REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT...
M
Alfonsas Morkūnas gimė 1908 m. Juodžiūnų k. Žemaitkiemio vls. Ukmergės aps. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje pamėgo kario profesiją ir 1931 m. liko virštarnybiniu vyr.puskarininkiu. Tarnavo iki okupacijos pradžios. Su laisvės praradimu nesusitaikė, būrė aplink save aktyvesnius kaimynus, šaulius, palaikė ryšius su sukilimo organizatoriais Kaune. 1941 m. birželio 23-24 d. partizanai užėmė Lyduokius ir
□ Alfonsas Morkūnas-Plienas
apsaugojo juos nuo plėšimų. 1944 m. pradžioje daug apylinkių vyrų kartu su Alfonsu išėjo į Vietinę rinktinę. Birželio mėn. Žemaitkiemio vls. prie Lyduokių, Juodžiūnų, Juknonių, Paškonių, Valų kaimuose Alfonsas Morkūnas, broliai Ališauskai, Meilus subūrė karinę savigyną iki 20 žmonių iš buvusių plechavičiukų, šaulių, juos patys apginklavo.
Šie vyrai tapo platesnių apylinkių partizanų organizavimo branduoliu. Rugsėjo pradžioje Alfonso Morkūno vadovaujami pirmieji Lyduokių partizanai atėjo į Balninkų miškus, kur prisiekė ginti Tėvynę. 1944-1945 m. kartu su mokytoju Juozu Šibaila buvo organizuojama Balninkiečių rinktinė, kurioje stipriausią partizanų grupę sudarė A.Morkūnas-Plienas.
Plieno grupė daugiausia veikė Žemaitkiemio, Šešuolių, Lyduokių apylinkėse, taip pat Želvos, Pabaisko, Ukmergės, link Širvintų. Jos vadas buvo ne tik labai veiklus, drąsus, bet ir atsargus, drausmingas partizanas. Todėl 1945 m. užmezgus ryšius su Žaliuoju Velniu, A.Morkūnas-Plienas buvo paskirtas Didžiosios Kovos apygardos B (Ukmergės) rinktinės vadu. 1946 m. sausio mėn. tarp Žemaitkiemio ir Želvos veikiantį Plieno dalinį sudarė apie 200 laisvės kovotojų, rinktinės partizanų būriai veikė visuose vakarinės Ukmergės aps. dalies valsčiuose. 1948 m. rugpjūčio mėn. Kalnų srities vadovybės įsakymu A.Morkūnas-Plienas buvo paskirtas Didžiosios Kovos apygardos vadu, jam suteiktas partizanų kapitono laipsnis.
Plienas daugelį kartų dalyvavo mūšiuose su rusų kariuomene ir stribais, Žemaitkiemio, Želvos, Šešuolių, Lyduokių puolimuose, iš daugelio kautynių išeidamas nugalėtoju, o jo vardas kėlė siaubą okupantams ir jų pakalikams.
... 1949 m. gruodžio 30-oji, 11 val. 30 min... Dar mėnesio pradžioje šnipas Veter susekė, kad Pabaisko vls. Juodkiškių k. pradinės mokyklos ūkiniuose pastatuose yra partizanų bunkeris. Sekdami ūkininką Bronių Tratulį, rusai įsitikino, kad pas jį iš tikrųjų kažkas slepiasi. Gruodžio 30 d. ryte MGB kariuomenės grupė apsupo pastatus ir kratydama klojime, po arklių stovėjimo vieta atrado Didžiosios Kovos apygardos štabo bunkerį. Įsiplieskusio mūšio metu garbingai žuvo visi slėptuvėje buvę 5 partizanai: apygardos vadas kapitonas Alfonsas Morkūnas-Plienas, rinktinės vadas leitenantas Juozas Grigas-Geniukas, štabo viršininkas leitenantas Vladas Ališauskas-Puškinas, kuopos vadas Bronius
□ Stasys Morkūnas po lagerių
Medelskas-Krienas ir būrio vadas Bronius Dūda-Narutis.
1989 m. liepos 29 d. žuvusieji buvo perlaidoti į Ukmergės Dukstynos kapines. Tik Plieno kapas nežinia kur...
Broli, Lietuvos partizane,
Laisvės kainą žinojai gerai,
Tiek kančių, tiek skriaudų išgyvenęs,
Pas savuosius šiandieną grįžai...
Kartu su Alfonsu Morkūnu 1944 m. partizanauti išėjo ir du jo broliai - Stasys (g. 1912) ir Karolis (g. 1921). 1948 m. vasario 10 d. gimtąjame Juodžiūnų k. patekę į rusų pasalą žuvo Karolis Morkūnas-Klevas ir Juozas Šmačiukas-Čerka, g.1921, iš Paškonių k. Želvos vls.
□ Plieno duktė Alvyda Tėvo žūties vietoje Juodkiškių kaime
Stasys Morkūnas-Tarzanas kovojo toliau ir po brolių žūties. 1955 m. nebelikus partizanų, jis su ginklu vienas slapstėsi iki 1965 m. Buvo išduotas, nuteistas, iškalėjo 15 metų Permės ir Mordovijos lageriuose, iš tremties į Lietuvą sugrįžo 1980 m. Mirė 1994 m. Kaune.
... Partizanų vaikų ir artimųjų likimai - tai nenusakoma žodžiais tragiką: devynmetė mergaitė su septynmečiu broliuku jau žino, kad negalima sakyti kas tavo tėvelis ir kur jis yra, vėliau našlaičių gyvenimas pas svetimus, be savo kampo, be kąsnio duonos. Kas aprašys dvasines Partizano kančias, kuomet pro slėptuvės plyšį žvelgi į savo vaikus ir negali jų apkabinti, priglausti, paguosti ar nušluostyti ašarą, kai bet kuris apsilankymas, galbūt, paskutinis...
... 1948 m. žuvus jaunėliui Karoliui Morkūnui, neišlaikė senosios močiutės širdis. Dvi paras Partizanų Motinos karstas išgulėjo Lyduokių bažnyčios šventoriuje ir tik leidus okupantų garnizono viršininkams buvo užkastas be apeigų kapinėse. 1951m. suimti našlaičiai Plieno duktė Alvyda (16 m.) ir sūnus Teisutis (14 m.) ir ištremti taip kaip stovi; Lyduokiuose kalvėje Gasiniauskas spėjo įduoti kailiniukus Teisučiui ir kepaliuką duonos. Su tuo - 18 parų iki Krasnojarsko, kur vaikai ilgam, net giminėms "dingo be žinios"... Ir tik Tėvelio atmintis ir dvasinė globa padėjo išgyventi ir nepalūžti, nepasiduoti...
Pagal Petro Čepkausko prisiminimus bei MGB operatyvinių bylų medžiagą. Olgos Sebastjanskienės eilėraščio Plienui ir jo žuvusiems kovos draugams fragmentas.
Kęstutis Kasparas
V
Balys Vaičėnas gimė 1915 m. gražiame Šiaurės Rytų Lietuvos Vaičėnų kaime Obelių vls. Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs tarnavo Lietuvos-Vokietijos pasienio policijoje. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus.
Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, raudonoji imperija parodė brutaliausią jėgą prieš taikingą, niekam negrasinančią mažą valstybę. Nuo deginamų sodybų paraudo Lietuvos dangus, žudomų niekuo nekaltų žmonių krauju mirko žemė. Daugelis ir dabar negali nesijaudindami prisiminti tų tragiškų įvykių, negali pamiršti tų siaubo ir netekties akimirkų.
Tačiau drąsi ir garbinga tauta, šimtmečiais gynusi savo valstybingumą, išdrįso nenusilenkti. Lietuvos vyrai, susiorganizavę į partizanų
□ Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Liubartas, Lordas, Pavasaris
būrius, nepabūgo. Menkai ginkluoti žmonės tik su Dievo ir Tėvynės vardu širdyje ir lūpose kovėsi su iki dantų ginkluotais, specialiai paruoštais kariuomenės daliniais, kurių tikslas buvo žiauriausiomis priemonėmis ir metodais kankinti, žudyti, naikinti viską, kas brangu lietuviui. Pasiryžimas ginti laisvę ir nepriklausomybę pasirodė esąs stipresnis už okupanto ginklus.
□ Petras Araminas-Žalvarnis, Vincas Araminas-Šermukšnis, Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas ir Vytautas Dručkus-Šernas
Balys Vaičėnas su broliu Broniumi, dviem pusbroliais - Edvardu ir Vincu - bei kitais kaimo vyrais -Baliu ir Vytautu Dručkais - suorganizavo partizanų būrį, kuris išaugo į 100 partizanų Vyties kuopą. Vėliau Vyties kuopa priklausė Lokio rinktinei (Vytauto apygarda).
Vyties kuopą sudarė penki būriai: Birutės (vadas Girėnas), Vyties (vadas Jazminas), Margirio (vadas Peperis), Šarūno (vadas Edzka), Gintaro (vadas Seniūnas).
1944 m. gruodžio 26 d. Antazavės šilo (Zarasų r.) kautynėse buvo nukauta apie 150-200 rusų kareivių. Iš partizanų žuvo Jonas Kairys iš Vainiūnų, sužeistas į petį mūšiui vadovavęs Itn.Mylokas Kazanas-Mut-ka. Partizanai, sulaukę nakties, sėkmingai pasitraukė, o du priešo garnizonai bunkerius paėmė tik kitos dienos rytą.
1945 m. gegužės 2 d. žuvo Balio Vaičėno bendražygis, vienas iš organizatorių kuriant kovos struktūras, Vyties kuopą, Balys Dručkus. Tą pačią dieną stribai sudegino Balio Vaičėno namus.
Balys Vaičėnas su savo Vyties kuopa apsistojo ir įsitvirtino Obelių šile. Saugumo daliniai tai žinojo, bet pulti nedrįso. Tik 1945m. liepos 13 d. garnizonas, pasitelkęs į pagalbą žygio kariuomenę, apsupo mišką, kur įvyko kautynės. Po keleto nesėkmingų puolimų sovietinė kariuomenė, patyrusi nemažus, nuostolius (iš Obelių garnizono žuvo 7 kareiviai), buvo priversta pasitraukti. Buvo sužeisti trys partizanai.
Po šio mūšio Balys Vaičėnas-Liubartas savo dienoraštyje rašė: "Mes laimėjome trumpą mūši bet dar nenugalėjome sunkios vergijos, mus žiauriai slegiančios. Bet mūsų veiduose viltis, kad ir ją sugriausime". Šios ir kitos kautynės okupantui įrodė, kad partizanai - tai rimta jėga-
Šauni pergalė pakėlė partizanų dvasią, didino ryžtą. Kita vertus, visiems tapo aišku, jog mirtis nuolat šalia. Gal tokių minčių skatinamas Balys Vaičėnas, įsikūręs naujoje vietoje (Dusetų girioje), parašė testamentą: "Kiek daug jau mes esame neteką laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.
Jeigu man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.
Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi".
1946 m. rudenį kariuomenė su stribais apsupo žiemai paruoštą bunkerį "Tvirtovę". Dengdamas pasitraukimą žuvo Stasys Kligys ir sunkiai sužeistas Balio Vaičėno brolis Bronius. Vėliau jis pateko į pasalą ir žuvo Latvijos teritorijoje 1947 m. sausio 16 d. Balys Vaičėnas parašo broliui nekrologą:
"Likimas sulaužys didvyrio krūtinę, tik nieko nebijo valia geležinė": 1947 m. sausio mėn. iš ketvirtadienio 16 į 17 naktį suklupo jaunas, pilnas energijos ir gyvenimo vilčių, nuo kulkos, pasiųstos žiauras budelio, kuri negailestingai nutraukė Tavo gyvenimą. Neapraudojo Tavęs sena motina, sesuo, brolis nei kiti giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs Tavo žudikai kurčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks Tavęs motina -nebenušluostysi jai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda, likusi jos širdyje nuo atsisveikinimo su Tavim dienos, pasiliks amžinai..."
Balys Vaičėnas-Liubartas su Vyties kuopa veikė Rokiškio, Zarasų rajonuose, Latvijos pietinėje dalyje. 1948 m. gruodžio 16 d. įsakymu skiriamas Lokio rinktinės spaudos ir Švietimo skyriaus viršininku. Leido ir redagavo laikraštį "Sutemų keleivis”. 1950 m. paskiriamas Vytauto apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Kartu tapo ir apygardos vado pavaduotoju.
1951 m. sausio 26 d. Balys Vaičėnas-Liubartas, Pavasaris paskirtas Vytauto apygardos vadu ir Šiaurės Rytų srities vado pavaduotoju.
1951 m. balandžio 10 d. Balys Vaičėnas-Pavasaris buvo pakviestas susitikti su Šiaurės Rytų Srities vadovybe aptarti tolimesnių kovos planų. Į susitikimą, kuris įvyko Strazdų kaime Juozo Čibiro sodyboje, MGB agentas Juozas Buika atvedė smogikus. Patalpoje smogikai nedrįso vykdyti užduoties ir tik visiems išėjus į kiemą paleido ugnį. Partizanai, suprato išdavystę, atsišaudė. Tačiau sodyba buvo apsupta kariuomenės, kuri padegė ūkinį pastatą. Balys Vaičėnas-Pavasaris, matydamas, kad prasiveržti iš apsupimo nėra jokių galimybių, įsakė partizanams kautis ir nepasiduoti. Vadas, matydamas žūstančius kovos draugus, nakties glūdumoje uždainavo savo mėgstamiausią dainą "Sudiev, pavasari žavingas, sudiev, pavasari gražus". Jau sužeistas vadas dainavo Tėvynės laukams, savo paskutiniam pavasariui.
Žūtbūtinėje kovoje žuvo visi septyni partizanai: Balys Vaičėnas-Pavasaris - Vytauto apygardos vadas, Vytautas Dručkus-Šernas - Džiugo rajono štabo viršininkas, Alfredas Garnelis-Čigonas - Džiugo rajono viršininkas, Jonas Čičelis-Tėvas -Erškėčio kuopos vadas, Vladas Juozapavičius-Papartis - Lokio rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas, Juozas Sidoravičius-Sakalas(?) -Laisvės kuopos vado pavaduotojas, Jeronimas Bulka-Gintaras - Lokio rinktinės ūkio skyriaus viršininkas.
Taip žuvo vienas iš tauriausių Lietuvos partizanų vadų - su daina, su šūkiu už Dievą ir Tėvynę. Iš gausios šeimos liko tik viena sesuo Emilija Vaičėnaitė, pasišventusi šventoms brolio idėjoms.
Andrius Dručkus
