REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS ĮTVIRTINANT OKUPACINĮ REŽIMĄ LIETUVOJE 1944-1953 M.
Šio darbo tikslas yra atskleisti visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos (VKP(b) filialo - Lietuvos komunistų partijos (LKP(b) ryšius su čekistais, pagrindiniais masinio teroro vykdytojais Lietuvoje 1944-1953 m., ir bendrą darbą su jais naikinant Lietuvos valstybingumo likučius, šalies gyventojų dvasinius ir materialinius išteklius bei pačius šalies piliečius. Vyrauja nuomonė, kad daugumą tuo metu įvykdytų nusikaltimų padarė vien čekistai (NKVD-MVD, NKGB-MGB, „Smeršas“ ir kt.) bei kitos sovietinės represinės struktūros (prokuratūra, teismai ir kt.) ir sovietinė kariuomenė. Įsigilinus darosi aišku, kad už visus nusikaltimus kaip lygiaverčiai partneriai turi būti atsakingi ir komunistų partijos nariai bei į teroro sūkurį įsukti kai kurie sovietiniai partiniai aktyvistai, t. y. vadovaujantį darbą dirbę pareigūnai, nebūtinai buvę komunistų partijos nariais. Knygos skaitytojas, turėjęs kantrybės perskaityti ją visą, galės įvertinti, kaip tą pavyko įrodyti, pagrįsti.
Šio darbo tikslas yra atskleisti visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos (VKP(b) filialo - Lietuvos komunistų partijos (LKP(b) ryšius su čekistais, pagrindiniais masinio teroro vykdytojais Lietuvoje 1944-1953 m., ir bendrą darbą su jais naikinant Lietuvos valstybingumo likučius, šalies gyventojų dvasinius ir materialinius išteklius bei pačius šalies piliečius. Vyrauja nuomonė, kad daugumą tuo metu įvykdytų nusikaltimų padarė vien čekistai (NKVD-MVD, NKGB-MGB, „Smeršas“ ir kt.) bei kitos sovietinės represinės struktūros (prokuratūra, teismai ir kt.) ir sovietinė kariuomenė. Įsigilinus darosi aišku, kad už visus nusikaltimus kaip lygiaverčiai partneriai turi būti atsakingi ir komunistų partijos nariai bei į teroro sūkurį įsukti kai kurie sovietiniai partiniai aktyvistai, t. y. vadovaujantį darbą dirbę pareigūnai, nebūtinai buvę komunistų partijos nariais. Knygos skaitytojas, turėjęs kantrybės perskaityti ją visą, galės įvertinti, kaip tą pavyko įrodyti, pagrįsti.
Siekiant medžiagą susisteminti, knyga suskirstyta į skyrius. Daugeliu atvejų tas skirstymas yra sąlyginis, nes tie patys įvykiai ir juos grindžiantys dokumentai gali būti aptariami įvairiuose skyriuose. Be to, suskirsčius į skyrius, nutrūksta istorijos vyksmo vientisumas, nes daug kas vyko tuo pačiu metu, bet kito būdo, kaip pateikti daugybę faktų ir dokumentų, nėra. Autorius neslepia savo nusistatymo ir požiūrio į komunistus, jų idėjas, į jų sukeltą terorą, tačiau patys faktai yra neišgalvoti, o paimti iš komunistų partijos ir čekistų archyvų. Stengtasi matyti ne vien komunistų veiklos blogybes, pateikta ir tai, kas buvo padaryta ar mėginta padaryti mūsų tautai teigiamo (tarkime, Antano Sniečkaus veikla ką tik atvykus į Lietuvą 1944 m.). Ir ne dėl autoriaus duomenų atrankos teigiamų faktų rasta tiek mažai. LKP(b) veikla iš esmės buvo antivalstybinė, antidemokratiška ir antitautinė. Net toje srityje, kurioje buvo nemažai padaryta, pavyzdžiui, plėtojant švietimą, komunistai siekė savų tikslų - išugdyti naują, komunistinėms idėjoms atsidavusį žmogų, o ne tik išlavinti jaunimą.
Rašant vien apie komunistų partijos ir jai pavaldžių struktūrų vykdytą terorą, šios organizacijos veikla gerokai susiaurinama. Ta veikla buvo daugialypė, nes komunistų partija, jos vadovaujantys organai rūpinosi viskuo. Komunistų partijos vadovaujantis organas - Centro komitetas (CK) - buvo tarsi savotiška ministrų taryba, tvarkiusi visas gyvenimo sritis: ūkį, švietimą, kultūrą. Tą patį darė ir partijos apskričių (rajonų) komitetai. Vis dėlto svarbiausias komunistų veiklos tikslas buvo valdžia ir su tuo susiję beatodairiški metodai siekiant ją išlaikyti.
Knygoje yra tarsi įvadą pratęsiantis skyrius, pavadintas „Pokario Lietuva okupantų ir kolaborantų akimis“. Autoriaus manymu, jį reikėjo pateikti, nes vis mažiau belieka žmonių, gyvenusių Stalino valdymo metais. Nors jame ir nėra atskleistos visos to meto gyvenimo peripetijos, vis dėlto tas skyrius gal padės tiems, kurie nepatyrė represijų ir teroro, pajusti to laikotarpio atmosferą.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS : Įvadas
TRUMPAI APIE LIETUVOJE VEIKUSIUS ČEKISTUS. Kaip jau minėta, visų represinių struktūrų darbuotojai knygoje vadinami bendru čekistų vardu, nes pagrindinis šio tyrimo tikslas - parodyti komunistų partijos ir represinių struktūrų ne tik idėjinį bendrumą, bet neretai ir veiklos metodų tapatumą.
Čekistinių organizacijų buvo įvairių tipų. Karo ir pirmaisiais pokario metais labai aktyviai veikė karinė kontržvalgyba „Smeršas“. Vėliau, po 1946 m., be „Smeršo“, pagrindinės čekistinės organizacijos, siaubusios Lietuvą, buvo NKVD ir NKGB (nuo 1946 m. kovo 22 d. jos virto MVD ir MGB, komisariatai - ministerijomis). Nuo 1947 m. pradžios vadovauti karui su partizanais buvo patikėta MGB. 1948 m. pradžioje MGB turėjo per 2,3 tūkst. operatyvinių darbuotojų. Be jų, buvo dar nemažas būrys techninių, ūkinių, apsaugos ir kt. darbuotojų. MGB 1949 m. pabaigoje perėmus ir milicijos valdymą, ji tuo metu turėjo 10,5 tūkst. etatų16. Operatyvininkai čekistai surinkdavo iš suimtųjų tardymo metu išgautas žinias, kitas jų žinių šaltinis -agentai, kurių iki 1952 m. buvo užverbuota per 25 tūkst. Įvairiais būdais surinktas žinias apie partizanus jie paprastai perduodavo pusiau jiems pavaldžiai čekistinei kariuomenei, kurios Lietuvoje 1944-1945 m. buvo apie 25-30 tūkst., vėliau - apie 10 tūkst., partizaninio karo pabaigoje - apie 5 tūkst. Čekistams buvo pavaldūs ir daugiausia iš vietos gyventojų sudaryti vadinamieji stribų būriai, kuriuose įvairiu laiku tarnavo nuo 10 iki 5 tūkst. žmonių. Prireikus, ypač kol Lietuvoje iki 1946 m. vidurio buvo karo padėtis, čekistai kovos veiksmams pasitelkdavo ir reguliariąją sovietinę kariuomenę, kurios 1946 m. Lietuvoje buvo apie 10 divizijų, t. y. apie 40—50 tūkst. karių. Čekistai šiek tiek rėmėsi ir vietiniais partiniais sovietiniais aktyvistais - partijos, komjaunimo bei sovietų valdžios įstaigose dirbančiais tarnautojais. Jie buvo ginkluoti, įvairiu laiku jų buvo apie 5-7 tūkst. Buvo ir įvairių specializuotų čekistinės kariuomenės dalinių, tarp kurių gausiausi - konvojinės ir geležinkelių apsaugos pulkai.
Skaityti daugiau: Įvadas II
Komunistinė pasaulėžiūra, kuria vadovavosi okupantai ir kolaborantai, buvo suformavusi standartinius požiūrius į istorijos vyksmą. Visus reiškinius stengtasi vertinti marksistiniu požiūriu. Visuomenės raidos varomąja jėga buvo laikoma vadinamoji klasių kova. Toje kovoje su išnaudotojais turėjo laimėti darbo žmonės, vadovaujami proletariato, kurio pažangioji dalis buvo įstojusi į komunistų partiją. Buvo teigiama, kad komunistų partijos veiksmų programa remiasi objektyviais visuomenės raidos dėsniais, todėl komunizmo idėjos ir jas skleidžiančios socialistinės šalys be jokių išlygų turi laimėti visame pasaulyje. Joms laimėti esą trukdė daugiausia subjektyvios priežastys, kurias komunistai, sutelkę apie save visus darbo žmones, turėjo įveikti.
Komunistų partijos ideologai teigė, kad Lietuvoje visi darbo žmonės (juk jie sudarė didžiąją gyventojų dalį) turi paremti komunistų partiją, jos tikslus. Sovietinei sistemai esą priešinasi tik išnaudotojų klasės (tarp jų Lietuvoje gausiausia - vadinamieji buožės, geriau gyvenantys kaimų gyventojai) bei dalis suklaidintų dirbančiųjų. Suklaidinti jie buvo buržuazinės santvarkos metais, kai buvo auklėjami mokyklose, bažnyčiose, įvairiose buržuazinės pakraipos sąjungose ir partijose. Suklaidintuosius galima grąžinti į komunistinės doros kelią daugiausia agitacijos ir propagandos priemonėmis; tuos, kurie „sugedo“ galutinai, reikia izoliuoti nuo visuomenės uždarant į kalėjimus ir lagerius, o nepasiduodančius — sunaikinti. Išvalius visuomenę nuo įvairių buržuazinių ir į buržuazijos įtaką patekusių atplaišų, visuomenėje netrukdomai pradėtų veikti objektyvūs visuomenės raidos dėsniai ir netrukus po socializmo raidos fazės būtų pasiektas komunizmas.
Vadinamieji buržuaziniai nacionalistai — aktyviausi buržuazinės santvarkos gynėjai, savo klasiniams tikslams pasiekti iškėlę nacionalinius klausimus, ypač šalies nepriklausomybės klausimą.
Taip arba panašiai mąstė šiek tiek išprusę idėjiniai komunizmo šalininkai Lietuvoje. Kaip matysime, prie naujos okupacinės valdžios buvo nemažai prisiplakusių ir grynai dėl materialinių, karjeros paskatų. Apskritai pirmaisiais pokario metais — 1944-1948 m. - Lietuvoje beveik nebuvo, ypač apskrityse, labiau išprususių, komunistų lietuvių. Idėjinių komunistų tarpsluoksnį daugiausia sudarė rusai, kurių nemaža dalis atvyko į Lietuvą pokario metais — tiek savo noru, tiek komandiruoti — norėdami geriau gyventi.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS
APIE BENDRĄ ŠALIES PADĖTI, GYVENTOJŲ PAŽIŪRAS, POLITINĮ NUSITEIKIMĄ PIRMAISIAIS POKARIO METAIS. Partinių institucijų, kaip ir čekistų, dauguma pranešimų, ataskaitų buvo bedvasės, standartinės, nuobodžios. Tai aiškintina tuo, kad rašančiuosius kaustė marksistinės „tiesos“, ir pačių rašančiųjų menku išsilavinimu. Vis dėlto ir tuose standartiniuose, vienas į kitą panašiuose įvairių institucijų pranešimuose prasprūsdavo viena kita mintis, nutolusi nuo komunistinės ideologijos štampų, atskleidžianti daugmaž realią padėtį Lietuvoje.
1944 m. pabaigoje piečiausios šalyje Seinų aps. (netrukus ta apskritis buvo pavadinta Lazdijų aps.) partijos komiteto pirmasis sekretorius Jurgis Grigonis (beraštis, bet, matyt, nuoširdžiai, bent tuo metu, tikėjęs komunizmo idėjomis) nusiuntė pranešimą LKP(b) CK, kuriame rašė, jog apskritis karo metais labai nukentėjo: lyginant su 1941 m., liko tik apie 45 proc. gyvulių, sudegė apie 25 proc. trobesių. Štai kelios citatos iš jo pranešimo (kalba netaisyta): „Kadrų parinkimas pas mus gana sunkus klausimas, nes atsidavusių žmonių tarybų valdžiai valstiečių tarpe mažai Vietos gyventojai tamsūs ir priešiškai nusiteikę prieš esamą santvarką“. Pabaigoje prašė ginklų, nes neapsiginklavus neįmanoma išvykti į kaimus11. 1944—1945 m. dar ne vienas partijos sekretorius aukščiausiai vadovybei rašė kaip ūkininkas - jiems gaila įvairių kariuomenių išgrobstytų turtų, byrančių pernokusių grūdų, neapsėtų žemių. Apskritai kai kurių apskričių partijos sekretoriai iš pradžių rašė daug atviriau ir plačiau, matyt, tikėdamiesi Lietuvoje šiokios tokios demokratijos, kad ir sovietinės. Vėliau jų atvirumas, noras samprotauti beveik visiškai išnyko.
Skaityti daugiau: POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS II
LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus (1903-1974)
LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas (1895-1972)
Skaityti daugiau: Nuotraukos
LKP(b) CK biuras buvo aukščiausias ne tik ideologinis, bet ir valdymo organas okupuotoje Lietuvoje. Į LKP(b) CK biurą (VKP(b) XIX suvažiavime, vykusiame 1952 m. spalio 5-14 d., VKP(b) buvo pavadinta Sovietų Sąjungos komunistų partiją - SSKP, o LKP(b) - LKP) mūsų nagrinėjamu laikotarpiu įėjo šie žmonės: Vasilijus Aronovas (1952-1953), Juozas (Josifas) Bartašiūnas (1944-1949), Feliksas Bieliauskas (1950-1954), Aleksejus Čistiakovas (1949-1952), Stasys Filipavičius (1950-1953), Mečislovas Gedvilas (1940-1956), Nikolajus Gorlinskis (1949), Nikolajus Gridinas (1941-1944), Juozas Grigalavičius (1941-1946), Nikolajus Gusevas (1952-1954), Aleksandras Guzevičius (1940-1949), Aleksandras Isačenka (1944-1946), Dmitrijus Jefimovas (1946-1949), Piotras Kapralovas (1949—1952), Piotras Kondakovas (1952—1953), Kazimieras Liaudis (1944—1960), Anatolijus Moskvinovas (1950—1952), Vladas Niunka (1944-1961), Eduardas Ozarskis (1946-1950), Justas Paleckis (1940-1967), Vasilijus Pisarevas (1949-1952), Kazys Preikšas (1940-1954), Antanas Raguotis (1952-1953), Antanas Sniečkus (1940-1974), Motiejus Šumauskas (1949-1952), Danijilas Šupikovas (1940-1952), Aleksandras Trofimovas (1946-1952), Jonas Vildžiūnas (1953-1954). Tie 15 lietuvių (kai kuriuos iš jų lietuviais galima vadinti tik sąlygiškai; pavyzdžiui, J. Bartašiūnas buvo aiškiai rusiško mentaliteto žmogus, nemokėjęs lietuvių kalbos) ir 13 rusų Stalino valdymo laikotarpiu sudarė tikrąją Lietuvos valdžią. Tam tikru laikotarpiu LKP(b) CK biurą sudarė 10-15 žmonių; biuro narių skaičius augo didėjant LKP(b) narių skaičiui. Anaiptol ne visi nariai dalyvaudavo kiekviename biuro posėdyje. Ko gero, beveik visuose posėdžiuose yra dalyvavęs tik A. Sniečkus. Yra buvę nemažai posėdžių, kuriuose visam biurui beveik tik jis vienas iš civilių ir atstovaudavo, ypač kai būdavo svarstomi represinių organų reikalai.
Skaityti daugiau: LKP(b) CK BIURAS IR VKP(b) CK BIURAS LIETUVAI
Apie A. Sniečkų (1903-1974) - svarbiausią Lietuvos kolaborantą - yra nemažai rašyta. Pakankamai protingas, valingas, veiklus, jis kai kuriems žmonėms ir dabar imponuoja, apie jį vis dar sklando įvairūs pasakojimai, dažniausiai nelabai ką bendro turintys su tikrove. Imponuoja jis ne tik savo bendražygiams komunistams, bet ir kai kuriems toli nuo valdžios buvusiems žmonėms. Pirmieji, vis kurstydami kalbas ir svarstymus apie A. Sniečkaus veiklą neva mūsų šalies labui, taip gina save ir savo išdavikišką veiklą, o antrajai grupei sekretorius patiko dėl savo veiklumo ir mokėjimo bendrauti su paprastais žmonėmis.
Atrodo, kad A. Sniečkų bene geriausiai yra apibūdinęs V. Tininis, plačiai ir nuodugniai apie jį rašęs savo knygoje1. Naujame savo darbe istorikas štai ką apie jį rašo: „Antanas Sniečkus -stalininės epochos žmogus, sovietinės santvarkos Lietuvoje kūrėjas, svarbiausias sovietų kolaborantas. Įtikėjęs komunizmo idealais ir bolševikų partijos išauklėtas žmogus, jis visą gyvenimą liko ištikimas marksistinio dogmatizmo, paklusnumo, nepakantumo priešingai nuomonei tradicijoms. Visais pokario metais A. Sniečkus buvo VKP(b) CK politinės veiklos įrankis, ištikimas Maskvos vietininkas Lietuvoje. Kaip tik su jo vardu sietinas prievartinis Lietuvos sovietinimas ir rusinimas, kovos su tautiniu pogrindžiu organizavimas, masiniai nekaltų žmonių trėmimai, įkalinimai, kitaminčių ir Katalikų bažnyčios persekiojimas, tautinės kultūros žlugdymas.
Politinės (partinės) karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė sovietiniam politikui būdingas savybes: atsargumą, lojalumą ir paklusnumą. Nepretenduojantis į aukštesnius partinius postus Maskvoje, niekada nekeliantis jokių revizionistinių klausimų, nuosekliai įgyvendinantis bet kurios politinės pakraipos partijos vadovybės nurodymus, pasižymintis draugiškumu ir kuklumu, A. Sniečkus daugeliui Kremliaus vadovų kėlė simpatiją. Išsilaikyti daug metų valdžioje jam taip pat padėjo pareigingumas, administratoriaus savybės, valingas būdas, griežtumas, puiki atmintis ir ryžtingumas. Turėdamas gerą politinę nuovoką, jis visada sugebėdavo laiku persiorientuoti, pakreipti įvykius sau palankia kryptimi. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. Kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo grėsmė, A. Sniečkus ne tik kad nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai - palaikė ir net skatino partinių ir represinių struktūrų vykdomas genocido akcijas, visada rėmė „liaudies priešų“ ar „socialiai svetimų asmenų“ represavimo politiką. [...]
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI
Sovietinė, taip pat ir partinė, valdymo sistema buvo grynai biurokratinė. Viskas buvo subordinuota centrui (Lietuvoje iki 1947 m. kovo mėn. - VKP(b) CK biurui Lietuvai, vėliau - LKP(b) CK biurui, kuris savo ruožtu buvo valdomas VKP(b) CK ir jam atskaitingas). Partijos apskričių (rajonų) komitetai kartojo CK modelį (tik mažesnės apimties), nes ir jie, kaip CK šalį, kartu su čekistais tvarkė visą apskrities gyvenimą. Kaip LKP(b) CK buvo VKP(b) CK filialas, taip partijos apskričių komitetai buvo LKP(b) CK filialai. Visi svarbiausi sprendimai jiems buvo diktuojami iš viršaus, šiek tiek savarankiškumo jie turėjo tik spręsdami kai kuriuos ūkinius klausimus, gal todėl taip noriai ir imdavosi juos spręsti. Kadangi ne tik ideologinio, bet ir ūkinio gyvenimo klausimai buvo sprendžiami partijos komitetuose, sovietų valdžios įrankiai - vykdomieji komitetai privalėjo tik vykdyti partijos komitetų nutarimus. Tik represiniai organai buvo nuo partijos komitetų mažiau priklausomi ir vykdė daugmaž savarankišką politiką, ne visus savo veiksmus, ypač 1944-1947 m., derindami su partinėmis institucijomis.
Partijos komitetai šiek tiek varžė čekistų veiklą (kai šie darydavo didelius nusižengimus), o šiaip jau jų veiklai iš esmės pritarė, patys ją skatino, ragindami daugiau suimti ir ištremti (daugumos vietinio masto trėmimų iniciatoriai buvo patys partijos komitetai). Partijos komitetai ir čekistai sutarė jau vien todėl, kad daugumą komitetų darbuotojų sudarė iš Sovietų Sąjungos atvykę žmonės, kurie iš ten atsivežė glaudaus bendradarbiavimo su čekistais įgūdžius. Galiausiai komunistai — tiek rusai, tiek lietuviai — pokario metais gerai suprato, kad be čekistų, jų kariuomenės jie neišsilaikytų. Vieni su kitais nesutardavo kartais tik nepasidaliję valdžia ar materialinėmis gėrybėmis.
Skaityti daugiau: KOMUNISTŲ PARTIJOS : APSKRIČIŲ (RAJONŲ) IR VALSČIŲ KOMITETAI
Plačiau susipažinus su stalininiu laikotarpiu Lietuvoje gyvenusiais ir veikusiais komunistų partijos nariais, bus galima geriau suprasti jų pasirengimą bendradarbiauti su represiniais organais, iš jų mokytis teroro priemonių, o kai kada ir pralenkti juos taikant represijas.
Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje gana aktyviai veikė komunistų partija. Nors jos narių nebuvo labai daug, ji neturėjo itin raštingų žmonių, bet buvo gerai organizuota, ją sudarė fanatiškai komunizmo idėjomis tikintys žmonės, todėl jos veikla ir įtaka, iš dalies aktyvinama Sovietų Sąjungos finansinių injekcijų, buvo žymi, ypač tarp tautinių mažumų.
Lietuvos komunistų partija tarpukariu iš esmės buvo Sovietų Sąjungos agentūra, dirbo tos šalies naudai, neretai jai ir šnipinėdavo. Todėl Lietuvos saugumas su ta partija atitinkamai elgėsi, jos narius gaudė ir uždarinėjo į kalėjimus ar išsiųsdavo į Sovietų Sąjungą.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI, JŲ VEIKLA
BENDRADARBIAVIMO PAGRINDAI. Komunistai ir čekistai Lietuvoje siekė to paties tikslo -įtvirtinti ir kiek galima įteisinti okupacinį režimą, vaizduojant jį kaip sovietų valdžią. Šis tikslas vertė tas dvi svarbiausias okupacinės valdžios grandis bendradarbiauti.
Lietuvoje okupantai susidūrė su įnirtingu gyventojų pasipriešinimu, todėl pamažu išsirutuliojo savotiškas darbų pasiskirstymas - čekistai besipriešinančius asmenis ir apskritai visą tautą spaudė administracinėmis priemonėmis (taip buvo vadinamas fizinis teroras - sušaudymai, suėmimai, tardymai ir pan.), o komunistai, jų įvairaus lygio partijos komitetai turėjo ideologiškai apdoroti žmones, taip silpnindami jų nusiteikimą priešintis, nors neretai dalyvaudavo ir susidorojant fiziškai (išbuožinant, tremiant ir pan.). Buvo siekiama, kad tie du metodai, tiek brutalus fizinis, tiek dvasinis apdorojimas, kuo labiau susipintų. Visą partizaninio karo laikotarpį tiek čekistai, tiek komunistų partijos vadovai, ypač A. Sniečkus, iš komunistų partijos narių reikalavo, kad jie ne tik žodžiu bei ūkinėmis priemonėmis, bet ir ginklu kovotų su vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais. Tačiau komunistų savisaugos jausmas juos ne itin stūmė į atvirą kovą, nors buvo ir išimčių. Be to, LKP(b) CK partiečius, ypač pirmaisiais pokario metais, nelabai ir vertė aktyviai su ginklu kovoti, nes buvo pavojus, kad partizanai gali visus ar didelę dalį okupantams prijaučiančių asmenų sunaikinti. Galima sakyti, kad lietuviai komunistai buvo saugomi, nors žodžiu ir buvo nuolat raginami su ginklu rankose ginti „darbo žmonių iškovojimus“. Toks žodžių ir darbų neatitikimas dažnai piktino čekistus, kurie, kad ir dengiami kariuomenės, turėjo patys stoti į mūšius. Todėl, ypač pradžioje, anaiptol ne visi jie buvo linkę įsiklausyti į partinių veikėjų patarimus, juo labiau kad tuo metu provincijoje buvo tik vienas kitas šiek tiek išprusęs partinis funkcionierius, galintis ką nors tinkamo patarti. Be to, dauguma atsiųstų čekistų Lietuvą laikė užkariautu kraštu ir nebuvo linkę per daug atvirai kalbėti su visais lietuviais, net ir su tais, kurie buvo nusiteikę jiems pataikauti.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ IR ČEKISTU BENDRADARBIAVIMAS
Marksistinė ideologija toleravo ir net skatino prievartą prieš vadinamuosius klasinius priešus, o kai šie jau būdavo beveik sunaikinti, komunistai represuodavo saviškius. Prie idėjinių komunistų prisiplakę komunistai karjeristai dėl savo materialinės padėties ir valdžios taip pat buvo linkę maskuodamiesi, kartais net labiau už idėjinius komunistus, naudoti prievartą. Tačiau didžiausius prievartos naudojimo arsenalus turėjo čekistai. Partijos nariai šioje srityje buvo neblogi jų mokiniai (iš Rusijos atvykusiems partijos funkcionieriams nieko mokytis nereikėjo, jie jau buvo prievartos naudojimo specialistai), o kai kur, tarkime, turto plėšimo srityje, čekistus net lenkė. Bet okupacijos pradžioje čekistus ir partinius funkcionierius reikėjo suvesti draugėn, kad jie vieni kitiems padėtų ir vieni iš kitų mokytųsi. Juo labiau kad „bendro darbo“ buvo per akis — reikėjo sutriuškinti besipriešinančius okupacijai. Paskelbus, kad geriau, pasiturimai gyvenantys žmonės yra pagrindiniai pogrindžio rėmėjai, represijos užgriuvo dažniausiai niekuo dėtas šeimas.
Laukių šeima Odinske, Irkutsko sr., 1951 m. Ištremta iš Kretingos r. Tarvydų k.
Apie glaudžius partinių funkcionierių ir čekistų bendradarbiavimo pamatus 1945 m. rugpjūčio 23—24 d. vykusiame LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas VKP(b) CK nutarimas dėl LKP(b) CK darbo trūkumų, dėstė VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas. Tas bendradarbiavimas ir veikimo vienovė daugelyje Lietuvos apskričių buvo ir anksčiau, tačiau po M. Suslovo kalbos ji peraugo į itin glaudų bendradarbiavimą, kurio viena iš apraiškų buvo neformalus partinių institucijų ir represinių organų darinys - troikos ir petiorkos*. Tame plenume, apkaltinęs LKP(b) CK tuo, kad su pogrindžiu Lietuvoje kovoja vien čekistai, o partiniai organai stovi šalia kovos (be abejo, tai buvo gerokai perdėta), bei tuo, kad CK ir partijos komitetai nesugebėjo į „kovą su pogrindžiu pakelti darbo žmonių“, M. Suslovas toliau kalbėjo taip: „Tikslinga, kad partijos komitetų pirmieji ir antrieji sekretoriai ir NKVD bei NKGB skyrių viršininkai kasdien, blogiausiu atveju kas antrą dieną susirinktų trumpai aptarti politinę padėtį apskrityse ir numatytų operatyvines priemones kovoje su banditizmu“. Jis nurodė kiekvienoje apskrityje sudaryti „gaujų“ likvidavimo planus* 1.
Beje, po M. Suslovo šį reikalavimą - kad kartu su NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkais partijos komitetai sudarytų pogrindžio būrių sutriuškinimo planus - išsakė ir A. Sniečkus. Planai turėjo būti atsiųsti į LKP(b) CK. Plenume A. Sniečkus kalbėjo: „Vietinės partinės organizacijos turi tuoj pat sudaryti išsamų kovos su buržuaziniais nacionalistais visomis priemonėmis ir visose srityse planą, jie turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad visos priemonės - administracinės-represinės, politinis masinis darbas ir kitos tarp savęs derintųsi, kad jos viena kitą papildytų ir remtųsi viena kita“.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI - REPRESIJŲ VYKDYTOJAI
LKP(b) VI suvažiavimo delegatai. Iš kairės: LSSR užsienio reikalų ministras Ignas Gaška, LSSR vidaus reikalų ministras gen. mjr. Juozas Bartašiūnas, LKP(b) CK sekretorius Eduardas Ozarskis, LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, įgaliotinis kulto reikalams prie LSSR Ministrų Tarybos Leonas Pušinis, LSSR karinio komisaro pavaduotojas gen. mjr. Jonas Macijauskas ir LKP(b) Šiaulių m. komiteto sekretorius Petras Federavičius. 1949 m. vasario mėn.
ĮTAKA ČEKISTŲ KADRAMS, ČEKISTŲ VALDYMO GRANDYS LKP(b) CK IR A. SNIEČKAUS VAIDMUO. Čekistų kadrų komplektavimas ir jų keitimas buvo bene svarbiausias būdas daryti jiems įtaką. Skiriamų į apskritis represinių žinybų vadovų partiniai funkcionieriai dažniausiai nepažinodavo (šioks toks pažinimas atsirado vėliau, kai kuo nors nusikaltusius čekistus pradėta masiškai kilnoti po Lietuvą), bet turėjo galimybę juos keisti (dažniausiai dėl per menkų pastangų ar nesugebėjimo kovoti su pogrindžiu). Šiek tiek stengtasi „sulietuvinti“ čekistų kadrus, skiriant pareigas represinėse žinybose partijos funkcionieriams ir tuo tikslu Vilniuje atidarius NKVD mokyklą (tarsi rengtasi tam, kad kada nors reikės atsakyti, kas sovietų valdžią Lietuvoje įtvirtino; oficialiai buvo teigiama, jog lietuviai čekistai turėtų padėti atsirasti ryšiui tarp čekistų rusų ir vietos gyventojų). Padėti sukomplektuoti represinių struktūrų kadrus A. Sniečkus ragino ir vietos partinius organus. 1944 m. rugpjūčio 27 d. LKP(b) CK III plenume jis kalbėjo: „NKVD organai mums labai padeda apskrityse. Iš NKVD mums reikės dar daugiau pagalbos, todėl partiniai organai turi ypatingą dėmesį kreipti į NKVD organų sukomplektavimą“1. Po keturių mėnesių vykusiame LKP(b) CK IV plenume LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas jau priekaištavo partiniams sovietiniams organams: „Reikia pažymėti, kad kai kurie partijos apskričių komitetai ir vykdomieji komitetai iki pat pastarojo meto nedalyvauja kovoje su banditizmu“. Toliau jis dėstė, kad jei čekistus rems partijos komitetai ir liaudis, tai „NKVD atliks savo darbą“. Pasak jo, abi mokyklos - milicijos mokykla Kaune ir NKVD mokykla Vilniuje - turėjo pradėti veikti 1944 m. gruodžio mėn., bet neveikia, nes partijos apskričių komitetai į jas neatsiuntė savo kandidatų 2. Beje, kad į šias mokyklas, ypač čekistų, trūksta kandidatų, buvo kalbama ir po metų, ir po penkerių. Lietuviai, net prijaučiantys komunistams, nelabai norėjo jose mokytis.
Kaip žinome, A. Sniečkus dar 1944 m. pradžioje prašė tuometinį „Smeršo“ (karinės kontržvalgybos) vyriausiosios valdybos viršininką V. Abakumovą leisti Lietuvoje dirbti J. Bartašiūnui. Šis vienas žiauriausių Lietuvos budelių, surusėjęs čekistas, iki 1953 m. ėjo NKVD (MVD) liaudies komisaro (ministro) pareigas. 1944 m. jis dirbo 16-osios vadinamosios lietuviškosios divizijos „Smeršo“ viršininku. A. Sniečkaus pastangomis, sovietinei okupacinei kariuomenei dar neįžengus į Lietuvą, 1944 m. gegužės mėn. iš 16-osios divizijos buvo atrinkti 72 žmonės dirbti LSSR NKGB sistemoje, o tų metų gegužės 10 d. NKGB žinion iš 16-osios divizijos 2-ojo atsargos bataliono atvyko 81 žmogus 3.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS ĮTAKA ČEKISTAMS
Troikos ir petiorkos Lietuvos apskrityse ir valsčiuose veikė 1945-1947 m. (pirmas rastas jų veiklos dokumentas - partijos Alytaus aps. komiteto 1945 m. kovo mėn. protokolas, paskutinis - Prienų aps. petiorkos 1947 m. birželio mėn. protokolas). SSRS skirtingu laiku veikė įvairios troikos ir petiorkos. Jos sudarytos daugiausia siekiant sujungti represinių organų ir partinių institucijų pastangas kovai su komunistų priešais. Trijų ir penkių asmenų laikinai sudaryti teismai SSRS nuteisė milijonus žmonių, šimtai tūkstančių jų sprendimu buvo sušaudyti. Lietuvos gyventojai daugiausia yra girdėję apie vieną iš SSRS specialiųjų teismų — Ypatingojo pasitarimo troikas1. Komunistai mėgo sudaryti nelyginio skaičiaus trijų ar penkių žmonių organą, vaizduojantį tam tikrą demokratijos formą, kai kuriuo nors klausimu nesutarus vienbalsiai, sprendimas turėjo būti priimamas balsuojant.
Kiek žmonių turėjo būti tame pokario metais trumpai Lietuvoje veikusiame aukščiausiame apskrities organe, kuris vadovavo kovai su pasipriešinimu okupantams, lėmė vietinės aplinkybės; oficialių nurodymų, matyt, nebuvo. Apskrityse dažniausiai būdavo petiorkos, sudarytos iš penkių žmonių; tarp jų visada būdavo partijos komiteto pirmasis ar antrasis sekretorius (dažniausiai abu) bei MVD ir MGB apskrities skyrių viršininkai, neretai ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Valsčiuose beveik visur veikė troikos, sudarytos iš partorgo ar partijos valsčiaus sekretoriaus, NKVD (MVD) poskyrio viršininko ir NKGB (MGB) valsčiaus operatyvinio įgaliotinio. Tačiau sudarydami troikas kai kurie partijos apskričių komitetai savo iniciatyva stengėsi papildyti tą organą. Antai partijos Biržų aps. komiteto plane Nr. 100, patvirtintame pirmojo sekretoriaus J. Griciūno 1945 m. rudenį, kiekviename valsčiuje numatyta sudaryti četviortkas (NKVD, NKGB poskyrių darbuotojai, čekistinės kariuomenės įgulos atstovas ir ketvirtas - iš partinių vadovų), kurioms pavesta vadovauti partizanų sutriuškinimui. Antrame komiteto nutarimo paragrafe rašoma: „Pavesti aukščiau išvardytiems draugams dar kartą patikrinti ir patikslinti gaujoje esančius asmenis, įspėti juos per jų šeimas, kad pasitrauktų [iš gaujos]. Paskui nusavinti visą jų žemę, gyvulius, turtą, inventorių, derlių ir pastatus“.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas TROIKOS IR PETIORKOS
Nesutarimų tarp partinių funkcionierių ir čekistų buvo, tačiau jie nebuvo antagonistiniai. Ir vieni, ir kiti gerai suprato, kad jie vieni be kitų negali funkcionuoti. Abi okupacinės valdžios pagrindinės jėgos buvo gerai įsisąmoninusios, jog jos yra valstybinės partinės diktatūros, kuri buvo įvardijama kaip proletariato diktatūra, o gyventojams pateikiama kaip sovietų valdžia, dvi nepakeičiamos ir neatskiriamos dalys. Tiek įvairaus tipo čekistinių žinybų, tiek įvairaus lygio partijos komitetų veikla Stalino laikotarpiu buvo taip glaudžiai susijusi, kad kartais būdavo sunku suprasti, kur buvo partijos komitetų, o kur NKVD (MVD), NKGB (MGB) ar „Smeršo“ smogikų veiklos sritys.
Partinių ir čekistinių tikslų bei metodų vienovę bene geriausiai rodo 1946 m. gruodžio 7 d. A. Sniečkaus ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje I. Tkačenkos pasirašyta direktyva, nusiųsta partijos apskričių komitetų sekretoriams ir MVD bei MGB apskričių skyrių viršininkams. Tos direktyvos pagrindinė mintis - kariuomenės operatyviniai smūgiai ir - dar svarbiau -partizanų būrių demoralizavimas. Nurodoma, pasitelkus įvairius vietinius autoritetus (Lietuvos kariuomenės karininkus, gydytojus, kunigus, žurnalistus ir t. t.) gyventojams susirinkimuose įrodyti pasipriešinimo „fašistinę“ prigimtį ir neperspektyvumą. Aiškinama, jog reikia veikti per gimines, raginant, kad miške esantys vyrai pasiduotų ir atgailautų. Tam tikrais atvejais, jei suimtieji „banditai“ sutiktų viešai pareikšti atgailą ir demaskuoti kitus „banditus“ susirinkimuose, siūloma propaguoti net jų paleidimą. Kartu nurodoma, remiantis žemės įstatymu, konfiskuoti visą partizanų šeimų, jų rėmėjų ir buožių turtą ar bent jo dalį. Nurodoma „visiškai konfiskuoti tik suėmus visus šeimos narius, ypač vyrus, neleidžiant jiems išeiti į gaujas“1. Apskritai dauguma to meto partinių ir čekistinių žinybų dokumentų nepasižymi subtilumu, bet šis itin ciniškas ir demagogiškas.
Skaityti daugiau: PARTINIŲ ORGANŲ NESUTARIMAI SU ČEKISTAIS IR MĖGINIMAI RIBOTI KAI KURIUOS JŲ VEIKSMUS
LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-1954)
LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957)
Skaityti daugiau: Nuotraukos II
Partinių funkcionierių požiūrį į čekistus bene geriausiai atskleidžia LKP(b) CK VII plenume 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. vykęs pokalbis tarp VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko M. Suslovo ir partijos Šakių aps. komiteto pirmosios sekretorės T. Jančaitytės. Tas „pilkasis generolas“ sekretorei kalbant ją nuolat pertraukdavo (nepagarbaus elgesio tradicija ėjo iš paties Stalino, tokį žmogaus suniekinimo būdą mėgo ir A. Sniečkus; net ir kalbėjimo patirtį turintis žmogus, staigiai pertrauktas, neretai pasimesdavo; matyt, to ir buvo siekiama, norint parodyti, kas yra padėties šeimininkas). Pertraukęs T. Jančaitytės kalbą M. Suslovas pasakė: „Štai paimkite Delgaujan (Gelgaudiškio?) vykdomojo komiteto pirmininką“. T. Jančaitytė: „Jis suimtas ir nužudytas“. M. Suslovas: „Kieno?“ T. Jančaitytė: „NKVD organų“. M. Suslovas: „Vadinasi, buvo toks, koks neturi būti žmogus. Jį suėmė teisingai“1. Ne kartą ir A. Sniečkus įvairiomis progomis yra sakęs, kad čekistai neklysta, nors iš įvairių šaltinių buvo gavęs šimtus pranešimų apie čekistų savivalę ir smurtavimą. Buvo diegiamas požiūris, kad brutali jėga privers lietuvius paklusti.
Skaityti daugiau: PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS
BENDROS KADRŲ VALYMO TENDENCIJOS. Atleidimas iš darbo dėl socialinės kilmės, veiklos praeityje ar netinkamų politinių pažiūrų buvo dar viena masinė Lietuvos gyventojų terorizavimo priemonė. Žmonių atleidimo iš darbo vajui vadovavo ne čekistai, bet partiniai funkcionieriai; čekistai tik būdavo pasitelkiami ieškant kompromituojančių duomenų. Atleidimas iš darbo buvo skaudesnė bausmė, negu dabar gali atrodyti, nes valstybė buvo vienintelė darbdavė. Atleistas iš darbo žmogus negalėjo įsidarbinti net pas ūkininkus, nes šie tuoj pat būtų buvę paskelbti buožėmis su visais iš to kylančiais padariniais (padidinti mokesčiai, įrašymas į tremtinų žmonių sąrašus ir t.t.). Išmestam iš darbo žmogui buvo kelios išeitys — arba pereiti į daug žemesnį socialinį sluoksnį nei tas, kurį turėjo garantuoti jo išsilavinimas ir patirtis, arba ieškoti pagalbos duodant kyšius valdžios pareigūnams.
Visų šalių naujai į valdžią atėjusios politinės jėgos ar užkariautojai stengiasi į svarbiausius postus pasodinti savo šalininkus. Komunistai, kurie į valdžią dažniausiai ateidavo perversmo ar užkariavimų būdu, kadrus stengdavosi pakeisti totaliai. Visokį liberalumą kadrų politikoje jie laikė mirtinai pavojingu.
Apie kadrus buvo kalbama beveik visuose LKP(b) CK plenumuose, ko gero, ir daugelyje CK biuro posėdžių. LKP(b) CK IV plenume (vyko 1944 m. gruodžio 27—30 d.) tuo klausimu kalbėjo CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas ir LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas. Pirmasis aiškino: „Išvalyti tarybinį ir ūkinį aparatą - skubi politinė užduotis. Šito mes negalėsime padaryti nuodugniai nepatikrinę visų darbuotojų, sistemingai ir organizuotai jų neištyrę“, o antrasis tuo klausimu kalbėjo taip: „Neišvijus iš tarybinio aparato priešiško ir politiškai nepatikimo elemento, bus sunku išspręsti nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų greito likvidavimo klausimą“. Pasak jo, Lietuvos apskrityse yra kuriami NKVD valsčių poskyriai, kuriuose dirbs nuo 8 iki 13 žmonių ir reikės daug vietinių darbuotojų. LKP(b) CK priimtame nutarime nurodoma partijos komitetams šiam darbui parinkti patikimus žmones1.
Neeiliniame LKP(b) CK VII plenume, vykusiame 1945 m. rugpjūčio 23-24 d., VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas apie kadrus dėstė, kad reikia skubiai išvalyti sovietinį ūkinį aparatą ir kooperacinių organizacijų kadrus. Jis teigė, kad netinkamus kadrus demaskuoja „organai“, o partinės institucijos tyli. Anot jo, priešų yra net Švietimo, Ryšių ir kituose liaudies komisariatuose. M. Suslovo išvada: reikia keisti vadovavimo stilių - tikrinti, kaip vykdomi priimti nutarimai2.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS
TRUMPOS 1944-1053 M. LKP(b) CK BIURO NARIŲ BIOGRAFIJOS*
* Daugumos LKP(b) CK biuro narių biografijos pateikiamos sutrumpinus V. Tininio monografijoje „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai" pateiktas išsamias tų žmonių biografijas. Biografijos pateikiamos abėcėlės tvarka. Po vardo ir pavardės nurodoma, kuriais metais vienas ar kitas partinis veikėjas buvo LKP(b) CK biuro nariu.
VASILIJUS ARONOVAS (1952-1953)
Gimė 1904 m. Kalugos sr. Partijos narys nuo 1927 m. Buvo įgijęs aukštąjį politinį išsilavinimą. Nuo 1953 m. dirbo Tadžikijoje, išsitarnavo iki partijos srities komiteto agitacijos ir propagandos sekretoriaus pareigų. 1952 m. rugsėjo mėn. buvo paskirtas LKP(b) CK antruoju sekretoriumi, juo išbuvo iki 1953 m. birželio 13 d. Atšauktas SSKP CK dispozicijon L. Berijai pradėjus vykdyti respublikų tautinimo politiką. Maskvoje buvo paskirtas SSKP CK inspektoriumi.
JUOZAS BARTAŠIŪNAS (1944-1949)
Gimė 1895 m. Pakruojo r. Dirbo Rygoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1917 m. perėjo į bolševikų pusę, 1919 m. įstojo į komunistų partiją, dalyvavo pilietiniame kare, kūrė sovietų valdžią Latvijoje ir Ukrainoje. Iki 1938 m. dirbo VČK-OGPU-NKVD, iš ten atleistas, nes turėjo giminių Lietuvoje. 1940 m. buvo pašauktas į čekistinę tarnybą ir kaip 3-iosios armijos politinės valdybos viršininkas dalyvavo okupuojant Latviją bei sunaikinant jos kariuomenę. Prasidėjus neramumams tarp lietuvių artileristų, 1940 m. spalio mėn. buvo pasiųstas į Vilnių ir paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ypatingojo skyriaus viršininku. Jam vadovaujant buvo suimti 52 lietuviai kariai, 6 iš jų sušaudyti. 1942-1943 m. buvo 16-osios lietuviškosios divizijos „Smeršo" viršininku, iš ten jį A. Sniečkus atsikvietė vadovauti LSSR vidaus reikalų liaudies komisariatui (nuo 1946 m. - ministerijai). Šias pareigas ėjo iki 1953 m. Jo vadovaujama LSSR NKVD (MVD) buvo pagrindinė represinė struktūra, kovojusi su Lietuvos pogrindžiu ir jos gyventojais. Buvo aršus komunistas fanatikas, dažniausiai laimėdavo užsispyrimu ir beatodairišku teroro taikymu. 1945 m. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Po 1947 m. jo politinė įtaka sumenko ir 1953 m., sujungus MVD su MGB į vieną Vidaus reikalų ministeriją, L. Berijos pasiūlymu J. Bartašiūnas buvo išleistas į pensiją. Mirė 1972 m. Vilniuje.
Be atviro teroro, mėgino veikti ir kitais metodais. Savo vardu buvo paskelbęs kreipimąsi dėl partizanų legalizacijos, kuris labiau panašėjo į ultimatumą ir buvo visiškai nepriimtinas save gerbiančiam žmogui. 1946 m. išleido įsakymą, kuriuo nurodyta žuvusių partizanų kūnus vežti neva atpažinimui į MVD skyrių ar poskyrių būstines. Tas „atpažinimas" virto pasityčiojimu iš žuvusiųjų, nes jų kūnus stribai tampydavo po miestelių ir miestų aikštes. J. Bartašiūnas gali būti pavyzdžiu žmogaus, kuris, atitrūkęs nuo savo tautos, persiėmęs ir įtikėjęs kitos tautos imperiniais siekiais, sutirštintais marksistinių dogmų, tampa vos ne tobula savo tautos naikinimo mašina.
FELIKSAS BIELIAUSKAS (1950-1954,1958-1963)
Gimė 1914 m. Šakių r. 1933 m. įstojo į nelegalią LKP. Redagavo komunistinį laikraštį. Buvo energingas, reiklus, turintis savo nuomonę žmogus, fanatiškai tikėjęs komunizmo pergale visame pasaulyje. 1934 ir 1936-1940 m. už antivalstybinę veiklą kalintas. Okupavus Lietuvą, buvo išrinktas LLKJS CK pirmuoju sekretoriumi. 1942-1944 m. tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, buvo politinio skyriaus viršininkas. Nuo 1944 m. vėl tapo LLKJS CK pirmuoju sekretoriumi. Matyt, bijodamas jo konkurencijos, A. Sniečkus nustūmė jį į 50-osios lietuviškosios atsargos divizijos politinį skyrių, F. Bieliauskas ėjo to skyriaus viršininko pareigas. 1945 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis. Tais pačiais metais paskirtas LKP(b) Kauno m. komiteto sekretoriumi, 1946-1950 m. buvo partijos Vilniaus m. komiteto antrasis sekretorius, 1950-1951 m. - pirmasis sekretorius. Tuo metu išrinktas ir LKP(b) CK biuro nariu. 1951 m. dar labiau iškilo, tapo LKP(b) CK sekretoriumi. Kad netaptų visiškai realiu konkurentu, A. Sniečkus jam netikėtai 1952 m. paskyrė partijos Vilniaus sr. komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas, o 1954 m. iš partinių perkėlė į valstybines pareigas, jis tapo LSSR MT pirmininko pavaduotuoju. 1957 m., baigęs aukštąją partinę mokyklą Maskvoje, vėl tapo LKP Vilniaus m. komiteto pirmuoju sekretoriumi, tačiau, patekęs į finansines aferas (mėgino savintis vykdomajam komitetui priklausiusias Valakampių vilas), 1964 m. buvo paskirtas LSSR MT spaudos komiteto pirmininku.
V. Tininio teigimu, tuo laikotarpiu jo pažiūros smarkiai keitėsi, iš dogmatinio staliniečio jis tapo tautinio komunizmo šalininku, jo viršininkavimo metu buvo išleista nemažai tautinio turinio kraštotyrinių, mokslinių bei meninių knygų. 1973 m. jis buvo atleistas iš Spaudos komiteto pirmininko pareigų. Prie to tikriausiai prisidėjo jo dukters poelgis - ji kartu su LSSR švietimo ministro pirmojo pavaduotojo Juozo Kavaliausko dukra ir J. Paleckio anūke bei kitomis klasės draugėmis šventė Vasario 16-ąją. 1973-1985 m.
F. Bieliauskas buvo Archyvų valdybos prie LSSR MT viršininku, prisidėjo prie archyvų pastatų statybos. Parašė kelias knygas. Mirė 1985 m.
Skaityti daugiau: PRIEDAS NR. 1 TRUMPOS 1944-1053 M. LKP(b) CK BIURO NARIŲ BIOGRAFIJOS
VLADAS AUGUSTINAITIS
Gimė 1898 m. Rygoje, po Pirmojo pasaulinio karo gyveno Rusijoje. 1933 m. baigė žemės ūkio institutą. 1936-1938 m. dirbo Maskvos sr. NKVD. 1941-1944 m. tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, turėjo kapitono laipsnį. Į komunistų partiją įstojo 1944 m. 1944-1945 m. -LSSR prekybos liaudies komisaro pavaduotojas, 1945-1946 m. - liaudies komisaras, 1946-1950 m. - gyvulininkystės ministras, 1950-1956 m. - žemės ūkio ministras, 1956-1957 m. - tarybinių ūkių ministras, 1957-1959 m. - žemės ūkio ministro pirmasis pavaduotojas. 1959-1971 m. - LSSR MT patarėjas.
GEORGIJUS BACHAROVAS
Gimė 1908 m. Novgorodo sr. Baigė Leningrado universiteto Teisės fakultetą. Į komunistų partiją įstojo 1932 m. Nuo 1933 m. dirbo įvairiose prokuratūrose. 1948-1957 m. -LSSR prokuroras. Kišosi į visas Lietuvos gyvenimo sritis, skatino represijas ir „politinį budrumą". Nepasitikėjo lietuviais. Jo pažiūras ir įtarumą geriausiai atskleidžia tai, kad jis 21 iš 36 teisininkų,
1953 m. pavasarį baigusių VU Teisės fakultetą, išreiškė politinį nepasitikėjimą.
Skaityti daugiau: PRIEDAS NR. 3 KAI KURIŲ KITŲ LSSR PARTINIŲ IR VALSTYBĖS DARBUOTOJŲ TRUMPOS BIOGRAFIJOS
PRIEDAS NR. 2 PARTIJOS APSKRIČIŲ (RAJONŲ) KOMITETŲ PIRMIEJI SEKRETORIAI*
* Partijos apskričių (rajonų) komitetų pirmųjų sekretorių biografijos paimtos iš LYA LKP DS nomenklatūrinių darbuotojų asmens bylų ir papildytos duomenimis iš sovietinių lietuviškųjų enciklopedijų bei V. Truskos, A. Anušausko ir I. Petravičiūtės veikalo „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais".
Partijos pirmaisiais sekretoriais buvo skiriami fanatiškai komunistinėms idėjoms atsidavę ir be svyravimų LKP(b) CK nurodymus vykdantys partijos nariai, tikėję išskirtine Rusijos reikšme Lietuvos gyvenime. Į visas kitas savybes (išsilavinimą, dorumą, protą, mokėjimą sugyventi ir t. t.) ne itin buvo atsižvelgiama. Pirmieji sekretoriai kartu su antraisiais sekretoriais (jais per visą okupacijos laikotarpį, išskyrus trumpą laiką 1944 m., buvo skiriami tik rusai) bei MGB ir MVD skyrių viršininkais (pastarieji - iki 1947 m.) apskrityse (rajonuose) sudarė okupacinės valdžios branduolį, kuriam buvo patikimos slapčiausios sovietų valstybės paslaptys. Iš jų būdavo reikalaujama tokių veiksmų, kurie neretai pažeisdavo net sovietinės teisės normas.
Pirmuoju sekretoriumi galėjo tapti tik tam tikrus stiprius išmėginimus perėjęs žmogus. Pirmiausia kandidatais į pirmojo sekretoriaus postą buvo parenkami komunistai, kurie prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pasitraukę į Sovietų Sąjungos gilumą (tik keli busimieji partijos sekretoriai prasidėjus karo sumaiščiai nespėjo atsitraukti ir liko vokiečių okupuotoje teritorijoje; jie buvo raudonaisiais partizanais, tų partizanų būrių vadais arba komisarais). Busimųjų pirmųjų sekretorių laukė išmėginimas kovos lauke. 35 iš 56 pirmųjų sekretorių lietuvių, kurių trumpos biografijos pateiktos toliau, kovėsi 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, dažniausiai būdami būrių, kuopų, batalionų politrukais. Dar 21 jų partizanavo (iš jų didelė dalis prieš tai kovojo būdami 16-osios divizijos gretose, nes į Lietuvą rusų šnipus, diversantus daugiau pradėta siųsti tik nuo 1943 m.). 27 iš 56 toliau minimų partijos apskričių (rajonų) komitetų pirmųjų sekretorių lietuvių nepriklausomos Lietuvos metais buvo perėję dar vieną idėjinių komunistų užgrūdinimo mokyklą. Komunistus, iš esmės Sovietų Sąjungos šnipus, Lietuvos žvalgybininkai susekdavo ir jie būdavo teisiami. Nesurinkus reikiamų įrodymų, komunistai pogrindininkai (jie veikė itin griežtos konspiracijos sąlygomis) būdavo paleidžiami ar baudžiami administracine tvarka nedidelėmis bausmėmis, bet kartais, įrodžius nusikaltimus, būdavo nuteisiami 10 ar net 15 metų kalėjimo (beje, didesnėmis bausmėmis nubausti komunistai neretai būdavo iškeičiami į SSRS suimtus lietuvius). Kalėdami komunistai laiko negaišdavo, dalis jų kiek sugebėdami mokėsi, ypač marksistinių tiesų (platesnei mokymosi sklaidai trukdė tai, kad dauguma lietuvių komunistų buvo labai menko, dažniausiai pradinio išsilavinimo; šiek tiek labiau išsilavinę buvo nemažą komunistų dalį sudarę žydai, kurie dažniausiai ir buvo lietuvių komunistų mokytojais). Perėję Lietuvos kalėjimus (nors buvimo juose sąlygos, lyginant su rusų kalėjimais, buvo labai švelnios), sujungti pažinčių, bendrų išgyvenimų, komunistai įgaudavo tam tikrą kokybę, kuri vėliau buvo itin vertinama skiriant juos į atsakingus postus.
Skaityti daugiau: PRIEDAS NR. 2 PARTIJOS APSKRIČIŲ (RAJONŲ) KOMITETŲ PIRMIEJI SEKRETORIAI
Tai buvo didelių sukrėtimų metai tiek eiliniams Lietuvos gyventojams, tiek pasipriešinimo struktūroms, tiek net komunistų partijos nariams, ypač jų vadovams: Tais metais buvo galutinai sutriuškintos dar likusios ginkluoto tautos pasipriešinimo organizuotos struktūros. 1953 m. kovo 5 d. mirė Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Josifas Stalinas. Energingas, valingas, bet labai negailestingas, perdėtai įtarus, nepakantus kitų nuomonei žmogus. Jo valdymo metais buvo sušaudyta ar kalėjimuose supūdyta dešimtys milijonų žmonių, taip pat nemaža dalis jo buvusių bendražygių komunistų. Jis savo rankose buvo sutelkęs didžiulę valdžią. Staliną jo aplinka, komunistai ir dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų be atodairos garbino. Įdomu tai, kad net čekistai slaptuose, tik saviškiams skirtuose dokumentuose nedrįsdavo rašyti Stalino vardo, jeigu apie jį būdavo atsiliepiama neigiamai. Paprastai būdavo rašoma taip: „Nepagarbiai atsiliepė apie vieną iš Tarybų Sąjungos vadovų“, o, tarkime, knygos pavadinimą rašydavo taip: „Žydai po S... skraiste“.
|
LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus (1903-1974)
|
LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas (1895-1972)
|
LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis (abu sėdi antroje eilėje, viduryje) su saugumo darbuotojais ir kariškiais. Apie 1952-1959 m.
Po Stalino mirties Maskvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose valdžią į savo rankas paėmė vienas artimiausių jo bendražygių, iš Gruzijos atsikviestas L. Berija, ilgametis partinis darbuotojas ir čekistas (1938-1945 m. buvo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaru). Stalino mirties dieną jis tapo SSRS vidaus reikalų ministru ir MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Po keturių mėnesių, birželio 26 d. buvo suimtas ir tų metų gruodžio 23 d. sušaudytas.
Beje, Stalino mirtį dauguma lietuvių sutiko jei ne su džiaugsmu, tai su palengvėjimo atodūsiu, nes buvo aišku, kad kito tokio despotiško vadovo, koks buvo Stalinas, vargiai ar begalima sulaukti. Jie buvo teisūs; nors okupacija su visais iš to kylančiais padariniais tęsėsi, bet jau ne tokia kruvina.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI
Iš pradžių santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų nebuvo paprasti. Viena vertus, vietiniai kolaborantai žinojo, kad be rusų pagalbos jie valdžioje ilgesnį laiką neišsilaikytų. RA ir čekistinė kariuomenė buvo ta atrama, kurios dėka Lietuvoje laikėsi sovietų valdžia, o iš tikrųjų — okupacinis režimas. Siekiant sumažinti tautos pasipriešinimą, buvo vaizduojama, tarsi patys lietuviai valdo Sovietų Lietuvą. Pirmaisiais partijos sekretoriais paprastai buvo skiriami lietuviai, dauguma vykdomųjų komitetų pirmininkų taip pat buvo lietuviai. Tačiau beveik visi kiti darbuotojai, ypač partijos komitetuose, buvo rusai. Antra vertus, dalis lietuvių komunistų, ypač tų, kurie karo metu nebuvo pasitraukę į Rusiją ir kurie buvo mokęsi Lietuvos mokyklose - jose patriotinis ir dorovinis auklėjimas buvo itin aukšto lygio, - laikė save tikrais lietuviais ir jais nesigėdijo būti. Be to, tiek partiniams, tiek ūkiniams darbuotojams reikėjo spręsti begalę ūkinių, ekonominių klausimų, o rusų savavaliavimas, jų iš Sovietų Sąjungos atsivežtos nevykusios darbo formos trukdė kilusias problemas išspręsti.
Tam tikrų niuansų santykiams tarp kolaborantų ir okupantų rusų suteikdavo konkurencija dėl pelningų postų. Sovietinė valdymo sistema buvo tokia, kad kuo aukštesnį postą užimdavo žmogus, tuo didesnėmis valdžios privilegijomis jis naudojosi (specialios parduotuvės su savomis kainomis, atlyginimų priedai, specialios sanatorijos, lengvosios mašinos, specialūs gyvenamieji namai ir t.t.), bet jei netekdavo posto, prarasdavo ir materialines gėrybes. Ilgai tramdoma, nepaprastai atkakli kova dėl postų tarp rusų ir lietuvių užvirė 1953 m. kovo-birželio mėn., kai L. Berija, kovodamas dėl valdžios, pradėjo žaisti nacionaliniais jausmais.
Sovietų Sąjungoje tautiniai santykiai buvo uždrausta tema. Apie juos, bent pradžioje, buvo nemažai kalbama, tačiau dokumentuose užfiksuotas tik vienas kitas lietuvių komunistų samprotavimas, ir tai tik 1945 m. Vėliau buvo prisitaikyta, kiekvienas žinojo savo vietą. Vadovaujanti ir valdančioji tauta buvo rusai, kiti turėjo prie jų prisiderinti.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.
AK - Armija krajova
ap. - apyrašas
aps. - apskritis
AS - apskrities skyrius
AT - Aukščiausioji Taryba
b. - byla
CK - Centro komitetas
ČK - Ypatingoji komisija (rus. Črezvyčainaįa komissija)
ČVG - čekistinė kariuomenės grupė (rus. čekistsko-vojskovaja gruppa)
DŽDT - darbo žmonių deputatų taryba
Skaityti daugiau: SUTRUMPINIMAI
A
Abakumov Viktor 22, 467
Abromavičius 307, 361
Adgilov 208
Afanasenko 394
Afonin Michail 310, 312, 536-538, 720
Aidukas Petras 146
Aiženas Chaimas 693
Ajauskas A. 651
Aksionov 333
Akunov 208
Aleksandrov Ivan 337, 480
Aleksejev 111, 254, 494
Aleksejev M. 347
Aleksejev V. 481
Aleksejev Valerijan 574
Aleksiejūnas Stasys 304
Alimova 682
Alperavičius Chaimas 656
Ambrazevičius 408
Ambrazevičius J. 461
Ambrazienė M. 660
Ananjev Michail 517
Andrejeva 208
Andriulionis Antanas 67
Andriuškevičienė 446
Angarietis Zigmas 711, 712
Anilionis 348 Antanas, ag. 149
Antonov A. 468
Anušauskas Arvydas 23, 35-37, 143, 175, 716, 741
Apyvala Stanislovas 70, 717, 720
Apolonov Arkadij 54, 174, 568
Apuokas-Maksimavičius Jonas 583
Armalis 455
Armanavičius 234
Arminaitė Birutė 678
Armonas S. 652
Aronov Vasilij 158, 168, 171, 698
Astrauskas 514
Augus Antanas 31
Augustinaitis Vladas 250, 458, 738
Aukštikalnytė J. 682
Avyžius Jonas 139
Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
fotografinė kopija: 
Juozas Starkauskas
