Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.
Iš pradžių santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų nebuvo paprasti. Viena vertus, vietiniai kolaborantai žinojo, kad be rusų pagalbos jie valdžioje ilgesnį laiką neišsilaikytų. RA ir čekistinė kariuomenė buvo ta atrama, kurios dėka Lietuvoje laikėsi sovietų valdžia, o iš tikrųjų — okupacinis režimas. Siekiant sumažinti tautos pasipriešinimą, buvo vaizduojama, tarsi patys lietuviai valdo Sovietų Lietuvą. Pirmaisiais partijos sekretoriais paprastai buvo skiriami lietuviai, dauguma vykdomųjų komitetų pirmininkų taip pat buvo lietuviai. Tačiau beveik visi kiti darbuotojai, ypač partijos komitetuose, buvo rusai. Antra vertus, dalis lietuvių komunistų, ypač tų, kurie karo metu nebuvo pasitraukę į Rusiją ir kurie buvo mokęsi Lietuvos mokyklose - jose patriotinis ir dorovinis auklėjimas buvo itin aukšto lygio, - laikė save tikrais lietuviais ir jais nesigėdijo būti. Be to, tiek partiniams, tiek ūkiniams darbuotojams reikėjo spręsti begalę ūkinių, ekonominių klausimų, o rusų savavaliavimas, jų iš Sovietų Sąjungos atsivežtos nevykusios darbo formos trukdė kilusias problemas išspręsti.
Tam tikrų niuansų santykiams tarp kolaborantų ir okupantų rusų suteikdavo konkurencija dėl pelningų postų. Sovietinė valdymo sistema buvo tokia, kad kuo aukštesnį postą užimdavo žmogus, tuo didesnėmis valdžios privilegijomis jis naudojosi (specialios parduotuvės su savomis kainomis, atlyginimų priedai, specialios sanatorijos, lengvosios mašinos, specialūs gyvenamieji namai ir t.t.), bet jei netekdavo posto, prarasdavo ir materialines gėrybes. Ilgai tramdoma, nepaprastai atkakli kova dėl postų tarp rusų ir lietuvių užvirė 1953 m. kovo-birželio mėn., kai L. Berija, kovodamas dėl valdžios, pradėjo žaisti nacionaliniais jausmais.
Sovietų Sąjungoje tautiniai santykiai buvo uždrausta tema. Apie juos, bent pradžioje, buvo nemažai kalbama, tačiau dokumentuose užfiksuotas tik vienas kitas lietuvių komunistų samprotavimas, ir tai tik 1945 m. Vėliau buvo prisitaikyta, kiekvienas žinojo savo vietą. Vadovaujanti ir valdančioji tauta buvo rusai, kiti turėjo prie jų prisiderinti.
Lietuvos respublikinio radijo komiteto pirmininkas Juozas Baltušis LKP(b) CK sekretoriui Kaziui Preikšui, matyt, 1945 m. vasarą rašė pranešimą apie tautinius klausimus Kaune. Pasak jo, padėtis nėra tragiška, bet nepageidautinų reiškinių pasitaiko. Jis citavo nežinomo abituriento iš,.Aušros“ gimnazijos kalbą: „[...] mes visur ir visada turim atsiminti esą lietuviai ir tik lietuviai“. Toliau rašė, jog, rengiantis atlikti visuotinį gyventojų patikrinimą Kaune, miesto komendantas Chustajevas pasakęs: „Mes paslaptį išsaugosim, bet štai šie „nesuprantu“ mus išduos“, - ir ranka parodęs į išrikiuotus milicijos mokyklos kursantus 25.
Tarp rusų kariškių, čekistų ir lietuvių tuo metu kartais susiklostydavo tragikomiški santykiai. Iš dalies tai rodo F. Bieliausko 1945 m. pradžioje rašytas pranešimas LKP(b) CK. Jame rašoma, jog kai NKVD Šakių apskrities skyriaus partinės organizacijos sekretorius tarnybiniais reikalais užėjo į karinį komisariatą, jo girti darbuotojai užpuolė čekistą, ketindami jį sumušti, rėkdami: „Visi jūs šunsnukiai ir niekšai, jus reikia mušti“ bei klausdami: „Kas tu - rusas ar lietuvis? Jei lietuvis, tai irgi reikia mušti“. F. Bieliauskas siūlė atleisti iš pareigų visą karinio komisariato vadovybę26. Apskritai visų šalių armijose skirtingų kariuomenės rūšių kariškiai dėl įvairių priežasčių, o dažniausiai ir be jų, konfliktuoja, taip tarsi parodydami savo šaunumą, bet sovietinėje kariuomenėje nesutarimai buvo peraugę į gilią neapykantą. Jūrininkai konfliktavo su pėstininkais, lakūnai - ir su vienais, ir su kitais, tačiau visi jie nekentė čekistų ir jų kariuomenės. Nekentė už žmonių persekiojimus, o karo metu ypač nekentė ir dėl to, kad čekistai visą karą praleido užnugaryje, pirmosiose linijose jie pasirodydavo tik tada, kai suimdavo kokį nors kariškį.
LKP(b) CK 1945 m. spalio 17 d. iš Justo Paleckio gavo kauniečio M. Macevičiaus siųstą raštą su prierašu „drg. Sniečkui ir drg. Gedvilui“, kuriame aprašyti RA karių siautėjimai Žemaitijoje (plėšimai, prievartavimai ir kt.). Be visa ko, jame rašoma (kalba netaisyta): „Sakoma, kad iš savosios Lietuvos Tarybų valdžios susilaukti pagalbos ir užtarimo esąs tuščias darbas, kadangi pati Tarybų Lietuvos valdžia jų bijanti, nes ruskeliai baigia kolonizuoti Tarybų Lietuvą ir užimti visas aukščiausias vietas“27.
Švietimo liaudies komisaras Juozas Žiugžda pranešime LKP(b) CK apie NKVD Veliuonos vlsč. poskyrio viršininką rašė, jog šis esą teigęs: „Čia dauguma už banditus“. Paties komisaro nuomone, toli gražu yra ne taip. Minėtas čekistas vykdomojo komiteto pirmininkui pasakęs: „Mes čia valdžia, mes jus užkariavome“ 28.
Tarp dokumentų yra ranka rašytas J. Baltušio raštelis; jame rašoma, kad mjr. Leonardui Martavičiui kalbantis su Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Guščinu, šis koneveikdamas lietuvius pasakęs: „Tegul lietuviai nemano, kad mes atvykome čia jiems padėti dirbti. Tikrieji šeimininkai čia esame mes, rusai, o ne jie“. Sužinojęs, kad kalbėjosi su lietuviu, „staiga išblyško ir neištarė nė žodžio“ 29.
Štai ką 1945 m. birželio 17 d. A. Sniečkui rašė partijos Vilkaviškio aps. komiteto organizacinio skyriaus vedėja Povilaitytė. Kai buvo sprendžiamas klausimas, kaip elgtis su NKVD apskrities skyriaus viršininko pavaduotoju, kuris pametė partinį bilietą, partijos sekretorius Vytautas Bieliauskas jai pasakęs: „Dabar reikia tylėti ir elgtis diplomatiškai, nes jei nepadarysi taip, kaip jie nori, tu būsi lietuviškai vokiškas nacionalistas“. Jos teigimu, apskrities milicijos viršininkas Orgichinas sakęs, kad Lietuvoje bus lengva gyventi tik tada, kai jis sunaikins 75 proc. lietuvių. Dar jis teigęs, jog „jie, rusai, negali būti prilyginti lietuviams partiečiams, kurie mąsto kitaip nei mes“. Sekretorius Čelyševas sakęs: „Aš jau geriau sutiksiu būti piemeniu Rusijoje negu dirbti tarp lietuvių“ 30.
Rusai ne visada pasitikėjo lietuviais komunistais, o nepartiniai lietuviai, jų manymu, beveik visi buvo kontrrevoliucionieriai. Šis jų įtarumas, sustiprintas dar ir kriminaliniais polinkiais, kartais įgaudavo keisčiausius pavidalus. LKP(b) CK įgaliotinis Zarasų aps. Stasys Pupeikis 1945 m. vasario 4 d. rašė į CK, jog Antazavės vlsč. milicijos viršininkas Koniševas savavališkai pasiima ir papjauna bet kurį jam nepriklausantį gyvulį, yra nušovęs nekaltą žmogų. Jo „akyse rodėsi, kad antazaviškiai visi banditai, mūsų, tarybinių žmonių, nėra ir todėl galima su jais daryti ką nori“. Partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius Antanas Mėlynis, sausio mėn. būdamas Antazavėje, jam pasakęs: „Neužsibūkime nakčiai. Iš jų visko galima tikėtis. Paskui vers kaltę banditams“ 31.
O štai koks įvykis buvo Anykščiuose 1946 m. sausio 4 d. Ten stovėjusi 4-osios ŠD 137-ojo šaulių pulko (ŠP) karių kuopa atakavo milicijos būstinę, paėmė ginklus ir suėmė milicininką Lavreniovą, kuris mėgino sutramdyti poste šaudžiusį karį (mieste buvo 6 tokie postai). Svarstant šį įvykį neeiliniame partijos apskrities komiteto posėdyje, karinis komisaras kpt. Tkačenka pasakė: „Aš noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurie kovotojai negerai žiūri į Lietuvos jaunimą, juos visus laiko banditais“. Tame posėdyje dalyvavęs LKP(b) CK įgaliotinis P. Šimėnas kalbėjo: „[...] įgulos kovotojai atvyko čia kovoti su banditais, o kai kurie iš jų elgiasi kaip banditai“. Toliau dėstė, jog dažnai girti kariai įsiverždavo į namus, grasindami ginklu reikalaudavo maisto, degtinės ir kitko 32.
F. Bieliauskas (tuo metu - partijos Kauno m. komiteto propagandos sekretorius), apsilankęs Kruonyje, Pakuonyje ir Čekiškėje, 1945 m. birželio 29 d. rašė LKP(b) CK sekretoriui K. Preikšui, kad sovietų valdžiai labai kenkia čekistų savavaliavimai. Jie žmogų dažnai primuša, paskui paleidžia. „[...] atsiųsti draugai rusai mano, kad visi vietos gyventojai [yra] banditai arba susiję su jais, o vietinis aktyvas draugus rusus vadina girtuokliais“. Mėnesį anksčiau tam pačiam sekretoriui rašytame pranešime apie NKVD kariuomenės Čekiškės vlsč. kaip banditus nušautus 9 valstiečius (kai kurių išvardytos pavardės), F. Bieliauskas teigė (kalba netaisyta): „[...] čia įvyko didelis nusikaltimas, kylantis iš to, kad dauguma rusų draugų, atsiųstų į pagalbą kovoti su banditais, turi neteisingą įsivaizdavimą apie vietinius lietuvius gyventojus: atseit jie visi banditai, į ką bešauni, vis tiek į tikslą pataikai“. Tų valstiečių sušaudymo metu NKVD valsčiaus viršininku buvo Kačkinas, didelis girtuoklis. F. Bieliausko teigimu, vos tik atsiradęs Čekiškėje jis pareiškė: „[...] ne mylėti mane turi vietiniai, o bijoti, teroru aš įvesiu tvarką“. Apibendrinta: „[...] apskritai NKVD-NKGB organų darbas yra labai prastas [...], šimtai gerų pranešimų [t. y. skaitomų visuomenei. - J. S.] vargiai ištaisys tą žalą, kurią padarė mūsų valdžios atstovai savo neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais“ 33.
Čekistai partinėms institucijoms už mėginimus nors truputį juos kritikuoti atsilygindavo išsamiais pranešimais į Maskvą, galėjusiais turėti didelių padarinių. Tuo ypač pasižymėjo SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka, nuolat siuntęs į Maskvą skundus, taip pat ir prieš Maskvai lojalų A. Sniečkų. Antai 1945 m. gruodžio 27 d. pranešime SSRS NKVD ir NKGB vadovams L. Berijai ir Vsevolodui Merkulovui apie padėtį Alytaus aps. jis rašė: „Pogrindis atkakliai agituoja prieš rusus, vadindamas juos okupantais, tuo pat metu didelė dalis partinių tarybinių aktyvistų lietuvių nedalyvauja kovoje su nacionalistais ir jų ginkluotomis gaujomis. Yra atvejų, kai partiniai ir tarybiniai darbuotojai susitaikėliškai elgiasi su nacionalistais, jiems pataikauja, o kai kurie tiesiog išduoda“. Pranešime paminėta, jog Merkinės partorgo (partinio organizatoriaus) Mizero duktė pusantro mėnesio buvo partizanų būryje, paskui iš jo išėjo žvalgybiniais tikslais 34. Beje, I. Tkačenkos priekaištai lietuviams kolaborantams iš dalies buvo teisingi. Tų kolaborantų buvo palyginti nedaug, tad tiek jie, tiek jų vadai Vilniuje manė, kad juos reikia tausoti, o apsaugoti juos turi rusų kariai. Nemaža dalis jų buvo nuėję tarnauti tik dėl pinigų ir valdžios.
I. Tkačenka tokias mintis dėstė ir ankstesniame, gruodžio 25 d. pranešime M. Suslovui apie padėtį Dzūkijoje, kai buvo rastas to krašto partizanų vado plk. ltn. J. Vitkaus-Kazimieraičio atsišaukimas, kuriame raginta rengti visuotinį sukilimą. Kita priežastis, paskatinusi čekistą rašyti ir veikti, buvo gruodžio 15 d. Adolfo Ramanausko-Vanago suorganizuotas Merkinės puolimas. I. Tkačenka rašė: „Būtina pažymėti, kad tose apskrityse nesant būtino masinio aiškinamojo darbo, pastaruoju metu atsiradęs nesuprantamas žemutinio tarybinio partinio aktyvo pasyvumas ir kai kurių jų prisitaikymas prie nacionalistų ir sukilėlių veiksmų sudaro palankias aplinkybes sukilimui“. Jis išvardijo, kokių priemonių imtasi siekiant užbėgti įvykiams už akių: 1. Į Alytaus aps. nusiųstas šarvuotas traukinys su manevrine desanto grupe ir 3 šarvuočiai. Iš pulkų mokyklų (prie kiekvieno pulko štabo buvo mokomoji kuopa, kurioje buvo rengiami seržantai) sudaromas jungtinis judrusis būrys ir nuo gruodžio 27 d. jis veiks vadovaujamas gen. P. Vetrovo. Apskrityje esančiam batalionui sustiprinti iš Vilniaus aps. siunčiama pulko mokykla ir 2 kuopos. Papildomai siunčiami 55 operatyvininkai, vadovaujami LSSR NKVD liaudies komisaro Juozo Bartašiūno ir NKVD OBB skyriaus viršininko Boriso Burylino. 2. Į Marijampolės ir Lazdijų aps. pasiųsti 5 šarvuočiai, o į pagalbą pasienio jungtiniam būriui iš Klaipėdos perkeltas batalionas, iš Instenburgo -pulko mokykla ir minosvaidininkų kuopa. Papildomai siunčiama 90 operatyvininkų, vadovaujamų LSSR NKGB liaudies komisaro pavaduotojo plk. Iljos Kurovo. 3. SSRS NKVD nurodymu iš Gardino į Alytaus ir Lazdijų aps. perkeltas 113-asis pasieniečių pulkas 35.
Taigi tais laikais okupantų kalbos apie agitaciją ir propagandą, apie dvasinį poveikį žmonėms, lietuvių ir rusų santykius ir t. t. baigdavosi kariuomenės pasiuntimu į kurią nors apskritį. Ypač buvo siaubiama Pietų Lietuva, Dzūkija ir Suvalkija, nes pogrindis ten buvo gerai susiorganizavęs ir stiprus, žmonės itin patriotiškai nusiteikę, pagaliau ten buvo likusi vienintelė siena su sąlyginai nepriklausoma Lenkija.
25 Ibid., b. 158,1. 56-58. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.
26 Ibid., ap. 8, b. 246,1. 17. Informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų svarstymą ir vykdymą.
27 Ibid., ap. 18, b. 158,1. 64. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.
28 Ibid., 1.93.
29 Ibid., 1. 106.
30 Ibid., ap. 8, b. 157,1. 191-193. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais.
31 Ibid., b. 177,1. 6-8. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis.
32 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 5,1. 2. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.
33 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 177,1. 44-48, 52. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis.
34 LYA, f. 1, ap. 10, b. 23,1. 240. LTSR NKGB pranešimai, spec. pranešimai M. Suslovui, A. Sniečkui, TSRS NKGB.
35 Ibid., b. 18,1. 320. LTSR NKGB vadovybės pranešimai VKP(b) biurui Lietuvai.
