Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI
Tai buvo didelių sukrėtimų metai tiek eiliniams Lietuvos gyventojams, tiek pasipriešinimo struktūroms, tiek net komunistų partijos nariams, ypač jų vadovams: Tais metais buvo galutinai sutriuškintos dar likusios ginkluoto tautos pasipriešinimo organizuotos struktūros. 1953 m. kovo 5 d. mirė Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Josifas Stalinas. Energingas, valingas, bet labai negailestingas, perdėtai įtarus, nepakantus kitų nuomonei žmogus. Jo valdymo metais buvo sušaudyta ar kalėjimuose supūdyta dešimtys milijonų žmonių, taip pat nemaža dalis jo buvusių bendražygių komunistų. Jis savo rankose buvo sutelkęs didžiulę valdžią. Staliną jo aplinka, komunistai ir dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų be atodairos garbino. Įdomu tai, kad net čekistai slaptuose, tik saviškiams skirtuose dokumentuose nedrįsdavo rašyti Stalino vardo, jeigu apie jį būdavo atsiliepiama neigiamai. Paprastai būdavo rašoma taip: „Nepagarbiai atsiliepė apie vieną iš Tarybų Sąjungos vadovų“, o, tarkime, knygos pavadinimą rašydavo taip: „Žydai po S... skraiste“.
|
LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus (1903-1974) |
LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas (1895-1972) |
LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis (abu sėdi antroje eilėje, viduryje) su saugumo darbuotojais ir kariškiais. Apie 1952-1959 m.
Po Stalino mirties Maskvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose valdžią į savo rankas paėmė vienas artimiausių jo bendražygių, iš Gruzijos atsikviestas L. Berija, ilgametis partinis darbuotojas ir čekistas (1938-1945 m. buvo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaru). Stalino mirties dieną jis tapo SSRS vidaus reikalų ministru ir MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Po keturių mėnesių, birželio 26 d. buvo suimtas ir tų metų gruodžio 23 d. sušaudytas.
Beje, Stalino mirtį dauguma lietuvių sutiko jei ne su džiaugsmu, tai su palengvėjimo atodūsiu, nes buvo aišku, kad kito tokio despotiško vadovo, koks buvo Stalinas, vargiai ar begalima sulaukti. Jie buvo teisūs; nors okupacija su visais iš to kylančiais padariniais tęsėsi, bet jau ne tokia kruvina.
LKP(b) VI suvažiavimo delegatai. Iš kairės: LSSR užsienio reikalų ministras Ignas Gaška, LSSR vidaus reikalų ministras gen. mjr. Juozas Bartašiūnas, LKP(b) CK sekretorius Eduardas Ozarskis, LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, įgaliotinis kulto reikalams prie LSSR Ministrų Tarybos Leonas Pušinis, LSSR karinio komisaro pavaduotojas gen. mjr. Jonas Macijauskas ir LKP(b) Šiaulių m. komiteto sekretorius Petras Federavičius. 1949 m. vasario mėn.
Mirus Stalinui, Lietuvoje paplito daugybė įvairiausių pasakojimų, net anekdotų. Daugumos jų pagrindinė mintis - Stalinas buvo nunuodytas savųjų. Nenuostabu, kad LSSR MGB ministras P. Kondakovas kovo 17 d., t. y. praėjus tik 12 dienų po Stalino mirties, pranešė A. Sniečkui, jog už šmeižtus mirus „didžiajam vadui“, už „piktavališką šmeižtą“ Lietuvoje suimta 16 žmonių214.
Nevisiškai aišku, ką toliau būtų daręs ir ko siekęs L. Berija, jei valdžioje būtų išsilaikęs ilgiau. Ideologiniai postulatai, kurie buvo paskelbti į Lietuvą atsiųstuose dokumentuose, rodo, kad jo ideologija buvo labai nenuosekli. Aišku viena - kovoje dėl valdžios jis buvo nutaręs remtis tautine sąjunginių respublikų sąmone. Apie visas kitas jo užmačias galima tik spėlioti. Nesinori tikėti, jog L. Berija galėjo turėti siekių sudemokratinti Sovietų Sąjungą. Jo susitikimą su suimtu ir iš Vilniaus atvežtu LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku partizanų generolu J. Žemaičiu-Vytautu (suimtas 1953 m. gegužės 30 d., sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d.) galima traktuoti kaip mėginimą užsitikrinti tam tikros dalies nacionalinės respublikos žmonių paramą.
Visa ta vos keturis mėnesius trukusi L. Berijos avantiūra parodė lietuvių komunistų konjunktūriškumą, neprincipingumą. Nors ir be didelio entuziazmo LKP CK V plenume, kuris vyko 1953 m. birželio 11-13 d., pritarę visiems L. Berijos išsakytiems priekaištams, partijos VI plenume, vykusiame liepos 13-14 d., t. y. tik po mėnesio, jie jau atsisakė to, kam prieš tai pritarė. Kaip rašė B. Puzinavičius, suprasdamai, kokie juokingi yra tie staigūs nuomonių pokyčiai, partiniai funkcionieriai LKP CK V plenumo dokumentus pažymėjo spaudu „Netyrinėtina“215.
Savo nuomonės neturėjimas, aklas vadų nurodymų vykdymas — tai pagrindiniai tuo metu Lietuvą valdžiusių marionečių bruožai. Iš valdančiosios komunistų grupės gal tik J. Paleckis ir M. Gedvilas kai kuriais kausimais turėdavo nuomonę, kuri bent kiek skyrėsi nuo Maskvos diktuojamos.
LKP CK V plenume buvo svarstomi SSKP CK 1953 m. gegužės 26 d. priimtas nutarimas „Lietuvos TSR klausimai“ ir L. Berijos pažyma (abiejų šių dokumentų Lietuvos archyvuose nėra, tačiau kas juose rašyta, galima suprasti iš A. Sniečkaus pranešimo bei plenumo dalyvių kalbų). Tame plenume buvo atleistas LKP CK antrasis sekretorius Vasilijus Aronovas ir į jo vietą paskirtas V. Niunka. Iš CK biuro dar buvo atleisti trys rusai, į jų vietą paskirti lietuviai; lietuvis paskirtas vieno CK skyriaus vedėju.
Savo pranešime A. Sniečkus teigė, jog tiek SSKP CK nutarime, tiek L. Berijos pažymoje visiškai teisingai įvertinta politinė padėtis Lietuvoje, „giliai atskleistos“ didelės LKP CK ir LSSR MT klaidos. Svarbiausia klaida yra ta, kad respublikos vadovybė šiurkščiai iškreipė lenininę-stalininę nacionalinę politiką, nes neturima nacionalinių kadrų. Kaimiškųjų rajonų partijos komitetuose lietuviai darbuotojai sudaro 40 proc., iš 92 tarybinių ūkių direktorių lietuvių yra 27, iš 132 MTS direktorių - 52 lietuvai. Tai trukdo suartėti su masėmis. „Neva dėl budraus elgesio su buržuaziniais nacionalistiniais elementais buvo apskritai nepasitikima nacionaliniais kadrais [...], buržuazinis nacionalistinis pogrindis ne tik nelikviduotas iki šiol, bet ir sugebėjo įleisti gilias šaknis ir netgi susirasti tam tikrą atramą tarp gyventojų. Pagrindine klaida šioje srityje reikia pripažinti tai, kad respublikos partinė ir tarybinė vadovybė svarbų buržuazinio nacionalistinio pogrindžio likvidavimo darbą faktiškai perleido valstybės saugumo organams, o tie visą reikalą suprato kaip masines represijas ir čekistinės kariuomenės operacijas, kurios palietė plačius gyventojų sluoksnius. Vykdant masines operacijas daug piliečių buvo suimta ir ištremta už Lietuvos TSR ribų dėl nereikšmingų pretekstų, o kartais ir be jokio pagrindo“. Po šio plenumo nutarta visus dokumentus rašyti lietuvių kalba, daugiau pasitikėti inteligentija, įnirtingai kovoti su katalikų dvasininkija216.
Lietuvių literatūros dekada Maskvoje. Rašytojas N. Tichonovas pradeda literatūros vakarą. 1948 m.
Plenume kalbėjo 29 jo dalyviai, tarp jų ir rašytojas A. Venclova. Dauguma kalbėjo labai aptakiai, daugiausia ekonominiais klausimais, vengė politinių. Net J. Paleckis kalbėjo tarsi išsigandęs politinių permainų, bijodamas to, kas bus, jei Lietuvoje neliks rusų. Tik M. Gedvilas visiškai pritarė permainoms. Pasak jo, politinė padėtis Lietuvoje nepatenkinama, nes sovietų valdžia vis labiau tolsta nuo visų, ypač inteligentų; didelę įtaką žmonėms dar turi Katalikų Bažnyčia, iki šiol veikia pogrindis. Viso to priežastys - nacionalinės politikos iškraipymas, perdėtas administravimas ir klaidos kovojant su pogrindžiu. Visi gyventojai sovietų valdžią laiko rusų valdžia, tad kai nebus rusų, valdžiai gali kilti pavojus. M. Gedvilas ragino nelaikyti tuose pačiuose postuose blogai dirbančių asmenų, be pagrindo neįrašinėti į buožes, nevertinti žmonių tik pagal anketą ir t. t. Beje, prieraše po savo kalbos M. Gedvilas patikino, jog jis SSKP CK nutarimui pritaria, jį sveikina ir padarys viską, kad nutarimas būtų įgyvendintas. Jo nuomone, šis nutarimas pakirs buržuazinių nacionalistų jėgą.
Gedulo mitingas Kaune prie J. Stalino paminklo. 1953 m. kovo mėn.
Aršus stalinietis Bronius Pušinis daugiausia kalbėjo apie trėmimus; apibendrindamas jis pasakė, kad „mes išbuožinome ne tik buožę, bet ir vidutinįjį valstietį“. J. Paleckis negailėjo pagyrimų „pirmajai tarp lygių - didžiai rusų tautai“; pasak jo, be atsiųstų draugų pagalbos „nebūtume taip greitai susitvarkę“. LSSR karinis komisaras J. Macijauskas teigė, jog kurį laiką, kai buvo tremiama be partijos rajonų sekretorių žinios, jie nežinojo, ką trems, nebuvo tariamasi su partinėmis organizacijomis. LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas pateikė tokius duomenis. Žemės ūkio akademijoje rusas marksizmo katedros vedėjas per visą pokario laikotarpį dėstytoju į savo katedrą nepriėmė dirbti nė vieno lietuvio. Skirstant VU Teisės fakulteto absolventus, respublikos prokuroras Georgijus Bacharovas iš 36 žmonių 21 pareiškė politinį nepasitikėjimą, nors didelė dalis jų - komjaunuoliai ir komunistai. Partijos Kauno m. komiteto pirmoji sekretorė E. Kasnauskaitė pasakė, kad Kauno aukštosiose mokyklose iš 39 marksizmą ir politinę ekonomiją dėstančių dėstytojų tik 13 moka kalbėti lietuviškai. A. Venclova gynė „nedideles klaidas“ padariusius rašytojus A. Churginą, A. Žukauską (pastarąjį du mėnesius saugumiečiai tardė dėl vokiečių okupacijos metais parašytų eilėraščių po to, kai jis norėjo stoti į partiją; jo butą užėmė kiti, jis dvejus metus vaikšto be darbo), o Kazys Jankauskas buvo suimtas ir jo butą tuoj pat užėmė emgėbistas, tad atrodo, tarsi jį dėl to ir suėmė217.
Daug kalbėjo naujasis LSSR vidaus reikalų ministras Jonas Vildžiūnas. Pasak jo, MGB klaida buvo ta, jog buvo užsiimta smulkiais darbais, o (kalba netaisyta) „nekoncentravo savo jėgų išaiškinimui ir likvidavimui nacionalistinės palėpės centrų, banditinių štabų, palėpinių spaustuvių, imperialistinių valstybių agentų [...], ko pasėkoje nepateisinamai užsitęsė galutinis nacionalistinės palėpės likvidavimas“. Buvo rengiama daug masinių operacijų, jų metu buvo skriaudžiami žmonės, dėl to jie nutoldavo nuo sovietų valdžios. Per daug represuota kunigų. Lietuviai būdavo nustumiami į šalį MGB „organuose“. Ministras mėgino pulti ir kitus plenume kalbėjusius komunistus. Apie J. Paleckį sakė, kad jo kalbos apie 20 metų trukusį valstybingumą yra neteisingos, nes „tai buvo fikcija, o ne valstybingumas [...]. Visiems žinoma, kad liaudis buvo prispausta [...]. Su tokiomis kaip drg. Paleckio nuotaikomis mes visuomet darysime klaidų“218.
A. Sniečkaus taisytame pranešime yra nemažai duomenų ir įvairių minčių. Nuo 1947 m. tarp LKP(b) CK nomenklatūrinių darbuotojų lietuvių padaugėjo tik nuo 43,7 proc. iki 48,7 proc. 1950 m. partiniame aparate buvo 1669 darbuotojai, iš jų lietuvių 600, arba 33 proc. Kaimiškųjų rajonų partijos komitetuose iš 320 skyrių vedėjų lietuvių buvo 107, arba 30 proc. Iš 41 vadovaujančiojo prokuratūros darbuotojo buvo 8 lietuviai. LSSR MGB centriniame aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų tik 86 buvo lietuviai, iš 17 skyrių viršininkų — 1 lietuvis, iš 80 jų pavaduotojų - 6 lietuviai, iš 87 rajonų skyrių viršininkų - 9 lietuviai. Nelietuviai neužmezgė ryšio su gyventojais, „negalėjo patys verbuoti agentų ir nesigaudydami vietinėse sąlygose kartais [išbraukta „dažnai“. - J. S.] pažeisdavo lietuvių nacionalinio orumo jausmus“. Neturėdami duomenų apie pogrindį, rengė plačias operacijas219.
Tuo tarpu tiek tarp partinių ir sovietinių darbuotojų, tiek tarp eilinių gyventojų virė aistros. LSSR MGB pranešime A. Sniečkui apie įvykusius pokyčius buvo rašoma, jog partijos Varėnos r. komiteto trečiasis sekretorius Kačinskas kalbėjęs: „[...] nėra ką veikti rusams Lietuvoje, tegul iš čia išvyksta,“ o Varėnos butų valdytoja, partijos narė Keršienė sakiusi: „Užtenka čia rusams kacapams vadovauti ir valgyti mūsų duoną; štai jau išvijo kai kuriuos viršininkus, atėjo laikas ir mums vadovauti“220.
LSSR MGB ministro pavaduotojas L. Martavičius pranešime A. Sniečkui apie „antitarybinę kunigų veiklą“ pateikė tokius skaičius ir samprotavimus. Kunigų buvo suimta: 1944 m. - 5, 1945 m. - 58, 1946 m. - 57, 1947 m. - 41, 1948 m. - 22, 1949 m. -91, 1950 m. - 60, 1951 m. - 17, 1952 m. - 6, 1953 m. - 5. Tarp suimtųjų - arkivyskupas, trys vyskupai, trys vyskupijų valdytojai. „Iki šiol buvo vykdomos tik represinės priemonės [...], teigiamų rezultatų tai nedavė“, kunigai tik užsikonspiravo. Jie esą dirba su jaunimu, veikia tarp tremtinių. Antisovietinei veiklai įkvepia vyskupas K. Paltarokas. Kai kurie vykdomieji komitetai ir prokurorai persistengia, tikintieji piktinasi221.
LSSR MVD ministras J. Vildžiūnas 1953 m. birželio 19 d. pranešė A. Sniečkui, ką žmonės kalba apie pertvarką: Lietuva tuoj bus laisva, kolūkius išardys, lenkams bus blogai, visi lietuviškai kalbėti nemokantys rusai turės išvykti ir t. t. Jis citavo ir vieno inžinieriaus pasakytus žodžius: „Kada ta reorganizacija baigsis? Aš manau, kad vyriausybė pati nežino, ką daro“222.
Įdomus yra L. Berijai 1953 m. balandžio 18 d. nusiųstas LSSR MGB ministro P. Kondakovo raštas, kuriame aiškinama, kodėl užtruko kovos su pogrindžiu, ir MVD ministro J. Vildžiūno nusiųsta gyventojų kalbų, samprotavimų suvestinė; joje mėginta išdėstyti LKP CK, tiksliau - A. Sniečkaus nuomonę.
P. Kondakovas Lietuvoje užtrukusio pasipriešinimo priežastis aiškino taip: „Nepakankamas politinis darbas tarp kaimiečių, kurie gyvena daugybėje išsimėčiusių vienkiemių“ (be abejo, tai priekaištas partiniams darbuotojams - atseit per mažai švietė ir auklėjo). Išvardyti čekistų darbo trūkumai - nesugebėta sunaikinti pogrindžio vadovybės, po būrių ar štabų sunaikinimo jie būdavo atkuriami. Dar net 1951 m. į mišką išėjo 191 žmogus, 1952 m. - 48 žmonės. Užuot dirbus rimtą agentūrinį darbą, įsiskverbus į pogrindį, vyravo skubėjimas, buvo likviduojamos pavienės grupės, šitaip nutraukiant galinčią išsivynioti pogrindžio grandinę. Kaip viena iš veiksmingų priemonių nurodytas legenduotų štabų (t. y. kontroliuojamų, sudarytų iš čekistų infiltruotų žmonių) sudarymas; esą taip būtų užkirsta galimybė partizanams atkurti tikruosius štabus.
J. Vildžiūno rašte L. Berijai pateikta tarsi gyventojų nuomonė apie vykstančius pokyčius. Kažkoks mokytojas neva sakęs, jog rusai daug padėjo stiprinant sovietų valdžią ir likviduojant banditizmą, dabar galima ir patiems tvarkytis. Kiti kalbėję, jog pertvarka vykdoma per daug skubiai ir ne viskas daroma apgalvotai. Fizikos instituto sektoriaus vadovas Geleris kalbėjęs: „[...] tarp lietuvių aš pastebiu džiaugsmingas nuotaikas, o toks džiaugsmas pavojingas“. Valstybinio plano komiteto darbuotojas Vencka sakęs, jog „viršūnių pasikeitimas - nieko ypatingo, tačiau provincijoje sulietuvinimu gali pasinaudoti įvairūs elementai“. Pateikta kalbų apie tai, jog išėjus rusams esą bus kariami komunistai; neva plačiai kalbama apie kolūkių išardymą. Raštas baigiamas taip: „Apie visus šiuos faktus informavome Lietuvos komunistų partijos CK“223.
Beje, po LKP CK V plenumo rajonuose vykę plenumai buvo protokoluojami jau lietuvių kalba, o po L. Berijos nuvertimo ir VI plenumo partijos komitetuose visur vėl pradėta vartoti vien rusų kalbą. Partijos Kėdainių r. komiteto IX plenume, vykusiame po LKP CK V plenumo, vykdomojo komiteto pirmininkas Volfas kalbėjo: „Mes privalome dirbti su visa energija ir atsidavimu iki galo. Turime išvažiuoti (jei reikės) su ramia sąžine. Reikia prisiminti, kad kiekvienas sąžiningas Lietuvos pilietis, kiekvienas komunistas bus dėkingas mums už suteiktą pagalbą lietuvių liaudžiai“. 1953 m. liepos 18 d. vykusiame partijos rajono komiteto X plenume (jau po L. Berijos nuvertimo ir LKP CK VI plenumo) tas pats asmuo pasakė štai ką: „Daugelis rusų sėdėjo ant lagaminų, lietuviai laukė, kada rusai išvažiuos, ir dalijosi portfelius [,..]“224. 1953 m. pabaigoje Kėdainių r. tarp 96 partijos narių ir 47 kandidatų 70 narių ir 8 kandidatai buvo rusai.
L. Berijos laikais įvedus lietuvių kalbą, daugumai sovietinių partinių darbuotojų, net lietuvių, buvo labai sunku reikšti savo mintis. Jie jau nemokėjo kalbėti lietuviškai: žodžius tarė lietuviškus, bet sakinių sandara buvo rusiška. Kalbėta taip neaiškiai, kad vos galima suprasti, kas norėta pasakyti. Alytaus r. vykdomojo komiteto pirmininkas L. Noreika 1953 m. birželio 29 d. vykusiame plenume kalbėjo taip (kalba netaisyta): „LKP CK savo nutarimu teisingai atžymėjo artėjimą vadovavimo organų liaudies masių nežiūrint vietine teisinga kalba, nutolino pravedimą priemonių, partijos ir Tarybų Sąjungos Vyriausybės nuo gyventojų. Daug draugų nevisiškai teisingai suprato nacionalinį klausimą Lietuvoje, ypatingai asmenys rusų tautybės, iš kurių pasireiškia nepasitenkinimas ir čemodano nuotaika“. Toliau: „Kai kurie draugai dabar apleido rankas, šaltai atsineša į savo tarnybines pareigas, jaučia čemodaninę nuotaiką; man atrodo, šiems draugams reikalinga kaipo partiečiams rimtai atsinešti savo reikalui, sąžiningai vykdyti tarybinės vyriausybės pareigas“. Beje, tokia minčių ir žodžių maišalynė vyravo ir kitų kalbose. Partijos Alytaus r. komiteto pirmasis sekretorius Petras Fedaravičius (kaip ir visi kitų rajonų sekretoriai po atitinkamų plenumų) šio plenumo protokolą pirmą kartą pasirašė lietuviškai225.
Suėmus L. Beriją, viskas pamažu grįžo į senas vėžes. Pagrindinis L. Berijos nuvertimo padarinys yra tas, kad Sovietų Sąjungos represiniai organai nuo tol buvo visiškai kontroliuojami komunistų partijos struktūrų. Čekistų „vienvaldystė“ baigėsi. Tačiau tas trumpas L. Berijos valdymo laikotarpis šiek tiek sumažino Lietuvos rusinimo tempus. 1953 m. iš Lietuvos į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, iš jų 1133 represinių organų darbuotojai, 269 - partinių institucijų, 793 - ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai226.
A. Sniečkui grįžus iš SSKP CK plenumo, kuriame buvo priimtas nutarimas „Dėl nusikalstamos antipartinės ir antitarybinės L. Berijos veiklos“, Vilniuje buvo sušauktas LKP CK VI plenumas. Jame, be paties A. Sniečkaus, drįso kalbėti tik keli žmonės. A. Sniečkus apie L. Beriją ir jo sukeltą šurmulį dėstė tokias mintis. L. Berija - tarptautinio imperializmo agentas, siekęs atkurti kapitalizmą. Jis norėjo sugriauti sovietinių tautų draugystę. Savo pažymoje pateikė neteisingą Lietuvos gyvenimo vaizdą. Pakenkė kovai su buržuaziniais nacionalistais. Stengėsi iškelti MVD aukščiau partijos, trukdė spręsti žemės ūkio klausimus. VDR stengėsi paversti buržuazine šalimi, buvo už kolūkių panaikinimą socialistinės demokratijos šalyse. Išsigimėlis ir renegatas nuėjo tartis su Jugoslavijos budeliais. Plenumas Maskvoje, kuriame kalbėjo 26 draugai, vyko didelio vieningumo dvasia. Kaip L. Berija galėjo iškilti? Nerodė savo tikrojo veido, pynė intrigas ir pan. Iškilo, nes, pirma, politinis biuras kurį laiką normaliai neveikė, nebuvo kolektyvinio vadovavimo, antra - MVD padarė nepriklausomą nuo partijos įtakos ir kontrolės. Piotro Kondakovo, Leonardo Martavičiaus ir Alfonso Gailevičiaus slaptą pranešimą L. Berija liepė perrašyti, išpučiant nacionalistinio pogrindžio ir katalikų dvasininkijos reikšmę. Susitikime su jais keikėsi, labai padidino ir nukentėjusiųjų skaičių, įrašydamas ten ir pasitraukusius su vokiečiais asmenis. Norėjo įrodyti sovietų valdžios silpnumą Lietuvoje, kad kolūkiai buvo sudaryti prievarta. Svarbiausiu klausimu pasirinko nacionalinį klausimą, nes šioje srityje yra daugiausia atgyvenų. Pasklido gandai, kad kai iš Lietuvos išvyks rusai, su komunistais bus susidorota, panaikinti kolūkiai, grįš buržuazinė santvarka. Toliau - ilgiausios dėkingumo „didžiajai rusų tautai“ tirados, džiaugsmas istorijos vyksmu, leidusiu lietuvių tautai įeiti į Rusijos sudėtį, klišių, šūkių rinkinys. Pabaigoje: „Su didžiule neapykanta Tarybų Lietuvos darbo žmonės smerkia šio buržuazinio išsigimėlio mėginimus nuteikti Lietuvos darbo žmones prieš mūsų vyresnįjį draugą, brolį ir mokytoją - didžiąją rusų liaudį“227.
Minėtina plenume kalbėjusio LSSR MVD ministro pavaduotojo L. Martavičiaus kalba (beje, jis pasirašė po kiekvienu savo skaityto pranešimo lapu, tarsi būtų tardomasis; matyt, bijojo provokacijų, baiminosi, kad nebūtų daroma prierašų). Jis kalbėjo, kad kai buvo iškviesti pas L. Beriją ir įteikė pranešimą apie padėtį kovoje su buržuaziniais nacionalistais, L. Berija apšaukė, jog iškreipia tikrąją padėtį, ir liepė parašyti naują pranešimą. Naujame pranešime jie nieko nekeitė, tik papildė. L. Berija pranešime SSKP CK prezidiumui teigė, kad pogrindis stiprus, vadovaujamas iš vieno centro, gerai organizuotas. Buvo pareikalauta per 2-3 dienas pakeisti MVD darbuotojus lietuviais (tuo metu MVD lietuviai sudarė 28 proc.), tam darbui kontroliuoti atsiuntė savo žmogų. MVD rajonų skyriuose siūlė įkurti patarėjų etatus, kaip VDR. Pranešimas apie padėtį Lietuvoje buvo rengiamas slaptai, atsiuntus gen. ltn. N. Sazykiną, kuris buvo atvykęs taip pat slaptai. Reikalauta duomenų apie partinius organus, bet MVD atsisakė juos pateikti, nors kai kurie duomenys pranešime pateikti. Grįžęs iš Maskvos, L. Martavičius apie viską informavo A. Sniečkų. Jo teigimu, ir tuo metu kai kurie MVD darbuotojai stengėsi išvengti partinės kontrolės. Kodėl pranešimas nebuvo suderintas su LKP CK? „[...] reikalas tas, kad mums Sazykinas, Obručenka ir kiti sakė, jog visa tai turi būti laikoma didžiausioje paslaptyje, taip pat ir nuo partinių organų. Be to, pagal iki tol galiojusią tvarką už savo operatyvinį darbą MVD organai visada atsiskaitydavo tiesiogiai Sąjungos MVD ir nebuvo tokios tvarkos, kad visi į Maskvą siunčiami dokumentai būtų derinami su Lietuvos TSR partiniais organais“.
Baigiamojoje kalboje A. Sniečkus ėmė ginti „saviškius“ čekistus. Jis teigė, kad, kaip sakė L. Martavičius, apie pranešimą buvo uždrausta pranešti LKP CK, vėliau P. Kondakovas gavo leidimą šį tą pasakyti, bet tai buvęs bendras pokalbis. P. Kondakovas, L. Martavičius ir A. Gailevičius parašė teisingą pranešimą, juos vertė jį perrašyti, o dar vėliau tokie kaip Sazykinas galutinai esą parengė „insinuaciją prieš Tarybų Lietuvą“. Nors plenumo dalyviai įtariai žiūri į tuos tris čekistus kaip į provokatorius, bet jie geri čekistai228.
Po Stalino mirties ir nušalinus L. Beriją baigėsi, ko gero, kruviniausias laikotarpis lietuvių tautai per visą jos gyvavimo istoriją. Nors okupacija tęsėsi dar beveik 40 metų, tačiau tokio atviro nežaboto teroro, koks buvo valdant Stalinui, jau nebuvo griebtasi. Dauguma Lietuvos gyventojų prisitaikė prie sistemos, įprato vogti, girtuokliauti, duoti kyšius (taip pat ir aukščiausiems Maskvos pareigūnams); daugybė inteligentų įstojo į komunistų partiją, konformizmas tapo vyraujančia ideologija. Taigi okupantai jau nebežalojo kūnų, tačiau beviltiškai gadino sielas. Kapstymasis iš tos dvasinio nuopuolio duobės, matyt, truks dar ilgai.
214 Ibid., ap. 10, b. 151,1. 131. Pranešimai ir spec. pranešimai partiniams organams.
215 B. Puzinavičius, „L. Berijos pažyma apie padėtį Lietuvoje ir SSKP CK 1953 m. gegužės 26 d. nutarimas „Lietuvos SSR klausimai", Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo instituto darbai, Nr. 1, p. 124.
216 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 177,1. 7-11. LKP CK V plenumo protokolas.
217 Ibid.,b. 181,1. 32,86, 132, 170, 270, 283, 360-382. LKP CK V plenumo stenograma.
218 Ibid., 1. 426-428.
219 Ibid., b. 183, 1. 21-29, 74. LKP CK V plenumo medžiaga.
220 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 151, l. 246-255. Pranešimai partiniams organams.
221 Ibid., 1. 196-203.
222 Ibid., ap. 3, b. 443,1. 20-26. LTSR MVD suvestinės, ataskaitos, pranešimai LKP CK.
223 Ibid., b. 439,1. 50-53, 83-88. Pranešimai TSRS MGB
224 LYA LKP DS, f. 3678, ap. 8, b. 3, 1. 15, 56. Partijos Kėdainių r. komiteto plenumų protokolai.
225 Ibid., f. 3704, ap. 8, b. 3,1. 93-94.
226 V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, p. 75.
227 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 194,1. 3-30. A. Sniečkaus pranešimas LKP CK VI plenume.
228 Ibid., b. 191,1. 133-151, 256. LKP CK VI plenumo stenograma.
