LKP(b) CK BIURAS IR VKP(b) CK BIURAS LIETUVAI
LKP(b) CK biuras buvo aukščiausias ne tik ideologinis, bet ir valdymo organas okupuotoje Lietuvoje. Į LKP(b) CK biurą (VKP(b) XIX suvažiavime, vykusiame 1952 m. spalio 5-14 d., VKP(b) buvo pavadinta Sovietų Sąjungos komunistų partiją - SSKP, o LKP(b) - LKP) mūsų nagrinėjamu laikotarpiu įėjo šie žmonės: Vasilijus Aronovas (1952-1953), Juozas (Josifas) Bartašiūnas (1944-1949), Feliksas Bieliauskas (1950-1954), Aleksejus Čistiakovas (1949-1952), Stasys Filipavičius (1950-1953), Mečislovas Gedvilas (1940-1956), Nikolajus Gorlinskis (1949), Nikolajus Gridinas (1941-1944), Juozas Grigalavičius (1941-1946), Nikolajus Gusevas (1952-1954), Aleksandras Guzevičius (1940-1949), Aleksandras Isačenka (1944-1946), Dmitrijus Jefimovas (1946-1949), Piotras Kapralovas (1949—1952), Piotras Kondakovas (1952—1953), Kazimieras Liaudis (1944—1960), Anatolijus Moskvinovas (1950—1952), Vladas Niunka (1944-1961), Eduardas Ozarskis (1946-1950), Justas Paleckis (1940-1967), Vasilijus Pisarevas (1949-1952), Kazys Preikšas (1940-1954), Antanas Raguotis (1952-1953), Antanas Sniečkus (1940-1974), Motiejus Šumauskas (1949-1952), Danijilas Šupikovas (1940-1952), Aleksandras Trofimovas (1946-1952), Jonas Vildžiūnas (1953-1954). Tie 15 lietuvių (kai kuriuos iš jų lietuviais galima vadinti tik sąlygiškai; pavyzdžiui, J. Bartašiūnas buvo aiškiai rusiško mentaliteto žmogus, nemokėjęs lietuvių kalbos) ir 13 rusų Stalino valdymo laikotarpiu sudarė tikrąją Lietuvos valdžią. Tam tikru laikotarpiu LKP(b) CK biurą sudarė 10-15 žmonių; biuro narių skaičius augo didėjant LKP(b) narių skaičiui. Anaiptol ne visi nariai dalyvaudavo kiekviename biuro posėdyje. Ko gero, beveik visuose posėdžiuose yra dalyvavęs tik A. Sniečkus. Yra buvę nemažai posėdžių, kuriuose visam biurui beveik tik jis vienas iš civilių ir atstovaudavo, ypač kai būdavo svarstomi represinių organų reikalai.
Iš visų lietuvių, įėjusių į LKP(b) CK biurą, tik du - M. Gedvilas ir J. Paleckis — kartais drįsdavo pasakyti savo nuomonę, kuri kirtosi su ortodoksine marksistine A. Sniečkaus ir kitų biuro narių nuomone. Tačiau lemiamais momentais ir jie pritardavo visiems okupantų veiksmams siekiant palaužti pasipriešinimą okupacijai, taip pat trėmimams ir kitoms drastiškoms rusinimo bei valstybingumo griovimo priemonėms. Tuo tarpu J. Bartašiūnas, F. Bieliauskas, S. Filipavičius, J. Grigalavičius, A. Guzevičius, K. Liaudis, V. Niunka, E. Ozarskis, K. Preikšas, A. Raguotis, M. Šumauskas ir J. Vildžiūnas buvo itin atsidavę „Lenino— Stalino reikalui“. Visi jie buvo nepakantūs kitaip mąstantiems žmonėms, fanatiškai tikėjo komunizmo dogmomis ir be Rusijos globos nematė lietuvių tautos egzistavimo perspektyvos (lietuvių tautą matė „glaudžioje sąjungoje“ su kitomis sovietinėmis tautomis, pirmiausia su rusų tauta). Jie garbino visa, kas rusiška, vien iš Rusijos per visą jos istoriją matė į Lietuvą einančią tariamą pažangą. Bet koks nepriklausomos Lietuvos valstybės paminėjimas jiems buvo nepriimtinas. Nepaisant visiško atsidavimo okupantams (patį okupacijos faktą jie taip pat visomis išgalėmis neigė), jie visą laiką buvo prižiūrimi Maskvos emisarų, kurių buvo atsiųsta į visas Lietuvos ministerijas ir įstaigas, taip pat ir į LKP(b) CK bei biurą.
LKP(b) veikė taip: jos vyriausiasis vadovaujantis organas buvo suvažiavimas, jo nariai rinkdavo Centro komitetą bei revizijos komisiją. CK nariai savo plenume, vykusiame po suvažiavimo, išrinkdavo CK biurą, kuris turėdavo vadovauti partijai tarp plenumų. CK plenumai vykdavo ne rečiau kaip kas keturis mėnesius. Sąjunginių partijos suvažiavimų rengimas Stalino valdymo metais buvo sutrikęs, nors LKP(b) stengėsi juos rengti daugmaž tvarkingai. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu vyko du LKP(b) suvažiavimai: VI (1949 m. vasario 15-18 d.) ir VII (1952 m. rugsėjo 22-25 d.).
Plenumuose paprastai dalyvaudavo LKP(b) CK nariai, kandidatai į CK narius, centrinės revizijos komisijos nariai, CK skyrių vedėjai, partijos apskričių, miestų (nuo 1950 m. - sričių, rajonų) komitetų pirmieji ir antrieji sekretoriai. Būtinai dalyvaudavo kas nors iš VKP(b) CK, dažniausiai CK inspektorius. Plenumuose dalyvaudavo ir apskričių (rajonų) vykdomųjų komitetų pirmininkai. 1945 m. buvo 29 LKP(b) CK nariai, 9 kandidatai į CK narius ir 7 revizijos komisijos nariai, 1950 m. - 70 CK narių, 31 kandidatas į CK narius ir 19 revizijos komisijos narių. LKP(b) VII suvažiavime 1952 m. buvo išrinktas 81 CK narys, 41 iš jų - ne lietuvis. CK narių daugėjo augant partijos narių skaičiui ir plečiantis LKP(b) struktūroms.
Tokia teoriškai buvo valdančiosios ir vienintelės tuo metu partijos valdymo struktūra, tarsi turinti tam tikrus demokratizmo pradus. Tačiau iš tiesų visą partiją valdė LKP(b) CK biuras, o šį - A. Sniečkus. A. Sniečkui vadovavo Maskva. Jokios partinės demokratijos nebuvo, nors reikia pripažinti, kad LKP(b) CK biure vienu ar kitu klausimu kartais būdavo skirtingų nuomonių, vykdavo diskusijos. Pats A. Sniečkus 1952 m. rugsėjo 20 d. vykusiame LKP(b) CK XV plenume yra pasakęs: „Mes svarstėme daug svarbių klausimų, bet ne visada įvertindavome nutarimų forma“1.
Didžiausias LKP(b) CK biuro rūpestis buvo pasiekti, kad Lietuvoje būtų įgyvendinti VKP(b) CK nutarimai. Šiuo atžvilgiu sa-
varankiškumo jis turėjo nedaug, ypač 1944-1947 m., kai Lietuvoje veikė VKP(b) CK biuras Lietuvai, kuris tuo metu tiesiogiai valdė Lietuvą. Po 1947 m., kai LKP(b) CK biuras tapo šiek tiek savarankiškesnis, stengtasi išlaikyti Maskvos įtaką į biurą išrenkant daugiau rusų. 1945 m. tarp 11 biuro narių iš SSRS atsiųstų buvo 2 (D. Šupikovas ir A. Isačenka), o 1949 m. tarp 13 biuro narių atsiųstų buvo 5. Visi jie turėjo realią valdžią: valstybės saugumo ministras (N. Gorlinskis, vėliau P. Kapralovas, P. Kondakovas) vadovavo kovai su ginkluotu pogrindžiu ir trėmimams, LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas (vėliau V. Aronovas) kontroliavo A. Sniečkaus veiklą ir bendrą politinę padėtį Lietuvoje, LSSR MT pirmininko pirmasis pavaduotojas V. Pisarevas „globojo“ M. Gedvilą ir prižiūrėjo ekonomiką, LKP(b) CK kadrų sekretorius D. Šupikovas vadovavo kadrų, jų rusinimo politikai, LKP(b) Vilniaus m. komiteto pirmasis sekretorius A. Čistiakovas „rūpinosi“ sostinės gyvenimu 2.
LKP(b) CK biuro nariams lietuviams pirmiausia tenka atsakomybė už tai, ką jų rankomis ir pastangomis padarė okupantai. Ateiviai rusai tik vykdė savo valstybės užduotis, Lietuvą visokiomis grandinėmis (politinėmis, ūkinėmis, kultūrinėmis ir kt.) mėgindami pririšti prie SSRS, o tiksliau - prie Rusijos.
VKP(b) CK biuras Lietuvai kartu su tokiais pat biurais 1940 m. okupuotose šalyse Latvijoje, Estijoje ir Moldavijoje buvo įsteigtas VKP(b) CK 1944 m. lapkričio 11d. nutarimu. Veikė iki 1947 m. kovo 24 d., kai atlikęs savo užduotį - įsitikinus vietinių komunistų atsidavimu ir sugebėjimu toliau okupacinį režimą stiprinti be prižiūrėtojų - buvo tos pat institucijos panaikintas. Kitose šalyse tuo pat metu biurai taip pat buvo panaikinti, išskyrus Moldaviją; ten biuras veikė toliau (tik buvo pakeistas jo pirmininkas), nes trūko parengtų vietinių kadrų.
VKP(b) CK biuras Lietuvai buvo aukščiausia okupantų valdžios institucija Lietuvoje 1944—1947 m. Jo pirmininku 1944— 1946 m. buvo M. Suslovas, 1946—1947 m. — V. Ščerbakovas. LSSR vadovybei biure atstovavo LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus ir LKT pirmininkas M. Gedvilas. Be pirmininko, biuro branduolį sudarė SSRS NKVD—NKGB įgaliotiniai Lietuvoje generolai Ivanas Tkačenka ar Dmitrijus Rodionovas, kurie buvo atsakingi už represinių organų veiklą, bei Fiodoras Kovaliovas ir Vasilijus Pisarevas, atsakingi už ekonomiką. Biuras turėjo savo sekretoriatą, kitas struktūras. Už konkrečias veiklos sritis buvo atsakingi F. Budagovskis, A. Černyšovas, S. Ogurcovas, V. Suchininas, E. Teterevas ir kiti.
1944 m. gruodžio mėn. atvykęs į Lietuvą M. Suslovas tapo faktiškuoju LSSR administratoriumi. V. Tininio teigimu, M. Suslovas buvo klastingas, bet atsargus, veikdavo nuosekliai ir ryžtingai. Būdamas bolševikinių įsitikinimų, jis visais būdais kovojo su kitaminčiais, buvo prievartos ir represijų šalininkas, nepripažino kompromisų. Viešajame gyvenime buvo oficialus, griežtas, bet korektiškas. V. Ščerbakovas buvo ambicingas garbėtroška, tipiškas to meto stalininės nomenklatūros atstovas. Dėl vienvaldiškų tendencijų ir šiurkštaus administravimo buvo nepopuliarus net tarp vietos komunistų, ignoravo kai kuriuos LKP(b) CK ir LSSR vyriausybės priimtus nutarimus. Visur ieškojo „liaudies priešų“, „nacionalistų“, ypač menkino lietuvių inteligentiją, tautinę kultūrą, buvo vienas didžiausių rusinimo iniciatorių, didelis atvykėlių rusakalbių gynėjas3.
Be šio biuro žinios ir aprobavimo LKP(b) CK biuras, LSSR LKT, AT Prezidiumas negalėjo savarankiškai spręsti jokių respublikos politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimų. Visa, ką okupacinė ir marionetinė valdžia tuo metu yra dariusi, iš pradžių būdavo aptariama šio biuro posėdžiuose, į kuriuos, be A. Sniečkaus ir M. Gedvilo, buvo kviečiami ir kitų suinteresuotų žinybų vadovai.
Šalia VKP(b) CK biuro Lietuvai posėdžių M. Suslovas praktikavo vadinamuosius „pasitarimus pas VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininką“. Tokie pasitarimai vykdavo prieš kiekvieną didesnę respublikoje organizuotą kampaniją. Juose buvo aptariami ir net redaguojami nutarimų, kreipimųsi projektai, numatoma, kas kalbės, aptariami renginių scenarijai ir t. t. 4
Kaip rašo V. Tininis, pagrindiniai biuro tikslai buvo kuo greičiau susovietinti Lietuvą, integruoti ją į SSRS, įtvirtinti komunistinį režimą, palaužti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą ir įgyvendinti stalininę kadrų politiką. Lietuvos komunistams 1944 m. gruodžio 30 d. LKP(b) CK IV plenume M. Suslovas aiškino, kad tokie biurai buvo kuriami visose jaunose sovietinėse respublikose, o vienas svarbiausių šios politikos tikslų - „išauginti vietinius nacionalinius kadrus“. Kadangi šiuo metu jų nėra, tam tikro kadrų skaičiaus iš kitų sovietinių respublikų atsiuntimas yra „broliškos paramos“ jaunai sovietinei respublikai išraiška5.
M. Suslovas J. Stalinui ir L. Berijai nuolat rašydavo ataskaitas. Vienoje ataskaitoje rašė, kad „lietuviai draugai“ biuro narius sutiko pasimetę ir net priešiškai, bet vėliau santykiai sunormalėjo, ypač su A. Sniečkumi. Iš tiesų lietuviams komunistams tai buvo nelauktas akibrokštas, parodymas, kad jais nevisiškai pasitikima. O „vietinių kadrų“ ugdymas netrukus turėjo tokių padarinių, kad ne tik partinėse ir kitose ideologinėse institucijose, bet net ir ūkinėse organizacijose rusai užėmė daugiau kaip pusę vadovaujančių postų. M. Suslovo ir kitų biuro narių veiklos „nuopelnas“ tas, kad greitai surusėjusi LKP(b) tapo viena iš stalininio tipo partinių organizacijų.
VKP(b) CK biuro Lietuvai nariai dalyvaudavo LKP(b) CK biuro, CK plenumų ir LSSR LKT (MT) posėdžiuose; ten jų pareikštos mintys turėjo direktyvinį pobūdį. Faktiškai jie turėjo neribotus įgaliojimus ir kišosi į visas Lietuvos gyvenimo sritis, net į smulkius ūkinius reikalus6.
Svarbiausias uždavinys, kurį Lietuvoje turėjo spręsti šis biuras, buvo valdžios klausimas, t. y. sunaikinimas bet kokios, pirmiausia ginkluotos, opozicijos okupaciniam režimui. Nors iki 1947 m. kovo mėn., t. y. iki biuro veikimo pabaigos, tai nebuvo padaryta (kitaip negu Latvijoje ir Estijoje, kur masiškesnis ginkluotas pasipriešinimas užgeso jau 1946 m. pabaigoje), bet pagrindai tam buvo padėti. Štai kokiu būdu tai numatyta padaryti 1945 m. gegužės 21 d. nutarime: L. Berijos buvo prašoma leisti atsiųsti į Lietuvą čekistų NKVD ir NKGB valsčių poskyrių viršininkų pareigoms; iš 16-osios ŠD čekistiniam darbui atrinkti 1000 vyrų, padidinti NKVD kariuomenės skaičių, leisti iš kiekvienos apskrities ištremti po 50-60 partizanų šeimų, gyviems paimtiems partizanams surengti parodomuosius teismus. Į Lietuvą buvo atsiųsti saugumo komisarai B. Kobulovas ir gen. plk. A. Apolonovas (pastarasis, SSRS vidaus kariuomenės vyriausiasis vadas, Vilniuje net turėjo savo rezidenciją, atskirą namą; B. Kobulovas Lietuvoje buvo trumpai, tačiau nuveikė nemažai).
M. Suslovas Lietuvoje veikusiems čekistams nurodinėjo gerinti agentūrinį darbą, apginkluoti aktyvistus, racionaliai išnaudoti kariuomenę ir t.t. 1945 m. pabaigoje išsirūpino, kad visuose valsčiuose veiktų NKVD poskyriai, o juose dirbti dar išsiprašė 470 NKVD ir NKGB operatyvininkų (vien NKVD 1945 m. į Lietuvą atsiuntė 2283 operatyvininkus karininkus)7. Tačiau nepaisant tikrai nemažų Maskvos emisarų pastangų, nepavyko kai kurie jų numatyti darbai (pvz., niekais nuėjo mėginimas sulietuvinti čekistus), bet, svarbiausia, niekaip nepavykdavo palaužti pasipriešinimą, ir tada jau ne M. Suslovas, o jį pakeitęs V. Ščerbakovas puolė kaltinti represines struktūras. 1946 m. gegužės mėn. pranešime VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui V. Ščerbakovas rašė: „MVD ir MGB neveda puolamosios kovos, neturi geros agentūros. Net 50 proc. MVD kareivių nenaudojami karinėse operacijose [...]. Girtavimas, marodieriavimas, chuliganizmas, revoliucinio teisingumo pažeidimas (neteisėti areštai, suimtųjų mušimas ir t. t.) [...] tapo dažnu reiškiniu [...]. Savo neveiklumą ir baimę dengia neteisėtais areštais...“ 8 Vis dėlto reikia pripažinti, kad VKP(b) CK biuras Lietuvai, savo veikla padaręs didelę įtaką lietuvių komunistams bei palikęs armiją rusų komunistų (iki Stalino mirties jų buvo 3-4 kartus daugiau negu lietuvių komunistų), padėjo pagrindus Lietuvą 45 metus valdyti komunistiniam biurokratiniam valdininkų ir represinių struktūrų aparatui.
1 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 39,l. 10. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XV plenume.
2 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 metais, t. 1, p. 33.
3 Ibid., p. 45, 47.
4 H. Šadžius, ,,VKP(b) CK Lietuvos biuro veikla organizuojant tautinio pasipriešinimo slopinimą", Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai, V., 1998, p. 245.
5 V. Tininis, op. cit., p. 44.
6 Ibid., p. 45.
7 H. Šadžius, op. cit., p. 257-258.
8 A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, V., 1996, p. 275.
