KOMUNISTŲ PARTIJOS : APSKRIČIŲ (RAJONŲ) IR VALSČIŲ KOMITETAI

Sovietinė, taip pat ir partinė, valdymo sistema buvo grynai biurokratinė. Viskas buvo subordinuota centrui (Lietuvoje iki 1947 m. kovo mėn. - VKP(b) CK biurui Lietuvai, vėliau - LKP(b) CK biurui, kuris savo ruožtu buvo valdomas VKP(b) CK ir jam atskaitingas). Partijos apskričių (rajonų) komitetai kartojo CK modelį (tik mažesnės apimties), nes ir jie, kaip CK šalį, kartu su čekistais tvarkė visą apskrities gyvenimą. Kaip LKP(b) CK buvo VKP(b) CK filialas, taip partijos apskričių komitetai buvo LKP(b) CK filialai. Visi svarbiausi sprendimai jiems buvo diktuojami iš viršaus, šiek tiek savarankiškumo jie turėjo tik spręsdami kai kuriuos ūkinius klausimus, gal todėl taip noriai ir imdavosi juos spręsti. Kadangi ne tik ideologinio, bet ir ūkinio gyvenimo klausimai buvo sprendžiami partijos komitetuose, sovietų valdžios įrankiai - vykdomieji komitetai privalėjo tik vykdyti partijos komitetų nutarimus. Tik represiniai organai buvo nuo partijos komitetų mažiau priklausomi ir vykdė daugmaž savarankišką politiką, ne visus savo veiksmus, ypač 1944-1947 m., derindami su partinėmis institucijomis.

Partijos komitetai šiek tiek varžė čekistų veiklą (kai šie darydavo didelius nusižengimus), o šiaip jau jų veiklai iš esmės pritarė, patys ją skatino, ragindami daugiau suimti ir ištremti (daugumos vietinio masto trėmimų iniciatoriai buvo patys partijos komitetai). Partijos komitetai ir čekistai sutarė jau vien todėl, kad daugumą komitetų darbuotojų sudarė iš Sovietų Sąjungos atvykę žmonės, kurie iš ten atsivežė glaudaus bendradarbiavimo su čekistais įgūdžius. Galiausiai komunistai — tiek rusai, tiek lietuviai — pokario metais gerai suprato, kad be čekistų, jų kariuomenės jie neišsilaikytų. Vieni su kitais nesutardavo kartais tik nepasidaliję valdžia ar materialinėmis gėrybėmis.

Komunistų partijos komitetai kartu su represinėmis struktūromis buvo ne tik sovietinimo, bet ir šalies rusinimo įrankiai. Juose anksčiausiai iš visų Lietuvos įstaigų buvo įvesta raštvedyba rusų kalba, visi posėdžiai vyko tik rusų kalba (išskyrus trumpą 1944-1945 m. laikotarpį kai kuriose apskrityse ir 1953 m. kovo-birželio mėn. visuose rajonuose, kai Sovietų Sąjungą valdė L. Berija). Tačiau, matyt, griežto nurodymo visur vienu metu pereiti prie rusų kalbos nebuvo, nes faktiškai kai kurie komitetai dar ilgai ir po 1945 m. protokolus ar bent dalį jų rašydavo lietuviškai. Iki 1947 m. dalį protokolų lietuviškai rašė partijos Rokiškio aps. komiteto darbuotojai, kurių tikrai negalima įtarti turėjus kokių nors nacionalinių aspiracijų. Dauguma protokolų iki 1947 m. pradžios lietuviškai buvo rašomi ir partijos Alytaus aps. komitete. Komitetai nuosekliai vykdė VKP(b) CK nurodymus sukurti „tarybinę liaudį“, iš tiesų rusiško mentaliteto žmones, nors tie nurodymai iš pradžių nebuvo aiškiai suformuluoti („tarybinės liaudies“ teorija galutinai susiformavo septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, valdant Leonidui Brežnevui). 1944-1947 m., būdami labai silpni, partiniai organai visiškai priklausė nuo represinių struktūrų bei sovietinės kariuomenės ir bent kiek savarankiškesnės politikos apskritai nepajėgė turėti ir juo labiau vykdyti.

Dar viena priežastis, kodėl partijos komitetai tapo ne tik sovietinimo, bet ir rusinimo įrankiu, išplaukė iš anksčiau minėtos — buvo mažai lietuvių komunistų, o ir tie daugiausia buvo beraščiai. Kaip matysime iš žemiau pateiktų duomenų, galima teigti, jog ne tik represinių organų, bet iš esmės ir partijos komitetų personalą sudarė rusai. Beje, tai nereiškia, kad jei lietuvių komunistų būtų buvę daugiau, jie būtų galėję savarankiškiau veikti. Komunistų partija buvo vadinama internacionaline, tautiniai reikalai jai apskritai nerūpėjo. Buvo paisoma tik vienos tautos - „didžiosios rusų tautos“ interesų.

Nors kai kuriuose apskričių (rajonų) komitetų biuruose būdavo 1-2 lietūviais daugiau negu rusų, jie paprastai svarstė ir tvirtino iš esmės rusiško aparato parengtus dokumentus. Panašiai buvo ir su sekretoriais. Nors pirmasis sekretorius visuomet būdavo lietuvis (išskyrus kelias Rytų Lietuvos apskritis, kuriose nemaža dalis gyventojų buvo nelietuviai), lietuviai dažniausiai būdavo tretieji ir ketvirtieji sekretoriai, jie irgi vykdė partijos komiteto rusiško aparato suformuluotas darbotvarkes.

Partijos komitetų darbuotojams buvo sukurtas kur kas patogesnis ir sotesnis gyvenimas už eilinių partijos narių gyvenimą. Todėl iš tiesų galima teigti, jog pamažu Sovietų Sąjungos komunistų partija tarsi skilo į dvi partijas: vieną sudarė įvairių partijos komitetų darbuotojai, vadinamieji funkcionieriai, kitą — eiliniai partijos nariai.

Reikia pasakyti, kad 1944 m. liepos 11 d. sudarytos Vilniaus m., Alytaus, Biržų, Rokiškio, Švenčionių, Švenčionėlių (?), Trakų, Ukmergės, Vilniaus ir Zarasų aps. operatyvinės grupės, turėjusios tose vietovėse tapti sovietų valdžios branduoliu, buvo gana lietuviškos. Iš viso jose buvo 171 lietuvis, 41 rusas, 10 žydų ir 3 kitų tautybių pareigūnai. Kiekvienai apskričiai skirtoje operatyvinėje grupėje buvo maždaug po 20 žmonių, ją sudarė pirmasis ir antrasis partijos sekretoriai, prokuroras, teisėjas, NKVD viršininkas ir jo pavaduotojas, pirmasis komjaunimo sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas, partijos komiteto ir vykdomojo komiteto skyrių viršininkai ir kiti. Apie 70 proc. tų grupių narių buvo komunistai arba komjaunuoliai1. Matyt, pirmaisiais mėnesiais po karo mėginta vaizduoti, kad naujoji valdžia yra lietuviška, bet tai truko neilgai.

Iki 1946 m. partijos komitetai priimdavo nutarimus savo posėdžiuose. Partijos komiteto nariai būdavo skiriami, į šį organą paprastai įėjo pirmasis ir antrasis sekretoriai (dažnai dar ir kiti sekretoriai), 1-2 partijos komiteto skyrių vedėjai, vykdomojo komiteto pirmininkas, NKVD ir NKGB apskričių skyrių viršininkai. Nuo 1946 m. pavasario pradėta rinkti 7-9 narių partinius biurus; jie neva buvo renkami partiniuose plenumuose, o iš tiesų numatomi nedideliame sekretorių būrelyje. Parenkant kandidatūras į biurus, daugiausia lėmė represinių struktūrų rekomendacijos ir išvados.

LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas D. Šupikovas 1944 m. rugpjūčio 19 d. partijos apskričių komitetų sekretoriams išsiuntinėjo nurodymus, kaip turi būti valdomi partijos komitetai. Iki partinės konferencijos, kurioje turėjo būti išrinkti partijos apskričių ir miestų komitetai, jų narius skyrė LKP(b) CK. Nurodyta tuos komitetus pateikti tvirtinti. D. Šupikovas pažymėjo, kad tuo metu partijos apskrities komiteto biuras nerenkamas, nes nėra plenumų, o 5-7 žmonių komitetas sudaromas iš vadovaujančiųjų darbuotojų2. Taigi LKP(b) CK iki 1946 m., kai sovietų valdžia šiek tiek sustiprėjo, tiesiogiai valdė partijos apskričių komitetus, skirdamas ten savo žmones. Nebuvo net žaidžiami tariamos demokratijos žaidimai neva plenumuose renkant biurus.

Lietuvos gyventojai mažai žinojo apie partijos komitetų veiklą bei jų darbuotojų tautinę sudėtį, nes tie komitetai pokario metais buvo saugomi taip kaip ir NKVD ar NKGB skyriai ar poskyriai. Beje, žmonėms labiau rūpėjo, kaip komitetai elgiasi, negu kas juos sudaro. Vienas lietuviškiausių partijos komitetų 1944— 1946 m. buvo Rokiškio aps. komitetas, kurio pirmuoju sekretoriumi buvo A. Paradauskas. 1944 m. tą skiriamą komitetą sudarė 4 lietuviai ir 2 rusai, 1946 m. vasarą - 4 lietuviai ir 3 rusai. Tačiau būtent šis komitetas - be minėto sekretoriaus, 1945 m. jame kadrų sekretoriumi dirbo Feliksas Tranas, organizacinio instruktorių skyriaus vedėja Nakaitė, sekretoriaus padėjėjas Fedaravičius ir kt. - priiminėjo drastiškiausius nutarimus, ypač mėgo savo nuožiūra tremti žmones3. Kitas toks pat nuožmus buvo partijos Kėdainių aps. komitetas. 1945 m. pradžioje jį sudarė pirmasis sekretorius J. Piligrimas, kadrų skyriaus vedėjas Vaclovas Supronas, organizacinio skyriaus vedėjas R. Rudzianskas, antrasis sekretorius P. Bechmetjevas, vykdomojo komiteto pirmininkas A. Urbonas, karinis komisaras K. Šitikovas, NKVD AS viršininkas Georgijus Jevdokimovas ir truputį vėliau į komitetą įtrauktas NKGB AS viršininkas Justas Rugienis. Taigi ir šiame komitete daugumą sudarė lietuviai - net 5 iš 8. Komitetų nutarimai anaiptol nepriklausė vien nuo komitetų tautinės sudėties. Dažnai būdavo, kad saviškiai, perėję tarnauti okupantui, būdavo nuožmesni ir pavojingesni už atėjūnus, nes geriau pažino vietos gyventojus.

Partijos komitetų uždarumas, jų veiklos įslaptinimas sudarė sąlygas kai kuriems jų veikti kaip nori, laužyti bet kokias įstaigos darbo normas. Dar ir 1947 m. partijos Biržų aps. komiteto pirmasis sekretorius Juozas Griciūnas nuolat girtuokliavo, po kelias dienas neateidavo į darbą. Jo pavaldiniai per dieną dirbdavo po 3-4 valandas, į darbą ateidavo ir iš jo išeidavo kada norėdavo4. Tik po to, kai šios apskrities komitetą svarstė VKP(b) CK biuras Lietuvai, J. Griciūnas buvo išsiųstas į partinę mokyklą (po kelerių metų vėl paskirtas pirmuoju sekretoriumi, tik šį kartą Kalvarijos aps.).

Partijos komitetai buvo formuojami lėtai, nes vietinių partinių kadrų beveik nebuvo, o siunčiamų iš Sovietų Sąjungos neužteko. 1945 m. birželio 1 d. partijos apskričių komitetai turėjo tik 52 proc. reikiamų darbuotojų. Tuo metu tik 120 valsčių iš 278 turėjo partorgus, t. y. jų neturėjo daugiau kaip pusė valsčių5.

Nuo 1947 m. (kai kur ir vėliau) visus svarbiausius partijos komitetų nutarimus priimdavo plenumų išrinkti biurai, nors tuos nutarimus parengdavo komitetų darbuotojai. Biurų nariai, kalbėdami vienu ar kitu klausimu, o vėliau balsuodami, galėdavo tuos nutarimus tik sugriežtinti arba sušvelninti (paprastai taip darydavo personalijų atvejais; daugeliu kitų atvejų būdavo palaikomas itin griežtas, kategoriškas komiteto aparato tonas).

Daugumą partijos komitetų (nuo 1946 m. - biurų) nutarimų, ypač politinių, diktuodavo LKP(b) CK. Apskričių ir miestų komitetai galėdavo šį tą pakeisti; šiek tiek daugiau savarankiškumo, kaip minėta, jie turėjo spręsdami tik ūkinius reikalus. Nutarimų, sprendimų, ypač CK nutarimų, žinojimo laipsnis priklausė nuo partijos hierarchijoje užimamo posto. 1945 m. kovo 7 d. A. Sniečkus visiems partijos apskričių ir miestų komitetams išsiuntinėjo raštą, kuriame nurodė, kas turi teisę susipažinti su LKP(b) CK nutarimais. Su visais CK nutarimais turėjo teisę būti supažindinti komitetų nariai (biuro narių atitikmenos), sekretoriai bei jų padėjėjai, komitetų skyrių vedėjai, apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkai, laikraščių redaktoriai bei NKVD ir NKGB apskričių skyrių viršininkai. Sekretoriams nurodyta galimybė laikyti LKP(b) CK nutarimus iki 3 mėnesių, o atsiųstus susipažinti reikėdavo grąžinti tuoj pat6. Partijoje buvo sukurta tam tikra dokumentų naudojimo ir jų žinojimo apribojimų sistema. Net ir žodžiu, posėdžių metu išsakomos mintys buvo skiriamos tik tam tikram komunistų sluoksniui, kitiems partijos nariams jos nebuvo žinomos. Slapčiausius apskrities (miesto) reikalus žinodavo biuro nariai, nors kai ko partijos sekretoriai ir jiems nepranešdavo. Didesniam komunistų skaičiui buvo skirti plenumai (apskrityje — 15—25 žmonės), kurie tvirtindavo įvairias partines pareigas, iki sekretorių imtinai. Dar platesnėms komunistų masėms informacija buvo perduodama per apskrities (rajonų) partinius susirinkimus arba konferencijas.

LKP(b) CK biuras partijos apskričių komitetams išsakydavo įvairių priekaištų, ypač daug okupacijos pradžioje, taip pat ir dėl prastai organizuojamo puolimo prieš pogrindį. 1947 m. spalio 5 d. priimtame LKP(b) CK biuro nutarime „Dėl politinės padėties Lazdijų apskrityje“ buvo rašoma, jog šios apskrities partijos komitetas kovoti su pogrindžiu pavedė MGB organams. Dažnai svarstomi „teroro“ aktai, bet netikrinama, kaip vykdomos numatytos priemonės. Partijos komitetas esą nesuprato LKP(b) CK biuro 1947 m. birželio 6 d. nutarimo 5 paragrafo dėl represijų „banditų“ šeimoms ir buožėms taikymo po vadinamųjų teroro aktų. LKP(b) CK biuro 1947 m. gruodžio 12 d. nutarime „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir ginkluotomis gaujomis sustiprinimo“ buvo rašoma, kad tik dalis partijos komitetų - Kėdainių, Zarasų ir kt. - teisingai vadovauja kovai, kiti nesupranta, jog tai svarbiausia užduotis. Daug kur partijos komitetai mano, jog kovoti su pogrindžiu privalo tik MGB. „Respublikoje dar neryžtingai naudojamos represinės priemonės (ištrėmimas) prieš banditų ir banditų rėmėjų buožių šeimas“ 7.

Po to, kai Šunskų miške 1946 m. birželio 4 d. žuvo 22 aktyvistai, ir po garsaus Tauro apygardos partizanų 1947 m. vasario 18 d. surengto „Užgavėnių baliaus“ (kaip žinome, jo metu buvo nukauta keletas sovietinių partinių aktyvistų, tarp jų partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius Steponas Bakevičius), LKP(b) CK biuras 1947 m. vasario 28 d. priėmė nutarimą „Dėl politinės padėties Marijampolės apskrityje“. Jame rašoma: „Partijos apskrities komitetas neišklausydavo MVD AS viršininko ataskaitų apie politinę padėtį, nustojo reagavęs į kiekvieną žuvimą“. Toje apskrityje „partiečiai išsigimė“, bendrauja su priešais, iš jų priima dovanas ir t. t. Priimtame 11 paragrafų nutarime numatyta atleisti apskrities vykdomojo komiteto pirmininką B. Rutkauską už „buitinį pakrikimą“ bei komiteto „užteršimą svetimais ir priešiškais elementais“. Taip pat nutarta iš darbo atleisti MVD Marijampolės AS „viršininką drg. Kliučenoką už girtuokliavimą, bolševikinio budrumo netekimą“. Nurodyta ministrams J. Bartašiūnui ir D. Jefimovui nuodugniai išanalizuoti savo pavaldinių darbą apskrityje ir apie rezultatus pranešti LKP(b) CK8. Aukščiausiąją komunistų vadovybę ypač sukrėsdavo savų, aukštesnio rango partijos veikėjų žūtys; po to paprastai būdavo tikrinamos visos sovietų valdymo grandys.

Beveik pusę partijos komiteto reikalų sudarydavo priėmimo į partiją ir įvairiausių pareigų tvirtinimas (tvirtindavo visas pareigas, net- gana smulkias). Biuro posėdyje paprastai būdavo svarstoma 5-10, neretai ir daugiau klausimų. Ypač daug dėmesio buvo skiriama partinio bilieto išsaugojimui. Net pametus iš jo nuotrauką, klausimas būdavo svarstomas biure.

BIURAI. Nuo 1946 m. pavasario pradėti rinkti biurai buvo tarsi LKP(b) CK biuro analogai, tik jie turėjo kur kas mažesnius įgaliojimus. CK biuro nutarimai jiems buvo privalomi, juos pirmiausia ir apsvarstydavo, nesvarbu, ar tas nutarimas būdavo susijęs su ta apskritimi (miestu), ar ne. Biurus pradėta rinkti ne visose apskrityse vienodu laiku. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuras išrinktas 1946 m. balandžio 14 d., o Prienų aps. jis pradėjo dirbti tik nuo 1948 m. gegužės mėn. Matyt, lėmė apskrities partinės organizacijos „subrendimas“. Kas mėnesį paprastai vykdavo 3—4 biuro posėdžiai, per metus vidutiniškai apie 40. Posėdžių skaičius, matyt, nebuvo labai tiksliai reglamentuotas. Kėdainių aps. 1946-1948 m. per metus vidutiniškai būdavo surengiama po 50 posėdžių, t. y. maždaug po 4 posėdžius kas mėnesį. Per dvejų metų ataskaitinį laikotarpį tos apskrities partinis komitetas ir biuras svarstė 771 klausimą, iš jų 172 - apie vidinį partinį darbą, 65 - apie politinį masinį darbą, 151 - apie ūkinius reikalus, 21 - apie politinę padėtį apskrityje ir valsčiuose, 133 - komunistų personalijos, 229 - įvairūs kiti klausimai9. Nebuvo didelės tvarkos tiek planuojant biuro posėdžius, tiek laikantis plano. Nepaisant skambių žodžių, kartais ir bausmių, drausmė bent dalyje partijos apskričių komitetų buvo prasta. Antai partijos Prienų aps. komiteto planuose buvo numatyta kas mėnesį rengti po 4-6 biuro posėdžius. 1948 m. penkių mėnesių planuose numatyta svarstyti 41 politinį klausimą, 26 ūkinius ir 7 kitokio tipo klausimus. Tačiau šiame partijos komitete visiškai nebuvo laikomasi numatytų posėdžių datų, o svarstyta gal tik trečdalis planuose numatytų klausimų.

1945-1947 m. apskrityse veikė dar ir mažesnės sudėties biurai, vadinamosios petiorkos, į kurias būdavo atrenkami patikimiausi žmonės - MVD ir MGB apskrities skyrių viršininkai, pirmasis ir antrasis partijos sekretoriai bei dažniausiai vykdomojo komiteto pirmininkas. Šių biurų posėdžiai būdavo visiškai uždari.

Kaip minėta, biurai svarstydavo tuos klausimus, kuriuos suplanuodavo ir parengdavo partijos komitetai. Neretai biure daugumą sudarydavo komiteto darbuotojai. Partijos Alytaus aps. biurą 1946 m. vasarą sudarė: pirmasis sekretorius Petras Purlys, antrasis sekretorius N. Mironovas, kadrų sekretorius J. Prokapas, propagandos sekretorius M. Bevziukas, NKVD AS viršininkas Vasilijus Lisovskis, NKGB AS viršininkas F. Besaralovas (?) ir vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Prankulis. Kėdainių aps. biurą 1946 m. balandžio mėn. sudarė pirmasis sekretorius J. Piligrimas, antrasis sekretorius A. Okunevas, kadrų sekretorius V. Kaiferavičius, agitacijos ir propagandos sekretorius J. Gurskis, komiteto organizacinio instruktorių skyriaus vedėja V. Melnikova, apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas J. Olekas, MVD AS viršininkas F. Bezrukovas, MGB AS viršininkas J. Rugienis ir karinis komisaras K. Šitikovas. Kretingos aps. 1947 m. birželio mėn. į biurą buvo išrinkti 9 nariai, iš jų 5 rusai, nors 4/5 partijos narių toje apskrityje buvo lietuviai.

Biurą rinkdavo plenumo nariai (Kėdainių aps. 1946 m. jų buvo 23, vėliau - daugiau). Renkant biurą, buvo renkami ir sekretoriai. 1949 m. pradžioje Kėdainių aps. komunistų plenumas -28 nariai ir 5 kandidatai - pirmuoju sekretoriumi išrinko Vincą Pletkų, antruoju sekretoriumi - A. Okunevą, sekretoriais -M. Jurevičių ir B. Jasaitį. Išrinktame biure buvo 9 nariai, be minėtų sekretorių, dar ir vykdomojo komiteto pirmininkas I. Palšis, jo pavaduotojas A. Murzinas, MGB ir MVD apskrities skyrių viršininkai bei VLKJS apskrities komiteto pirmasis sekretorius V. Ramanauskas.

Iš pradžių biuro narių skaičius, matyt, nebuvo tiksliai nustatytas (jis turėjo būti nelyginis), o paskutiniaisiais apskričių gyvavimo metais apskričių ir vėliau rajonų komitetuose beveik visur būdavo 7 biuro nariai (Telšiuose - 9 biuro nariai). Neapibrėžtas liko biuro narių personalijų klausimas, įvairiuose rajonuose į biurus būdavo renkami šiek tiek kitokie pareigūnai. Matyt, lėmė pareigūnų politinis aktyvumas.

PARTIJOS APSKRIČIŲ (RAJONŲ) KOMITETŲ TAUTINĖ SUDĖTIS. Daugumoje partijos komitetų vyravo atsiųsti arba patys atvykę rusai: tiek biuruose, tiek partiniame aparate jie sudarė daugumą. Antai 1946 m. Zarasų aps. iš 9 biuro narių 6 buvo rusai, o partijos komitete (apie 25 žmonės) - tik 3 lietuviai. Net tose apskrityse, kuriose lietuviai sudarė partijos narių daugumą, komitetų darbuotojai daugiausia buvo rusai. Kretingos aps. 1946 m. komunistų tautinė sudėtis buvo tokia: 226 lietuviai, 32 rusai, 2 žydai ir 5 kitų tautybių žmonės. Tarp partijos narių buvo 17 moterų. Tarp 19 atsakingųjų partijos komiteto darbuotojų buvo 9 lietuviai ir 10 rusų. Beje, iš tų 19 net 15 buvo Antrojo pasaulinio karo dalyviai ir 2 sovietiniai partizanai. Partijos Telšių aps. komitete 1947 m. vasarą iš visų darbuotojų lietuviškai mokėjo kalbėti tik 4 žmonės - pirmasis sekretorius, propagandos sekretorius ir du instruktoriai. Partijos Vilkaviškio aps. komitete 1948 m. iš 4 sekretorių 1 buvo rusas, iš 5 skyrių vedėjų 4 buvo rusai, tarp instruktorių ir informatorių - 5 rusai ir 2 lietuviai. Tauragės aps. komitete 1949 m. pabaigoje iš 20 atsakingųjų darbuotojų 6 buvo lietuviai. Partijos Biržų aps. komiteto visi skyrių vedėjai buvo rusai, išskyrus moterų skyriaus vedėją (šio skyriaus vedėjos ir kitose apskrityse dažniausiai būdavo lietuvės). Alytaus aps. visi partijos komiteto 4 skyrių vedėjai 1953 m. buvo rusai.

Taigi beveik visi partijos apskričių komitetai buvo atvykėlių rusų rankose. Tai okupantams garantavo, kad svarbiausias vietos valdžios organas tikrai bus ištikimas ir nenukryps nuo partijos „generalinės linijos“. Bet dėl to atsirado kitas sunkumas -partijos komitetai negalėjo susikalbėti su vietos gyventojais. Nors 1944 m. buvo priimtas VKP(b) CK nutarimas, jog asmenys, atvykę iš Rytų į Lietuvą, turi išmokti lietuvių kalbą, tas nutarimas nebuvo vykdomas, lietuviškai kalbėti išmoko tik vienas kitas atvykėlis. Dauguma jų manė, kad lietuviai turi mokytis tos kalbos, „kuria kalbėjo Leninas“, o ne jie vargti mokydamiesi sunkią lietuvių kalbą. Todėl tie partijos komitetų darbuotojai, kurie mokėjo kalbėti ir rašyti lietuviškai ir rusiškai, buvo labai vertinami. Antai partijos Ukmergės aps. komitetas 1946 m. prašė LKP(b) CK atsiųsti kažkokį Grigą, nes jis „komitete reikalingas skyriaus vedėjo pareigoms, be to, partijos apskrities komiteto darbuotojai daugiausia moka tik rusų kalbą, o drg. Grigas moka lietuvių ir rusų kalbas“10.

1946 m. vasarą partijos Kretingos aps. komitetui priklausė 64 etatai: 4 sekretoriai, 4 skyrių vedėjai, kadrų skyriaus vedėjo pavaduotojas, partinio kabineto vedėjas, partinės statistikos ir partinio bilieto sektoriaus vedėjas, šie instruktoriai - 4 agitacijos ir propagandos skyriaus, 3 organizacinio instruktorių skyriaus, 2 kadrų skyriaus, 1 karinio skyriaus, 2 darbo su moterimis skyriaus bei 12 komiteto instruktorių valsčiuose, 2 propagandininkai, 12 moterų organizatorių (vadinamųjų „ženorgų“) valsčiuose, apskrities laikraščio redaktorius, apskrities komiteto informatorius bei 1 sekretoriaus padėjėjas11. Kėdainių aps. 1947 m. apskrities nomenklatūrą sudarė 59 partiniai darbuotojai, 19 komjaunimo darbuotojų ir 64 sovietinių administracijos organų darbuotojų etatai.

1949 m. sausio 14 d. LKP(b) CK reorganizavus partijos komitetus, panaikinus kadrų ir karinius skyrius, komitetuose buvo tokie skyriai: 1) propagandos ir agitacijos, 2) partinių, profesinių sąjungų ir komjaunimo organizacijų, 3) žemės ūkio, 4) darbo su moterimis, 5) pramonės ir transporto, 6) partinės įskaitos sektorius.

1950 m. birželio 20 d. vietoj 41 apskrities įkūrus 88 rajonus, dvigubai išaugo ir partinių darbuotojų etatai. Kadangi dar ir tuo metu išsilavinusių komunistų buvo nedaug, tai partijos komitetuose itin pradėjo trūkti darbuotojų. 1950 m. partijos komitetuose buvo 1669 darbuotojai, iš jų 600, arba 33 proc., buvo lietuviai. Kaimiškųjų rajonų komitetuose iš 320 skyrių vedėjų lietuvių buvo 107, arba 30 proc. Miestų komitetuose lietuvių buvo dar mažiau — tik 27 proc. 1952 m. LKP(b) CK aparate buvo 26, sričių komitetuose — 30, rajonų komitetuose — 170 laisvų etatų, trūko 25 skyrių vedėjų, 79 instruktorių ir 49 propagandininkų12.

Beje, ne kartą minėtame LKP CK V plenume, vykusiame 1953 m. birželio 11-13 d., buvo konstatuota, kad neišugdyti nacionaliniai kadrai, tarp jų ir partiniai kadrai.

1948 m. birželio mėn. įvairiose partinėse įstaigose Lietuvoje dirbo 2152 atsakingieji partiniai darbuotojai ir 285 techniniai darbuotojai. Tuo metu partijos apskričių komitetuose buvo tokie standartiniai etatai: pirmasis ir antrasis sekretoriai, dar du sekretoriai (kadrų ir agitacijos bei propagandos), pirmojo sekretoriaus padėjėjas, 4 skyrių vedėjai, 2 skyrių vedėjų pavaduotojai, sektoriaus vedėjas, 8 instruktoriai ir 2 propagandininkai13. Tačiau šie etatai, matyt, buvo „pavyzdiniai“, iš tikrųjų jie gerokai įvairavo. 1948 m. partijos Prienų aps. komitete dirbo 46 žmonės (įskaitant techninius darbuotojus), tuo pat metu Kėdainių aps. komitete buvo 21 atsakingasis darbuotojas ir 4 techniniai darbuotojai, tad iš viso 25. Partijos Kėdainių aps. komitete buvo tokie skyriai ir juose darbuotojų: 4 sekretoriai ir pirmojo sekretoriaus padėjėjas, agitacijos ir propagandos skyriuje dirbo 6 darbuotojai, partinių, profesinių sąjungų ir komjaunimo organizacijų skyriuje - 6, žemės ūkio skyriuje - 3, darbo su moterimis skyriuje — 1 darbuotojas. Komiteto branduolį sudarė Batovas, Davidonis, Jeršovas, Leonovas, Potapovas, Radčenka, Staričkova, Trifonovas, Zyrianovas ir Zyrzova. Nors 1949 m. vasario mėn. Kėdainių aps. komunistų plenumas (25 nariai ir 5 kandidatai) iš 4 partijos sekretorių išrinko 3 lietuvius ir biurą, kuriame iš 9 narių 5 buvo lietuviai, be abejo, daugelį reikalų nuspręsdavo komitetas, kurį sudarė beveik vien rusai14. Panašiai buvo ir kitose apskrityse. Panevėžio aps. 1949 m. pradžioje buvo išrinkti partijos sekretoriai ir biuras. Pirmuoju sekretoriumi išrinktas V. Vildžiūnas, antruoju - A. Bobanovas, sekretoriais - G. Taurinskienė ir V. Tamašauskas. Be jų, biure dar buvo MGB ir MVD apskrities skyrių viršininkai, vykdomojo komiteto pirmininkas Rananskas, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Butkus bei aviacijos korpuso politinės dalies viršininkas Čiujanovas. Taigi lietuvių buvo 5, rusų - 4. Tačiau komiteto sudėtis buvo tokia: Adgilovas, Akunovas, Andrejevą, Binkienė, Buriakas, Butkienė, Cevlevas, Fominas, Grecevas, Kazeniauskas, Mutjevas, Sitnikovas, Šulga, Tuzovas15. Taigi iš 14 atsakingųjų komiteto darbuotojų tik 3 buvo lietuviai. Partijos Prienų aps. komiteto 4 biuro nariai buvo lietuviai, tačiau iš 5 skyrių vedėjų 3 buvo rusai ir visi 6 instruktoriai - rusai. Pirmojo sekretoriaus padėjėja buvo Leonavičiūtė16. Partijos Kalvarijos aps. komitete iš 4 sekretorių 3 buvo lietuviai, iš 5 skyrių vedėjų - 1 lietuvis, iš kitų 6 atsakingųjų darbuotojų - taip pat 1 lietuvis17. Biržų aps. komitete 1950 m. iš ten dirbusių 19 atsakingųjų darbuotojų 7 buvo lietuviai, iš jų tik vieno skyriaus - moterų - vedėja buvo lietuvė, kitų - rusai. 1951 m. pradžioje pertvarkius Biržų rajoną, II plenumas skyrių vedėjais išrinko tuos pačius rusus18.

1953 m. trumpai valdant L. Berijai ir po LKP CK V plenumo rajonų komitetų nutarimuose buvo pabrėžiama, jog komitetuose dirba per daug rusų. Kėdainių r. komiteto nutarime rašyta, jog tarp 17 atsakingųjų komiteto darbuotojų tik 6 lietuviai. Bet L. Berijai žlugus, vėl viskas grįžo į senas vėžes. 1953 m. gruodžio 12—13 d. vykusioje Kėdainių r. partinėje konferencijoje tarp delegatų buvo 48 rusai ir 40 lietuvių, nors tuo metu rajono partinėje organizacijoje buvo 143 lietuviai (su kandidatais) ir 78 rusai19.

Ne visi į Lietuvą atvykę rusai buvo išskirtiniai komunistiniai fanatikai bei rusintojai, nors dauguma jų iš tiesų tokie ir buvo. Galima įtarti, jog dalis jų į Lietuvą atvyko norėdami paslėpti kai kuriuos savo praeities gyvenimo momentus Rusijoje. 1950 m. MGB Šiaulių sr. valdyba partijos srities komitetui pranešė, jog Panevėžio m. komiteto sekretoriaus Zaicevo žmona Pelagėja karo metu Smolenske buvo vokiečių komendanto vertėja ir agentė. Vėliau tos pat srities MGB valdyba pranešė, kad srities vykdomajame komitete dirba 8 įtartini žmonės, 4 iš jų - rusai20.

SEKRETORIAI. Iš likusių partinių dokumentų dabar sunku nustatyti, kas komitetuose daugiausia formavo vietinę politiką — ar sekretoriai, ar komitetų aparatai su skyrių vedėjais priešakyje. Tikriausiai daug lemdavo sekretorių asmenybės, jų turėtas palaikymas LKP(b) CK, geri ar blogi ryšiai su apskrities (rajono) represinių struktūrų vadovais.

Partijos apskričių komitetuose buvo 4 sekretoriai: pirmasis, antrasis, kadrų ir agitacijos bei propagandos. Antrasis sekretorius pokario metais ir per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį visuomet būdavo rusas ar rusakalbis. Jis dažniausiai ir būdavo tikrasis apskrities valdovas, vadinamoji „Maskvos ranka“, prižiūrėjusi, kad būtų laikomasi partijos „generalinės linijos“ bei sovietų valstybės interesų.

Kaip minėta, iš pradžių LKP(b) CK parinktus sekretorius tvirtindavo partijos komiteto nariai, o maždaug nuo 1947 m. juos pradėjo rinkti plenumų dalyviai. Žodį „rinkti“ galima drąsiai imti į kabutes, nes ir toliau sekretoriais būdavo „išrenkami“ tie, kuriuos aprobuodavo LKP(b) CK, nors yra buvęs vienas kitas atvejis, kai plenumo nariai neišrinkdavo siūlomų kandidatų. Partijos Alytaus aps. komiteto sekretoriai buvo renkami 1948 m. kovo 15 d. plenume. Plenume dalyvavo 25 jo nariai, 6 kandidatai į plenumo narius ir 5 revizijos komisijos nariai. Keturi išrinkti sekretoriai - Bronislovas Lopata (pirmasis sekretorius), N. Mironovas (antrasis sekretorius), J. Prokapas (trečiasis sekretorius) ir M. Bevziukas (ketvirtasis sekretorius), vykdomojo komiteto pirmininkas Pranas Liepa ir MGB bei MVD apskrities skyrių viršininkai sudarė partijos apskrities komiteto biurą.

Pažymėtina, kad 1944 m. kai kuriose apskrityse ir antraisiais partijos sekretoriais mėginta rinkti lietuvius, bet nuo 1945 m. jais būdavo tik rusai. Partijos Biržų aps. komiteto posėdyje 1944 m. rugsėjo 1 d. antruoju sekretoriumi buvo patvirtintas Juozas Griciūnas, bet jau 1945 m. kovo 23 d. antruoju sekretoriumi paskirtas I. Čečiurovas21.

Partijos apskričių komitetų sekretoriais, ypač pirmaisiais, būdavo skiriami absoliučiai okupantams atsidavę žmonės. Visi jie buvo evakavęsi į Rusiją, kur tiek partiniai vadovai, tiek čekistai galėjo juos įdėmiai stebėti, patikrinti jų ištikimybę bei dalykines savybes. Tokie žmonės ne tik uoliai vykdė visus, ypač politinius LKP(b) CK nurodymus, bet ir patys imdavosi iniciatyvos. Labai uolus buvo ne kartą minėtas partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas. Partijos Biržų aps. komiteto sekretorius Albinas Likas ypač atkakliai iš CK reikalavo didelės ginklų siuntos (300 vnt.) kaimo vietovių aktyvistams. Jis visus 1949 m. A. Sniečkui ir Religinių kultų reikalų tarybos prie LSSR MT įgaliotiniui B. Pušiniui skundė apskrities kunigus, reikalaudamas, kad šie per 24 valandas būtų išsiųsti iš apskrities. Tų metų birželio mėn. B. Pušinis, spaudžiamas partijos sekretoriaus, nurodė iš trijų itin skųstų kunigų atimti pažymas apie „kulto tarno“ registravimą ir išsiųsti juos iš apskrities. Trys bažnyčios - Kupreliškio, Pabiržės ir Smilgių - nebuvo uždarytos, tačiau liko be kunigų22. A. Likas už uolumą taip pat buvo paaukštintas - pakviestas dirbti LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo pavaduotoju, t. y. dirbti tame skyriuje, kuris kuravo ryšius su čekistais. Panašūs į J. Piligrimą ir A. Liką buvo dauguma pirmųjų partijos sekretorių. Būdami kitokie, jie vargu ar būtų išsilaikę savo postuose.

Kai kurie partijos apskričių komitetai taip įsismagindavo, kad net LKP(b) CK tekdavo juos stabdyti. 1948 m. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl partijos Varėnos komiteto 1948 m. spalio 22 d. ir lapkričio 1 d. sprendimų“, kuriame nurodė, jog Varėnos geležinkelio stotyje negalima tikrinti „įtartinų“ asmenų, nes tai pažeidžia sovietinį teisėtumą, o miesto gynimo štabo įkūrimas prie partijos komiteto pakeičia MGB ir MVD organus23.

Antrieji sekretoriai buvo Maskvos atsiųsti prižiūrėtojai. Jie įnirtingai vykdė dvigubą užduotį - Lietuvos sovietinimo ir rusinimo (antroji užduotis dėl itin įtemptos padėties šalyje pirmaisiais pokario metais laikinai buvo nustumta į antrą planą). Antrųjų sekretorių veikimą ir mąstymą gana gerai rodo partijos Panevėžio aps. komiteto sekretoriaus Zaico 1944 m. pranešimai A. Sniečkui. Apie buožių, neva rėmusių vokiečius ar partizanus, ūkių sumažinimą iki 5 ha jis rašė: „Priemonė nurėžti jiems iki 5 ha ir jų širšių lizdo palikimas dar labiau juos įpykina prieš mus. Pagal mane, tai ne priemonė. Buožė pasmerktas, jis žino, kas jo laukia“. Apie kovas rašė: „Padeda [varguomenė. - J. S.] NKVD organams su ginklu rankose išgaudyti tuos fašistinius banditus, bet nesant ryžtingo smūgio buožių dvarininkų fašistiniams šunsnukiams, tai truputį demoralizuoja tuos socialiai mums artimus gyventojų sluoksnius“. Vėliau, 1944 m. pabaigoje, A. Sniečkui jis rašė: „Prašome taip pat komandiruoti į apskrities centrą arba įkurdinti RA ar NKVD dalis - jei įgulos apskrityje nebus, mus visus sutriuškins“24.

PARTIJOS VALSČIŲ KOMITETAI. Jie buvo tarsi partijos apskričių komitetų filialai, tačiau dėl nedidelio partijos narių skaičiaus valsčiuose ir dėl noro centralizuoti valdymą ypatingomis Lietuvos sąlygomis, valsčių partinė valdžia, vadinamieji partorgai, iki 1946 m. buvo skiriami LKP(b) CK. Be partorgų, valsčių komitetuose dar buvo moterų organizatorė ir instruktorius (vėliau vadintas propagandininku). Šią žmonių grupelę aptarnavo techninis sekretorius. Toks valsčiaus partinis aparatas išliko iki 1950 m., o tais metais įkūrus rajonus, valsčių nebeliko. Valsčių partorgai, kaip partijos organizatoriai kaime, ten turėjo įtvirtinti (kartu su čekistais) sovietų valdžią ir burti partinę organizaciją, į ją pritraukdami kuo daugiau žmonių.

Kaip ir visas to meto partinis aparatas, dauguma partorgų buvo pusiau beraščiai. 1947 m. Alytaus aps. iš 6 partorgų 2 buvo baigę 3 klases, 4 - pradinę mokyklą. Panašaus išsilavinimo buvo ir kitų apskričių partorgai. Apskritai visi to meto partijos nariai turėjo menką išsilavinimą, be to, valsčiuose buvo labai pavojinga, todėl niekas nenorėjo juose dirbti (partizanai įvairiu metu, bet daugiausia 1945 m., yra atakavę apie 100 valsčių centrų ir miestelių; daugumą kelių, vedančių iš valsčiaus į apskritį, ilgai - daug kur iki 1948 m. - kontroliavo partizanai).

Partorgai, tie „ideologinio fronto kariai“, buvo labai priklausomi nuo partijos apskrities komiteto. Jei sekretoriai ir apskritai visas komitetas būdavo griežto veikimo šalininkai, partorgų, vėliau partijos valsčių sekretorių laukdavo nelengvas gyvenimas. Dauguma apskrities komitetų nesėkmes dažniausiai suversdavo valsčiaus valdžiai - partorgams ir NKVD VP viršininkams.

1947 m. antrame pusmetyje Kėdainių aps. buvo atleista iš darbo lygiai pusė visų valsčių partorgų ir sekretorių25.

Pamažu valsčiuose daugėjant komunistų, pradėtos kurti valsčių partinės organizacijos ar kandidatų grupės, iš kurių vėliau išaugo valsčių partinės organizacijos su renkamu sekretoriumi. 1945 m. antroje pusėje partijos Kėdainių aps. komiteto posėdyje nutarta tokias grupes įkurti Josvainių, Surviliškio, Žeimių, Dotnuvos ir Kėdainių vlsč. Josvainių vlsč. tuo metu buvo 4 partijos nariai: partorgas Šarkovas, du rusai enkavedistai ir iš kariuomenės demobilizuota Ivanovą. Surviliškio vlsč. buvo 3 partijos nariai: partorgas Šubinas, rusas enkavedistas ir tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojas politiniams reikalams Želtuchinas. Dotnuvos vlsč. buvo įkurta kandidatų grupė, kurioje buvo du partijos nariai ir du kandidatai. Ją sudarė partorgas V. Kaiferavičius, du rusai čekistai ir paruošų agentas Gustas26.

1947 m. tuose valsčiuose, kuriuose susidarė reikiamas partijos narių skaičius (ne mažiau kaip 10 narių), skiriamus partorgus pakeitė neva renkami partijos valsčių komitetų sekretoriai. Dažniausiai jais būdavo „išrenkami“ senieji partorgai. 1947 m. rugpjūčio mėn. Kėdainių aps. iš 12 valsčių keturiuose dar buvo partorgai, kituose — sekretoriai. Ten, kur nebuvo reikiamo partijos narių skaičiaus, sekretorių „rinkimas“ užtruko. Kalvarijos aps. dar ir 1949 m. iš 7 valsčių keturiuose buvo partorgai, trijuose - sekretoriai. Iš tų septynių partinių pareigūnų trys buvo rusai. Biržų aps. partijos valsčių komitetus pradėta sudarinėti tik nuo 1949 m.

Apskritai partijos valsčių komitetus pradėta sudarinėti po LKP(b) CK biuro 1947 m. balandžio 4 d. nutarimo. Tuo metu biuras nutarė įkurti partijos valsčių komitetus 118 valsčių27, t. y. maždaug kas trečiame valsčiuje.

Prie partijos valsčių komitetų buvo sudaromi dar ir mažesnės apimties komitetai (jie turėjo tokią pat paskirtį kaip apskričių biurai). Daug kur, kaip kad Ukmergės aps. Siesikų vlsč., jie buvo sudaryti vien iš rusų.

LKP(b) CK priekaištus, kad prastai vadovaujama kovai su pogrindžiu, partijos apskričių komitetai dažniausiai peradresuodavo valsčių komitetams. 1947 m. birželio 14 d. vyko partijos Tauragės aps. komiteto biuro uždaras posėdis, kuriame dalyvavo ir LKP(b) CK atstovai. Posėdyje svarstytas klausimas, kaip vykdomi CK biuro nutarimai, raginantys aktyviau kovoti. Konstatuota: „Valsčių partinės organizacijos nepakėlė visų komunistų ir nepartinio aktyvo į aktyvią kovą su banditizmu. [...] partijos valsčių komitetai dažnai nereaguoja į banditų puolimus, valsčiaus sekretorius į juos [t. y. puolimų vietas. - J. S.] neišvažiuoja (Skaudvilės valsčius) ir neveda politinio darbo su aplinkiniais gyventojais nustatant nusikaltėlius“. Biuro nutarime rašoma: 1) kiekvieną žmogų supažindinti su J. Paleckio legalizacijos dokumentais; 2) po teroro akto ieškoti tų, kurie jį įvykdė, kol šie bus nukauti arba pagauti28.

Sunku susidaryti aiškų vaizdą, ką veikė partijos valsčių komitetai, nes jų dokumentų beveik neišliko, matyt, buvo sunaikinti prieš perduodant apskričių komitetų dokumentus į centrinį partijos archyvą po apskričių panaikinimo. Išlikę keli 1948 m. partijos Joniškio aps. valsčių komitetų dokumentai, tiksliau -valsčių komitetų posėdžių protokolai šį tą atskleidžia. Beje, tik Žeimelio vlsč. komiteto protokolai buvo rašomi lietuviškai, nors ir sunkiai suprantama lietuvių kalba, Joniškio - tiek lietuviškai, tiek rusiškai, visų kitų - tik rusiškai. Partijos Žagarės vlsč. komitetas tų metų gegužės 15 d. posėdyje sudarė 11 žmonių rezervą vadovaujančiam darbui valsčiuje, paskyrė komunalinio ūkio vedėją. Žagarės vlsč. tuo metu buvo 16 partijos narių ir 14 kandidatų. Komiteto posėdžiuose buvo svarstomi beveik vien ūkiniai klausimai (nebent taip užprotokoluota) bei šiek tiek politinių - apie kolūkių sudarymą, įsipareigojimus Stalinui ir pan. Partijos valsčiaus komiteto posėdžiuose dalyvaudavo 8-5 žmonės. Dar vyko ir bendri valsčiaus partiniai susirinkimai29.

1948 m. gruodžio 15 d. Joniškio vlsč. visuotinio partijos narių susirinkimo (6 nariai, 7 kandidatai) protokole rašoma (kalba netaisyta): „Visuotinis susirinkimas atžymi, kad VSM Joniškio valsčiaus viršininkas (Šleščenko) nepatenkinamai vadovauja kovoje prieš buržuazinius nacionalistus ir ginkluotas bandas. Apsiginklavimas partinio aktyvo silpnas ir toje srityje vadovavimas taip pat silpnas“30.

To meto partijos valsčių komitetų darbuotojų raštingumą puikiai iliustruoja Žeimelio vlsč. komiteto protokolas (kalba netaisyta): „Darbo planas sustatytas, darbas vedamas po planu. Ant partijos susirinkimų klausimai yra statomi. Išklausyta drg. Balandžio kaip mokymas iš partijos istorijos“ (apie MVD pirminės partinės organizacijos darbą). Toliau: „Jeigu partinis - tai partijos linija, jei komjaunuolis — komjaunimo linija“ (apie nelankančius partinės mokyklos) 31.

Daugiau apie valsčių partinės valdžios darbus galima sužinoti iš kitų institucijų, taip pat ir čekistų dokumentų.

IŠVADOS. Partijos apskričių (nuo 1950 m. - rajonų) komitetai buvo pagrindiniai valdžios organai provincijoje, sprendę visus, taip pat ir ūkinius reikalus. Juos griežtai kontroliavo LKP(b) CK, jie turėjo vykdyti visus CK nurodymus. Veikė kaip teroro organas.

Apskrityse šiek tiek savarankiškesni buvo tik represinių žinybų darbuotojai, tačiau esminių prieštaravimų tarp partijos komitetų ir jų nekildavo, nes turėtas bendras pavojingas priešas -partizanai ir Lietuvos gyventojų antiokupacinis nusiteikimas. Dauguma klausimų jie sutarė ir todėl, kad didžiąją partijos komitetų darbuotojų dalį, kaip ir represinius organus, sudarė atvykėliai rusai.

Partijos komitetai buvo ne tik sovietinimo, bet ir rusinimo įrankiai. Juose pirmiausia buvo įvesta raštvedyba rusų kalba, posėdžiuose buvo kalbama tik rusiškai (partijos komitetų dokumentai lietuvių kalba buvo rašomi tik 1944-1945 m. ir trumpai valdant L. Berijai 1953 m.).

Kai kurių komitetų itin aršų antivalstybinį ir antidemokratinį veiksmų pobūdį lėmė ne vien tautybė. Labai reakcingi buvo partijos Kėdainių ir Biržų aps. komitetai, kuriuose daugumą sudarė lietuviai.

Iki 1946 m. apskrities partinę vadovybę skirdavo LKP(b) CK. Nuo 1946 m. pavasario (kai kuriose apskrityse tik 1948 m.) partinė apskrities valdžia pradėta rinkti kelis kartus per metus šaukiamuose plenumuose. Juose būdavo „išrenkami“ 4 sekretoriai ir 7—9 žmonių partiniai biurai, kurie formaliai buvo aukščiausia apskričių (rajonų) partinė valdžia.

Biuro, kuris į posėdžius rinkdavosi 3-4 kartus per mėnesį, svarstomus klausimus dažniausiai nulemdavo komiteto darbuotojų sudaryta darbotvarkė. Biure daugumą neretai sudarydavo to paties komiteto darbuotojai - sekretoriai ir vienas kitas skyrių vedėjas.

Daugumoje apskričių 2/3 partinių institucijų darbuotojų sudarė atvykėliai iš Sovietų Sąjungos, tačiau iš 4 partijos sekretorių paprastai 3 būdavo lietuviai. Antrasis sekretorius visuomet būdavo tik rusas, jis dažnai ir buvo tikrasis apskrities šeimininkas. Kai kuriuose apskričių komitetuose tik keletas darbuotojų mokėdavo lietuvių kalbą, todėl beveik neturėjo ryšio su vietos gyventojais. 1948 m. partijos apskrities komitete vidutiniškai dirbdavo apie 25 atsakingieji darbuotojai, bet kai kuriuose komitetuose šis skaičius labai įvairavo.

Valsčių partinę valdžią, vadinamuosius partorgus, iki 1946 m. skirdavo LKP(b) CK. Valsčiuje atsiradus 10 ir daugiau partijos narių, pradėta rinkti partijos valsčių komitetų sekretorius. Dar ilgai toje pačioje apskrityje dirbo ir partorgai, ir sekretoriai. Valsčių partinį aparatą sudarė 3 žmonės. Valsčių dokumentų beveik neišliko (buvo sunaikinti), todėl apie valsčių komitetų ir jų darbuotojų darbą galima spręsti tik iš kitų žinybų (taip pat čekistų) užfiksuotų veiksmų. Partorgo-sekretoriaųs veiksmai nedaug kuo skyrėsi nuo stribų ir čekistų; tiek vieni, tiek kiti valdė teroro priemonėmis.

1 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 7, b. 219, l. 1-27. LTSR Vilniaus ir apskričių operatyvinės grupės.

2 Ibid., f. 1203, ap. 1203, b. 1, l. 17. Partijos Telšių aps. komiteto gauti LKP(b) CK ir LTSR LKT nurodymai bei laiškai.

3 Ibid., f. 331, ap. 331, b. 1,l. 178-180,183-184, 246-249 ir t.t. Partijos Rokiškio aps. komiteto posėdžių byla.

4 Ibid., f. K-8, s. v. 1 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

5 Ibid.

6 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 157, l. 2. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

7 Ibid., ap. 190, b. 5,l. 161-164, 179-187. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

8 Ibid., l. 13-17.

9 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 23,l. 252. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla.

10 Ibid., f. 78, ap. 1, b. 66,l. 7. Partijos Ukmergės aps. komiteto charakteristikų paklausimų byla. 

11 Ibid., f. 494, ap. 494, b. 64,l. 17, 19, 40. Partijos Kretingos aps. komiteto kadrų byla.

12 Ibid., f. 1771, ap. 131, b. 28,l. 12. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XII plenume.

13 Ibid., ap. 190, b. 6, I. 70, 76. LKP(b) CK ypatingasis aplankas, 14 Ibid., f. 749, ap. 4, b. 5,l. 20, 77. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla

15 Ibid., f. 801, ap. 10, b. 2,l. 2-3. Partijos Panevėžio aps. komiteto byla.

16 Ibid., f. 739, ap. 6, b. 4, l. 13. Partijos Prienų aps. komiteto byla.

17 Ibid., f. 2468, ap. 2468, b. 46,l. 18. Partijos Kalvarijos aps. komiteto byla.

18 Ibid., f. 3688, ap. 4, b. 3,l. 26. Partijos Biržų r. komiteto plenumų byla.

19 Ibid., f. 3678, ap. 8, b. 1,l. 1. Partijos Kėdainių r. komiteto protokolai.

20 LYA, f. 1, ap. 16, b. 956,l. 30-32. MGB Šiaulių sr. valdybos 5-ojo skyriaus pranešimai partijos srities komitetui.

21 Ibid., f. 1093, ap. 1093, b. 1,l. 88. Partijos Biržų aps. komiteto byla.

22 Ibid., ap. 1093/27, b. 1,l. 103, 109-110. Partijos Biržų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

23 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 6,l. 174. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

24 Ibid., ap. 7, b. 150,l. 6-7,10. Partijos apskričių komitetų pranešimai, pažymos apie politinę padėtį, kovas su pogrindžiu.

25 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 23,l. 278. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla

26 Ibid., b. 5,l. 144. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla.

27 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 252, l. 39. LKP(b) CK skyrių pažymos, informacijos apie politinę padėtį, ideologinį, organizacinį ir kadrų darbą.

28 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l. 29-33. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

29 Ibid., f. 1468, ap. 1468/4, b. 61, l. 11. Partijos Žagarės vlsč. komiteto dokumentai.

30 Ibid., b. 65, L 7. Partijos Joniškio vlsč. komiteto dokumentai.

31 Ibid., b. 63,l. 14. Partijos Žeimelio vlsč. komiteto protokolai.