ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ
Juozas JAKAVONIS
Mane, Juozą Jakavonį, 1946 metų gruodžio 8 dieną suėmė KGB kariuomenė. Buvau laikomas ir kankinamas Varėnos saugumo name, vienoje kameroje su kunigu Zigmu (Elyte), kurį plačiau aprašė atsiminimuose A. Ramanauskas—Vanagas. Ketinome pabėgti, bet tarp mūsų buvo saugumo provokatorius Vingraitis, kuris išdavė.
Mus išvežė iš Varėnos į Vilniaus KGB rūmus 1947 metų sausio pradžioje. Ten mane išlaikė iki kovo ar balandžio mėnesio. Vienoje kameroje su manimi buvo šie žmonės:
1. Stankevičius — Veisiejų gimnazijos direktorius,
2. Olišauskas — mokytojas nuo Kapčiamiesčio,
3. Viktoras Šauklys — kunigas iš Ukmergės,
4. Jerusevič — kapitonas ar pulkininkas, buvęs Vilniaus miesto komendantas lenkų valdymo laikais.
Kitų dviejų suimtųjų pavardžių neatsimenu.
Jerusevič mokėjo susibelsti Morzės abėcėle. Vieną rytą per kameros sieną mums pranešė, kad toje kameroje yra atvežti apie 1—2 val. nakties iš Lukiškių kalėjimo mirtininkai, nuteisti gerokai anksčiau. Nors kamera buvo greta mūsų, bet mes negirdėjome, kaip juos ten suvedė. Mes buvome tiesiog apstulbinti tokio pranešimo.
Ryte buvo įvestas griežčiausias režimas. Mūsų durų akutė labai dažnai užtemdavo,— vadinasi mus stebėjo, ar nestuksename į sieną, bandydami susisiekti su kitomis kameromis. Už mažiausią nusižengimą grasino karceriu. Nebuvo leista kitaip gulėti, tik ant nugaros. Mes visaip stengėmės nustatyti, kas saugo tos kameros duris. Aš su Jerusevič specialiai išnešdavome „parašą“ į netoli esantį tualetą., Pamatėme prie durų stovintį baisios išvaizdos prižiūrėtoją, kurio kojos buvo iškrypusios kaip persirgusio rachitu, veidas žiaurus kaip žvėries. Lydintis mus prižiūrėtojas įsakinėjo niekur nesidairyti.
Mums atnešdavo tris šimtus gramų duonos ir priplėkusios sriubos, o mirtininkams nedavė nieko. Jie ištisą dieną be paliovos vaikščiodavo iš jaudinimosi, bet mes nieko negalėjome jiems padėti, tik verkdami meldėmės.
Toje kameroje išbuvau tris mėnesius. Per tą laiką tris kartus buvo atvežtos mirtininkų grupės. Iš šito mes sprendėme, kad kas mėnesį buvo naikinami žmonės. Vieną rytą, kai į tą kamerą atvežė nuteistuosius, per pelės skylutę išgirdau kažką alsuojant. Bandžiau užklausti, kas ten, bet bijojau provokacijos. Man atsakė: „Aš Semaška, Žemaitijos partizanų vadas“. Jis pasakė, kad juos atvežė iš Lukiškių kalėjimo, kad neduoda valgyti, gerti vandens. Semaška perdavė kitų nuteistųjų mirti pavardes, prašė pranešti artimiesiems. Bet mes neturėjome nei pieštuko, nei popieriaus, ir kitų pavardės išnyko iš atminties, nors mes prisiekėme tai padaryti.
Aš susijaudinęs klausiau Morzės abėcėlės ir išgirdau, kad gretimoje kameroje yra mano pažįstamas nuo Merkinės iš Puplių kaimo Rokas (Vaidilutis) Bingelis, nuteistas mirti už popieriaus vežimą iš Vilniaus. Rokas prašė pranešti motinai, kad jį sušaudys. Tarp mirtininkų kartu su vyru buvo viena studentė iš Alytaus. Kai ateidavo naktis ir pasigirsdavo „ot-boj“, mes turėdavome atsigulti ant nugaros. Apmirę klausydavomės, kas vyks toliau. Maždaug po vienuoliktos patikrindavo, ar miegame. Po to pradėdavo iš gretimos kameros išvedinėti po vieną, pasakydami dvi pirmutines pavardės raides. Šaukdavo maždaug kas 20—30 minučių. Išeinantys pasakydavo „sudie“, o likusieji vaikščiojo ir vaikščiojo. Nors juos tildė, liepė sėstis, bet nuteistieji jau neklausė prižiūrėtojų paliepimų. Aš, prikišęs ausį prie skylutės, klausiausi ir perdavinėjau, ką girdėdavau, artimiausiai gulinčiam Jerusevič, o šis — kitiems. Mes su ašarom akyse kalbėdavome maldas, ir taip ateidavo rytas.
Ryte girdėdavosi kibiro skambesys — ten turbūt plaudavo grindis. Į tą kamerą niekad neleisdavo neteistų, ji būdavo tuščia, kol neatveždavo kitos grupės. Mes pagal dienos režimą spręsdavome, kad nuteistieji buvo žudomi tame pačiame name. Tik kaip? Netoli tos kameros buvo tualetas, drabužių deginimo kamera. Ten galėjo sudeginti žmones arba kitaip nužudyti.
Kiekvieną kartą, kai būdavo naikinami žmonės, prižiūrėdavo vienas ir tas pats prižiūrėtojas žiauru veidu su iškrypusiomis kojomis. Tai tvirtino pulkininkas Jerusevič, vadovavęs lenkų partizanams, kurie veikė netoli Vilniaus. Gal jis taip pat turi parašęs atsiminimų? Aš stengiausi surasti likimo brolius, su kuriais kalbėjau, ir sužinojau, kad yra likęs tiktai kunigas Šauklys. Jam dabar 92 metai, dirba Jurbarko rajone vienos parapijos klebonu. Aš su Česlovu Kišonu iš Kauno tremtinių klubo buvome nuvykę pas kunigą. Įrašėme jo pasakojimą į videokasetę. Labai gaila, kad jis jau mažai prisimena.
APIE AUTORIŲ. J. Jakavonis gimė 1925 m. liepos 10 d. Alytaus apskr. Merkinės valsč. Kasčiūnų km. Veikė nuo 1945 m. A. Ramanausko-Vanago grupėje. 1945 m. pabaigoje — 1946 m. pradžioje jų šeimos sodyboje, Kasčiūnų km., buvo įsikūręs Dainavos apygardos Merkio rinktinės štabas. J. Jakavonis-Tigras buvo štabo pagalbininku. Suimtas 1946 m. gruodžio 8 d. einant tarnybines pareigas.
