LIETUVOS PASIUNTINYBĖ MASKVOJE 1926—1940 METAIS
Buvusiuose KGB archyvuose yra išlikusios trys operatyvinės bylos, užvestos Lietuvos Respublikos diplomatinio korpuso nariams: Vladui Natkevičiui (arch. Nr. 413), Leopoldui Bagdonui (arch. Nr. 1679) ir Kazimierui Žvironui (arch. Nr. 4066). Jose pateikiami sekamųjų asmenų biografiniai duomenys, pažymos apie jų sekimą, taip pat daugybė OGPU (tuometinis KGB) agentų pranešimų bei pastebėjimų, kuriuose lyg kaleidoskope atsiskleidžia Lietuvos misijos (taip vadinosi Lietuvos atstovybė) Maskvoje gyvenimas, spalvinga ano laikotarpio atmosfera, charakterių įvairovė bei sudėtinga politinė situacija.
Dauguma agentų, kuriais apsčiai apstatyti visi misijos darbuotojai, yra gana žemo rango, savo duomenis gauna iš vairuotojo, virėjos ir pan; tai atsispindi jų pranešimuose. Tačiau tarp informatorių yra ir Maskvos intelektualų, sugebančių charakterizuoti sekamuosius asmenis. Šiuo požiūriu gana įdomi byloje pateikta ilgalaikio Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Jurgio Baltrušaičio charakteristika. Poetas J. Baltrušaitis 1920 metais tampa specialios misijos vedėju, o vėliau — ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju Lietuvos ministru Maskvoje. 1939 metais jį pakeičia V. Natkevičius — paskutinis Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Maskvoje prieš karą.
Kaip apskritai kiekviena operatyvinė byla, taip ir šios vedamos pamažu artėjant iki užsibrėžtos atomazgos: surinkus kompromituojančią medžiagą, byla paprastai užbaigiama sekamojo asmens areštu arba užverbavimu.
Šiose bylose pateiktoji medžiaga yra labai aktuali, nes aprašomi įvykiai ne tik atspindi visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją iki pat tragiškųjų 1940 metų, bet ir išryškina daug analogijų su nūdiena, kai net Lietuvos atstovybė tebėra tame pat pastate — Maskva, Vorovskio g. 24, tik OGPU—KGB veiklos metodai yra daug rafinuotesni.
Cituojamieji tekstai yra išversti į lietuvių kalbą ir pateikti chronologine tvarka, praleidus nereikšmingas smulkmenas. Agentų pranešimuose nurodoma data ir agento slapyvardis. Skliaustuose nurodyti archyvinių bylų numeriai.
Ištrauka iš 1926.09.29 Kauno rezidento laiško INO OGPU:
„(...) Prieš kiek laiko iš Maskvos į Kauną atvyko Lietuvos pasiuntinybės sekretorius Bagdonas. Šitas Bagdonas du ar tris kartus aplankė Lietuvos genštabe informacinį skyrių.“
VVA RKKA budintis, Maskva, 1929.06.29. Akademijos viršininkui. Rytinis raportas.
„20 val. 30 min. sargybinis man pranešė apie įtartiną pilietį, kuris lėtai, įdėmiai žvalgėsi į akademijos aerodromą, vaikštinėjo šiame rajone. Aš susidomėjau gerai apsirengusiu ponu ir ėmiau jį stebėti, tikėdamasis, kad jis sės į tramvajų. Jis praleido du tramvajus, ir aš priėjau prie jo, norėdamas sulaikyti, bet jis parodė man pažymėjimą, dėl kurio aš negalėjau jo sulaikyti. Pažymėjimas Nr. 495 išduotas Lietuvos atstovybės patarėjui Leopoldui Bagdonui, turinčiam teisę į eksteritorialumą. Aš paklausiau, kodėl jis vaikštinėja akademijos aerodromo rajone, jis tai motyvavo grynu oru ir rūmų grožiu. Paskui skubiai pridūrė, kad aerodrome keletą kartų buvo ir skraidė. Pagal intonaciją ir atsakymų formą be tokio pažymėjimo aš jį būčiau areštavęs. Jis atsiprašė už suteiktą rūpestį, ir aš nuėjau nuo jo (...)“
OGPU nutarimas užvesti operatyvinę bylą.
Bagdonas Leopold Michailovič, gim. 1880 m. Lietuvos misijos patarėjas, dirba žvalgybinį darbą prieš SSRS.
Bagdono charakteristika: Bagdonas — nuobodžiausias, nerangus, žemos kultūros žmogus, su kuriuo korpuse niekas nesiskaito. Stengiasi pasirodyti draugiškas. Baltrušaičio (pasiuntinio) nelabai gerbiamas. Nors ir patarėjas, bet misijos reikalus blogai žino.
31.01.03. Ag. „Šveja“:
„Bagdonas Leopold Michailovič, lietuvių misijos patarėjas. Mokėsi Maskvos universitete. 1914 m. karo metu buvo štabo podporučikas. Visa jo šeima per karą gyveno Tambove, o po to grįžo į Lietuvą. Nuo 1915 m. neišvažiuodamas gyveno Tverskaja gatvėje. Po Spalio revoliucijos kurį laiką dirbo sovietinėje tarnyboje „Glavodežda“. Lietuvoje turi motiną, dvi seseris, brolį (...)
Bagdonas gyvena nedideliame kambaryje, labai varganai apstatytame. Vaikšto smarkiai nudėvėtu paltu, miega po pilka kareiviška antklode. Iš viso turi du kostiumus (...) Jaučia didelę aistrą knygų skaitymui (...) Bagdonas — liguistas žmogus, labai prietaringas. Įsivaizduoja, kad sausas Maskvos klimatas jam naudingas, o drėgnas Lietuvoje jam kenkia. Ne kartą skundėsi: mano dienos suskaitytos (...) Taupus. Matyt, dalį pinigų siunčia šeimai. Kalbų apie politiką vengia, į klausimus atsako: aš žinau tiek, kiek ir jūs (...) Kartu su agentu ne kartą buvo Satyros teatre, Kameriniame ir Didžiajame teatruose. Nekenčia lenkų, laiko juos vos ne asmeniniais priešais, net pareiškė: jei lenkai užims Lietuvą, aš liksiu gyventi Sovietų Sąjungoje (...) Pridedu Bagdono kambario schemą.“
1931.11.20 Ag. „Ivanov“:
„Bagdonas gyvena Antrojoje Tverskaja—Jamskaja g-vėje Nr. 22, bt. 3. Gyvena vienas, turi bendrą tarnaitę su Nikolajevais. Kambarys užrakinamas paprastu raktu. Bagdonas išeina į tarnybą dešimtai, grįžta devintą valandą vakare, kartais vėliau (...)“
1932.02.20. Ag. „Šveja“:
„Š. m. vasario 17 d. Lietuvių misijoje įvyko Lietuvos Nepriklausomybės metinių vakaras. Bagdonas išėjo į misiją 17 val. vakare, o grįžo tik 18 dieną 7 val. ryto. Kaip praėjo šventė, įspūdžiais nesidalijo.“
OGPU Ypatingasis skyrius agentės „Šveja“ pranešime užrašo: „Arba „Šveja“ su mumis neatvira, arba paprasčiausiai kvaila.“
1932.06.19. Ag. „Šveja“:
„Dalydamasis Gegužės I parade, kuriame praleido 4 val., įspūdžiais,. Bagdonas pareiškė: „Lyginant su ankstesniais metais, SSRS pasiekė kolosalių pergalių. Malonu matyti, kad mūsų draugai stiprėja“. Ir vėl pakartojo: „Jei ne revoliucija Rusijoje, Lietuva nebūtų savarankiška“.
1932.06.27. OGPU 00 2 skyr. įgaliotinis Geldliust:
„Samprotavimai apie Lietuvos misijos patarėjo Bagdono Leopold Michailovič verbavimą.
1. Bagdonas L. M., gim. 1880 m., Lietuvos pilietis, vienišas. Giminaičiai gyvena Lietuvoje. Jei neskaitytume trumpalaikių kelionių į Lietuvą, neišvažiuodamas iš Maskvos, gyvena jau 17 metų.
2. Bagdonas, agentūriniais duomenimis, teigiamai žiūri į SSRS santvarką. Duomenys kalba apie tai, kad Bagdonas ne tik priprato prie Maskvos, bet ir suinteresuotas iš jos neišvažiuoti. Jis prietaringai rūpinasi savo sveikata: gydytojų nuomone, jam naudingas Maskvos klimatas ir žalingas Lietuvos.
3. Asmeniniuose pokalbiuose Bagdonas ryškiai pabrėžia savo priešiškumą lenkams, jis net pareiškė, kad jei „lenkai užims Lietuvą, aš į tėvynę nevažiuoju ir lieku Maskvoje.“ Šis momentas gali suvaidinti lemiamą vaidmenį jį užverbuojant.
4. Verbavimas numatytas per slaptą informatorę „Šveja“, suvedus Bagdoną su specialiai parinktu agentu.
5. įvertinant Bagdono uždarumą ir nebendravimą, dėl ko sunku prieiti agentui, prieš tai reikalinga:
a) 2—3 savaites organizuoti Bagdono stebėjimą ir nustatyti Bagdono maskvietiškus ryšius,
b) užverbuoti „Švejos“ vyrą, kuris palengvintų suvesti mūsų agentą su Bagdonu.“
1932.09.01. Ag. „Šveja“:
„Per pastarąsias 7 dienas pas Lietuvos misijos patarėją Bagdoną į butą niekas nebuvo atėjęs. Korespondencijos namų adresu jis negauna.“
32.08.0515. Ag. „Igrek“:
„Įsitikinimai, aišku, nesovietiniai, dešiniau buržuazinių socialistų, kadetų lygio. Labai gerbia Musolinį, Voldemarą (buvusį premjerą). Pakan-karnai patriotiškas, su antilenkiškomis nuotaikomis, galbūt prancūziškos orientacijos. Gerai moka prancūzų kalbą, dabar mokosi anglų. Religingas.
Charakteris: neryžtingas, bailus, atsargus, uždaras, išauklėtas, paslaugus, diplomatiškas, iš išorės visada ramus, tikriausiai gudrus (...) Būdamas bevalis, simpatizuoja valingoms asmenybėms — Musoliniui, Voldemarui, Hitleriui ir net Pilsudskiui (nepaisant savo antilenkiškos orientacijos).“
1933.04.02. Ag. „Novinskij“:
„Bagdonas pradėjo retai rodytis pas Žvironus (...) po kelių frazių jis išeina iš jų buto. Buvo kalbama apie rusus, Bagdono universiteto draugus, bet nenurodant pavardžių ir nedalyvaujant Bagdonui. Pusiau juokais buvo kalbama apie jo susižavėjimą nejauna moterimi, mokytoja, gyvenančia viename name su juo (matyt, „Šveja“. — N. G.).“
1933.04.02. Ag. „Novinskij“ (4066):
„Žvironų šeimoje vis didesnis atotrūkis tarp sutuoktinių (...), vis aiškesnis Eugenijos Petrovnos nepasitenkinimas tokiu bendru gyvenimu. Vis didesni nuomonių ir namų užsiėmimų skirtumai, vyras dieną, o kartais ir naktį įsitraukęs į fotografavimą, padidinamasis aparatas atima visą jo laiką, namiškiai tapo jo fotografavimo aistros vergais, nes fotografuojami šimtus tūkstančių kartų (...) Žvironas bandė fotografuoti teatro sceną, pastatus mieste. Šis atvejis baigėsi pasiaiškinimu su milicininku. Užsiėmimas fotografija nepatraukė žmonos, kuri pradėjo pusiau savarankiškai gyventi, sustiprintai lankydama teatrą ir koncertus (...) tuo labiau, kad vyras vakarais, be fotografijos, užsiėmė čiuožimu, dalyvaudamas figūrinio čiuožimo varžybose Iskroje, Sokolnikuose, Petrovsko parko stadione (...). Ilgalaikis konfliktas kilo dėl vasaros atostogų. Kazimieras Ivanovičius norėjo nuomoti toje vietovėje, kur gyvens patarėjas, o Evgenija Petrovna būtinai norėjo kitame rajone (...). Ponai Žvironai buvo išvažiavę į Lietuvą. Evgenija Petrovna nepatenkinta, skundžiasi nuobodžiu, lėtai slenkančiu Kauno gyvenimu (...) pasakoja apie prekių pigumą, ypač žemės ūkio produkcijos (...). Valenčius nusipirko gydomąjį kelialapį į Mishorą, prof. Končialovskis per konsultaciją patarė reumatizmo protrūkį gydyti purvu. Valenčiui grįžus iš Mishoro, numatoma Žvironų kelionė į kurortą Prancūzijoje.“
1933.07.27. Pažyma:
„Mūsų agentas Novinskij, medicinos daktaras, teikdamas medicininę pagalbą, susipažino su Lietuvos misijos pirmojo sekretoriaus Žvirono šeima. Jam pavyko užmegzti bičiuliškus santykius su Žvirono žmona, kuriai jis dažnai įteigdavo, kad ji ligonė. Novinskio rekomendavimu š. m. pavasarį Žvironas išvažiavo į Prancūzijos kalnų sanatoriją, tikintis, kad, nesant vyro, jam pavyks galutinai pritraukti Zvironienę teikti medžiagą apie misiją.
(...) Viename iš pokalbių Novinskij tiesiai paprašė informacijos. Žvironienė iš pradžių svyravo, motyvuodama tuo, kad jei tai išaiškės, ją sušaudys. Tačiau po daugelio įrodinėjimų ji sutiko teikti žinių, dominančių Novinskį.
Tokiu būdu jam pavyko gauti duomenų apie slaptą informaciją, kurią per paskutinį pusmetį išsiuntė misija.
1. Smulki informacija apie anglų inžinierių procesą (išpūstas kenkimas), nemažai duomenų, paneigiančių anglų inžinierių priklausymą kenkėjų šnipų organizacijai.
2. Pranešimai apie marą, kilusį šį pavasarį Siaurės Kaukaze, apie pasėlius ir badą Siaurės Kaukaze ir Ukrainoje.
3. Apie linų eksportą iš SSRS į užsienio rinką.
4. Apie badą Krymo pajūrio kurortuose.
5. Siunčiamos kas mėnesį žinios apie produktų kainas.
Visą šią medžiagą ruošia Bagdonas.
Novinskij paprašė, kad Žvironienė išaiškintų asmenis, teikiančius misijai informaciją, ir kas asmeniškai tuo užsiima.
Novinskiui nurodyta, jei kiltų klausimas, kam jis renka šią medžiagą, iškelti versiją apie jo ryšius su amerikiečių korespondentu (...) šią legendą panaudoti, per Žvironus pakliuvus į japonų ir lenkų misijas.“
1934.02.18. Ag. „Novinskij“ (1679):
„Trečio komunisto, apie kurio veiklą buvo pranešta misijoje, pavardė— Daubaras (...) Išaiškėjo, kad Daubaras yra Bagdono vidurinės mokyklos draugas. Reikia pažymėti, kad Daubaras — vienintelis komunistas, oficialiai lankęsis misijoje. Eugenijos Petrovnos nuomone, Daubaras ne visai patikimas (sklinda gandų apie jo teistumą už kriminalinį nusikaltimą).
(...) Bagdono artimumas Anai Ivanovnai pasitvirtina (...). Šis beveik atviras ryšys visus piktina, stebimasi Ana Ivanovna, kuri vyrams kelia didelius reikalavimus, ir Bagdonu, kuris yra labai teigiamo charakterio ir solidus.“
1934.07.27. Ag. „Motorist“ (4066):
„Žvironas nusilaužė koją ir guli.“
1934.12.07. Ag. „Novinskij“:
„Iš pokalbių su Eugenija Petrovna Žvironiene, kuri gydosi spinduliais kurortologijos institute, aš išsiaiškinau, kad Žvironų šeimoje rimtų pokalbių apie Leningrado įvykius nebuvo. Todėl aš ją prašiau išsiaiškinti misijos darbuotojų požiūrį į šį klausimą. 12.06 aš organizavau susitikimą Jekaterinos Petrovnos Lesli bute. Vakare lydėjau Žvironų šeimą namo ir išsiaiškinau, kad misijos darbuotojai vieningai laiko įvykį asmeniniu kerštu, o ne organizuota teroristine veikla, drg. Kirovo žudiką Nikolajevą laiko nepatenkintu žmogumi, išmestu iš partijos (pulk. Skučas) arba net buvusiu OGPU darbuotoju (Baltrušaitis). Visi darbuotojai neigiamai vertina individualų terorą. Sis įvykis nesukėlė misijoje didelio susijaudinimo ir praėjo beveik nepastebimai. Pulk. Skučas pareiškė, kad po kiek laiko tikriausiai jis turės tikslių duomenų apie žudiką.“
„Maždaug prieš mėnesį iš Kauno atvažiavęs Baltrušaitis pranešė Žvironui, kad jis pervedamas į Kauną URM kanceliarijos vedėju, pakėlus jo rangą per dvi kategorijas. Žvironų šeima buvo šokiruota ir nuliūdinta šios žinios, ji prašė ministrą kelti klausimą, kad juos paliktų iki rudens (...). Į tarpininkavimą buvo atsakyta neigiamai, Žvironai nuliūdinti tuo, kad dėl p. Valenčiaus ministras pareikalavo atkakliau, t. y. palikti jį Maskvoje, kol bus čia pats ministras, ir į tai URM atsižvelgė.
Be Žvirono, kuris turi pradėti dirbti naujose pareigose nuo š. m. 05.15, gegužy—biržely turi būti pervestas ir Rabinovičius, kuris paskirtas į Londoną.
Pirmas dienas po žinios apie pervedimą p. Žvironai nuolat kalbėjo apie karo pavojų, apie tai, kad jie važiuoja į „vulkano žiotis“, nes niekam ne paslaptis, kad Vokietija pasiruošusi sutriuškinti Lietuvą, kad turėtų placdarmą prieš SSRS. Daug kalbėta apie tai, kad karo, kuris neišvengiamas, atveju, lietuviai pasmerkti žūti. Tačiau paskutinėmis dienomis nuotaika pagerėjo, nes atvykęs iš Kauno pulkininkas pareiškė: „Aš gavau tiksliausių žinių, kad bent jau 6 mėn. jokio karo nebus.“
1935.04.27. Raportas
„(...) Žvironas labai nuliūdintas, kad reikės palikti Sovietų Sąjungą (...). Įvertinus susiklosčiusią Žvirono nuotaiką, taip pat turint kai kurių duomenų apie jo palankią nuomonę apie Sovietų Sąjungą, ant atrodo tikslinga pabandyti jį užverbuoti (...).
Verbavimą siūlau pavesti man tokiu būdu: Novinskij įvestų mane į jų namus kaip savo giminaitį ar draugą.“
1935.05.23. Ag. „Motorist“:
„Patokin kalbėjosi su latvių atstovu apie vilos apšvietimą. Žvironas pasakė: „Fiodoras Kuznecovas visko turi, o elektros lempučių nėra. Jūsų laikraštis „Pravda“ daug rašo, o ar daug jame tiesos?“
1937.01.07. Ag. „Novinskij“:
„Maždaug metai aš pastebėjau, kad Žvironų šeima su manim elgiasi labai atsargiai, kviečia tik labai rimtos ligos atveju ar konsultacijai. Atsargiai klausinėdamas aš išsiaiškinau, kad jie turėjo nemalonumų: jų šefas oficialiai pareikalavo turėti mažiau reikalų su sovietiniais piliečiais. Tai kilo, dažnai lankantis jų namuose p. Sochinai, kuri misijos vyresnybei pasirodė įtartina.
Žvironai buvo apkaltinti tuo, kad supažindino Sochiną su pulk. Skuču ir tarp jų užsimezgė romanas (...).
Bandymai kalbėtis politinėmis temomis jų namuose davė menkų rezultatų. Gal tik įdomesnis Kazimiero Ivanovičiaus pasakojimas, kad, jam būnant Lietuvoje, gimtajame kaime jis gavo žinių, kad jį seka kaip „nepatikimą asmenį“, prijaučiantį komunizmui. Tai buvo papasakota su didele ironija Lietuvos policijos atžvilgiu. Padaryta prielaida, kad tai turi ryšio su pik Sochinos istorija, nes išaiškėjo, kad ši istorija žinoma Kaune.
Ispanijos įvykiai randa atgarsį jų šeimoje ir apskritai misijoje. Buvo kalbama, kad Kazimieras Ivanovičius daugkartinėse diskusijose šia tema karštai pabrėžia savo simpatijas teisėtai Ispanijos vyriausybei, todėl, kad ji rinkta liaudies ir išreiškia jos valią. Priešingą nuomonę, ginančią fašistų veiksmus, turėjo Skučas, kuris pateisino generolo Franko kariuomenės įsiveržimą į Ispaniją. Deja, visi šie ginčai vyko be manęs, kadangi sutuoktiniai Žvironai ėmėsi priemonių, kad kiti misijos darbuotojai nevaikščiotų pas juos mano vizitų metu. Kazimieras Ivanovičius ne kartą apgailestavo, kad tokiu sunkiu ir atsakingu tarptautinėje plotmėje momentu Lietuvos vyriausybė aiškiai neapibrėžė savo santykių nei su Vokietija, nei su SSRS. Aštrios savitarpio neapykantos su Vokietija periodas praėjo, pasikeitęs į gana pakenčiamus santykius. Požiūris į SSRS, apskritai neblogas, vis dėlto lieka ne visai aiškus. Buvo kalbama apie būsimo karo siaubą Lietuvai, kuri visais atvejais bus didelių įvykių arena. Buvo apgailestaujama, kad Lietuvos vyriausybė neišryškina aiškios orientacijos į SSRS karo atveju (...). Iš kitų misijos darbuotojų aš du kartus aplankiau Valenčių (...) ir du kartus p. Skučą: vieną kartą — jį patį dėl bronchitinio gripo ir antrą kartą — dukrą dėl mažakraujystės ir plaučių tuberkuliozės proceso (...).
Apie tolesnes duomenų gavimo perspektyvas manau, kad, esant tokiai padėčiai, pritraukti sutuoktinius Žvironus darbui ar bandyti gauti kokių nors slaptų žinių kažin ar įmanoma dėl jų atsargumo kalbantis su sovietų piliečiais, taip pat dėl jų mažos kompetencijos ir atsargumo, kurį jiems rodo jų vyresnybė (...). Per juos tik galima žinoti bendras nuotaikas bei misijos darbuotojų, o iš dalies ir Kauno valdančiųjų sluoksnių požiūrį į tarptautinius įvykius.“
Dokumentas be pradžios ir pabaigos:
„Lietuvos misija. Apie ją verta pašnekėti. Baltrušaitis vedęs buvusią Maskvos pirklienę, kurios buvusiame nuosavame pastate ir yra „misija“, susidedanti visų pirma iš Baltrušaičio asmeninio buto. Kiek plačios Baltrušaičio pažintys su aukštaisiais vadais, buvo matyti iš 1936 m. jo surengto priėmimo, kuriame dalyvavo ne mažiau kaip 30 asmenų, turinčių aukštus postus armijos vadovybėje ir Maskvos karinėje apygardoje, (priėmimas baigėsi paryčiui, girtavo). Bagdonas — nespalvinga asmenybė, anksčiau provincijos notaras.
Baltrušaitis garsėja kaip sovietų valdžios draugas ir išoriškai taip elgiasi. Priėmimų pusė „blizganti“: per eilinius pietus korpusui įterpiami žinybiniai priėmimai, kurie sutraukia daug šios kategorijos sovietinių darbuotojų. Lietuvos armijos šventės dieną „šv. Vytauto“ dieną, misijoje surengiamas priėmimas, kur dalyvauja žymiausi Raudonosios armijos atstovai. Bet ar taip iš tikrųjų?
Šalia paties Baltrušaičio reikia paminėti jo žmoną (...), su ja pakalbėjęs, iš karto išgirsi visas korpuso naujienas, ne tik buitinio, bet ir politinio pobūdžio (...) jos dalyvavimas būtinas bet kokiame žymesniame korpuso susibūrime. Simpatijų kryptis — prancūzų ir italų.
Šalia to — intymių draugų rateliai (...), tie asmenys užsisėdi pas Baltrušaitį po oficialaus priėmimo, būna itin intymūs susitikimai.
Toliau. Iki praeitų metų Baltrušaitis su žmona (iš turtingos amerikiečių žydų šeimos) buvo piktų pletkų centras korpuse. Manau, kad klausimas apie Lietuvos misiją ne visai toks aiškus, kokiu jį laiko NKVD. Misijos patarėjas Bagdonas — žmogus iš pažiūros labai tylus, bet vis dėlto labai daug žinantis. Misijoje elgiasi pasyviai (...). Etatinis žvalgybininkas yra antrasis sekretorius Žvironas.“
1938.03. Iš kaltinamojo nuosprendžio H. Sorokai., gim. 1888 m. Šakiuose, gyv. Stalingrado sr., Michailovske, dirb. specialistu kovai su ž. ū. kenkėjais:
„Taip, aš iš tikrųjų 1935 m. lapkričio mėn. buvau Lietuvos konsulato sekretoriaus Bagdono užverbuotas ir sutikau užsiimti šnipinėjimu.“
Pažyma iš bylos (1679):
„Bagdonas misijoje dirba nuo 23 m. Bagdoną demaskuoja areštuotojo L. Mirskij, kurį į SSRS permetė Lietuvos žvalgyba špionažo darbui, parodymai apie tai, kad visą Mirskio gautą šnipinėjimo medžiagą jis perduodavo Bagdonui.“
Neaiškios kilmės dokumentas byloje arch. Nr. 4066:
„15. Lietuva.
1. Labai sunku charakterizuoti tokį reiškinį, kaip nuo 1922 m. nepertraukiamas Lietuvos pasiuntinys Baltrušaitis.
Formali jo gyvenimo pusė pakankamai žinoma. Maskvos universiteto studentas, anksčiau jau žinomas rusų poetas, Balmonto ir Briusovo, Šaliapino ir Mchat’o įkūrėjų draugas, jis siautulingai ir nerūpestingai gyveno Maskvos kabarė ir traktieriuose. Gimė 1872 m., buvo turtingų Maskvos pirklių, prekiavusių cerkvių įranga, Olovianišnikovų namų mokytoju ir vedė šio pirklio dukterį Mariją Ivanovną, su kuria gyvena iki šiol. Po revoliucijos dirbo Liaudies švietimo komisariate, užsienio knygų vertimo skyriuje, kalbėjo, kad trumpam buvo areštuotas VČK. Žmogus labai išsilavinęs, moka daug kalbų, apskritai universalus. Dabar asmeniniuose įpročiuose santūrus: visai nustojo gerti. Lėšų, matyt, turi: plačiai bendrauja ir reguliariai važinėja į užsienį. Sūnus Paryžiuje, Sorbonos universitete, dėsto istoriją.
Išoriniu elgesiu panašus į nusivylusį žmogų, su pašaipa žiūrintį į savo tapimą diplomatu ir į Kauno vyriausybinius sluoksnius. Nelabai gerbia savo kolegas. Su Užsienio reikalų liaudies komisariatu palaiko geriausius santykius. Su manimi mėgo daug ir dažnai kalbėtis abstrakčiomis juridinėmis ir literatūrinėmis temomis. (...) Bet niekada neliečia mūsų statybos klausimų. Pradžioje maniau, kad jis tai daro dėl to, kad turi apsčiai pokalbių su savo daugybe sovietinių pažįstamų. Apmąstęs Baltrušaičio figūrą, išvadas pateikiu dabar.
Pastaraisiais metais labai aktyvus, rengdamas didelius priėmimus sovietų žmonėms. Kviečiamųjų ratas buvo labai didelis, apimantis tiek literatūrinius (pamenu M. Kolcovo, Pilniako, Novikovo-Pribojaus, Nikulino ir istoriko Fridlendo veidus), tiek ir karinius sluoksnius. Kad ir kaip būtų, Baltrušaitis buvo vienintelis diplomatas, kuriam pavyko surengti aukštajam RKKA ešalonui priėmimą savo armijos religinės šventės dieną (vadinamojo šv. Vytauto dieną). Šalia šio plataus rato turėjo mažą savo ratelį, į kurį, mano pastebėjimu, įėjo: Elijava, kompozitorius Prokofjevas, V. Mejerholdas su žmona Z. Raich, Tairovas (iš Kamerinio teatro) su žmona A. Koonen. Ypač artimas su Tairovu, girdėjau, kaip šis kreipėsi į Baltrušaitį „Jurgis“ ir „tu“.
Iš dalykinės pusės Baltrušaičio nepažįstu. Vienintelį kartą, kai per pastaruosius metus teko su juo susidurti (kalba ėjo apie sutarties dėl pakto pratęsimo apiforminimą), jis labai sumaniai paskutiniu momentu išsiderėjo tinkamą formuluotę. Pati savaime tema nebuvo reikšminga, bet „vargšo giminaičio“ tonas, kuriuo Baltrušaitis išprašinėjo formuluotę ir momento pasirinkimas prašymo pateikimui, kai politiškai nebebuvo galima užtrukti nė dienos, apiforminant dokumentą, man tada nepatiko. Be to, negaliu nepaminėti fakto, kad Baltrušaitis daugelį metų laikydamas šalia savęs, pakentė patarėju tokį Rabinovičių (šiuo metu patarėją Londone), kuris kartu su savo žmona (amerikiete) laikėsi visai neslepiamų mums priešiškų pozicijų. Maža sakyti, kad Baltrušaitis jį pakentė, santykiai akivaizdžiai buvo patys geriausi.
Pereinu prie Baltrušaičio, tiksliau — Baltrušaičių poros — santykių su korpusu.
Keletą žodžių pasakysiu apie jau minėtą Mariją Ivanovną Baltrušaitis. Madam Baltrušaitis — jau pagyvenusi dama, tipiška buržuazinė senų laikų rusų dama, protinga ir, matyt, toliaregė, pilna rusiško gudrumo. Kaip kuriozą paminėsiu gandą, kad Baltrušaičiai gyvena Pokrovskio bulvaro name, kuris iki revoliucijos priklausė jos tėvams. Noriu priminti, kad Marija Ivanovna yra mano studijų laikų — amžiaus pradžios — bestuževietės Jelizavetos Djakonovos pusseserė. Apie ją prieš karą buvo išspausdintas didelis „J. D. dienoraštis“. Apie M. I. Baltrušaitis žiūr. šios knygos pabaigoje, kur kalbama apie Djakonovos savižudybės aplinkybes (nelaimingas romanas su kažkokiu prancūzu). Baltrušaitis dalyvavo, ieškant jos lavono.
Smarkiai mėgsta papletkauti, ir tai daro savo iniciatyva. Korpuse M. I. Baltrušaitis yra vienoje iš pirmųjų vietų, nors pagal rangą turėtų užimti 12 ar 13 vietą (po visų pasiuntinių). Ryškus polinkis į itališką ir anglišką orientaciją. Labai globėjiškai elgiasi su Relli pora (...). Paskutiniame susitikime su Marija Ivanovna aš neiškenčiau ir, matydamas, kaip ji pataikauja Relli žmonai, pasakiau apie ją nelabai pagarbiai. Atsakymas buvo: „Ką jūs, ką jūs, A. V., jie tokie malonūs žmonės.“
Mano pastebėjimu, savo santykiuose su korpusu vienodai aktyvūs ir jis, ir ji.
Reziumuodamas galiu padaryti šias išvadas:
Aš nežinau, kokiu laipsniu Baltrušaitis naudojamas NKID (narodnyj komisariat inostrannych del) ir I Vakarų skyriaus diplomatinėje žvalgyboje. Atrodo, kad jo panaudojimo galimybės tokiai žvalgybai būtų labai reikšmingos. Bet trys reiškiniai:
— Baltrušaičio organizuojamų ir palaikomų pažinčių su čionykščiais žmonėmis savarankiškumas,
— jo ypatingas nekalbumas su vidurinės grandies žmonėmis (turiu omenyje save), kurių jam nereikia, ir abejingumas Sąjungoje vykstantiems procesams (kūrimo darbui), pagaliau žymi padėtis, kurią korpuse turi Baltrušaičių pora, žymiai viršijanti jų formalaus rango ribas (kitos Pabaltijo misijos ir nesvajoja apie tokią padėtį)—visa tai kartu su nurodytais smulkiais faktais neduoda galimybės manyti, kad Baltrušaitis yra apie Sąjungoje vykstančius įvykius. Jeigu yra taip, jei visos mano išvados negali būti sugriautos to, kad Baltrušaičio elgesys yra tik dūmų uždanga, tai dabar perorientuoti Baltrušaitį, net įvertinus didžiulį politinį spaudimą, kurį Lietuvai visada gali padaryti sovietų vyriausybė, būtų labai sunku dėl jo solidaus amžiaus ir dėl to, kad Baltrušaičio misija Maskvoje tęsiasi jau 16 metų ir tikriausiai vis tiek greitai pasibaigs.
2. Lietuvos misijoje ilgalaikis sekretorius (12 m.), dabar patarėjas yra Bagdonas. Buvęs rusų teismų valdininkas, rodos, Jekaterinburge (Sverdlovske), Bagdonas turbūt neryški asmenybė, tačiau iš tikrųjų labai gerai žino, kas vyksta korpuse. Manau, kad su juo savo informacija dalijasi Marija Ivanovna Baltrušaitis, kuri su Bagdonu labai draugauja.
Aš neatmetu klausimo jį verbuoti, remdamasis tuo, kad buv. Justicijos ministerijos archyvų nagrinėjimas gali duoti apie Bagdoną jį kompromituojančios dabartinės lietuvių vyriausybės akyse medžiagos.
3. Antrasis sekretorius Žvironas laikosi nuošaliai nuo Baltrušaičio ir Bagdono. Tylus ir užsidaręs. Kasdieniniais misijos reikalais neužsiima. Manau, kad yra Lietuvos saugumo atstovas. Artimiau jo nepažįstu.
4. Karo atašė Skučas, nors ir grubios buožiškos išorės, ne tik labai ryžtingai demonstruoja savo gerus santykius su čionykščiais kariškiais, bet taip pat rėžia sparną apie jų žmonas (pavardes žiūr. skyriuje „Latvija“).
1938.04.19. Ag. „Motorist“:
„Pulkininkas Skučas ir misijos sekretorius Žvironas turi radijo aparatūrą, pirktą iš amerikiečių, per kurią galima pasiklausyti telefono pokalbių. Žvironas šią aparatūrą naudoja.
Mašinoje pulkininkas dažnai kalba, kad prie pasiuntinybės stovi daug seklių, jie visi gerai apsirengę, o prie Lietuvių misijos stovi milicininkas. Kartą, išlipdamas iš mašinos, pulkininkas pasakė esą dar mažai vieno šnipo, tai dar reikia pastatyti milicininką. (...) Pasiuntinio bute viskas dedama ir pakuojama, eina gandas, kad pasiuntinys visai išvažiuoja.
(...) Strigavičius draugauja su Anglijos pasiuntinio vairuotoju, dažnai kartu geria. Strigavičius taip pat draugauja su graikų pasiuntinybės šoferiu ir, atrodo, kartu su juo spekuliuoja.
(...) Kiemsargis savo sūnui Vitiai (14—16 m., be kojos) iš Lietuvos išsirašė fotoaparatą. Aparatą atvežė Žvironas ir, atiduodamas berniukui, kalbėjo, kad fotografuotų ir nuotraukas atneštų jam, jis išmokys gerai ryškinti. Vitia mokosi mokykloje Molčianovskio g-vėje.“
1938.07.04. Ag. „Novinskij“:
„Novinskij su Žvironų šeima nesimatė pusantrų metų ir tik 1938 m. balandį buvo pakviestas kartu su prof. Untilovu pas Evgeniją Petrovną, kuri jau 6 mėn. serga.
Lankydamasis Žvironų šeimoje, Novinskij sužinojo, kad kovo ar balandžio mėn. Lietuvoje išėjo dekretas, panaikinantis misijos sekretoriaus pareigybę, tačiau vietoj šios įvedamos kitos pareigybės. Nepaisant to, Žvironas dar dirba ir gauna algą po senovei. Žvironas ir jo žmona nenori išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos, bijodami, kad materialiai nebus tiek aprūpinti, kaip čia. Tai, kad Žvironas iki šiol dirba, rodo, kad turbūt jis paliktas kitose pareigose. (...)
Pagal tą patį dekretą numatyta, kad turėti diplomatinius postus gali žmonės, ne vyresni kaip 60 metų. Turintys diplomatinį postą gali būti paliekami pareigose iki 62 metų. Baltrušaitis turi 64 metus, ir jo klausimas dar neišspręstas dėl darbo Maskvoje. Šios aplinkybės smarkiai jaudina misijos darbuotojus.“
1938.08.19. Ag. „Motorist“ (1679):
„Lietuvos misijos patarėjas Bagdonas ir karinis atašė Skučas dalyvavo aviacijos šventėje Tušino aerodrome. Grįždami atgal, paėmė į mašiną vengrų karinį atašė.
Kitą dieną aš dalyvavau Skučo ir misijos valdininko Valenčiaus pokalbyje.
Valenčius pasakojo, kad jis per radiją girdėjo apie sovietų aviacijos pasiekimus, apie skrydžius aerodrome ir ypač pažymėjo naikintuvų skrydžius.
Skučas, pabrėždamas gerą šventės organizavimą, pasakė, kad sovietų lakūnai išmoko skraidyti Čekoslovakijoje. Vertindamas aeroplanų savybes, pasakė, kad, pagal dipkorpuso karinių atašė, buvusių aerodrome, kompetentingus atsiliepimus, aeroplanai daugiausia yra pasenusios konstrukcijos. Šiuo atžvilgiu sovietų aviacija atsilieka nuo pirmaujančių kapitalistinių šalių.
Pastaruoju metu Skučas įtemptai studijuoja pramoninį Sovietų Sąjungos žemėlapį, kažką lygina su jo turimais mažo formato žemėlapiais (žiūri pro lupą) ir verčia į lietuvių kalbą žurnalą „Bolševik“. Baigęs darbą, visą šią medžiagą slepia į nedegamą spintą Bagdono kambaryje.
Rugpjūčio 19 vakare Skučas aplankė japonų karo atašė. Praeitą savaitę Skučas aplankė Prancūzų karo atašė pavaduotoją ir estų karinį atašė.“
1938.08.23. Ag. „Motorist“:
„(...) papasakojo, kad jam Skučas pasakojo, kaip Pervaja Meščianskaja gatvėje jį buvo užpuolę (...) Tai dabar jis važinėja tik su mauzeriu.
Pradėjo ruošti dėžes Baltrušaičio daiktams pakrauti, jis lyg ir visai rengiasi išvažiuoti iš Maskvos.
(...) 09.28 aš paklausiau Žvirono, kokie Čekoslovakijos reikalai, skaitau ir nieko nesuprantu. Žvironas atsakė, kad jūsų laikraščiai labai mažai rašo. Karas tikrai bus, jau yra, nes vokiečiai — banditai, ir nereikia jiems pataikauti. Austriją apiplėšė, o čekai pasiryžę visi iki vieno mirti ir nepasiduoti. (...) Valenčius sako: niekšai lenkai, mes siuntėme į Čekoslovakiją sviestą, o lenkai sulaikė (...)“
1938.09.26. Ag. „Motorist“:
„Rugsėjo 26 pasiuntinio Baltrušaičio šoferis Strigavičius pasakojo, kad ryšium su įvykiais Čekoslovakijoje Baltrušaitis labai jaudinasi ir sako, kad šiandien Vokietija praris Čekoslovakiją, o ryt ateis eilė Lietuvai.
3 kategorijos valdininkas, misijos reikalų vedėjas Valenčius, kalbėdamas su manimi apie Čekoslovakijos įvykius ir Lenkijos poziciją, kalbėjo: Lenkija elgiasi iššaukiančiai, būtų gerai, kad bolševikai įkrėstų lenkams, per daug jie didžiuojasi esą nenugalimi.
(...) Žvironas, kalbėdamas apie padėtį Čekoslovakijoje, pasakė, kad viskas baigsis gerai, ir į pastabą, kad Hitleris vis dėlto tapo santūresnis, atsakė, kad anglai vis dėlto važiavo nusilenkti Hitleriui.
Buvo kalba, kad Lietuva, kaip Čekoslovakijos sąjungininkė, turėtų pasipriešinti Vokietijai, tai kai kurie atsakė, kad teks pasitenkinti pagalba tik konservais ir kiauliena.“
1938.08.21. Ag .„Tamara“:
„Buvau pas Nikolajevą, kurios bute gyvena Bagdonas. Kalbėjomės, kad dabar sugaištame daug laiko, nes kur tik nueisi, visur parduotuvėse eilės. Nikolajevą labai gaili, kad Bagdonas nesveikas, nieko negali valgyti (...). Retai pareina pietauti, o vakare grįžta vėlai.
(...) kalbėjausi su ateinančia namų darbininke. Ji nepatenkinta užmokesčiu. (...) Patvirtina, kad pas juos niekas nesilanko, nes ji bijo dėl indų ir jo daiktų, sako, kad jo indai brangūs ir visko pilna, viskas vertinga ir brangu.“
1938.09.10. Ag. „Tamara“:
„Nikolajevu šeima su Bagdonu gyvena labai draugiškai (...) Porą kartų kalbėjau su Nikolajevais apie eiles. Eilės visur, ir viską sunku gauti. Nikolajevas šį pokalbį visada stengiasi nukreipti į kitą temą, o ji, atvirkščiai, stengiasi įtikinti mane ir vyrą, kad anksčiau buvo kortelės ir davė pagal limitą, o dabar sovietų valdžia visiems duoda vienodai, t. y. stengiasi iškelti save prieš sovietų valdžią.“
1938.10.09. Telegrama:
1938.10.09 0 val. 35 min. iš užsienio per Bigosovo stotį į Maskvą traukiniu Nr. 13, vagonas Nr. 1302, 5 vieta nuvažiavo Lietuvos misijos patarėjas L. Bagdonas. Vagone Nr. 1029, 9 vietoje važiavo vokiečių pasiuntinybės darbuotojas Vilhelmas Cerranas.
1938.11.03. Ag. „Motorist“:
„Informatorius klausė Žvirono: kas bus su Lietuva? Sprendžiant iš laikraščių, jos laukia tas pats, kaip ir Čekoslovakijos. Žvironas atsakė, kad nieko nebus. Informatorius paklausė: ar kariausite? Žvironas atsakė, kad nekariausim, ir taip nepaims. Daugiau šia tema nekalbėjo. Misijoje jaučiamas nepasitikėjimas vienas kitu. Tarptautiniais klausimais stengiasi nekalbėti.“
1939.04.14. NKVD pažyma (413):
„Oficialiai pranešta apie Natkevičiaus paskyrimą Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje. Gimė 1893 m. Marijampolės apskr., Balsupių km. Mokėsi Peterburgo universitete, 1916 m. išėjo į kariuomenę. 1918—1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (kapitono lpsn.) 1919—1920 m. — generalinio štabo karininkas, 1919 m. — karinis atašė Latvijoje. 1927 m. baigė Paryžiaus universiteto juridinį fakultetą, 1930 m. gavo teisės daktaro diplomą ir dirbo Lietuvos atstovybės patarėju Paryžiuje. Priklausė „Liaudininkų sąjungai“, kaip šios partijos narys, buvo renkamas į seimą. Liberalių ir liaudininkiškų pažiūrų laikosi ir dabar, nors pastaraisiais metais politiniame gyvenime nedalyvavo. Lietuvių aplinkoje laikomas solidžiu ir taktišku žmogumi, turinčiu šiokį tokį polinkį į išsiblaškiusį pasaulietinį gyvenimą.“
1939 m. balandis. Ag. „Elena“:
„Informatorius iš pokalbio su J. K. Baltrušaičiu sužinojo apie naujo pasiuntinio paskyrimą. Bagdonas pasakė, kad jis gana ribotas, bukokas žmogus.
Baltrušaičio žmona Marija Ivanovna: nepakankamai kultūringas žmogus, kad užimtų tokį aukštą postą. Paprastai kvailokas darys kvailystes, vargu ar laikysis tokios pat draugiškos geros kaimynystės politikos kaip Baltrušaitis.
Natkevičiaus žmona mėgsta linksmintis, nelabai kultūringa, mėgsta teatrą, priėmimus. Bijo, kad Maskvoje jai bus nuobodu. Lengvabūdė, skrajojanti moteris, stengiasi vaizduoti paryžietę.“
Ag. „Elena“:
„M. I. Baltrušaitis: naujasis Lietuvos pasiuntinys tikriausiai atvažiuos vienas be žmonos. Žmona lieka Paryžiuje gydytis. Jie visi labai mėgsta gydytis. Paprasčiausiai ji nenori važiuoti kartu. (...) jei naujasis pasiuntinys važiuoja be žmonos, tai jis lengvai paklius į įdomios moters, pasiųstos NKVD, pinkles.
Baltrušaičiai 18 m. gyvena Maskvoje privačiame bute (tarnaitė Natalija Kulagina). Baltrušaitis laukia sutikimo — atsakymo iš Maskvos apie Natkevičiaus patvirtinimą pasiuntiniu. Patvirtinus jis išvažiuos. Baltrušaitis ketina kažkur dirbti, į pensiją nesiruošia. Laikui bėgant, Baltrušaitis ketina rašyti apie SSRS knygą.“
Ag. „Motorist“:
„Esant Baltrušaičiui, padėtis misijoje buvo normalesnė, kiekvienas dirbo savo darbą, o kai Baltrušaitis baigdavo darbą, baigdavo ir kiti. Atvažiavus Natkevičiui, padėtis pasikeitė. Jis rūpinasi pastato remontu, negavo lėšų. Baltrušaitis buvo blogas šeimininkas, taip sako Natkevičius. Misijos valdininkų aplinka sunki, visi dirba viršvalandžius. Keisti Natkevičiaus, Bagdono ir Žvirono santykiai — tai jie paprastai šnekučiuojasi, tai tartum pirmą kartą mato vienas kitą.
(...) vakar vakare važiavome į Caricyną, o mus persekiojo NKVD „fordikas“. Per tokį važiavimą netekome padangos. Tiems jaunikaičiams buvo daug rūpesčio, jie buvo mus pametę (...)“
1939.06.07. Ag. „Motorist“:
„Misijoje sklinda gandų, kad dabar dirbanti misijos sudėtis keisis. Patarėjas Bagdonas tartum išeis į pensiją, bet kalba, kad jį atšauks taip pat, kaip sekretorių Žvironą.
Šį mėnesį į Lietuvą važiuos Natkevičius, iš pradžių 10 dienų, o vėliau — gydytis į užsienį.“
Žvirono, Lietuvos misijos sekretoriaus, NKVD („Žerech“) išorinio stebėjimo suvestinė (4066):
„1939.07.09, 10 val. 25 min. „Žerech“, Lietuvos misijos pasiuntinys Natkevičius ir patarėjas Bagdonas išvažiavo iš misijos mašina MED 0-43 ir atvažiavo į Nikolino kalną Maskvos upės užupyje, kur nuvažiavo į mišką, išlipo iš mašinos ir Maskvos upėje meškerėmis gaudė žuvį. Kartu su jais gaudė žuvį ir Vokietijos pasiuntinybės darbuotojas Veisė, šveicorius Mait ir pasiuntinio liokajus Hartman.
1939.07.15. 15 val. 30 min. „Zerech“ su pasiuntiniu Natkevičiumi išvažiavo iš misijos ir mašina 1-59 nuvažiavo į Stolešnikovo skersgv., kur Natkevičius užėjo į kailių parduotuvę (...) Po to abu nuvažiavo į užupį prie Maskvos upės, kur gulėjo ant smėlio ir maudėsi.“
1939.09.02. Ag. „Motorist“ (1679):
„Rugpjūčio 24 skaitant apie SSRS ir Vokietijos nepuolimo paktą, man pasirodė labai juokinga padėtis, į kurią pakliuvo anglų ir prancūzų karinės misijos, atvažiavusios į Maskvą sudaryti savitarpio pagalbos sutarties su SSRS, ir aš balsu susijuokiau. Tuo metu prie manęs nepastebimai priėjo misijos patarėjas Bagdonas ir sako: tokios didelės naujienos, o jūs juokiatės! Aš jo paklausiau: štai man aišku, kad sudaryta SSRS ir Vokietijos sutartis, bet visai nesuprantu, ką dabar turi daryti Anglijos ir Prancūzijos atstovai. Bagdonas nusišypsojo ir sako: kas gi jiems liko daryti — nebent tai, kad reikia nusiplėšti antpečius, pasiimti lagaminėlius ir civiliais drabužiais greičiau sprukti iš Maskvos arba laukti iš savo vyriausybių nurodymų ir nusiėmus kepures prašyti sovietų nors ką nors pasirašyti. Toliau Bagdonas man pasakė: žinote, tai toks antausis visai Europai, ar galėjo kas pagalvoti, kad Vokietija ir SSRS pasirašys nepuolimo sutartį?
Bagdono nuotaika pastaruoju metu žymiai pagerėjo.
Šiandien, rugsėjo 2, jis priėjo prie manęs ir sako: ar skaitėte laikraštį? Lenkai su vokiečiais jau mušasi, kalba, kad vokiečių sviediniai ir bombos ne visada sprogsta. Jis paminėjo bombų skaičių, aš nenugirdau, iš kurių 13 nesprogo (...) Jūs nejaučiate, kaip bręsta tarptautiniai įvykiai? Aš štai bijau, pasakė Bagdonas, kad Bronislavo (Strigavičiaus) neišleis iš Lietuvos, nes Lietuvoje paskelbta dalinė mobilizacija. Aš paklausiau Bagdono: kam gi Lietuvai reikia mobilizuotis? Savo neutralitetui ginti,— atsakė Bagdonas.
(...) Bagdonas pranešė, kad pagal duomenis, gautus iš anglų, tarp SSRS ir Vokietijos yra visiškai susitarta pasidalyti įtakos sferomis. Pabaltijo šalis gaus SSRS, Lenkiją — Vokietija.“
1939.10.13. Ag. „Motorist“ (413):
„Pasibaigus Kremliuje Lietuvos delegacijos garbei surengtam banketui, misijos patarėjas Bagdonas papasakojo:
„Aš labai pamalonintas tuo, kad drg. Molotovas pasakė tostą už mano, kaip seniausio maskviečio, sveikatą. Aš šiandien girdėjau gerų ir protingų kalbų bendrai ir Lietuvos klausimu konkrečiai. Aš nuoširdžiai tikiu kiekvienu šiandien ištartu žodžiu. Lietuvai bus padaryta viskas geriausia, ką tik galima padaryti. Mūsų delegacija, kuri neįsivaizdavo, kaip ir kokia tvarka ji bus priimta Kremliuje, buvo nustebinta to paprastumo ir dėmesingumo, kuriuo buvo apgaubta.“
Per derybas Kremliuje, pasitarimuose misijoje Bagdonas, karinis atašė ir pirmasis sekretorius nebuvo įleisti.
Šoferis Strigavičius keikia Natkevičių ir visą lietuvių delegaciją, atvykusią į SSRS. Jis pareiškė norą, kad SSRS paimtų visą Lietuvą. Jis mano, kad Lietuvoje dar labiau suklestės valdininkija ir „dar labiau jodinės ant darbininkų nugarų. “
Po Lietuvos ir SSRS sutarties pasirašymo misija atgijo, dirba daugiau, aptarnaujantis personalas džiaugiasi Vilniaus atgavimu. Visi šneka, kad sumažės bedarbystė, nes daugelis išvažiuos į Vilniaus sritį. Misijos valdininkai tuo klausimu nekalba.“
1939.10.29. Ag. „Motorist“:
„17 val. 30 min. visi susirinko Natkevičiaus priimamajame (...) Natkevičius pasakė kalbą, kalbėjo apie 7 min.: „Išsipildė mūsų troškimas — didžiojo kaimyno dėka mes atgavome Vilnių.“ Po to išgėrėme po taurę šampano.“
1939.11.23. Ag. „Motorist“:
„Išvažiavus Lietuvos delegacijai, Boguševič pasakė: „Lietuvoje dabar ir be karo jaučiami trūkumai kaip karo metu.“
Atvažiavusi iš Lietuvos Natkevičiaus tarnaitė nusakė padėtį: šiuo metu Lietuvoje darbininkų klasė kol kas ponams rodo špygą iš kišenės, bet, laikui bėgant, ją ištrauks ir parodys tiesiai.“
1939.11.13. Ag. „Tamara“ (4066):
„11.11 buvau pas Nikolajevą (...) Aš ją paklausiau apie Suomiją. Nikolajevą pradėjo girti mūsų Raudonąją armiją, mūsų galybę, mūsų tautą, tuoj pat pabrėžė Suomijos silpnumą ir pasakė, kad Sovietų Sąjunga kariauti nenumato ir nekariaus. Kalbant apie SSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, Nikolajevą pasakė, kad tokiu būdu karo atveju SSRS užsitikrino sau užnugario pastiprinimą.“
1939 m. lapkričio mėn. Ag. „Motorist" (413):
„Paklausiau misijos šoferio, kodėl mūsų ponas (Natkevičius.— N. G.) toks išbalęs. „Tu žinai,— sako Strigavičius,— Natkevičius jaudinasi todėl, kad bijo bolševikų. Iki diplomatinio darbo jis buvo armijos kapitonas, vadovavo baudėjų būriui „Geležinis Vilkas“ ir tuo metu sumušė daug komunistų. Štai dabar ir gelsta, ir bąla (...). Jis dabar eis toliau, nes ketina vėl surinkti savo banditų būrį kaip karo metu.“
Aptarnaujantis personalas jį vadina „Manerheimu.“
1939.12.07. Ag. „Motorist“:
Gruodžio 1 Strigavičius man sako: girdėjai per radiją, kad prasidėjo karas su suomiais ir, atrodo, suomiai užpuolė bolševikus, o visi kalba, kad nieko panašaus, suomiai ir nemanė pirmi šaudyti į bolševikus.“ Vakare Strigavičius paklausė Bagdono: kokia suomių padėtis ir kas bus toliau? Bagdonas lakoniškai atsakė: skaitykite, tik įdėmiai, antrą „Pravdos“ puslapį ir patys viską suprasite,— ir daugiau nesikalbėjo.
(...) Šoferis Strigavičius sako: bolševikai už valstiečius ir darbininkus visada užsistos. Kiaulės jie visi, ypač Natkevičius, dabar jie dreba, kad Lietuvoje bolševikai, bet tai tik pradžia, po poros metų ne taip drebės, nuo mūsų slepia, tartum nieko neįvyko (...)“
1940.01.27. Ag. „Motorist“:
„Sausio 26 į Maskvą atvyko karinė lietuvių delegacija — vienas aviacijos generolas ir pulkininkas. Kai mes važiavome iš stoties, šveicorius Boguševičius papasakojo, kad generolas — labai geras žmogus, bet jį sunku apgauti. Kol jis gavo generolo laipsnį, dirbo mechaniku, techniku, dabar jis yra stambus aviakonstruktorius. Jo paskutinės konstrukcijos lėktuvas lietuvių aviacijos gamykloje gaminamas serijiniu būdu.“
1940.02.15 pažyma:
„Natkevičius — užsienio valstybės atstovas, veda žvalgybinį darbą prieš SSRS (...).“
1940.02.25. Ag. „Motorist“:
„(...) Natkevičius paėmė iš Bagdono visą kasą su žiniaraščiais ir nagrinės, kiek kas gavo lietuviškų pinigų ir kur juos keičia į sovietinius. (...) Po to, kai pas Margevičiūtę (Natkevičiaus tarnaitę) pasirodė sovietiniai pinigai, Natkevičius nustojo ja pasitikėti, bijodamas, kad ją papirko misijos darbuotojai (...) Mano nuomone, Natkevičius tikrina Margevičiūtę, ar ji nėra NKVD agentė (...). Raudonosios armijos pergalės suomių fronte varo į neviltį misijos valdininkus. 02.22 Strigavičius vežė Natkevičių į Latvijos misiją, tai pakeliui Natkevičius neištarė nė žodžio, sovietų armijos pergalė taip paveikė, kad mūsų valdžia visai nuleido galvas, latviai irgi labai nelinksmi.“
1940.03.19 NKVD vyr. valdybos pranešimas:
„Pranešame, kad buvęs Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Baltrušaitis (išvažiavo iš SSRS 1939 m. pradžioje) užsiėmė aktyvia žvalgybine veikla. Baltrušaitį demaskuoja suimti užsienio žvalgybų agentai kaip anglų, vokiečių ir lietuvių žvalgybų agentą.“
1940.04.21. Ag. „Motorist“:
„Į mano pastabą apie Lietuvos ministro pirmininko pasakytą kalbą, kad Merkys nors kartą pasakė protingą kalbą, Boguševičius atsiliepė: pasakytum ir tu, jei atsidurtum po sovietų padu (...)“
1940 m. Ag. „Motorist“ (1679):
„Kovo 2 aš atvežiau užsakytus produktus. Užsakymas buvo įvykdytas nepilnai. Boguševičius pakėlė triukšmą, kad jie (jis turėjo omeny aukštesnius misijos valdininkus) gauna didelius atlyginimus, o turguje pirkti nenori, iš mūsų, mažai apmokamų, viską atima. Į šį riksmą susirinko visas misijos personalas, sukėlė didelį triukšmą (...). Bagdonas stovėjo už durų viršutiniame koridoriuje ir viską girdėjo, bet į pokalbį nesikišo.
Kai vežiau Bagdoną ir Valenčių iš Baltarusijos stoties, jie ta tame (apie triukšmą) kalbėjo. Bagdonas liepė Valenčiui tučtuojau likviduoti tokius dalykus.“
1940.05.04. Ag. „Motorist“ (413):
„Balandžio 30 buvo priėmimas, kuriame dalyvavo 3 italai, 4 estai, 4 latviai, 5 vokiečiai (...).
Gegužės 1 atvažiavo Kocinio (latvių pasiuntinio) žmona ir kartu su lietuviais važiavo žiūrėti parado. Kai paklausiau Strigavičiaus, kodėl nevažiavo pats latvių pasiuntinys, Strigavičius atsakė: Kocinis drumsčia Baltijos valstybes, stiprina bloką. Jei anglai ar prancūzai eitų kariauti su bolševikais, tai visos Baltijos valstybės padarytų sukilimą. Kocinis tikriausiai nevažiuoja į paradą, nes bijo žiūrėti į tą ginkluotę, kurią demonstruoja Raudonojoje aikštėje. Jos užtektų visam Pabaltijui.“
1940.05.14. Ag. „Tamara“ (1679):
„Gegužės 10 vakare į kiemo skverelį išėjo Bagdonas. Jis manęs paklausė, ar girdėjau, kad Hitleris peržengė Olandijos ir Belgijos sienas ir kad ten jau karas? Aš atsakiau, kad girdėjau ir kad, mano nuomone, Hitleris neteisus, grobdamas svetimas teritorijas. Bagdonas atsakė: Hitleris daro teisingai, atsižvelgdamas į susidariusią padėtį. Jo vietoje mes darytume tą patį.
Nikolajevą man išaiškino, kodėl Hitleris peržengė šias sienas. Ji pasakė pavyzdį: štai du kambariai, iš vieno į kitą pereiti greičiau, bet tai bus pastebima, o štai jei įeisi į tą kambarį iš trečio, gretimo, tai bus lengviau. Hitleris taip ir daro.“
1940.05.28. Ag. „Motorist“ (413):
„Gegužės 25 ministrą iššaukė į Kremlių. Vakare atvažiavo generolas ir pulkininkas. Jie kartu su ministru ir Bagdonu tarėsi iki 1 val. nakties. Ministras tapo kažkoks išsiblaškęs.“
1940.05.30. „Pravda“:
„Pastaruoju metu buvo keleto kariškių iš sovietų įgulų, išdėstytų sutinkamai su sovietų-lietuvių sutartimi Lietuvos respublikos teritorijoje, dingimo atvejų (...) Užsienio reikalų liaudies komisaras Molotovas per Lietuvos pasiuntinį Maskvoje p. Natkevičių padarė pareiškimą, kuriame sovietų vyriausybės vardu nurodė Lietuvos vyriausybei, kad toks Lietuvos organų elgesys yra provokacinis ir gali sukelti sunkių pasekmių.“
Dingusių kareivių pavardės — Smavgonec, Pisarev, Butajev.“
1940.06.08. Ag. „Motorist“ (413):
„1940.06.07 iš Lietuvos atvažiavo ministras pirmininkas Merkys, generolas leitenantas Rėklaitis ir referentas.
Visą dieną Merkys, Rėklaitis, referentas, Natkevičius, Meškauskas (karinis atašė), Bagdonas, generolas Gustaitis, pulkininkas Lėsauskas ir žurnalistas Kirša tarėsi.
9 val. vakare Merkys ir Natkevičius nuvažiavo į Kremlių, kur buvo 1 val. 55 min.
Strigavičius papasakojo, kad, važiuojant iš Kremliaus, Merkys pasakė, kad reikia telefonu susisiekti su Lietuva, o Natkevičius pasakė, kad geriau pasiųsti telegramą. Bagdonas, niekuo nepasitikėdamas, naktį pats vežė telegramas į telegrafą.
Šiandien, birželio aštuntą, taip pat visą dieną tariasi ir tartum ko laukia. Visų nuotaika surūgusi. Ypač surūgęs Natkevičius.
Strigavičius man pasakė, kad latviai rado savo laikraščiuose, jog sovietų vyriausybė pasakė Merkiui: jei nemokate šeimininkauti, tai mes pas jus padarysime tvarką. Yra gandų, kad Zaskevičius (buvęs karinis atašė Maskvoje) šiuo metu paskirtas Lietuvos genštabo atstovu sovietų klausimu.“
1940.06.10. Ag. „Motorist“:
„Šiandien 5 val. vakare atskrido Urbšys (Lietuvos UR ministras). Strigavičius (vairuotojas) man pasakojo, kad mašinoje Natkevičius kalbėjo Meškauskui, jog „Smetona nepatenkintas“, ir toliau kalbėjosi prancūziškai.“
1940.06.11. Ag. „Motorist“:
„Šiandien viskas tartum nurimo. Tai, ką reikėjo sudeginti — sudegino. Šiandien Natkevičius kaip ir vakar visus paleido į teatrą.
Galima pastebėti, kad Natkevičius ruošiasi išvažiuoti, nes sidabriniai įrankiai, buvę bufete, jau paslėpti.“
1940.06.14. Ag. „Motorist“:
„Šiandien 12 val. dienos Natkevičius važiavo į Kremlių pas drg. Kalininą. Strigavičius papasakojo, kad pas jį buvo neilgai, ir pridūrė: gal ir Natkevičius išlėks iš ministro posto, kaip dauguma Lietuvos ministrų.
Šiandien Urbšys, Rėklaitis, Natkevičius ir Meškauskas vėl posėdžiavo. Korespondentas Kirša buvo blogos nuotaikos. Vaikšto nuleidęs galvą. Visų, o ypač Natkevičiaus ir Bagdono, nuotaika rūgšti.“
1940.06.17. Ag. „Motorist“:
„Šį rytą skaitydami laikraštį „Pravda“, visi darbuotojai keikė buvusią vyriausybę, vadindami juos „žulikais“.
Boguševičius (šveicorius) man pasakojo, kad Lietuvoje sudaryta nauja vyriausybė. Prezidentu, ministru pirmininku ir vidaus reikalų ministru dabar Paleckis — buvęs žurnalistas (...).
Urbšys, atrodo, naujoje vyriausybėje bus ministro pirmininko pavaduotojas. Ryt rytą jis išskrenda į Lietuvą.
Šiandien vaizdas toks: Natkevičius vaikšto visas raudonas su kritusia nuotaika, Bagdonas — mirtinai išblyškęs, o aptarnaujantis personalas — su truputį pakilia nuotaika, išskyrus Mažeiką (kuris yra šaulys).“
1940.06.17—21. Ag. „Motorist“:
„Natkevičius įvedė misijoje griežtą tvarką. Po apsilankymo Kremliuje (gegužės 25) visų nuotaika nukrito. Ėmė dažnai tartis Natkevičius, Bagdonas, generolas Gustaitis ir pulkininkas Lesauskas. (...) Bagdonas stovėjo prie atvirų spintų, kuriose gulėjo supakuoti popieriai. Manau, kad juos ruošėsi sudeginti. Birželio 2 visą dieną posėdžiavo Natkevičiaus kabinete: Natkevičius, Meškauskas (naujas karo atašė, atvykęs į Maskvą gegužės 31), Bagdonas, Gustaitis, pulk. Lesauskas ir korespondentas Kirša.
Natkevičius ir Bagdonas, sužinoję apie prezidento Smetonos pabėgimą į užsienį (birželio 16), buvo be galo susijaudinę ir pasimetę. Natkevičiaus kabinete iki birželio 21 kabojo Smetonos portretas. Virėjos sakė, kad Natkevičius ir jo žmona apverkia Smetoną.
Natkevičius degino bylas, kitas susinešė į savo kabinetą naktį — kai misijos darbuotojai išeidavo į teatrą ar išvažiuodavo už miesto.
Šoferis Strigavičius sako: „Natkevičius, Bagdonas ir kiti (latviai ir estai) kažką tariasi, turbūt nori sprukti iš SSRS į Turkiją ar kažkur į rytus, jie pamažu pakuoja daiktus.“
Šveicoriaus žmona be leidimo išėjo į teatrą, o kai ją vyras apibarė, ji verkdama pasakė: mane madam išleido, aš ir išėjau, o jis, „svoločius“, dar barasi, vis tiek greit jiems bus galas.“
1940.06.19. Ag. „Motorist“:
„18 d. rytą lėktuvu į Lietuvą išskrido Urbšys. Jį lydėjo Natkevičius, Meškauskas ir Bagdonas. Kartu su Urbšiu į Estiją išskrido estų pasiuntinys Rėjus.
Vakar į misiją buvo atvažiavęs latvių pasiuntinys Kocinis. Jo vairuotojas į Strigavičiaus klausimą, ar daug sovietų kariuomenės peržengė Latvijos sieną, atsakė: jei visi peržengusieji būtų ėmę vizas, tai Latvija būtų daug uždirbusi.
Šiandien 9 val. vakaro Natkevičius važiavo į Kremlių. Kai po priėmimo sėdo į mašiną, paklausė Strigavičiaus, ar šis rūko. Tas atsakė, kad nerūko. Strigavičius, komentuodamas pastarųjų dienų Natkevičiaus elgesį, pasakė: „Natkevičius visai pablūdo.“
Apie naująjį Lietuvos prezidentą Paleckį kalbama, kad misijoje ji visi gerai pažįsta, jis 1939 m. du kartus buvo atvažiavęs į Maskvą. Už priešvyriausybines kalbas jis buvo tremiamas į provinciją. Nepaisant to, jo knyga buvo lietuviškų knygų parodoje Maskvoje, už ką jis lyg ir gavo 3000 litų. Strigavičius sako, kad Paleckis mėgsta išgerti.“
1940.06.19 NKVD pranešimas Berijai:
„(...) Agentūros pranešimu, perskaičius „Pravdoje“ pranešimą apie buvusio prezidento Smetonos pabėgimą į užsienį, žemesniųjų misijos darbuotojų nuotaika pakili.
Vadovaujantieji misijos darbuotojai — pasiuntinys Natkevičius ir patarėjai Bagdonas, atvirkščiai, labai susijaudinę ir pasimetę (...) Natkevičius kadaise vadovavo baudžiamajam būriui, žiauriai susidorojančiam su komunistais. Bagdono įsitikinimai kažkur tarp buvusių kadetų ir buržuazinių socialistų, tikriausiai jis pats nežino, kur. Bagdonas ne tik priprato prie Maskvos, bet tiesiog suinteresuotas neišvažiuoti. Gydytojų nuomone, jam tinka sausas Maskvos oras. Jis pabrėžia savo neapykantą lenkams, juos laikydamas vos ne asmeniniais priešais. (...) Suimtieji Mirskij ir Soroka paliudijo, kad špionažo darbe buvo susiję su Bagdonu.“
1940.06.20. Ag. „Motorist“:
„Šį rytą iš Lietuvos atvyko dipkurjeris, niekam apie tai misijoje nepranešęs. Viename kambaryje susirinko pasiuntinys, karo atašė, patarėjas, mašininkė Požeraitė, sekretorius Cerkeliūnas ir misijos reikalų vedėjas, o atvykęs iš Lietuvos dipkurjeris jiems kažką pasakojo. Po to Strigavičiaus žmona man slapčia pasakė, kad SSRS įveda į Lietuvą daug kariuomenės, neva todėl, kad Vokietija ketina pulti SSRS per Lietuvos teritoriją.
Strigavičius pasakojo, kad vakar Natkevičiaus kabineto židinyje matė krūvą pelenų iš sudegintų popierių. Dieną Natkevičius važiavo pas amerikiečius ir latvius. Į misiją dažnai ateina Kirša. Jis per jėgą prisiverčia šypsotis, matyt, kažkuo nepatenkintas. Šiandien visi darbuotojai kažkokioje tylioje būsenoje, nė iš vieno nieko neišgirsi.“
1940.06.27. Ag. „Motorist“:
„Barbora (virėja) man pasakojo, kad Natkevičius labai jaudinasi ir prakaituoja, pastaruoju metu per dieną keičia po dvi poras kojinių ir po trejus baltinius. Ji (Barbora) pareiškė Natkevičiaus žmonai, kad atsisako tuo pat metu būti virėja ir skalbėja.“
1940.06.21. Ag. „Tamara“ (1679):
„Bagdonas namie nakvoja kas antra diena. Pastaruoju metu jis labai pasikeitė, sublogo.
Su Nikolajeva kalbėjau apie Lietuvą, sakau, ten įvyko visa revoliucija, nes iš kalėjimų išleido politinius kalinius, prezidentas pabėgo, o nauja vyriausybė organizavo nemokamą medicinos pagalbą.
Ji tik tiek pasakė, kad ten valdė toks žmogus, kuris kenkė, o dabar pastatė naują, ir bus geriau. Kai aš paliečiau Bagdono atšaukimo į Lietuvą klausimą, ji pasakė, kad jis niekuo dėtas, jis labai mažas žmogus, jį pastatė, jis ir dirba.“
1940.06.26. Ag. „Motorist“ (413):
„Rytą Natkevičius važiavo į stotį sutikti Dekanozovo. Kai sėdo į mašiną, buvo nepatenkintas (...) Strigavičius man pasakė (o jam sakė Boguševičius), kad buvęs karo atašė Zaskevičius išvažiuodamas pasakė Natkevičiui: „Aš su tavim visiškai nesutinku, iš dalies dėl tavo tvarkos, ir išvažiuoju.“
Šiandien, išklausęs radijo pranešimą iš Lietuvos, Strigavičius kalbėjo garaže apie tai, kad teisingai daro nauja Lietuvos vyriausybė, kad šalina iš postų daugumą generolų, ir labai keikėsi. Boguševičius, to neišlaikęs, išbėgo į pastatą.“
1940.06.27. Ag. „456“:
„Birželio 25 d. Mažeika katilinėje degino labai daug popierių. Dūmai rūko nuo 8 iki 11 vakaro. Net misijos darbuotojai buvo priversti apleisti pirmą aukštą.“
1940.06.28. Ag. „Motorist“:
„Natkevičius kalba apie naują tvarką misijoje: „Ilsėkitės, kiek norite ir kada norite, bet kad visada būtų mašina, kad būtų aprūpinta kanceliarija“. Pasakė, kad jam vis tiek, kas vairuos mašiną.
Šiandien per visą buvimo misijoje laiką pirmą kartą Natkevičiaus žmona važiavo į universalinę parduotuvę, anot virėjos Barboros, ji nekenčia sovietinių žmonių.
Vakar Natkevičius su Bagdonu važiavo į užmiestį, į mišką. Ten buvo ir estai. Miške Natkevičius ir Bagdonas apie kažką šnabždėjosi su estais. Tie pasišnabždėjimai taip paveikė Bagdoną, kad jam paliko bloga. (...)
Kai aš užėjau į kanceliariją, Valenčius paklausė, ar aš girdėjau pranešimą, kad Rumunija atiduoda Sovietų Sąjungai Besarabiją. Pasakiau, kad negirdėjau. Jis pridūrė, kad „bolševikai šaunuoliai, laiku susigriebė ir gauna procentus, t. y. Bukoviną.“
Bagdono sesuo ištekėjusi už Skučo, tad jis labai kremtasi, nes Skučo turtą konfiskavo.
1940.07.01. Ag. „Motorist“:
„Šiandien 11 val. 20 min. iš Lietuvos atvyko užsienio reikalų ministras V. Krėvė-Mickevičius, URM Rytų skyr. vedėjas Montvila. Juos pasitiko Natkevičius, Bagdonas, Cerkeliūnas ir Valenčius.
Jokių ypatingų pasirengimų misijoje nebuvo.
Vairuotojas Strigavičius kalba, kad, atvykus buvusiam ministrui Urbšiui, ant langų pakabindavo geras užuolaidas, o šitam — paprastas. Be to, Strigavičius apie susitikimą su Krėve-Mickevičium pasakė: „Na ir meluoja ministrui Natkevičius“ (...)
17 val. iš Lietuvos atskrido Lietuvos karo atašė Meškauskas. Po pietų Krėvė-Mickevičius paklausė Natkevičiaus, kur jis dirbo iki atvykimo į SSRS. į tai Natkevičius atsakė, kad Paryžiuje patarėju. Ir kad jam reikėtų dėl praktikos važiuoti į kokią nors mažą šalį.
Ministras į tai atsiliepė: „Taip, Sovietų Sąjunga dabar mums pirmoje vietoje.“
Dieną ministras ir Natkevičius važiavo į užsienio reikalų komisariatą. Vairuotojas Strigavičius kalba, kad ministras subarė Natkevičių už pasimetimą, pratardamas: „Ko jūs vis bėgiojate, ar ne vis tiek, kur sėsti, iš kairės ar dešinės, sėskit bet kur ir važiuojam.“
Vakare ministras į Kremlių išvažiavo vienas.
Pastebima kažkokia vienoda Natkevičiaus, Bagdono, Cerkeliūno veidų išraiška — nuskriaustųjų ir kartu — su atlaidžia šypsena atvažiavusio ministro adresu.“
1940.07.02. Ag. „Motorist“:
„Vakar Krėvė-Mickevičius buvo Kremliuje priėmime, kuris truko 2 val. 45 min. Šiandien Krėvė-Mickevičius ir Natkevičius važiavo į Žemės ūkio parodą. 6 val. vakare misijoje buvo surengta arbatėlė visiems darbuotojams, nepakvietė tik manęs ir misijos kiemsargio Goriačevo. Visi liko nepatenkinti, nes laukė, kad Krėvė-Mickevičius ką nors pasakys ar paklaus, o jis sėdėjo tylėdamas. Jokių tostų nei kalbų niekas nesakė.
Natkevičius su ministru elgiasi kaip lapė, kalba jam: „Su jumis linksmiau ir ramiau.“ Kai sėdo į mašiną važiuoti į stotį, ministras pasakė Natkevičiui: „Reikia ką nors duoti tam žmogui“ (jis turėjo omenyje šveicorių Boguševičių, kuris visą laiką patarnavo). Natkevičius į tai atsakė: „O kam? jis toks pat valdininkas, kaip ir mes.“
Vakare 23 val. 05 min. Krėvė-Mickevičius ir Montvila išvažiavo į Lietuvą. (...)
Mažeikos kambaryje aš radau du laiškus, kuriuos ir pridedu (...)“
1940.07.08. Ag. „Motorist“:
„Šiandien į Charbiną išvažiavo lietuvių konsulas, 7 liepos kažkokiu reikalu atvažiavęs į misiją.
Strigavičius pasakė, kad greit Maskvoje nebus misijos, o tik konsulatas, ir pridūrė, kad tai tik gandai.
Bagdonas ruošiasi išvykti ir stengiasi tai daryti nepastebimai.
(...) Misijos darbuotojų pokalbių negirdėjau, ir man rodosi, kad apskritai jie prie manęs nesikalba.“
1940.07.10. Ag. „Motorist“ (1679):
„Strigavičius be nuotaikos ir labai smarkiai keikia Natkevičių. Kai paklausiau, kodėl jis nepatenkintas, Strigavičius atsakė: „Tu supranti, viskas žlunga. Aš negaliu pranešti, kur reikia, kad jie naktimis degina įvairius popierius.“ (...) „Mūsų Manerheimas (taip tarpusavyje aptarnaujantis personalas vadina Natkevičių, kadangi jis tarnavo baudžiamajame batalione) važinėja pas latvius ir kartu geria šampaną. Manau, kad buvęs premjeras Merkys ir užsienio reikalų ministras Urbšys pasakė Natkevičiui apie tai, kad jis — jau ne ministras, todėl jis naująjį viceministrą Krėvę-Mickevičių pavaišino tik arbata.“
Strigavičius keletą kartų užsiminė, kad Natkevičius, Bagdonas ir kiti ruošiasi iš SSRS bėgti į Turkiją ar kur nors į rytus. Jie pamažu jau dedasi daiktus.
Šį vakarą Natkevičius visus išleido į teatrą, misijoje liko tik virėja Barboba ir šveicoriaus žmona. To niekada nebūdavo. Matyt, Natkevičius ir jo kompanija (turiu omeny Čerkeliūnaitę ir Požėrą) vėl degins popierius.“
1940.07.11. Ag. „Motorist“ (413):
„Šiandien tartum visi nurimo. Tai, ką reikėjo sudeginti — sudegino. Šiandien, kaip ir vakar, Natkevičius visus išleido į teatrą. Galima pastebėti, kad Natkevičius ruošiasi išvažiuoti, nes sidabrinius įrankius, esančius bufete, jau paslėpė.“
1940.07.18. Ag. „Mototrist“:
„Šįryt iš Lietuvos atvažiavo Bagdonas. Iš paviršiaus nuotaika linksma, bet jaučiama, kad kažkuo susirūpinęs.
Atvykus Bagdonui, Natkevičiaus žmona tapo labai išblyškusi. Matyt, Bagdonas jai kažką papasakojo apie įvykius Lietuvoje. Bagdonas viską išsinešė iš savo kabineto, liko tik knygos.“
1940.07.25. Ag. „Tamara“:
„Liepos 23 buvo atėjusi Nikolajevą. Aš kelis kartus priminiau Bagdoną, ar sveikas ir panašiai, ji iš viso nekalbėjo šiuo klausimu, o po to staiga su šypsena pasakė: „Jūs žinote, dabar Lietuva sovietinė, ir Leopold Michailovič irgi mūsų, sovietinis, pilietis.“ Po to galų gale ji pasakė, kad Bagdonas važiavo į Lietuvą tartum balsuoti.“
1940.07.25. Ag. „Motorist“:
„Šįryt iš Lietuvos grįžo reikalų vedėjas Valenčius. Natkevičiaus žmona visą dieną verkia, matyt, Valenčius jai pranešė nemalonią naujieną.
(...) Boguševičius su žmona, Strigavičius su žmona, virėja Barbora ir Natkevičiaus žmona ruošiasi važiuoti į Lietuvą.
Atėjęs į misiją, graikų misijos vairuotojas Kastaki labai jaudinosi, kad sulaikė Lantovą.
Boguševičius pasakoja, kad kai jis paklausė Bagdono, ką daryti su raudona vėliava, kabinti ar ne, Bagdonas pasakė, kad visų pirma jos mes neturime, o antra, kai reikės, Barkovas pats tai padarys.“
1940.08.09. Ag. „Motorist“:
„Šiandien, rugpjūčio 9, į misiją kartu su kažkokiu man nežinomu žmogumi atvažiavo einantis Lietuvos prezidento pareigas Paleckis.
Sušaukė mitingą, kuriame kalbėjo Strigavičius, Valenčius ir kt. Aš mitinge nebuvau, bet Strigavičius man pasakojo, kad jis savo kalboje papasakojo apie tvarką, kurią buvo įvedęs Natkevičius, apie tai, kad Natkevičius jį vadino „raudonuoju“, perkėlė į rūsį. Visa tai Paleckis lyg ir užsirašė į bloknotą. Bet jam kalbėti neleido Valenčius ir Čerkeliūnas. Paleckis irgi nepalankiai atsiliepė apie Natkevičių.
Dieną iš Kauno atėjo telegrama su pasiūlymu ruoštis reikalų likvidacijai. Pasiruošimo likvidacijai terminus nurodys UR liaudies komisariatas.“
1940.08.30. Telegrama iš Kauno į Maskvą, NKVD, drg. Kabulovui:
„Rugpjūčio 29 traukiniu Nr. 2 Vilniaus kryptimi Jūsų priklausomybei siunčiamas areštuotasis Leopold Bagdonas. Prašome sutikti stotyje (...)“ Byla — formuliaras, užvesta 1932.08.06, atnaujinta 1937.05., 1940.09.06 perduota tardymo skyriui.
1940.12.04. LTSR vidaus reikalų komisariato raštas Nr. 377 SSRS NKVD I specskyriaus viršininkui (4066):
„Yra tikrinamas Žvironas Kazys Ivanovič, gim. 1904 m. Utenos apskr. Užpalių km. Dirba Kaune, Maisto pramonės liaudies komisariate, plano skyr. referentu.
Mūsų turimais duomenimis, K. I. Žvironas iki 1924 m. mokėsi Panevėžio m. gimnazijoje.
1924—26 m. dirbo URM kanceliarijoje Kaune.
Nuo 1926 m. iki 1928 m. buvo Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje vyriausiuoju sekretoriumi. 1928—1939 m. — ten pat, sekretoriato vedėju. 1939 m. atšauktas ir iki 1940 m. buvo vicekonsulu Kaune.“
1941.01.16. Pažyma apie Žvironą K. I.:
„(...) vaikystėje buvo piemeniu. Netoli Kauno gyveno 5 broliai ir tėvas, turėjęs ž. ū. fermą.
Žvironas baigė Kauno gimnaziją, neakivaizdžiai mokėsi universiteto teisės fakultete, bet nebaigė, nes buvo pašalintas už nepažangumą. Mėgsta sportą, šachmatus, azartiškas lošėjas kortomis, fotomėgėjas.
Blogai kalba rusiškai, bet gerai supranta. Pagal prigimtį — tylenis, užsidaręs.
Jo žmona — Bobrovskaja Jevgenija Petrovna, gim. Roslavlyje, buv. Smolensko gub., baigė moterų gimnaziją. Į Lietuvą išvažiavo 1918 m.
Žvironas dirbo misijoje nuo 1926 iki 1939 m.
Be antrojo sekretoriaus techninio darbo, į jo pareigas įėjo politinių emigrantų, gyvenančių SSRS, stebėjimas (...). Atvykus į Maskvą karo atašė Skučui (1934 m.), Žvirono žvalgybinis darbas suaktyvėjo. Agentūros pranešimu, jis tapo konspiratyvesnis (...) Maskvoje Žvironas su žmona turėjo daug pažįstamų sovietų piliečių. Dažnai susitikinėdavo su kitų diplomatinių atstovybių darbuotojais. Atostogauti važiuodavo į Prancūziją ir Vokietiją.
Atsižvelgiant į tai, Žvironą ir jo žmoną būtina paimti į aktyvų agentūrinį apdorojimą.“
1941.06.16. NKGB LTSR liaudies komisaro Gladkovo nutarimas areštui (413):
„Aš, LTSR VSLK 2 skyr. KRO viršininkas vyr. leit. Fuks, išnagrinėjęs gautą medžiagą apie Vlado Natkevičiaus, s. Juozo, gim. 1893 m., nusikalstamą veiklą, įvertindamas, kad Natkevičius V. yra socialiai pavojingas elementas, nutariau Natkevičių V. J., gyv. Kaune, Poškos 3—3, dirbantį Valstybės draudimo valdyboje, suimti (orderis areštui Nr. 10373).
Areštuotojo Natkevičiaus šeimą, susidedančią iš dviejų asmenų — žmonos Natkevičienės Gražinos, Juozo, gim. 1914 m., ir dukters Natkevičiūtės Beatričės, Vlado, gim. 1939 m., kaip socialiai pavojingą, ištremti už LTSR ribų.“
Iš ag. „Arnold“ pranešimo (1679):
„(...) Natkevičius pasakė: „Smetoną ir Urbšį aš savo laiku perspėjau, kad SSRS aneksuos Lietuvą, bet jie nenorėjo man tikėti.“
1950.03.07. Pranešimas (4066):
„Visiems LTSR MGB apskr. skyrių viršininkams. Lietuvos TSR MGB ieško buv. Lietuvos (buržuazinės) diplomatinės misijos Maskvoje antrojo sekretoriaus Žvirono K. I. ir jo žmonos Zvironienės J. P.“
1951 m. sausio 18 d. operatyvinė byla Nr. 4066 perduota į archyvą amžinam saugojimui. Jos išvadoje nurodyta:
„Vokiečių okupacijos laikais Žvironas dirbo ir kartu su šeima gyveno Kaune, o vokiečiams traukiantis iš LTSR, pabėgo kartu su jais į užsienį, ką liudija agentūriniai duomenys ir objekto žmonos parodymai.
Šiuo metu žmona Žvironis-Žvironienė J. P. gyvena kartu su vaikais nuosavame name Kaune ir yra sekama pagal agentūrinę bylą Nr. 1066.“
L. Bagdono operatyvinė byla Nr. 1679 užbaigta 1944 m. kovo 13 d. NKGB pažyma, kurioje nuordyta, kad „Bagdonas 1940 m. buvo areštuotas ir laikomas SSRS NKVD tardymo dalyje.“ Pažymoje esantis antspaudas skelbia: „1944.03.28 NKVD—NKGV Lietuvos SSR kartotekoje žinių nėra“.
V. Natkevičiaus operatyvinė byla Nr. 413 užbaigta 1955 m. išvada: „1941 m. Natkevičius buvo ruošiamas areštui, bet ryšium su fašistinės Vokietijos užpuolimu areštuotas nebuvo. I KGB skyr. duomenimis, šiuo metu gyvena Vakarų Vokietijoje.“
J. Baltrušaitis mirė 1944.01.03 Paryžiuje ir, išvengęs KGB persekiojimų, ilsisi Monruž kapinėse. Viename savo laiškų jis rašė:
„(...) žmogus kaip smėlio sala greitoje upėje. Kiekviena valanda nuneša po smiltelę ir per savaitę nuplauna viską.“
Šitie išlikę užrašai tebūnie nors menkas paminklas seniai išėjusiems iš mūsų Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos kūrėjams.
Nijolė GAŠKAITĖ
ATITAISYMAI
„Laisvės kovų archyvo“ 3—4 nr. B. Ulevičiaus straipsnyje „Tauro apygardos istorijos apžvalga“ pasitaikė netikslumų.
17-ame psl. 1-oje skiltyje paskutinę eilutę skaityti: „V. Bindžiūnas-Rickus, būrininku — A.“, 2-oje skiltyje 20—21 eilutę nuo viršaus skaityti: „leitenantas Bronius Abromavičius-Abromaitis-Spyglys“.; 22-ame psl. 1-oje skiltyje 5 eilutę iš apačios skaityti: „pyliavų ir prievolių surinkimo pa-“; 28-ame psl. parašą po nuotrauka skaityti: „Tauro apygardos štabo pareigūnai. 1946 m. vasara- Iš kairės: A. Ratkelis-Oželis, A. Baltūsis-2vejys, V. Gavėnas-Vampyras, A-Vabalas-Gediminas, J. Pileckis-Šarūnas, vadas Stepulevičius-Mindaugas“; 36-ame psl. 1-oje skiltyje 19—20 eilutę iš apačios skaityti: „dėl susidariusios nenormalios padėties rinktinėje“ Vampyras buvo iš pa-“; toje pačio je skiltyje 8 eilutę iš viršaus skaityti: „valsčiaus Menkupių kaime kareiviai“; 2-oje skiltyje 4 eilutę skaityti: „pasidavė partizanas J. Bervingė-“; 37-ame psl. 2-oje skiltyje 5 eilutę iš viršaus skaityti: „Balsiu-Dobilu ir Pranu Žaldariu-Šapalu.“, 18 eilutę iš apačios skaityti: „ko į susitikimo vieta Liubavo vals-“;
Skyrelyje „Istorijos kurjeris“ priešpaskutinę eilutę skaityti: „1951 m. vasario 2 d. Sakių raj. žuvo Tauro apygardos vadas Vincas“.
Atsiprašome skaitytojų.
