Po to, kai rašėme
KOMENTARAS MEMORANDUMUI
Valentinas ALEKSA
Antrojo pasaulinio karo metais į Lietuvos istoriją neužmirštamą puslapį įrašė nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjai dr. Kazys Grinius, prof. kun. Mykolas Jeronimas Krupavičius, prof. Jonas Pranas Aleksa, pasirašydami ir įteikdami 1942 metais „Memorandumą Vokiečių Generaliniam Komisarui Kaune“2, kuriame išdėstomas vokiečių kolonizavimo mechanizmas, administracijos veiksmai žydų ir kitų tautybių piliečių atžvilgiu Lietuvoje.
Dešimtmečius okupacinis sovietinis rėžimas Lietuvoje neleido plačiajai visuomenei susipažinti su šiuo karo metais paskelbtu diplomatiniu aktu. Sovietų ideologai, ištikimai tarnaudami okupacinei valdžiai, dešimtmečiais nepateikdami pilno „Memorandumo Vokiečių Generaliniam Komisarui Kaune“ teksto, įvairiais būdais stengėsi ne tik iškraipyti jo esmę, bet ir apjuodinti šiuos nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjus. Net paskelbtais buvusioje SSRS valstybėje perestrojkos ir glasnost (pertvarkos ir viešumo) metais istorijos mokslų kandidatas docentas Stasys Laurinaitis rašė: „Aršiausi buržuaziniai nacionalistai ir tokių faktų akivaizdoje toliau ištikimai tarnavo hitlerininkams. Tačiau atviras krašto grobimas ir kolonizavimas negalėjo nesukelti tam tikro lietuvių buržuazijos nepasitenkinimo. Ji taip pat norėjo reabilituotis liaudies akyse, kad padėjo hitlerininkams okupuoti kraštą. Kai kurie buržuazijos atstovai, tarp jų ir žinomi jos veikėjai, kaip J. Aleksa, K. Grinius, M. Krupavičius, užėmė tam tikrą opoziciją okupantų atžvilgiu. 1941 m. pabaigoje ėmė reikštis jų „pogrindinės“ grupuotės, pasirodė laikraštukai, skelbę „pasyvaus pasipriešinimo“ taktiką. Hitlerininkai praktiškai nepersekiojo tokių pogrindininkų, nes jų veikla jiems buvo daugiau naudinga, negu žalinga,— davė pretekstą dar aršesnei kovai prieš aktyvaus pasipriešinimo organizatorius, komunistus ir jų šalininkus.“3
Apie žmonių padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos metais advokatas Rapolas Skipitis rašė: „Skaudu buvo kiekvienam sąmoningam lietuviui, matant tą vokiečių nacių pradėtą ir žiauriu būdu varomą kolonizacijos darbą. Bet prasižioti, pasakyti nacių valdžiai tikrąją teisybę ir pareikalauti, kad tas nebūtų daroma, niekas nedrįso, nes visi žinojo, jog naciai, kaip ir bolševikai, už teisybės žodį ir už teisėtą reikalavimą baudžia savo pragariškomis stovyklomis. O visgi atsirado drąsuoliai patriotai, kurie pakėlė balsą prieš nacių vykdomą Lietuvos kolonizaciją, prieš nežmonišką skriaudą, daromą ne tik lietuviams, bet ir žydų, lenkų ir rusų tautybės Lietuvos piliečiams. Tie trys drąsuoliai buvo: buvęs Lietuvos prezidentas
K. Grinius ir buvę Seimo nariai ir ministerial — M. Krupavičius ir J. P. Aleksa. 1942 m. jie įteikė Generaliniam Komisarui Kaune platų memorandumą, kuriame buvo atvirai ir aiškiai išdėstyti neleistini vokiečių okupacinės valdžios veiksmai...“4
Nagrinėjęs žydų klausimą Lietuvoje Solomonas Atamukas rašė: „Buvę Lietuvos prezidentas K. Grinius, žemės ūkio ministrai profesoriai kunigas M. Krupavičius ir J. Aleksa savo kolektyviniame 1942 m. rugsėjo 9 d. memorandume Reicho generaliniam komisarui Lietuvoje fon Rentelnui ir vietos generaliniams tarėjams tarp kitų klausimų nurodė, kad „lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu... nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams“. M. Krupavičius ir J. Aleksa buvo suimti ir išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklą. K. Grinius dėl senyvo amžiaus ištremtas į Suvalkiją. (...) Neabejotina, (...) K. Griniaus, M. Krupavičiaus, J. Aleksos pareiškimas atspindėjo žymios dalies lietuvių tautos ir lietuvių inteligentijos nuotaikas bei pažiūras.“5
Kaip matyti vien iš šių pastarųjų dviejų tyrinėtojų paskelbtų darbų apie tuometinę padėt) Lietuvoje ir žinant nacių žiaurumą, kai nebuvo nė vienos oficialios lietuvių institucijos, tie trys Lietuvos valstybės vyrai veikė nepaprastai drąsiai ir pasiaukojamai. Absurdiškas Stasio Laurinaičio publikacijos teiginys apie visuotinį lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjų bendradarbiavimą su vokiečių okupacine valdžia.
Netiksliai S. Atamukas apie šį Memorandumą rašo: „Minėti lietuvių veikėjų demaršai tuo metu nebuvo žinomi nei plačiai lietuvių visuomenei, nei tuo labiau žydams“.6 Tai prieštarauja žmonių prisiminimams. Amžininkas Kazimieras Skebėra yra sakęs: „Apie šį Memorandumą kalbėjo ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Visus pritrenkė šių žmonių drąsa, nes visi jau žinojo, kokie vokiečiai žiaurūs“.7
Šį Memorandumą istorikas Liudas Truska 1991 metais taip apibūdina: „1942 m. M. Krupavičius generaliniam Lietuvos komisarui Rentelnui parašė tris memorandumus (po paskutiniuoju taip pat buvo buvusiojo prezidento K. Griniaus bei ministro J. Aleksos parašai), protestuojančius prieš kolonizacinę vokiečių politiką Lietuvoje, žydų žudynes, lenkų valstiečių iškeldinimą iš ūkių. Apie šią akciją palankiai atsiliepė Londono radijas.“8
Kazimieras Skebėra laiške man rašė: „O apie J. P. Aleksą, K. Grinių ir M. Krupavičių anglų, švedų ir net okupantų norvegų spauda rašė su nuostaba ir pasididžiavimu jų beprecedentiniu poelgiu — drįsti pasipriešinti tokiai tironijai, koks buvo hitlerizmas. Kokie gi tai žmonės!? — šaukė šalti švedai ir anglai. Jie žudė saviškius, vokiečius, profesorius ir akademikus, o čia lietuviai po okupantų pakaustytu batu drįso pasakyti: „nelieskit mūsų kultūrinio palikimo ir mūsų piliečių žydų!“9
„Memorandumas Vokiečių Generaliniam Komisarui Kaune“ dar laukia sąžiningų politikų ir istorikų įvertinimo. Apie jį nėra surinkta pakankamai medžiagos, nors dabar jau aišku, kad lietuvių plačioji visuomenė ne tik žinojo, bet ir pritarė šiame diplomatiniame akte išdėstytoms mintims. Žinojo apie šį „Memorandumą“ ir užsienio šalių visuomenė.
2 Laisvės kovų archyvas. // Kaunas, 1991. Nr. 2. P. 84—88.
3 Stasys Laurinaitis. [Rubrika (V. A.)] Ką nutyli užsienio „Balsai“; Kur jie stūmė Lietuvą; 4. Prie prarajos. // „Kauno tiesa“. 1988. sausio 6.
4 Rapolas Skipaitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. // Čikaga, 1961, P. 341—342.
5 Solomonas Atamukas. Žydai Lietuvoje. // Vilnius, 1990. P. 98.
6 Ten pat.
7 Valentinas Aleksa. Gyvenimas, skirtas Lietuvai. // „Trimitas“, 1990. P. 7.
8 Liudas Truska. Jo nemėgo visos valdžios. // „Politika“. 1991. Nr. 8. P. 12.
9 Kazimieras Skebėra. Laiškas, adresuotas Valentinui Aleksai, 1990.08.21
Redakcijos prierašas. Dėkojame p. Valentinui Aleksai už parengtą spaudai Memorandumą, o taip pat ir komentarus jam.
