Partizanai: istorija ir dabartis

PARTIZANO DZŪKO DIENORAŠTIS

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Dienoraščio autorius Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Ten baigė gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais įstojo į Kauno Universiteto medicinos fakultetą. Baigęs I-ą kursą, 1944 m. balandžio mėn. įstojo į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Lietuvių Vietinę rinktinę. 1944 m. gegužės mėn., vokiečių okupacinei valdžiai išformavus rinktinę, buvo išvežtas į Čekoslovakiją, vokiečių aerodromų apsaugai. 1945 m. gegužės mėn. 15 d., kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko Raudonosios Armijos nelaisvėn. Perėjęs kelis belaisvių lagerius Rytų Europoje, Ukrainos anglies šachtas, 1946 m. rudenį parsigavo į Lietuvą. 1946 m. lapkričio 1 d. įstojo į partizanų gretas. Pradžioje veikė Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupėje (vadas — Vaclovas Voveris — Žaibas) eiliniu partizanu. 1947 m. į Sibirą ištremiama motina, šeimos turtas konfiskuojamas.

Tolesnis L. Baliukevičiaus — partizano Dzūko kelias atsispindi įvairiuose dokumentuose. Čia juos ir pateikiame.

L. Baliukevičius-Dzūkas, dienoraščio autorius

Paskyrimai į organizacinių vienetų sudėtis ir pareigos:

1947.02.01. Gel. Vilko gr. Štabo viršininku ir spaudos ir Informacijos srities viršininku (Sp. ir Inf. sr. v.).

1947.09.15. Dainavos apygardos Štabo adjutantu.

1948.08.01. Šalia Apyg. Stabo adjutanto pareigų eiti Sp. ir Inf. sr. viršininko pareigas.

1949.05.19. Dainavos apygardos vadu ir laikinai eiti P. Kazimieraičio rinktinės vado pareigas šalia tiesioginių pareigų.

Dalyvavimas kautynėse bei susirėmimuose.

1946.09.04. Daugų valsč. Rimėnų km. suruoštose pasalose nukautas 1 istrebitelis ir I sužeistas. Žuvo 1 partizanas ir 1 sužeistas.

1946.11.14. Daugų valsč. Rokatanskų km. suruoštose pasalose nukauta 13 MVD-istų ir 5 istrebiteliai. Žuvo 1 partizanas ir 3 lengvai sužeisti.

1947.01.03. Alytus-Daugai plento ruože, Gedimino miške nupjauta 2,5 km telefono stulpų, sunaikinti 2 sunkvežimiai, 1 lengvoji mašina ir nukautas 1 priešo karininkas.

1947.06.    Daugų valsč. Čižiūnų km. susidūrimas su priešu jam apsupant gyvenamą namą. Nei partizanai, nei priešai nuostolių neturėjo.

1947.06.    Butrimonių valsč. Pivašiūnų bažnytkaimyje nuginkluota 4 raudonarmiečiai ir 1 leitenantas.

1947.09.20. Daugų valsč. Siukščiakalnio km. suruoštose pasalose nukauti 6 stribai.

Atžymėjimai, pakėlimai į aukštesnius laipsnius:

1948 m. Apygardos vado pakeltas į puskarininkio laipsnį.

1949.02.16. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pakeltas į Partizanų leitenanto laipsnį.

(Parengta pagal „Laisvės kovotojo partizano Tėvynei pareigų ėjimo lapą“, Dzūko užpildytą 1949.06.17)

(LTSR VSK archyvas. F. 3. B. 44618. L. 81—83.)

1949.12.24. Pietų Lietuvos Srities Vado Dainavos apygardos vadas Dzūkas apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.

(LTSR VSK archyvas. F. 3. B. 4418. T. 9. L. 122.)

1950.01.10. Pietų Lietuvos Srities Vado apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.

(LTSR VSK archyvas. F. archyvas. F. 3. T. 12. L. 3.1

Dzūkas žuvo 1950 metų birželio 24 d. Dainavos apygardos štabo bunkeryje. Apie tai liudija pateikiama ataskaita:

SSSR MGB pirmininko pavaduotojui pulk. d. Leonovui

Pranešu, kad 1950.06.24, 2.15 vai. nakties operatyvinė grupė likvidavo Dainavos apygardos štabo vadovybę.

Duomenys operatyviai gauti iš Varėnos MGB agento Vasario (Vasaris— Kazys Kalanta—Aidas).

Likviduoti: 1. Dainavos apygardos vadas Dzūkas,

2.    Jo adjutantas Augustinas Babrauskas—Švendrys,

3.    Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis— Špokas.

Jie laikinai slėpėsi bunkeryje, pereinant į kitą partizanų dalinį.

4.    Užmuštas eilinis Juozapavičiaus tėvūnijos partizanas Antanas Kokniavičius—Švedrys, saugojęs priėjimą prie bunkerio. Likviduotas ag. Vasario asmeniškai, vedant operatyvinę grupę.

Operacija vyko nakties metu, sudėtingomis sąlygomis, Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių susidūrime. Operacijai vadovavo (...) papulk. Vukalov (...) (vertimas iš rusų k.).

(LTSR VSK archyvas. Operatyv. b. f. B. 7682. T. 2. D. 1. L. 67.)

Ištrauka iš LLKS Pietų Lietuvos Srities vado Įsakymo Nr. 18. 1950.07.12.

Rikiuotės sritis

1. Birželio 23 d. užpuolus priešui slėptuvėje, didvyriškai žuvo DApV ltn. Dzūkas.

Pagr.: DAp įsak. Nr. 1 1950.06.27 ir SRn V pranešimas 1950.06.28.

(LTSR VSK archyvas. Operatyv. b. f. B. 6860. T. 3. L. 17.) Ištrauka iš LLKS Tarybos Prezidiumo X sekcijos 1950.12.04 nutarimas

Nr. 4.

/.../ atžymėti: Laisvės Kovos Kryžiumi I laipsnio —

1. Prt.. Dzūkas (N — Dap V).

Vanagas      Mykolaitis
LXV              LX narys

(Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Arch. dokumentų rinkinys.)

L. Baliukevičiui buvo lemta gyventi nepaprastai tragišku mūsų istorijos metu. Sunkūs išbandymai, užgriuvę Tėvynę, parodė brandžią L. Baliukevičiaus pilietinę sąmonę. Jis nesvyruodamas pasitiko lemties skirtus išbandymus ir atsidavė pasiaukojančiam tarnavimui Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo labui, šį tikslą vertindamas labiau už savo gyvenimą.

Dienoraštyje iškyla tragiška idealisto asmenybė, žinanti artėjančią savo lemtį — žūtį, ir pasiruošusi jai. Tai ir asmeninės tragedijos dokumentas, tačiau atspindintis autoriaus ypatingą dvasinę savybę — regėdamas vis labiau materialiai ir dvasiškai senkančią Tėvynę, jis nedvejoja, o pasilieka prie savo bekompromisinės pozicijos — nesitraukti. Tokias pat moralines aukštumas išlaiko ir jo artimi kovos draugai, kurių mirtį autorius skaudžiai išgyvena. L. Baliukevičius—Dzūkas liko ištikimas sau ir duotai Lietuvos partizano priesaikai — gyvas priešui į rankas nepasidavė.

Trumpas, bet heroiškas Dzūko gyvenimas ir jo auka Tėvynei, tai autentiškas patriotizmo pavyzdys jaunajam piliečiui atgimusioje Lietuvoje.

Publikuojamas dienoraštis apima vienus partizanų gyvenimo metus — nuo 1948 m. birželio mėn. iki 1949 m. birželio mėn. Tai yra svarbus istorinis liudijimas apie Dzūkijos partizanų veiklą nepaprastai sunkiomis ginkluoto pogrindžio sąlygomis. Dienoraštyje atsispindi Dainavos apygardos partizanų vadovybės pastangos išlaikyti ir sustiprinti pogrindinę organizaciją, partizanų santykius su gyventojais, priešo žiaurumą ir klastą.

Rengėjai įsitikinę, kad šis dokumentas bus reikšmingas indėlis tiriant pokario rezistencijos istoriją.

Suprasdami ir visa tai įvertindami, išdrįsome nusižengti autoriaus valiai — neskelbti dienoraščio viešai, o perduoti broliui Kostui.

Dzūko brolis Kostas, kuriam buvo skirtas šis dienoraštis, žuvo 1951 m. vasario 16 d. eidamas PLsr. partizanų vis. dalies viršininko pareigas.

Kartu su dienoraščiu publikuojami dar keli dokumentai: Dainavos apygardos štabo (Dzūko ir Vaišvilko — Miko Babrausko, g. 1924 m.— ž. 1950 m.) ataskaitos vyr. vadovybei, kuriuose detaliai analizuojama padėtis Dzūkijoje. Tai pirmosios tokio pobūdžio ataskaitos, kurias pavyko rasti. Kelia pagarbą blaivus problemų suvokimas, sprendimų paieškos.

Manome, kad šios ataskaitos paryškins partizano Dzūko asmenybę, t. p. suteiks vertingos medžiagos specialistams apie Dainavos apygardos štabo veiklą.

Parengė Algis KAŠĖTA

Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.

Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. O jeigu mūsų Lietuvai būtų skirta vergijai tęstis, tada lai jis nepabūgsta sunkios savo dalios, bet, priešingai, aš jam linkiu galingos dvasinės stiprybės.

Partizaniškas su Dievu!
D z ū k a s

Rašyta bunkeryje 1949.IV.24, 6 val. 20 min. Bunkeryje buvo Vanagas — A. Ramanauskas, Vieversys — Julius Karpis, Guoba — Vaclovas Petrauskas ir Viesulas— Vitalijus Kuzmickas.

1948 METAI

Birželio mėn. 23 d.

Prieš keletą dienų gavau iš brolio laišką... Jis... pažadėjo atvažiuoti, bet dabar aš pradedu bijoti dėl jo. O jeigu jį čia, kaime, kas atpažins? Jeigu sučiups rusai ar istrebiteliai?..

Kaip pasikeitė gyvenimas. Prisimenu, kaip mes visi dar namie gyvenom... turėjom, ko tik norėjom. Karas ir rusai sunaikino viską. Dabar mes tik benamiai kampininkai. Aš turiu nuosavybėje automatą ir pistoletą, nuo kurio niekad nesiskiriu, brolis— keletą knygų svetimame kambaryje, vargšė mama ir dėdė—Urale. Visiškai pagal partizanų dainą:

„Tu Urale, motinėle,

Tėvas jau šaltuos kapuos...“

Vakar pas mus buvo Vytas, Nemunas ir Genys. Aiškinomės jų nesusipratimus...

...Jau antra diena klausom Miko nupirkto radijo / Mikas—Audrūnas, Vaišvilkas. R. / Kol kas veikia neblogai. Nepaprastai sunku klausyti Ankaros. Barškėjimas, tarškėjimas daro klausymą sunkų.

Ruošiamės leisti laikraštėlį. Vedamasis bus mano, parašytas prieš mėnesį laiko. / Minimas laikraštėlis — „Laisvės varpas“, Dainavos apygardos organas. R. / Popieriaus jau labai nedaug turime. Žaibą prašėme, kad atsiųstų, bet apie tą nieko negirdėti. Jo, Rugio ir Vanago laukiam kiekvieną dieną pasirodant.

Šiandien ūkanota diena ir tarpais lyja. Savo dienoraštį rašau senoje „žvyrduobėje“. Kažkur girdėti piemenų dainavimas. Dainuoja partizanišką / prt. Vilko / dainą. Tą dainą pirmą kartą išgirdau pavasarį prie Nemuno, vykdamas pas Ąžuolį / 1947 m. balandžio mėn. R./Iš tada ėjusių šiandien jau nėra Jūrininko, Gandro, Vaitkaus, Ąžuolaičio, Pakšto.

Pas Ąžuolį įvyko pirmas didžiulis /?/ Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Atmintinos dienos Punios šile— „šaulių salėj“ / taip buvo vadinamas bunkeris, kuriame mes posėdžiavom. / Tada mes tris dienas vis vakarais susirinkdavome į tą bunkerį. Čia buvo ir daugiau pažįstamų: Klevas /Subačius/, Aras /Petrauskas/, na ir pats Ąžuolis. Pas Ąžuolį jautėmės kaip pas tikrą vadą. Mes visi tikom vadintis jo vaikais. Nuo to laiko, kai aš jį mačiau Alytuje, jis buvo žymiai pasenęs. Turbūt, kad su barzda. Rankas buvo apsibintavęs. Sako, egzemą turėjęs. Gandras vėliau man pasakojo/jau po Ąžuolio žuvimo/, kad Ąžuolis mane pažino dar iš ankstesnių laikų.

Nuo to laiko jau metai praslinko. Dabar ten Tėvukas sėkmingai tvarkosi. Tik tų žuvimų, žuvimų... Bet kur jų nėra!?

Lygiai prieš trejus metus — 1945 m. vasarą — sėdėjau belaisvių lageryje, Brno mieste. Ir vis tik nors tai buvo ir belaisvių lageris, bet aš ten buvau įsitaisęs kaip namie. Žinoma, tik lagerio negalima lyginti su namais. Maistas ten buvo puikus, nes aš buvau vyriausia galva maisto aprūpinime:    prižiūrėjau gal penkias

virtuves. Bet ten trūko laisvės, ir dėl to trūko visko. Kaip šiandien atsimenu, kaip dažnai sėdėdavau prie spygliuotos lagerio tvoros ir godžiai žiūrėjau į gatvėje vykstantį laisvą gyvenimą. Tada pro mano akis praslinkdavo gražiai, elegantiškai apsivilkę čekai, čekės, jaunos merginos... Ir krūtinėje kažkas virdavo. Kildavo nepaprastas ilgesys tėvynės, pažįstamų vietų, draugų, merginų. Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo! Prieš mūsų lagerį stovėjo keli dideli namai. Juose buvo pilna gyventojų. Pirmame aukšte gyveno graži mergina, ir aš dažnai per tvorą žiūrėdavau į jos langą. Mūsų akys dažnai susitikdavo. Bet argi čekaitei gali rūpėti kažkoks balta jūrininko uniforma apsivilkęs belaisvis?

Niekas negali įsivaizduoti, kaip yra brangi laisvė belaisviui. Visos mūsų kalbos sukdavosi tik apie tai. Mes tiesiog fantazuodavom.

Tada mes patekom į lagerį apie 12, o gal ir daugiau lietuvių. Mūsų didžiausiai laimei, visi patekome į virtuvę iš pat pirmos dienos. O aš tapau net „viršininku“. Tad ir mūsų būklė buvo nepalyginamai geresnė negu visų kitų belaisvių. Tačiau vokiečiams buvo blogai. Kokios jų eilės stovėdavo ties mūsų virtuvėmis ir prašydavo duonos! Nieko daugiau, tik duonos. Už tai galėjai gauti laikrodžius, fotoaparatus, auksinius žiedus ir t. t. Išdidieji vokiečių karininkai pasidarė tokie maži prie mūsų virtuvės po to, kai pabadavo keletą dienų.

Tame lageryje išbuvau apie tris mėnesius. Paskiau mus iškėlė į svetimšalių lagerį. Ten buvo jau blogiau. Susitikom tokį K. ir dar vieną lietuvį, kuris jau buvo spėjęs pamiršti lietuvių kalbą. Bet, pabuvęs su mumis, vėl pradėjo kaip reikiant kalbėti.

Paskiau išvažiavom į Vengriją, Budapeštą. Lageris buvo pilnas bjaurių rusų, su kuriais mes niekaip negalėjome sugyventi. Lageris stovėjo ant Dunojaus kranto.

Dar vėliau kelionė ant vagono stogo per visą Vengriją, Rumuniją, Moldaviją...

Jei kada turėsiu ūpo, būtinai reikėtų aprašyti visą tą kelionę.

Šiandien užteks rašyti. Reikia tiesti anteną ir klausyti radijo.

Birželio mėn. 24 d.

Bjaurus lietus, kuris jau tęsiasi antra diena, pagadino man visai nuotaiką. Mūsų bunkeris padarytas senose žvyriaus duobėse ir ant lubų uždėtas nedidelis sluoksnis žemių. Dabar, kada pradėjo lyti, pro šitas lubas kaip pro rėtį vanduo varva ant mūsų galvų, „lovų“, popierių. Ant antrame „aukšte“ esančios lovos išdėstom visas šeimininkų pietums atneštas lėkštes, puodelius, bliūdelius. Pamažu sušlampa visos lubos, nuplyšta popierius. Apie 1 vai. naktį nukraustau pagalves ir antklodes į pirmą „aukštą“.

Tačiau bunkeryje „gražiau“ pasidarė, kai apie 2 val. nakties į bunkerį įvirto šlapi Rugys, Šarūnas ir Bevardis. Žaibas neatėjo. Jo kol kas niekur negalima surasti. Šiaip taip sulaukėm ryto. Aš nemiegojau: užleidau vietą atvykusiems. Šiandien bunkeryje kaip tvarte. Pilna visur šlapių popierių, vanduo vis tebevarva. Prie viso to prisidėjo tas, kad pradėjom spausdinti laikraštėlį. Taigi 6 vyrai 2x5 bunkerėlyje vos galima būti. Taip tvanku ir drėgna!

Aš jau nuo pat ryto būnu lauke. Negaliu „atlaikyti“ bunkerio oro. Protarpiais pasižiūriu į dangų ir mintyse prašau Dievą, kad tik bent daugiau nelytų. Bet kur tau — visas dangus apdengtas storu pilkų debesų sluoksniu, ir protarpiais purkšnoją smulkus lietus.

Šiandien Vanagas uždėjo 4 pasams štampus, o aš pasus savo parašais „prailginau“ ir „išregistravau“. Kad turėtume geras priemones, kaip būtų galima žmonėms padėti. Dabar turime dar a. a. Armino kelis štampus, padarytus iš medžio, ir jais darome žmonėms pasus. Dirbame taip, kaip senovėje, Vytauto laikais.

Birželio mėn. 30 d.

Prieš porą dienų buvo atvažiavęs Mikas, ir mes jį parsivedėm į savo bunkerį. Tikimės, kad neišduos. Na, o pagaliau reikia juk kam pasitikėti!

Kas žino, kur likimas yra paruošęs mums spąstus.

Mikas truputį nusivylė, bent man taip atrodo, mūsų bunkeriu. Po lietaus jis visai bjauriai atrodė. Popieriai buvo visur nuo lubų atplyšę. Be to, bunkeryje buvo tamsoka, nes Genys atėjęs sudaužė lempos stiklą. Bet mes jo nebarėm, nes jis buvo atsinešęs didelę pintinę uogų, pyragaičių ir lašinių. Su maistu mums buvo nekaip, tad šiandien turėjom geras vaišes.

Mikas pas mus neliko. Atvažiuos po kelių savaičių. Su juo susitarėm dėl vieno „rašytojėlio“, kuris, anot jo, galįs rašyti vedamuosius, nes kadaise priklausęs Jaunųjų Rašytojų sąjungai, o dabar provincijoje „užsimaskavęs“ mokytojaująs. Dabar tokie visi.

Be to, Mikas išplėš iš sanatorijos rotatorių ir rašomąją mašinėlę, bet prieš tai mes jau turim nusiųsti porą pistoletų „geresniam jo planų realizavimui“. Prieš atvykdamas pas mus, gaus iš mūsų čemodaną su 25— 30 kg užtaiso. Bandys sprogdinti NK.GB būstinę. Jei viskas pasisektų, būtų neblogas dalykas.

Mikas puikus vyras. Nuoširdus, mūsų judėjimui tiesiog pasišventęs. Jis mane atvedė pas Malonę. Sėdėjo metus kalėjime už tai, bet tai jo neatbaidė.

Parašiau laišką R., kad jis visur, kur tik reikalas bus, Mikui padėtų. Žinoma, paminėjau drąsą, pasiaukojimą ir t. t. Na, jis kadaise taip kalbėjo. Dabar teks įsitikinti, ar tai tiesa. Mikas sako, kad jis dabar esąs gerokai bailus. Aš manau, kad mano laiškas jį išjudins. /R. — Radvila, Sviedrys, Miko brolis Augustinas.

Pabaigėm spausdinti ir laikraštėlį. Gaila, kad negalėjom įdėti paskutiniųjų žinių apie Kominformo pasiųstą prakeikimą maršalui Tito. Šiomis dienomis malonu ir radijo klausytis, kaip tie velniai pradėjo tarp savęs pjautis. Nesinori tikėti, kad Tito atsispirtų Maskvai. Užvakar kažkoks austrų apžvalgininkas kalbėjo tema „Aš netikiu, kad bus karas.“ Savo išvedžiojimus jis parėmė tuo, kad Rusija, girdi, bijanti karo ir dėl to vengianti per daug išsišokti. Be to, rusai yra toli pažengę bakteriologinių tyrinėjimų srityje, dėl ko patys amerikiečiai esą smarkiai suneraminti. Atseit, ir viena pusė bijo, ir kita. Nėra ką ir bekalbėti, ką turėtų jausti lietuviai girdėdami tokias kalbas. Mane tokie dalykai kažkaip veikia labai abejingai. Aš esu įsitikinęs, kad turi būti konfliktas. Žinoma, apie šiuos metus aš negalvoju. Jeigu tai žinotų partizanai, mane eretiku apšauktų. Jie visi kaip ir žmonės dienomis skaičiuoja, kada karas kils.

Liepos mėn. 2 d.

Vanagas pasakė, kad šiandien sueina lygiai dveji metai, kai žuvo pulk. Kazimieraitis. Prisiminiau, kad ir Ąžuolio žuvimo metinės artėja...

Paskutinės dienos praėjo kažkaip geroje nuotaikoje. Turbūt, dėl to, kad radijas nuolat praneša apie Tito atkaklumą ir jo priešinimąsi Maskvai. Be to, šias dienas laukiu brolio atvažiuojant. Darbo dabar nėra taip daug. Aš perrašinėju užsienio žinias. Netrukus vėl leisim laikraštėlį.

Šiandien šeimininkė pranešė mums, kad ryto metą apie 3 km nuo jų partizanai nukovė 2 istrebitelius. Vienas istrebitelis su kulkosvaidžiu pabėgęs. Istrebiteliai šienavo part. Žilvičio pievas, esančias pamerkyje. Mus perspėjo, kad ir čia galį pasirodyti rusai, kadangi ir pati įvykio vieta yra visiškai netoli nuo mūsų.

Liepos mėn. 7 d.

Pagaliau pas mus atvykęs Žaibas su Vanagu, o su jais Rugys ir Žilvis. Apie juos irgi buvau pradėjęs įvairiai spėlioti: mat iš jų apie 3 mėn. nebegavome pašto. Žaibas su Vanagu būtų juk vis tiek parašę, kad ir dideli trukdymai vyktų. Taip mes priėjom išvados: Vanagas greičiausiai bus užmuštas, o Žaibas sužeistas. Likęs tik Guoba. Na, o Žilvitis /Žilvis. R./ bus žuvęs su Rimvydu. Tačiau, didžiausiam mūsų džiaugsmui ir nustebimui, viskas pasirodė netiesa. Net ir mūsų Rimvydas gyvas. Valio! Žilvio pasakojimu, Rimvydas niekaip negalįs prasimušti į Tauro apygardą. Ten labai daug žuvimų. Partizanai gęstą greičiau už žvaigždes. Bet šiaip daug gerų žinių. Gavom iš Tauro apygardos vado pranešimą apie išvykusius į užsienį. Viskas pavyko laimingai. Vyrai iš užsienio grįžo at-

Dainavos apygardos partizanai: sėdi: V. Voveris-Žaibas, stovi iš kairės: L. Baliukevičius-Dzūkas (Dainavos apygardos vado adjutantas), V. Kazlauskas-Vanagas (Kazimieraičio rinkt, štabo viršininkas), J. Jakubavičius-Rugys (Kazimieraičio rinkt. Vanago grupės vadas), A. Ramanauskas-Vanagas (Dainavos ap. vadas, 1. e. PLsr. vado pareigas)

gal. Atsiuntė visokių direktyvinių biuletenių, „Pro memoria“ ir t. t. Pasirodo, viskas vedama daug platesniu mastu, negu kad aš galvojau. Veikia ir mūsų diplomatiniai atstovai. Na, bet apie tai kitą kartą.

Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit, parodėm štabą darbo metu.

Šiaip niekas nerūpi, tik noriu brolio sulaukti, bet jis vis dar nesirodo. Jeigu šiandien ir ryt neatvyks, tada vargu ar teks susitikti.

Bevardis vis dar neparūpina pistoletų. Mikas prakeiks ten mane. Ir čemodanas su sprogstamąja medžiaga dar neparengtas. Tiesą pasakius, vienam Bevardžiui sunku visur ir aplakstyti. Jis neseniai atvežė mums mėsos — galima sakyti stribams iš panosės. Šiuo atžvilgiu jis tikrai apsukrus ir eina visur kaip arklys.

Šiandien per visą dieną rašiau apygardos mėnesinių žinių trumpą apžvalgą. Jau dvi dienos, kai nustojo lyti ir lauke toks gražus oras, taip saulė maloniai šviečia. Bet nebuvo kada išlipti iš bunkerio laukan. Taip beveik saulės ir netenka matyti.

Dainavos ap štabas darbo metu. Iš kairės: A. Ramanauskas-Vanagas, L. Baliukevičius-Dzūkas, J. Makarevičius-Žilvitis,J. Jakubauskas-Rugys, guli: V. Kazlauskas-Vanagas

Liepos mėn. 12 d.

Mūsų gyvenimas toks turtingas įvairiais nuotykiais, kad aš jau nesuspėju visko surašyti į dienoraštį. Mums dabar prasidėjo laimingosios dienos. Tiesa, yra keletas ir šešėlių, bet jie lieka nustelbti gerų žinių.

Pirmiausia tai sulaukiau brolio... K. nuo to laiko, kada aš jį mačiau, žymiai pasikeitęs... Jau ne tas, koks buvo prieš 4—5 metus. Dabar jis visiškai suaugęs, subrendęs vyras. Ir aš, ir jis, man taip atrodė, iš pradžių jaudinomės. Bet tai buvo tik iš pradžių.

Jis mus visai kitaip įsivaizdavo. Galvojo, kad mes „pasileidę“ — atseit, geriam, pas merginas einam, na ir šaudom be jokios tvarkos. Tačiau pas mus rado tikrai vienuolišką gyvenimą. Kaip krankliai, juodais Žaibo kombinezonais apsivilkę, mes tikrai buvom panašūs į vienuolius.

Aš stengiausi duoti K. tikrą mūsų partizaninio judėjimo vaizdą. Rodžiau įvairias bylas, net ir iš užsienio gautą medžiagą, foto nuotraukas ir t. t. Visa tai jį nepaprastai sudomina, kad net pats pradėjo siūlytis į partizanų eiles. Aš, tiesą pasakius, nenoriu to. Jeigu žūsiu, tai bent jis liks motinai suraminti, jai padėti. Aš neigiamai atsakiau į tokį jo naują sumanymą. Jeigu, žinoma, mongolai pradės kabintis, tada aišku.

Pabuvo jis pas mus apie 2 dienas. Aš jį stebėjau ir supratau, kad vis tik mūsų darbai jį paveikė. K. dar pas mus būnant, V. vakare atvedė ir Miką, kuris negalėjo sulaukti pistoletų ir čemodano ir todėl pats dviračiu atvažiavo. Sutarėm, kad žmogus jam visa tai pavėžės plentu iki sutartos vietos. Sutarėm ir sutartinus ženklus. Mikui daviau keletą šimtų, kad nupirktų nuorašinio popieriaus, ir jis tuoj išvažiavo.

K. rytojaus dieną apie 12 val. išėjo. Žadėjo atvažiuoti už mėnesio. Paprašiau, kad temą iš dabartinio studentų gyvenimo parašytų.

K. išėjus, mes su Vanagu likom dviese. Nuobodu. Kažkaip nesinorėjo vėl grįžti prie seno darbo. Vieversys jau kelinta diena buvo išėjęs. Nunešė Vanago rašytą laišką pulkininkui, kuris kažkur apie Kauną vadovaująs partizanams. Aš vėl pradėjau rašyti žinias. Vanagas pradėjo rinkti iš Užsienio Delegatūros biuletenio pernykščius sveikinimus.

Liepos 10 d. pradėjom spausdinti laikraštėlį. Vakare atėjo Bevardis ir kiek vėliau Strazdas. Atnešė nuo Rugio raštelį, kuriuo kvietė atvykti mane arba Vanagą. Pasirodo, dėl tos spausdinimo mašinos. Sekančią dieną aš su Strazdu išvykau. Radom Rugį tarp keturių sienų bunkeryje. Aš buvau visiškai šlapias. Pakeliui lijo ir — svarbiausia —reikėjo eiti per javus. Kojos visiškai permirko.

Nuėjom gulti. Rugys liko kambaryje sargybuoti. Apie 10 val. dienos mus pakėlė. Pavalgėm, ir į netoli esančius krūmus atvedė tą pilietį. Inteligentiškos išvaizdos, maždaug kokių 32—34 metų vyras. Juodi garbanoti plaukai, mažo ūgio ir, be to, atsargos karininkas.

Kalbam apie spaustuvę. Ji yra, bet reikia 2500 rb, o mes kaip tyčia vos keletą šimtų turim. Be pinigų mes tos mašinos negalim gauti, o, be to, ją reikia parsigabenti iš Vilniaus. Pilietis labai gudrus. Kalba miglotai. Rugiui primena kažkokių žinių rinkimą. Čia, žinoma, paaiškėja, kad jis dirba anglų žvalgyboje. Jiems vadovaujanti Anglijos pasiuntinybė Maskvoje. Skamba truputį neįtikėtinai. Apie tai jis vengia daug kalbėti, ir aš jo daugiau neklausinėju. Pasirodo, jis pažįstąs Rimvydą. Sutariam kitą kartą susitikimą, į kurį atvyktų ir Vanagas. Greit persiskiriam, nes jam jau reikia išvažiuoti. Palinki „stiprybės“, atsisveikinam.

Aš lieku su Rugiu ir galvoju apie vieną piliečio pastatytą man klausimą: „Ar jūs klausėtės penktadienį žinių iš Vilniaus? Kaip, įdomu, pasibaigė rungtynės su Minsko „Dina-mo“?“ Šiandien šeštadienis. Vadinasi, jeigu jis šnipas, tai tada neblogai jį vaidina. Aišku, jeigu būčiau jam pasakęs, kad klausiausi, tada jis gali puikiai suvokti, kad apygardos štabas randasi 15—20 km atstumu nuo susitikimo vietos.

Pietauti einam pas kitą ūkininką. Vaikščiojam visur dieną: tokie geri čia žmonės. Jeigu kartais kur nors pasirodo rusai, tai žmonės virtinėmis plaukia su pranešimais. Rugys čia jau du mėnesius gyvena be slėptuvės. Rusai būna labai retai, nors partizanų čia knibždėte knibžda. Mato šimtai žmonių, ir jokio išdavimo.

Dar nesutemus einam per kaimą. Kažkur bernai traukia partizaninę dainą, ir pagalvoju, kaip sunku bolševikui sukomunistinti mūsų kaimą. Daug metų reikėtų, kol „perauklėtų“, kol jų sąmonėje sudaužytų „buvusios ideologijos likučius“.

Tigras ir naujokas Liepa mane palydi. Paskutinius kelis kilometrus einu vienas. Mūsiškiai miega. Grįžęs Vieversys.

Pasirodo, mūsiškius šiandien užtiko viena boba su dviem mergaitėm. Ir moteris, atrodo, bloga, nors diena jau praėjo ramiai. Bevardis šiandien atlėkęs smarkiai nugąsdino. Jis pasakė, kad mes negalim nei vienos minutės gaišti čia, o turim tučtuojau išeiti. Tos moters posūnis esąs istrebitelis, pagarsėjęs savo žiaurumu. Taigi, jei Bevardis teisybę pasakojo, mūsų padėtis kritiška. Aišku, jei ji ir praneš, tai mes bunkeryje dar galim nejudinti išbūti ir kokią savaitę laiko.

DA štabo pareigūnai. Iš kairės: L. Baliukevičius-Dzūkas, J. Kriščiunas-Rimvydas, A. Ramanauskas-Vanagas, J. Karpis-Vieversys. (1949 m.)

Šiandien mus rado antra moteriškė, bet ši, mūsų šeimininkų pasakojimu, esanti gera. Bevardis sako, kad ji plepė. Bevardžiu tikėti irgi negalima, nes jis žmones skirsto pagal savo pažiūras, kurios man labai keistai atrodo.

Jau 11 val., ir aš kažkaip keistai jaučiuosi. Bet dabar naktis, ir aš netikiu, kad kas įvyktų.

Apie 12 val. nakties atvažiuoja su vežimu ir mūsiškiai — Lakūnas, Girinis, /kuris išsprogdino klubą Merkinėje 1948 m. pavasarį/ ir Genys.

Liepos mėn. 18 d.

Paskutinės trys ar keturios dienos praėjo įtempto darbo sąlygomis. Vanagas, Vieversys ir kiti išėjo naujo bunkerio daryti. Aš su Geniu likau baigti laikraštėlį išleisti. Po trijų dienų ir mažai miegotų naktų visiškai sukandžioti blusų baigėm darbą. Nusiprausėm vakare pirtyje. Bevalgant vakarienę, atėjo ir Nemunas su Ūla, Eglių ir Lapu. Dienavojom pas V. Nemunas atnešė pinigų ir batus man ir Vanagui /lenkiškus/, keletą kelnių ir t. t. Na, jie vyrai tikrai malonūs. Stengiasi padėti iš širdies. Nemunas turėjo šiokių tokių reikalų, tačiau Vanago nesant nebuvo galima jų sutvarkyti. Pasirodo, Lapas nori grįžti į namus. Motina mat labai prašiusi, kad jį atleistų. Lapas, mano manymu, turi daugiausia 17 metų amžiaus. Dar beveik vaikas. Toks plonas, liesas, dar visiškai nesubrendęs vyrukas. į partizanus įstojo nei iš šio, nei iš to — šiaip sau. Užsidegė staiga, bet staiga ir atšalo. Taigi dabar jį paleidau namo. Sakė važiuosiąs į Vilnių ir ten gyvensiąs pas brolį. Aš jam išdrožiau „pamokslą“ apie partizaninių paslapčių slaptumą ir t. t. Atrodo, kad šiandien Lapas neišeis, nes nei Ūla, nei Genys nežino, kur jo namai.

Tiesa, Nemunas atnešė ir lenkų karininko parašytus apmokymo konspektus. Atrodo, kad aš neišversiu. Teks ieškoti vertėjo.

Apie 12 val. naktį staiga pasirodo ir Rimvydas. Jo tikrai čia nelaukiau, ir mes net pasibučiuojam.

Šią naktį mažai miegam. Tiek daug įspūdžių, kad aš guliu atsimerkęs, žiūriu į žvaigždes ir svajoju apie viską — apie savo tėviškę, apie žuvusiuosius, brolį, Sibire vargstančią mamą ir partizano dalią...

Išaušta rytas. Šiandien jau liepos 19 d. Kaip greitai laikas bėga. Juk netrukus bus dveji metai, kai aš partizanauju. Atrodo, kad nuolatinis įtempimas, pavojai padaro tai, kad mūsų gyvenimo įvykiai pro mūsų akis, sąmonę praslenka taip, kaip keleiviui lekiančiame traukinyje kaimai, kryžkelės, kalneliai...

Šiandien vėl perpakuoju mūsų daiktus. Juos vešim su rugių pėdais prikrautu vežimu ir dienos metu. Taip bus saugiau, nes tose vietose, kur mums reikės važiuoti, nakties metu belstis yra pavojinga — beveik kas antra naktis pasalauja rusai.

Vidurdienį atsisveikinam V. ir išslenkam link ūkininko „B.“ Pas jį pavalgom ir, lukterėję keletą valandų, drožiam toliau. Mane jau kelios valandos kaip kankina „33“. Vos galiu eiti. Apie vakarą vienas ūkininkas atneša virinto kmynų vandens. Pasidaro truputį lengviau. Šiaip taip apie rytą pasiekiam ir tą vietą, kur mūsiškiai kasa bunkerį.

Liepos mėn. 20 d.

Ties bunkeriu saviškių dar nerandam. Matyti, kur kluone miega. Aš taip nusikamavau, jog krentu ant žemės ir užmiegu, tačiau rytas šaltas ir po pusvalandžio pabundu. Jau visiškai išaušę, pasirodo mūsiškiai. Sužinom, kad jie nuo mūsų per šimtą metrų gulėjo, įsirausę į pievoje esančią šieno kupetą. Jie tęsia savo darbą, o aš atsinešu šieno ir atsigulu. Taip per visą dieną pramiegojau, nieko nevalgęs. Vakare bunkeris visiškai baigtas.

Liepos mėn. 21 d.

Šiandien susitinkam su tuo anglų „žvalgybininku“; tačiau iš mūsų mažai kas abejoja, kad tai NKVD siųstas šnipas, ir ne bet koks, bet labai gudrus, iš anksto apgalvojęs kiekvieną savo žodį, puikiai pažįstąs musų sąlygas.

Vanagas, Rimvydas ir aš dar iš pat ryto aptariam, kaip su juo kalbėsim ir t. t.

Pagaliau nueinam pas jį. Apie jo atvykimą Strazdas mums prieš tai pranešė.

Randam jį begulintį. Pasisveikinam. Pirmos minutės praeina įtemptoje ir nejaukioje atmosferoje. Jis aiškiai jaudinasi ir jo pirmas susitikimas su Rimvydu yra visai nenatūralus. Iš pradžių kalba jie abudu. Keliais sakiniais prisimena buvusius laikus. „Žvalgybininkas“ /Gelgaudas/, be to, klausia Rimvydą, ar šis tebesąs toks „išlepęs“ kaip kadaise.

Vėliau pradedam kalbėti apie reikalą. Vanagas Gelgaudą klausinėja apie jo „darbą“. Gelgaudas atsakinėja, pasakoja, bet taip suktai, neaiškiai. Kažkoks įvairių atsitiktinumų kratinys, bet ne atviras pasisakymas. Ir taip tęsiasi apie dvi valandas, kol mums praneša, kad pas ūkininką, kurio raistelyje mes sėdim, yra atėję rusai ir istrebiteliai. Pasikalbėjimą pertraukiam ir traukiamės truputį toliau. Už kokio puskilometrio įsitaisom kituose krūmuose ir tęsiam pasikalbėjimą. Kalbamės dar kokias 4 valandas. Toks ilgas vaidinimas, žodžių rankiojimas mus galutinai išvargina. Sutariam susitikti su Gelgaudo „šefu“ dėl medžiagos /karinių žinių/ „suteikimo“. Tačiau prieš tai Gelgaudas atgabensiąs iš Šilutės mums spaustuvę, kurią iš Vilniaus turėsią paimti mūsų vyrai.

Po to visi plepam apie įvairius dalykus. Iš tikrųjų, kalba tik Gelgaudas: mes arba tylim, arba juokiamės, girdėdami jo anekdotus ir įterpdami retkarčiais vieną kitą žodį. Gelgaudas pila anekdotą po anekdoto. Jis nejaukiai jaučiasi mūsų tylioje kompanijoje. Pagaliau atsisveikinam. Spaudžiam rankas, tarytum draugai būtume. Kad jis MVD-istas, 100 procentų garantuoti negalime, bet kaip drąsiai jis paima mūsų laikraštėlius vežti į Vilnių. Prisimenu Butk. Iš Vilniaus. Tam buvo galima siųsti laikraštėlius paštu. Jis nebijojo. Šitas Gelgaudas nepaprastai panašus į jį.

Gelgaudui išvykus, mes svarstom pasakytus žodžius. Rimvydas pranašo balsu vis tvirtina, kad Gelgaudas — MVD šnipas. Aš pats pradedu tikėti, kad labai maža vilties gauti spaustuvę.

Šiandien vakare parsinešam daiktus.

Liepos mėn. 24 d.

Mes jau galutinai susitvarkėm savo bunkerį. Gražiai jis atrodo. Blogiausia, kad negaliu radijo klausyti. Kažkur liko antena, rotatorius ir mano darbo drabužiai. Kelias dienas iš eilės buvom nuėję pas tą žmogų, kur buvo atvežti mūsų daiktai. Iškrėtė visus šiaudus ir šieną, o mūsų daiktai taip ir neatsirado. Greičiausiai jie bus likę pas V. arba žmogelis atgal nusivežė. Tą dieną jie labai skubėjo iškrauti daiktus, nes netoliese buvo istrebiteliai ir rusai.

Mūsų kaime taip pat kelias dienas buvo apsistoję rusai. O mes net užsimaskavę nebuvom. Rusai krečia Varčios mišką, mat mūsiškiai Bagušiškių kaime susišaudė...

...Kai atėjo Rimvydas, pas mus juokų netrūksta... Vieversys jau kelinta diena be perstojo kikena...

Liepos mėn. 27 d.

Vakar turėjom malonių ir nemalonių žinių. Gavom vėl naują paketą iš Tauro apygardos. Žuvo Lakūnas ir Sausis. Abu dar jauni partizanai. Bevardis vakar atėjęs pranešė, esą Lakūnas paimtas gyvas /sužeistas/. Lakūnas žinojo mūsų bunkerį. Tai mus truputį neramina, bet iš bunkerio nutariam niekur neiti. Lakūnas neišduos. Iki ryto dėl visa ko nutariam paeiliui budėti. Aš lieku pirmoje pamainoje. Rašau temą prie karikatūros. Nesilipdo...

Šiandien Vanagas, Rimvydas ir aš pasiskirstėm darbus. Aš perimu visą spaudos ir informacijos skyrių.

Šiandien daugiau negaliu rašyti. Labai miego noriu. Vos keletą valandų miegojau.

Rugpjūčio mėn. 1 d.

Vakar ir šiandien po mūsų kaimą siaučia rusai ir istrebiteliai. Būnam po keletą valandų užsidarę. Šiandien bunkeryje taip tvanku, kad sunku išlaikyti. K. vėl atvažiuos pas mane.

Rugpjūčio mėn. ? d.

Mes ir vėl iškraustyti iš bunkerio. Prieš tai mus rado visi kaimynystėje gyvenantieji ūkininkai. Jų tarpe vienas buvo, tarybiniais žodžiais tariant, „vargingasis valstietis“. Kai jis užtiko mūsų bunkerį, žinoma, nerimą mums kėlė ne jo vargingumas, bet tai, kad jis per visus trejus metus buvo visiškai nemokėjęs mokesčių ir neatlikęs jokių prievolių. Argi gali prie bolševikinės santvarkos kas mokesčių nemokėti ir kartu nenubaustas likti? Mūsų „gaspadoriaus“ išsireiškimu, turbūt, būsiąs judošius, nors liežuviu jis labai didelis patriotas, karštas lietuvis.

Taigi minėtas pilietis prie mūsų greitai priprato. Bet mes — ne. Jo išvaizda, veidas ir kalba — tikro Judo. Prieš kelias dienas jis buvo atėjęs pas mus skųstis ir kartu lyg patarimo klausti dėl pyliavos reikalų. Esą jį jau verčią mokėti mokesčius. Bet kaip jis sumokės neturėdamas nei rublio? Pagaliau mes duodam jam 300 rb, už kuriuos jis nusipirksiąs bent 10 kg sviesto, nunešiąs partorgui kaip kyšį ir, gal būt, atsipirksiąs. Praėjus keletui dienų, pilietis atėjęs pasakė, jog partorgas girtas jam išsitaręs, esą pas kaimyną prausęsi partizanai. Be to, partorgas taip pat žinąs, kad pas jo kaimyną „užsilaiko“ partizanai. „Užsilaiko...“ Šitą žodį pilietis atsinešė užsirašęs ant popieriaus gabalėlio — atseit, jis nesupratęs jo prasmės. Veidmainingas asilas! Jis, tur būt, nejaučia, kokį pavojingą žaidimą pradėjo. Nori ir vieniems geras būti, ir kitiems įtikti. Skundžia ir perspėdinėja. Šiaip ar taip, toliau čia būti negalima. Nutariam kraustytis. Yra ir K. Jis jau čia daugiau kaip savaitę laiko būna. Parašė temą. Yra ir Žaibas ir Vanagas... Gaila su K. skirtis.

Daiktus tuo tarpu išveža kaip Rugį, o mes tuo tarpu traukiam ieškoti naujam bunkeriui vietos. Lauke lyja lietus. Naktis tamsi. Mūsų apie 13 vyrų. Gaila palikti tokį gerą bunkerį. Buvom įsitraukę į darbą ir matėsi, kad padaryta nemaža pažanga. Dabar vėl kokiai savaitei ar daugiau darbas nutruks. Persikeliam per ežerą pas Genį. Nedaug kelio, bet aš jaučiuosi visiškai pavargęs. Sėdėjimas bunkeryje sveikatą iščiulpia kaip ir kalėjimas.

Dienavojome kluone. Kartu su mumis ir Genio vyrai. Čia atvykęs ir Karvelis su savo vyrais iš Kar. Juozapavičiaus grupės. Dieną „padarom mitingą“. Vanagas prisaikdina naujokus. Rimvydas ir aš pasakom kalbas. Aš politinę apžvalgą papasakoju...

...Suradom jau ir bunkeriui vietą. Truputį per daug atvira. Jeigu nepamatys, kaip kasim, bus gerai.

Išeinam į susitikimą su Studentu. Tas vyriokas per daug ilgai nekontroliuojamas gyveno. Su juo reikia baigti.

Vakarykštė ir ši diena man primena pirmas švelniąsias rudens dienas. Dangus truputį ūkanotas, ir oras toks vėsus, malonus. Ypatingai gražu, kai baigiasi diena. Atrodo, lyg tai būtų paskutinis atsisveikinimas su vasara. Šios dienos kažkaip veikia mano nuotaiką. Mane nuteikia truputį melancholiškai. Vėl kyla prisiminimai, ir darosi gaila praėjusių gražių dienų... Norėtųsi, rodos, mokytis, dar ko nors daugiau pasiekti. Ach, šitos gražiosios, ramiosios ir kartu tokiu liūdnumu dvelkiančios dienos! O, gal būt, tik man jos tokios liūdnos!.. Aš bandau šias dienas, palyginti su praėjusio gyvenimo dienomis, ieškau praeityje panašių. Prisimenu Vidzgirio miške matytus vaizdus nuo didelio kalno. Iš jo matyti aplink besidriekią miškai ir tarp jų vingiuojąs Nemunas. Gražios Alytaus apylinkės, Kaunas šventadienio vakarą, Graco kalnai, Donbaso šachtos, Ukrainos lygumos ir niūri gamta— visa tai šiandien taip gražu atrodo ir taip toli, nepasiekiama... Net tos prakeiktos Ukrainos šachtos šiandien lyg būtų pridengtos ne tokiu niūriu šydu. Rodos, ir dabar girdžiu tas ukrainiečių moterų vyriškais balsais traukiamas dainas. Jos yra savotiškai gražios, liūdnos ir sunkios, kaip ir visas gyvenimas tų, kurie tame krašte gyvena. Daug per šias dienas ateina man į galvą dingusių praeities vaizdų. Ir visi jie gražūs ir tokie brangūs. Nejauti, kaip širdį nejučiomis suspaudžia: bėga laikas, bėga jaunystė, bėga meilė — viskas bėga... Prieš mus nežinia ir baisi nežinia. Tie anglosaksiškieji diplomatai Maskvoje sprendžia milijonų likimą. Vargiai, ar jie mus /čia turiu galvoje ne tik partizanus ir Lietuvą, bet visą Rytų Europą/ prisimena. Jie tikriausiai nepasidalina įtakos sferomis, o kuo galim rūpėti mes? Svarbu, kad imperiškasis britų liūtas nesuliesėtų, kad doleris būtų tvirtas... Nenoriu aš tokios bjaurios prozos — ji nesiderina su šitomis gražiomis dienomis.

Žaibą, matyt, taip pat panašios nuotaikos užklumpa. Mes su juo prisimenam, kad jau esam vyrai: man 23 metai, jam — 26. Nejučiomis subrendom. Subrendom per anksti — su šautuvu, su pavojais. Nejaugi mes jau vyrai? Rodos, dar taip neseniai buvom vaikai, gimnazistai. Kaip tas laikas bėga! Ketveri metai nuo tos dienos, kai apleidau Lietuvą. Po to viskas susimaišė. Kareivio duona, kelionės, nuotykiai, belaisvių lageriai — vienu žodžiu, gyvenimo kratinys. Ir vėl Lietuvoj... Bet jau nebe ta Lietuva, žmonės tarytum nebe tie, pažįstamų beveik nėra, o draugai — jie visi dingo. Užteks prisiminimais gyventi, nors tai labai gera.

Studento nesulaukėm. Iš jo būrio atvyko tik Vieversys /Ūselio brolis/ ir Tankistas. Pasirodo, Vieversys vakar vos išbėgo. Jie buvo susitikę su tariamais partizanais. Na, ir tie, žinoma, visus išklojo. Pabėgo tik Vieversys. Tarzanas, Lakūnas ir dar vienas žuvo...

...Vakare išvykstam. Aš su Geniu išeinu vėliau. Ėjom per tokį tankų raistą, kad ir savo „pilotę“ pamečiau. Savo draugus randam miegančius kluone. Vanagas skundžiasi, kad jį labai blusos kankinančios, o jų šitame priekluonyje milijonai. Vietos daugiau nėra, ir aš su Geniu nueinu gulti kitur.

Vos pradėjus aušti vėl keliaujam. Ilgiau pasilikti negalima, nes vakar čia visur pasalavo rusai. Pagaliau pasiekiam numatytą bunkeriui vietą. Apie 10 val. pradedam kasti. Žemė vidutiniška. Iki vakaro visiškai iškasam, lieka tik lentas sustatyti.

Bevardis su Giriniu tuojau po pietų išvyko parvežti lentų. Bunkeris didelis, ir, atrodo, vieno vežimo lentų nepakaks. Aš, Genys ir Vieversys išeinam į kaimą taip pat lentų parvežti. Už kelių kilometrų randam pas žmogų „dilių“. Jas supjaunam, sukraunam į vežimą ir traukiam atgal Šiandien nepaprastai šviesi naktis Žmonės visur miega, tik šunes loja. Jaučia mus. Parvažiuojam pas savo „gaspadorių“. Bevardžio dar nėra. Netrukus pasirodo ir jis, bet pėsčias, pasirodo, jis su Giriniu buvo tiek prisikrovęs lentų, kad bevažiuojant ratas lūžo. Iškraunam savo lentas ir važiuojam jiems padėti. Važinėjam pagalvoju, po kaimus, tarytum visiškai rusų nebūtų. Perkraunam lentas į savo vežimą ir spaudžiam atgal Kol supjaunam ir sunešam lentas, visiškai išaušta. Pradėjus statyti lentas mus užtinka vienas pilietis. Tai tas pats, kuris jau kelinta diena įkyriai prašo Genį priimti į partizanus. Jo brolis buvo partizanas ir žuvo. Šis atsitikimas truputį sugadina mums nuotaiką. Apie 10 val. baigiam dirbti, ir šeimininko sūnus bunkerį užaria.

Kad nesimatytų baltas smėlis. Kregždė pila ant vagų juodą žemę. Aš visiškai nesitikėjau, kad galima taip gerai bunkerį užmaskuoti. Angos padaryti nespėjam, nes praneša, kad už 1 km yra apsistoję rusai. Mes pasitraukiam į krūmus, o angą uždengiame šakom. Apie vakarą šiaip taip įrengiam ir angą. Šiandien visi išsiskirstom. Rimvydas su Geniu eina pas Vytą, aš su Vieversiu ir Bevardžiu — daiktų parsigabenti, o Vanagas su Žaibu — pas Studentą.

Rugpjūčio mėn. 20 d.

Mes jau trečia diena pas Banadą. Šiandien ir rytojaus dieną neišvyksim. Pas Banadą radau atvykusį BDPS Prezidiumo ryšininką Arūną. Pasirodo, man pažįstamas iš Alytaus laikų. Jis manęs neprisimena. Labai kalbus pilietis. Kadro karininkas — taip save jis vadina.

Bevardį išsiunčiu pas Vanagą su pranešimu. Jis išeina dienos metu. Pats nueinu pas „gaspadorių“ su Arūnu pasikalbėti. Keletą minučių plepam apie praėjusius laikus. Tuo metu, kai šeimininkas pakvietė ant medaus, kieme kažkas suriko, kad į kaimą eina aktyvas. Aš iš trobos išsinešdinau į raistą. Vieversys su Banado vyriokais lošia kortomis. Perspėju juos. Užmaskuoju bunkerį. Patys liekam viršuj. Aktyvas mums nepavojingas. Tuo tarpu žmonės su karvėmis neria į krūmus. Piemenys, vaikai siuva iš kampo į kampą su pranešimais. Namuose lieka seniai. Štai kokiomis sąlygomis vyksta išgarsintasis aktyvo „aiškinamasis darbas“.

...Juo ilgiau būnu užsidaręs bunkeryje, juo daugiau jaučiu šito užsidarymo pasekmes. Norisi bent kurį laiką laisvam pabūti, t. y. paklajoti po kaimus. Aš dabar įsivaizduoju, koks sunkus turi būti vienuoliškas gyvenimas ir kaip sunku jaunam užsidaryti. Aš esu iš prigimties aistringo charakterio. To, žinoma, niekam neparodau. Mane daugiau laiko „šaltu anglu“. Deja, tie, kurie taip sako, labai apsirinka. Po šaltumu dvelkiančia išvaizda slepiasi tokia karšta širdis, kokia retai besutinkama...

...Svarbiausias dalykas, kad bent šiandien pirtis būtų iškūrenta. Tada nusipraustumėm, pasikeistumėm baltinius, o tai jau būtų laimė mūsų gyvenime...

...Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba. Gaila, kad dar vis atsiranda dėmių, tamsių dėmių, kurios mus juodina. Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias — tas supras ir mus. Mes taip daug kartais kenčiame. Žmogus nesi geležinis /ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa/ ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies /turiu galvoje ne tik partizanus/? Kas bus iš jos, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“... Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti. Tiek to. Šiandien atgabens popierių ir vėl leisime „Laisvės varpą“. Tegul siunta azijatas, o mes dar pakovosim!

„Buržuazinių nacionalistų likučiai“ dar taip greit nepasibaigs!

Rugpjūčio mėn. 22 d.

Sekmadienis. Graži ir karšta vasaros diena. Vakar naktį atvyko Vanagas su Giriniu, Šarūnu, Rugiu ir kt. Pirmą BDPS siuntą paims Kostas. Po to nustatysim nuolatinį ir tiesioginį ryšį.

Mums bekalbant, žmonės praneša, jog netoliese apsistojo istrebiteliai ir MVD-istai. Mes savo pokalbį tęsiame toliau, nes „aktyvas“ kuls vieno žmogaus javus. Kaime didžiausias sąmyšis: žmonės su gyvuliais skuba slėptis į raistus. Raistai knibžda nuo partizanų ir žmonių. Netikėtai čia atkeliauja ir Diemedis, bet mes su juo susitinkam tik po pietų. Plačiau išsikalbėti su Diemedžiu neteko. Vanagas išvyko su visais atgal, o mes su Vieversiu likom. Atrodo, kad daiktų negalėsim dar kurį laiką išgabenti, nes stribai ir MVD-istai už pusės kilometro nakvoja. Mums su vežimu trankytis jų panosėje negerai. Šiandien nors ir sekmadienis, bet „aktyvas“ dirba. Šeši istrebiteliai buvo pasirodę visai netoli mūsų, maždaug per 100 metrų, tačiau jie mums nė kiek netrukdo.

Kelinta diena kaip būnam be jokio darbo. Nepaprastai nuobodu. Jei taip ilgiau reikėtų pabūti, pasiųstum. Partizanai turi užsiėmimą — kortas. Šiandien pila su Vieversiu ištisą dieną „tūkstantį“.

Palengva atslenka vakaras. Liūdna ir nuobodu. Nepajutau, kaip praėjo pavasaris ir vasara. Vėl prasidės ruduo, o po jo ateis žiema, pavasaris, vasara... Tempora fugaces... Širdyje šiandien taip tuščia... Mane vėl apima melancholija, apatija. Taip pasiilgau gyvenimo: ramaus, pilno, o čia... Čia negali būti jokios apatijos, jokių svajonių, bet kova. Kova kasdien žiauresnė, slaptesnė. Čia negalima svajoti, nes žūsi. Būk gudrus, atidus, budrus ir klastingas, tada gyvensi. Būtų gerai, kad taip užsimirštum, bet aš taip negaliu.

Vakar sužinojau apie mamą ir dėdę. Jie abu seni ir negauna darbo. Sakė, kad jie dabar ten elgetauja. Mama rašė, kad ji per dieną tesurinkusi pusę maišelio bulvių. Kas bus su jais, kai ateis žiema? K. studijuoti toliau negali. Jis taip pat neturi jokių lėšų pragyvenimui. Taigi nėra jokios kalbos, kad jis kuo nors pagelbėtų mamai.

Rugsėjo mėti. 13 d.

Šaltas pavakarys. Šiandien miegojom raiste, nes mūsų šeimininką „nubuožino“ ir bunkeryje nesinorėjo pasilikti.

Spalio mėn. 6 d.

Rašyti dienoraštį mažai turiu laiko. Vanagas ir Rimvydas išvyko susitikti su Tauro apygardos vadu. Nuo jų išvykimo praėjo daugiau kaip mėnesis laiko. Kelionėje jis kelis kartus parašė. Tauro apygardos vadas žuvo. Vanagas su Rimvydu persiskyrė. Vanagas išvyko toliau ir parvyks negreit.

Dirbu vienas su Vieversiu. Išleidom keletą numerių „Laisvės Varpo“. Jau netoli žiema. Reikia ieškoti bunkeriui vietos. Jau trečia žiema, o, rodos, taip neilgai... Tačiau kai pagalvoju apie praeitį, apie universitetą, man rodos, kad nuo praeities mane skiria milžiniški amžiai. Argi gali būti, kad aš tada gyvenau? Viešpatie, kokia sunki dalia. Nenoriu dejuoti, verkšlenti, bet bent sau galiu pasakyti, jog partizano dalia yra sunki.

Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad viduryje šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?..

Rugio mūsų tarpe jau nėra. Vargšas žuvo ir žuvo per išdavimą. Buvo pas žmogų užsisakęs batelius seseriai į Uralus. Tas žmogus jį išdavė, atsivesdamas pas save rusus. Kas dabar jį pakeis? Kito tokio nėra. Ten liks spraga...

Spalio mėn. 19 d.

Bunkeryje aš vienas. Vakar visą naktį lijo lietus, ir aš skaičiau vokišką romaną apie vyrą ir moterį, kurie buvo artistai, tačiau savo laimę pagaliau rado pradėję dirbti žemę. Žemė ir vaikai — aukščiausias tikslas dėl ko suprato, jog verta gyventi. Žinoma, tai neturi nieko bendro su mūsų gyvenimu. Mes visiškai kili žmonės. Mes turim tik vieną tikslą, tik vieną idėją — Laisvą Lietuvą, o visa kita išnyko. Taip, taip, šeima, vaikai... Kažin ar bus mums lemta sukurti šeimas? Aš galvoju apie save. Man vis dažniau kyla apie tai mintys, bet... Jeigu ne šis „bet“, gal būt, tada ir būtų galima. Tame „bet“ paslėpti didžiausi mano vidaus sunkumai.

Mane /dažniausiai, kai būnu vienas/ apima apatija. Aš žinau, jog reikia ką nors daryti, bet kartu negaliu pakelti rankų. Tada dažniausiai sėdžiu ir galvoju, galvoju. Kartais net negalvoju, sėdžiu, o mintys išsidraikiusios laksto visur.

Taip buvo ir vakar. Oras lauke buvo bjaurus. Pro bunkerio angą lašeno lietaus lašai. Girdėjosi, kaip vėjas medžius purtė. Kad bent radijas veiktų, bet ir kaip tyčia neveikia. Pagedo staiga.

Šiandien, turbūt, niekas neateis. Man dažnai pasigirsta, jog kažkas eina, bet tai tik varlės po langu šlepsi. Vieną kartą taip smarkiai kažkas viršuj subildėjo, jog aš net pistoletą buvau pasiėmęs. Greičiausiai tai vis varlės.

Šiąnakt visiškai išsigiedrino. Pilnatis. Rausvas mėnulis jau gerokai pakilęs. Per visą dieną pragulėjau. Negaliu nieko dirbti. Aš vis galvoju apie ateitį.

Vanagas prieš kelias dienas grįžo, tačiau ir vėl išėjo. Mat, reikia su vyrais susitarti dėl žiemojimo. Šį kartą mes keliamės toli, bet kur, nerašysiu: mongolai gali sučiupti mūsų dienoraštį. Aš patenkintas ta vieta. Ten bus truputį linksmiau, ir aš, manau, nesijausiu toks vienišas. Vieversio ir Genio nėra taip pat. Jie išėjo parvilkti maišų supakavimui ir kirvių.

Rimvydas guli pas Mislinčių— Tigrą sužeistas. Pasirodo, jis, Žaibas ir dar keli vyrai buvo Alytaus ligoninėje. Norėjo išvaduoti ten gulintį Tigrą. Viskas buvo puikiai suplanuota. Bet čia Rimvydo klasiškas išsiblaškymas viską sugadino. į ligoninę buvo įėjęs jis ir Guoba. Iš pradžių susitiko vieną istrebitelį. Rimvydas užmezgė su juo pokalbį. Guoba nuėjo kito ieškoti, o Rimvydas, pamiršęs savąjį istrebitelį, nusekė paskui Guobą. Kai Guoba paklausė apie paliktąjį istrebitelį, Rimvydas tik tada jį atsiminė. Surado ir pakišo pistoletą po nosimi. Šis pradėjo rėkti. Trys šūviai. Su šitu pabaigė. Tačiau atsirado kitas. Rimvydas ir Guoba turėjo šokti pro langą, nes istrebitelis buvo užrakinęs duris. Baigėsi tuo, kad Rimvydas iš užpakalio buvo sužeistas į ranką ir stiklu persirėžė kelį. Žaibą būtų irgi nukovę, bet išgelbėjo žiūronai. Kulka pataikė į ant krūtinės kabojusius žiūronus ir juos suskaldė.

Tigrą sekančią dieną išvežė kitur. Aš įsivaizduoju, kokia turėjo būti vargšo Tigro nuotaika. Laisvė jau buvo prieš akis. Žaibas, matyt, sunkiai tai pergyveno. Kai man apie tai Vanagas papasakojo, aš negalėjau nusėdėti vietoje. Ach, tas Rimvydas, Rimvydas! Visur jam sekasi, kaip tam septynių nelaimių broliui, o jo jau tas išsiblaškymas tiesiog fantastiškas...

Spalio mėn. 29 d.

...Prieš kelias dienas buvo pas mane Mikas /Audrūnas/. Sutarėm eilę dalykų...

Sėdžiu jau kelinta diena sename bunkeryje pas Žaibą. Šį bunkerį kasiau ir aš maždaug prieš pusantrų metų. Dabar iš jo pasidarė tikra ola. Sienos apipuvusios ir supeliję popieriai nusiplėšinėję. Bunkeryje spingsi žibalinė lempa, kuri nepaprastai rūksta. Visos bunkerio lubos nuo dūmų pajuodusios. Sakytum, tikras karceris.

Taigi, ta „naujoji vieta“, dėl kurios aš čia atvykau, nesiduoda surandama. Be paties Žaibo nieko negalima pradėti. Yra padarytas vienas bunkeris, bet apie jo patogumą reikėtų dar pagalvoti. Devyni žmonės negalime kartu gyventi, o ypačiai žiemos metu. Vienas dalykas, daugybė pėdsakų, o, be to, sunkus maisto pristatymas.

Ištisas dienas galvoju, kaip čia mums įsikurti. Laimingi tie, kurie per daug nesirūpina ateitimi. Aš negaliu. Nuo to, kaip mes įsitaisysime žiemą, priklauso ir visas mūsų darbo sėkmingumas.

Aš vis galvoju sudaryti atskirą spaudos ir propagandos skyrių. Galbūt, tada darbas eitų sklandžiau. Atsidėtum vienam darbui, tuomet būtų žymiai lengviau, ir pats darbas kitoks...

...Čia yra atvykę Litas, Mislinčius ir Lakštingala. Litas norėjo kuo skubiausiai išsišaukti Vanagą, bet tas išvykęs į Šarūno rinktinę. Pasirodo, Litas buvo susitikęs su naujai išrinktu Tauro apygardos vadu Faustu. Sako, jog tai jaunas vyrukas, nekariškis, mokytojavęs... Pasitarime, kuriame dalyvavo Litas, Faustas ir Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Tigras, Pietų Lietuvos srities vadu išrinktas Vanagas. Litas buvo Vanago įgaliotas tartis. Dabartinis reikalas, dėl kurio atvyko Litas, liečia susirišimą su Vakarų Lietuvos partizanais. Pasiunčiau ekstra laišką. O kad įsivaizduotų tie, kurie yra laisvi užsienyje, kaip ir kokiomis sąlygomis mes dirbame! Kad jie bent mažutę dalelę žinotų! Neturiu kada rašyti apie tai, kas vyksta pas mus, partizaniniame gyvenime, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir minutę. Čia lieka tik mažytė mano vidaus išgyvenimo dalelė...

Lauke oras šuniškas. Tamsu. Lyja lietus. Visur purvas — lauke ir bunkeryje. Tėvukas /Litas/ miega. Gerai, kad jis miegoti gali. Aš negaliu. Per šias 5 dienas aš tiek prisikvaršinau sau galvą.

Burokas, Guoba ir Viesulas grįžo su bekonu. Į bunkerį atėjo tik Burokas. Dabar jis guli su Lakštingala apačioje ir kažką šnabždasi. Vanagas /Geležinio Vilko tėvūnijos ŠV/ išėjo su puodais pas šeimininką.

Tėvukas garsiai knarkia, o aš nerimstu, nervuojuosi, rūkau... Aš vėl rūkau. Bevalis iš manęs, visiškas bevalis.

Kartais pradedu save raminti: na, vis tiek bus gerai. Įsitaisysim spaustuvę, nes raides jau turim. Aš perimsiu visą spaudos skyrių. Paleisim savo propagandos mašiną visu tempu. Bet kaip tu ją paleisi, jeigu, sugedus radijo aparatui ar norint gauti bent kilogramą popieriaus, reikia dar pagalvoti, kaip visa tai sutvarkyti. Trūksta mažiausio dalykėlio, ir darbas stovi. Štai kad ir dabar: neturim bunkerio, o jį įrengti tokį, kad tiktų mūsų darbui, yra sunku. Bet kad tai suktųsi tik apie bunkerio įrengimą! Nėra žmonių, nėra inteligentų, o ir tie patys, kurie yra likę, palengva retėja. Naujų surasti į žuvusių vietą sunku, o tie, kurie ateina, neatstoja žuvusiųjų. Mūsų apygardoje žuvusiųjų jau apie 1000. Baisus skaičius! Sunku ir galvoti.

Darbą taip pat sunkina mūsų žmonių nevieningumas. Yra daug puikių ir pasišventusių žmogelių. Partizaninė kova davė šimtus didvyrių, to vardo šimtą kartų užsitarnavusių. Tačiau yra ir menkystų. Aš esu linkęs manyti, jog tai yra mūsų tautos mažo kultūringumo pasėka. Štai mažas pavyzdys. Neseniai buvom užėję pas vieną žmogų maisto. Ūkininkas jis neblogas, bolševikiškai tariant, „buožė“. Paprašėme pas jį mėsos. Žmogus mums pasiūlė kriaukšlį duonos ir pradėjo dejuoti, jog visiškai nieko neturi. Pasirodo, turėjo 6 kiaules ir keliasdešimt paukščių. Žinoma, mes patys paėmėm keletą kalakutų, tačiau reikia įsivaizduoti, kad jis savo širdyje mus prakeikė, pasmerkė, gal būt, ir greito galo linkėjo. Šis apakęs žmogelis dreba dėl vieno kito kilogramo mėsos, kai mes, partizanai, nesijaudinam dėl savo gyvybės, dažnai pastodami kelią istrebiteliams ir NKVD-istams, atvažiuojantiems iš to žmogaus reikalauti pyliavų. Jis dreba dėl savo skatiko, kai mes paaukojom viską ir savo turtą numetėm kaip nudėvėtą pirštinę. Jis bijo prarasti bet kokio skuduro, nejaučia, kad ryt ar poryt aprašys jo turtą, nubuožins ir ištrems, kad jo turtas atiteks atėjūnams ir išgamoms. Kaipgi pagaliau vertinti tokį žmogų, kuris gaili saviesiems ir atiduoda svetimiesiems?

Aš prisimenu tą žmogų, kaip jis paniuręs ir nekalbus sėdėjo ant lovos. Ką jis tuo metu galvojo? Ne, jis nesupranta, kas tai yra tėvynė, kas tai yra Lietuva. Jam tėvynė — pinigų terba. Tikriausiai, jei jis nebijotų partizanų ir jei bolševikai būtų bent kiek žmoniškesni, jis būtų pirmas tarybinės santvarkos šlovintojas. Tokių žmonių pas mus yra nemažai. Botago jiems reikia, nes tik jo jie bijo ir klauso ir tik jo pliauškėjimas yra vienintelė jiems suprantama kalba.

Šio bunkerio šeimininkai yra vargšai žmonės, tiesiog elgetos, tačiau jų širdys — auksinės. Jie nieko neturi, skarmalais apsivilkę, sukrypusioj, supuvusioj trobelėj /jei ją dar taip būtų galima pavadinti/ gyvena, tačiau jie sutinka atiduoti mums paskutinį savo duonos kąsnį. Ir tai nėra kažkoks apsimetimas; ne baimės verčiami jie tai daro, nes per tiek metų išmokom žmogų pažinti ir vertinti iš pirmutinio pažvelgimo, iš balso intonacijos. Šiuos žmones jauti visa savo siela, kad jie tau tik gero linki, kad jie trokšta naujo gyvenimo taip, kaip kad mes, partizanai, trokštam. Kas gi pagaliau verčia šį žmogų tokiu būti? Juk jis galėtų būti pirmutinis „stribokas“ ar naujosios santvarkos „valdininkas“? Juk jis nieko neprarastų, nes ir taip nieko neturi?

Matyt, juo arčiau bažnyčios, juo toliau nuo Dievo, ir juo daugiau turto, juo labiau jį pamėgsta, prisiriša prie jo ir myli labiau už viską, net ir už tėvynę. Pasigailėjimo verti menkystos, dvasios skurdžiai!

Aš prisiminiau taip pat ir „kadro karininką“ BDPS ryšininką Arūną. Jis — inteligentas, žmogus išsilavinęs, mokytojas, bet menkysta. Jam rūpi bizneliai, nusipirkti motociklą, kaimiečius partizanus degenaliniais švarkais vilioti. Vaizduoja kažkokią didelę asmenybę, o iš tikrųjų toks mažas. Taip. Tik vargas, nuolatinė kova, amžinos kliūtys išryškina tikrąjį žmogaus veidą. Kiek nepriklausomo gyvenimo metais mes turėjome „didvyrių, asmenybių“! Kur jie dabar? Išnyko kaip muilo burbulai, vėjui papūtus. Iškilo nauji žmonės, kurių pirmiau niekas negirdėjo, nematė...

Lapkričio mėn. 5 d.

Iš Maskvos radijo bangomis į naują mūsų bunkerį plaukia kažkokios rusiškos liaudies dainos. Melancholiškos, lėtos ir sunkios. Jose jauti kažką graudaus, jog net širdį veria... Aš jų negaliu ramia širdimi klausyti ir kiekvieną kartą, kai jas užgirstu, mano širdyje atsinaujina žaizdos. Dieve, kaip arti Tavęs yra šios dainos ir kaip toli visas mūsų gyvenimas...

Mūsų naujas bunkeris yra gana didelis /2,3X3,3 m/, tačiau šaltas. Nejaugi jis bus toks šaltas kaip skylė, kurią turėjome pas Kytrą. Visą pereitą žiemą teko pradrebėti. Ir dabar, rodos, matau, kaip aš, Rimvydas ir Vanagas tūpčiojam bunkeryje.

Paskutinės kelios dienos tikrai buvo sunkios. Oras nepaprastai bjaurus. Lyja ir visur purvas. Mano valiai tai geriausias bandymas. Buvau nuvykęs pas Banadą. Ten radau Vieversį, Kapsą ir dar vieną naujoką, kuris pasiryžo su mumis dirbti. Su jais perkraustėm visus mūsų daiktus apie 30 km. Nusivarėm visi nuo kojų. Mūsų naujokams nieko sau pradžia!

Žaibą radau grįžusį. Jis apie Onuškį susprogdino sunkvežimiu važiavusį visą Onuškio miestelio garnizoną— viso 19 žmonių. Paėmė 2 kulkosvaidžius, 10 automatų, 5 desantinius automatus ir 5 pistoletus. Visi apsiginklavo nuo galvos iki kojų. Bet ir be nelaimių neapsieinama: neseniai žuvo Vyckos /Viesulo/ brolis Balandis ir kažkoks man nepažįs-

L. Baliukevičius-Dzūkas

tamas. Burokas buvo kažkur išvykęs ir išvengė mirties. Keisčiausia, kad bunkerį užklupo nakties metu. Matyt, kažkas užvedė. Visi trys nusišovė iš pistoletų. Kasdieninė istorija. Vycka išviršiniai ramus. Kas žino, kas jo viduje dedasi.

Mane po truputį apima drebulys. Perkūniškai šalta. Kojos visiškai peršlapusios. Tuo tarpu sename bunkeryje, kuriame laikinai gyvenom, buvo nepaprastai tvanku, kaip tikram pragare. Bunkerėlis nedidelis, o gyvenom jame septyniese. Vietos nėra nei apsisukti. Pilna purvo ir blusų. Blusos kelias dienas neleido man užmigti. Paskui apsipratau — nuovargis nugalėjo ir miegojau kaip užmuštas. Net imi galvoti, ar gali būti kas blogesnio pragare. Šiandien, pavyzdžiui, su Guoba baladojomės per mišką. Tamsi ir lietinga rudens naktis, o mes, nešini visokiais kraustuliais, klampojom skylėtais batais po purvą. Jeigu šitas vargas manęs nepražudys, turėsiu iš jo daug naudos. Na, bet tai tik smulkmena, kad tik sektųsi toliau. Darbo jėgos turim.

Šiandien pamiškėje visur pasalavo rusai. Matyt, bijosi, kad spalio švenčių nesutrukdytų.

Lapkričio mėn. 10 d.

Grįžo Vanagas iš Šarūno rinktinės. Vaizdas joje Kariūno dėka visiškai pasikeitė. Jau nebėra to įsisenėjusio girtavimo „tradicijų“. Pavyzdžiui, ištisa tėvūnija, kuriai vadovauja Kalnius, visiškai negeria. Ilgos kovos ir karštuosius nutrūktsprandžius nuramino. Vyrai pamatė, kad girtavimas veda į pražūtį... Tokia pažanga, žinoma, verta džiaugtis. Mūsų jėga glūdi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose.

Vanagas vėl išvyksta. Šį kartą, turbūt, net į Žemaitiją. Liksiu vienas su visu „kromu“. Galimas daiktas, kad atvyks Kariūnas padėti...

...Garbiniuotasis poetas /Kapsas/ neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto — pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų.

„Ateisime visi lig vieno Nuo Mūšos, Neries ir Levens,

Kol mūs arterijom ir venom Prabočių kraujas dar srovens...“

Štai Kapso žodžiai, bet dabar to įrodyti nesiryžta. Aš suprantu, kad negali visi išeiti į mišką, bet mums taip reikia inteligentinių pajėgų. Mums taip reikalinga nauja srovė, kuri papildytų mūsų gretas. Kas gi išeitų, jei visi imtų atsisakinėti? Neveltui tad sakoma:

„Kur dabar, tėvyne, dainiai,

Kur dainas tau pynė...“

Taigi, kurgi dingo jie, kurie anksčiau skiepijo mums tėvynės meilę, kurie ugdė mumyse drąsą, kurie skelbė, jog malonu yra už tėvynę mirti? Nejaugi tai buvo tik tuščios statinės skambėjimas, ir daugiau nieko?.. Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą. Bet juk yra aukštesnių idealų! Žinoma, galbūt, mes nepajėgiame suprasti plačių jo poetinių „polėkių“. Tačiau yra žinoma, jog kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir jį mušė — vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai.

Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl Tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?

Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas ne-

nueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.

Bunkeryje visi miega. Tik aš vienas budžiu su savo nesibaigiančiomis svajonėmis. Mintys kaip paukščiai skraido, ir į krūtinę įsilieja karštos bangos...

Lapkričio mėn. 12 d.

Vakar beveik visą dieną „pradiskutavome“ su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti savo šeimą. Deja, jo visi argumentai subyrėdavo, atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas. Įdomu, kaip būtų galima suderinti tą jo tikslą su tuo, jeigu jis, „prisitaikęs“ prie dabartinės santvarkos, imtų šlovinti tėvą Staliną ir jo kolchozus? Kaipgi sąmoningoji tautos dalis galės žiūrėti paskiau į tokį „poetą“, kuris didžiausią mūsų tautos žmogžudį garbino tada, kai tauta kraujais, plūdo. Žinoma, kai jam negrės joks pavojus ir nebus, sakysim, bolševikų, jie vėl „giedos“ apie meilę, pasišventimą ir t. t., ir taip be galo. Visi jie tokie. Kai ateis laisvė, jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau, tėvynei pavojui esant, jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta.

Kodėl jam gali būti šeima brangesnė už mūsų visų šeimas? Aš suprantu, ką reiškia motinos, brolių netekti. Bet juk reikia kam nors pasiaukoti! Vardan šventos kovos ir ateities turi tam tikra mūsų dalis ryžtis viskam, net mirčiai. Galbūt, šitomis aukomis bus pagrįstas geresnis ir šviesesnis Lietuvos gyvenimas. Galbūt, tos aukos pamokys ateinančias kartas, kaip reikia ginti tėviškę, būti vieningiems ir t. t.

Abu poečiokai /Kapsas ir jo draugas/ vakar skaitė savo kūrybą. Sunki, juoda kaip derva nuotaika trykšta iš kiekvienos jų eilėraščių eilutės. Tačiau viskas daugiausia sukasi apie individualius išgyvenimus, sielvartus. Nei vieno žodžio apie tai, kas žadintų jaunimą ir visą tautą ryžtingumui, nei vieno žodžio apie geresnio gyvenimo viltį, nei vieno žodžio apie kaimo didvyriškumą! Iš visų eilučių dvelkia miesčioniška sunki baimė, neviltis, desperacija. Ar su tokia kūryba galima tautą išjudinti, žadinti ir puoselėti tėvynės meilės ugnį? Jeigu visi užsikrėstų tokiu pesimizmu, kas gi būtų? Savaime aišku, kad mūsų tautos padėtis yra be galo sunki, kokios dar niekados dar nėra buvę, tačiau tai nereiškia, kad mes turime nuleisti beviltiškai rankas. Bolševikams tokių defetistinių nuotaikų skleidimas tik patarnauja. Žmonės kurį laiką nusimena, o paskui palengva ir taikytis pradeda. Galingas yra tas, kuris ir varge sugeba dainą niūniuoti. Šimtą kartų teisybė juk tai, kad Maironis, Kudirka ir kt. pažadino mūsų tautą iš amžių miego.

Kokios idėjos Kapso galvoje švilpauja, aš nesuprantu. Jis svaičioja „išeisiąs į literatūrą“. Bet kaipgi tu į ją „išeisi“, jeigu dabar į savo sielą leidi kažkokio mėšlo pridrėbti!? Pagaliau kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu tu ne dabar galingu žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kada visi bus laisvi. Tada daug kas sugebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik su savo kūryba, kada kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia! Aš manau, kad Kapsas vis tik ne tiek savo kūrybą, kiek gyvybę brangina. Jeigu medinėmis kulkomis šaudytų, išeitų ir jis. Bet dabar kaipgi išeisi, kad užmušti gali...

Šiandien rankiojau raides mūsų spaustuvei. Deja, jų tik pusę turim. Taip ir tikėtis reikėjo, nes negi NKVD pasiųs mums spaustuvę. Būtų jie perdaug kvaili. Leisime savo laikraštėlį ir toliau su rotatoriumi.

Kapsas atgabeno mums naują rotatorių.

Jau kurį laiką nieko nežinau apie Kostą. Kaip ten jam vargšeliui einasi? Pinigų neturi, maisto taip pat. Svarbiausia negali mamai pagelbėti. Ach, tu mano brangi mama, ar aš tave kada pamatysiu? Su tėvu taip staiga išsiskyriau, o tave dabar į Uralus išstūmiau. Tėvas žuvo, bet bent tu, mano miela mama, liktum. Aš niekad neužmiršiu 1944 m. liepos 10 dienos, kada pirmą kartą ilgesniam laikui buvau atskirtas nuo namų ir tėviškės. Tada buvo tokia graži žvaigždėta naktis, kokia tik gali būti vasarą. Tačiau kokia ji buvo liūdna, Viešpatie! Tą naktį tėvai išsikraustė iš namų, nes žinios apie artėjančius bolševikus buvo baisesnės ir baisesnės. Aš likau tada vienas visiškai tuščiuose namuose. Visą naktį negalėjau užmigti, gulėdamas lauke ant suolo. Tada dar nežinojau ir nenumaniau, ką reiškia man ateitis. Orą virpino lėktuvų dūzgimas. Kažkur toli buvo matyti raketų šviesos: ten bombardavo mūsų miestus. Mano sieloje, ir ne tik mano, bet visų sielose buvo taip graudu ir nyku. Per mano tėviškę riedėjo nauja karo audra.

Rytojaus dieną susitikau su tėvu. Atsisveikinau. Aš jau buvau uniformuotas vokiška uniforma ir važiavau į Žemaitijoje organizuojamus „tėvynės apsaugos“ būrius. Tėvas verkė, verkė taip labai, kad niekad nemačiau jo taip verkiant. Verkiau ir aš, tik ne taip labai... Po to mes persiskyrėm. Po kelių savaičių jis žuvo — bombos skeveldra pataikė į smilkinį, ir jis mirė taip tyliai, jog greta sėdėjusi mama to net iš karto nepastebėjo. O aš? Aš trankiausi po Lietuvą. Iš „tėvynės apsaugos“ būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjom, kad tėvynę ginti galima ir po šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo...

Ir už ką gi milijonai žmonių taip kenčia? Dėl ko tame mažame pasaulyje tokia didelė neteisybė? Kodėl Tu, Dieve, skyrei žmogui tokią sunkią dalią? Kodėl gi žmonės krinta milijonais, gyvenime nieko nepasiekę ir gyvenimui nieko nedavę?.. Kurgi pagaliau glūdi visų nežmoniškų kentėjimų paslaptis?.. Ar mes tik tiek reikalingi, kad gimtum ir vėl žūtum, išnyktum, tartum mūsų visai nebūtų buvę?..

Bunkeryje ir lauke visiškai tylu. Visi miega, o aš, kaip paprastai, su savo kančia ir mintimis vienišas budžiu. Iš Londono kažkoks komentatorius šaltai ir išmintingai dėsto apie Rūro pramonės likimą. Ach, tie angliškieji politikai! Jie kalba ir kalba, perka ir parduoda viską, ištisas tautas. O kad jie mažiau kalbėtų ar būtų kalbėję, galbūt, šiandien kitaip būtų...

Bjaurus kosulys kankina mane jau ketvirta diena. Reikia eiti gulti...

Gruodžio mėn. 12 d.

Taip visą mėnesį neturėjau laiko ką nors parašyti į savo dienoraštį. Darbo turėjau iki kaklo. Vanagui išvykus, išleidom 2 lapų „Laisvės Varpą“. Po to išlydėjau Kapsą. Su Rimvydu reikėjo ruošti medžiagą užsieniui. Pagaliau ir Rimvydas išvyko. Vėl išleidom 2 lapų „Laisvės Varpą“, išspausdinom priešrinkiminių atsišaukimų. Taip prabėgo nejučiomis visas mėnesis.

Prieš kelias dienas mišką krėtė rusai. Apie 10 mongolų perėjo per Žaibo bunkerio angą. Žaibas buvo pasiruošęs su pistoletu...

...Per visą laiką tai šen, tai ten žūsta vyrai. Netoli mūsų žuvo keturi partizanai...

Gruodžio mėn. 23 d.

Paskutinės dienos — tikros nedarbo dienos. Velniškai nuobodu taip sėdėti. Paprastai pasėdžiu prie radijo, o paskui einu gulti. Rašyti negaliu savęs priversti. Bunkeryje gana šalta.

Vakar Žaibas atnešė elektrinį kapsulį. Padėsim viršuj vieną pėstininkų skeveldrinę miną. Tuo atveju, jei rusai užtiktų bunkerį, miną būtų galima susprogdinti iš vidaus baterijų pagalba. Miną padėsim, kai snigs. Šiandien negalima, nes liktų pėdsakai.

Sniegas laikosi jau apie 10 dienų. Atrodo, kad daugiau jo nenuleis. P. kasdien atvažiuoja rogėmis maskuoti mūsų pėdsakų. Mes patys jokiu būdu negalim užsimaskuoti...

...Vakar su Guoba padarėm pėsti nemažą ratą. Parsinešėm tinklelį rotatoriui ir pasiūtus baltus apsiaustus žiemai.

Norėjau susitikti su Miku. Tas neatvyko. Gavau tik laišką. Pasirodo, jo motina mūsų paketus sudeginusi. Ten kaip tik buvo ir apmokymo konspektai. Buvau velniškai įpykęs. Mikui parašiau šiurkštų laišką, ir dabar pats gailiuosi, kad taip pasielgiau.

Šiandien einam į pirtį.

Ryt Kūčios... Penktos Kūčios, kurias aš praleidžiu Dievas žino kaip.

1944    m. Kūčių visai nešvenčiau. Graco aerodrome ėjau sargybą. Buvo žvaigždėtas dangus, ir, į jį žiūrėdamas, mąsčiau apie toli likusią Lietuvą ir namiškius.

1945    m. per Kūčias kroviau anglis Donbase. 1946 m. dieną prieš Kūčias išdavė mūsų bunkerį. Mes su Žaibu keletą valandų prieš išsikraustėm į gretimą bunkerį. Dieną jau liepsnojo trobesiai. Išlipęs iš bunkerio ir matydamas dūmus, aš iš pradžių pagalvojau, kad dūmai rūksta iš šeimininkų dūminės pirkios. Pasirodo, kad ten rūko sudegęs kluonas. Tada žuvo Nykštaitis, Raktas, Lordas ir Vytenis. Lygiai dveji metai praėjo nuo to laiko. Mes su Žaibu tada ėjom visą naktį. Kaip tik pralaviravom pro rusus. Miegojom sename bunkerėlyje. Rytojaus dieną išsiprausėm ir Kūčias valgėm pas O. /dabar suimta ir sėdi kalėjime/.

1947 m. Kūčias praleidau Šiluose.

Ir štai 1948 m. Šį kartą nutarėm

Kūčias valgyti mūsų bunkeryje. Žadėjo Kapsas atvažiuoti. Šiandien reikės patikrinti.

Gruodžio mėn. 24 d.

Vakar išsiprausėm pirtyje. Savo „pečkuriams“ nunešėm dovanų.

Lauke oras nešaltas. Blogiausia, kad visą dieną snigo. Dabar vėl reikės pravažinėti naujus kelius. Krinta kažkokia migla ar lietus. Per keliasdešimt metrų nieko nematyti.

Kūčias vis tik nusprendėm valgyti pas Baurą...

...Vieversys su Žaibu išvažiavo Kapso laukti, bet, atrodo, jis neatvažiuos.

Šiandien su Guoba papuošėm bunkerį. Kalėdoms ruošiamasi ir po žeme! Ar nekeista?..

Bandžiau klausytis radijo. Berlynas kalba apie kalėdas, iš Suomijos vaikų valandėlė, o iš Maskvos — skaičiai, pūdai, soclenktynės... Ir taip per ištisus metus — 30 su viršum metų!.. Visą laiką melas, šlykšti apgavystė. Tave migdo pasakom apie rojų, laimę, džiaugsmą, o čia, žemėje, sukūrė tokį pragarą...

Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kam gi pagaliau skiriama bolševikų spauda. Juk jos niekas neskaito, o jeigu ir perskaito, tai vis tiek netiki tuo, kas ten parašyta. Kokie gi tie žmonės, kurie gali tokias nesąmones rašyti? Laikraščiuose — žydinti Lietuva, o iš tikrųjų — plūstanti kraujuose. Nėra žodžių visam tam išreikšti. Na, tas Stalinas tikras neraliuotas asilas. Visi puslapiai užversti laiškais, pasižadėjimais ir įsipareigojimais tam „brangiausiam, mylimiausiam...“ Šlykštu skaityti. Aš netikiu, kad ir komunistų tarpe bent kiek protingesnis žmogus tikėtų tiems svaičiojimams: Stalinas — genijus, korifėjus, tėvas, mokytojas... Stalinas viską žino, jis mokė, jis pasakė tada ir tada taip ir taip, jis numato kelią šimtmečiams pirmyn, jis geriausias karvedys... Kažin ar Tibete ir Indijoje stabai labiau garbinami? Štai kodėl asilas tas Stalinas, kad taip save garbinti leidžia. Na, žinoma, kad jis tik asilas batų, tai dar pusė bėdos, bet svarbiausia tai, kad su kvaila prigimtimi neatskiriamai susijęs azijatiškas žiaurumas.

Nieko sau išsiaiškinau, kas slepiasi Kremliuje! Mane patį juokas ima iš mano „filosofijos“...

5 val. vakaro. Per radiją perduoda Triugve Li ir Evato kalėdinius linkėjimus: „...tik SNO vienintelis pasaulyje taikos ramstis, kuris ir dabar turi padėti išvengti karo...“ Ar ne ironija!?

Gruodžio mėn. 25 d.

Kūčias valgėm pas „Baurą“. Mes buvom aštuoniese: Žaibas, Vanagas /Gel. Vilko Tv. R./, Vieversys, Vilnis /Kapso draugas A. Skinkys. R./, Viesulas, Guoba, Žilvitis ir aš. Sukalbėjom maldą, sugiedojom himną ir pradėjom valgyti. Po kelių valandų vėl grįžom į savo „bazes“.

Dar neišaušus prie mūsų „skylės“ ėmė kažkas bildėti. Pasirodo, Kregždė su P. atvažiavo pasiimti Guobos, kad šis parodytų jam Žaibo

DA partizanai: V. Kazlauskas-Vanagas, V. Voveris-Žaibas, priklaupę: P. Savickas-Kregždė. L. Baliukevičius-Dzūkas, (1948 m.) -

bunkerį. Pas P. Kregždė paliko Šamą su sužeistu Inžinieriumi. Kūčių naktį Inžinierius su Žvaigžde vežė į ryšio punktą priešrinkiminius atsišaukimus. Atgal grįžo plentu ir užvažiavo ant patruliuojančių mongolų. Inžinierius juos pastebėjo tik iš kokių trijų metrų atstumo. Mongolams paklausus „kto jedit“, Inžinierius paleido į juos šūvį. Mongolai taip pat atidarė ugnį. Susišaudymas buvo labai menkas. Inžinierių sužeidė palei kirkšnį, atrodo, jog kulka bus kliudžiusi dubens kaulą. Žvalgas nudūmė savo keliais. Inžinierius vienas nuropojo pas vieną ūkininką, paėmė arklius ir parvažiavo „namo“. Tačiau ant kelio, kuriuo važiavo, liko kraujo pėdsakai. Bijodamas, kad rusai neatsektų, Inžinierius neliko „namuose“, bet tuojau išvyko pas Žaibą.

Guoba išeina ir po kiek laiko grįžta su Žilvičiu. Žilvitis nakvos pas mus, nes pas Žaibą maža vietos.

Vakaras. Guoba su Viesulu išeina alaus parvežti. Pamažu pas mus sueina ir visi „žaibukai“ /Vanagas, Žilvitis ir Viesulas/ su savo „gaspado-riumi“. Klausomės radijo. Iš visų stočių skamba kalėdinės dainos. Perduoda Anglijos karaliaus, popiežiaus, Trumeno ir kt. kalėdinius sveikinimus. Muzika ir dainos... Tenai atgijo gyvenimas. Mūsų bunkeryje, po žeme, vienuolika vyrų susirinko praleisti Kalėdų. Kurgi tos Kalėdos dingo, kada viešpatauja šiluma ir jauki ramybė? Kalėdos po žeme!.. Rašau šias eilutes ir drebu iš šalčio.

Negalėčiau pasakyti, kad mūsų nuotaika būtų kalėdinė. Ji — dirbtinė. Visi susimąstę, tik retkarčiais pajuokauja...

...Pagaliau Viesulas ir Guoba atveža du bidonus alaus. Apie 2 val. visi išsiskirsto. Sugulam ir mes.

Šiandien mano nuotaika žemiau nulio. Aš vėl pradedu įsitikinti, kad ateinančiais 1949 metais vėl nieko nebus. „Prieš bolševizmą reikia pastatyti naują gyvenimą Vakarų valstybėse, paremtą visuotiniu gerbūviu, kuris būtų lyg magnetas, kuris palengva pritrauks ir Rytų valstybes, taip maždaug skamba Vakarų diplomatų žodžiai. Taigi, jie ten dar pirma kurs naują gyvenimą. Kiek tai truks, nežinia. Galbūt, penkerius metus, o galimas dalykas, kad dešimt ir daugiau metų. Sakysim, kad penkerius metus. Kažin ar liks kas nors iš Lietuvos po penkerių metų? Liūdna, pasiutusiai liūdna, kai pagalvoji, kad mes visi esam kaip tie nuteistieji myriop, kurie skaičiuoja savo gyvenimo paskutines valandas ir minutes. Gyvenimo laikrodžio rodyklė slenka vis lėčiau ir lėčiau. Mes dirbam ir kovojam...

1949 METAI

„Neklausk, kam skambina varpai — Jie skambina tau...“

Sausio mėn. 1 d.

Nauji metai. 1 val. 40 min. Naktis. Bunkeryje tik aš ir Vieversys. Vieversys miega, aš klausausi radijo. Neseniai perdavė Naujųjų metų linkėjimus. Kažin ką atneš šitie metai?..

Bunkeryje šalta, ir negaliu susikaupti ir ruošti „Laisvės Varpui“ žinių. Miegoti nenoriu. Laukiu Guobos su Vilnim. Jie bent kavos išvirs.

Aš vis jaudinuosi, kad mūsų per mažai nudirbta. Svarbiausia tušo nėra. Galėtume bent propagandos pavaryti.

Aš nesuprantu, kas yra su manimi. Vis dažniau pasitaiko tokie momentai, kada aš nieko negaliu daryti. Net skaityti negaliu. Štai dabar tiesiog prievarta rašau į dienoraštį šias eilutes. Tačiau būna tokių kūrybinių valandėlių, kada aš su pakilimu rašau, dirbu...

Prisiminiau vieną dalyką. Per radiją girdėjau, kad Anglijos žemuosiuose rūmuose užsienio politikos klausimais debatų metu pasmerkė

Franko „Mėlynąją diviziją“, kuri kovojo prieš bolševizmą. Ar nekeista? Pasmerkė, kad kovojo su bolševizmu. Na, ir politika! Bijojosi vokiečių, tai dabar tikrai gavo gerą velnią. Įdomu, kaip su juo tvarkysis?..

Sausio mėn. 9 d.

„Balsavimai“ vyksta „pilnu tempu“. Žmonės visiškai nebalsuoja. Mūsų kaimuose mongolai su urnomis bijo pasirodyti. Vakar mongolai vienoje rinkiminėje apylinkėje užsakė 130 pastočių. Mat, apskaičiavo, jeigu tiek užsakysi, tai 20 būtinai atvažiuos. Pasirodo, jog jie neapsiriko.

Prieš kelias dienas žuvo Banadas, Žvalgas ir Klevas. Pastarieji du buvo neseni partizanai. Atrodo, jog rusai po Inžinieriaus sužeidimo kraujo pėdsakais bus aptikę jų bunkerį. Pasakoja, kad visi trys prieš nusišaudami sulaužę ginklus, supjaustę batus ir drabužius. Man asmeniškai labiausiai gaila Banado. Visada kažkodėl labiau gaila seno partizano. Dar vieno nėra iš tų, kuriuos aš sutikau savo pirmomis partizanavimo dienomis.

Sausio mėn. 14 d.

Pagaliau atvyko ir „įpėdinis“ Kariūnas. Jis turėjo ilgai „stovėti“ — laukti. Pas Biliūną prabuvo daugiau savaitės laiko, mat, žuvus Banadui, negalėjo toliau vykti.

Po kelių dienų atsirado ir Kapsas. Jis, pasirodo, pametė lapelį su užšifruotom pavardėm ir susitikimo data, ir dabar atmovė vienas...

Gerokai pasiilgau Vanago. Aš su juo buvau geriau įsitraukęs į darbą negu su kuo kitu, ir vienas kitą gerai žinojom. Su Kariūnu kol kas dar nesiėmėm jokio darbo. Na, bet šiandien pradėsim tvarkytis su apdovanojimais.

Mūsų šitas miško kampas tikra, anot rusų, „banditų“ landynė. Jau kelias dienas dviejuose bunkeriuose būna apie 13—14 žmonių. Joks žmogus nenujaučia, kad čia, po žemėmis, tiek daug gyvų būtybių knibžda. Keista kartais, kai pagalvoji: štai žmonės viršuj važinėja, malkas kerta ir nieko nenujaučia. Apie mūsų bunkerį tikras jovalynas. Neseniai apie tris ištisas dienas kaimiečiai beveik ant bunkerio lubų pjovė medžius. Kai su kaladėmis važiuodavo per angą, atrodydavo, kad net anga gali įlūžti.

„Balsavimų“ dieną iškėlėm į viršų vokiečių pėstininkų skeveldrinę miną. Tai „draugams“. Pas save bunkeryje turime lygiai tokias pačias dvi minas. Atrodo, jog mūsų taip pigiai nepaims.

Paskutines dvi naktis praleidom karštai diskutuodami įvairiausiais klausimais. Ir ko mes tik nepalietėm: ir religiją, ir visuomeninį gyvenimą, ir užsienio politiką, ir socialines problemas, ir t. t., ir t. t. Žinoma, viską sumaišėm su žemėm. Priėjom išvados, kad krikščionybė su Vatikano politika, kaip kadaise rašė P. Jakas, išgyvenanti tragizmą. Ypačiai visi puolė „sumedžiagėjusius“ kunigus, kurie rūpinasi daugiau pinigų kapšiu nei dvasios penu... Na, bet apie tai kitą kartą, nes parėjo mūsiškiai iš pirties. Dienoraštį rašyti prie kitų vengiu. Kažkaip neatviras tada būnu su savimi.

Sausio mėn. 15 d.

Vakar parašiau vieną matricą. Reiks atspausdinti dar pakvietimų. Kariūnas su Vieversiu rašė pažymėjimus. Kapsas rašo toliau savo, kaip jis vadina, „drulijada“. Žmonės bent juoko turės, kai išleisim.

Su poetu retkarčiais mes imame ginčytis. Kapsas, pats save teisindamas, gina rašytojus. Jo nuomone, reikia stengtis „išlikti“, o kai išliksi, tada galėsi duoti tautai gero, t. y. savo kūrybą. Žinoma, dalis tiesos čia yra. Mano manymu, jie visi gali taikstytis, bet kartu ir veikti prieš okupantą. Kas iš to, jeigu, gelbėdamas savo kailį, padedi tik mongolams? Kas iš tokio rašytojo, jeigu jis tik laisvėje gali rašyti? Kas iš tokio poeto, jeigu jis tik laisvėje gali dainuoti apie tautos kančias ir minėti pasiaukojimą, didvyriškumą? Aš visados tvirtinau ir tvirtinsiu, jog vyras tas, kuris dabar žadina tautą, kuris dabar, nebodamas pavojaus savo gyvybei, kelia tautą savo galingu žodžiu. Kaip žiūrėti į tokį rašytoją, kuris okupacijos metais kinkom drebino, okupantui pataikavo, o nepriklausomybės metais vėl pradės giedoti apie kovas, aukas už tėvynę ir t. t. „Išverstaskūris“ gali tik taip pasielgti.

Kapsas ir Vilnis dažnai tvirtina: štai, girdi, pražuvo Antanas Miškinis, ir kas iš to. Būtų geriau sėdėjęs ramiai ir laukęs, tai bent būtų ką parašęs, o dabar praeis daug metų, kol Lietuvai gims antras toks Miškinis. Bet Kapsas su Vilnim pamiršo, kad šitas žuvęs Miškinis tapo mums dar brangesnis. Jo pavyzdys liks amžinai šviečiančia žvaigžde, kuri ir ateinančioms kartoms švies ir minės, kaip reikia gintis nuo užpuolikų. Tai gyvas pavyzdys. Ir šitokie gyvi pavyzdžiai tik paskatina ir pamoko. Miškinis žuvo, bet ši auka išjudina ir sustingusius neveiklume ir baimėje. Toji auka reikalauja keršto ir kovos. Ji dilgina mūsų protus ir sąžinę. Ji primena mums mūsų kovos šventumą ir būtinumą.

Kas būtų, jeigu niekas nenorėtų pasiaukoti? Kas būtų iš tokios laisvės, jeigu ji būtų gaunama be kruvinų aukų? Tada niekas nemokėtų jos vertinti ir ginti. Kas pagaliau užgrūdintų tautą, jos valią ir kas sudarytų tautos charakterį? Si kova bus skaudi pamoka ateičiai. Iš jos reikės daug ko pasimokyti. Si kova mums rodo, ką lietuvis turi ir ko jam dar trūksta, kas yra ugdytina ir kas šalintina.

Aš per daug į ginčus nesikišu, bet daugiau klausau, nes, šiuo klausimu pradėjęs kalbėti, imu karščiuotis. Visa ši kova, visos tos skaudžios aukos taip suaugo su mano širdies skaidulomis, ir tas, kuris bando tą kovą niekinti ar bent kiek mažinti jos reikšmę, kelia pyktį ir įniršimą.

Dažnai kalbamės ir apie anksčiau buvusias partijas, partines rietenas ir pan. Čia pas mus du „blokai“: skautai ir ateitininkai. Vieni giria savo ir peikia kito organizaciją, kiti atvirkščiai. Kapsas ir Vilnis vis tik turi sutikti, jog ateitininkai buvo per siaura žmogaus dvasiai organizacija. Per daug joje buvo partiškumo, subjektyvumo, fanatizmo. Aš, žinoma, sutinku, kad tokia ateitininkų organizacija buvo naudinga ta prasme, kad ji vystė daugiau žmogaus vidų, darydama jį turiningesnį, bet gaila, kaip sakiau, kad subjektyviai. Daug kas buvo iškraipoma, sudarkoma. Iš jaunimo buvo daromi fanatikai. Skautai daugiau objektyvi organizacija. Skautai, lavindami kūną, drauge skiepijo tėvynės meilę, ugdė riteriškumą, mandagumą, blaivumą ir pan. O visa tai labai naudinga ir gera. Blogiausia, kad vadovai, būdami dideli ateitininkų priešai, nukreipdavo prieš juos ir jaunimą...

...Tokie „debatai“ vis tik mums labai naudingi. Jie pratina žmogų giliau galvoti, svarstyti, ieškoti ko nors naujo. Tai savotiškos dvasinės varžybos.

Čia vis negaliu praeiti pro šalį, neiškėlęs tų, kurie žaloja mūsų himną, vietoj „saulės“ norint įstatyti „Dievą“. Aš nesu indiferentas. Aš tikiu, jog yra aukštesnė Būtybė, kuri tvarko visatą, o taip pat ir mažyčio tos visatos taškelio — žmogaus likimą. Tačiau tokio siauraprotiškumo negalima pakęsti. Čia kaip ant delno pastebi norą net į himną prakišti savo partinę liniją. Kam keisti Vinco Kudirkos žodžius? Nejaugi Dievas toks egoistiškas kaip Stalinas, kad visur Jo vardą šauktum? Dievą turėk savo širdyje, bet ne lūpose. Kas ir būtų, jei visos Lietuvoje esančios partijos norėtų vis kitaip Kudirkos saulę paleisti. Reikia stebėtis, kaip bolševikai dar Stalino vardo neįkiša.

Sausio mėn. 16 d.

Vakar su Guoba buvau išėjęs į kaimą. Išėjau ne dėl to, kad būčiau turėjęs kokių nors svarbių reikalų, bet norėdamas prasiblaivyti. Perėjom abu per šešis kaimus. Buvom užsukę pas kelis ryšininkus. Tikėjausi rasti tušo, tačiau, išskyrus laišką nuo Tigro, nieko, negavau...

...Aš kažkaip žiemą ne taip bijau užpuolimo ar susidūrimo su mongolais. Svarbiausia, prigulęs prie žemės, esi blogas taikinys. Vytis sniegu taip pat bloga. Žiemą lengviau ir atsišaudyti.

Šiemet mažiau negu bet kada partizanai užvažiuoja ant pasalų. Užtat daugiau randa bunkeriuose. Pas mus bunkeryje šiam atvejui paruoštos trys skeveldrinės minos. Gyvenam kol kas, nematydami jokio pavojaus. Tik per Žaibo bunkerį kartą rusai perėjo. Ir pėdsakų per daug nepaisom. Žinoma, iš to gali būti liūdnos pasekmės...

Sausio mėn. 30 d.

Kariūnas, Vieversys, Vilnis ir Guoba išėjo į kaimą. Mat, šiandien kažkoks ūkininkas užsiprašęs „ant vakarienės“, Žaibo žodžiais tariant. Matyt, bus alaus. Aš nėjau. Neturiu visiškai ūpo. Vienam pabūti taip pat nemažas malonumas.

Kapsas prieš kelias dienas išvažiavo. Parašė apie 450 posmų „Raudonojo rojaus“. Už kokios savaitės žadėjo atvežti popieriaus. Iš jo vis tik neblogas vyras.

Iš Vanago negaunu jokio laiško. Kad jam nebūtų kokia nelaimė atsitikusi? Pagal mano apskaičiavimą jis jau turėtų keliauti atgal.

Rimvydas, atrodo, per sieną žiemos metu nepersikraustys. Juo labiau, kad 6 vyrai, kaip girdėjau, prie pasienio žuvo. Savaime aišku, žiemą brautis per sieną — menkas malonumas. Pėdsakais rusai gali atsekti velnias žino kur. Kad jis būtų iš mūsų iškeliavęs kokiu mėnesiu anksčiau, tada būtų gerai, bet... vyras nuėjo į ligoninę ir gavo kulką į ranką...

Paskutiniuoju metu tokios darbymetės kaip pirmiau pas mus nėra.

Vasario 16 proga žadėjom bent 4 lapų „Laisvės Varpą“ išleisti, bet, atrodo, išleisim tik vieno lapo, nes nėra popieriaus. Kaip užkerėta: turim tušo ir matricų — neturim popieriaus, turim popieriaus — neturim tušo ar matricų. Kad taip turėčiau laiko porą savaičių pasibastyti, vis tiek rasčiau kur nors „skylę“ popieriui gauti.

Pereitą sekmadienį dienavojom su trimis mokytojais ir viena mokytoja. Vienas iš jų man gerai pažįstamas. Audrūnas rekomendavo jį kaip gerą vyrą, ir aš jį užverbavau. Radau jų tarpe ir vieną menininką. Pas jį užsakiau „Laisvės Varpo“ klišes ir „Raudonojo rojaus“ viršelio projektus.

Mokytoja — suvalkietė. Sakėsi puikiai pažįstanti Tauro apygardos partizanus ir jų gyvenimą. Čia netikėtai paaiškėjo ir visa šios mokytojos istorija. Pasirodo, tauriškiai ją persekioją. Anksčiau ji buvusi tauriškių ryšininkė. Tvarkiusi net 44 kuopos raštinės darbus ir kt. Vėliau, žuvus keliems partizanams, tauriškiai ją įtarę. Kiek šioje istorijoje tiesos, sunku pasakyti. Al. pasakojimu, mokytoja esanti patikima, daug padeda persekiojamiems, padirbdama jiems dokumentus. Mes apsiėmėm šį reikalą išsiaiškinti. Mokytoja tarp kitko pažadėjo prisiųsti poezijos rinkinį, kurį jai iš Sibiro atsiuntusi viena studentė.

Vasario mėn. 2 d.

DLK Vytauto grupėje žuvo 15 partizanų ir trys merginos — partizanės. Žinia mus visus trenkte pritrenkė. Penkiolika vyrų! Penkiolika vyrų išbraukta iš mūsų negausių eilių! Viešpatie, už ką Tu mus taip baudi?..

Gandai apie šiuos žuvimus mus pasiekė jau anksčiau, tačiau mes nenorėjom tikėti. Vakar pas Žaibą atvyko Nemunas, Šarūnas ir Girinis. Jie tą liūdną žinią tik patvirtino. Būtų žuvęs ir Nemunas, bet jis su Šilučiu buvo prieš kelias valandas išvykęs.

Kaip aš ir spėjau, Vyto—Merkio vyrus užklupo miegančius. Atrodo, jog kas užvedė, nes mongolai puolė bunkerį 12 val. nakties. Čia žuvo Vytas, Audra /lenkų karininkas/, Marytė—Birutė ir kt. Tarzanas su savo vyrais taip pat buvo užkluptas. Išbėgo tik Giedrius ir Milda. Mildai sužeidė ranką. Vargšė, jai tai bent teko pergyventi! Du partizanus užmušė gudai. To tik ir betrūko, kad gudai mus pradėtų mušti!

Visos šios žinios taip pagadino ūpą, jog negalėjau visiškai nieko dirbti.

Šiandien su Kariūnu buvom nuėję pasižiūrėti pas Žaibą. Nemunas atrodė visiškai prislėgtas. Sumenkęs kažkaip. Ką gi darysi. Pasitarėm, sudarėm naują veikimo planą. Tegul spaudžia rusai mus, kaip nori, bet mes nepasiduosim! Visa laimė, kad žuvo tik du seni partizanai: Vytas ir Tarzanas. Dar yra senų vilkų, kurie vairuos visą būrį ir toliau. Be jų tikrai būtų labai liūdnas vaizdas. Dabar grupės priešakyje atsistos Nemunas. Jo pavaduotoju taps Balys.

Vyrams nušviečiau politinę padėtį. Man didžiausias vargas, kai aš turiu kam nors kalbėti apie politiką, juo labiau civiliams. Man atrodo, jog žmogus tarytum ir laukia, kada aš jam pasakysiu karo pradžios datą. Ką gali jiems pasakoti pagaliau? Apie konferencijas ar notas? Jie jų nesupranta. Politinę padėtį žmonės pratę vertinti pagal fantastiškus gandus. Sunku, pasiutusiai sunku pasakyti jiems ką nors raminančio. Jau daugiau kaip ketveri metai, kai juos mes guodžiam. Ne taip jau lengva kartoti tas pačias frazes. Štai ir aš, šiek tiek žinodamas padėtį, nerandu, ką žmogui pasakyti, o ką kalbėti apie eilinį partizaną...

Paskutinėmis dienomis kažkaip vėl „pagyvėjo“ politinė padėtis. Stalinas pradėjo taikos „ofenzyvą“, bet Vakarai, tie „nevierni tamošiai“, nori darbų, ir gana. Ach, tie „politikieriai“! Kaip įgriso, klausant jų išvedžiojimų, tvirtinimų.

Į šiuos metus aš žiūriu su tam tikru nerimu. Aš vis prisimenu Trofimovo pranešimą „Dėl politinio darbo sustiprinimo kaime“. Alytuje pilna kariuomenės. Ar tik ji nepradės to „darbo“ stiprinti? Estijoje baigėsi komunistų partijos suvažiavimas. Suvažiavimo dalyviai pasižadėjo laiške Stalinui Estiją visiškai sukolektyvinti. Atrodo, kad ir Lietuvoje vidaus politika analogiška kryptimi bus varoma. Jeigu taip, tai mūsų žemelė bus paversta masiniu ubagynu ir kapinynu. Kapinynu, tiesą pasakius, ji jau beveik yra ir dabar.

Vasario mėn. 10 d.

Kapsui išvažiavus, išleidom dar vieną „Laisvės Varpo“ numerį, skirtą Vasario Šešiolikta jai. „Mizernas“ musų laikraštėlis. Nebuvo popieriaus, todėl išėjo tik vieno lapo. Tušo taip pat nepasisekė gerai atmiešti, todėl kai kurie laikraštėliai gavosi margi, tušui persigėrus. Tikras vargas. Jau kelinta diena sėdim be darbo. Leistum atsišaukimus, bet to popieriaus kaip nėra, taip nėra.

Buvau su Guoba išvažiavęs pas Nemuną. Deja, Kapsas popieriaus iki nustatyto laiko nepristatė. Audrūnas buvo Kaune ir Vilniuje ir, žinoma, matricų negavo. Vienu žodžiu, nors pasiusk! Visa laimė, kad Nemunas nupirko keturis akumuliatorius. Dabar bent ilgesniam laikui atsargos turėsime.

Link Nemuno /partizanas slapukas. R./ ėjome pėsti. Žaibas perspėjo nevažiuoti, nes mongolai aplinkiniuose kaimuose stipriai pasalauja ir paryčiu daro dideles kratas. Šiuo atžvilgiu mongolai pasirinko gerą laiką. Paprastai tokiu laiku partizanai grįžta iš savo naktinių žygių, o nakčiai bunkeriai retai esti maskuojami. Aš dažnai pagalvoju, kad ir mums gali kada kliūti už tokį maskavimo būdą. Laimė, pasakysiu, mus dar lydi. Pavyzdžiui, pernai žiemą turėjome pas „Kytrą“ bunkerį kieme. Per visą naktį bunkeris būdavo atdaras, o anteną laikydavom ištiesę per visą kiemą. Reikėjo, kad rusai netikėtai užeitų ant kiemo, ir būtų baigta su mumis. Bet stebuklinga vieta: išgyvenom visą žiemą, o rusai nė karto nebuvo užėję. Tik vieną kartą grėsė didesnis „pavojus“, kai pas gretimą ūkininką rusai buvo apsupę Bevardį ir Planetą. Planeta žuvo, o Bevardis išsiveržė. Po šio įvykio mes iš savo „tvirtovės“ išsikraustėm kelioms dienoms pas Jogailą. Bet čia jau visa istorija...

Taigi, su Guoba mes iškeliavom pėsti. Buvo graži ir maloni žiemos naktis. Truputį ūkanota, bet eiti pakankamai šviesu. Kaimai skendėjo visiškoje tyloje, ir tik po mūsų kojomis girgždąs sniegas ardė tą tylą. Kaip malonu tokiomis naktimis keliauti, o ypačiai man, praleidžiančiam bunkeryje ištisas savaites. Ištisos savaitės, mėnesiai ir metai po žeme — tai tikrai menki šposai. Ir kai tenka dienavoti, tai atpratusios nuo dienos šviesos akys bent porą valandų ašaroja.

Keliaujant Guoba buvo bundresnis negu paprastai, kad ir mane perdėtu budrumu užkrėtė. Tik išėjus iš miško, Guoba pasakė:

— Su manim kažin kas yra. Galvą skauda ir, be to, toks ūpas...

Jis dar kažką sumurmėjo, ir aš supratau, kad Guoba „jaučia“ kažkokį susišaudymą. Tai mane labai veikia. Aš negaliu pakęsti partizanų prietaringumo ir pats niekada neperkratinėju savo sapnų ir jų „nekomentuoju“. Tiesa, aš labai retai sapnuoju. Tai aš laikau puikia savybe.

Draugai dažnai kalbasi apie žuvusius draugus, juos paeiliui išskaičiuodami. Kada tai kalbamasi tarp savęs, aš dar galiu pakęsti, bet kai tokia kalba eina prie civilių žmonių— aš jaučiu tiesiog fizinį skausmą. Iš viso, apie tokius dalykus prie civilių aš negaliu kalbėti. Man atrodo, kad žmonės pasibaisės dideliu aukų skaičiumi ir bijos ar vengs prisidėti prie partizaninio judėjimo.

Vienumoje aš dažnai galvoju apie žuvusius. Viešpatie mano, kiek jų daug! Mūsų tėvynė tokia maža, o žūva be mažų išimčių geriausieji vyrai: jauni, kupini pasiryžimo, drąsūs... Kaip bus reikalinga Lietuva jų ateityje. Ir širdį kartais taip pradeda skaudėti, jog į ateitį imu žiūrėti taip pesimistiškai, jog pradedu niekuo netikėti. Žinoma, manyje to niekas nepastebi. Viskas lieka viduje giliai paslėpta.

Štai tik per vieną mėnesį apygardoje žuvo apie 50 vyrų!.. Jokie komentarai čia nereikalingi. Kas bent truputį apie tai pagalvoja, tam plaukai ant galvos šiaušiasi. Ir dėl to aš visai nenoriu kalbėti apie tokius dalykus. Geriausia visiškai nieko negalvoti. Turi savo darbą, žinai savo tikslą ir dirbk, kovok tol, kol išmuš ir tau valanda. Jeigu bus lemta, liksi gyvas ir sulauksi laisvės dienų, jeigu ne — pasimatysime visi Anapus...

Tokios ir panašios mintys mane apima dažnai. Aš daugiau svajotojas negu veiklos žmogus. Bet pagaliau, ar aš save pažįstu? Kas gi iš mūsų save gerai pažįsta?..

Vasario mėn. 16 d.

Šiandien Nepriklausomybės šventė— Vasario 16-oji. Tautos nepriklausomumas ir suverenumas „užtikrintas“ Vorkutoje arba gerai, labai gerai maskuotame bunkeryje. Kur Atlanto Charta? Radijo komentatoriai rimtu, pamokomu ir išdidžiu balsu aiškina, esą, Vakarų valstybės matančios ir žinančios apie viską, kas čia darosi, ir jos, aišku, atnešančios išvadavimą, bet dabar... dabar dar reikią laukti, nes dar neatėjęs laikas. Kai dėl Lietuvos bylos, tai jos, esą, taip pat dabar negalima liesti; vėliau, gal būt, po karo...

Mane apniko prakeiktos votys, ir šešias dienas negalėjau nė pajudėti— tiek daug jų buvo. Dabar vėl sėdžiu bunkeryje už stalo, nors kojų dar negaliu kaip reikiant sulenkti. Tačiau ne mažesnė velniava — tai nuolat šią žiemą besikartojantieji atolydžiai. Štai ir prieš kelias dienas prasidėjo atolydis, o tai visus mus varo į pasiutimą ir „pesimizmą“, nes prasiskverbęs vanduo ėmė vis dažniau ir įkyriau ant mūsų galvų lašėti.

Mudu su Kariūnu miegame „viršutiniame aukšte“, tai vandens lašai pirmiausia pradėjo kristi ant mudviejų. Ant grindų jau bala, bet tai smulkmena. Ką daryti, kai ant mūsų „lovų“ balos susidarys? Šiandien visi svarstom, ką būtų galima padaryti, kad nevarvėtų. Tačiau nieko nesugalvojam. Du kartus išmušėm bunkerį toliumi, ir vis tiek nieko negelbsti.

Iš Kapso popieriaus dar negavom. Atsiuntė tik laišką. Galas žino, jis dar į tėviškę nuvyko, vietoj to, kad būtų pasistengęs mums greičiau popierių atgabenti.

Vanagas nieko nerašo. Užstrigo ir užstrigo pas savo „žemaičių tetulę“.

Visas šis neveikios periodas veikia tiesiog siutinamai. Vilnis parsinešė knygų. Visi dabar į jas įsigilinę. Neseniai perskaičiau Anatolio Transo „Dievai trokšta“ ir „Pingvinų salą“. Puikus rašytojas. Jo atvaizduoti personažai „Dievai trokšta“ primena man dabartinius partizanus. Šiaip man revoliucionierių fanatizmas visiškai nepatinka. Iki to prieiti, kad giljotina taptų „mieląja“, reikia tikrai būti dideliu apakėliu...

Vasario mėn. 19 d.

Apie mus MVD šnipai pradėjo ofenzyvą. MVD-istai pradėjo įtarti tas vietas, kur mes gyvenam. Jau pernai K. kaime MVD sudarė platų šnipų tinklą. Mūsiškiai, perėję per kaimus su lazdom, kai kuriuos „atver-bavo“. Šiemet vėl tas pats. Mūsų įtarimą didina ir ta aplinkybė, kad jau buvo visa eilė išdavimų, kurie MVD-istams patvirtino Žaibo buvimą K. kaime... Mūsų, matyt, nejaučia, nes priešingu atveju šitame miškelyje būtų ankšta.

Mūsų vasarinį bunkerį pas „Jobą“ išdavė G. Tas pilietis išdavė viską, ką tik žinojo. Išduotas ir Rainys. Jam perspėti pasiunčiau specialiai žmogų.

Pas G. buvo labai didelė krata. Reikia įsivaizduoti, kokia tai galėjo būti krata, jei negyvenamą bunkerį kažkur laukuose ir svarbiausia po sniegu užtiko. Kieme buvo kitas bunkeris, bet to nerado. Tame bunkeryje tuo metu sėdėjo Biliūnas ir dar vienas partizanas. Abu turėjo nemažai baimės, nes MVD-istai apie 12 val. su geležinėmis dalbomis badė visur žemę.

Lauke oras visiškai pavasariškas. Laukuose sniego nematyti, ir su chalatais jau negalima rodytis. Pilna purvo ir vandens. Nuo mūsų bunkerio sniegas nušilęs, tačiau miške yra ir daugiau juodumų, todėl dėmė ant bunkerio per daug nekrinta į akis.

Vasario mėn. 21 d.

Šiandien mūsiškiai išėjo į šnipo medžioklę. Pasirodo, kad B. kaime pastebėtas kažkoks tipelis, kuris vakarais ir naktimis slankiojąs po langais. Mūsiškiai apsistos kokiose trijose ar keturiose sodybose ir lauks, kol šitas pilietis pasirodys.

Kovo mėn. 3 d.

Po trijų savaičių išlindau ir aš grynu oru pakvėpuoti. Su Guoba drožėm pėsti pas Buroką. Yra kai kurių reikalų.

Įėjimas į Buroko bunkerį iš seno tvarto. Tvartas toli nuo trobesių. Seimininkams valgyti reikia nešti apie 400 metrų. Bunkeriokas neblogas. Susilenkus galima ir vaikščioti. Sienos išmuštos maskvietiškais tapetais. Narai tvarkingi: yra čiužiniai ir antklodės. Atseit, visai poniškai Burokas įsitaisęs.

Trims gyventi visiškai „erdvu“. Tačiau bunkeris nuobodus. Jokios knygos. Tiesa, turi dvi: Šekspyro „Hamletą“ ir „Makbetą“. Visi keikdamiesi jas peikia: girdi, nesuprantamos, visiškai neįdomios ir t. t. Duodu Žalgiriui paskaityti „Laisvės Varpą“. Artojas prašo skaityti „girdalai“. Laukiu, kokį įspūdį sukels mūsų laikraštėlis. Kai Žalgiris ima skaityti, jog JAV statančios naujus lėktuvus, Artojas melancholišku balsu prataria:

— Dar cik stato... — Ir atsidūsta. Po to priduria: — Karas pradėc — tai ne papirosas surūkyc.

Mane šis abejingumas šiek tiek jaudina. Nieko nepadarysi, 4 su viršum metų kovos — tai ne juokas. Iščiulpia ir iš idealisto entuziazmą, ypač kai savaitėmis nematai gryno oro ir šviesos.

Artojas į partizanų gretas pateko visiškai netikėtai. Kažkaip išsišifravo. Tai jau gana senas žmogus, turi apie 46 metus amžiaus. Be galo rūpinasi apie žmoną, ištremtą į Sibirą, ir apie vaikus, likusius Lietuvoje. Visą laiką svajoja, jei jis galėtų vėl ramiai laukus dirbti, gyvulius šerti... Tai geras žmogelis, dievobaimingas, darbštus, mėgstąs pakalbėti, žodžiu, mūsų doro kaimiečio tipas...

...Apie 10 val. vakaro su Guoba ištraukiam atgal į namus. Lauke jau visa para sninga ir pusto. Brendam tiesiog per laukus. Eiti man dar sunku, nes votys dar neužgijo. Pakeliui užsukam pas vieną ūkininką mėsos, nes suvalgėm visą savo šeimininkų mėsą. Pilietis duoda 10 kg mėsos, o mes jam kvitą. Jo pati ragina greičiau nešti mėsą. Bijosi rusų. Nepripratę prie „banditų“...

Kovo mėn. 4 d.

...Šiandien netikėtai per pusnis atpūškuoja ir Kapsas. Pasirodo, jam pavogę pinigus ir dokumentus, todėl negalėjęs popieriaus. Gavęs mano laišką, pasiskolino pinigų ir pats ko greičiausiai atspaude. Su savimi atsivežė „Švyturį“, naujai pradėtą leisti tarybinį žurnalą. J. Dovydaičio novelė ypačiai įsirėžia atmintin. Joje vaizduojama, kaip lietuvis pabėgėlis, suvargęs ir ligotas, grįžta iš Kanados miškų į tėvynę. Fabula maždaug kaip ir Vienuolio „Grįžo“. Aš neįsivaizduoju, kaip galima būtų labiau ir šlykščiau meluoti. Tik reikia įsivaizduoti: suvargęs, išbadėjęs ir ligotas pabėgėlis staiga patenka į „rojaus“ karalystę! O jam ten, užsienyje, kunigai melavę, koks teroras Lietuvoje siaučiąs. O čia juk „laimė“! Iljičiaus lemputės „žiba“ kaimuose... Stalinas asmeniškai „rūpinasi“ lietuvių gerove... Ar gali būti didesnis melas!?

Vilnis ir Kapsas tvirtina, esą, Dovydaitis neblogas žmogus. Dovydaičio tėvas esąs profesorius ir dabar sėdįs koncentraciniame lageryje.

Tėvas lageryje miršta, o sūnus apie bolševikinį rojų svaičioja! Tikras niekšas tas sūnus. Kai Lietuva vėl bus nepriklausoma, jis tikriausiai rėks visu balsu, kad bolševikai vertę jį taip rašyti. Negaliu tverti iš piktumo. Jei tas bjaurybė patektų man į rankas, aš jam padainuočiau apie „rojų“! Argi tai galima pavadinti prisitaikymu? Tai savo sielos pardavimas, savęs apspjaudymas. Kaip žmogus gali tapti tokiu šliužu, kirminu, aš tiesiog nesuprantu.

Šitas „Švyturys“, atrodo, bus platinamas ir užsienio lietuvių tarpe, nes abiejuose numeriuose rašoma apie lietuvių emigrantų gyvenimą. Kokia velniška klasta! Aišku, ne vienas lietuvis pabėgėlis dar gali pagalvoti, kad Lietuvoje „kitas“ gyvenimas prasidėjęs. Gerai, kad amerikiečiai uždarė Vokietijoje tarybines repatriacijos misijas. Tuos melo lizdus seniai reikėjo išardyti.

Mus visus stebina politinės padėties vystymasis paskutinėmis dienomis. Visų šalių komunistų partijos kaip užsukti patefonai pradėjo kartoti Torezo pareiškimą, jog prieš TSRS komunistai nekariausią. Tikrai stebėtinas dalykas. Aš esu linkęs manyti, jog komunistai rengiasi pereiti į aštrų puolimą, galbūt, ir į karą, todėl jau iš anksto stengiamasi paruošti viešąją nuomonę. Šiandien per radiją pranešė dar vieną sensacingą žinią: Molotovas ir Mikojanas atstatyti iš pareigų. Molotovo vieton paskirtas Višinskis. Vadinasi, Molotovas jau nusigyveno, jau neteko Kremliaus malonės. Galimas daiktas, kad politbiuras pradėjo skilti į du blokus, ir Stalinas nuosaikiuosius pradėjo vaikyti. Tikrai įdomu, kaip čia viskas baigsis.

Pagaliau įvyko tai, ko mes taip bijojom: žuvo abu mūsų bunkeriai, žuvo mūsų geriausi ir brangiausi vyrai. Mūsų planai subyrėjo taip ūmai ir taip smarkiai, kad mes to niekad nė nepagalvodavom. Krūtinėje atsivėrė naujos gilios žaizdos, o sieloje taip tamsu, taip tamsu...

Kovo mėn. 6 d. vakarą aš, Vieversys ir Guoba išvykstam link Nemuno: mat, Kapsas, vykdamas pas mus, popieriaus nepasiėmė, o paliko jį Alytuje pas Audrūną. Kadangi Kapso „Raudonasis rojus“ buvo jau seniai parašytas, o taip pat iškaltos visos matricos, tad reikėjo nedelsiant, gavus popierių, jį išleisti. Kovo mėn. 9 d. nutarėm pradėti spausdinimą.

Kovo mėn. 13 d.

Paskutinėmis dienomis aš buvau ypačiai geros nuotaikos. Ir turėjau pagrindo, nes darbas vis tik sekėsi gerai, nors ir nėjo pilnu tempu, kaip aš norėjau. Mes jau turėjome pakankamai popieriaus ir matricų. Žaibas ir aš buvom padarę žygių, ir atrodė, jog ateityje su popieriumi neteks varžytis.

Mūsų štabas buvo turtingas ir išsilavinusiais žmonėmis, ir įvairiomis priemonėmis. O ateityje mes žadėjome dar save parodyti. Žadėjome...

Antai šeštadienį, kovo mėn. 5 d., naktį man pasiūlius, nutarėme ko skubiausiai išleisti biuletenį, skirtą specialiai inteligentijai. Tai turėjo lyg ir būti mūsų pirmutinis didesnis ir atviresnis pasirodymas spaudos — propagandos srityje su savo organizacijos tikslais, idėjomis ir t. t. Biuletenyje turėjo būti paliesti įvairūs nesklandumai, pasitaiką partizanų gyvenime ir taip dažnai klaidiną mūsų žmones, įvairūs gandai ir pan. Visa tai turėjo būti nuodugniai išaiškinta. Turėjo būti išaiškinta, kodėl vis dar pasitaiko dėmių, juodinančių mūsų organizaciją. Turėjo būti paliestas ir kai kurių mūsų inteligentų abejingumas, pasyvumas, pataikavimas ir pernelyg didelė raudonojo stabo baimė. Turėjo būti pirmą kartą sviesta kruvinoji tiesa apie tai, kas dedasi mūsų organizacijos sąmonėje, sieloje, partizanų—veteranų širdyse. Taip, ten daug kas turėjo būti pasakyta...

Tame pokalbyje dalyvavom Kariūnas, Vilnis, Kapsas ir aš. Visi kalbėjome su užsidegimu /bent man tada taip atrodė/. Troškome savo užsidegimą perduoti ir inteligentijai ir tikėjomės savo žodžiu prisidėti prie jos išjudinimo, nes argi gali dar šiandien būti toks lietuvis inteligentas, kuris nesisielotų savo tėvynės likimu. Ne, tokių būti negali.

Konkrečiai nutarėm: Kariūnas parašys įžanginį ir palies visos mūsų kovos idėjinį pagrindą, nesusipratimus ir pan.; Kapsas paruoš temą „Bolševikinė literatūra ir mūsų inteligentija“; Vilnis duos ką iš lyrikos; pagaliau aš — tarptautinės padėties įvertinimą.

Po visų „diskusijų“ nuėjau gulti, tačiau miegojau neilgai. Atsikėlęs radau Kapsą savo temą jau beveik parašiusį. Jis davė man ją perskaityti ir paprašė nurodyti, kokios, mano manymu, esančios silpnos vietos. Kelis kartus perskaičiau ir pasakiau jam tai, ką buvau pastebėjęs.

Kovo 6 d. vakarą pradėjom ruoštis kelionėn: aš, Vieversys ir Guoba. Dar nesutemus atvyko Kregždė. Jam padavėm tik ką vakar „iškeptus“ prieškolchozinius atsišaukimus.

Atvežė „Baurukas“ valgyti. Pavalgėm ir pradėjom atsisveikinti.

—    Na, tai sudievu, vyručiai! Viso geriausio jums čia,— atsisveikindamas palinkėjau liekantiesiems.

—    Sėkmės... laimės... iki pasimatymo... — atsakė visi.

—    Tik žiūrėkit atsargiai, nes pavojinga, jeigu čia kur yra rusų,— lyg ir susirūpinęs pratarė Kapsas, sužinojęs, jog pamiškėje pasalauja rusai.

Pažadėjau dovanų parvežti: Kapsui dešros galą, o kitiems saldainių.

„Baurukui“ juokais pasakiau:

—    Sudievu, galbūt, jau nepasimatysim niekados.

Aš prisimenu tuos savo žodžius ir dabar. Tai, žinoma, nieko ypatingo. Dažnai juokaudami vienas kitam taip pasakom. Tačiau ar ne keistas mūsų likimas? Toks lengvas: pasakei, ir įvyko. Iš viso argi mes gyvename? Viskas vyksta kaip sapne, baisiame sapne...

Išėjome į antrą biržę. Oras šaltokas, bet miške bent nejauti šalto vėjo. Priekyje kažkas važiavo. Tai mūsiškiai. Rogėse sėdėjo Žaibas, Vanagas /Gel. Vilko Tv./, Žilvitis ir Viesulas. Aš, pagautas kažkokio švelnaus jausmo, paplojau Žaibui per kepurę. Paklausėm, kur geriausia mums pastotę paimti, persimetėm dar keliais sakiniais ir išsiskyrėm.

Iš miško išėjus, pūtė žvarbus vėjas. Pustė. Šiaip taip gavome pastotę. Užvažiavom pas „moteriškus“, kur palikau pinigų tušui. Pakeliui aplankėm dar kelis pažįstamus, jų tarpe vieną ryšininką, kuris turėjo parvežti iš Alytaus popierių.

Į bunkerį, kuriame turėjome dienavoti, sulindom tik auštant.

Bunkeris šaltas ir drėgnas. Nuo drėgmės popieriai atsilupo ir kabo kaip kokie skarmalai. Brrr... šalta...

Apie 11 val. dienos /pirmadienį/ mus prikelia. Praneša, kad yra atvažiavęs Audrūnas. Su Guoba išlipu viršun. Lauke gražu: saulė šviečia, oras tyras ir nešaltas. Nuo šviesos net akys ima ašaroti. Pažvelgiame vienas į kitą ir nustembame: tokie išbalę veidai, kaip lavonų. Nenuostabu — kiekvienas toks būtų, jeigu kelerius metus bunkeryje pasėdėtų.

Štai ir Audrūnas. Ant palto užsivilkęs „gunčę“, jis atrodo kaip tikras „buožė“. Pasirodo, Audrūnas atvyko tiesiog iš B. Atgabeno rašomąją mašinėlę.

Bekalbant Audrūnas pastebi plentu važiuojant sunkvežimius su kariuomene. Žiūrim abu į plentą. Apie 150 metrų nuo mūsų plentu važiuoja nenutrūkstama virtinė sunkvežimių. Pirmutiniuose sėdi mongolai su baltais apsiaustais. Pašaukiu Guobą. Mašinos vos juda per 50 metrų atstumu viena nuo kitos.

—    Aštuonios, devynios... dvylika... — skaičiuojam.

Visos pilnos mongolų. „Kurgi jie važiuoja?“ staiga pagalvoju aš. Mūsų dėmesį patraukia dvi šarvuotos mašinos, riedančios kolonos viduryje. Po to vėl sunkvežimiai. Mane apima nerimas. Jeigu šitie sunkvežimiai važiuoja, tai tik ant mūsų galvų! Mums arba šilams! Bet ne, jokiu būdu ne šilams. Tai mūsų, Kalesnykų, miškui. Paskutinėmis dienomis prie Kalesnykų miško nušauti keli šnipai, be to, šis miškas dar nuo rudens nekrėstas. Pasižiūriu į laikrodį. Pusė pirmos. Vadinasi, šiandien būtų per vėlu krėsti mišką. Krata prasidės ryt, o šiandien mongolai apsups visą mišką.

—    Tai mums skirta,— sakau Guobai, rodydamas į važiuojančias mašinas.

Viso pravažiavo apie trisdešimt sunkvežimių ir visi grūste prigrūsti mongolų. O kad jie žinotų, kad mes juos stebim!

Man tartum koks balsas kartoja, jog šitie rusai krės mūsų mišką. Nutariu šiandien likti dar čia. Su Audrūnu atsisveikinu.

—    Žiūrėk, laikykis! — sako jis man.

—    Laikysiuos! — juokdamasis atkertu.

Vėl sulendam į bunkerį. Vieversys su Guoba abejoja, kad šitie rusai galėtų krėsti mūsų mišką. Nusprendžiam vakare galutinai apsispręsti: važiuoti ar ne. Pareis nuo to, ar mūsų ryšininkas bus pargabenęs popierių.

Nuvažiuojam pas ryšininką. Pasirodo, popierius dar nepargabentas. Teks laukti dar vieną dieną. Guoba su Vieversiu išeina parsinešti chalatų. Aš tuo tarpu piliečiams aiškinu sudėtingą tarptautinę padėtį, komentuoju Molotovo atleidimą ir t. t. Dėstau kaip iš knygos. Raminu piliečius, įtikinėju, jog taip būti negali, ir piliečiai man pritardinėja:

—    Na, žinoma, šitaip būti ilgai negali. Bet vis tiek tie rupūžės anglai ir amerikonai per daug ilgai laukia.

Grįžta Guoba su Vieversiu.

—    Baigta!.. Ties Zemaitėliais žmonės girdėjo sprogimus ir šaudymus. Pasakoja, jog rado mūsų bunkerius,—prašnabžda Guoba.

Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna, ir kurį laiką tyliu. Dieve, Dieve, nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi visi žuvo, nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų sunkaus darbo vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Susivaldau ir liepiu šeimininkui ir Nemunui palikti mus vienus. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4—5 km. matė iškylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių pusę, kiti — į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgus perspėti mus, kad atgal nevažiuotume.

Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O, galbūt, abudu kartu?

Į savo bunkerioką grįžtam laidotuvių nuotaikos. Pakeliui užsukam pas Nemuną. Tylim, nes ką gi gali dar kalbėti. Jau ir taip daug pasakyta. Į bunkerį lįsti neturim jokio noro. Nežinia apie tai, kas įvyko su mūsiškiais, velniškai kankina, kad mes negalim nusėdėti vietoje. Važiuoti kur, bet tik nesėdėti vietoje! Sėdėjimas — kančia.

Pasiimam Nemuną vadovu ir vykstam pas Studentą. Pas jį tikimės rasti Kregždę. Galimas dalykas, kad Kregždė, išgirdęs šaudymus ir sprogimus, vyks pas Studentą.

Mėnesiena. Šviesu kaip dieną. Važiuoti šalta. Mes visi tik su mundurais ir maskavimo chalatais...

Pasiekiam ir garsiuosius „studentus“. Gyvena tikrai „studentiškai“. Anga juoduoja iš keliasdešimt metrų. Jos nemaskuoja nei dieną. „Kam maskuoti,— sako jie,— jeigu čia žmonės geri?“ Tai bent „logika“! „O kas būtų, jeigu mišką staiga imtų krėsti rusai? Juk tokį bunkerį tikrai ras“, sakom mes. Tačiau „studentai“ įsitikinę, kad rusai žiemą miškų nekrečia. „Stebuklingai“ gyvena...

Pas Studentą Kregždės nerandam ir nieko nesužinom...

Vėl pas Nemuną. Ko nors tikresnio niekas nežino. Vien tik gandai:

— Septyni užmušti ir vienas paimtas gyvas.

—    Penki užmušti ir trys pabėgo.

—    Aštuoni užmušti.

—    Vienas su barzda buvo.

—    Ne, du su barzdom buvo, o du visiškai apdegę ir sudraskyti, jog lavonų net atpažinti negalima...

Ir taip be galo. Kaip suderinti tuos pranešimus? Širdyje lyg koks kirminas glūdi ir nuodija visą kraują. Žuvo viskas. Išdavikai ilgai mus sekė, kol pagaliau susekė. Dažnas vaikščiojimas, turbūt, išdavė mus. Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, susinervavęs ir truputį ligotas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas /Gel. Vilko Tv./... Vargšas Vanagas...

Važiuojam toliau. Gal Al. žinos ką? Tačiau ir čia: vienas žmogus sakė taip, kitas taip, o trečias dar kitaip. Betgi vienas dalykas atkreipia mūsų dėmesį. Žmonės pašnibždom kalba, kad pirmadienį apie 10 val. ryto Takniškių kaimo vieškeliu matę bėgant du civilius Alytaus link. Abu buvę tik su švarkais ir labai skubėję.

Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:

—    Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?

Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu į tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio... Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. Juk Kapsas taip nuoširdžiai rašė „Raudonąjį rojų“. Kam reikėjo rašyti, jeigu tada taip pat galėjo išduoti? Mintys, narpliojimai, svarstymai mane vėl apima. Kuo gi reikėtų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda?

Pas Al. parašiau Kregždei laišką. Skiriu susitikimą. Mums neapsimoka pas jį važiuoti: viena, nežinom padėties, o antra, Kregždė gali būti išvykęs. Jeigu Kregždė su savo vyrais bus namie, tai, gavęs mano laišką, atvyks. Tik ta mėnesiena trukdo mūsų judėjimą. Kad bent kiek tamsiau butų, o dabar viskas tiesiog kaip ant delno matyti. Net mūsų maskavimo chalatai čia nieko negelbsti. Mėnulis tarytum tyčiojasi iš mūsų.

Grįžtam į bunkerį visiškai sukvailinti. Žinom tik tiek, kad rado abu mūsų bunkerius: vieną pirmiau, o antrą vėliau. Kodėl rusai nepuolė abiejų bunkerių iš karto? Juk mūsiškiai, išgirdę sprogimus ir šaudymus prie kaimyninio bunkerio, tikriausiai būtų iš savo bunkerio išbėgę. Čia vis tiek kažkas slypi.

Sekančią dieną Kregždė neatvyksta. Nemunas buvo Alytuj. Jis mums pasakoja, jog „tiktai“ girdėjęs, kad žuvo viso keturi partizanai, jų tarpe vienas su barzda. Vadinasi, iš vieno bunkerio pabėgo. Žaibas taip pat. Nemunas sakosi girdėjęs, kaip vienas žmogus iš Z. kaimo pamiškės tvirtinęs, kad pirmadienio vakare matęs Žaibą ir dar vieną vyrą. O kad tai būtų teisybė!

Vėl nutraukiam pas Al. Čia sužinom, kad ir daugiau žmonių matę Takniškių vieškeliu einant du civilius. Abu civiliai pasiviję žmogų, važiuojant į Alytų, ir privertę juos vežti. Tą žmogų vienas asmuo atpažino ir pažadėjo mums kuo greičiausiai sužinoti jo pavardę. Jeigu taip iš tikrųjų yra, tai įrodymai mūsų rankose. Pakanka mums tik keleto tų civilių bruožų ar jų drabužių nupasakojimo, kad būtų galima atpažinti Vilnį ir Kapsą. Pirma beveik netikėjau, kad abu mūsų „plunksnagraužiai“ taip pasielgtų, bet dabar abejonė, skaudi kaip pūvanti žaizda, įsismelkia į mano vidų.

Al. užsako mums pirtį, parūpina baltinius. Pirtin einu kaip robotas. Pradedu analizuoti Kapsą ir Vilnį ir vis tiek negaliu jokiu būdu tam patikėti. Tiesa, Vilnis pas mus visą laiką buvo surūgęs, apatiškas, neveiklus. Aiš prisimenu, kaip jis mane kartą prašė išleisti jį namo motinos aplankyti. Aš tam griežtai pasipriešinau, ir jis daugiau tuo reikalu nebeužsiminė. Galbūt, jau tada jis norėjo išsprukti iš mūsų? Gal jis nusivylė, pamatęs partizanų gyvenimą, žiaurią jų kovą ir likimą? Galbūt, anksčiau jis kaip poetas įsivaizdavo mūsų gyvenimą geresnį, gražesnėmis spalvomis nudažytą, o čia jis sutiko tik pavojų, kovą ir mirtį? Jokio kito kelio čia nebuvo: mirtis arba laisvė. Viskas arba nieko, lygiai kaip Ibseno „Brandte“. Geležinės valios, geležinių nervų, geležinės širdies čia reikia. Negali būti jokio nusivylimo. Kova iki mirties arba laisvės. Įstojai į partizanų eiles, tai tuojau pat atsisakyk nuo „kombinacijų“ „išlikti“. Gyvybė brangi ir ją saugok, bet to nedaryk kitų sąskaita.

Ar Vilnis buvo visam tam pasiryžęs? Sunku pasakyti, tačiau dabar man atrodo, kad jis buvo silpnavalis, nors pats jis tvirtindavo, jog mirti nebijąs. Ar Kapsas buvo taip pat toks? Tai komplikuotesnė asmenybė. Jo, kaip jis visada sakydavo, aukščiausias tikslas — kūryba, visa kita — šalutiniai dalykai. „Ką tu daugiau vertini:    tėvynę ar kūrybą?“

klausdavom mes Kapsą. Jis pradėdavo „filosofuoti“, tačiau mes jį visada suriesdavom į „ožio ragą“ taip, kad neturėdavo, ką atsakyti. „Dėl kūrybos galima viską padaryti“, kartojo Kapsas. Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku į jį būdavo žiūrėti. Atsigulęs ilgai neužmigdavo ir mąstydavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo.

Aš vis galvoju apie Kapsą ir Vilnį ir vis dar negaliu sutikti su tuo, kad jie galėtų būti išdavikai, kurie nužudė miegantį Kariūną. Jų kūryba, kūryba... Aš skaičiau jų eilėraščius ir negaliu jokiu būdu pasakyti, jog tai buvo atlikta mechaniškai. O, be to, Kapsas jau daug anksčiau mus žinojo, jis visus metus žinojo Gražuolį. Negaliu nieko sugalvoti...

Prieinam pirtį. Ji jau iškūrenta. Greitai nusirengiam ir prausiamės. Blogai, kad nėra vantų. Su Guoba bandom vanotis šiaudais, tačiau nieko neišeina. Po pirties pakeičiu pas žmogų batus. Malonus žmogus mielai juos atiduoda. Kad visi žmonės tokie būtų!

Kitą dieną sueinam su Kregžde ir Viesulu. Vadinasi, Viesulas gyvas! Sužinom, kad gyvas dar ir Žilvitis. Tuo būdu mūsų /apygardos štabo/ bunkeryje žuvo Kariūnas, Kapsas ir Vilnis, o Žaibo bunkeryje /Partizano Kazimieraičio rinktinės štabo/ — Žaibas ir Vanagas. Gaila, nepaprastai gaila, bet lyg ir lengviau pasidaro, kad mūsų tarpe neatsirado išdavikų.

Truputį pasitariami. Pakeičiu atsišaukimų ir įspėjimų mokytojams platinimo laiką. Sutariam ryšį. Tuo tarpu reiks palaukti Vanago /Dainavos ApV ir e. SrV p./. Su savimi pasiimu dar Viesulą. Viesulas čia žino kelius, pažįsta žmones, ir mums bus lengviau:    nereikės graibytis kaip tamsoje. Guoba šias apylinkes mažai žino.

Sutariam rytoj kurti pirtį: mat, Viesulas seniai prausęsis, o mums, nors ir išsipraususiems, nepakenks. Tačiau pirties nekuriam, o ryžtamės važiuoti į įvykio vietą.

Žmonės atkalbinėja, prašo nevažiuoti, esą, ten dabar kasnakt rusai siaučią. Bet mes nepaisom nei žmonių prašymų, nei mėnesienos ir, pasiėmę porinę pastotę, traukiam „moteriškų“ link.

Važiuojam budriai: žvalgomės aplink ir laikome rankose paruoštus ginklus. Iki „moteriškų“ nieko ypatingo. Ramu, tarytum nieko nebūtų atsitikę.

Pas „moteriškus“ randu laišką iš Vanago, kuriame rašo, kad šio mėnesio antroje pusėje būsiąs pas tėvuką.

Takniškių vieškelis. Važiuojam greitai ir į kiekvieną artimesnę sodybą įbedame akis. Bet rusų, atrodo, šiandien nėra, ir mes be jokių nuotykių įvažiuojam į Kalesnykų mišką. Dar pora šimtų metrų, ir pasiekiam Žaibo bunkerį.

Širdys ima smarkiai plakti. Mįslė palengva tampa aiški. Pas „moteriškus“ ryšininkė mums papasakojo, kad viename bunkeryje žuvę keturi partizanai, kitame — vienas. Aš nieko nepratariau, tik pajutau, kad tuo, kuo aš visiškai negalėjau tikėti, dabar reikės tikėti.

Visas miškas išbraidžiotas rusų. Pėdsakai, pėdsakai... Netoli bunkerio pastebim ilgus ištryptus takus. Čia, reiškia, pradėtas supti bunkeris. Pirmoji linija nuo bunkerio per 150 metrų, antroji maždaug per 75 metrus, trečioji — per 50 metrų. Kur tik kelmas ar eglaitė, ten mongolo gulėta. Pro tokią masę prasiveržti buvo neįmanoma.

Štai ir toji vieta, kur buvo Žaibo bunkeris. Dabar juoduoja duobė ir aplink suverstos smėlio krūvos. Ieškom kraujo pėdsakų, galbūt, rasim tą vietą, kur, išsiveržę iš bunkerio,

kovojo mūsiškiai. Rusai patys pasakoję, jog čia buvę smarkiai gintasi. Tyrinėjam žemę, bet naktį kraujo pėdsakų negalime rasti. Kulkų nukapotos pušelės liudija, jog čia virė kautynės, paskutinės garbingos ir mirtį atnešusios mūsų drąsiajam Žaibui kautynės...

Bunkerio lentos apdegusios ir išdraskytos. Tikras karžygiškumas: žuvo patys, bet žūdami sunaikino ir viską, kas tik bunkeryje buvo. Ant keliuko, vedančio į bunkerį, guli kažkoks skuduras. Pakeliam. Tai antklodės gabalas, visas permirkęs krauju ir apdegęs. Toliau matyti sulankstyti ir sušaudyti bidonai, kuriuose buvo laikomas vanduo. Bidonai pajuodę nuo ugnies ir dūmų. Visur valkiojasi popiergaliai. Vaizdas nykus. Mėnulio šviesa ir medžių šešėliai jį daro dar nykesnį.

Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į duobės gilumą, tyrinėju akimis bunkerio angas ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisioji tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su „pragaru“ ir kovėsi! Koks baisus tu turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra...

Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O! Jeigu jūs mums patektute į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume jus akis į akį susitikti. Pajustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai.

Prisimenu, kaip prieš dvejus metus aš ir Žaibas apžiūrinėjom bunkerį, kuriame žuvo Vytenis, Lordas, Nykštaitis ir Raktas...

Einam prie savojo bunkerio, esančio per kilometrą nuo Žaibo bunkerio. Keista — pėdsakų čia daug mažiau. Bunkeris buvo visiškai neapsuptas. Lubos įsmukusios į vidų. Aišku, kad bunkerį išsprogdino patys rusai. Įšoku vidun ir kapstausi po lentgalius, tikėdamasis rasti dokumentų skiautelių ar šiaip kokių mūsų įrankių liekanų. Deja, visiškai nieko nerandu. Aiškus išdavimas ir lygiai toks pats, kaip minėjo Vieversys! Bunkerio sienos sukapotos mūsų paliktų minų šratų. Tai padaryta, turbūt, pačių mongolų mus apgauti, kad atrodytų, jog visi trys — Kariūnas, Kapsas, Vilnis — susisprogdinę patys.

Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik išdavus mus. Galimas dalykas, kad Kapsas su tokiu planu ir atvažiavo paskutinį kartą pas mus. Tai įrodo ir ta aplinkybė, jog Kapsas, vykdamas pas mus, pirmiausia užsuko pas Žiogą /Žaibo šeimininką/, kad šis jį nuvestų pirmiau į Žaibo bunkerį. Matyt, jis dar gerai nebuvo įsidėmėjęs tos vietos, kur buvo Žaibo bunkeris, todėl norėjo geriau įsitikinti. Kol buvome bunkeryje aš, Vieversys ir Guoba, Kapsas ir Vilnis neišdrįso pradėti savo išdavikiško darbo. Bet kai jie liko vieni su Kariūnu, radosi puikiausia proga.

Gal jie jau seniai buvo numatę šią niekšybę? Vargu. Kai mes trise išvykom, jie galėjo laisvai išsikalbėti ir aptarti savo veikimo planus. Kuris iš jų sumanė ir įkalbėjo kitą tai padaryti? Aš manau, kad Kapsas. Jis įtikinėjo Vilnį, kad partizanauti nesą prasmės, nes vėliau ar anksčiau žūsią kaip ir visi kiti. O išlikti gyviems vilčių maža, nes bolševikai prieš partizanus pradėsią sustiprintą ofenzyvą. Karas neteikiąs jokių vilčių, o jeigu jis ir bus, tai už kokių 20 ar 30 metų. Be to, čia, apygardos štabe, Vilnis vaidinąs nežymų vaidmenį, su juo niekas nesiskaitąs. Geriau išduoti ir tokiu būdu grįžti į tarybinių rašytojų eiles, gi čia, turint šiek tiek gabumų, atsiveriančios plačiausios perspektyvos gerai uždirbti, gerai gyventi.

Toliau mąstau, kas Kapsą galėjo paveikti. Galėjo jis pasisakyti tokiam Mieželaičiui, kuriuo taip pasitikėjo, apie santykius su mumis, gi Mieželaitis pranešė MGB. Ir, galbūt, MGB privertė Kapsą įvykdyti tą baisųjį planą. Iš pradžių Kapsas išdavė bunkerį pas G. /Žiūr. aukščiau; paaiškėjo, kad bunkerius pas „Jobą“ ir pas G. išdavė Kapsas. R./. Tai buvo pradžia, o toliau Kapsas jau buvo visiškai MGB rankose. Pasprukti nuo MGB negalėjo, nes MGB-istai būtų paskelbę, kad jis išdavė bunkerius pas „Jobą“ ir pas G.

Žinoma, galėjo būti ir kitaip. Bet kaip ten bebūtų, progą savo išdavystei pradėti jie surado labai gerą. Kadangi sekmadienį mes atsikėlėm apie 5 val. vakaro, tai Kariūnas nuėjo gulti tik visiškai išaušus. Miegantį Kariūną nušovę, Kapsas ir Vilnis ko greičiausiai išdūmė Alytaus link. Kaip tik žmonės ir matė juos bėgant. Žmonių pasakojimu, vienas iš civilių buvo apsivilkęs paltu, o kitas — tik švarku. /Vilnies paltas buvo paliktas pas „Baurą“, ir todėl jo nebuvo kaip paimti/. Štai kodėl mašinos važiavo taip vėlai /apie 1 val. Vid. Europos laiku/, štai kodėl rusai taip skubėjo ir apsupo tik tą miško dalelę, kur buvo mūsų bunkeriai. Štai kodėl prie mūsų bunkerio nebuvo jokių kautynių, štai kodėl neradom jokių dokumentų likučių, nes rusai ramiausiai bunkerį iškraustė, o paskui naktį mūsų minomis išsprogdino. Štai kodėl lavonai buvo griežtai saugojami nuo žmonių akių, leidžiant juos apžiūrėti tik partiniams. Gandai, kad buvę užmušti 7—8 partizanai, buvo paleisti pačių MGB-is-tų, norint mus suklaidinti. Tokiu būdu mūsų bunkeryje žuvo tik Kariūnas, o Žaibo — Žaibas, Vanagas, Šermukšnis ir Labutis /pastarieji du buvo atvykę pas Žaibą tik sekmadienio vakarą/.

Tokios didelės niekšybės, tokios velniškos klastos mes jokiu būdu negalim suprasti. Kokie žmonės pagaliau jiedu turėjo būti? Kur jų sąžinė?

Ir tai padarė tie, kuriais mes pasi-tikėjom — inteligentai, šiokie tokie rašytojai, lietuviai, ateitininkai... Mes nerandam žodžių, kaip būtų galima visa tai apibūdinti. Ach, jūs niekšai, niekšai!.. Štai kokių žmonių pas mus dar esama!..

...Sužinojom, kad „Bauro“ sūnų P. Vilnis ir Kapsas jau išdavė. Išdavė tą žmogų, kuris jiems tiek gero buvo padaręs, kuris jais rūpinosi ir saugojo daugiau negu pats save...

...„Aktyvas“ pasidarė iškart drąsus. Dabar į Būdos kaimą stribai eina nieko nebijodami. Ko gi jie dabar turi bijoti? Tie, kurių bijojo, jau negyvi...

Kiek Kapsas su Vilnim padarys dar išdavysčių? Daug jie nežino, tačiau Vilnis buvo pas kai kuriuos mūsų ryšininkus. Dabar tų ryšininkų gal ir nesuims, bet anksčiau ar vėliau vis tiek juos sutvarkys... Man net galvą pradeda skaudėti.

Šiandien dienavosim kur nors netoli Būdos. Pervažiuojam per visą kaimą. Sukam pas ūkininką, gyvenantį tarp krūmų. Tokiu būdu, jei mongolai kartais ateitų pas jį, mes lengvai, prisidengdami krūmais, galėtume trauktis miško link. Arklius neiškinkę pastatom kluone.

Šeima tuojau atsikelia ir pakloja lovas. Trise atsigulam, o vienas lieka sargyboje. Aš praguliu iki ryto, tačiau užmigti negaliu.

Štai toji naujoji inteligentijos „srovė“, kuri turėjo papildyti praretėjusias mūsų gretas! Toji „srovė“ mūsų gretas dar labiau praretino pačiu niekšingiausiu būdu. Ką blogo Kapsui ir Vilniai padarė Kariūnas ir Žaibas? Gi Vanago tyliu būdu ir lakoniška kalba jiedu žavėjosi. Iš mūsų jie patyrė tik atvirumą ir nuoširdumą. Tokiam Kapsui visada stengdavausi padėti, rūpinausi jo saugumu, išleisdamas į kelionę, o jis, niekšas, mums štai kaip atlygino. O kaip jis atlygino!

Diena palengva praslenka. Temsta. Mums praneša, kad pas gretimus ūkininkus buvo mongolų. Mongolai

Žuvęs V. Voveris-Žaibas. 1949.03.07 MGB daryta nuotrauka

buvo ir pas „Baurą“ atsilankę. „Bau-ro“ mergaitės, pasakoja, verkdamos bėgiojusios po kiemą, ieškodamos degtinės, mat, priešingu atveju, mongolai suimti grasinę. Na, žinoma, argi „Bauras“ galėjo tam pasipriešinti? Dabar iš jo viską gali paimti, ir jis privalo tylėti.

Tikėjomės sueiti Žiogą /Žaibo šeimininką/, tačiau ten, kur manėm jį rasią, pilna mongolų. Mongolai jau iš ryto į Kalesnykų kaimą mašinomis suvažiavo. Vis dar po mišką slankioja ir ieško kažkokio trečio bunkerio — „ginklų sandėlio“.

Nesutikę Žiogo, nusprendžiam vykti pas Kregždę. Oras šaltas. Sninga ir pusto. Vėjas drebia mums į akis dideles snaigių krūvas. Važiuodami negalim matyti, kas yra priekyje. [važiuojam į mišką. Čia ramu, pūgos nejaučiam, bet važiavimas labai prastas: savo porinėmis rogėmis kaip tik laviruojame tarp kelmų. Kas keletą šimtų metrų Viesulas „komanduoja“ išlipti, nes rogės nuolat užkimba už kelmų. Taip važiuojam daugiau valandos. Sustojam ties Kregždės bunkeriu. Puikus maskavimasis: visur lygu, „auga“ nedidelės eglutės. Tik išdavimo pagalba galima rasti tokį bunkerį.

Bunkeryje randam 7 partizanus. Su mumis bus viso 11. Bunkeris didesnis kaip mūsų. Įrengtas panašiai, nes per angą eina kelelis.

Kovo mėn. 14 d.

Bunkeryje tvanku. Nusivelku švarką ir megztuką, bet vis tiek karšta.

Papasakoju apie Kapso ir Vilnies išdavystę Kregždei, ir šis nutaria šiame bunkeryje daugiau nė dienos nebūti. Kapsas ir Vilnis šio bunkerio nežino, bet Vilnis galėjo kartais iš mūsų pokalbių suprasti, kad Kregždė laikosi šitame miško kampe. Būti čia tikrai rizikinga, nes rusai pajutę kašte nukastų visus takus.

Pas Kregždę bent nuotaika truputį pasitaiso. Vyrai visi malonūs, nuoširdūs ir juokauja. Jų juokai ir kaimo sąmojus išblaško mus. Tikrai malonūs vyriokai! Su tokiais partizanais lengviau kovoti, lengviau ir mirti!

Pro bunkerio oro angas matyti saulė. Angoje laša vanduo. Atolydis.

Į vakarą Kregždė mums išverda kavos. Išgeriam ir kraustomės laukan. Šiandien važiuoti rogėmis visiškai neįmanoma. Viesulas veda mus laukais. Ėjimas sunkus, nes kojos klimpsta giliai į purvyną. Užsuku pas savo dėdę, tačiau iš savų, dargi pažįstamų nieko nerandu. Dėdė jau pernai buvo „nubuožintas“ ir, nesumokėjęs 18000 rublių mokesčių, pabėgo ir tuo būdu išvengė 1948 m. gegužės mėn. 22—24 d. trėmimo.

Kovo mėn. 15 d.

Vykstam pas „moteriškus“ į susitikimą su Tigru—Mislinčiumi. Prieš tai užsukam pas Al. Al. mums pasakoja apie Z. ir R. kaimuose vykusias kratas. Mongolai su laužtuvais, kastuvais ir kirkomis išardė visų ūkininkų kiemus, išvertė iš klojimų šiaudus ir šieną, subadė grendimus, išvartė pamatus. Sako, MVD-istai turėję specialius aparatus, kuriuos padūdavę ant žemės ir, prikišę ausis, kažko klausydavęsi. Aš manau, kad čia, galbūt, MVD-istai naudoja panašius į vokiečių naudotus aparatus, kuriais stengiamasi po griuvėsiais ar šiaip žemei užgriuvus ieškoti išlikusių gyvų žmonių. „Signal“ rašė, jog su šiais aparatais, esą, galima sugauti kiekvieną mažiausią garsą ar stuksėjimą po žeme. Iš tikrųjų, ir ko tik tie rusai prieš mus nepanaudoja: ir tūkstančius kareivių, ir tanketes, ir šarvuotas mašinas, ir šunis, o dabar, žiūrėk, ir tuos aparatus. Paskutiniuoju metu jie daro nepaprastas kratas, ieškodami bunkerių, pvz., vienoje apylinkėje apibadė ir išvertė visus didesnius akmenis laukuose.

Pas „moteriškus“ jau visi miega, nes nematyti jokios šviesos. Kaime pasiutusiai loja šunys. Turbūt, kur netoli mongolai valkiojasi...

...Tigro ir jo vyrų, atrodo, nesulauksim...

...Sėdu prie stalo rašyti Tėvukui ir Tigrui laiškų. Perspėju, kad Vanagas grįždamas dabar nesikeltų per Nemuną ir geriau manęs palauktų pas Tėvuką. Ten aptartum naujai susidariusią sunkią padėtį. Paminėjau, kad Vilnis ir Kapsas greičiausia bus pastebėję Vanago laiške atvykimo datą ir pranešę MVD-istams, nes abu Nemuno krantai nusėti MVD-is-tais...

Grįžtant atgal galvoju, kad gerai padarėm, neišdavę Vilniai ir Kapsui, kur kovo 6 d. aš, Vieversys ir Guoba išvykom. Kapsas mane to primygtinai klausė. MVD-istai nuėjo priešinga kryptimi, link M. kaimo, kur aš anksčiau rengiausi vykti, o Vilnis apie tai buvo girdėjęs. Sako, kad ten dabar pasirodę apie 12 sunkvežimių MVD-istų ir darą kratas. Užsukam pakeliui pas vieną savo ryšininką pavalgyti. Sužinom, kad čia Audrūnas teiravęsis laiškų nuo manęs. Audrūną Kapsas tikriausiai jau bus išdavęs, ir jeigu MVD-istai jo dar nesuims, tai tik dėl to, kad nori pačiupti in flagranti, o, be to, suėmus Audrūną, paaiškėtų, kad Kapsas išdavikas /to, galvoja MVD-istai, mes dar nežinom/. Audrūnui parašau laišką, patardamas stoti į partizanus. Bet kokia viso to kaina! Išveš tėvus, brolį, konfiskuos turtą. Ar jis tam pasiryš? Tačiau kas jam liko daryti? MVD-istai, jeigu paklius į jų rankas, išnarstys kiekvieną kauliuką. Pasiaukoti už tėvus arba pasiaukoti už tėvynę!.. Vienas iš dviejų...

Kovo mėn. 16 d.

...Bunkeris toks šaltas, kad mes negalim išlysti iš po antklodžių. Kadangi bunkeris kieme, tai mes turime jame išbūti po 14—15 valandų per parą. Taip visą laiką prasnaudžiam. Svarbiausia, kad oro trūksta. Galbūt, dėl to ir šalta. Naktį angą laikom atdarą.

Vartau „Trimitus“. Pilna juose patriotinių straipsnių, audringų kalbų ir vyrų,, sėdėjusių prie valdžios vairo. Nepaprasta drąsa ir pasiaukojimu dvelkią pareiškimai. Dabar jau to nėra. Pabūgo didieji vyrai, maži pasidarė, vyžomis apsiavę karves gano, svetimomis pavardėmis dangstosi, pataikauja, klūpčioja, atgailas daro, nežino, ar persiorientuoti, ar ne, iš desperacijos geria iki pasiutimo, skandindami degtinėje savo vargus, idėjas ir save...

Kovo mėn. 17 d.

Apie pietus šeimininko sūnus praneša, kad pereitą naktį netoli mūsų pas eilę ūkininkų pasalavę mongolai. Pas vieną ūkininką naktį krėtę, o paskui vėl rytą. Tai irgi Kapso darbas. Tik, turbūt, pamiršo to ūkininko pavardę, kur liepėm popierių palikti, nes krėtė pas kaimyną. O gal kartais mus pajuto? Žmonės pasakoja, jog rusai pas kai kuriuos gyventojus klausinėję kažkokių pabėgusių partizanų. Vadinasi, mūsų ieško.

Iki susitikimo su Tigru—Mislin-čiumi dar trys dienos. Bunkeryje būti nenorime, nes čia tikri spąstai. Angos durelės tokios sunkios, jog, rusams radus bunkerį, nė nebandyk pats jų atsidaryti. Tačiau ir dienavoti sunku, nežinant gerai vietų ir nepažįstant žmonių.

Traukiam pėsti pas Kudirką... Nepaprastai šviesu. Loja šunys. Nepakenčiu, kai šviesią naktį šunys loja.

Pagaliau mes pas Kudirką. Gyvena kažkokiam iškirstam pušyne. Vietos man čia truputį pažįstamos dar iš 1946 metų rudens, kai čia su Žaibu vaikščiojome.

Bunkeris didelis. Grindys apsemtos vandeniu. Maskavimas blogas. Anga pridengta tik nukirstom eglaitėm. Nuklotomis eglių šakomis reikia eiti ir į patį bunkerį. Sakos apmindžiotos, ir nubyrėję spygliai aiškiai rodo kelią.

Čia randam ir pabėgusį Žiogą /Žaibo šeimininką/. Žiogo žmona su vaiku taip pat netoliese slapstosi. Iš jų namų buvo daugiau suėmę, bet užverbavę paleido. Žiogo vienam švogeriui MVD-istai liepę susekti patį Žiogą ir „bandą“. Kai suseksiąs „bandą“, Žiogą paleisią. „Kam mums tavo švogeris reikalingas? Susek bandą, ir mes jį paleisim... Abiem bus viskas dovanota“, aiškinęs Žiogo švogeriui „kilniaširdis“ MVD-istas tardytojas. Ta pačia proga tas pats tardytojas, vartydamas partizanų nuotraukas, paleidęs keiksmų seriją Tigro—Mislinčiaus adresu: „A etot byk, zmeja, lošad mat,... mat!“ keikdamasis riebiausiais „rinktiniais“ rusiškais keiksmais, tardytojas vartęs Mislinčiaus fotografiją. Matyt, Mislinčiaus „kapitalistiška“ išvaizda bei storumas erzinęs MVD-istus. Paskui jam parodę Rimvydo nuotrauką. „Pažįsti šitą?“ — „Ne, nepažįstu. Tai, turbūt, žydas?“ — „Kur tau žydas! Eto Rimvydasas... Daug kartų jis pas tave buvo?“

Žiogas taip pat papasakoja, ką girdėjęs jo švogeris iš rusų apie Žaibo bunkerio puolimą. Pasirodo, kad rusai žinoję, kad bunkeris minuotas, todėl pradėję šaudymu provokuoti mūsiškius. Jiems tai dalinai pasisekę, nes sprogdamos minos nedaug žalos galėjusios padaryti už kelmų pasislėpusiems MVD-istams. Žiogo pasakojimu, iš bunkerio veržęsis tik vienas Žaibas, ir jį, vos tik spėjusį iki pusiaujo išlįsti, nukirtusi kulkosvaidžio serija. Likusieji viduje viską sudeginę ir patys nusišovę ar susisprogdinę. Lavonus iš Alytaus nuvežę į Vilnių. Niekas negalįs atpažinti Šermukšnio ir Labučio. Vilnis ir Kapsas judviejų beveik nepažinę.

Kovo mėn. 18 d.

Pasirodo, vakar praėjom visiškai pro pat rusus, ir šie mūsų nepastebėjo. Šeši rusai pasalavo ūkininko troboje, prie vieškelio, kuriuo mes ėjome. Šeimininkas liepė užspirti duris ir uždengti langus. Sargybiniui paliko vieną langą neuždengtą. Lauke jokio sargybinio nebuvo. Jeigu kas belstųsi ir klaustų, ar nėra svetimų, šeimininkas įsakė eiti ir atidaryti duris ir pasakyti, kad viduj visi savi.

Matyt, sargybinis buvo užmigęs, kai mes pro trobą ėjome.

Visoje apylinkėje smarkiai pasalauja. Kalbama, jog apie G. kaimą žuvo vėl šeši partizanai, jų tarpe ir Šarūnas. Šią žiemą tiesiog milžiniški nuostoliai.

Kovo mėn. 19 d.

Iš Kudirkos žygiuojam pas Buroką...

...Pas Buroką pramiegam ištisą parą. Kelis kartus atlanko ir jo linksmoji šeimininkė.

—    Jūs tikri svečiai,— pastebi ji mums: — čia susitinkate kelioms dienoms, čia vėl išsiskiriate, ir kas žino, galbūt, amžinai...

Taip, taip. Mes tikri svečiai. Visi partizanai svečiai šitoje žemėje, ilgai nemėgstantieji viešėti ir todėl neįkyrūs. Pasirodė kaip meteoras, žybtelėjo ir sudegė. Taip sudega jų jaunos dienos, troškimai, idėjos ir svajos.

Burokui nurodau, kaip dabar turi laikytis jo būrys. Gel. Vilko grupė /tėvūnija. R./ tuo tarpu lieka be vado, iki grįš Vanagas.

Vakare traukiam atgal. Per visą parą pustė ir snigo. Sniego tiek daug, kad siekia kelius. Nepaprastai sunku eiti. Nusprendžiam pasiimti pastotę. Ir čia mus lyg kokia laimė lydi. Negavę arklio, išeiname iš trobos. Tik staiga Viesulas stabteli ir sušnabžda:

—    Rusai!

Apie 15 metrų nuo mūsų matom išsiskleidžiančius rusus. Kažkoks rusiškas balsas suskamba tamsoje — komanduoja.

Mes tyliai ir greitai sulinkę perbėgam kiemą. Laukiam raketų ir šūvių, tačiau, atrodo, rusai mūsų nepastebėjo. Užkopiam ant kalnelio. Čia patogi pozicija, ir rusai mums

nebaisūs. Kada tiek daug snigo, susišaudyti menkas malonumas. Bėgti neįmanoma. Vieversys bebėgdamas visiškai užduso.

Koks sutapimas! Jeigu šeimininkas būtų turėjęs arklį, būtinai būtume susišaudę su rusais. Greičiausiai dar troboje būtume apsupti.

Padarom didelį ratą apie sodybą ir klampojame tolyn. Pasiekiam Kalesnykų mišką. Mišku eiti dar sunkiau. Žingsnis po žingsnio iriamės pirmyn. Vieversys eina paskutinis ir tyliai keikiasi. Jis visiškai pavargo. Pavargom visi ir sustojam ant kalnelio pailsėti.

Užeinam pas „moteriškus“. Mislinčiaus nėra, bet atsiuntė laišką.

Pagaliau ir savo „namuose“.

Kovo mėn. 22 d.

Gavau laišką iš brolio Kosto— Rainio. Rašo, kad pasitraukė iš Kauno... Taip pasibaigė ir jo ramus gyvenimas. Ką reikės su juo daryti? Nejaugi reikės paimti jį partizanauti? Aš jo nenoriu matyti partizanų eilėse. Man atrodo, jog jis tokiam gyvenimui nėra sutvertas. Jis negalės pakelti tokių sunkumų. Man gaila jo. Kad bent vienas iš mudviejų liktų gyvas mamai ir dėdei padėti. Aš bent savo likimu nesirūpinu, bet jis turi gyventi.

Kitas laiškas skirtas Kariūnui. Rašo Ąžuolas. Iš jo laiško sprendžiu, kad jis nepatenkintas pasitarimo su Litu rezultatais. Kad bent rasčiau Vanagą pas Litą, tada būtų galima tinkamai pasitarti.

Tigras—Mislinčius savo laiške šiandien paskyrė susitikimą. Reikia vykti.

Kovo mėn. 24 d.

Beveik po dvejų metų aš vėl Punios šile. Čia atvykau vakar su Saulium ir Bijūnu.

Pas Saulių dienavojom troboje. Bunkeryje tik miegojom. Jų bunkeris šalia trobos, o anga įrengta troboje. Visa laimė, kad toje jų „skylėje“ neteko būti ir per dieną. Vietos joje labai mažai. Vos-ne-vos visi sutilpome. Bunkerio lubos padengtos skarda, ir ja vanduo nuvarva į geldą, pastatytą ant žemės. Iš apačios kyla bjaurus kvapas. Šiaudai, vandens pasemti, pūva. Bunkeryje gulėti šalta. Bandžiau galvą užsikloti antklode, tačiau kvapas toks bjaurus, jog galvą teko tuojau iškišti iš po antklodės.

Šitas bunkeriokas man visiškai nepatinka. Ir ne dėl to, kad jis mažas, neaukštas ir drėgnas, bet dėl to, kad blogiausiu atveju patiems angos jokiu būdu atidaryti negalima. Anga užstatyta statine su grūdais, o ant šios — maišai su miltais.

Šiaip taip prasikankinam per naktį. Rytą prikelia mus šeimininkė. Lipam į viršų. Akys nuo šviesos raibsta. Diena slenka pamažu ir nuobodžiai. Paimu rašyti dienoraštį. Vėliau pasižymiu klausimus, kuriuos reikės su Vanagu ir Litu aptarti. Baigęs rašyti, sėdžiu prie stalo su savo nesibaigiančiom mintim. Stebiu šeimininkų šeimą. Kaip vis dėlto vargingai gyvena mūsų ūkininkai ir kiek daug dar reikia, kad jie galėtų gyventi taip kaip Vakarų ūkininkai. Štai ir čia: trobelė mažutė, joje tik vienas kambarys, kuris atstoja ir virtuvę, ir valgomąjį, ir miegamąjį, ir seklyčią. Langeliai nedideli. Sienos sukirmijusios, aptriušusios, lubos nuo dūmų pajuodavusios. Grindų nėra. Vietoj jų duobėta ir nešvari asla. Baldų beveik jokių. Stalas ir pasienyje ant kulbių padėtos lentos — tai ir viskas. Yra dvi grubiai sukaltos lovos. Tėvai užsikloja neaiškios spalvos marškom, o vaikai — jų čia penki — įvairiausiais drabužiais. Dieną jais vilki, o naktį jie atstoja užsiklojimą. Pirkioje jokio pagražinimo. Tiesa, kabo keli šventųjų paveikslai, bet ir tie nuo laiko, dūmų ir musių nustojo seniai buvę paveikslais; o tik juodais popiergaliais. Pati šeima, atrodo, nesveika. Ir tėvai, ir vaikai išblyškę, pageltusiais veidais ir pamėlusiais poakiais.

Tačiau ne tik ši šeima taip gyvena ir atrodo. Daug kas mato tokį gyvenimą. Galimas dalykas, kad anksčiau buvo žymiai geriau, tačiau aš to nemačiau. Bet dabar visuotinis skurdas! Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas— samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta, paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone, tarytum, atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt, liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kruvinoje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir už visų likusiųjų gyvybę...

Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių pasiaukojimą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys. Šliužams arų nesuprasti!

Per daug jie prie purvo ir mėšlo pripratę, kad galėtų ką nors kilnesnio vertinti. Parazitas gali tik imti, bet ne duoti.

Kaimas, mūsų mielas kaimas su savo šv. Jonu Nepomuku, Izidorium Artoju ir Panele Sopulingąja, kurios širdis perverta septyniais kalavijais,— ir tas pradeda keisti savo veidą. Pavargo ir jis nuo tos velniškos klastos ir teroro.

— Blogėja žmonės,— sako Saulius.

Žmonės ne blogėja, tik pavargo nuo to per didelio nervų įtempimo ir ilgo laisvės laukimo. O ten galima pastebėti, kur partizanų mažiau.

Tik saulei nusileidus persikeliam valtimi per Nemuną. Keldamasis galvoju, kokia žiauri mirtis būtų, jeigu rusai staiga pradėtų šaudyti į mus nuo kranto. O kiek kartų mes taip jau kėlėmės per ežerus ir upes! Daug kartų ir vis laimingai!

Mislinčiaus nerandam. Nervuojuosi. Nejaugi jis pabūgo rusų, kurie už 1,5 km anapus Nemuno krečia miškus. Juk jis žino, kad aš atvyksiu. Teks visą parą praleisti Buroko ir Žilvičio /Dzūkų Rn. Margio Tv. R./ bunkeryje. Bunkeris senas, kastas dar pereitais metais. Jo vidus pajuodęs nuo rūkstančios žibalinės lemputės. Buroko ir Žilvičio iškart nerandam, tačiau apie 2 val. nakties pareina ir jie. Mislinčius kažkur kaime dienavoja. Sniegas išvijo jį iš bunkerio. Pasirodo, kad Žilvitis yra sūnus to šeimininko, pas kurį prieš dvejus metus, vykdami į Punios šilą pas Ąžuolį, dienavojome. Pas juos, Nemuno krante, tada buvo įsitaisęs Mislinčius ir Pakštas. Linui išdavus bunkerį, Žilvičio šeima buvo suimta ir ištremta. Žilvičiui su seserimis pavyko pabėgti. Dabar Žilvitis partizanas.

Atsigulu. Burokas, užkūręs krosnelę, verda kruopas. Tie jo „kulinarijos prajovai“ tęsiasi iki pat ryto. Rytą išlendu viršun. Oras tyras ir nepaprastai gražus. Tai jau ir pavasaris. Jį, tarytum, ateinantį matau, o dar labiau jaučiu savo širdyje. Koks mielas tu esi, pavasari, po šitos negailestingos, mums tiek daug aukų atnešusios žiemos!

Į bunkerį lįsti nenoriu ir kurį laiką stoviu ties anga ir traukiu į plaučius gryną orą. Tai šitame šile prieš keletą metų virė partizaninis gyvenimas! Dabar jame kada-ne-kada gyvena 2—4 partizanai. Tada, prieš dvejus metus, mes buvom susitikę pas Ąžuolį „Saulių salėje“. Iš toje „salėje“ pasitarimuose dalyvavusių partizanų telikom Vanagas, Lakštingala ir aš. Ąžuolis žuvo su Juodvarniu. Linas tapo išdaviku. Lapaitis ir Vyturys paimti gyvi, tačiau nieko neišdavė. Girinis, sako, prigėręs Nemune. Rugys žuvo nuo išdaviko. Žaibas žuvo per išdavimą, Labutis taip pat, Jūrininkas taip pat. Pakštas, Klevas žuvo, Linui parodžius bunkerį. Gandras žuvo su Smitu, Vilku, Liūtu ir Ąžuolaičiu. Visi žuvo nuo išdavikų rankų. Tiek vyrų tada buvo, tiek sumanymų, svajonių, ketinimų, o dabar viskas po žeme. Tik tos pušys ir eglės kaip tada, taip ir dabar tebeošia. Bet ir tos negailestingai naikinamos. Medžiams, ir tiems sunku išlikti!

Lendu į bunkerį. Viduj tamsu kaip pragare. Kad tik Mislinčius vakare atsirastų, tada trauktume pirmyn. Negaliu nusėdėti vietoje.

Kovo mėn. 27 d.

Sekmadienis. Virš Punios šilo pakilusi saulė maloniai kaitina. Savo dienoraštį rašau sėdėdamas ant kelmo, veidu atsigręžęs į saulę. Po ilgo sėdėjimo bunkeryje taip ramu jausti saulės spindulių šilumą ir gryną miško orą.

Su Mislinčiumi susitikau, tačiau pas tėvuką prasiveržti ne taip lengva. Visur pilna mongolų.

Kovo mėn. 25 d. vėl prasidėjo trėmimas. Trėmimas vyksta „demokratiškiausiomis“ aplinkybėmis. Ar daug gyventojų palietė ši nelaimė, sunku dabar pasakyti, tačiau kulkosvaidžių kalenimas įvairiose miško pusėse rodo, jog bolševikai ir šį kartą plačiai užsimojo.

Traukiam Nemuno link. Tikimės rasti besislapstančių žmonių, kurie galėtų plačiau papasakoti apie tai, kas dabar kaimuose vyksta. Miško pakraštyje pamatom žmonių būrelį. Jie nusiminę ir prislėgti.

— Baigta, vyrai... Jeigu dar taip ilgiau tęsis — po mūsų,— sako vienas.

Žmonės pasakoja, kurias šeimas išvežė. Daug žmonių vėl neteko tėviškės, savo turto ir savo artimųjų.

Nuo trėmimo žmonės stengiasi gelbėtis kaip įmanydami. Pamiškės gyventojai sulindo su visa manta į mišką. Visi kaip apkvaišę: nežino, nei kur eiti, nei ką daryti. Kaimuose žmonės iš vienų namų eina į kitus, kad tik namie neliktų, nors „kitur“ irgi tas pats. Ir taip per visą dieną Jonas eina pas Petrą, o Petras — pas Joną. Sunku žiūrėti į žmones — taip jie nusiminę. Daugelio akyse matau ašaras. Juk jų brolius, seseris, gimines tremia. Nerandu žodžių jiems suraminti. Ir ką gi aš jiems galiu pasakyti? Stoviu vienas, atsirėmęs į pušį, ir galvoju; „Kas liks iš mūsų Lietuvos, jei šis teroras ilgiau tęsis?“

Ateina pavasaris, bet ne į Lietuvą. Vėl prieinu prie žmonių, su kuriais kalbasi Vanagas /margėnų/, Tigras—Mislinčius ir kiti. Klausausi jų kalbų. To, ką žmonės pasakoja, negali ramia širdžia klausyti. Štai vienas matė, kaip dvi merginos, ištrūkusios iš MVD-istų nagų, vos praaušus basos bėgo per gruodą. MVD-istai jas vijosi apšaudydami keletą kilometrų. Merginų kojos buvo kruvinos ir žaizdotos. Mane lyg elektrizuoja kas: juk rytą taip šalta, o, be to, visur dar sniegas ir ledas. Kitas vėl pasakoja matęs, kaip sena moteris bėgusi su kūdikiu ant rankų ir verkusi. Nedidelis berniukas, matyt, taip pat pabėgęs nuo MVD-istų, vilko didelį maišą. Nuo bėgimo vaikas taip pavargo, kad sukniubo ant maišo ir gailiai pravirko.

Jaučiu, kad gerklėje kartu pasidaro. Krūtinę spaudžia toks skausmas, jog vos galiu tverti. Mane apima pyktis, kad mes, partizanai, tokie bejėgiai. Kad taip daugiau būtų, tai mes iššaudytume tuos niekšus MVD-istus, o dabar trise... Kiekgi prikariausi su pora automatų, kurių apkabose sudėti supeliję šoviniai. Iš viso, argi šioje apylinkėje trėmimą gali sutrukdyti tokia P. K. Margio grupė /tėvūnija. R./, kurioje yra likę 13 partizanų. Kokie mes bejėgiai likome? Turime miške lindėti ir laukti, kol mongolai atliks savo egzekuciją...

Anapus Nemuno sniego jau beveik nematyti. Saulė jį jau sutirpdė. Danguje jokio debesėlio. Laukai kažkokie pilki. Kažin ar bus kam šiais metais juos įdirbti? Tai šen, tai ten nuolat girdim kulkosvaidžių serijas. Matyt, žmonės bėga. Saudo visais šonais ir be pertraukos. „Lietuvoje vystosi ramaus ir kūrybingo gyvenimo statyba, tautinė savo forma, socialistinė savo turiniu... „Tautinė forma — tai istrebiteliai, žmonių naikinime dalyvaują. Socialistinis turinys — teroras.

— Bolševikai trėmimui parinko tokį laiką, kada žmonėms blogiausia slapstytis,— pastebi vienas žmogelis: — Miške daug sniego, pėdsakai aiškūs — nei gyvulį paslėpsi, nei turtą.

Iš tikrųjų, šiuo atžvilgiu MVD turi didelį patyrimą. Ši „garbinga“ įstaiga apgalvojo visas smulkmenas. Bet ir kurgi tie visi pabėgėliai pasislėps? Juk ir šiaip kaimuose pilna besislapstančių. Jaunimas, žinoma, norės stoti į partizanų eiles. Pasaka be galo: vienus tremia, kiti čia žūva.

Man paprašius, vienas ūkininkas atneša tarybinių laikraščių. Gerovė, džiaugsmas ir laimė trykšta iš kiekvieno puslapio. Kolektyviniai ūkiai, jų statyba, organizavimas... Lietuvaitės traktorininkės seka Pašos Angelinos pavyzdžiu... Puslapyje viduryje kėpso storos ordenuotos „katiušos“ atvaizdas... Dar toliau — krizė Amerikoj, badas Anglijoj, streikai Italijoj ir Prancūzijoj... Demokratai persekiojami...

Kokia šlykštynė! Ką gi čia dar galima skaityti! Vis tas pats ir tas pats, ir būtinai Stalino vardas.

Atvažiuoja ryšininkas su Buroku /margėnų/, ir mes sėdam į roges ir traukiam toliau pažiūrėti. Randam dvi merginas, ryšininkes, kurios, bijodamos, kad jų neištremtų, atbėgo čia į mišką. Viena iš jų jau nuo seniau slapstosi ir savo pareigų neina. Neseniai ją buvo suėmę. Labai žiauriai kankino. Dar ir dabar negali atsigauti nuo sumušimų. Plaukai jos reti /MVD-istai/, veidas išblyškęs, visiškai be kraujo. Tačiau mergina nieko neišdavė. Tai pavyzdys ne vienam vyrui!

Aš prisimenu Nemuno Bangos pasakojimus, kaip MVD-istai tardydavo merginas. Išrengdavo jas nuogai ir kokie 3—4 tardytojai išniekindavo iš eilės. Daužydavo per krūtis, lytinius organus... Ir vis tik, kad ir kaip kankino, daugumas merginų— ryšininkių nieko neišdavė! Nemuno Banga dabar vėl kalėjime. Tai didvyrė lietuvaitė. Per ją nenukentėjo nė vienas žmogus. Ji buvo tiesiog pasišventus pogrindžio kovai. Rodos ir dabar matau, kaip ji mums 1947 metų žiemą per pusnis ir per rusus visa sušalus atvežė rašomąją mašinėlę. Dažnai ji mums atgabendavo matricų, popieriaus. Vilniuje ji suorganizavo spaudos platinimo tinklą, priklausė kažkokiai slaptai organizacijai, norėjo išleisti laikraštėlį. Atrodo, kad ji buvo veikliausia ir drąsiausia tos organizacijos narė. Ji mane ir Žaibą vadindavo „broliais“. Kiek daug ji rūpinosi ištremtųjų ir kalinių reikalais. Puiki tai buvo mergina!

Mūsiškiai kuria laužą. Prisimenu, kaip prieš metus laiko buvome pas Vytą—Merkį. Vyrai prie laužo vaidino, deklamavo, dainavo...

Vakare trise traukiam į Mislinčiaus bunkerį. Kiti lieka prie laužo. Jie čia ir miegos. Truputį šaltoka, bet ant eglių šakų jiems bus nebloga.

Mislinčiaus bunkeris neblogai įtaisytas. Vaikščioti galima stačiam. Yra maža krosnelė. Be to, turi primusą. Maisto pakankamai. Atseit, visi patogumai. Gyvena dviese — Mislin-čius ir Vanagas /margėnų/. Man patinka, kad jie turi medaus. Taip mes kasdien 2—3 kartus verdam „kavą“. „Kavą“ atstoja padegintos duonos plutos.

Po „kavos“ dažniausiai prasideda įvairiausi pašnekesiai. Jiedu įrodinėja, kad mūsų tauta nėra vieninga, kad partizaninė kova būtų sėkmingesnė, jeigu inteligentija nebijotų pasiaukoti. Puola „buožes“, kad šie prie turto per daug prisirišę, kad varguoliai nuoširdžiau partizanams padeda.

Margio grupės vadas Tigras— Mislinčius — senas partizanas. Jau nedaug tokių liko. Paskutinėmis dienomis jo grupėje žuvo du partizanai — Gintaras ir Svajūnas. Kažkas susekė bunkerį. Rusai bandė juos gyvus paimti, todėl pro angą įšovė raketą, tikėdamiesi, kad partizanai nuo dūmų ir liepsnos užtrokš. Tačiau abu spėjo nusišauti. Pasakojama, kad Gintaras, bijodamas, kad draugas gyvas nepasiduotų, pirma jį nušovęs, o paskui pats nusišovęs. Mislinčius labai gailisi Gintaro. Gintaras buvęs drąsiausias vyras grupėje. Neseniai jis su keliais savo draugais puolė rusų sunkvežimį. Nukovė 5 kareivius. Paėmė 2 automatinius ir vieną paprastą šautuvus ir 2 automatus.

Tik dabar sužinau, kad žuvo Aras, Dzūkų rinktinės DLK Kęstučio grupės vadas. Tai paskutinis Adomo štabo vyras. Dabar jau nebeliko nei vieno. Adomas su Ramunių prigėrė ežere. Negras taip pat žuvo, o dabar atėjo eilė ir Arui. Arą išdavė Radastas. Velniai griebtų tuos naujokus! Paskutiniu laiku vis daugiau ir daugiau atsiranda tokių, kurie pasiduoda gyvi ir paskui išduoda savo draugus. Rodos, paimtum tokį bailį ir sudraskytum į gabalus! Niekaip negali atsisakyti nuo gyvybės. Matyt, kombinavo kaip nors „išlikti“, o nė karto, turbūt, nepagalvojo, kad reikia save kasdien pratinti prie minties, jog vieną dieną reikės skirtis su šiuo pasauliu, o tada nebus kada svarstyti, kaip pasielgti, bet veikti trumpai. Sunku tokiam žmogui, kuris savo gyvybę per daug vertina.

Kovo mėn. 28 d.

Šile pabūnu dar vieną dieną, o vakare vykstu vėl į susitikimą. Saulė jau nusileidus, bet dar šviesu. Sustojam laukti sutemos. Tyliai plaukia Nemunas, blizgąs, pilkas, lyg plieninis. Ant abiejų krantų dar tebestovi ledo luitai. Dangus šviesiai mėlynas, tik tame krašte, kur nusileido saulė, raudonuoja. Sužimba viena kita žvaigždė. Kitas Nemuno krantas jau skendi tamsoje. Aukščiau stūkso miškas. Jo tamsūs kontūrai ryškėja dangaus fone. Koks gražus reginys!

— Einam! — taria Tigras, pridurdamas: — Čia, šitoje pusėje, rusai pasalavo.

Ir rodo pirštu į storą ąžuolą ir krūmus.

Žiūrėk tu man, ir tokiose vietose pasalauja. Bet reikia pasakyti, kad šita panemune partizanai daugiausiai ir juda. Iš viso, Punios šilas labai nepatogus partizanams. Jo plotas nemažas — apie 2500 ha, bet jį juosia Nemunas. Sąsmauka turi per 2 km. Todėl rusai šilą gali apsupti su mažomis jėgomis. Sąsmauka visada esti gerai apstojama.

Tigras pasakoja, kaip pirmomis partizanavimo dienomis jis priklausęs partizanų raitelių būriui. Dabar visa tai skamba kažkaip neįtikėtinai. O tada jie jodinėję ir dienomis, ir naktimis. Pačiame šile nuolat buvę apie 150 partizanų. Žmonės, juos matydami, skleisdavę fantastiškus gandus. „Apie šilą būriuojasi keli tūkstančiai partizanų... Žada Alytų pulti... O kaip jie ginkluoti! Kulkosvaidžiais, minosvaidžiais...“ kalbėdavę žmonės. Partizanai visur judėdavo dideliais būriais. Rytais susirinkdavę visi šile. Liepsnodavę milžiniški

laužai. Aidėdavusios partizanų dainos. „Argi rusai gali padaryti ką partizanams? Lai pabando — sužinos, su kuo reikalą turi! Juk ir taip rusai pamiškių vengia ir arčiau kaip per kelis kilometrus nedrįsta prie miško priartėti... „Miškas — tai geriausi ir saugiausi namai.“

Prisimenu, kaip Žaibas man pasakodavo apie pirmąsias savo partizanavimo dienas. Jie tada buvę padėties viešpačiai. Stribas — ne karys. Stribus gaudydavę kaip peles. Bet netrukus pasibaigė tas romantiškasis laikotarpis. Į kaimus suplaukė šimtai MVD-istų. Ofenzyva sekė ofenzyvą. Varčios kautynės įrodė, jog bastytis dideliais būriais neįmanoma. Teko skirstytis į mažesnes grupeles. Laikas bėgo, kautynės, pasalos, priešas vis didino ir didino spaudimą, verbavo šnipus. Ir kiekvienais metais retėjo partizanų gretos, nes naujokai nespėdavo jų papildyti. Partizanai, pradėjo vaikščioti dar mažesnėmis grupelėmis. Atsirado bunkeriai... Štai kaip „evoliucionavo“ partizaninė kova.

Vakaras šaltas. Per dieną saulės sušildyta žemė apsitraukia kieta pluta. Girdėti, kaip kažkas varsto duris. Anapus Nemuno amsi šuo. Kažkas atkaukši panemune. Keli vyrai, garsiai kalbėdamiesi, nustumia valtį. Toks tylus vakaras, jog girdime subtiliausius garsus.

Traukiame vienas paskui kitą panemune tolyn. Mus pajutusios, surinka pempės. Jos nepaprastai jautrios. Partizanai iš pempių rėkimo kaip ir iš šunų lojimo sprendžia apie rusų buvimą.

Pagaliau pasiekiam ūkininką, kur lauksim Tėvuko partizanų. Šeimininkė pasakoja apie trėmimą. Žmonės lakstę, pasak jos, iš vienos Nemuno pusės į kitą. Ir taip visą dieną plaukioję tai į vieną, tai į kitą pusę, nes abipus buvę stribų ir rusų. Suimtuosius vežę į Alytų, kur garsiakalbiais buvę transliuojami ausį rėžią maršai. Muzika ir ašaros. Tremia, bet su muzika palydi. Tokia jau visos tautos dalia: Komunistų partijos propagandos muzikai palydint, tremia ir šaudo žmones.

Pagaliau atvyksta Ramunis ir mus išsiveda. Su Ramunių eidami, tuojau pajuntam Tėvuko „rėžimą“: Ramunis per laukus eina tiesiog ant galų pirštų, kad tik šunys nesulotų. Ir mes visi einame atsargiai ir stengiamės nepalikti jokių pėdsakų. Ramunis net keliuku vengia eiti, nes šalnos sutrauktas sniegas labai girgžda po kojomis.

Štai ir bunkeris. Įsmunku į vidų. Pasisveikinu. Tėvukas nepasikeitęs. Toks pat pabalęs veidas ir nosies galas papurtęs ir pamėlynavęs. Jis tik šiandien į tą bunkerį atsikraustė. Su juo bunkeryje dar yra Balandis, jo adjutantas, ir Gailius. Dalis vyrų išeina, ir bunkeryje liekam trise — Tėvukas, Balandis ir aš.

Papasakoju apie mūsiškę tragediją. Tėvukas mano, kad Kapsas ir Vilnis jau buvo užverbuoti, kai pradėjo su mumis dirbti.. Apie tai aš jau anksčiau dažnai pagalvodavau. Juk žmonės kalbėjo, kad Kapso išdavimu, jam dar Linažeryje gyvenant, buvo nukauti 5 partizanai, Gražuolio vyrai. Žinoma, mes tada netikėjom. Po to, kai Gražuolio vyrai buvo išblaškyti, buvo dingęs ir Kapsas. Atsirado jis daug vėliau ir staiga pas Vytą—Merkį. MVD-istai, pastebėję, kad mes neįtariam, pavedė Kapsui kitą, svarbesnį, uždavinį. Savo niekšystės Kapsas nesiskubino vykdyti, delsė, nes Vanagas buvo išvykęs, Rimvydas — taip pat. Laukė geresnės progos. Kad įsigytų geresnį pasitikėjimą, įkišo į mūsų eiles Vilnį, atgabeno rotatorių, matricų ir kt. Kapsas sakėsi, kad jis buvęs „su triukšmu“ pašalintas iš Jaunųjų Rašytojų Sąjungos ir dėl to, kad vokiečių okupacijos metu rašęs antitarybinius eilėraščius, satyras ir pan. Jau tada jį galėjo užverbuoti ir duoti specialų uždavinį, kad atitaisytų savo praeities „klaidas“. Man taip pat neaiški Kapso ankstyvesnė draugystė su Cvirka. Be to, dabar prisimenu,

kaip Kapsas kartą man pasakojo, jog jį vertę parašyti į „Tiesą“ viešą „išpažintį“. Jis tada su tam tikru pasididžiavimu pabrėžė, jog išpažinties nerašęs, bet nulindęs, anot jo, į užkampį mokytojauti. O gal kaip tik jį pasiuntė į tą užkampį su uždaviniu sekti partizanus, suartėti su jais ir pan?

Man vis dar pasiliko neaišku, kodėl Kapsas ir Vilnis nušovė tik Kariūną, o mūsų visų iš karto „nesutvarkė“, nors turėjo geriausių progų. Matyt, juos privertė kokios nors aplinkybės. Na, žinoma, tik ne žmoniškumas. Kelias dienas prieš išdavimą aš Kapsui buvau į akis pasakęs, kad girdėjau gandus, esą, Kapsas išdavęs Vytą—Merkį ir bunkerį pas G. Ar tai jam negalėjo sukelti įtarimo, kad mes kažką jaučiam. Be to, Kapsas paskutinį kartą parsivežė su savimi visus laiškus, kuriuos per jį siunčiau į Kauną. Kai paklausiau, ar jis galėsiąs tuos pačius laiškus antrą kartą nuvežti į Kauną, Kapsas paprašė duoti jam kelis adresus, girdi, tam tikslui, kad jeigu nerastų vieno asmens, kuriam reikia laišką įteikti, galėtų įteikti kitam. Čia galėjo būti ir savotiškas manevras, norint susekti platesnį mūsų ryšininkų tinklą. Pagalvojęs tada Kapsui atsakiau neduosiąs laiškų vežti. „Kodėl? Jau nebijok. Gali manimi pasitikėti. Jeigu vieną žinau, tai tas pats galas, jeigu ir du žinosiu“, spyrėsi Kapsas. Aš nieko neatsakiau. Sekančią dieną vykdamas pasiėmiau su savimi tuos laiškus. Kai Kapsas paklausė, kur aš vykstu ir ar ilgam, atsakiau, jog jam tai nesvarbu, o aš vis tiek grįšiu. Po to atsisveikinom. Ar negalėjo toks mano elgimasis pasirodyti jam įtartinas? Gal jis manė, jog mes išeinam rinkti apie jį žinių? Galėjo juk kokios nors, jo manymu, aplinkybės susidaryti, kad staiga paaiškėtų kuri nors niekšystė? O jeigu jis visa tai pajuto, tai pasiryžo veikti staiga. Kapso ir Vilnies aš nelaikau drąsuoliais, todėl jų planams geriausiai atitiko ta proga, kai jie su Kariūnu pasiliko vieni. Taip miegantį Kariūną ir nušovė.

Tėvukas mano, jog Kariūnas galėjęs ką nors pastebėti, kas privedė prie susidūrimo. Bet aš tuo netikiu. Kariūnas kaip ir mes visi jais pasitikėjo, todėl negalėjo nieko ypatingo pastebėti...

Na, žinoma, dabar visko negalima išaiškinti, bet ilgainiui daug kas paaiškės.

Kai visa tai papasakoju, man vėl pasidaro sunku. Tokie dideli nuostoliai mūsų apygardai ir tokiu kritišku laiku! Kas pakeis šituos puikius partizanus, mūsų viso judėjimo žiedą?..

Balandžio mėn. 7 d.

Pas Tėvuką bunkeryje tikrai sun

ku. Angą jie atidaro tik apie 6 val. vakaro. Dažnai trūksta oro. Blogiausia tai, kad kelionėje neteko pirtyje išsiperti. Čia pagyvenęs, „užsivei-siau“ utėlių kolchozą, kuris man nei dieną nei naktį neduoda ramybės.

Kiekvieną dieną laukiam sugrįžtant Vanago. Su Tėvuku aptarėm, kaip bent laikinai atitaisyti pašlijusią padėtį apygardoj. Kazimieraičio rinktinei teks man vadovauti. Būčiau taip ir iškeliavęs atgal, bet visa laimė gavom iš Tauro Ap. Geležinio Vilko rinktinės vado Tigro laišką apie Vanago atvykimą. Nutariu dar palaukti. Per tą laiką išleidžiam Dzūkų rinktinės laikraštėlio „Už Tėvų Žemę“ 62 nr.

Pagaliau atvyksta ir Vanagas. Po ilgos kelionės išsiilgom vienas kito, kad pasibučiuojam. Gerai, kad...

Aš jo tikrai labai laukiau.

Praeina pirmosios jaudinančio susitikimo minutės. Truputį tylim. Pagaliau Vanagas pradeda kalbėti. Rodo parsineštus įvairiausius „fetišus“. Įvairiausių raštų ir kitų apygardų laikraštėlių prisikrovęs pilną kuprinę. Keletą valandų kalbamės apie mus ištikusią nelaimę, apie jo kelionę ir kelionėje pasiektus rezultatus.

Netrukus Vanagas eina gulti. Aš greitomis perverčiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio statutą, LLKS Tarybos deklaraciją, atsišaukimus į gyventojus ir partizanus ir kt. Nuo šio laiko mes nebesivadinsim partizanais, bet — laisvės kovotojais partizanais.

Vanago kelionė nenuėjo veltui. Po ilgų kovos metų, sudėjus daugybę aukų, pagaliau pasiektas visų kovojančių dalinių susivienijimas. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis visoje Lietuvoje! Bet kokia kaina!.. Man lyg baugu pasidaro, prisiminus tą ilgą ilgą žuvusiųjų eilę...

...Vanagas daug pasakojo apie žemaičius partizanus. Žemaičiai bunkerių beveik nežino ir vaikščioja būriais. Žmonės labai geri. Dienavojant keli kaimai žino dienavojimo vietą, ir, pasirodžius kur rusams, žmonės iš įvairių kampų bėga partizanams pranešti. Tai, mat, kokie žemaičiai. Bravo vyrai, jeigu iš tikrųjų taip yra!

Labai smarkiai žemaičių partizanai nukentėjo nuo Erelio. Sunku ir atpasakoti visas tas klastingiausias provokacijas, avantiūras, kurių ėmėsi MGB per Erelį; kad likviduotų partizaninį judėjimą. Daug kas netikėjo, kad Erelis — provokatorius; tik, gavę ant savo kailio patirti, įsitikino. Žemaitijoje spėjama, kad Erelis dar 1941 metais buvo politbiuro numatytas Lietuvos pogrindiniam judėjimui suskaldyti. Prisidengęs patrioto vardu, Erelis sutelkė nemaža inteligentijos. Vėliau suėjo į sąlytį su partizanais. Ir taip, dirbdamas pagal MGB iš anksto paruoštą planą, Erelis iššifravo daugybę mūsų pogrindinių veikėjų. Jis net ryšį su užsieniu palaikydavo. Siųsdavo savo specialius biuletenius, žinias, turėdamas tikslą užsienio lietuvius dezorientuoti, sukelti pesimistines nuotaikas partizanų atžvilgiu, sudaryti įspūdį, jog Lietuvoje nesą jokio bolševikinio teroro ir pan. Eilinių partizanų Erelis dažnai nekliudydavo, kad ir žinodavo jų slėptuves. Priešingai, didesniam pasitikėjimui įgyti net gydydavo sužeistus partizanus Kaune, Vilniuje, o išgydžius vėl paleisdavo. Kiek tokiu būdu veikdamas Erelis pakenkė mūsų organizacijos centralizavimo reikalui, kiek išdavė, suėmė, nukankino veikėjų, ryšininkų, žmonių, kiek išprovokavus žuvo partizanų vadų,— sunku tai nusakyti. Erelio veiklos pasekmes jaučiame dar ir šiandien, dargi labai smarkiai.

Dainavos apygarda, palyginti, nuo Erelio nedaug nukentėjo. Čia tenka dėkoti Ąžuolio įžvalgumui ar, galbūt, jo nusistatymui nepasitikėti bet kuriomis kuriamomis aukštesnėmis institucijomis.

Vanagas, nuvykęs į Žemaitiją, iš karto irgi buvo palaikytas provokatoriumi. Tenykščiai partizanų štabai beveik nieko nežinojo apie Dainavos apygardą. Sužinoję apie Vanago atvykimą, daugelis nenorėjo vykti į susitikimą. Pagaliau pats Žaltys /Vytautas/ ryžosi vykti. Susitikęs su Vanagu, Žaltys netikėjo ir patarė Vanagui geriau grįžti atgal. Taip tardė tris dienas, kol pagaliau patikėjo. Būdinga to „tardymo“ viena smulkmena. Vienas partizanas, pamatęs, kad Vanagas turi naują desantinį automatą, patikrino apkabose esančius šovinius. Radus 1947 metų gamybos šovinių, kilo įtarimas, iš kur partizanas gali gauti tokių metų šovinių. Nežinau, kaip Vanagas pasiteisino, ir kaip juo patikėjo. Tą desantinį automatą Vanagas mainais buvo gavęs iš Šermukšnio, kuris jį kaip trofėjų paėmė iš sunkvežimio, Žaibo susprogdinto prie Onuškio 1948 metų rudenį.

Balandžio mėn. 14 d.

Su Vanagu buvom nuvykę į Balbieršgirę. Čia susitikau su Kostu. Jau kelios savaitės, kai Kostas bandė su manimi susitikti. Jis nutarė stoti į partizanus. Jokių iliuzijų jis neturi. Anot jo, įstojai partizanauti, tai „išlikti“ ir negalvok! Aš ir nebandau jam prieštarauti.

Tegul velniai griebia tą Balbieršgirę! Dar nemačiau tokio bjauraus miško. Jame tiek daug raistų ir drėgmės, kad ir su geriausiais batais sušlapsi kojas. Iš pradžių dar saugojausi, taikiau eiti sausesnėmis vietomis, bet mano batai tiek skylėti, puspadžiai atsilupę, kad nėra prasmės aplenkti raistus. Todėl drožiu tiesiog per balas ir su širdgėla galvoju apie smėlėtuosius šilus ir garbinu juos.

Dar einant per Balbieršgirę, pradėjo snigti. Snigo beveik visą naktį, ir mes nerimavom, kad mongolai neatsektų mūsų pėdsakais, nes ten, kur tik pereidavom, likdavo juodžiausi takai...

Pas Kirvį Balbieršgirėje praleidžiam kelias dienas. Miegam visą laiką lauke prie laužo. Virš galvų ištiestas brezentas. Tarpais lyja lietus. Visiems truputį šalta, o ypač man su permirkusiais batais. Bet mes su Vanagu juokaujame, tarytum didžiuojamės ir kartu džiaugiamės galį gyventi tokį pavojingą ir įvairų gyvenimą. Tai bent gyvenimas!

Motiną mums atstoja Uošvė. Ji partizanams pradeda jau penktus metus. Anksčiau ji gyveno pamiškėje su vyru ir vaikais ūkyje. Radastas ją išdavė, ir taip pasibaigė legalus jos gyvenimas. Vyrą ir dukterį ištrėmė. Ji liko tik su vaikais. Pradėjo slapstytis. Ir dabar visą laiką praleidžia miške su Kirvio vyrais. Vyrams verda valgyti, lopo jų drabužius, pakloja guolius ir t. t. Tai puiki moteris. Ir niekšo Radasto išdavimas jos nusistatymo partizanų atžvilgiu pakeisti negalėjo!

...Kosto dabar pasiimti negaliu. Sutariu su juo datą, kada jis turės pas mus atvažiuoti. Dabar dar Kostas vyks į Kauną, nupirks mums radijo aparatą ir kai kurių reikmenų...

Balandžio mėn. 17 d.

Vėl pas Tėvuką. Sutariam, kad Vanagas ir aš vyksim savo laikinosios bazės link, o Tėvukas čia likęs išleis LLKS Tarybos deklaraciją, nutarimus, o taip pat „Laisvės Varpą“. MVD-istai bent pajus, kad mes dar nesumušti.

Atvykęs radau laišką iš Vieversio. „Šarūnas,— rašo jis,— nežuvęs, tačiau žuvo visi geidukoniškiai, jų tarpe ir Klonė.“ Ačiū Dievui, kad bent Šarūnas liko. Kiek nedaug iš Tavęs, Dieve, reikalaujame!..

Beje, Vieversys rašo, kad priėmęs į partizanus kažkokį Klevą, girininką, kuris pas juos atbėgęs su visa girininkijos kasa. Mudu su Vanagu pradedam įtarinėti, ar kartais Klevas nebus koks prisidengęs provokatorius kaip Kapsas ir Vilnis. Vanagas pasakoja, kad jam kelionės metu teko girdėti, jog bolševikai partizanams likviduoti paskyrę milžiniškas pinigų sumas. Galbūt, bolševikai dabar stengsis mus palaužti ne mongolų masėmis, bet siunčiamais šnipais, provokatoriais. Jie bandys į partizanų eiles įstumti išdavikų, kad galėtų mūsų organizaciją išsprogdinti iš vidaus. Tokių atsitikimų jau yra buvę ir mūsų apygardoje, pvz., partizano Arūno byla Šarūno rinktinėje arba Kazimieraičio rinktinės Gel. Vilko grupėje atsitikimas su vienu ryšininku. Reikia tikėtis, kad ir gyventojų tarpe bolševikai atras išdavikų, kurie susigundys už dideles pinigų sumas parduoti savo brolius. Aš manau, kad mūsų apygardai dabar atėjo pats kritiškiausias momentas. Jeigu mūsų nesugniuždys artimiausi mėnesiai, tada, galbūt, atsistosime ant tvirtesnių kojų.

Tiesa, žuvo Bevardis, paskutinis iš „Peliksukų“. Taip krito keturi broliai... Ką jaučia šiuo metu jų motina? Jai liko vienas sūnus, bet ir tas Uraluose. Šturmas žuvo su Jūrininku ir Linu bunkeryje, Gegutis paguldė galvą kautynėse su MVD-istais. Rugys, trečiasis Bevardžio brolis, MVD-istų buvo užkluptas kaime. Bandė bėgti, bet, būdamas nesveikų plaučių, greitai užduso. Matydamas, jog nėra vilties išsigelbėti, nusišovė. Ir štai dabar atėjo eilė Bevardžiui...

Šiandien bandėm išvykti, tačiau mongolai sutrukdė, ir turėjom grįžti atgal. Kaip velniškai trukdosi laikas!

Grįžę randam bunkeryje merginą. Ji atnešė velykinių lauktuvių. Tėvukas ant primuso verda kiaušinius.

Tai, vadinasi, rytoj Velykos. Och, jūs Velykos, šviesios ir džiaugsmingos Velykos, kur dingot jūs!

Na, bet ar tai pirmos tokios Velykos? Jau daug tokių Velykų praleidau.

Taip, tai ne tos Velykos, kokių taip laukdavau, namie būdamas. Kažkur labai toli liko tos džiaugsmingosios Velykos namuose, kad viskas atrodo kaip sapnas, kaip vien gražus vaizduotės padarinys...

Nėra nei tėvo, nei mamos, nei dėdės. Tėvą žemė pas save paėmė. Gal mes netrukus pasimatysim, galbūt, mes ten laimingesni būsime?

Kokios tavo, mamyte, Velykos nesvetinguose Uraluose? Tu verki,

Dainavos ap. partizanai. Iš kairės: St. Klimašauskas-Genys, L. Baliukevičius-Dzūkas, A. Ramanauskas-Vanagas, Pr. Ivanauskas-Bevardis

gailiai verki, mus prisiminus... Kokia sunki tavo, motin, dalia, koks negailestingas sūnus aš turėjau būti, kad tave į tokį vargą įstūmiau! Mama, tu mano mama, bet ką gi aš turėjau padaryti? Vienas Dievas težino, ar aš teisingai pasielgiau, tačiau dėl tavo likimo aš nuolat jaučiu sąžinės graužimą...

Dėdė vis tiek neišlaikys, nesulauks jis laisvės. Per daug jau jis senas ir per daug ligotas, kad Uraluose vargą galėtų vargti...

Kiaušiniai jau išvirė, ir Tėvukas užgesina primusą. Nuo vidurnakčio pradėsim švęsti. Tėvukas pasiima maldaknygę ir kviečia pasimelsti.

Mano mintys toli nuo maldų. Jos kaip paukštės tai šen, tai ten šmėkščioja, bet niekur nenutūpia... Baigus maldas, sugiedam tautos himną ir sėdam prie „stalo“.

Pas Tėvuką gerokai prisibadavom. Jo kruopos ir prašvinkę lašiniai įgriso iki gyvo kaulo. Tad dabar merginos atneštus skanumynus tašom, net ausys linksta.

Balandžio mėn. 21 d.

Iš Tėvuko iškeliaujam balandžio 19 d. ir sekančią naktį pasiekiam savo „bazę“. Iš šeimininko sužinom, kad bunkeryje yra šeši partizanai. Yra atvykęs Kregždė su Samu.

Balandžio mėn. 25 d.

Ties bunkerio anga auga ieva ilgomis nukarusiomis šakomis. Sprogsta lapai. Vasarą sužaliavusios šakos bunkerį visiškai uždengia. Keletą metrų žemiau vingiuoja mažutis upelis. Jo abu krantai apaugę tankiais krūmais. Žydi žibutės ir purienos. Šitas bunkeris — tikra vasarvietė.

Visa gamta ir oras kvepia pavasariu. Deja, mes juo negalime pasidžiaugti. Turime tenkintis tuo, kad pro mažą angos plyšelį matome ievos šakelę, keletą prasiveržusių saulės spindulių ir girdime čiulbant lazdynų krūmuose paukščius ir čiurlenant upelį.

Kokios puikios dabar naktys! Taip maloniai šiltos, mažučio vėjelio gaivinamos. Eini per laukus ir stengiesi kvėpuoti pilna krūtine.

Koks puikus galėtų būti žmogaus gyvenimas, jeigu ne šitas velniškas teroras! Širdį protarpiais sugelia kažkoks nerimas. Ir visada jis mane, o gal ir visus aplanko tada, kai mūsų gyvenime pasirodo truputį laimės ir sėkmės. Tada, tarytum, kas viduje šnibžda, jog mums negali sektis, jog turi kas įvykti, kas mūsų planus apverstų aukštyn kojom. Ir lauki kažko... Bet ko? Tik nelaimės, tik nepasisekimo...

Vanagas, Viesulas ir Guoba išvyko naujo bunkerio kasti. Aš su Vieversiu likau sutvarkyti paketų persiuntimo. Taip pat reikia parūpinti Rainiui pistoletą ir pakeisti savo batus, nes dabartiniai vos ant kojų laikosi...

...Mūąų apylinkėje priviso gana daug šnipų. Po Žaibo ir kitų žuvimo visokie gaivalai vėl pakėlė galvas. „Aktyvas“ vėl gieda seną giesmelę, esą, partizanų jau nelikę ir todėl nesą ko bijotis.

Kolchozinės propagandos būgnas dunda vis garsiau ir garsiau. Kur tik mažiau partizanų, tas būgnas tiesiog apkurtino žmones, ir šie, nerasdami išeities, stoja į kolchozus. Neseniai man pasakojo, kad kai kur stribai palikę žmonėms tik gyvenamuosius trobesius, o žemę atėmę, ir pradėję arti badą nešančiais savo traktoriais.

Kolchozai — viena iš opiausių partizanų pasikalbėjimų temų. Visi svarsto, kas būtų, jeigu tokia būklė tęstųsi ilgiau.

Iš tikrųjų, šiai kolchozinei baidyklei, remiamai ginkluotų MVD-istų ir stribų gaujų, ilgainiui negalėsime priešintis. Galėsime ūkių sukolektyvinimą tik užvilkinti.

„Kažin ar mes išsilaikysime, jeigu visur bus kolchozai?“ samprotauja ne vienas iš mūsiškių. Išsilaikyti būtų galima, tik reikia nepaprastai apsukrios veikimo taktikos. Daug gerų žmonių bus ir tuose pačiuose kolchozuose, bet privis nemažai ir šlamšto...

O žmonės neduoda ramybės. Kaip sunku žmogui atsakyti į klausimus: „Kas bus, vyrai, kai mus visus į kolchozus suvarys? Sakykit, ką jūs manot, ar gali šiais metais karas būti, ar ne? Sako, kad Amerikoje labai komunistus persekioja... Vienas iš Kauno šnekėjo, o jam pasakojo vienas tarnautojas...“ Ir taip kasdien, ir taip be galo. Ramini žmogų kartais kaip įmanydamas, pasakoji, ką tik geresnio sugalvoji, o kartais nieko nepasakai. „Nieko, gaspadoriau, taip ilgai negali būti“, bendra fraze atsakai. „Aš ir taip manau, bet pakol kas bus, tai mus čia visus išdusys. Anava, prie Šiaulių, Joniškio, sako, jau visur kolchozai.“ Pasakai žmogui, kad tai laikinas dalykas, bet širdy esi abejingas viskam.

Žmonės žiūri į Vakarus, ieško mažiausios prošvaistėlės, džiaugiasi mažiausiom smulkmenom, iškraipo ir keletą šimtų kartų padidina visokius faktelius... Bet Vakarai šalti. Pabaltijo, tarytum, nėra buvę. Jei esi didelis ir galingas — teisė tavo pusėje. Tada tave mato ir apie tave kalba. Kinijos komunistai subombardavo anglų laivą, užmušdami 44 jūreivius, ir koks baisus skandalas! O mes kasdien daug daugiau netenkame, ir nė žodžio. Galbūt, tai pakenktų Anglijos—T. Rusijos prekybiniams santykiams?..

Balandžio mėn. 26 d.

PARTIZANO MOTINAI

Dažnai kartoja mano lūpos
Tą brangų žodį „mama tu“.
Bet tyli lyg negirdėtum
Už durų amžiams užvertų.

Mamyt, ar dar nepailsėjai
Nuo taip sunkių, nuožmių kančių? 
Krūtinė ar dar nesudrėko 
Nuo mano ašarų karčių?

Nuo tavo ašarų, našlaiti,
Kiečiausios uolos sudrebės,
Tik neprikels mamos iš kapo —
Ir nepaguos, neprakalbės...

Mamyte, kodėl tavo lūpas
Papuošė laimės šypsena?
Ar tau saldi kančia nuo priešo,
Vardas „bandito motina“?

Ir juo toliau, brangi mamyte,
Tavęs labiau pasigesiu.
Pievas, miškus jau išklajojau,
Sakyk, kada ir kur rasiu?..

* * *
...greit žydės žilvičiai, baltosios vyšnios,
tik negrįš jaunystė iš anų dienų...

* * *

Tyliai gęsta pasruvusi saulė...
Aš pro gimtąjį sodžių einu.
Gal būt, viską pamiršiu pasauly,
Tik tavęs aš pamiršt negaliu.

Liūdna grįžus į gimtąjį sodžių,
Matos krūvos tiktai pelenų.
Liūdnas vaizdas širdies nepaguodžia —
Daugel ašarų krinta gailių.

Susimąstęs ir klevas senelis,
Matęs daugel sunkių valandų,
Matė vežant į Sibirą žmones,
Matė sodžių jis pilną gaisrų.

Šaltuona tiktai šnara iš tyko,
Glosto galvas plikas akmenų.
Daugel matė karių ji už laisvę,
Ir nekartą pasruvo krauju.

* * *

Kai buvau mažytė, pasaką man sekė,
Mylima mamytė vakarais tyliais —
Apie marių paukštę, mėlyną plaštakę
Į dangaus žydrynę panašiais sparnais.

Sakė, kad kažin kur pieno upės teka,
O saulutė maudos vyno ežere,
Ant kiekvieno stiebo baltas žiedas supas —
Tų žiedų daugybė lyg plati giria.

Aš kasdien patekti ton šalin norėjau,
Kur auksinė saulė, vyno ežerai...
Bet svajonės mano nulėkė su vėjais,
Palikau našlaitė žemėj purvinoj.

Supratau, kad vandens visom upėm teka,
Pasakas, kad sekti moka tik mama.
Supratau, kad nėra mėlynų plaštakių,
Kad auksinė saulė — nepasiekiama.

Balandžio mėn. 29 d.

4 val. ryto. Saulė dar nepatekėjus. Rytuose dangus šviesiai rausvas. Dar pusvalandis — išlįs ir saulė. Kol jos nėra — šalta.

Aštuoniese dienavojom savo senajame K. miške. Jau antra diena kaip kasame bunkerį ir dar nebaigėme. Naktį kasti yra nepaprastai kvaila. Badau kastuvu žemę ir vis į tą pačią vietą pataikai. Bet ir taip sunku kasti. Slapias molis iščiulpia visas mūsų jėgas. Molis limpa prie kastuvų, kurie kaskart vis sunkesni darosi ir vis labiau lenkia prie žemės. Su pavydu prisimenam šilų partizanus, kuriems bunkerį iškasti vieni juokai, nes visur smėlis kaip vanduo.

Pagaliau pro eglių liemenis pasirodo ir didelis ugninis saulės skritulys. Graži ta saulė. O aš anksčiau niekad nepastebėdavau jos grožio.

Paukščiai visais balsais jau traukia sutartinę. Ir gegutė kažkur toli kukuoja. Pirmą kartą šį pavasarį aš ją užgirstu. Sakoma, kas turi pinigų, gegutei užkukavus, tam visus metus jų nestigs. O aš dabar jų turiu.

Girdėti, kaip kaime be pertraukos gieda gaidžiai. Kaimas jau keliasi. Gi mums dabar prasideda „naktis“. Per visą naktį pakasėjus, norisi prigulti. Mano draugai jau miega.

Šalia manęs kūrenasi nedidelis laužas. Jo liepsna veikia migdančiai, kad aš vos išlaikau plunksnakotį. Bet miegoti dar per šalta. Be to, neturiu kuo užsikloti. Geriausiai čia iš mūsų jaučiasi Viesulas. Tai tikras Vingių Jonukas: krito žemėn — ir jau miega. Šamas, kai tik pradeda blėsti ugnis, užsikelia, prirenka glėbį šakų ir užmeta ant laužo. Jam, matyt, taip pat šalta. Prisimenu, kai mudu su Samu dar 1946 m. rudenį miegojom Varčios miške. Visas mūsų užsiklojimas buvo trumputė milinė. Naktis buvo šalta, kad kėlėmės kokius penkis kartus laužo kurti. Truputį apšilę, vėl guldavom, iki plaukai ant galvos nuo šalčio pasistodavo ir dantis ant danties nesueidavo.

K. kaime pradėjo šunys smarkiai ambryti. Gal jau „aktyvas“ su savo obligacijomis pasirodė?

...Saulė jau sulig medžių viršūnėm, bet miegoti vis tiek šalta. Kregždė, nusnūdęs valandą, atsikėlė ir šildosi prie ugnies. Net ir Viesulas buvo atsikėlęs sušilti, bet po minutės jis jau vėl miego karalijoje. Ne taip lengva balandžio rytą miške užmigti, o eglių šakos šilumos per daug neteikia.

Netoli genys taukši. Kaip iš kulkosvaidžio kalena. Ir galvos gi jam neskauda nuo tokio trankaus taukšenimo.

Šamas tikras kulkosvaidininkas. Jo ir automatas pastatytas ant apkabos šalia eglės kaip kulkosvaidis. Juokingai šaudė iš kulkosvaidžio Siukščiakalnyje, kai patiesėm 6 ar 7 stribus. Pila stačias iš savo „afeno“, o tas toks sunkus, kad Šamas vos negriūva atgalias. Turbūt, visus langus Dievui sušaudė. Ir man tada porą serijų pro kojas paleido.

Jau trečia diena kaip mano brolis Rainys /jį dar Tabaku vadina/ partizanas. Antra diena kaip jis padeda kasti bunkerį. Sunkios, oi sunkios bus jam pirmos partizanavimo dienos. Iš pradžių, tiesa, linksma ir įdomu būna. Viskas nauja, neįprasta, viskas stebina. Bet praeina viena kita savaitė, ir kiekvienas naujokas pradeda galvoti. Aš irgi kadaise galvodavau apie savo tolimesnį likimą, apie galimą mirtį. Bet paskui įsilieji į naują gyvenimą ir galvoji mažiau. Kas bus — tas bus. Prasideda tarytum azartinis lošimas, į kurį palengva įsitrauki ir su kūnu, ir su siela.

Balandžio mėn. 30 d.

Bunkerį šiaip taip užbaigėm kasti. Labai sunkus buvo darbas. Naktis trumpa ir tamsi, reikia skubėti, nes nepabaigto ir neužmaskuoto bunkerio dienai juk nepaliksi. Pastebės kas, tai jau ir negyvenk tame bunkeryje. Dirbom lyg kokie pasakų plėšikai prie lobio: be garso, vogčia, dairydamiesi, įsiklausydami į šunų lojimą... Bunkerį iškasėme neaukštą: kaip tik susirietęs gali vaikščioti. Būtume gilesnį kasę, bet pasiekėme vandenį.

Galutinai įrengti bunkerį lieka Vanagas, Guoba ir Rainys. Aš, Vieversys ir Viesulas išvykstam daiktų parsigabenti. Pakeliui aplankom savo seną pažįstamą. Skundžiasi moteriškė dabartiniu gyvenimu.

— Jau geriau ir ta gegutė nekukuotų ir ta saulė mums nešviestų,— apatiškai kalba ji.

Ir tikrai, tas žavingas pasaulis, pasipuošęs žaliomis pievomis, atnešęs nerimastingą gegutės kukavimą ir melancholiškas bernų ir merginų partizanines dainas, lyg dar labiau išryškina mūsų krašto tragediją. Koks milžiniškas kontrastas tarp pavasario gamtos ir žmonių gyvenimo! Gamta atgyja, visur bunda gyvybė, tik žmonių gyvenime nieko gražaus, nieko gero nerasi, tik pelėsiai, merdėjimas, kankinantis kažko laukimas... Kaipgi žmonėms nesikankinti, žinant, kad šis gražus pavasaris ne jiems skirtas, ne pas juos atėjo...

...Ryt taip vadinama darbo žmonių kovinių jėgų peržvalgos diena — gegužės pirmoji. Komunistiniams gaivalams tai džiaugsmo diena. Gers iki pasiutimo ir garbins savo „tėvą“. Žmones varys į mitingus, lieps dalyvauti eisenose, šaukti visa gerkle „ura“, nešti transparantus su VKP /b/ CK nustatytais lozungais... Ir žmonės darys viską, ką jiems įsakys: rėks „ura“, eis koja kojon pro tribūnas ir t. t. Tegul tik pamėgina kas pasipriešinti partijai!

Gegužės mėn. 3 d.

Per šias kelias dienas teko sutvarkyti visą eilę reikalų.

Turėjau susitikti su Audrūnu, bet nepavyko. Pasirodo, Audrūnas buvo atvykęs penktadienį. Matyt, mano laiško, kuriame susitikimas buvo skirtas pirmadienį, jis negavo. Išeiti partizanauti, atrodo, jis dar nesirengia. Aš pilnai suprantu jį: jam gaila savo tėvų. O gal ir savęs, bet vargiai.

Dabartinis Audrūno gyvenimas lygus gyvenimui ant parako statinės, kurios knatas jau paruoštas uždegti. Kapsas, aišku, išdavė jį. Be to, MVD-istai pas mus bunkeryje rado jo pranešimą. O pagal rašyseną jie lengvai atšifruos ir tapatybę. Audrūnas, žinoma, naiviai galvoja, pasikliaudamas vien tuo, kad MVD šiuo momentu jo nekliudo. Aš garantuoju 100%, kad MVD žino, jog aš su Audrūnu palaikau ryšius. Jeigu jo dabar nesuims, tai tik dėl to, kad laukia puikesnės progos, kada galės jį tiesiog už rankos nutverti arba — greičiausiai taip ir bus — jį nuolat seka ir tikisi užeiti ant mano pėdsakų.

Audrūnui dabar yra pati geriausia proga stoti į mūsų eiles. Gaila, kad jis to nenori padaryti. Daug yra tokių, kurie laukia, delsia, kol MVD-istai juos suima ir ištremia. Vietoj to, kad mūsų sąjūdį stiprintų, įneštų naujos jėgos, iniciatyvos, sumanymų,— atsiduria Uraluose ir ten anglį kasa... Tai lyg strauso „politika“, kuris, jausdamas pavojų arba bėgdamas nuo jį persekiojančių medžiotojų, staiga sustoja, įkiša smėlin galvą — atseit, niekas nemato, pavojus praėjo, galima būti ramiam...

Visur ir visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti pasiaukojimą yra didelis dalykas. „Tepajaučia kiekvienas pasiaukojimo didingumą...“ sakoma mūsų LLKS Tarybos kreipimesi į kovotojus. Kas moka pilnai ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai iškelia jį aukščiau kitų.

Šioje kovoje aš matau tik vieną vienintelį tikslą — laisvę arba mirtį. Bet mirtis nėra visada pilnas pasiaukojimas. Aš noriu ir stengiuosi eiti pilno pasiaukojimo keliu, bet, deja, tebesu tik pusiaukelėje. Jau daug ir daug ko išsižadėjau, tačiau dar toli gražu ne visko. Aš vis dar tebesu prisirišęs prie savo asmeninių patogumų, prie savęs... Na, aš nemoku to rašalu išreikšti...

Audrūnui aš jau nurašiau daug laiškų, kuriuose kviečiau pereiti pas mus, bet, deja, jis man aiškaus atsakymo nedavė. Jis turi tvirtą kozirį rankose — tai jo tėvai, ir aš čia nieko negaliu atsakyti. Aišku, gaila senų tėvų. Jeigu jis išeis, tėvus ištrems, ir jie kažin ar galės pakelti tuos vargus Uraluose. Kitaip sakant, pasidarai tas, kuris tėvų mirtį priartina. Aš toks jau tapau, ir dėl to man sunku, pasiutusiai sunku kartais būna. Iš kitos pusės, aš jaučiu, kad mano meilė brangiai, nuvargintai, smūtkelių Lietuvai diena iš dienos taip didėja, jog aš, galbūt, net per daug mažai apie tėvus pagalvoju. Gal aš sunkiai nusidedu, bet Dievas, kuris vienas mato mano vidų, gal nesmerks manęs, nes tai, ko aš siekiu ir nuoširdžiai siekiu, apima ne vien tik mano šeimą, bet ir daug lietuviškų šeimų, motinų, tėvų, brolių...

Butų gerai, kad Audrūnas stotų į mūsų eiles, nes inteligentas mums atstoja dešimtį partizanų, jei jis į bendrą darbą įdeda dalį savo sielos. O Audrūnas galėtų toks būti...

Per šias kelias dienas daug laiko sugaišau, kol susiradau anteną, izoliuotos vielos ir izoliacijos. Tai menkniekiai, bet kaip sunku juos įsigyti. Kažin ar kas supras, kad daug partizanų tik dėl tokių „menkniekių“ galvas padėjo...

Šiandien susipakavome visus daiktus ir ruošėmės paimti pastotę ir vykti, bet atbėgo ryšininkė ir pranešė, kad ten, pro kur mums reikia važiuoti, mongolai daro kratas. Taigi teks dieną palaukti...

...Grįžtam į savo „vasarvietę“ prie upės. Pakeliui užsukam pas vieną „šlėktą“. Jis mums padovanoja automatą. Trūksta kai kurių dalių, bet žadėjo rytoj surasti ir likusias. Automatas gerokai parūdijęs, bet Rainys, pasėdėjęs porą dienų, padarys jį baltą. Svarbiausia, kad vamzdis neišsišaudęs.

„Šlėktelė“ kaip ir visi žmonės skundžiasi kolchozais. Jau yra savanoriškai pasirašiusių pareiškimus stoti į kolchozus. Beveik visi šie savanoriai yra stribai, gyvenantieji miesteliuose ar prie miestelių.

Paskutiniuoju laiku partinis aktyvas jau kitaip pradėjo žmones įtikinėti kolektyvinių ūkių santvarkos „pranašumu“. Į valsčių susišaukia ūkininkus ir čia po vieną išsikviečia į atskirą kambarį, kur kokie 4—6 „aktyvistai“ keiksmais, grasinimais ir kumščiais įrodinėja „pranašumą“. Kartais žmogelį šiais „įrodinėjimais“ taip suglumija, jog šis neištveria ir pasirašo. Na, ką gi ir pats Stalinas yra pasakęs, kad valstiečių negalima jėga versti stoti į kolekytvinius ūkius, bet tik gražumu. Anot jo, patiems žmonėms reikia leisti įsitikinti tos naujosios ūkinės santvarkos pranašumu. Na, ir „stropiai“ vykdo Stalino įsakymą „aktyvistai“. Tik tie lietuviai: ir mažažemiai, ir vidutiniokai, ir „buožės“, vis tokie kietasprandžiai! Pripratę prie seno, „naujovių“ nelabai paiso.

Gegužės mėn. 7 d.

Nors naktis buvo šviesi ir apylinkėse netrūko mongolų ir stribų, kurie šiomis dienomis „rinko“ paskolas, man, Viesului ir Vieversiui pavyko su vežimu ir daiktais prasmukti į naujai parengtą vadovietę.

Jei būtų tekę dar vieną dieną laukti, būtum ėję kad ir trise suruošti X. kaime stribams pasalų. O pasaloms buvo tokia palanki naktis — šviesi kaip diena. Stribų buvo 7 ir dvi moterys. Šios gaujos tarpe buvo ir Rudžionis, Alovės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas. Tai būtų buvęs puikus laimikis. Galimas daiktas, kad visų būtume nesugriebę, tačiau pusė būtų likę ant vieškelio tysoti. Būtume visą šitą gaują prisileidę per 10—20 metrų ir traukę tiek, kiek apkabose yra šovinių. Jeigu likusieji atsišaudytų, tada po granatą... To jiems pakaktų.

O kad ne šitos pareigos ir visokie uždaviniai, kurie suėda visą laisvą laiką, už Žaibą, Kariūną, Vanagą ir kitus mes dar ir keliese sugebėtume atkeršyti! Kaip žmonės laukia partizaninių veiksmų, galima spręsti iš skleidžiamų gandų. Pavyzdžiui, vienas žmogelis pasakojo, girdi, partizanai Daugų miestelyje į salę įmetę bombą, kažkur už Daugų užmušę 8 stribus, o už Valkininkų visą MVD-istų įgulą ištaškę. Nieko panašaus, aišku, nebuvo. Žmonės bent gandais raminasi. Kaip sunku tokių gandų klausyti! Aiškiai žinai, kad taip nebuvo, ir, rodos, imtum ir pats tuojau eitum kokios velniavos iškrėsti. Bet argi visur spėsi. Reikia ryšį nutiesti, reikia bunkerius kasti, reikia priemones įsigyti, reikia maisto, batai nuplyšo — reikia batų ir taip be galo. Man tiesiog sunku, širdį skauda, kai girdžiu pasakojant, kad ten ir ten stribai vaikščioja po 3, po 4. Nėra Žaibo, o jis būtų iki šiol jiems jau davęs pamoką.

Iš kaimo X išdardam su triukšmu. Vieversys sėdi vežime. Mudu su Viesulu žygiuojame priekyje per 1 km. Traukiam vieškeliais, visur sukeldami šunis. Retkarčiais pasiklausom, ar dar girdėti ratų dardėjimas, ar Vieversys kartais nesulūžo su ratais. Bet kelionė kol kas vyksta be kliūčių. Pakeliui užsukam pas „Moterišką“. Sužinom, kad tuo vieškeliu, kuriuo vykstam, ir ta pačia linkme pavakare praėjo 12 iki dantų apsiginklavusių mongolų. Na, bet sykį jau išvažiavome, tai negi dabar grįši atgal. Vieversį perspėjam, jei aš su Viesulu susišaudytume su mongolais, apsigręžti ir mauti, kiek arklys įkabina, atgal. Deja, iki miško nieko neatsitinka. Bet pro trobas, esančias prie pat vieškelio, einam palengva, su automatais rankose, atleidę atsargas. Aš net gaiduką laikau nuspaudęs. Belieka tik spyną truktelėti... Taip kadaise mane Žaibelis išmokė...

Na, bet miške mūsų Vieversiui prasidėjo tikras vargas. Išsinarstė vežimas. Šiaip taip su viela suraišiojo. Gal kaip nors pasieksim savo „namus“. Su Viesulu vėl išeinam į priekį. Bet netrukus reikia grįžti atgal, nes Vieversys švilpia, šaukdamasis pagalbos. Pasirodo, vežimas vėl išsinarstė dalimis. Kad jį kur galas! O čia jau aušta.

Viesulas griebiasi taisyti, bet nieko neišeina. Aš ir Vieversys visiškai nieko nenusimanom apie vežimo „mechanizmą“, todėl mūsų pastangos Viesului pagelbėti yra daugiau negu juokingos. Visi pykstam ir juokiamės. Kad kiek, ir mūsų kelionės finalas būtų išėjęs visiškai tragiškas. Viesulas norėjo pastumti į šalį arklį, o šis — brinkt — ir nugriuvo. Vos atkėlėm už uodegos. Mat, arklys nuo pavasario darbų ir ilgos kelionės šią naktį vos kojas kelia.

Vežimo, atrodo, nebepataisysim, todėl nubėgam pas gretimą ūkininką paimti kitos pastotės. Bet čia nerandam vežimo. Paimam tik arklį. Ūkininkas ateina taip pat kartu. Jo padedami šiaip taip sutvarkom vežimą ir, nepakeitę nei arklio, skubam toliau. Jau visiškai šviesu, bet žmonės dar neužsikėlę. Prilaikydami arklį ir vežimą, pagaliau pasiekiam ir savo „namus“.

Mūsiškiai bunkerio vidų šiek tiek aptvarkė, bet dar reikia kasti papildomą bunkerį „raštinei“. Sekančią naktį iškasam, uždedam lubas, užpilam žemėm, o mūsų šeimininkas rytą užakėja ir pasėja žirnius. Žirniai čia jau kartą buvo pasėti, tad dabar teko dar pakartoti. Tai bent pavasario sėja!

Vakar naktį galutinai užbaigėm bunkerio įrengimą. Su mūsų „stalio-ryste“ išėjo tikri kuriozai. Stalą darėm keturkampį, o išėjo kažkoks daugiakampis su įvairiausiom išpjovom. Labai nesisekė matuoti: vis per ilgas lentas atpjaudavom. Taip ir pjovėm po du kartus.

Šitame bunkeryje bent oro netruks. Vanagas parnešė iš Žemaitijos naują angų orui kasimo metodą. Tuo metodu pasinaudojome ir dabar. Puikus dalykas. Iš kastuvo padaromas grąžtas, kuris užmaunamas ant ilgo koto su rankena. Tokiu grąžtu angas orui galima gręžti 5—6 metrus, ir jos yra tokios didelės, kad šuo gali lengvai pro jas pralįsti.

Rainys dirba kartu, tik fizinis darbas jam per sunkus, bet jis darbą paįvairina visokiom frazėm, moksliškais išsireiškimais, kurių per keletą savo studijavimo metų nemažai prisirinko. Tiesa, Rainys pasirinko sau dar sakytinį slaptavardį — Tylius. Slaptavardį rinkosi iš žodyno, nors pasiūlymai iš šalies buvo gausesni nei žodyne surašyta vardų. Vienas per kitą siūlė Raštikį, Vorošilovą, Trumpabukį, Turką ir t. t. Aš iš Ty-liaus tuojau padariau „Kilą“...

Šiandien jau klausėmės radijo. Berlyno blokada nutraukiama. Anglai su amerikonais lyg ir bando triumfuoti, bet, jų nelaimei, Tolimųjų Rytų padangė smarkiai niaukiasi. Kolonistai žengia vis pirmyn. Tuo pat metu vyksta kažkokios taikos derybėlės, tačiau komunistams „naplevat“ ant jų. Kaip čia gali taikytis, jeigu sekasi. Tiesą pasakius, gera taktika: muša priešą ir atsikvėpti neduoda. Visa tai anglams ir amerikiečiams smarkiai nuotaiką gadina, o komunistai puikų grobį jaučia... Juk Azija — tai ne menkniekis. Geltonųjų masės prieš baltuosius imperialistus! Tai komunistų troškimas. Tamsi Azija, sužavėta komunistinių lozungų ir apginkluota modernia ir rafinuota technika, sukurstyta eina prieš Vakarus. Politbiuras žino, ką daro...

Na, o Vakaruose vėl prasidės keturių ministrų konferencijos, taip sakant, tąsymasis. Galas juos žino, kiek jie ten dar prišnekės. Tų komentatorių nuvalkioti aiškinimai mane į snaudulį varo.

Beje, rusai anglams ir amerikiečiams paskelbė „eterio“ karą. Visų BBC ir „Atnerikos Balso“ radijo stočių transliacijos rusų kalba smarkiai trukdomos. Kokia čia „uždanga“ buvo iki šiol, jei dar žmogus, ausį prikišęs prie aparato, galėjo klausytis eteriu siunčiamų kapitalistinių šmeižtų... „Draugai“ moka tvarkytis. Jie taip padarys, kad žmogus ne tik užmirš, ką girdėjęs, bet ir girdėti nenorės. Tai bent demokratija! Niekas nieko neklauso, niekas nieko kitam nepasakoja, visi bijo, dreba, dargi visi bijoti bijo. Taip ir gyvena šia diena. Pavalgei, pasigėrei, nesuimtas likai — ir tvarkoj. Toliau vėl gali gerti /jei, žinoma, turi už ką/, valgyti /jei turi ką/, vogti /jei esi komunistas/ ir t. t., iki kokiame lageryje atsidursi. Bet ir ten gali gyventi, tik reikia mokėti, kaip kitus sekti, skųsti, kaip lagerio „načalnykams“ vogti padėti...

Gegužės mėn. 8 d.

Lygiai prieš ketverius metus, tą patį mėnesį ir dieną, Čekoslovakijoje patekau rusams į nelaisvę. Atmintina diena, ir aš jos, kol gyvas būsiu, neužmiršiu...

...Saulė, rodos, dar buvo nepatekėjusi, kai mes iš vieno nedidelio Čekoslovakijos miestuko pradėjome trauktis Prahos link pasiduoti amerikiečiams.

Aušo puikus rytas. Dangus, žydras kaip rugiagėlė, žadėjo puikią dieną. Buvo gana šalta, ir mes vilkėjome milinėmis. Truputį virpėjome nuo šalčio ir paskubomis rijome cigarečių dūmus.

— Los! Abmarch! — skambėjo kietai ir griežtai feldfebelių komandos.

Mes, daugumas lietuvių, važiavome gurguolėmis kartu su vengrais. Susidarė ilgiausia kolona, bet į priekį judėjome tvarkingai, be jokio grūdimosi. Privažiavom puikų asfaltuotą kelią. Tai autostrada, jungianti Prahą ir Brno.

Arkliams vienas malonumas traukti sunkias gurguoles tokiu keliu. Mes dairėmės į šalis. Čekoslovakija— kultūringas ir civilizuotas kraštas. Tai matai iš pirmo žvilgsnio.

Koks bus toliau mano ir mūsų visų likimas? Kažkas turėjo įvykti neįprasto. Pro šalį nuolat zujo lengvos mašinos, ropojo šarvuočiai, tankai, tarškė motociklai, sunkvežimiai...

Na, dabar gaus ruskiai per nosį, nes vokiečiai jau sugniuždyti. Taip tada daugumas galvojo. Anglai ir amerikiečiai, padedami likusios vokiečių kariuomenės dalies, pradės

naują karą. Ir tai turėjo būti, kaip mes galvojome, neilgas karas... Skaičiavome mėnesius ir sakėme, jog greit pateksime į savo išsiilgtą tėvynę. Vyruose įsižiebė atsiminimai, visi pradėjo gyventi tėviškės vaizdais, išgyventais pergyvenimais, kūrė ateities planus... Aš galvojau apie paliktus namus, namiškius. Kažin ar jie gyvi?..

Po gero pusvalandžio visos tos viltys sudužo...

Pro šalį pralėkė nepaprastu greičiu kelios lengvosios mašinėlės. Netrukus praūžė keli motociklai su priekabom. Visi buvo paskendę savuose atsiminimuose, tad į pravažiuojančius nekreipė per daug dėmesio. Staiga vėl pralėkė keli motociklai su kažkokiais baltais skudurais ant stiebų.

—    Rusai! — riktelėjo kažkur lietuviškai, ir aš staiga iš pilkų kalinių milinių ir bintuotų kojų atpažinau dar Lietuvoje taip dažnai matytus raudonarmiečius.

Keli mūsų puskarininkiai nusikeikė ir sugriežė dantimis. Visi buvo balti kaip drobė. Turbūt, ir aš toks buvau. Visi viena akimirka pamatė, kas mūsų netolimoje ateityje laukia.

—    Mums galas, vyrai,— tyliai ištarė Petras P.

O pro mus jau riedėjo dideli grubiai nukalti tankai, iš kurių kyšojo mongoliški, nešvarūs, pikti veidai.

—    Voina kaput! — nuolat šaukė mums rusai.

Vengrai, iškėlę rankas, sveikino mongolus. Mes paskubomis sumėtėme į balą pistoletus. Dienoraštį suplėšiau ir pabėriau ant kelio. Žiūronus sviedžiau į akmenį. Vokiečiai plėšė antpečius, pasižymėjimo ženklus ir t. t.

Apie pasipriešinimą negalvojome, nes nebuvo prasmės. Visur buvo pilna „nenugalimosios“. Kad bent civilinius drabužius turėtume, tada gal lengviau būtų laviruoti. Bet ir drabužiai turi mažai reikšmės, jei nėra atitinkamų dokumentų.

Mongolai pradėjo knistis po mūsų gurguoles. Triaukščiai rusiški keiksmai skambėjo be paliovos...

Tuo metu atsitiko tikra tragikomedija. Ore zvimbė keliasdešimt tarybinių bombonešių. Mongolai pradėjo šaudyti į viršų žaliomis ir raudonomis raketomis, bet tarybiniai lakūnai, tarytum, nepastebėjo saviškių signalų. Pasigirdo ausį rėžiantis švilpimas.

—    Bombarduoja!

Vos spėjome užbėgti už kažkokio namo kampo ir sugriūti vienas ant kito, kai pasigirdo pirmųjų bombų sprogimai. Viena bomba sprogo per keletą metrų nuo mūsų. Pradėjo byrėti stiklai. Girdėti ir sužeistųjų dejavimas. Rusai dar bandė duoti ženklus raketomis, tačiau iš lėktuvų sprogstamųjų ir padegamųjų bombų serijos byra be paliovos. Keiksmai su vaitojimais maišėsi išvien.

—    Kas per velniava!? — galvojam mes.— Kodėl rusai saviškius bombarduoja?..

Ant plento liepsnojo uždegti sunkvežimiai su amunicija. Sprogimai kurtino ausis. Arkliai su gurguolėmis kaip pašėlę lakstė po laukus. Daug jų krito.

Pagaliau lėktuvas nuskrido. Tik dabar pastebėjome pakelėje gulinčius užmuštuosius. Daugiausia tai tie patys rusai. Vienam ruseliui skeveldra sužeidė galvą. Jis plovė ją baloje ir, skuduru apsirišęs, numojo į viską ranka. Kažkoks ukrainietis aiškino, jog jiems dažnai tenka nuo saviškių, kai priešakiniai fronto daliniai greitai prasistumia pirmyn.

Šito netikėto bombardavimo įspūdį pakeitė kiti įspūdžiai. Rusai su keiksmais, grūmodami kumščiais, grąžino mus ant kelio.

—    Ury u tebia jest?

—    Davai časy!

—    Ur, ur, ur, ur!.. — apspitę mus, lojo raudonieji.

—    Ko jie nori, po velnių! — galvojau, nesuprasdamas jų mekenimo. Vienas parodė į ranką. Aha, jie laikrodžių reikalavo. Kurie spėjo, tie paslėpė, gi kitiems tuojau nuo rankų numovė. Iš manęs taip pat norėjo paimti, bet aš pasakiau, kad neturiu, ir parodžiau rankas.

—    Kitas jau paėmė,— pasakiau.

—    Vrioš!.. mat... mat! — ir tuojau apkrėtė.

Vienas, taip bekrėsdamas, laikrodžio kišenėlėje rado vieną 8 mm šovinį.

—    Gde revolver, pistolet?.. mat... mat! — šoko ant manęs su kumščiais rusai.

Pradėjau aiškintis, teisintis, kad pistoletą atidaviau, tik šitas šovinėlis kažkaip netyčia užsiliko.

—    Ty vlasovec?

—    Ne, lietuvis.

Rodžiau rusui savo studijų knygelę ir lietuvišką pasą ir pastebėjau, kad šis visiškas analfabetas. Gerai pataikiau! Ruskis susiglūmijo, pamatęs geltonais viršeliais studijų knygelę, ir, kažką sumurmėjęs, nuėjo.

Pažiūrėjus išilgai plento, vaizdas kaip didžiausiam turguj.

—    Snimai sapagi... davai časy... — aidėjo visuose kampuose.

Taip visus apkrėtę, rusai liepė mums grįžti autostrada atgal. Paaiškino, kad kažkur pakeliui būsiąs lageris. Pasiėmę kuprines, žygiavome atgal. Mūsiškiai aptiko gurguoles su maistu. Prisikrovėm į katiliukus marmelado, sviesto, medaus ir, taip apsirūpinę maistu, traukėm tolyn.

Keliu nenutrūkstama srove važiavo rusiškos tanketės. Tai tikros „ta-čenkos“:    mažos, iškrypusios. Jose

patrankos keli sviediniai maišėsi su, matyt, kažkur pavogtais moteriškais bateliais, pusbačiais, čemodanais...

„Tačenkos“ riedėjo be jokios tvarkos, viena kitą pralenkdamos. Sunkvežimiai dėl tokios netvarkos negalėjo pravažiuoti. Šoferiai keikė vežimais važiuojančius kareivius, grūmojo jiems kumščiais.

—    Argi čia kariuomenė? — nustebęs pats save klausiau. Jokios tvarkos, jokios drausmės, atrodė, kad galvijų banda Azija veržiasi į pasakų šalis. Proletarai skuba pasiplėšti. Kas pirmesnis, tas geresnį grobį ras.

Mūsų adresu, be abejo, grūmojimų ir keiksmų netrūko. Mes, lietuviai, susitarėm rusiškai neatsakinėti. O rusiškai prakalbėti pavojinga, nes tuojau „vlasovcu“ palaikys. „Vlasovcų“ likimą iškalbingai rodė pakelėse gulį lavonai. Taip į kiekvieno ruso paklausimą atsakydavome:

— Verstehe nicht.

—    Ech ty, prakliatyj niemiec! — nusikeikdavo vis mongolai, išgirdę vokišką atsakymą.

Iš kiekvieno ruso dvelkė gili neapykanta vokiečiams. Ji lygiai teko ir mums. Mes stengėmės visi būti drauge ir kalbėti retai ir pašnibždomis, kad neįtartų lietuviais esant.

Palengva prie rusiškų keiksmų, tardymų bei grasinimų apsipratome ir per daug dėmesio nekreipėme. Mus stebino rusiškų lozungų gausumas ant sunkvežimių:

—    Vperiod na Berlin!

—    Smert niemieckim zachvatčikam!

Ir taip toliau...

Kažkokiam miestelyje prie bažnyčios šventoriaus, ant žalios vejos, sugulėm pailsėti. Girtas rusas raitas ko neužjojo ant mūsų. Sprukom į šalį. Mūsų laimei, atsirado kitas rusas, kuris įtūžusį girtą jojiką nuvijo šalin.

Į bažnyčią ėjo kunigas. Išgirdęs kalbant svetima kalba, sustojo ir pradėjo mus klausinėti. Sužinojęs, kad mes lietuviai, nustebo, kodėl mes prieš komunistus kovojome. Pasitikėdami mes kunigui papasakojome, kas įvyko Lietuvoje 1941 metais. Kunigas jokiu būdu nenorėjo tikėti. Juk Tarybų Rusija — tai demokratinė šalis. Toks atsakymas mus lyg verdančiu vandeniu apipylė. Štai tau ir kunigas: komunizme demokratiją įžiūrėjo! Tuos kunigo žodžius aš dar ir dabar puikiai atsimenu. Atsimenu jo susižavėjimą raudonąja armija. Manau, jog dabar tas kunigas jau visiškai kitokios nuomonės. Taip, čekai dabar pamatys, kas yra komunizmas. Jie tikėjo pasaka, o dabar išgyvens juodą tikrovę, be jokių spalvų, be pagražinimų.

Tai buvo įspūdinga kelionė į Brno miestą. Brno mieste čekai mus apmėtė akmenimis ir lazdomis, nes mes buvome traktuojami taip kaip vokiečiai. Mums, lietuviams, sunku buvo iškęsti tokią panieką už tai, kad kovojome su didžiausiais savo tėvynės naikintojais — bolševikais. Fašistai padarė daug nuostolių, bet jokiu būdu ne tiek, kiek tie, kurie šiandien demokratijos vardu taiką „gina“ ir yra SNO nariais.

Ką gi turėjo lietuvis pasirinkti, jeigu ne kovą? Juk mes žinom, kas įvyko Rainių miškelyje, Pravieniškiuose. Gal mes turėjom padėti komunistams kovoti prieš vokiečius, kad vėl panašūs dalykai kartotųsi? Jokiu būdu ne! Vokietis mums toli gražu ne brolis, bet bolševikas buvo ir bus pats didžiausias priešas.

Argi ne ironiškas likimas tų lietuvių, kurie vokiškosios okupacijos metu nuoširdžiai stojo kovon prieš bolševizmą? Galbūt, tie lietuviai buvo naivūs ir menki politikai, tikėdami, kad, kovojant prieš bolševizmą, galima dėtis į sąjungą ir su vokiečiu,— pagaliau ir su pačiu velniu, nes ir šis nėra toks baisus kaip bolševikas. Jie troško atsimokėti, atkeršyti už 1941 metų aukas, o visa kita prieš tai nublanko. Šių lietuvių tarpe buvau ir aš...

Plechavičiaus bataljonai ir vadinamoji karo mokykla Marijampolėje — tai puikiausias ano meto lietuviškojo jaunimo nuotaikų veidrodis. Kas privertė jaunuolius taip gausiai stoti į Vietinės Rinktinės eiles? Gal meilė Hitleriui, o gal prisirišimas prie „faterlando“?.. Deja, ne! Hitlerininkų šunaujai čia virė taip pat neapykanta, bet ją nustelbė dar didesnė neapykanta bolševizmui. Kas gali pasmerkti tokius jaunuolius, kurių buvo tūkstančiai? Kas gali pasakyti, kad jie buvo hitlerininkai, nors, galbūt, ir prisidėjo prie vokiečių vedamos kovos? Kodėl lietuviai nestojo į SS legionus ir kodėl vokiečiams nepavyko suformuoti gausių SS pulkų Lietuvoje, kaip kad jie tai padarė

Latvijoje ir Estijoje? Bet ir estai, ir latviai buvo tūkstantį kartų teisūs, nes kur jie galėjo dingti, kai komunistinis žvėris jau buvo ant jų tėvynės slenksčio. Visi į Vakarus išbėgti negalėjo, o likti ir pasiduoti aklai komunistinei tironijai buvo daugiau negu beprasmiška. Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra.

Pabaltijiečiai, galbūt, dėl to buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynę. Jie nemokėjo prekiauti savo jausmais. Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus, nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę.

Ta moralinė skriauda, kurią mes patyrėme Brno mieste, kaip žaizda degino krūtinę. Bolševikinis žvėris triumfavo, o mes... mes buvome laikomi „kariniais nusikaltėliais“! Čekai spjaudė į belaisvius, bet apspjovė patys save. Jie dabar tikriausiai tiek pajuto. Žinoma, jie nepažino bolševikų, bet užtat dabar žinos, kad dažnai pasmerkti yra labai lengva. Nesmerkime lengvabūdiškai kitų, kad patys nebūtume pasmerkti...

Gegužio mėn. 10 d.

Iš savo naujai įrengto bunkerio turėjome išsinešdinti, nes mūsų šeimininką suėmė rusai. Suėmė jį ne už politiką, tačiau, gerai jo nepažindami, negalime rizikuoti pasilikti. Pasitikėti gali tik tuo, kuris yra išbandytas. Neseniai patirtos pamokos parodė, kad pilnai pasitikėti gali nedaug kuo.

Dabar vėl miegame miške prie laužo...

Gegužio mėn. 12 d.

Šiandien vos-ne-vos pabaigėme kasti antrą bunkerį. Visa laimė, kad galėjome dirbti dienos metu. Vidaus dar „neišbudavojom“, nes negavome lentų. Žemėms išžarstyti panaudojom dar vieną „patobulinimą“ — šūpelį, kuriuo lyginamos pievos.

Bunkerio maskavimas tuo tarpu labai blogas, mat, su šūpeliu išrausėm didžiausius kelius. Gi šitoje vietoje visur auga gėlės ir želia žolė. Maskavom sausais pernykščiais lapais. Tokios lapais maskuotos vietos skiriasi nuo bendro paviršiaus, ir įgudusi akis tuojau pastebės tokį nenormalumą. Rudenį, kada lapai kris, čia bus pirmos rūšies bunkeris. Tuo tarpu juokais visi siūlo ant bunkerio pasėti žirnių ar pasodinti jurginų, gvazdikų... Viesulas pasiūlė ant bunkerio viršaus padaryti balą ir šalia pririšti kiaulę. Po tokio „pasiūlymo“ visi plyšta juokais.

Bunkeris didelis. Mes jį vadiname „sale“. Na, ir ką gi, mūsų sąlygomis tai tikra salė—3,5 m ilgio, 2,5 m pločio ir apie 1,8 m aukščio. Kai aš prisimenu, kokius bunkerius anksčiau partizanai kasdavo, tai dabar padaryta didžiulė pažanga. Ištisa evoliucija.

Dar 1946 metais dažniausiai buvo kasami „kiauliniai“ bunkeriai, kuriuose galima tik sėdėti, o pro angą reikia tiesiog šliaužte šliaužti. Tada apie jokius patogumus nebuvo galvojama ir buvo tenkinamasi tik landynėmis — slėptuvėmis, kuriose buvo tik miegama. „Ventiliacijos“, arba „dišnykai“, kaip margėnai vadina, tada buvo praduriamos paprasta plona lazda, dėl to visada trūkdavo oro. Būdavo atsitikimų, kad, pavyzdžiui, rusams apsistojus sodyboje, kur įrengtas bunkeris, partizanai dėl oro trūkumo netekdavo sąmonės. Bunkeris, kuriame gyvenome pereitą žiemą, buvo puikus vien tik dėl savo „ventiliacijų“. Neatidarius angos, jame buvo galima būti ištisas dienas.

Dabar partizanai daugiausiai kasa didelius /žinant mūsų partizanavimo sąlygas, tikrai didelius/ bunkerius. Juose jau nereikia ropomis šliaužioti, ir stačiam vieną kitą žingsnį galima žengti. Atsirado staliukai, suoliukai, šiukšlių dėžės ir kt. Kregždė ir Bevardis bunkerių įrengime pralenkė visus.

Bet nevisur partizanai gali išsikasti gilius bunkerius. Apie Simną ir daugelyje Tauro apygardos vietų greitai pasiekiamas vanduo. Tokioj Balbieršgirėj, atrodo, neįmanoma padoresnį bunkerį įsirengti...

Būtų įdomus dalykas, jeigu kada nors išleistų knygą vien apie tai, kaip partizanai kasdavo bunkerius. Kiek panaudota įvairiausių gudrybių, kiek parodyta savotiško išradingumo!.. XX amžiuje žmogus gyvena žemėn įsiknisęs! Kombinuočiausios angos, įvairiausi maskavimo būdai. Ir kur tik partizanai neturėjo įsirengę bunkerių! Turbūt, nėra jau tokių vietų. Bunkeriai po tvartu, po klojimo grendymu, po sąšlavynu ar skiedrynu, po malkinėm, avidėse, paukštidėse, raistuose įkastose statinėse, dvigubos sienos, dvigubos palėpės, po krosnimis, po slenksčiais... Į vienus bunkerius reikia lįsti pro duonkepį, į kitus — užpečkiu... Fantastiškai atsiveriančios sienos, balkiai, šulai...

Bunkeriai prie upelių, mergaičių darželiuose, krūmuose, javų laukuose, prie keliukų, vieškelių, bulvių duobėse, kapinėse, šventoriuose, šuliniuose ir prie šulinių, bažnytkaimiuose... Visur ir visur bunkeriai, pradedant „šilais“, kur dar ir dabar partizanai gyvena atviruose bunkeriuose, ir baigiant lygumomis, kur bunkeriai visiškai slapti, kur ant bunkerio užpila daugiau kaip vieno metro sluoksnį žemės, kur angos durelės tokios storos ir sunkios, kad jas gali tik keli vyrai iškelti...

Įdomi bunkerių istorija. Kas ją žino, tas žino, kaip sunku buvo kovoti. Ir vis dėlto kovojo!

Šiandien jau mažai liko tokių bunkerių įrengimo būdų, kurių nežinotų MVD. Tai vis išdavikų ir provokatorių darbai. Tačiau kad ir kiek žino MVD bunkerių rengimo būdų, vis tik labai retais atsitikimais kratų metu bunkerius randa, jei išdavikas ar provokatorius bei šnipas neišduoda ir neatveda rusų prie pat angos.

Gegužio mėn. 16 d.

Jau antra diena, kaip mes trise dienavojame Y. kaimo krūmuose. Šitie krūmai — tai kelių metrų ilgio ir pločio jaunų alksnių salaitės, išsimėčiusios po dirvonuojančius laukus. Čia rusai dar nėra atkreipę savo „revoliucinio budrumo“, tad mes jaučiamės gana patogiai.

Apskritai, šitose apylinkėse mes leidžiame jau penktą dieną. Dvi naktis prabuvome savo vasarvietėje prie ievos krūmo. Ten dabar labai gražu: ievos žydi ir naktį jose be pertraukos čiauškia lakštingalos.

„Vasarvietėje“ sužinojom, kad netoli Nemuno ir jo kaimynų pastebėti pasalaujantieji rusai. Apie tai mums pranešė mūsų slapukai. Mus ši žinia gerokai nustebino, nes rusai čia paskutinį kartą pasalavo daugiau kaip prieš metus laiko. Tiesa, vieną kartą žiemą, sunaikinus dvi mūsų vadovietes, rusai taip pat čia buvo pasisukę, tikėdamiesi užeiti ant mūsų pėdsakų. Bet daugiau niekad jų čia nebuvo. Vadinasi, čia turėjo kažkas mus susekti. Tačiau užverbuotų šnipų iš aplinkinių gyventojų mes nesitikim. Pasalos tokioje vietoje — keistas dalykas. Nejaugi čia dar atsiliepia Kapso ir Vilnies išdavystės? O gal mane kas iš aplinkinių gyventojų pastebėjęs pranešė MVD? Mano ypatinga žymė — rudi plaukai — yra pakankamai ryški, kad rusai iš pranešimo susigaudytų, kas čia toks pasirodė ir kokiu tikslu. Reikės būti atsargesniems.

Buvau susitikęs su Audrūnu. Savaitė prieš susitikimą Vanagas, Rainys ir aš buvome jam pasiuntę laiškus ir oficialų raštą, kviesdami pereiti dirbti pas mus, į pogrindį. Audrūnas sutiko, tik dar bandys savo tėvus iškraustyti į Kauną. Palikti senus tėvus — tai didelė auka, bet turėjome pareikalauti iš jo ir šios aukos, norėdami pastatyti savo apygardą vėl ant kojų.

Audrūnas man papasakojo, jog jis kartais net norėdavęs, kad jo tėvus ištremtų,— tada jam kelias būtų atviras, galėtų nesiskaityti su savo išsišifravimu, gi tėvai tokiu atveju jo nekaltintų.

Aš pilnai suprantu jo tą vidujinį išgyvenimą — kovą su savimi, kovą tarp pareigos sustiprinti mūsų sąjūdį ir meilės savo senučiams tėvams. Kai kam, galbūt, labai žiauru atrodys linkėti savo tėvams ištrėmimo, bet lai pagalvoja tas apie sielą, visomis jėgomis trokštančią prisidėti prie kovos su aršiausiais tėvynės priešais, ir kada to negalima įvykdyti, kančia pasidaro labai didelė. Atsisakyti tėviškės, kada ji reikalauja tavo pagalbos, ir atsisakyti tėvų — tai du skirtingi dalykai. Ir Hu-go nedaug tokių kontrastų davė savo romanuose.

Sutarėm dieną, kada Audrūnas galutinai pas mus atvyks. Audrūnas norėjo, kad susitikimas kiek vėliau įvyktų, bet mes negalime laukti, nes reikia dirbti, o, be to, kiekvienu momentu jį gali suimti. Įduodu jam 3600 rb. nupirkti dar vieną radijo aparatą, rašomąją mašinėlę ir kt.

Atsisveikindamas pastebėjau, kad Audrūnas giliai atsiduso.

—    Na, L., — pasakė jis man,— pradėsim naują gyvenimą.

—    Pradėsim... — atsakiau ir pagalvojau, kad jis kaip ir daugumas jaunų partizanų, o ypač iš inteligentų tarpo, neišvengs sunkios vidujinės kovos, sunkių apmąstymo valandėlių. Aš mačiau tai iš jo akių, iš gilaus atodūsio supratau, kad jis eina lyg į ešafotą. „Sudiev, gyvenime! Kad ir koks bjaurus anksčiau tu buvai, bet vis tik gyvybė pulsavo gyslose. O dabar... dabar Dievas žino...“ įskaitau aš Audrūno akyse.

—    Tik, žiūrėk, bunkeriui gerą vietą parink,— atsigręžęs dar pasakė jis man.

—    Hm... pamatysim...

Aš labai džiaugiuosi, kad Audrūnas ateis pas mus kaip naujas ginklo brolis. Su juo bus žymiai lengviau, o sunkios valandos nebus tokios sunkios.

Jau dvi dienos, kaip laukiam atvykstant Lito ir jo artimiausių bendradarbių. Mat, netrukus turės įvykti apygardos vadų sąskrydis. Sužinojom, kad Diemedis, Sakalas ir Šarūnas jau atvyko.

Šis mūsų sąskrydis, palyginus su 1947 metais įvykusiu sąskrydžiu, bus labai negausus. Tada posėdžiavo virš 30 dalinių vadų, gi dabar — žymiai mažiau. Dzūkų rinktinę atstovaus Litas, Tigras ir Balandis, Kazimieraičio rinktinę — Šarūnas, Kregždė ir, jei atvyks, Girinis, Šarūno rinktinę— Diemedis ir Sakalas. Iš mūsų tarpo bus Vanagas, Vieversys, Rainys ir aš. Taigi, viso vos 12 žmonių. Rimvydas neatvyko...

...Šiandien mes dienavojome pas vieną labai vargingą ūkininkę. Vargas čia įleidęs visas savo šaknis. Seimininkės vyras miręs. Ji likusi viena su šešiais vaikais, kurių vyriausias vos 12 metų. Šioje gausioje šeimoje tas 12 metų berniukas pagrindinis darbininkas: jis aria, akėja, šeria gyvulius. Kitas berniukas pas svetimus gano. Už visą vasaros sezoną gaus puspenkto pūdo rugių. Kiti vaikai dar maži. Jauniausia mergaitė turi trejus metus. Visa šeima vilki skudurais. Sunkus vaizdas!

Seimininkė pasakoja mums apie savo gyvenimą. Ji nesiskundžia, bet jos balso gaidoje girdėti didelis skausmas, nusivylimas gyvenimu, o tai mano širdį lyg replėmis gniaužia. Ji laiko ant rankų mergaitę ir kalbasi su mumis tokiu abejingu, tokiu pavargusiu balsu... Dieve tu mano, kokia ji suvargus!

Pusę jos žemės sudaro raistai. Gyvulių beveik jokių nėra. Karvutę turėjo vieną, bet ir ta neseniai padvėsė. Arklys toks menkas ir apšepęs kaip šeimininkė. Pagrindinis jų maistas dabar — kiaušiniai, kuriuos dar deda kelios vištos.

Prie Smetonos, pasakoja šeimininkė, buvę geriau. Turėjusi dvi melžiamas karves, kiaulių... Vėliau prasidėjęs tikras vargas. Vyras pradėjęs sunkiai sirgti. Nieko dirbti negalėjęs. Ji visus ūkio darbus pati dirbusi!

Tas pasakojimas mus giliai sukrečia. Štai koks esti žmogaus gyvenimas!

Šeimininkė dar bando atsiprašyti, kad negalėsianti mūsų pavalgydinti, bet mes ją suraminam, kad tuo nesirūpintų.

Pereitais metais ši šeima gyveno kluone, nes pirkutė sugriuvo. Kluonas buvo vienintelis padorus trobesys, jei taip galima jį pavadinti. Kluonas atstojo gyvenamąjį namą ir tvartą, ir svirną. Šiaip taip pavyko pasistatyti naują pirkutę.

Vienintelė visos sodybos puošmena— tai didelė šalia trobos kriaušė, dabar baltais žiedais pasipuošusi. Trobelė tarytum skęsta jos šakose.

Namų apyvokos daiktų, išskyrus keletą puodų, nėra. Norėjome pasiskolinti kibiro, bet, deja, jo čia neturėjo. Rankšluosčio neprašėme — nenorėjom šeimininkei širdies užgauti, nes tikėjom, kad rankšluosčio neturi...

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tokios šeimos turėtų būti šelpiamos, globojamos; priešingu atveju — tai dirva nepasitenkinimui, burnojimas prieš valdžią, nusikaltimams ir pan. Argi šitokiam skurde užaugęs lietuvis gali būti geras patriotas? Vargiai. Jis bus arba komunistas, arba bet kam ryšis, kad gautų vieną kitą grašį. Kaip jis galės įgauti sveiką lietuvišką susipratimą, jei rupios duonos bus mažai ragavęs? Socialinė parama ir globa, pačiai valstybei vadovaujant, sumažintų tą didelį „nesusipratusių“ lietuvių skaičių.

Aš palengva susidariau įspūdį, jog į mūsų kaimą valstybė anksčiau kreipė labai mažą dėmesį. Kiek talentų čia dingo, kiek gabių žmonių be jokios naudos tautai ir valstybei pražuvo!..

Lygiai dvylikta valanda nakties. Dienoraščio puslapius marginu, būdamas pas N. ūkininką. Viesulas vartosi ant suolo. Blusos jam neleidžia užmigti. Aš taip pat negaliu ramiai nusėdėti, nes jaučiu, kaip jos po mano kūną šuoliuoja. Vieversys nuo blusų į kluoną miegoti pabėgo. Na, ko, ko, bet blusų mūsų kaime vasarą netrūksta. Tūkstančiais jos po trobas siautėja. „Gaspadorius“ ir šeima ramiai sau knarkia ir blusų visai nejaučia.

Šiomis dienomis pasidariau tikru invalidu. Pradėjo sukti kulną, ir batą turėjau pakeisti kaliošu. Ant nugaros įsimetė dvi didelės votys, kad negaliu nei petnešų užsidėti, nei planšetės persimesti. Automatą nešu ant kairiojo peties, bet taip man nepatogu, nes apkabos bematant iškrinta į smėlį...

Žmonės vėl pradeda kalbėti apie naują trėmimą. Daugumas nemiega namuose, bet eina pas svetimus. Spėja, kad trėmimas prasidėsiąs 15-tą ar 20-tą. Šiandien Alytuje buvo sumobilizuotas beveik visas „aktyvas“. Mašinų judėjimas plentais taip pat labai didelis. Kaune ir Vilniuje, esą, privažiavo daugybė sunkvežimių...

Visi ryškiausi simptomai bolševikų ruošiamo antplūdžio. Tačiau prieš tai galima tikėtis ir masinio partizanų valymo, o paskui tomis pačiomis jėgomis ir žmones tremti. Du kiškius šauna vienu šūviu! Kai kas mano, kad kariuomenė atvykusi tik partizanų persekioti, ir nusiramina. Galbūt, MVD-istai tikisi tuo partizanus įbauginti, kad šie ir nosies trėmimo metu iš bunkerių neiškištų. Patogus manevras, bet mums žinomas. Per tiek metų instinktyviai nujauti, ką bolševikas ruošia.

Gegužio mėn. 22 d.

Lito, Balandžio ir Tigro vis tik pavyko sulaukti. Šiaip taip nušlubavome į sąskrydžio vietą. Ir štai šiandien jau po sąskrydžio. Visi atvykusieji išsiskirstė, nuaidėjo atsisveikinimai, linkėjimai.

—    Viso geriausio! Sudievu!

—    Laimingai! Saugok galvelę, nes jau nedaug mūsų liko.

—    Sėkmės ir laimės!..

Kažin ar po kokių metų liks bent pusė šiame sąskrydyje dalyvavusiųjų? Iš 1947 metų apygardos sąskrydžio telikom Vanagas, Lakštingala ir aš,— visi kiti žemėn nuėjo.

Posėdis — šaltu oficialumu dvelkiantis žodis. Jį ištarus, prisimeni nejučiom senus archyvus, nuobodžiais raštais ir bylom apkrautus stalus, prisimeni dulkėtas sales ir įvairiausio plauko plunksnagraužius su nublizgintomis alkūnėmis... Posėdis... ir aš matau prieš save ant nosies galo pakabintus akinius, girdžiu popieriaus šnabždesį ir monotonišką skaitančiojo balsą... Posėdžio metu būtinai turi marinti miegas: mat, jau tokia ten atmosfera... Mūsų posėdis vyko visiškai kitomis sąlygomis... Dulkėtos salės nebuvo, ir ją atstojo miškas, kuriame buvo pilna įkyrių uodų, nuo kurių puolimo visi gynėsi medžio šakutėmis. Nebuvo čia per daug ir popieriaus, bylų, raštų... Tik tiek, kiek planšetėje kas atsinešė. O kiek jų ten galėjo būti, lengva įsivaizduoti, jeigu kiekvienoje planšetėje buvo pilna šovinių, apkabų, granatų, vaistų, kai kurių asmeninių dalykėlių, nuotraukų... Raštams ir byloms vietos nebuvo. Visa tai tilpo galvoje. Tik Vanagas atsinešė kuprinę, prigrūstą popierių.

Posėdį atidarė ir jam pirmininkavo Vanagas. Aš ir Diemedis sekretoriavome. Posėdis truko dvi dienas. Pirmąją dieną buvo aiškinami LLKS Tarybos nutarimai bei naujieji organizaciniai potvarkiai. Naktį visi miegoti lauke nepasiliekam, nes netoli mongolai, atvažiavę su 30 sunkvežimių, krėtė aplinkinius kaimus ir krūmynus. Apie kratas sužinojome tik per pietus. Posėdžiaudami stengiamės kalbėti ir laikytis kiek galima tyliau. Kelis kartus pirmąją dieną buvo paskelbtas lyg ir aliarmo stovis. Subraškėjus šakoms, visi griebdavomės už ginklų. Laimė, kad mongolams neatėjo į galvą krėsti šito miško. Priešingu atveju, būtum sunkiai išvengę ugnies.

1948 m. vasarą vizituojant partizanų dalinius. Iš kairės: nežinomas, L. Baliukevičius-Dzūkas, J. Karpis-Vieversys

Sekančią dieną buvo ramu. Prasidėjo apygardos vado rinkimai. Tiesa, iš pradžių buvo renkamas Sr. atstovas į Vyr. Vadovybę. Kandidatai į Ap V postą buvo trise: Rimvydas, Diemedis ir aš. Diemedžio kandidatūra savaime atkrito, nes be jo nebuvo kito asmens, kuris galėtų vadovauti Šarūno rinktinei. Slaptu balsavimu ApV buvau išrinktas aš. Taip pat man buvo pavesta laikinai eiti ir Kazimieraičio RnV pareigas. Šarūno RnV liko Diemedis, Dzūkų RnV — Balandis.

Palietę visą eilę klausimų, sustatėm protokolą, pasakėm baigiamąsias kalbas ir išsiskirstėm.

Taigi, dabar aš pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas“... Nuo manęs pareis visas apygardos veikimas, ant manęs guls visa atsakomybė, ir jeigu atsiras kaltinimai, tai man, galbūt, jų bus šimtai.

Po visų tų ceremonijų aš pasijutau be galo pavargęs ir toks vienišas kaip niekada. Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų... Ach, jūs auksinės pasakos, kodėl tik jumyse gyvas toks gyvenimas, bet ne žemėje?.. Koks velniškai bjaurus tas žmogus! Kam jis turi ėsti, skandinti, žudyti kitus vien vargą kenčiančius žmones? Kam jis pasėjo neapykantą ir klastą, veidmainingumą?.. Vergilijau, Vergilijau, kada grįš tavo apdainuotas auksinis amžius?..

Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.

Gegužio mėn. 24 d.

Aš vėl su devyniais vyrais kasu sau vadovietę. Iš laukų į mišką lengvas ryto vėjas atneša šventų giesmių garsus.

—    Žmonės į kryžius eina,— pastebi Šamas.

—    Žmonės į kryžius eina, o mes žemėn knisamės,— juokdamasis kalba Biliūnas.

Tikrai, pas mus visada viskas vyksta priešinga linkme...

Jau vakar suruošėme bunkeriui medžiagą: supjovėm lentas, šulelius, balkius, nusipirkom toliaus, vinių, sienoms apmušti popieriaus ir kt. Atseit, statybinė „medžiaga“ paruošta — beliko tik iškasti.

Šiandien atsikėlėm apie 3 val. ryto, truputį užkandom ir pradėjom darbą. Dabar 9 valanda, ir iškasėm daugiau kaip pusę bunkerio. Svarbiausia, kad gera darbo nuotaika. O gerai nuotaikai susidaryti buvo ir tam tikro pagrindo. Prieš pradedant kasti bunkerį, partizanai visada spėlioja, kokia žemė bus: ar smėlis, ar molis, ar skala, ar šlynas... Jei smėlis — darbas lengvas, mažai jėgų reikalauja. Jei molis ar skala — darbas sunkus, ir reikia panaudoti kirkas. Šiandien, mūsų laimei, pasitaikė smėlis su molio priemaišom. Tokiu būdu kasimas dar lengvesnis negu ten, kur grynas smėlis. Gryname smėlyje gero kastuvo nepaimsi, o čia joks trupinėlis atgal nenukrinta.

„Šilų“ partizanai greit iškasa bunkerius. Žemės ten lengvos, smėlynai, ir kasant nuolat griūva sienos. „Grumstų“ partizanai visada pavydi šiliečiams lengvos, „geros“ žemės. Tačiau ir šiliečiai nemažiau pavydi „grumciniam“: mat, šie gyvena turtingesniuose kraštuose, na, ir dėl to dažniau mėsos: pieno ir sviesto gali pavalgyti. Iš kitos pusės, šiliečiai dažnai su tam tikru pasibaisėjimu pagalvoja apie „grumcinių“ lygumas. Miškas šiliečiams — ir tėvas, ir motina. Jis juos saugo, slepia ir kitokių patogumų teikia. Todėl šiliečiai savo šilų nemainytų net į turtingąją Suvalkiją. Geriau mažiau valgyti, kad tik savuose miškuose likti galėtum,— toks jų obalsis.

Aš save laikau daugiau „grumciniu“, tačiau, kasdamas bunkerius, nuolat prisimenu šilų lengvą, purų smėlį ir galvoju, kodėl čia, grumtuose“, tokia sunki žemė, kad kastuvą taip sunku įsmeigti. Vis dėlto, man taip atrodo, kalneliais, miškeliais, krūmais nusėta Dzūkija partizanavimui sudaro geresnes partizanavimo sąlygas negu plikos Suvalkijos lygumos.

Didelio miško nemėgstu. Visados jame jaučiuosi kaip maiše. Dideliame miške sunku pajusti, kada gresia pavojus, ir kada jis ateina, tai ateina netikėtai, padarydamas daug žalos. Svarbiausia tai, kad dideli miškai mažina budrumą, gi nemiškingos vietovės pripratina prie pavojų, su jais susigyveni ir įvairiomis nelaimėmis esi pasiruošęs. Gal kaip tik tai ir veikia žmogaus būdą, nes aš pastebėjau, kad „grumciniai“ visados yra narsesni nei „šiliniai“. Pirmieji nevengia gausių susidūrimų, pasalų rengimo, užpuldinėjimų, o pastarieji daugiau „snaudžia“ savo miškuose. Čia, žinoma, yra ir išimčių, pavyzdžiui, perlojiškiai, kurie šiluose trankosi. Matyt, jau toks savotiškas perlojiškių charakteris: kovoti su visom valdžiom. Pagaliau ir „šilinių“ negalima kaltinti bailumu, priešingai; jie narsūs, tik jų vadai per daug „užsitupėję“. Narsus vadas savo spinduliuojančia drąsa visus išjudina.

Šilų nepatogumas yra tas, kad gyventojai gyvena kaimuose, o ne viensėdžiuose. Daug yra vietų, kur kaimai po vieną ar du yra įsiterpę į miškų masyvą. Tokiu būdu rusams labai patogu pasalauti. Pakanka vienos grupelės rusų, ir į kaimą neprasmuksi. Gi „grumcynuose“, eidamas visokiomis ežiomis, per javus, papieviais, pakrūmiais, aplenkdamas sodybas, nesunkiai išvengsi ir rusų.

Apie šilus ir „grumcynus“ galima būtų dar daug ką parašyti, bet aš to nesiimsiu, nes ir taip jau nuo bunkerių kasimo nusipasakojau iki galas žiną ko...

Šiandien puiki diena, ir ji primena vasarą. Kaip greitai bėga laikas! Dar, rodos, neseniai gyvenom žieminiuose bunkeriuose, gi vakar, eidamas laukais, pastebėjau, kokie jau dideli javai, ir net nenoromis krūptelėjau: prabėgs mėnesis kitas — ir vėl ruduo... Šiais metais turi būti puikus ruduo, nes kur tik eini, žydi sodai— seniai jie taip žydėjo,— o iš gausaus vaismedžių žydėjimo žmonės sprendžia, jog viskas turi „ant gero“ pasibaigti.

Gegužio mėn. 26 d.

Bunkerį iškasėme ir užmaskavome. Žemes pavyko išsklaidyti gerai, ir nematyti jokio pakilimo. Bunkerį maskavome sausais pernykščiais lapais ir eglių spygliais. Vakar lijo, ir mes, naudodamiesi lietum, pasodinom miško gėlių ir žalumynų. Ant paties bunkerio kelis senus kelmus ir lazdynų krūmus. įrengėme ir vidų. Vidaus įrengimas nesiskiria nuo kitų mūsų bunkerių, tik narus sukalėme trejus.

Gegužio mėn. 27 d.

Šiandien nakvojome sename Kregždės bunkeryje. Vakar čia atėjome pasiimti kai kurių daiktų. Galvojom, kad daiktus patys pajėgsim nusinešti, tačiau, pasirodo, reiks imti pastotę.

Iki sutemos dar dvi valandos laiko. Susipakavę daiktus, laukiam pastotės. Vieversys kaip tikras vieversys niūniuoja dainą. Jis turi neblogą balsą, ir jo dainos mane kažkaip liūdnai nuteikia ir sukelia vis naujus prisiminimus.

— Greit pušų tankmėj tu dingai kaip sapne...

Tai Lordo mėgiamoji daina. Su Lordu kaip tik vaikščiojau savo pirmomis partizanavimo dienomis šiose vietose. Tada čia buvo stebuklingai ramu, o dabar kiekvieną naktį pasalauja rusai. Atrodo, jog priviso šnipų.

Šiandien pagaliau jau visiškai susitvarkyta. Bunkerio vidus, atnešus vakar čiužinius, pagalves ir antklodes, pasidarė gana jaukus.

Šiame bunkeryje gyvensim septyniese: aš, Kregždė, Vieversys, Šamas, Audrūnas /jeigu atvyks/ ir Kregždės žmona. Pastaroji pas mus šeimininkaus. Šiuo atžvilgiu mums bus gal ir geriau, nes maistą nešti reikia gana toli ir per ilgą laiką gali išsišifruoti. Bloga, kad negalėsime išsivirti sriubos, bet ką padarysi — ją atstos kava...

Vakar gavau iš Radvilos, Audrūno brolio, laišką, kuris mane gana nemaloniai paveikė. Radvila rašo, jog jis ir Audrūnas „nutarę laikytis tol, kol galima“. Taip pat priduria, esą mes visiškai nereaguoją į jų tėvus. Štai ir vėl gaunasi keblumas: ar kartais Radvila neprivers Audrūno apsigalvoti? O gal Audrūnas pasirinko vilkinimo taktiką, tai yra savo įstojimą į mūsų eiles uždelsti ko tolimesniam laikui?

Keistai atrodo ši padėtis. Mūsų sąjūdis gali laikytis tol, kol jame yra pakankamai inteligentinės pajėgos; jai išsekus, sąjūdis žlugs. Tuo tarpu mūsų inteligentai tik tada ryžtasi įstatoti į partizanų eiles, kada tiltai ir lieptai į legalų gyvenimą jau visiškai sudeginti. Bet visa nelaimė, kad jie tiksliai negali atspėti, iki kol, būtent galima laikytis. MVD-istai nepraneša, kada suims, o savo aukai galą paruošia tada, kada ji mažiausiai to tikisi. Pagaliau visi laikosi „kol galima“, t. y. iki suėmimo, gi suėmus „laikytis“, aišku, negalima ir ką nors gero sąjūdžiui padaryti nebeįmanoma.

Ir čia nuolat ir nuolat susiduria dvi didelės pasiaukojimo rūšys: arba, įstodamas į mūsų eiles, paaukoji savo tėvus ir įsijungi į kovą, lengvini ją, padedi visai tautai, žadini ją; arba savo tėvų labui lieki iki tol gyventi, kol tave suima ir išveža, galimas daiktas, kartu su tėvais. Antruoju atveju sąjūdis nieko gero iš to negauna. Priešingai, Tarybų Rusija tavo jėgomis stiprina savo galią. Tėvų netekti ar juos įstumti į vargą— didelis dalykas, nusikaltimas, bet dar didesnis nusikaltimas, jeigu tautai nieko neduodi, jeigu tėvynę apleidi tada, kada ji labiausiai tavęs reikalinga. Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie tėvynės kančių palengvinimo.

Gegužio mėn. 28 d.

Su Viesulu vėl dienavojame „vasarvietėje“. Per kelias dienas mūsų nebuvimo savaites ji užžėlę žolėmis. Ievos krūmas taip sužaliavo ir tarytum gyva siena uždengia įėjimą į bunkerį.

Atvykau čia pasiimti Vyr. Vadovybės siuntos. Vakar tą siuntą aš apžiūrėjau. Daugiausia tai VD nurodymai, instrukcijos ir pan. Pasirodė ir pirmas „Prie Rymančio Rūpintojėlio“ numeris. Truputį silpnokas. Vedamasis per daug filosofinis, sunkaus stiliaus ir reikia gerai įsiskaityti, kad suprastum, ką Merainis nori pasakyti. Žemesniesiems vadams bus sunku susigaudyti. O vis tik kažkaip labai malonu, kad dabar darbas vyksta planingai, organizuotai. Pavartęs tuos kuklius raštus, aš pajutau, kaip jie man įpylė naujos jėgos dirbti ir dar kartą dirbti! Galbūt, mane paveikė autorių straipsniuose atsispindys karštas ir tyras užsidegimas, meilė savam kraštui, savam sąjūdžiui. Duok, Dieve, kad likimas būtų jiems visiems palankus.

Na, apie Kapsą ir Vilnį žino jau visa Lietuva. Mano rašytas šių provokatorių „charakteristikas“ Vyr. Vadovybė padaugino ir paskleidė po visą sąjūdį. Tie šunpalaikiai jau niekur negalės kenkti.

Ypatingai mane sudomino Žadgailos informacija apie tai, kad bolševikai paskutiniu metu Lietuvoje paskleidę apie 500 provokatorių, kurių tikslas, sueinant į sąlytį su gyventojais, susekti vietoves, kuriose laikosi partizanai. Taip pat pranešama, kad po tokios provokatorių „atakos“ apie birželio 10 d. galįs prasidėti masinis MVD-istų siautėjimas. Nieko sau bolševikai dirba!

Kolchozinimo akcija pasiekė savo viršūnę. Gyventojai dėl jos visiškai nenakvoja namuose, bet laukuose. Mitingai kaime vyksta ištisas paras. Ir kiek čia visokių kuriozų pasitaiko — sunku ir aprašyti! Štai kaip vyksta „savanoriškas“ įsirašymas į kolchozą:    stribas, jėga pagriebęs

žmogaus ranką ir įbrukęs į ją pieštuką, ima vedžioti po pareiškimu to žmogaus parašą. Tai bent metodas!

Vakar sužinojome, kad kažkur Butrimonių valsčiuje partizanai sušaudė keletą per daug uolių kolchozų propaguotojų. Tai neišvengiamas dalykas. Reikia būtinai ginkluotų veiksmų ir bausmių, nes kitaip gyventojai neturi kuo pasiteisinti „aktyvistams“ savo nestojimą į kolchozus. Ir kur tie partizanai „valdžiai“ nekenkia: ir kolchozų neleidžia „tverti“, ir rinkimų boikotą organizuoja, gyventojus kursto pyliavos nepilti, miško prievolės neatlikti...

Na, jei tik pavyks laimingai su Buroku susitikti ir sutvarkyti Geležinio Vilko tėvūniją, mes dar bolševikui parodysim, kaip kolchozus steigti reikia!

Birželio mėn. 1 d.

Pagaliau su Vanagu buvom nuvykę ir pas Buroką. Vyrai sakėsi vadovybės laukę kaip nežinia ko — taip jiems buvo įgrisusi laikina netvarka, Žaibui žuvus.

...Sudarėm laikiną Geležinio Vilko tėvūnijos vadovybę. Buroką paskyrėm tėvūnijos vadu, Kregždę —jo pavaduotoju, Kerštą — SV, Žalgirį — Keršto pavaduotoju. Vieno būrio vadas bus Siaubas, kito — Kregždė.

Burokas — puikus karys, tačiau, mano manymu, organizaciniams dalykams tvarkyti jis netinkamas. Vyrai jį gerbia kaip seną ir drąsų kovotoją. Buroko konkurentas — Kregždė. Kad Kregždė būtų vadas, vyrai nelabai nori; mat, jaunas dar. Vis tik, Kregždė, kaip man atrodo, sugebėtų tvarkyti tėvūnijos reikalus daug geriau negu Burokas. Tačiau reikia skaitytis ir su vyrų nuomone, nes kas iš tokio vado, jeigu jis autoriteto neturės.

Kerštas — jaunas vyrukas, baigęs keturias gimnazijos klases. Drąsus, sumanus, pasižymėjęs kautynėse, geros orientacijos. Galbūt, iš jo bus kada geras vadas. Dabar tegu po truputį pratinasi. Keršto ir išvaizda sakyte sako, jog šis vyras tinka kitiems įsakinėti. Tiesa, jame dar daug žalios jaunystės bruožų, tačiau partizaninis gyvenimas žmogų greit subrandina.

Siaubas — taip pat puikus vyras. Drąsus, malonus, atviros širdies. Stambus, tikras kalvis. Pasirodo, anksčiau jis kalviavo. Siaubas nuoširdžiai papasakojo mums, kaip jis iki šiol tvarkėsi, kaip buvo antrą kartą sužeistas.

— Dėl vyrų aš nieko negaliu pasakyti — klauso... Kur pasakysi, ten nueina,— kalbėjo Siaubas.

O kas link kautynių, tai, anot jo, vyrai kautynių net labai pageidauja.

Bravo vyrai! Juose gyva Žaibo kovingumo dvasia. Jokios panikos, ir ginklas visados atsuktas į priešą mirčiai.

Žemaitis irgi bandė reikšti savo pretenzijas. Girdi, senas partizanas, nukentėjęs nuo priešo, brolio ir visų senųjų draugų netekęs, pasižymėjęs didele drąsa, ir liko neišskirtas iš kitų tarpo. Tuo jis norėjo prikišti, kodėl ne jis, o Siaubas, jaunas partizanas, paskirtas būrio vadu. Ką gi atsakysi į tokį klausimą? Žemaitis drąsus kaip velnias, bet nesveikas, nepaprastai nervuotas, serga nuomariu. Suraminom ir jį, pasakydami, kad jo nepamiršom, atžymėsim ir pan.

Kas gali pasakyti, kad partizanams tvarkyti nereikia diplomatijos Oi reikia ir dar kiek reikia! Čia laisvai susirinkę vyrai, ne taip kaip kariuomenėje. Priežiūros nėra, o jų charakteriai labai spalvingi, kieti. Visi nekartą žiūrėjo mirčiai į akis. Mirti jie nebijo, tai ko jie bijos daugiau? Todėl reikia mokėti prie jų prieiti ir juos valdyti.

Birželio mėn. 2 d.

Pavakarys. Tvanku. Ties anga zirzia begalė uodų.

Šiandien išvykstu parsigabenti Audrūno. Kažin ar jis atvyks?..

Leidžiamės per laukus. Dabar trumpos ir šviesios naktys. Mėnulis jau gana didelis. Šilta. Mus pila devintas prakaitas, net baltiniai šlapi. Kregždė ir Vieversys nespėja ir stabdo vis skubiai žygiuojantį Viesulą. Gi Viesulas — tikras tankas. Jis visada eina „tiesiog“, neaplenkdamas balų, pievų ar krūmų — mauna stačiai ir per juos. Užpakalyje vis girdisi keiksmų serijos jo adresu.

Viesulas — įdomus partizanas. Jis negali ramiai sėdėti, bet turi nuolat judėti. Mėgsta daug vaikščioti, todėl tūnojimas bunkeryje — jam tikra kančia. Nepatinka jam darbai, kurie reikalauja bent kiek kruopštumo ar atidumo. Sunkiai dirbti — kitas reikalas. Gerokai išsiblaškęs, užuomarša, pramuštgalvis, bet iš esmės — vyras geras.

Birželio mėn. 6 d.

Šaltas, truputį ūkanotas rytas. Tokia pati ir mano nuotaika. Jau trečia diena kaip bastausi su Kregžde, Viesulu ir Vieversiu po X. apylinkes, nesulaukdamas Audrūno. Minėjo, kad 3, 4 ar 5 d. d. atvyks būtinai, tačiau neatvyko. Darbas nepaprastai trukdosi, neina taip, kaip nori, o laikas bėga, ir gana. Svarbiausia, neturiu tinkamo padėjėjo, o taip pat jokių priemonių: nei rašomosios mašinėlės, nei popieriaus, nei padoraus radijo aparato — vienu žodžiu, nieko. Galvojau įsibrauti į miestą ir nutverti iš N. mokyklos raš. mašinėlę, bet pasirodė, kad ten jos nėra. Mašinėlių yra miesto centre, bet dabar, vasaros metu, kada tokios trumpos naktys, paimti jas sunku, o be to, Nemunas kliudo...

Šiomis dienomis užsakiau popieriaus, kalkės ir kitokių dalykų nupirkti. Galgi nupirks. Raš. mašinėlė kainuoja virš 8000 rb. Didelis pinigas, ir jo mes neturim. Apgalvojau visokius būdus, ir nieko gero sugalvoti negalėjau. Neturiu žmogaus mieste, kuris šiuo reikalu galėtų padėti.

Kodėl gi Audrūnas neatvažiuoja? Toks betikslis bastymasis man iki gyvo kaulo įkyrėjo. Lauki ir, svarbiausia, nežinai, ar sulauksi. O gal jis apsigalvojo nevažiuoti?..

Panosėje bastosi šnipai, provokatoriai, stribai, ir pikta darosi, kad dėl begalės reikalų negali tų niekšų sutvarkyti. Mūsų „vasarvietės“ šeimininkas pasakojo, kad, mums tik išvykus, pas jį buvo užėjęs vienas provokatorius. Vaizdavo iš kažkur pabėgusį ir besislapstantį žmogų ir prašė pinigų. Negavęs, ko norėjo, pradėjo grasinti kolchozais. Šeimininkas nubėgo mums pranešti, tačiau mūsų jau nebuvo. Gaila! Būtum parodę jam kolchozus!

Mano draugai, užsikloję galvas marškomis, knarkia. Vieversys net žemę drebina. Miega jis visada kietai ir kokioj padėty atsigula, tokioj ir atbunda. Atsigulė su kepure, ir ši dabar taip juokingai karo ant ausies. Nesusilaikau nenusijuokęs.

Viesulas neknarkia, bet miega giliai, retkarčiais taip smarkiai pasijudindamas, kad net mane į šalį nubloškia. Kregždės iš po antklodės kyšo tik plaukai ir batų galai.

Šįryt mes stovyklą įsitaisėme stačiai skardžiuje, nedidelėje 2X2 m aikštelėje. Čia mes vos sutelpam, bet geresnės vietovės šiame skardžiuje nerasi. Jei ne ši aikštelė, tektų už medžio prisirišus miegoti — kitaip nuriedėtum į upelį.

Šalta... Reikia užsirūkyti, nes miegas marina. Pasirodo pirmieji saulės spinduliai. Diena gal bus giedra ir šilta.

Papiroso dūmai mane truputį prablaivo. Pasižiūriu žemyn. Už upelio pro medžių šakas matyti pieva. Nejučiom prisimenu savo pasikalbėjimą su „Dziedomoku“. „Dziedomokas“ — tai senas, apie šešiasdešimt metų amžiaus žmogus, pas kurį pernai Žaibas iškasė bunkerį. Pas jį mes gyvenome paskutiniąsias šios žiemos savaites, kada mūsų „namus“ išsprogdino MVD-istai. Jei ne šis bunkeris, būtum turėję eiti pas ūkininkus dienavoti.

Šitas „Dziedomokas“ — taip jį praminė Guoba — savotiškas „politikierius“. Kada pas jį neužeini, jis vis pradeda kalbėti apie „čėsą“, keikti valdžią, amerikonus ir anglus, girti Hitlerį ir t. t. Ir jo kalboms, išvedžiojimams, samprotavimams ir dejavimams nebūna galo.

—    Nu, jūs sakykit man, vyrai, ar nieko nenujauciat? Kap čia dar su čėsu, ar jau tep ir pasiliks?.. — taip maždaug visada pradeda „Dziedomokas“.

Na, ir aš pradedu savo politinės padėties „įvertinimą“. Senis klausosi, pakši pypkę ir dejuoja.

—    O Jėzus, o Jėzus, tokis raiscinis gyvenimas... Kad jiej svietelio nežinotų, ciej anglai ir ciej amerikonai... Jei tep Hitleris, tai jau seniai karų būt jiem paskelbis! — niršdamas kalba senis.

Aš jam aiškinu, kad, girdi, negalima karo taip greitai pradėti. Pirma reikia gerai pasiruošti. Ir visas pasaulis taip daro, visi ginkluojasi ir laukia progos. Hitleris greit pradėjo, greit laimėjimų sulaukė, bet iki galo neištvėrė ir prakišo.

Po ilgų mano išvedžiojimų senis, rodos, lieka įtikintas, tačiau tuojau vėl klausia:

—    Kap jūs manot, ar šiais metais bus kas?

Į šį klausimą vengiu tiesiog atsakyti. Pasakęs, kad karas bus, senio nesuraminsiu. Reikia įrodyti. Ir vėl aiškinu, kad karas nežinia kada prasidės, tačiau jis bus netrukus, o dėl to, kad... ir t. t., ir t. t.

Ir „Dziedomokas“ vėl pradeda skųstis gyvenimu:

—    Tai gyvenimas, tai gyvenimas... Ir kas jų išmislijo, tų prakeiktų valdžių. Nieko žmogui nepačina, bet skūrų paskucinį numauna. Kad ir, va, šicie kolkozai... Dzievas žino, jei tep dar trauksis ir šiemet karo nebus, visus žmonis į kolkozus su-varis. Ir tos duoklės! Kad jiej svietelio nežnot! Nežnai žmogus, nei kū daryc, nei kur aic, nei rankas pakeli, nei kojas panėši, galva ūžia nuo klapatų... Kol miegi žmogus — dar nieko, ale kai cik užsikeli ir vėl prade-dzi mislyc, galvoc, ir nežinai, kas pradėc... Kad nor tos žemės ciek nebūt, tai dar, dar... Bet dar visus raistus, revus supylė, suteškino, supyškino...

Čia senis, matyt, norėjo pasakyti, kad visus jo raistus ir griovius įskaitė į dirbamos žemės plotą. Kalbėdamas senis taip susijaudina, kad jo balsas tampa plonas, kartais pereidamas net į spiegimą.

Senio būdą žino ir visi kaimynai. Štai jis aria, staiga užsigalvoja, atsisėda ant žemės ir mąsto. Pamatęs pirmą pasitaikiusį kaimyną, meta arklius ir bėga pas jį. Iš pradžių kalba apie orą, javus, gyvulius, apie įvairius gandus, na, ir pagaliau:

—    Kap tu manai, ar čia kas išeis ant gero, ar ne? Velniai čia žino, žmonės visap kalba...

Saulė jau leidžiasi ir pasiekė medžių viršūnes. Šalta vėsuma dvelkia nuo Nemuno. Medžių viršūnėmis tarpais pralekia lengvas vėjas. Miškelis tai šlama, tai vėl nutyla, kad girdėti tik paukščių čiulbėjimas.

Jau nuo pat ryto mongolai anapus drebina orą, šaudydami iš savo tankų. Patrankų gaudimas aidi Nemuno slėniais. Komunistai nesnaudžia. Kaip būtų malonu girdėti tą gaudimą iš Vakarų ateinant...

Į mano vidų įsismelkė lengvas nerimas. Iš kur jis — nežinau. Juk jokio pavojaus nėra. Priešingai — čia taip ramu. O tas nerimas mane visada apima, kai būna ramu, kai neturi darbo. Kaip koks neprašytas, įkyrus svečias jis visada trukdo mano ramybę. Nuotaika tada kažkokia suniukusi. Sėdžiu, rodos, galvoju, bet mintys nieko nesiekia. Beprasmiškai stebiu vėjo judinamas šakas, girdžiu, kaip kažkur ūkininkai šnekasi... Toks jau gyvenimas. Ant sielos užgulė kažkokia sunki našta, tarytum su krauju suaugo melancholija. Sunkiu atodūsiu nori visu tuo atsikratyti, bet neįmanoma. Per šešerius metus suaugo toji melancholija su visomis mano širdies skaidulomis...

Šiandien baigiau skaityti Tolstojaus „Prisikėlimą“ ir apysaką „Kaukaze“. Koks puikus rašytojas ir kokios geros, malonios jo knygos! Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai.......

SLAPYVARDŽIŲ-PAVARDZIŲ RODYKLĖ

Jūrininkas, Gandras-Albertas Perminas
Vanagas-Adolfas Ramanauskas 
Ąžuolis-Domininkas Jėčys 
Vieversys-Julius Karpis 
Guoba-Vaclovas Petrauskas 
Šarūnas-Feliksas Daugirdas 
Vytas, Merkys-Adolfas Baublys 
Lapas-Algirdas Radzevičius 
Nemunas-Vincas Kalanta 
Ūla-Juozas Lukšys 
Genys-Stasys Klimašauskas 
Karvelis-Jonas Radžiukynas (K. Juozapavičiaus gr.)
Mikas, Audrūnas, Vaišvilkas-Mikas Babrauskas
Tankistas-Julius Jarmalavičius
Studentas-Alfonsas Bucevičius 
Radvila, Svedrys-Augustinas Babrauskas 
Rimvydas-Jurgis Kriščiūnas 
Gelgaudas, Žvalgybininkas-MGB agentas Lauras
Bevardis-Pranas Ivanauskas
Tigras, Myslinčius-Stasys Raklevičius
Lakūnas-Kasiulynas
Girinis-Bernardas Navickas
Kregždė-Petras Savickas
Banadas-Vladas Gavelis
Kostas, Rainis-Kostas Baliukevičius
Vanagas (GVTv št. virš.), Paukštis-Viktoras Kazlauskas
Rugys-Jonas Jakubavičius
Žaibas-Vaclovas Voveris 
Šamas-Juozas Baranauskas 
Tigras-Petras Krisiulevičius 
Litas, Viltis, Tėvukas-Sergijus Staniškis 
Lakštingala-Motiejus Jaruševičius 
Faustas-Olius Grybinas 
Tigras-Stasys Arbačiauskas 
Kapsas-Kostas Kubilinskas 
Vilnis-Algis Skinkys 
Balandis-Kuzmickas
Burokas-Jonas Turskas (Jonas Radžiūnas)
Kariūnas-Benediktas Labenskas 
Kalnius-Jurgis Gylys 
Raktas-Alfonsas Mikailionis 
Lordas-Ričardas Golšteinas 
Vytenis-Petras Plytnikas 
Žilvitis-Julius Makaravičius 
Viesulas-Vytautas Kuzmickas 
Žvalgas-Danius Dabrovolskas 
Inžinierius-Alfonsas Diksa 
Šarūnas-Feliksas Daugirda 
Šilutis-Juozas Šilanskas 
Audra-Vladas Novikevičius 
Marytė, Birutė-Marytė Budėnaitė
Tarzanas-Stasys Stakutis
Giedrius-Adomas Bagdonas 
Milda-Antanina Lukšytė 
Balys-Teofilis Valickas 
Biliūnas-Gabrielius Turskas 
Žalgiris-Juozas Sarkus 
Studentas-Alfonsas Bucevičius 
Labutis-Petras Šilanskas 
Šermukšnis-Jonas Kazlauskas 
Gražuolis-Stasys Jovaišis 
Gintaras-Albinas Karinauskas 
Aras-Juozas Kuzmickas 
Radastas-Bujanauskas 
Adomas-Vladas Rėklaitis 
Negras-Jonas Grincevičius 
Balandis-Ambrazevičius 
Provokatorius Erelis-Juozas Markulis 
Žaltys, Vytautas-Vytautas Žemaitis 
Klonė-Adolfas Gecevičius 
Sakalas-Juozas Jurelionis 
Kregždės žmona-Bronė Diksaitė 
Siaubas-Viktoras Dabrovolskas 
Žemaitis-Jonas Žideckas 
Diemedis-Juozas Gegužis

• Ankstesnis
• Sekantis