Įvadas II

TRUMPAI APIE LIETUVOJE VEIKUSIUS ČEKISTUS. Kaip jau minėta, visų represinių struktūrų darbuotojai knygoje vadinami bendru čekistų vardu, nes pagrindinis šio tyrimo tikslas - parodyti komunistų partijos ir represinių struktūrų ne tik idėjinį bendrumą, bet neretai ir veiklos metodų tapatumą.

Čekistinių organizacijų buvo įvairių tipų. Karo ir pirmaisiais pokario metais labai aktyviai veikė karinė kontržvalgyba „Smeršas“. Vėliau, po 1946 m., be „Smeršo“, pagrindinės čekistinės organizacijos, siaubusios Lietuvą, buvo NKVD ir NKGB (nuo 1946 m. kovo 22 d. jos virto MVD ir MGB, komisariatai - ministerijomis). Nuo 1947 m. pradžios vadovauti karui su partizanais buvo patikėta MGB. 1948 m. pradžioje MGB turėjo per 2,3 tūkst. operatyvinių darbuotojų. Be jų, buvo dar nemažas būrys techninių, ūkinių, apsaugos ir kt. darbuotojų. MGB 1949 m. pabaigoje perėmus ir milicijos valdymą, ji tuo metu turėjo 10,5 tūkst. etatų16. Operatyvininkai čekistai surinkdavo iš suimtųjų tardymo metu išgautas žinias, kitas jų žinių šaltinis -agentai, kurių iki 1952 m. buvo užverbuota per 25 tūkst. Įvairiais būdais surinktas žinias apie partizanus jie paprastai perduodavo pusiau jiems pavaldžiai čekistinei kariuomenei, kurios Lietuvoje 1944-1945 m. buvo apie 25-30 tūkst., vėliau - apie 10 tūkst., partizaninio karo pabaigoje - apie 5 tūkst. Čekistams buvo pavaldūs ir daugiausia iš vietos gyventojų sudaryti vadinamieji stribų būriai, kuriuose įvairiu laiku tarnavo nuo 10 iki 5 tūkst. žmonių. Prireikus, ypač kol Lietuvoje iki 1946 m. vidurio buvo karo padėtis, čekistai kovos veiksmams pasitelkdavo ir reguliariąją sovietinę kariuomenę, kurios 1946 m. Lietuvoje buvo apie 10 divizijų, t. y. apie 40—50 tūkst. karių. Čekistai šiek tiek rėmėsi ir vietiniais partiniais sovietiniais aktyvistais - partijos, komjaunimo bei sovietų valdžios įstaigose dirbančiais tarnautojais. Jie buvo ginkluoti, įvairiu laiku jų buvo apie 5-7 tūkst. Buvo ir įvairių specializuotų čekistinės kariuomenės dalinių, tarp kurių gausiausi - konvojinės ir geležinkelių apsaugos pulkai.

Be LSSR MGB (iki 1947 m. - ir NKVD-MVD), kuri Lietuvoje sudarė didžiausią dalį čekistų, dar veikė du tiesiogiai Maskvai pavaldūs SSRS MGB transporto padaliniai: SSRS NKGB (MGB) Lietuvos vandens baseino skyrius ir SSRS NKGB (MGB) Lietuvos geležinkelių transporto skyrius. Apie juos labai mažai kas žinoma, nes šių padalinių dokumentai iš karto buvo siunčiami į Maskvą, o Lietuvos archyvuose apie juos yra tik užuominos. MGB Lietuvos geležinkelių transporto skyriui priklausė transporto poskyriai Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Karaliaučiaus, Šiaulių bei Panevėžio stotyse ir operatyviniai punktai daugumoje stočių. Šio skyriaus darbuotojai dirbo įprastą agentūrinį-operatyvinį darbą, suiminėjo ir tardė žmones, turėjo savo teismą. MGB Lietuvos vandens baseino skyriaus centrai buvo Kaune ir Klaipėdoje, jie turėjo savo skyrių ir poskyrių17. 1950 m. MGB Lietuvos geležinkelių apsaugos valdyboje buvo 692 etatai, iš jų užimta 602. Šios valdybos 442 darbuotojai buvo rusai, 29 - lietuviai ir kt. Valdyba vienoje iš savo ataskaitų rašė, jog ji „...darbą su kadrais vykdo vadovaudamasi LKP(b) CK nutarimais ir TSRS MGB įsakymais“. MGB Lietuvos vandens baseino skyrius 1945-1950 m. yra suėmęs per 1250 asmenų, iš jų 560 — už „kontrrevoliucinius nusikaltimus“18. Tame skyriuje galėjo dirbti apie 100 čekistų. Taigi Lietuvoje buvo gana daug įvairaus tipo čekistų ir jų kariuomenės, kuri turėjo palaužti pasipriešinimą okupacijai.

TYRIMO ŠALTINIŲ PATIKIMUMAS. Tyrimas atliktas daugiausia remiantis archyvine medžiaga, saugoma dviejuose Lietuvos ypatingojo archyvo skyriuose - buvusiame Partijos istorijos instituto prie LKP CK archyve ir buvusiame KGB archyve. Tyrinėtojų paskelbtais duomenimis naudotasi mažiau, nes tik Vytautas Tininis yra tyrinėjęs tą patį laikotarpį tuo pačiu aspektu.

Abu archyvai nėra vienodai gerai išlikę. Pilnesnis yra buvęs Partijos istorijos instituto archyvas, nors ir jis, tikėtina, yra sumažėjęs. Dauguma jame saugomų bylų, ypač iš apskričių, pertvarkytos 3-5 kartus, o kai kurios net 7-8 kartus (bylų pertvarkymą rodo lapų sunumeravimas). Galimas daiktas, kad bylos buvo pertvarkytos iki patenkant į šį archyvą (nesinori tikėti, kad tokį barbarišką darbą galėjo padaryti archyvo darbuotojai). Be abejo, performuojant bylas, dalis dokumentų buvo perkelta į kitas bylas, bet, matyt, dalis dokumentų išimta. Įtartinas vien performavimų kiekis. Nėra dokumentų nuoseklumo. Tikriausiai partijos komitetų bylos buvo „švarinamos“ 1950 m., kai, panaikinus apskritis, bylos buvo vežamos į Vilnių. Apie tai, kad dalis dokumentų buvo sunaikinta, galima spręsti iš Raseinių aps. bylos (f. 979, ap. 979/1, b. 73), kuri įvardijama kaip „Susirašinėjimas kadrų klausimais“. Šioje byloje susegti lapai yra pertvarkyti (pabuvę skirtingose bylose) 2-5 kartus. Įdomiausias antru lapu pažymėtas dokumentas, jo antroji pusė. Dokumentas gautas iš LKP(b) CK, datuotas 1945 m. sausio 11 d.; jame nurodoma į NKGB 6 mėnesių kursus pasiųsti du žmones. Kitoje šio dokumento pusėje yra toks įrašas: „Bylą Nr. 2, susidedančią iš 58 lapų visiškai slaptos korespondencijos, perdaviau (Zaicas, parašas). Priėmiau (Mončiunskas, be parašo)“. Byloje yra tik du to meto dokumentai (minėtas ir dar vienas). Tarp kitų tų metų partijos Raseinių aps. komiteto bylų tokio tipo bylų daugiau nėra.

Buvusio KGB archyvo bylos „sunyko“ dėl kelių priežasčių: dalis jų buvo išvežta į Rusiją, dalis sunaikinta vietoje. Į Rusiją bylos buvo išvežamos iki pat 1990 m. kovo 11 d. ir net po nepriklausomybės atkūrimo per Šiaurės miestelyje dislokuotą rusų karių diviziją. Dalis dokumentų - ypač naujausių ir aktualiausių — buvo deginami buvusio KGB pastato kiemuose, rūsiuose, o daugiausia — krosnyse pastato viduje (jos buvo pilnos sudegintų dokumentų pelenų). Dokumentai pjaustyti ir specialia pjaustymo mašina. Į Rusiją yra išvežtos ištisos dokumentų grupės, tokios kaip agentų asmeninės ir darbo bylos, stribų bylos ir kt. Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš Rusijos pavyko susigrąžinti tik keletą tūkstančių amnestuotų žmonių bylų.

KGB archyvas taip pat nukentėjo, kai įvairiais laikotarpiais sudarytos čekistų komisijos surašydavo aktus ir sudegindavo bylas kaip „veikloje visiškai nereikalingas“ arba „neturinčias operatyvinės vertės“ (tokie buvo du svarbiausi bylų sunaikinimo motyvai). Ypač naikintos bylos 1950-1952 m. Iš tų laikų yra likusios kelios „Sunaikintų bylų aktų bylos“ - f. 1, ap. 3, b. 352 ir 353. Pažiūrėkime, kas gi čekistams buvo tapę nereikalinga.

Pirmoje minėtoje byloje yra 33 bylų sunaikinimo aktai, kiekviename akte - 12-15 bylų, kiekvienoje byloje - po 40-100 dokumentų. Tarp sunaikintų dokumentų daugiausia - 4-osios ŠD štabo suvestinės. Be kitų bylų, 1950 m. gegužės 29 d. aktu sunaikinta ir byla, įvardyta kaip „Susirašinėjimas įvairiais klausimais su tarybinėmis ir partinėmis organizacijomis“. Šio tipo bylų yra ir kituose aktuose. Motyvuojama taip: „Šią dieną, remiantis Lietuvos TSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo plk. Leonovo nurodymu, mūsų sudegintos - sunaikintos 1944-1946 m. archyvinės bylos, kurios skyriaus veikloje buvo nereikalingos“. Tarp tų „nereikalingų“ bylų - „Apie kariuomenės įgulų išdėstymą“, „Susirašinėjimas ir pasienio apygardos valdybos žvalgybos suvestinės“, pažymos apie sužlugdytas operacijas prieš partizanus ir t. t.

Antroje byloje yra 64 lapai, 16 aktų. 1950 m. balandžio 5 d. akte nurodyta, kad sunaikinta 3852 lapai dokumentų apie 1944-1946 m. dezertyrus bei ieškomus priešo agentus. 1950 m. balandžio 6 d. aktu sunaikinta 462 lapai partizanų Vytauto apygardos 1945—1946 m. dokumentų. 1952 m. liepos 28 d. aktu sunaikinta per 3 tūkst. lapų Geležinio Vilko, Šarūno rinktinių dokumentų, 450 lapų atsišaukimų ir kt.

Bet ir po tų nevienkartinių bylų naikinimų KGB archyvas buvo nemažas - 1958 m. pabaigoje jame buvo per 200 tūkst. bylų. Šitoks to meto bylų skaičius paminėtas įdomiomis aplinkybėmis. Lietuvos partinė ir čekistinė vadovybė nutarė KGB archyve esančius dokumentus panaudoti propagandai: juos spausdinant ir komentuojant parodyti „žvėrišką antiliaudinį nacionalizmo veidą“, nacionalistais paskelbti visą pasipriešinimo okupantams sąjūdį. LSSR KGB pirmininkas Kazimieras Liaudis tvirtino duomenų rinkimo planą ir numatė tam darbui 6-7 čekistų pensininkų grupę. Buvo kreiptasi į SSRS KGB pirmininko pavaduotoją gen. plk. S. Belčenką su prašymu leisti sudarytai 8 žmonių grupei (joje buvo du buvę čekistai - A. Žalinas ir A. Kasakausas) LKP CK nutarimu rinkti ir publikuoti dokumentus. Gavo atsakymą: „Leisti peržiūrėti Valstybės saugumo komiteto archyvo dokumentus asmenims, šiuo metu nedirbantiems KGB organuose, netikslinga“. Tada, matyt, buvo kreiptasi į SSRS KGB pirmininką Aleksandrą Šelepiną, nes tarp bylos dokumentų yra pažyma, kurioje rašoma, kad „drg. Šelepinas leido archyvo duomenų rinkimui naudoti Valstybės saugumo komiteto pensininkus“19. Čekistai su žurnalistų pagalba parengė apie 10 archyvinių dokumentų knygelių. Vėliau, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, jų leidimas buvo sustabdytas, įsitikinus, kad jos tik skatina domėjimąsi pokario kovomis, o išvadas dažnas skaitytojas pasidaro pagal savo sugebėjimus ir politines pažiūras. Įeiti į KGB archyvą pašaliniai žmonės — daugiausia istorikai, vadovaujami Henriko Šadžiaus — mėgino ir prieš pat nepriklausomybės atkūrimą. Istorikų grupė turėjo sudaryti partizanų sušaudytų žmonių kartoteką, kurią vėliau, matyt, ketinta išleisti. Buvo surinkta beveik pusė duomenų.

Taigi tiek buvęs Partijos istorijos instituto archyvas, tiek buvęs KGB archyvas yra gerokai suniokoti. Iš juose likusių dokumentų istorikai įvykių raidą gal ir gali atkurti, bet kai kurie konkretūs įvykiai, ko gero, visiems laikams dingo iš mūsų istorinio akiračio. Didelį nusikaltimą čekistai padarė sunaikindami partizanų dokumentus, kuriuos jie paėmė užėmę kai kurių apygardų ir rinktinių štabus. Okupantų dokumentuose užfiksuotų įvykių bei ideologinių nuostatų patikimumą dar labiau menkina tai, jog čekistai ir partiniai funkcionieriai dažnai nutardavo ir susitardavo žodžiu, to nutarimo dokumentuose nefiksuodami. Štai MGB Tauragės apskrities skyriaus (AS) viršininkas Andrejus Lapinas 1949 m. birželio 4 d. partijos komitetui nusiuntė pažymą apie tai, kas daroma, partizanams nužudžius L. Giros kolūkio pirmininką J. Naujoką (šis išdavė Bijūno partizanų būrį, žuvo 6 (?) partizanai; po kelių dienų smūgio išvengę partizanai jį už tai nušovė). Išvardijo priemones — suiminėjami būrio ryšininkai, kolūkyje įkurtas pastovus stribų būrys ir t.t. Pabaigoje rašė: „Artimiausiu metu bus vykdomos specialios priemonės, apie tai pranešiu asmeniškai“20.

Kiek galima tikėti čekistų ir partinių funkcionierių dokumentais? Kaip ir į visus kitus dokumentus, į juos reikia žiūrėti itin kritiškai. Jau minėta, kad kai kas nuolat buvo nutylima. Faktus, kuriuos tiek vieni, tiek kiti minėdavo, ypač po 1944—1945 m., fiksavo daugmaž tiksliai, bet interpretuodavo juos dažniausiai pagal savo ideologines nuostatas, nors pasitaikydavo ir blaivių vertinimų. Paprastai tiek partiniai veikėjai, tiek čekistai visus įvykius, reiškinius traktavo kaip klasių kovą. Partijos komitetuose šiek tiek laisviau buvo samprotaujama tik 1944-1945 m. Vėliau tiek partiniai, tiek čekistiniai dokumentai suvienodėjo.

Pažymėtina, kad kartais čekistai būdavo objektyvesni ir tikslesni už partinius funkcionierius. Antai partijos Kalvarijos aps. komiteto viename rašte teigiama, jog 1949 m. rugsėjo 14 d. naktį iš Lazdijų aps. Simno miško į Krosnos vlsč. Randiškės apylinkę atėjo 10 „banditų“ ir nužudė 10 žmonių už tai, kad šie nedavė jiems valgyti ir gerti. Tuo tarpu MVD AS viršininkas Rufijus Rogačiovas savo specialiajame pranešime rašė, jog iš 10 nužudytųjų dauguma buvo stribų ar milicininkų giminės ir visi gyveno ištremtųjų namuose 21. Partijos komiteto užmačios aiškios - norima įteigti, kad „banditai“ tiek sužvėrėję, jog gali nužudyti vien už tai, kad yra nepamaitinami. Čekistai tą kruviną incidentą aiškina taip, kaip buvo iš tikrųjų: už gyvenimą ištremtųjų namuose partizanai kartais bausdavo mirties bausme, prieš tai dažniausiai perspėję. Teisė gyventi ištremtųjų namuose ir naudotis nemaža dalimi tremtinių turto dažniausiai būdavo suteikiama už šnipinėjimo paslaugas. Todėl partizanų bausmė būdavo baisi, bet ji atitiko karo meto dvasią.

Kitas pavyzdys. Ant vieno LSSR MGB specialiojo pranešimo LKP(b) CK yra tokia rezoliucija: „Visi kalba, kad banditai „nukerta rankas“. Suvestinėse apie tai nerašoma. Informuokite. A. Sniečkus. [19] 50 X 24“. LSSR MGB ministras Piotras Kapralovas atsakė, kad 1949 m. birželio mėn. Daugų vlsč. Vėžionių kaime Motiejui Biksai du partizanai nupjovė 4 pirštus ir sumušė už tai, kad jis pareiškė norą stoti į kolūkį. „Kiti panašūs atvejai mums nežinomi“22. Partiniai propagandistai savo tikslams panaudodavo bet kurį tikrų ar tariamų partizanų (pastarųjų elgesį dažniausiai reguliuodavo čekistai) nevisiškai adekvatų veiksmą. Jiems reikėjo čekistų liudijimų. Tikėtina, jog ir patiems komunistams kartkartėmis reikėdavo save įtikinti kovos su „kraugeriais buržuaziniais nacionalistais“ tikslingumu.

SOVIETINĖ ISTORIOGRAFIJA. Mums rūpimu klausimu - apie komunistų partijos struktūrų ryšius su čekistais - sovietiniu laikotarpiu istorikai nerašė. Ta tema buvo draudžiama. Bet kitais mus dominančiais šalutiniais klausimais, pavyzdžiui, kolektyvizacijos, kovos su ginkluotu pogrindžiu ir pan., yra parašyta nemažai.

Skaitant sovietinių istorikų darbus, pirmiausia į akis krenta nesaikingas Lenino minčių citavimas. Tuo buvo stengiamasi suteikti darbui „mokslingumo“ ir išreikšti savo ištikimybę okupantams. Bet kuriam teiginiui pagrįsti sovietiniai istorikai rasdavo tinkamų citatų.

Išskyrus dokumentų rinkinius arba dokumentines apybraižas23, kurių pasirodymą inicijavo ir čekistai, kiti autoriai, rašydami savo darbus, nesinaudojo KGB archyvu, tiksliau - į jį nebuvo įleidžiami. Darbai buvo parašyti remiantis spaudos publikacijomis, kitų autorių darbais, duomenimis iš Partijos istorijos instituto, šiek tiek - iš centrinio Partijos istorijos instituto Maskvoje. Kai kurios istorikų vėliau išplėtotos mintys paimtos iš politikų kalbų; ypač daug mums rūpimais klausimais yra kalbėjęs VKP(b) CK biuro Lietuvai vadovas Michailas Suslovas (ilgą laiką, išvykęs iš Lietuvos, jis buvo pagrindinis komunistų partijos ideologas Maskvoje, vos netapęs SSKP CK generaliniu sekretoriumi). 1945 m. kovo 29 d. kalbėdamas Lietuvos valstiečių pirmajame suvažiavime apie partizanus jis pasakė štai ką: „Jų interesai tiesiogiai priešiški liaudies interesams. Vadinasi, reikia padaryti tiesioginę ir pagrįstą išvadą: norint sėkmingai atkurti ūkį ir pakelti materialinę gerovę, reikia visomis jėgomis kovoti, kad gaujos būtų kuo greičiau sutriuškintos, visaip padėti Tarybų valdžios organams atlikti šį darbą. Banditų reikalas yra pasmerktas. Tai niekingų išdavikų saujelei nepavyks pasukti istorijos vairo atgal. Jums, draugai valstiečiai, padedant, jie kuo trumpiausiu laiku bus išnaikinti“ 24.

Pasak istoriko Antano Augaus25, kadangi ne visi partizanai po amnestijos išėjo iš miškų, teko griebtis prievartos, kurti stribų būrius. Jie ir vidaus reikalų liaudies komisariato darbuotojai „sutvarkė reikalą“. Nacionalistai teroro griebėsi po 1945 m., kai legalizavosi svyruojantieji ir „banditai“ tapo aiškiau matomi. Jiems nepavyko patraukti valstiečių, todėl juos žudydami mėgino įbauginti. Trėmimai apsunkino „gaujų“ veikimą, jų aprūpinimą. Partija ne visada įstengdavo kontroliuoti saugumo struktūras, o buržuaziniams nacionalistams kartais pavykdavo prasibrauti net į „liaudies gynėjų“, t. y. stribų, būrius. Ten ir įvairiose sovietinėse įstaigose būdami, jie terorizuodavo valstiečius, darė visokius pažeidimus. Pogrindis iki 1951 m. buvo sutriuškintas, nes partija puolė trimis frontais: 1) panaikino nuosavybę, o kolūkiai likvidavo pogrindžio bazę ir paramą; 2) naudotos represijos - sudaryti „liaudies gynėjų“, savigynos būriai, buožės iškeldinti už respublikos ribų; 3) visa tai buvo pagrindžiama agitaciniu-propagandiniu darbu.

Stasys Laurinaitis26 rašė, jog pogrindį parengė vokiečiai parašiutininkai, jie jį aprūpino ginklais. Kolektyvizacijos metu prie„banditų prisijungė ir buožės, iki tol tupėję ramiai, neutraliai“. Nacionalizmas išreiškia turtingųjų norą valdyti savo rinkas. „Nepriklausomybės mitas buvo vienas tų jaukų, kuriais nacionalistai įtraukė į gaujas ir pastūmėjo į kruvinus nusikaltimus nemaža žmonių, ypač jaunimo“. Mitu buvo ir vieningoji srovė - „tautos vienybė“ — savitas neklasinis buržuazinės Lietuvos raidos kelias.

Algirdas Rakūnas27 rašė apie kovos su buržuaziniais nacionalistais etapus. Antras kovos etapas — 1945—1948 m. — buvo itin kruvinas, nes teroru tikėtasi paralyžiuoti ekonominius, kultūrinius, socialinius Lietuvos pertvarkymus, darbo žmones palikti be vadovų. Ypač skaudžiai nukentėjo kaimų aktyvistai. Esą „priešai“ įsiskverbė į sovietines įstaigas, vien 1945 m. iš sovietinio ir partinio aparato buvo pašalinta per 4 tūkst. netinkamų žmonių. Iš evakuacijos Rusijoje grįžo 2365 vietiniai darbuotojai. 1946 m. kaime dirbo 320 valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų, 244 jų pavaduotojai, 228 vykdomųjų komitetų sekretoriai, 2766 apylinkių pirmininkai bei 2495 apylinkių sekretoriai. LSSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) 1944 m. rugpjūčio 30 d. įsaku 20—30 ha norma buvo palikta 19,5 tūkst. buožių ūkių. 3,7 tūkst. asmenų, aktyviai bendradarbiavusių su vokiečiais, buvo palikta po 5 ha žemės. VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarime „Dėl Lietuvos KP(b) CK darbo“ kaip pagrindinė klaida įvardyta tai, kad į nacionalistinio pogrindžio likvidavimą buvo žiūrima izoliuotai nuo klasių kovos, tai buvo atsieta nuo buožių puolimo. Komunistų partija veikė trimis kryptimis: 1) buvo panaikintos buožijos ir kitų išnaudotojų ekonominės egzistavimo sąlygos ir sukurti socialistiniai gamybiniai santykiai; 2) siekė perauklėti darbo žmones ir senąją inteligentiją, įtraukdama juos į socializmo statybą; 3) slopino kontrrevoliucinius elementus ginklu ir kitomis administracinėmis priemonėmis. Nuo 1947 m., nustačius priedus - iki 50 proc. - už mokesčius ir pyliavas, sustiprėjo buožių puolimas. 1949 m. sumokėta tik 39 proc. žemės ūkio mokesčių. Iki 1948 m. pradžios į valstybinį žemės fondą paimta 3088 buožių ūkiai, kurių nariai dalyvavo ginkluotose „gaujose“. Buožės kaip klasė buvo likviduoti 1949-1950 m.

Romas Šarmaitis straipsnyje „Lietuvos komunistų partija liaudies revoliucinių kovų ir socialistinės statybos priekyje“ 28 aprašė komunistų partijos raidą nuo jos ištakų socialdemokratijoje. Jo teigimu, kolūkių sudarymą lėmė tai, kad smulkusis ūkis nepajėgė miesto aprūpinti maistu, o pramonės - žaliavomis. Tik panaudojus mašinas ir mokslo laimėjimus, galima didinti produktyvumą. Tad kolūkiai - pribrendusi objektyvi būtinybė.

LKP veikėjas Pranas Olekas29 kolektyvizaciją taip pat aiškino menku žemės ūkio produktyvumu, nes smulkūs ūkiai nepajėgė naudoti mašinų. Buvo numatyta, kad įkūrus kolūkius buožės neteks savo ekonominės galios. Pasak jo, nei pogrindžio, nei kunigų grasinimams, šantažui valstiečiai nepasidavė, dar labiau telkėsi apie komunistų partiją ir steigė kolūkius. Iki 1947 m. buožės buvo tik apribojami ir išstumiami, o įvykdžius kolektyvizaciją jie buvo kaip klasė naikinami. 1947 m. vidutinis buožės ūkis mokėjo 742 rb žemės mokesčio, kitais metais — dvigubai daugiau. 1948 m. buvo 5600 buožių ūkių, jiems nustatytas padidintas žemės mokestis. Kitais metais liko 2291 buožių ūkis, 1950 m. -2077. 1949 m. buožių ūkiai sumokėjo tik 39 proc. numatyto žemės ūkio mokesčio, todėl iš jų buvo atimami gyvuliai, pastatai, pasėliai ir kt. Likvidavus buožes, ginkluotas pogrindis neteko ekonominės atramos.

S. Laurinaitis ir A. Rakūnas savo knygoje30, be jau kitų sovietinių autorių minėtų teiginių ir duomenų, teigė, jog ginkluoto pogrindžio vadovybę, daugumą narių ir rėmėjų sudarė žmonės, kilę iš išnaudotojų klasių (karininkai, policininkai, valdininkai ir pan.), taip pat asmenys, nusikaltę vokiečių okupacijos metais. Terorizuodami kaimo varguomenę, buržuaziniai nacionalistai tikėjosi susilpninti valdžios socialinę bazę, jei ne paralyžiuoti, tai bent susilpninti masių aktyvumą atstatant liaudies ūkį ir kuriant socializmą. Jie vylėsi darbo žmones palikti be vadovų.

Socializmo laikų istorikų minėti ir neminėti darbai turi vertę dėl juose paskelbtų duomenų, nors daug kas ir nutylima (pavyzdžiui, kodėl mažėjo vadinamųjų buožių skaičius). Kai kuriais klausimais tarsi ir pateikiamos nevisiškai sutampančios nuomonės; pavyzdžiui, vienų manymu, kolūkius reikėjo sudaryti todėl, kad to reikalavo objektyvios ūkio raidos sąlygos, mašinų panaudojimas ir t.t., o kitų manymu - kad tai pakirstų pasipriešinimo ekonomines šaknis. Apskritai pagrindiniai sovietinių istorikų teiginiai buvo tokie: 1. Socializmo kūrimas Lietuvoje buvo objektyvi, istorijos vyksmo padiktuota būtinybė, todėl jo kūrimo proceso nebuvo galima sustabdyti, nepaisant smarkaus pasipriešinimo. Žinomas komunistų dogmatinis teoretikas Juozas Jermalavičius31 viename savo straipsnyje dėstė, jog istorinis būtinumas nulėmė atkaklios klasių kovos baigtį. Komunistų partija esą savo sprendimais mobilizavo darbo žmones, kurių geriausieji įstojo į liaudies gynėjų (stribų) būrius. Išstūmus ir sunaikinus buožes, žlugo ir ginkluotas pogrindis. 2. Socializmo priešus sutriuškino Lietuvos darbo žmonės, tik šiek tiek padedami kitų sovietinių respublikų, o kovai vadovavo LKP. 3. Pasipriešinimo organizatoriai buvo vokiečiai, o po karo — užsienio kraštų, pirmiausia Anglijos ir JAV, žvalgybos. 4. Socializmo kūrimui priešinosi tik buožės bei kitos išnaudotojų klasės ir šiek tiek suklaidintų žmonių „iš mums socialiai artimų sluoksnių“. 5. Visos sovietų valdžios vykdytos priemonės, tarp jų kolūkių steigimas, buvo savanoriškos, tik kai kur šiek tiek persistengta. 6. Sovietų valdžia retkarčiais buvo priversta naudoti jėgą priešiškų jėgų atžvilgiu. Vienas kitas autorius - S. Laurinaitis, A. Rakūnas - tarp jėgų, kurios užgniaužė pasipriešinimą, mini pirmiausia stribus, čekistus, milicininkus, net „didvyriškai kovojusius“ rusų karius, tačiau niekur neminima specifinė, visuose kraštuose sovietų plačiai naudota formuotė — agentai smogikai, veikę apsimesdami partizanais ir savo veikla griovę pasitikėjimą pogrindžiu bei jį naikinę.

DABARTINĖ LIETUVOS ISTORIOGRAFIJA. Mums rūpimą klausimą dabartiniai istorikai yra šiek tiek tyrinėję. LKP veiklos, tos veiklos metodų, jos ryšių su čekistais tyrimai turi ne tik pažintinę vertę, bet ir tam tikrą politinį aktualumą. Buvusi LKP, jos lyderiai Atgimimo laikais (1988-1991) ir vėliau niekada nepripažino, kad komunistų partija kaip organizacija Lietuvoje vykdė tokius pat nusikaltimus kaip ir okupacinė kariuomenė bei čekistai. To nepripažino ir iš LKP išsirutuliojusi LDDP, o iš šios - socialdemokratai. Daugelis šių partijų narių geriausiu atveju samprotauja maždaug taip: šaudė vieni, šaudė kiti - kas dabar atrinks, kuris buvo teisesnis. LKP narių veikla okupacijos metais nebuvo įvertinta. Tą įvertinimą jau vargiai galima padaryti valstybiniu mastu (tai parodė ir 1997 m. lapkričio mėn. Vilniuje vykęs antikomunistinis kongresas), tačiau istorikai turi įvardyti šalies išdavikus ir budelius, nes nuo komunistinio režimo nukentėjo beveik pusė milijono žmonių.

Vienas pirmųjų okupantų ir kolaborantų padarytus nusikaltimus plačiau aprašė Arvydas Anušauskas 32. Nors vėliau buvo paskelbta naujų tyrimų, papildančių ir patikslinančių istoriko surinktus duomenis, jo monografija savo vertę išlaikė iki šiol. Nemažai naujų duomenų, naują požiūrį į kai kuriuos pokario įvykius bei tų įvykių dalyvius pateikė V. Tininis33. Jo pateikti duomenys ypač vertingi dėl to, kad kai kurie iš jų imti ne vien iš dokumentų, bet ir iš buvusio uždaro sluoksnio žmonių pasakojimų. Labai koncentruotus duomenis ir išvadas pateikė Liudas Truska34. Jis mėgino naujai pažvelgti į naujausią Lietuvos istoriją. Ne su visais šio istoriko vertinimais galima sutikti, labai ryškiai matomos autoriaus simpatijos ir antipatijos, ypač vertinant vadinamąjį Antano Smetonos režimą bei partizanų veiklą, jų naudotas kovos priemones. Autorius atstovauja liberaliesiems istorikams; nors ir ragina sakyti tik tiesą, pats istoriškai klysta, kai kuriuos įvykius vertindamas palyginti ramios dabarties požiūriu.

Šio tyrimo autorius neliečia tokios temos kaip komunistų partijos ir čekistų sąveika kovoje su Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir tikėjimu. Vadovaujami A. Sniečkaus toje kovoje savo pastangas suvienijo komunistų partija, čekistai ir sovietiniai valdžios organai. Autorius nesiėmė aiškintis komunistų partijos ir Bažnyčios santykių, nes tai padarė Arūnas Streikus35.

Apie sovietinį saugumą objektyviai rašė Liudas Truska, Arvydas Anušauskas ir Inga Petravičiūtė36.

Trėmimų mechanizmą, kuriame svarbiausias vaidmuo teko LKP, gerai atskleidžia Eugenijaus Grunskio tyrimai šia tema37. Istoriko išvados stipriai argumentuotos, pagrįstos dokumentais ir nuodugniais tyrimais.

Didinga ir tragiška partizaninio karo panorama iškyla Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės darbuose38. Nebūdama istorikė, bet turėdama aštrų protą, tvirtus įsitikinimus (už kuriuos jai teko 7 metus kalėti Sibiro lageriuose), emociškai labai gyva (rašė eilėraščius ir proza), ji užčiuopė ne vien faktais pagrįstą partizaninio karo esmę, bet ir jo emocinę vertę. Ją galima pavadinti „Žuvusio pasaulio apdainuotoja ir apraudotoja“ (analogiškai jos veikalui apie partizanų generolą Joną Žemaitį-Vytautą). Beveik prieš dešimt metų išleista jos „Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai“, liberalų sutikta gana priešiškai, iki šiol yra vienintelė susisteminta pokario kovų istorija. Daugybė N. Gaškaitės-Žemaitienės straipsnių, spausdintų žurnaluose „Laisvės kovų archyvas“ bei „Genocidas ir rezistencija“, rodo jos platų panoraminį pokario kovų supratimą ir įvertinimą.

Vienas kitas dokumentas bei faktas, ypač apie stribų būrių sudarymą ir jų išlaikymą, yra paskelbtas autoriaus monografijose39. Stribų veikla aiškiai rodo, kaip glaudžiai bendradarbiavo partijos komitetai ir čekistinės žinybos.

Mums rūpimu klausimu yra publikuota nemažai straipsnių, iš kurių minėtini keli. Pirmiausia tai Broniaus Puzinavičiaus straipsnis „L. Berijos pažyma apie padėtį Lietuvoje ir SSKP CK 1953 m. gegužės 26 d. nutarimas „Lietuvos SSR klausimai“40 ir H. Šadžiaus ,,VKP(b) CK Lietuvos biuro veikla organizuojant tautinio pasipriešinimo slopinimą“41. Išskyrus šią publikaciją, beveik nėra jokių autentiškų dokumentų apie to Maskvos organo veiklą Lietuvoje.

Fundamentaliausią darbą mus dominančia tema parašė V. Tininis42. Jo trijų tomų veikale yra paskelbta beveik 300 dokumentų faksimilės, remiantis dokumentais ir publikacijomis išnagrinėta 13 temų (Lietuvos komunistų partija (bolševikų), VKP(b) CK Lietuvos biuras, komjaunimas, pasipriešinimo sovietinei okupacijai slopinimas, trėmimai, prievartiniai rinkimai, rusinimas, antisemitizmas, sovietinė teisėsauga, dvasinė prievarta, laiškas Stalinui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios represavimo politika, prievartinė mobilizacija), kurios dar suskirstytos į atskiras dalis. Autoriui galima prikišti nebent vieną kitą smulkmeną (pavyzdžiui, klaidinga yra išvada, kad LKP(b) nedrįsdavo kritikuoti čekistų). Gaila, kad toks fundamentalus darbas išleistas itin mažu tiražu - tik 250 egz. Šis veikalas turėtų tapti kiekvieno istorijos mokytojo parankine knyga, nes daugeliui kartais trūksta dokumentais pagristų argumentų.

16 L. Truska, A. Anusauskas, I. Petravičiūtė, Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais, V., 1999, p. 123.

17 Ibid., p. 46.

18 Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrius (toliau - LYA LKP DS), f. 1771, ap. 92, b. 23, l.1-8, 148. Susirašinėjimas su LTSR MGB įvairiais klausimais.

19 Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. 1, ap. 18, b. 102, l. 1-2, 55, 56. Duomenys apie buržuazinių nacionalistų žvėriškumus ir kitą jų veiklą Lietuvos TSR teritorijoje.

20 LYA LKP DS, f. 381, ap. 381/16, b. 13,l. 70. Įvairūs pranešimai, informacijos, pažymos ir kt. partijos Tauragės aps. komiteto sekretoriui.

21 Ibid., f. 2468, ap. 2468, b. 47, l. 13-14. Partijos Kalvarijos aps. komiteto susirašinėjimo byla.

22 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 120,l. 106-107. Susirašinėjimas su partiniais ir tarybiniais organais.

23 Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis, V., 1960; M. Chienas, K. Šmigelskis, E. Uldukis, Vanagai iš anapus, V., 1960; Hitleriniai parašiutininkai, V., 1966; Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje, V., 1964; Kruvinos žudikų pėdos, V., 1968.

24 M. Suslovas, Rinktiniai raštai, V., 1973, p. 88.

25 A. Augus, „Buržuazinio nacionalistinio pogrindžio sutriuškinimas Tarybų Lietuvoje (1944-1951)", LKP istorijos klausimai, V., 1971, t. 10, p. 65-79.

26 S. Laurinaitis, Prieš vieningos srovės atgarsius, V., 1976.

27 A. Rakūnas, Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais, V., 1976, p. 151, 166, 192 ir kt.

28 Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, V., 1967, p. 11-69.

29 P. Olekas, LKP kova už socialistinį žemės ūkio pertvarkymų Tarybų Lietuvoje, V., 1966.

30 S. Laurinaitis, A. Rakūnas, Kovoje už socialistinę Lietuvą, V., 1983.

31 J. Jermalavičius, „Klasių kova Lietuvoje pokario metais", Kraštotyra, V., 1971, p. 25-33.

32 A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas, V., 1996.

33 V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, V., 1994; Sniečkus: 33 metai valdžioje, V., 2000.

34 L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais, K., 1995.

35 A. Streikus, Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990), V., 2002.

36 L. Truska, A. Anusauskas, I. Petravičiūtė, Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais, V., 1999.

37 E. Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1944-1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose, V., 1995; Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1944-1944 metais, V., 1996.

38 N. Gaškaitė-Žemaitienė, Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai, V., 1997; Žuvusiųjų prezidentas,

V., 1998; Partizanai apie pasaulį, politiką ir save, V., 1998.

39 J. Starkauskas, Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais, V., 1998; Stribai, V., 2001.

40 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo instituto darbai, 1996, Nr. 1, p. 118-124.

41 Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai, V., 1998, p. 240-270.

42 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 metais, V., 2003, t. 1-3.