Partizanai: istorija ir dabartis

Šio darbo tikslas yra atskleisti visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos (VKP(b) filialo - Lietuvos komunistų partijos (LKP(b) ryšius su čekistais, pagrindiniais masinio teroro vykdytojais Lietuvoje 1944-1953 m., ir bendrą darbą su jais naikinant Lietuvos valstybingumo likučius, šalies gyventojų dvasinius ir materialinius išteklius bei pačius šalies piliečius. Vyrauja nuomonė, kad daugumą tuo metu įvykdytų nusikaltimų padarė vien čekistai (NKVD-MVD, NKGB-MGB, „Smeršas“ ir kt.) bei kitos sovietinės represinės struktūros (prokuratūra, teismai ir kt.) ir sovietinė kariuomenė. Įsigilinus darosi aišku, kad už visus nusikaltimus kaip lygiaverčiai partneriai turi būti atsakingi ir komunistų partijos nariai bei į teroro sūkurį įsukti kai kurie sovietiniai partiniai aktyvistai, t. y. vadovaujantį darbą dirbę pareigūnai, nebūtinai buvę komunistų partijos nariais. Knygos skaitytojas, turėjęs kantrybės perskaityti ją visą, galės įvertinti, kaip tą pavyko įrodyti, pagrįsti.

Siekiant medžiagą susisteminti, knyga suskirstyta į skyrius. Daugeliu atvejų tas skirstymas yra sąlyginis, nes tie patys įvykiai ir juos grindžiantys dokumentai gali būti aptariami įvairiuose skyriuose. Be to, suskirsčius į skyrius, nutrūksta istorijos vyksmo vientisumas, nes daug kas vyko tuo pačiu metu, bet kito būdo, kaip pateikti daugybę faktų ir dokumentų, nėra. Autorius neslepia savo nusistatymo ir požiūrio į komunistus, jų idėjas, į jų sukeltą terorą, tačiau patys faktai yra neišgalvoti, o paimti iš komunistų partijos ir čekistų archyvų. Stengtasi matyti ne vien komunistų veiklos blogybes, pateikta ir tai, kas buvo padaryta ar mėginta padaryti mūsų tautai teigiamo (tarkime, Antano Sniečkaus veikla ką tik atvykus į Lietuvą 1944 m.). Ir ne dėl autoriaus duomenų atrankos teigiamų faktų rasta tiek mažai. LKP(b) veikla iš esmės buvo antivalstybinė, antidemokratiška ir antitautinė. Net toje srityje, kurioje buvo nemažai padaryta, pavyzdžiui, plėtojant švietimą, komunistai siekė savų tikslų - išugdyti naują, komunistinėms idėjoms atsidavusį žmogų, o ne tik išlavinti jaunimą.

Rašant vien apie komunistų partijos ir jai pavaldžių struktūrų vykdytą terorą, šios organizacijos veikla gerokai susiaurinama. Ta veikla buvo daugialypė, nes komunistų partija, jos vadovaujantys organai rūpinosi viskuo. Komunistų partijos vadovaujantis organas - Centro komitetas (CK) - buvo tarsi savotiška ministrų taryba, tvarkiusi visas gyvenimo sritis: ūkį, švietimą, kultūrą. Tą patį darė ir partijos apskričių (rajonų) komitetai. Vis dėlto svarbiausias komunistų veiklos tikslas buvo valdžia ir su tuo susiję beatodairiški metodai siekiant ją išlaikyti.

Knygoje yra tarsi įvadą pratęsiantis skyrius, pavadintas „Pokario Lietuva okupantų ir kolaborantų akimis“. Autoriaus manymu, jį reikėjo pateikti, nes vis mažiau belieka žmonių, gyvenusių Stalino valdymo metais. Nors jame ir nėra atskleistos visos to meto gyvenimo peripetijos, vis dėlto tas skyrius gal padės tiems, kurie nepatyrė represijų ir teroro, pajusti to laikotarpio atmosferą.

Autoriui labiausiai rūpėjo atskleisti, kaip LKP(b) CK biuro, CK plenumų ir partijos suvažiavimų nutarimai buvo įgyvendinami provincijoje. Gerai žinoma, kad tarp LKP (dar labiau - SSKP) vadovybės nutarimų ir jų įgyvendinimo dažnai žiojėjo praraja. Skaitant partijos apskričių komitetų dokumentus, išaiškėjo ir kai kurie bendri komunistų partijos ir čekistų veiksmai, pavyzdžiui, vadinamųjų troikų ir petiorkų sudarymas bei veikimas, kuris CK dokumentuose minimas tik prabėgomis.

Stengtasi įvardyti teroro vykdytojus ir jo planuotojus lietuvius. Todėl knygoje yra daug provincijos partinių veikėjų pavardžių; įvairių represinių žinybų darbuotojai, kurie beveik visi buvo nelietuviai, dažniausiai vadinami čekistais.

Knygoje kartais vartojamos sąvokos „nekaltas žmogus“, „nekaltai suimtas žmogus“ ir panašios. Tos sąvokos vartojamos tarsi perteikiant pačių komunistų ir čekistų požiūrį. Iš tikrųjų visi Lietuvos gyventojai, kurie buvo ištremti, kalinti ar net sušaudyti už pasipriešinimą okupantams, yra nekalti. Tiek moralinis kodeksas, tiek tarptautinės sutartys pritaria tiems, kurie gina savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Galime didžiuotis, kad Lietuvoje tokių žmonių buvo itin daug. Mūsų šalies gyventojai tvirtai tikėjo, kad tik nepriklausomybė tenkins jų ir jų artimųjų dvasinius bei materialinius poreikius. Pokario kovotojų pavyzdys, jų tikslai įkvėpė Lietuvos žmones, suvienytus Sąjūdžio, siekti šalies nepriklausomybės. Kita vertus, nemažai daliai ryžtingų, pasišventusių vyrų žuvus partizaniniame kare ar sunykus sovietų lageriuose bei kalėjimuose, dauguma gyventojų buvo labiau linkę prisitaikyti, bijojo turėti savo nuomonę ir ją ginti, stokojo savarankiškumo.

Gali kilti klausimas, ar naudojant tik vienos pusės dokumentus galima padaryti daugmaž patikimas išvadas. Komunistų dokumentų patikimumas, be abejo, kelia didelių abejonių. Daug kas juose buvo nutylima arba jie po kurio laiko buvo naikinami. Apie komunistų dokumentų patikimumą galima spręsti kad ir iš tokio pavyzdžio. Čekistinės kariuomenės dokumentuose nurodoma, kad kovose su Lietuvos partizanais žuvo apie 1 tūkst. 4-osios šaulių divizijos (SD), vadovaujamos Pavelo Vetrovo, rusų karių. Rusų tyrinėtojai rašo, kad tik viename mūšyje 1945 m. žuvo ir buvo sužeisti apie 800 karių¹. Aukšta Lietuvos partizanų kovos motyvacija - šalies nepriklausomybės siekimas, savo namų ir katalikų tikėjimo gynimas, pasirinkta kovos taktika — atkaklus sovietų valdžios struktūrų griovimas, veikimas išskaidytomis grupėmis bei gyventojų palaikymas lėmė, kad partizanai galėjo priešintis okupantams beveik dešimt metų. Į tas kovas buvo įtraukti šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tačiau tiek partijos, tiek čekistų dokumentuose tas pasipriešinimas vaizduojamas kaip saujelės „išnaudotojų klasių atstovų bei kai kurių suklaidintų žmonių“ beviltiškos pastangos atkurti išnaudotojišką kapitalistinę santvarką.

Vaikydamiesi utopinių tikslų ir upes kraujo pralieję, šimtų tūkstančių žmonių likimus sumaitoję buvę pokario laikų idėjiniai komunistai, sulaukę šių dienų, ne itin noriai prisimena savo išdavikiškus darbus. Vieni džiaugiasi nepriklausomos šalies sunkumais ir klaidomis, kiti mėgina įtikinti, kad komunistų tikslai buvo dori ir įgyvendinami. Pavyzdžiui, Alfonsas Bieliauskas, Kaune pokario metais buvęs vienas ginkluotų komjaunuolių vadų, naujausiame savo publicistiniame romane rašo, kad daug ką supainiojo „draugų iš Rusijos“ kišimasis, tai, kad jie nepažino krašto. Anot jo, jei ne rusai, tai būtų buvę išvengta didelio kraujo praliejimo ir žmonių susipriešinimo.

Tiesa, kad atvykėliai iš Rytų paaštrino padėtį, puldami ne tik „kaltus“, bet ir į kovas nenorinčius ar nesugebančius veltis žmones. Bet dar didesnė tiesa ta, kad be rusų pagalbos sovietinė sistema Lietuvoje nebūtų išsilaikiusi nė mėnesio (partizanų vadai, aišku, truputį bravūriškai sakydavo, kad jei ne įvairi sovietinė kariuomenė, tai jie „lietuviškas išgamas“ sutvarkytų per kelias dienas).

Klasikiniu pavyzdžiu, kokių absurdiškų kaltinimų ir veiksmų griebdavosi atvykėliai iš Sovietų Sąjungos, gali būti 1946 m. birželio mėn. vykęs Kauno partinės organizacijos darbo tikrinimas ir to tikrinimo išvados. VKP(b) CK komisija, vadovaujama CK inspektoriaus V. Žavoronkovo, apkaltino partijos Kauno m. komitetą, jo pirmąjį sekretorių Juozą Grigalavičių (jis buvo ir LKP(b) CK biuro narys) nacionalizmu, jį ir dalį komiteto darbuotojų atleido iš pareigų. Matyt, nemažų pastangų reikėjo LKP(b) CK biuro nariams, kad ši inspekcija nesibaigtų tuo, kas buvo įprasta Sovietų Sąjungoje - masiniu partijos narių suėmimu. Atrodo, Lietuvoje tai padaryti buvo nesunku - partijos nariai, be visokių kitokių „nuodėmių“ (dešiniojo ar kairiojo nukrypimo, buožių rėmimo, užsienio garbinimo ir t. t.), buvo apkaltinti dar ir nacionalizmu. Bene absurdiškiausias Maskvos komisijos kaltinimas buvo toks: neva partijos komitetas, kaip vienas iš nacionalistinių centrų mieste, papirko NKGB Kauno m. viršininką plk. Vasilijų Voroncovą, padovanodamas jam namą, kad šis aktyviai nekovotų su nacionalistiniu pogrindžiul ².

Suprasti tai, kas vyko Lietuvoje Stalino valdymo laikotarpiu, geriausiai padeda žvilgsnis į komunistinės ideologijos prigimtį, komunistų vadų Lenino ir Stalino pažiūras bei veiksmus. Visa, kas 1918-1940 m. buvo suformuota Sovietų šalyje, 1940 m., o vėliau 1944 m. automatiškai buvo perkelta į Lietuvą (išskyrus ne itin reikšmingą administracinį suskirstymą; Lietuvoje iki 1950 m. buvo paliktos senosios apskritys ir valsčiai, jų skaičius, ypač apskričių, nuolat didintas). Ne tik šalies valdymo struktūra, bet ir represinių organų veikimo metodai, o dar svarbiau -pati komunistinių pažiūrų į žmogų dvasia buvo perkelta į Lietuvą. Nemažai laisvės suvaržymų Lietuvoje buvo ir po 1926 m. perversmo (buvo varžomos susirinkimų, spaudos, partinės veiklos ir kitos laisvės), bet tai buvo niekai lyginant su tuo, ką Lietuvoje darė komunistai Stalino laikais. Lietuvoje okupantai išbandė visą savo teroro priemonių arsenalą - sušaudymus, masinius suėmimus ir kankinimus, trėmimus, turto atėmimą, neleidimą mokytis ir dirbti ir kt. Iš to baisaus komunistų arsenalo nebuvo išbandytos tik dvi priemonės - nebuvo ištremta visa tauta ir nebuvo sukeltas visuotinis badas, nors, atrodo, ir iki vieno, ir iki kito nebuvo toli. Toks pat kaip ir dirbtinai Rusijoje bei Ukrainoje sukeltas badas, visuotinis badas Lietuvoje buvo čia pat, kai suvarius valstiečius į kolūkius grūdai buvo supūdyti, o gyvuliai dvėsė neturėdami ko ėsti. Visą stalininį laikotarpį neužtekdavo net duonos (su kortelėmis nusipirkti į eilę būdavo stojama iš vakaro), o tai, kad buvo svarstoma galimybė ištremti visą tautą, liudija 7 operatyvinių sektorių įkūrimas Lietuvoje 1944 m. (veikė iki 1946 m. vidurio). Visų kitų kraštų (Čečėnijos-Ingušijos, Krymo, Karaliaučiaus krašto), kuriuose tokie sektoriai buvo įkurti, gyventojų likimas yra žinomas. Operatyviniais sektoriais suskaldžius kraštą į tam tikrus čekistų pulkininko ar generolo valdomus sektorius (Lietuvoje vieną sektorių sudarė 3-5 apskritys), okupantai, kontroliuojantys visas gyventojų veiklos sritis, bet kada galėjo ištremti ištisas tautas.

Po 1918 m. perversmo komunistai Rusijoje įvedė tokį teroro režimą, kokį Europa iki tol buvo patyrusi tik XII-XIV a. įsiveržus totoriams. Atrodo, kuo daugiau žmonių buvo žudoma, tuo labiau kaito komunistų vaizduotė. Vykdant „revoliucinį teisingumą“ milijonai žmonių buvo aukojami dėl būsimo „šviesaus rytojaus“. Štai kaip kalbėjo vienas iš Graikijos komunistų vadų: „Revoliucija laimi tada, kai upės nusidažo krauju, bet jį verta lieti, jei atlygis - tobulesnė visuomenė“³. Iki pat Stalino mirties komunistai nuolat radikalėjo (po jo mirties radikalusis komunizmas daugiausia persimetė į Aziją). Tarp valdančiųjų komunistų (ne vien čekistų) pamažu įsigalėjo nuomonė, kad geriau šimtą nekaltų suimti, negu vieną kaltą paleisti. Žmogus, kuriam būdavo priklijuojama „liaudies priešo“ etiketė, atsidurdavo už įstatymo ribų, jo sunaikinimas buvo laikomas vos ne privaloma komunistine dorybe. Komunistai sukūrė tokį psichologinį klimatą, jog sugebėjo įtikinti ne tik save, bet ir dalį visuomenės, kad naikinant „liaudies priešus“ atliekamas tarsi dorovinis apsivalymo aktas.

Atkakliai ir rafinuotai buvo naikinama pilietinė visuomenė. Vienas svarbiausių visuotinio teroro tikslų buvo pasėti visuomenėje nuolatinę baimę ir nepasitikėjimą vienas kitu. Atsirado begalė atvirų, dar daugiau - slaptų skundikų, agentų. Vienus žmones naikinant, iš kitų atimant turtą, ištremiant juos į gyventi sunkiai tinkamas vietoves, neleidžiant dirbti ir išsimokslinti bei pan., stengtasi pakeisti visuomenę. „Klasiniai priešai“ bei „buvusieji žmonės“ (buvę valdininkai, karininkai, policininkai, dvasininkai, vienuoliai, prekybininkai ir pan.), kurie visi vėliau buvo pavadinti „liaudies priešais“, neteko teisės būti žmonėmis. Sovietų šalis tapo uždara šalimi, jos piliečiams buvo atimta teisė bendrauti su kitų šalių žmonėmis.

Sovietų valstybės pilietis tik savo sąmonėje galėjo laisvai mąstyti ir laisvai jaustis bei atmesti jam primetamą ideologiją. Bet net ir šioje slėptuvėje jis turėjo būti atsargus, nepasitikėti net savo artimaisiais. Sovietinio elgesio etalonu buvo iškeliamas savo tėvus ir giminę išdavęs vaikinukas Pavlikas Morozovas. Tokių išdavysčių Lietuvoje buvo nedaug, bet Rusijoje tai buvo įprastas reiškinys.

Komunistai nepripažino garbingo priešo: jeigu jau priešas -tai visokių blogybių šaltinis. Savo priešų atžvilgiu jie galėjo griebtis apgaulės, atsisakyti tesėti duotus pažadus. Visos priemonės buvo laikomos teisingomis, jei tik jos padėdavo pasiekti tikslą. Komunistai niekada neatsisakydavo savo tikslų. Susidūrę su didele kliūtimi, pavyzdžiui, gyventojų pasipriešinimu, savo planų įgyvendinimą jie tik atidėdavo. Stengtasi visuomenėje palaikyti nuolatinę įtampą, surandant vis naujų priešų.

Sovietų valstybėje dideli išmėginimai teko vadinamiesiems buožėms, t. y. pasiturimai, tvarkingai gyvenantiems valstiečiams. Tą gausų Rusijos ir Ukrainos valstiečių sluoksnį purtė  kelios teroro bangos (jų kankinimo priemonės vėliau buvo panaudotos Lietuvoje). Po karinio komunizmo laikotarpio naujas buožių puolimas prasidėjo 1928 m., kai nebuvo surinktas reikiamas grūdų kiekis dėl itin didelių kainų žirklių (už grūdus valstybė mokėjo mažai, o pramoninės prekės buvo labai brangios). Į kaimus buvo pasiųsti įgaliotiniai ir kariniai komunistų būriai bei pasitelkti vargingieji valstiečiai, kuriems pažadėta ketvirtis iš turtingesniųjų atimtų grūdų. Vadinamiesiems buožėms per dvejus metus mokesčiai išaugo dešimt kartų. 1929 m. pabaigoje Stalinas pareiškė, jog pereinama nuo „eksploatatoriškų buožių tendencijų apribojimo prie buožių kaip klasės likvidavimo“. Buožės buvo suskirstyti į tris grupes: besipriešinančius nutarta sušaudyti (šeimas ištremti, turtą konfiskuoti), antros grupės buožes, ne taip aktyviai besipriešinančius, nutarta su šeimomis ištremti į Šiaurę, nes jie yra „užkietėję išnaudotojai ir todėl linkę padėti kontrrevoliucijai“, o trečią, „lojalių santvarkai“ buožių grupę nutarta iškelti į savo gyvenamųjų rajonų pakraščius, kur jie turės melioruoti žemę. Visus tuos „darbus“ koordinavo troika, kurią sudarė partijos komiteto pirmasis sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir atsakingas čekistas. Per kelias 1930-ųjų vasario dienas čekistai „išėmė iš apyvartos“ 60 tūkst. pirmos grupės buožių⁴.

Didįjį 1936-1938 m. valymą galima priskirti prie tų reiškinių, kurie vadinami taip: „Revoliucija ryja savo vaikus“. Buvo suiminėjami ir dažniausiai sušaudomi aukšti sovietų valdžios pareigūnai, kariškiai. Kai buvo nustatytos ir Politinio biuro išsiuntinėtos sušaudytinų bei ištremtinų žmonių kvotos, iš vietų pasipylė prašymai tas kvotas padidinti, ir jos buvo padidintos 200 tūkst. žmonių. Per kelerius metus NKVD suėmė 1575 tūkst. žmonių, iš jų 681 622 buvo sušaudyti⁵.

Taip buvo įgyvendinama dar 1918 m. vieno iš komunistų vadų Grigorijaus Zinovjevo (vėliau jį patį Stalinas sušaudė) išsakyta mintis: „Mes turime patraukti savo pusėn, tarkime, devyniasdešimt iš šimto milijonų Sovietinės Rusijos gyventojų. Kai dėl likusių, tai mes neturime ką jiems pasakyti. Jie turi būti išnaikinti“⁶.

Tokį terorą visą laiką skatino didieji komunistų vadai Leninas ir Stalinas. Perversmo ir pilietinio karo metais dažnoje Lenino direktyvoje buvo nurodoma sušaudyti už menkiausią nusikaltimą sovietų valdžiai. Po Brest Litovsko taikos 1918 m. pradžioje vienas iš komunistų vadų Levas Trockis buvo paskirtas ypatingosios komisijos maisto tiekimo ir transporto reikalams vadovu. Net šios komisijos nariai, įpratę lieti kraują, pasibaisėję atmetė Lenino projektą, pagal kurį valstiečiai, laiku neatidavę grūdų ir maisto produktų pertekliaus, turėjo būti sušaudyti. Už tuos grūdus ir kitus produktus valstiečiai iš valdžios turėjo gauti tik kvitą. Tų pat metų rugpjūčio 8 d. Leninas Niž-nij Novgorodo tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui telegrama įsakė: „...nedelsiant sudaryti diktatorišką troiką [...], tučtuojau įvesti masinį terorą, sušaudyti arba ištremti šimtus prostitučių, kurios girdo kareivius, sušaudyti ar ištremti visus buvusius karininkus ir t.t. [...] Sušaudyti už ginklo nešiojimąsi...“⁷

Stalinas apskritai peržengė moralės ribas. Lenino žiaurumą dar galima aiškinti tuo, kad 1918-1920 m. komunistinei Rusijai grėsė daug pavojų tiek šalies viduje, tiek išorėje, ji ne kartą buvo priartėjusi prie žlugimo ribos, o Stalino žiaurumus be tam tikrų patologinių jo prigimties nukrypimų sunkoka paaiškinti. Teisus yra Dmitrijus Volkogonovas, teigęs, kad Stalinas nebuvo beprotis ar maniakas, o protingas ir valingas žmogus, tik neturintis kai kurių moralinių savybių, ypač gailestingumo. Štai kas rašoma jo knygoje: „Stalinas pamažu sudievino prievartą. Viešpatavo jėgos kultas, nepripažįstantis moralinių savybių, [...] Jis jau seniai ignoravo žmogiškąsias moralines vertybes. Jis niekino gailestingumą, užuojautą. Jam buvo svarbu tik valingumas. Niekada nekalbėdavo apie žmonių perauklėjimą, tik apie represijas. „Represijos yra būtinas puolimo elementas“. Nepagrįstas įtarumas paprastai atsiranda tada, kai sąmonėje stinga kai kurių dorovinių elementų. [...] Stalinas labai mėgo žodį „pribaigti“. Stengėsi viską daryti, kad visuomenėje nuolat būtų socialinė, politinė įtampa. Buvo panaikintas bet koks viešumas. [...] Stalinas pajuto, kad jis daug pasiekė: atėmė iš liaudies tiesą, pavertė ją minia, už kurią dabar galvos tik jis. [...] Suvalstybinta partija, paversta valdžios aparatu. Partija, privalėjusi rūpintis politiniu, idėjiniu vadovavimu, tapo svarbiausia Stalino diktatūros grandimi“⁸.

Kaip galima spręsti iš Stalino susirašinėjimo, jis nemažai dėmesio skyrė Lietuvai, ypač pogrindžio sutriuškinimui. Stalinas yra gavęs kelias dešimtis čekistų pranešimų apie bendrą padėtį Lietuvoje ir kai kuriais specifiniais klausimais. Antai jam buvo nusiųstas Lietuvos laisvės armijos (LLA) programinio dokumento Nr. 5, paimto iš Adolfo Eidimto, vertimas, pranešimas apie Dainavos apygardos partizanų vado plk. ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žuvimą 1946 m. liepos 2 d. Ant Stalino stalo gulė ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvai gen. ltn. Ivano Tkačenkos 1945 m. liepos 19 ir lapkričio 25 d. siųsti LKP(b) CK biurui raštai. Juose teigiama, kad prastai atliekamas agitacinis darbas skleidžiant sovietinę propagandą tarp lietuvių⁹. Nors Lietuvos partizanų kai kurių veiksmų intensyvumas kelis kartus viršijo Lenkijos pasipriešinimo sąjūdžio pastangas ir buvo lygus Vakarų Ukrainos, turinčios per tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuva, partizanų veiksmams, Stalinas labiau domėjosi tomis šalimis. Matyt, lėmė šalių dydžiai ir geopolitinė padėtis. Ko gero, Stalinui atrodė, kad mažytė Lietuva šalia Rusijos poligonu paversto Karaliaučiaus krašto niekada negalės ištrūkti iš Rusijos glėbio, nors ir kaip priešintųsi.

Užsienio komunistų partijos buvo paverstos SSRS žvalgybų filialais. Tiek komunistų partijos vadai, tiek eiliniai partijos nariai sovietų žvalgybai noriai rinko politines, karines ir ekonomines savo šalių paslaptis. Teigiama, kad užsienio žvalgyba užsiimančios SSRS žinybos (GRU, MGB 1-oji valdyba ir kt.) tarpusavy net konkuruodavo dėl kurio nors žymesnio Komunistų Internacionalo nario. L. Trockis, jau pasitraukęs iš SSRS, prieš savo žūtį nuo GRU agento rankos, 1940 m. gegužės mėn. Meksikos generaliniam prokurorui yra sakęs: „Kad galėtų veikti, GRU reikalinga legali arba pusiau legali priedanga bei palanki terpė verbuoti agentams; šią terpę ir apsaugą ji randa vadinamosiose komunistų partijose“ ¹⁰. Ne išimtis buvo ir Lietuvos komunistai, kurių daugumą 1940 m. sudarė nelietuviai. Su trimis Baltijos tautomis prieš Antrąjį pasaulinį karą dirbo SSRS valstybės saugumo 5-ojo skyriaus (užsienio žvalgybos) 9-asis poskyris ir tos pat žinybos 3-iojo skyriaus (kontržvalgybos) 11-asis poskyris. Jie dirbo gana sėkmingai. 1940 m. birželio mėn. Lietuva buvo okupuota be menkiausio pasipriešinimo. Valstybė neįstengė priešintis, nes tauta jau buvo demoralizuota.

Trumpai apžvelkime Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir jos vadovų sudarytų represinių struktūrų santykius. Jie iš dalies paaiškins tai, kas vyko mūsų šalyje, nes įvykiai SSRS, o ypač Maskvoje, kartodavosi ir Lietuvoje. Kai 1952 m. rudenį Stalinas eilinį kartą pradėjo valyti represinius organus, mėgindamas juos paveikti per čekistų partinius komitetus, to darbo ėmėsi ir A. Sniečkus. Jis nurodė čekistų partiniams komitetams kištis net į operatyvinius reikalus, o tų komitetų vadovų ataskaitas nuolat išklausyti partijos rajonų komitetuose. Šių dviejų sovietų valdžios ramsčių santykių raidą neblogai atskleidė Vladimiras Chaustovas straipsnyje „Sovietinių valstybės saugume organų raida 1917-1953 m.“ (straipsnis rusų kalba buvo paskelbtas prancūziškame leidinyje apie represinius organus). Šis autorius teigia, kad sovietiniai saugumo organai, kartais (gaudavę daug savarankiškumo, vis dėlto buvo kontroliuojami jei ne Politinio biuro, tai paties Stalino. 1918 m. įkūrus ypatingąsias komisijas (ČK), į jas buvo pasiųsti vadinamieji revoliucionieriai profesionalai, komunistų partijos nariai. 1919 m. vasario mėn. buvo suformuluota direktyva, kad ČK veikia „kaip partijos tiesioginiai organai pagal jos direktyvas ir jos kontroliuojami“¹¹. Valstybės saugumo vietiniai vadovai tapo partijos rajonų komitetų biurų nariais, įėjo į partinę nomenklatūrą (taip buvo ir Lietuvoje). Iš pradžių SSRS čekistiniai organai net buvo paversti partinių komitetų priedėliais, jų nurodymu turėjo vykdyti ūkines užduotis. Tik nuo 1940 m., kai saugumo organams pradėjo vadovauti Lavrentijus Berija, saugumiečiai jau negaudavo jiems nebūdingų ūkinių užduočių. Didžiosios 1937—1938 m. represijos buvo vienintelis laikotarpis, kai čekistams buvo leidžiama nevaržomiems suiminėti partijos vadovus ir juos kankinti, siekiant iš jų išgauti reikiamus prisipažinimus. Prieš pat didįjį terorą, tarsi jį nujausdami, partiniai funkcionieriai mėgino užsitikrinti tam tikras saugumo garantijas, nes juos, kariškius ir specialistus, pagal SSRS LKT ir VKP(b) CK 1935 m. liepos 17 d. nutarimą buvo galima suimti tik gavus prokuroro sankciją, atitinkamo liaudies komisaro ir partinio organo sutikimą¹².

Po Stalino sukelto 1937-1938 m. teroro partiniai funkcionieriai vėl ėmė vadovauti čekistiniams organams. 1938 m. rugsėjo 20 d. VKP(b) CK Politinis biuras priėmė nutarimą, pagal kurį visi NKVD centrinio aparato darbuotojai iki poskyrio viršininko imtinai turėjo būti tvirtinami CK, o rajonuose partijos komitetai tvirtindavo visus čekistus iki rajonų skyrių viršininkų imtinai. Taip pat įvesta tvarka, kad bet kurio operatyvinio darbuotojo priėmimą, atleidimą bei perkėlimą turi tvirtinti atitinkamas partijos komitetas. Tuo pat metu - prieš pat Antrąjį pasaulinį karą — uždrausta verbuoti agentais nomenklatūrinius partinius, sovietinius ir profsąjungų darbuotojus¹³.

Čekistų teroras ne tik Rusijoje, bet ir apskritai visoje SSRS buvo nukreiptas tiek prieš plačiąsias žmonių mases, slopinant nepasitenkinimą komunistine ideologija ir jos praktika (tai išsiliejo į pilietinį karą bei sukilimus), taip pat nepasitenkinimą dėl sparčiais tempais vykdytos industrializacijos ir dar tragiškiau vykusios kolektyvizacijos, kurios metu buvo sunaikintas valstiečių sluoksnis ir jų turtas, tiek prieš kitaip mąstančius ar tiesiog didesnę įtaką įgavusius nomenklatūrinius darbuotojus partijoje ir pačiose represinėse struktūrose. Lietuvoje, tuo metu agrarinėje šalyje, beveik nebuvo nukentėjusiųjų dėl industrializacijos ir nebuvo didesnių partinio aparato valymų. Čekistinis aparatas beveik ištisai buvo naudojamas slopinti besipriešinančius okupacijai asmenis ir „klasinius priešus“, kurių daugumą sudarė vadinamieji buožės. Į teroro mėsmalę buvo įsukta nemažai ir nesipriešinusių okupacijai Lietuvos gyventojų.

Represiniuose organuose dirbo ne tik fanatikai komunistai. Ten, kur liejasi kraujas, kur reikalingi budeliai, paprastai suplaukia sadistinių polinkių turintys žmonės. Lietuvos partiniai funkcionieriai ne vieną jų mėgino pakeisti, atleisti, kai kuriuos net ir teisti. Kai kurie čekistai dėl neriboto prievartos naudojimo ar iš baimės būti partizanų užpulti mėgindavo iš Lietuvos bėgti (vien 1947 m. beveik pusė čekistų karininkų operatyvininkų mėgino iš Lietuvos išvykti, savo vadovybei pateikę raportus su tokiu prašymu). Taigi Lietuvoje ilgainiui liko arba čekistai fanatikai komunistai, arba sadistai, arba asmenys, ieškoję naudos, sotaus gyvenimo. Tų trijų pagrindinių čekistų tipų buvo maždaug po lygiai. Įdomu tai, kad dar 1918 m. spalio 25 d., kai buvo svarstomas ČK statutas, kai kurie komunistų partijos vadovai (Nikolajus Bucharinas, Grigorijus Petrovskis, Levas Kamenevas ir kt.) reikalavo imtis priemonių, apribojančių „perdėtą uolumą organizacijos, kurioje knibžda nusikaltėlių ir sadistų, išsigimusių liumpenproletariato elementų“¹⁴.

Marksistinę ideologiją vien klasių kovos dėsnis pavertė anaiptol ne taikia ir humaniška. Rusijos komunistai marksizme užprogramuotą brutalumą ir žiaurumą prieš kitaminčius iškėlė kaip svarbiausią valstybinės politikos dėsnį. Dar nuo Felikso Dzeržinskio laikų ČK atstovą Eiduką, komandiruotą į Tverę, lydėjo patarimas: „Imk ryžtingų žmonių, kurie žino, kad pats efektyviausias būdas ką nors nutildyti - tai paleisti kulką į kaktą“¹⁵. Lietuvoje komunistai ir čekistai dažnai būtent taip ir elgėsi.

Stalinas apsukriai manipuliavo abiem sovietų valstybės galios grandimis — čekistais ir partiniais organais. Jo absoliučiai valdžiai bent kiek pavojingus (ar tik jo vaizduotėje pavojingus) partinius funkcionierius jis naikino čekistų rankomis, bet tam tikru momentu, pajutęs, kad represinių organų vadovai darosi per daug galingi, juos suvaldydavo partinių struktūrų pastangomis, išvalydamas čekistinį aparatą, ir jį nuo viršaus iki apačios „sustiprindavo“ kadrais iš partinių struktūrų. Taip buvo per visą Stalino valdymo laikotarpį, kai Genrikas Jagoda buvo pakeistas Nikolajumi Ježovu, N. Ježovas 1939 m. pakeistas L. Berija, Viktoras Abakumovas 1951 m. pakeistas Semionu Ignatjevu. Masiškai buvo keičiami ir jų pavaldiniai. Sunaikinęs per daug galingus čekistų vadovus, Stalinas kurį laiką naujiems vadovams leisdavo laisvai veikti, daugiausia retinant partijos gretas. Spėjama, kad po paskutinio keitimo Stalinas ne tik ketino sutramdyti čekistus, juos sušaudydamas ar išsiųsdamas į lagerius, bet ir vėl surengti naujas masines teroro akcijas. Tuo metu SSRS ūkį slėgė sunki ginklavimosi našta; žydų „gydytojų-nuodytojų“ bylos rodė, kad gali būti sukeltos žudynės, siekiant gyventojų dėmesį nuo varganos buities nukreipti kitur.

Stalino mirtis 1953 m. kovo 5 d. gerokai sumažino komunistų naudotą terorą. Jo gal ir nereikėjo, nes žmones buvo apėmusi baimė, kad teroras bet kada gali pasikartoti. Todėl dauguma žinojo, kad reikia gyventi ramiai, nerodant jokių savarankiško mąstymo žymių, o juo labiau vengti veiksmų. Kadangi dauguma sugebančių priešintis jau buvo sunaikinti arba vienaip ar kitaip nutildyti, tai reikėjo, kad užaugtų nauja karta, kuri ne tik užimtų sunaikintųjų vietą, bet ir neturėtų arba mažiau turėtų net genuose užkoduotos baimės. Tik tada galėjo įvykti pokyčiai.

1 Малая война, Минск, 1998, c. 424.

2 Žr. J. Grigalavičius, Kai Lietuvoje šeimininkavo stalinistai, V., 1991.

3 Juodoji komunizmo knyga, V., 2000, p. 450.

4 Ibid., p. 199, 205.

5 Ibid., p. 260, 265.

6 Ibid., p. 106.

7 Ibid., p. 90, 101.

8 Žr. D. Volkogonovas, Triumfas ir tragedija: politinis J. Stalino portretas, V., 1991, p. 286, 337, 349, 379, 473.

9 Архив новейшей истории России, m. 1: Особая папка И. В. Сталина, Москва, 1994, с. 95, 128, 151, 182 ir kt.

10 Juodoji komunizmo knyga, p. 403, 422.

11 La police politique en Union Sovietique, 1918-1953, Paryžius, 2001, p. 358.

12 Ibid., p. 360-361.

13 Ibid., p. 363-364.

14 Juodoji komunizmo knyga, p. 111.

15 Ibid., p. 96.