos 14 d. Maskvos "trijulė" už akių Aleksandrą nuteisė kaip nepilnametę tik 5 metams. Kalėjo Mordovijos lageriuose. Sušaudžius Beriją, pritaikius amnestiją, 1953 m. pabaigoje paleido.

Sugrįžusi ilgai negalėjo prisiregistruoti, sunku buvo įsidarbinti. Ištekėjo už savo kaimyno Petro Tereso, turi dvi dukras, anūkų, gyvena Ariogaloje.

Juozas Mačiulis-Vilius

Gimė apie 1922 m. Akmeniškių apyl. Karalinavos k. (Girkalnio vls., Raseinių aps.) mažažemio (3-4 ha) šeimoje. Vaikystėje piemenavo pas stambesnius ūkininkus, vėliau dirbo padieniu darbininku. Buvo baigęs Akmeniškių pradžios mokyklą.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, dirbo Reicho darbo tarnyboje, o paskui buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Ten baigė karinę vairuotojų mokyklą. Rytų fronte tarnavo karinio transporto daliniuose. Vokiečiams traukiantis, pabėgo iš dalinio ir slapstėsi tėviškės apylinkėse.

Partizanauti pradėjo 1944 m. pabaigoje. Tai buvo nepamainomas kovotojas pačiose svarbiausiose partizanų operacijose. Garsėjo kaip taiklus snaiperis, tad okupantams ir jų talkininkams buvo pridaręs daug nemalonumų. Nuo 1951 m. lapkričio mėnesio, žuvus būrio vadui Vladui Atgalainiui-Galiūnui, buvo paskirtas būrio vadu. Turėjo vyr. puskarininkio laipsnį bei partizaninių apdovanojimų.

1949 m. kovo pabaigoje Juozo Mačiulio motiną ir brolį Antaną ištrėmė į Sibirą.

Žuvo drąsusis Mituvos krašto partizanas 1952 m. pavasarį. Iš apsupimo besiveržiantį raitąjį nušovė Girkalnio stribai. Kur palaidotas, nežinoma.

Duomenis pateikė kaimynas Petras Teresas

Benediktas (Bernardas?) Kregždė-Bijūnas

Raseinių aps., Girkalnio vls., Akmeniškių apylinkės mažutis Karalinavos kaimelis, apgyvendintas beveik vien tik mažažemiais ūkininkėliais, išugdė net tris neeilinės drąsos Lietuvos laisvės kovotojus. Vienas jų - Benediktas Kregždė, gimęs 1927 m., 6 ha ūkyje. Nors buvo baigęs vos 4 pradžios mokyklos skyrius, buvo viskam imlus: galėjo dirbti traktorininku, kombainininku bei technikos remontininku. Iki kolchozų sukūrimo, tarnavo pas stambesnius ūkininkus piemenuku bei pusberniu. Prasidėjus laisvės kovoms, visokeriopai rėmė partizanus. Atsitiktinai enkavedistai užtiko Kregždę prie bunkerio, kur jis, išėjus partizanams, naikino sniege paliktus pėdsakus. Nieko nelaukęs spruko tolyn ir daugiau į namus nesugrįžo. Tai įvyko 1950 m. ankstyvą pavasarį.

Partizanaujant pasižymėjo drausmingumu ir drąsa. 1952 m. pavasarį, žuvus būrio vadui Juozui Mačiuliui-Viliui, buvo paskirtas būrio vadu.

1951 m. spalio 2 d. išvežė į Sibirą Kregždės-Bijūno patėvį Banį, motiną, seseris Antaniną ir Jadvygą bei brolį Antaną. Motina laimingai sugrįžo iš Sibiro ir, sulaukusi 92 metų, mirė 1996 m. pavasarį Ariogaloje, taip ir nesužinojusi sūnaus žuvimo aplinkybių ir jo palaidojimo vietos.

Duomenis pateikė Marytė Banytė-Mickuvienė, Benedikto Kregždės sesuo

Dabar jau žinoma, kad partizanų būrio vadas Benediktas Kregždė-Bijūnas ir Vaidoto rinktinės vadas E.Pranckevičius-Vasaris - buvusio partizano, smogiko Antano Šablausko-Aro išdavystės aukos. Tai įvyko 1953 m. rugpjūčio 5 d. Paslauskinės miške, netoli Stakių.

Zenonas Kregždė-Balandis

Tai partizano Benedikto Kregždės-Bijūno pusbrolis. Gimė 1930 m. Karalinavos kaimelyje. Tėvai valdė vos 4 ha ūkelį. Juodaičiuose baigė pradžios mokyklą. Pas ūkininkus tarnavo piemenuku, dirbo padieniu darbininku. Kaune mokėsi amatų mokykloje. Palaikė glaudžius ryšius su savo gimtinės partizanais, iš Kauno pargabendavo jiems reikalingų daiktų. 1951 m. pavasarį reikėjo eiti į kariuomenę, tačiau Zenonas nepanoro tarnauti okupantų armijoje ir išėjo partizanauti. 1951 m. spalio 2 d. bolševikai ištrėmė į Irkutsko sritį tėvą Joną Kregždę, seseris Genovaitę ir Danutę bei brolį Bronių.

Tai labai drausmingas partizanas: negėrė, nerūkė, buvo nekerštingas. Iš kitų partizanų išsiskyrė ne tik kuklumu, bet, esant sudėtingoms situacijoms, šaltakraujiškumu ir žaibiška orientacija. Buvo du kartus sužeistas.

1953 m. rudenį enkavedistai, padedant išdaviko keliu pasukusiam Benediktui Mileriui-Aliui, Zenoną netoli Burbinės miško, Gailėse, suėmė. Nuvežę į Vilnių, ilgai "auklėjo": aprengę gražiais drabužiais, vedžiojosi į teatrą, kiną ir kitur, rodė socialistinio gyvenimo "pranašumus". Zenonas, norėdamas ištrūkti iš čekistų nagų, užsiverbavo ir buvo paleistas, kad padėtų paimti partizaną Bartušą. Sugrįžęs apie savo užsiverbavimą pasisakė kitiems partizanams bei jų rėmėjams, tačiau okupantų naudai nedirbo.

Po 1953 m. Vaidoto rinktinės Vaidilos tėvūnijoje, išskyrus Zenoną Kregždę ir Joną Bartušą, partizanų neliko. Jiedu slapstėsi atskirai. Zenonas daugiausia laikydavosi ištremtųjų Sibiran ištuštėjusiose sodybose. 1954 m., o gal vėliau, užėjo pas ryšininką Stasį Atgalainį, apsigyvenusį ištremtų Stuogių sodyboje (Akmeniškių apl. Pamituvio k.). Atgalainis jau buvo saugumo agentu, tad ateinančio Kregždės laukė pasala. Kregždė, pajutęs, kad namas apsuptas, ruošėsi pabėgti. Atgalainis, stiprus vyras, griebė glėbin Kregždę ir šaukė pagalbon enkavedistus. Kregždei pavyko šiaip taip iš po juosmens išsitraukti pistoletą ir mirtinai sužeisti Atgalainį. Po to griebė po ranka pakliuvusius kailinius, apgobė jais didžiulį puodą, išgrūdo langą (buvo nakties metas) ir metė pro jį kailinius su puodu. Ton pačion pusėn sviedė granatą ir, jai sprogus, išsiveržė iš apsupimo.

Žuvo Zenonas 1958 m. vasarą Gricių kaime. Tądien jis dienojo ant tvarto Antano Stirbio (pravarde Žemgulys) sodyboje.

Netrukus ją apsupo enkavedistai. Kregždė buvo sužeistas ir tuoj pats nusišovė. Kūną nuvežė į Ariogalą. Iš Kauno atvažiavo buvęs MGB karininkas (jį Kregždė Stuogynėje buvo sunkiai sužeidęs į galvą ir dėl to jis buvo išleistas į "pelnytą" poilsį dėl invalidumo), kuris ilgai spardė ir niekino Kregždės lavoną. Kur palaidotas, nežinoma.

Duomenis pateikė Kregždės sesuo Genovaitė Kregždaitė-Urbonavičienė ir

Aleksandra Atgalainytė-Teresienė

Napoleonas Janyla

Gimė 1927 m. Seredžiaus vls. Vambalių k. stambaus ūkininko šeimoje. Išsilavinimas -4 skyriai pradžios mokyklos.

Partizanauti išėjo 1947 m. ar 1948 m. Už tai ištremtas brolis su žmona (tėvai buvo mirę). Napoleono sesuo kartu slapstėsi bei partizanavo su Aleksandra Atgalainyte. Kartu jas ir areštavo (1951 m. kovo mėn.).

N.Janyla (Aleksandra jo slapyvardį užmiršo) buvo eilinis partizanas, tačiau pasižymėjo drąsa ir partizaniška nuovoka. Žuvo 1952 m. netoli Seredžiaus, tarp Armeniškių ir Motiškių kaimų, kartu su partizanu Šmuiliu-Kovu, atsitiktinai susidūrę su garnizonu. Abu palaidoti Seredžiaus stribyne.

Duomenis pateikė Aleksandra Atgalainytė-Teresienė

Antanas Venclova-Klevas

□ Antanas Venclova, g.1929 m.

Gimė 1929 m. Ariogalos vls., Kalniškių k., netoli vaizdingųjų Dubysos pakrančių. Iš pradžių mokėsi Kalniškių pradinėje, o vėliau Ariogalos vidurinėje mokykloje. Padėjo tėvams nedideliame (8,5 ha) ūkyje. Tėvai ir kiti Antano artimieji buvo nusiteikę patriotiškai, tad ir Antanas, vengdamas tarnauti okupantų armijoje, 1950 m. pradžioje išėjo partizanauti. Pateko į Vlado Atgalainio-Galiūno būrį. Buvo drausmingas bei draugiškas. 1951 m. kovo 18 d. kautynėse Skardinės miške buvo sunkiai sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Tardomas laikėsi didvyriškai, nieko neišdavė.

1951 m. lapkričio 27 d. Antaną Kaune nuteisė 25 metams kalėti itin griežto režimo lageriuose. Kalėjo Vorkutoje. 1958 m. iš lagerio išleistas ir nuvyko į Irkutsko sritį, kur gyveno 1951 m. rugsėjo 20 d. ištremti tėvas Pranas, motina Anelė, seserys Stasė ir Genė bei broliai Jonas, Alfonsas ir Domas. Visi 1958 m. grįžo į Lietuvą.

Antanas Venclova-Klevas mirė prasidėjus Atgimimui, 1988 m. gruodžio 26 d. Palaidotas Ariogalos kapinėse.

Duomenis pateikė Stasė Venclovaitė-Bardauskienė

Jonas Bartušas-Ukrainietis

Tai paskutinis Vaidoto rinktinės, o gal ir visos Kęstučio apygardos, partizanas.

Jonas Bartušas, s.Stasio, gimė apie 1911-1912 m. Seredžiaus apylinkės Žemaitaičių kaime. Tėvai valdė 6 ha ūkelį. Tėvas mirė apie 1930 m., palikęs nemažą būrelį mažamečių vaikų: sūnus Joną, Kazį ir Benediktą bei dukras Bronę, Antaniną, Marytę ir Magdeleną.

Jonukas baigęs Padubysio pradinės mokyklos 4 skyrius, tarnavo pas ūkininkus piemenuku, vėliau bernavo. Atlikęs karinę tarnybą, prieš prasidedant pirmajai sovietinei okupacijai, keletą metų dirbo Kauno kalėjimo prižiūrėtoju.

Vokiečių okupacijos metais - gen.P.PIechavičiaus Vietinės rinktinės savanoris. Vėliau pateko į vokiečių vermachtą, karo pabaigoje į amerikiečių nelaisvę. Jam leido pasirinkti: pasilikti Vakaruose, ar grįžti į Lietuvą. Ir jis (greičiausiai patikėjęs bolševikų agentų vilionėmis) grįžo į savo tėviškę. Vėliau labai gailėjosi, kad taip pasielgė.

Sugrįžęs apie pusantrų metų dirbo Seredžiaus apylinkės pirmininku. Glaudžiai bendradarbiavo su savo kaimynu Karaliumi, tapusiu partizanu. Matyt, bijodamas arešto, o gal Karaliaus prikalbintas, apie 1947 m. ir pats pasirinko Lietuvos laisvės kovos kelią. Toks žmogus, kaip Jonas Bartušas, turįs nemažą kovinę patirtį, partizanams buvo labai reikalingas. Už tai, kad Jonas pasuko Laisvės kovotojų keliu, okupantai ir jų pakalikai jau pirmu trėmimu visą Bartušų šeimą išvežė į Sibirą.

Kaip žmogus ir kaip partizanas Jonas buvo teisingas, nekerštingas. Išėjęs miškan, niekam nekeršijo, niekas nekalbėjo, kad Jonas Bartušas ką nors būtų nušovęs, nužudęs.

Jonas Bartušas-Ukrainietis ilgai vienut vienutėlis slapstėsi dar po to, kai Nemuno-Dubysos-Mituvos trikampyje nebeliko nė vieno laisvės kovotojo. Kalbama, kad jis retsykiais susitikdavęs su kitoje Dubysos pusėje besislapstančiu vienišu partizanu Zenonu Lenartavičiumi, žuvusiu 1960 m. rugpjūčio mėn. Ariogalos apylinkės Grajauskų k. Gaižausko sodyboje (Prisikėlimo apygardos vienas paskutiniųjų partizanų).

Žuvo paskutinysis Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanas Jonas Bartušas 1960 m. apie rugpjūčio mėnesį.

Partizano žūties ankstų rytą enkavedistų pasala javų lauke laukė iš Ramanauskaitės namų išeinančio Bartušo. Užpultas partizanas priešinosi (kalbama, kad net du užpuolikus spėjo nukauti). Pirmiausia priešų kulkos sužeidė kojas ir ranką, paskui automato serija perėjo per krūtinę... Prie lavono buvo rastas ginklas su šoviniais, nes priešo kulkomis sutriuškinus dešinę ranką, narsusis partizanas daugiau priešinus negalėjo. Kišenėje rasti vaistai, dokumentai rodė, kad Jonas Bartušas ruošėsi bėgti į užsienį.

Kur palaidotas, nežinoma.

Partizanavo ir daugiau Bartušų. Kalbama, kad net trys broliai Bartušai iš Seredžiaus. Vienas jų lyg ir buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Tad nenuostabu, kad kartais žmonės partizanų Bartušų ir vardus, ir slapyvardžius painioja.

Kaimyno Prano Kveškevičiaus pasakojimą užrašė mokytoja Adelė Urbelienė