Partizanai: Istorija ir dabartis

Padėties Dainavos apygardoje analizė

1. LK-jų moralinis stovis, nuotaikos, pasireiškiančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai Dainavos apygardoje

Nežiūrint šešerių metų sunkios kovos, vis didėjančio priešo spaudimo ir didelių, skaudžių aukų, partizanų moralinį stovį Dainavos apygardoje reikia laikyti geru. Partizanų valia — visomis jėgomis priešintis okupantui — yra išlikusi tokia pat nepalaužiama, kaip ir pirmųjų partizanų — veteranų, tvirtinusių savo krauju partizaninio judėjimo pagrindus, ant kurių išaugo ir dabartinis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Ta neapykanta priešui ir meilė savai, okupanto niokojamai, tėvynei, su kuria išėjo į kovą pirmieji partizanai, dega ir visų vėliau įstojusių partizanų širdyse. Si meilė savo tėvynei bei prisirišimas prie jos, neapykantos bei keršto jausmai savo tautos žudikui — bolševikiniam čekistui vienija ir žadina visus partizanus, nežiūrint, kokius įsitikinimus jie beturėtų, kovon, kurios ilgumo nė vienas nežino, išskyrus tai, kad kada nors bus karas.

Paprastas kaimo jaunuolis stoja į kovą, neklausdamas, kada ji baigsis; stoja tęsti kovą tų, kurie jau žuvo. Dauguma naujai įstojusių į partizanų eiles galėjo į jas ir nestoti, t. y. jiems nebuvo susidariusios tokios sąlygos, kad nebuvo kur dingti nuo priešo persekiojimų, ir todėl teko ieškoti paskutinės išeities — išeiti į mišką. Daugumas galėjo pilnai ir toliau slapstytis, galėjo prisitaikyti prie naujos valdžios, galėjo išvažiuoti kur nors kitur ir tuo būdu tęsti toliau legalų gyvenimą. Tačiau nė vienas nepanorėjo rinktis šių išeičių. Tik garbingos kovos kelias, kad ir daugelio žuvusių krauju aplaistyta, buvo tuo visus patraukiamai veikiančiu akstinu, skatinusiu pasirinkti sunkiausią išeitį — partizaninę kovą.

Sunkus kovos kelias jo neatbaido ir MVD bei MGB viršininkų „amnestijos“ (mat Paleckio „amnestijai“ pasibaigus, pastarieji savas teikti pradėjo), garantuojančios laisvą legalų gyvenimą, jo nesuvilioja. Su kokiu pasiryžimu ji buvo pradėta, lygiai su tokiu pat pasiryžimu ji tęsiama toliau, o pačiomis kritiškiausiomis aplinkybėmis nesvyruojant mirštama. Jeigu Dainavos apygardą sudarytų ne šitokie partizanai, bet įvairus lepšiai, ištvirkėliai, neturį savo nusistatymo avantiūristai, tada šiandien Dainavos apygardos, kaip stambaus organizacinio vieneto, nebūtų. Jeigu Dainavos apygardoje partizaninė veikla nėra užgniaužta, tai tik dėka tvirtos moralės bei kitų gerų dvasinių savumų tiek partizanų, tiek ir kaimo gyventojų.

Tačiau kaip nėra taisyklės be išimties, taip ir partizaniniame gyvenime kartais sutinkami nemalonūs reiškiniai, rodantieji, jog ir partizanų tarpe yra šalintinų blogybių, ydų, yra didesnių ir mažesnių nusižengimų P drausmei.

Didžiausią žalą partizanams ir partizaninei veiklai atnešdavo girtuokliavimas. Sakoma a t n e š d a v o dėl to, kad šiandien girtuokliavimas baigiamas išrauti iš partizanų tarpo. Tačiau negalima nepaminėti jo jau vien dėl to, kad visos blogybės, kilusios iš šio įpročio, dar ir šiandien kai kurių gyventojų tarpe sukelia nemalonius prisiminimus.

Girtuokliavimas, kadaise įsigalėjęs mūsų tautoje sunkiaisiais baudžiavos laikais, vėl atsinaujino ir plačiai paplito vokiečių ir bolševikų okupacijų laikotarpyje. Lietuvis okupanto prievartaujamas, priespaudos spaudžiamas ir visuotinos, iki šiol negirdėtos, apgaulės mulkinamas, savo nusivylimą, sielvartą ir kančias pradėjo vis dažniau ir dažniau skandinti degtinėje. Kadangi jos pirkti buvo galima apribotais kiekiais, tada atsiranda naminiai bravorai, gaminantieji samagoną. Juo tad ir pradėjo didžiulė tautos dalis „guostis“. Savaime suprantama, kad toks įprotis, plačiai įsišaknijęs tautoje, persimetė pirmaisiais partizaninio judėjimo metais ir į partizanų tarpą. Gėrė žmonės, gėrė ir partizanai. Skirtumas čia buvo tas, kad civiliams žmonėms girtuokliavimo pasėkos nebuvo tokios liūdnos, kaip tiems partizanams, kurie samagoną vartojo. Reikia pripažinti, kad tam tikra dalis partizanų žuvo dalinai tik dėl to, kad paveikti alkoholio įtakos, elgėsi nesuderinamai su ypatingo budrumo ir slaptumo reikalaujančiomis partizaninio veikimo sąlygomis. Iš girtuokliavimo kilo nemažai nesklandumų, juodų dėmių, suteršusių garbingą laisvės kovotojo partizano vardą. Nepaslaptis, kad paskiri partizanai girtuokliaudami toli nukrypo nuo pasirinktojo kelio, ir savo elgesiu bei veiksmais kaip purvu apdrabstė visą sąjūdį. Dalis gyventojų, matydami vien tik tokių partizanų elgesį bei veiksmus, pagal tai vertino ir visą sąjūdį arba jei ir ne visą sąjūdį, tai bent jame dalyvaujančią daugumą. Tokiu būdu nusikaltimai pavienių partizanų nustelbė kartais tai, kas ištiso org. vn. partizanų krauju buvo pirkta. Dėl to kai kur kildavo išsireiškimai, jog „vieni partizanai kovoja“, kai tuo tarpu kiti tik „partizano vardą nešioja“. Tik dėl to dalis gyventojų (ypač miesto) sąjūdžio atžvilgiu tapo pasyvūs, o kartais net priešiškai nusistatę.

Priešas visa tai sugebėdavo panaudoti savo propagandai prieš partizanus. Žmonėms jie buvo piešiami tamsiausiomis spalvomis: žemos moralės, neturinčius nieko bendra su laisvės kova. Pagal bolševikinę propagandą partizanai, atseit, „banditai“ — tai tau — tos skeveldros, atskilusios nuo jos ir nerandančios bendro kelio su ja; žmonės, kurie taip giliai nugrimzdo į nusikaltimus, jog, matydami savo planų ir tikslų beprasmiškumą, „buržuaziniai nacionalistai“ blaškėsi, savo įniršį skandino alkoholyje ir „nekaltų“ tarybinių piliečių žudynėse. Tokia priešo propaganda, neįtikėtinai iškraipiusi partizaninės kovos prasmę ir pobūdį, kaip minėta, daugiausia įtakos turėjo miesto gyventojų tarpe.

Šiandien kalbėti apie girtuokliavimą partizanų tarpe negalima. Yra partizanų, vartojančių alkoholį nedideliais kiekiais. Pasitaiko, kad vienas kitas partizanas savo pasižadėjimą negerti alkoholio sulaužo, slapta išgerdamas. Yra tėvūnijų, k. a. P Mindaugo, Gardino, buv. P Vanago ir kt., kur beveik visi partizanai pasižadėjo iki tęsis išsilaisvinimo kova negerti degtinės ir kitų stipriųjų alkoholinių gėrimų. Visoje Apygardoje visiškai negeriančių degtinės susidarys daugiau kaip 80% visų partizanų. Partizanų blaivinimo srityje yra pasiekta tiek, kad visi naujokai, stojantieji į partizanų eiles, privalo pirma pasižadėti visiškai nevartoti alkoholio.

Dar užsilikusio, kad ir mažo išgerdinėjimo yra šios kelios pagrindinės priežastys:

1)    Gyventojai, atsilankius partizanams, stengiasi juos kaip įmanydami pavaišinti. Bet kaip gerai pavaišinti, jeigu ant stalo nebus degtinės. Ir dažnai partizanams tenka ginčytis su šeimininku bei ilgai jį įtikinėti, kad jie visai negeria degtinės. Silpnesnės valios partizaną tokie gyventojų prašymai išgerti „tik vieną“ stikliuką ir „nesendinti“ šeimininkų, priverčia sulaužyti pažadą.

2)    Partizanai, nepasirašiusieji pasižadėjimo negerti degtinės, savo atsisakymą motyvuoja tuo, kad, girdi, jie su žmonėmis taip susigyvenę, jog nepatogu atsisakyti su jais truputį išgerti. Be to, kai su žmonėmis išgeriama, tada galima su jais sudaryti glaudesnius ryšius, jaučiamas didesnis artimumas ir t. t. (DLK Vytenio Tv.).

3)    Kiti partizanai, kad ir nevartoja beveik alkoholio, nepasirašo pasižadėjimo dėl to, kad, anot jų, jie išgeria vieną kitą stikliuką, kai kartais to gyvenimo sąlygos iš jų reikalauja.

Partizanų susilaikymas nuo alkoholio vartojimo gyventojų tarpe susilaukia labai gerų atsiliepimų, ir tai partizanų vardą žymiai pakėlė.

Didelius nuostolius apygardai atnešė pasidavusių priešui į belaisvę pavienių partizanų išdavinėjimai. Pagrindinė ir, galbūt, vienintelė priežastis tam buvo ta, kad pirmaisiais metais, esant partizaniniam judėjimui dar tik kūrimosi ir organizavimosi stadijoje, į partizanų eiles buvo priimami visi stojantieji be atrankos. Tokiu būdu į partizanų tarpą įsibrovė žemos moralės asmenų, kurie, lemiamai valandai atėjus, neturėjo valios ir drąsos nusižudyti. Vėliau tos pačios klaidos buvo pakartotos ta prasme, kad, priešui sunaikinus dalį partizanų, org. vn. vadai, stengdamiesi papildyti savo sumažėjusius dalinius, į partizanų eiles priimdavo asmenis taip pat be didesnės atrankos. į partizanų eiles vėl įsibrovė asmenų, žiūrėjusių į partizaninę kovą lengvabūdiškai, nepagalvojusių rimtai ar nesusigyvenusių su mintimi, jog gali būti tokia akimirka, kad reikės skirtis su gyvenimu staiga, be jokių svyravimų. Tuo tarpu MVD-istai ir MGB-istai savo žiauriausiais kankinimo metodais moka priversti patekusius į nelaisvę silpnesnės moralės partizanus išduoti savo kovos draugus ir kitus sąjūdyje dalyvaujančius asmenis. Negalima nepaminėti ir tų partizanų, kurie patenka priešui į nelaisvę patys to nenorėdami, t. y. sužeisti, nustoję laike kautynių sąmonės, kontūzyti ir t. t. Tik labai maža dalis iš jų padaro išdavimus, bet ir tai dažniausia nežymius. Likusieji, kad ir kaip kankinami būtų, nieko neišduoda (pvz., Tigras, Žemaitis, Paberžis ir kt.).

Dabartinis gyvenimas slėptuvėse, nekalbant apie geruosius savumus, turi neigiamos įtakos naujai stojantiems į partizanų eiles. Anksčiau, kada partizanai judėdavo būriais, nuolat dienodavo miškuose arba pas ūkininkus ir visados buvo pasirengę susidurti su priešu, greitai užsigrūdindavo ir išmokdavo veikti pavojingiausiose ir sunkiausiose situacijose. Šiandien tas „naujokystės“ periodas ilgiau trunka. Pasitaiko, kad partizanas — kandidatas, išbuvęs partizanų eilėse 4—5 mėnesius, nežino pačių elementariausių dalykų, pvz., kaip reikia stovėti sargyboje, ką daryti,

pamačius į namus artėjant priešą, kaip neišsišifravus atlikti vieną ar kitą uždavinį ir t. t., nežiūrint tai, kad org. vn. vadų apie tai kelis kartus paaiškinama. Tiesa, tai reti, bet vis dėlto pasitaikantieji dalykai.

Partizaninės kovos sąlygos ir praktika parodė, kad moterų buvimas P org. vn., t. y. gyvenimas vienoje slėptuvėje su vyrais, neigiamai veikia partizanus bei gyventojus ir duoda pagrindą kilti visokioms, partizano vardą žeminančioms, kalboms.

Ten, kur moteris bunkeryje gyvena su savo vyru (aišku partizanu), ten susidaro šeima. Tokia šeima visados turi visokių pašalinių šeimyninių reikalų, neleidžiančių vedusiam pilnai atlikti savo, kaip partizano, tiesiogines pareigas.

Moteris beveik visados jaudinasi, kad vyras išeina į žygį, o ypač jei tas žygis surištas su kiek didesne rizika. Prasideda slapti žmonos maldavimai, kad vyras kaip nors stengtųsi dažnai išvengti eiti į žygius, kad daugiau būtų su ja. Vyras, paklausęs savo žmonos, tampa sėsliu partizanu. Visas jo anksčiau rodytas aktyvumas, iniciatyva, drąsa ir t. t. palengva dingsta. Partizanų tarpe kyla nepasitenkinimas.

Moterį palikti vieną slėptuvėje nepatogu. Turi kas nors iš kartu esančių partizanų likti su ja. Tokiu būdu vienas partizanas, dažnai reikalingas tam, kad dalyvautų žygyje, turi likti slėptuvėje.

Blogiausia yra tada, kada reikia vykdyti kokį nors uždavinį, surištą su gyvenamosios vietovės iššifravimu, ir dėl to ją reikia kuriam laikui apleisti. Tokiais atvejais nėra kaip moterį vieną palikti, o juo labiau ją su savimi vestis. Buvo taip, kad partizanai negalėjo atlikti uždavinių ar uždelsė jų vykdymą dėl to, kad jie negalėjo palikti moters vienos, nes nenorėjo rizikuoti jos gyvybe.

Yra buvę atsitikimų (pvz., Gardino Tv., DLK Vytauto Tv.), kad partizanai pradėjo su savo žmonomis nesugyventi. Kilo barniai, kurie apėmė visą skyrių. Tų nemalonumų pašalinimui jau nepakako net TvV. Teko kitiems pareigūnams spręsti juos ir gaišti laiką.

Gyventojai taip pat neigiamai atsiliepia apie partizanų gyvenimą su moterimis. Jų atsiliepimai dažnai yra teisingi ir pagrįsti. Be to, gyventojai dažnai nenori leisti daryti pas save slėptuvių tiems partizanams, kurių tarpe yra moteris.

Šiuo metu moterys į partizanų eiles gali būti priimtos tik ypatingais išimties atvejais, ir tik RnV leidus.

Dalis nesklandumų, ardančių partizaninę drausmę ir žeminančių partizano vardą, atsiranda iš mažos kai kurių org. vn. vadų P kontrolės, reto dalinių lankymo. Partizanai palikti veikti plačiuose rajonuose, mažai kontroliuojami, elgiasi ir veikia taip, kaip išmano. Jeigu tokiuose, mažai org. vn. vadų kontroliuojamuose, rajonuose pasitaiko dar vienas kitas nedrausmingas partizanas, tuomet sąjūdžio veikla ir laisvės kovotojo partizano vardas gerokai nukenčia. Iš to kaip tik ir kyla partizanų nepopuliarumas apylinkės gyventojų tarpe. Tačiau dideli rajonai, apimantieji ištisą valsčių ir daugiau, kuriuose veikia vos keli partizanai, yra sunkiai sukontroliuojami, t. y. sunku iš gyventojų susekti partizanų padarytus nusižengimus.

Bene didžiausią teigiamą įtaką partizanams turi aukštesniųjų vadų kaip galima dažnesnis org. vn. lankymas. Org. vn. lankymo metu, ypač jei tas lankymas ilgiau trunka, kaip veidrodyje atsispindi vieno ar kito org. vn. veikla, neigiamos ir teigiamos org. vn. ir pavienių partizanų ypatybės. Partizanų dalinių lankymas, jeigu jam yra iš anksto gerai pasiruošta, ir jo metu pravedami pasikalbėjimai įvairiomis temomis, liečiančiomis partizanų gyvenime pasitaikančias ir šalintinas blogybes, ydas ir t. t., duoda org. vn. didžiausios naudos. Tokie lankymai duoda pajusti mūsų darnaus, organizuoto veikimo svarbą ir, tarytum, atgaivina patį org. vn.

Dar didesnė nauda pačiam vadui. Jis pažįsta artimiau slapčiausias ir subtiliausias partizanų gyvenimo kerteles, partizanų nuotaikas ir t. t. Tokių lankymų metų vadas pasisemia sau tai, ko tik vadovavimui reikia, būtent gilų pažinimą partizaninės veiklos sąlygų. Nelankant org. vn., neįmanoma jiems vadovauti. Tokiais atvejais turi būti toki partizanai, kurie galėtų tiksliai, objektyviai padėti atskiruose org. vn. nušviesti.

Lankymo metu naudinga viešai, visų partizanų akivaizdoje, iškelti atskirų, nedrausmingų partizanų elgesį, pabrėžiant tai, kas iš tokio elgesio gaunasi. Lygiai taip pat iškeltini pavyzdingieji partizanai. Tai yra skatinamoji priemonė partizanų gerosioms ypatybėms augti ir bujoti.

Negalima nepaminėti ir pačio partizanavimo įtakos partizanų daugumai. Į partizanų eiles įstoję jaunuoliai, pereina vieną iš sunkiausių gyvenimo mokyklų. Daugelį ta gyvenimo mokykla išmokė pažinti žmones, pažinti gyvenimą, pažinti save ir neretai surasti save. Partizaninė kova iš paprastų, mažai išsilavinusių kaimo jaunuolių išugdė didvyrius, kuriais sąjūdis tik didžiuotis gali, kaip antai: Žaibas, Rugys, Kalnius, Šarūnas, Nemunas ir daugelis kitų.

Apie partizanų nuotaikas galiu pasakyti tai, kad jos nėra nei labai optimistiškos, nei, jokiu būdu, pesimistiškos. Jos derinasi su šiandienine krašto būkle. Tačiau nenormalių, liguistų nuotaikų pasireiškimų nėra.

Visi partizanai, kaip ir visa lietuvių tauta, laukia raudonosios vergijos žlugimo. Šeši metai, kaip to su dideliu ilgesiu laukiama. Bet ilgai besitęsianti kova sumažino partizanų atsparumą ir neiššaukė nusiminimo. Vienintelis dalykas, ką šiandien partizanų tarpe galima sutikti — tai nusivylimas Vakarų neveiklumu, t .y. toks pats reiškinys, kurį visoje tautoje galima sutikti. Šia prasme pesimistiškiausiai nusiteikusių partizanų nuotaikas geriausiai charakterizuoja toks arba į jį visiškai panašūs išsireiškimai:

—    Vargiai, ar mes greitai laisvės sulauksim. Turbūt, reikės užmerkti akis dar prieš jai ateisiant. Bet nieko nepadarysi: sykį išėjom, tai mokėsim ir mirti.

Daugumas tačiau sako:

—    Aš ne dėl to išėjau partizanauti, kad laukčiau ir dairyčiausi, kada ir iš kurios pusės karna ateis. Šiandien reikia priešintis, kovoti ir nepasiduoti.

Arba vėl:

—    Tai kas, kad mes laisvės nesulauksim. Bet bus, kas jos sulauks. O laisvė turi būti. Karas bus jei ne šiais metais, tai kitais, jei ne kitajs, tai dar kitais metais, bet jis bus! Juk tokia didelė neteisybė negali būti

pasaulyje.

Partizanai, prisimindami ilgus išpartizanautus metus, dažnai juokaudami sako:

—    Vyrai, pirmieji dešimt metų sunkiau partizanauti, o po to viskas kaip ant sviesto eina...

Vis tik partizanas, būdamas mažai išsilavinęs kaimo jaunuolis, kad ir kažin ką sunkaus savo viduje pergyventų, nežinodamas nieko tikro apie politinių įvykių eigą (jeigu ir žino ką nors, tai vis tiek negali pasakyti, ką tai galėtų reikšti) visados suramina, išblaško prislėgtą nuotaiką ūkininkų ir, kas keisčiausia, pačių inteligentų. Kasdien matomas toks vaizdas.

Partizanas užeina pas ūkininką, o pastarasis, slegiamas sunkios okupacijos naštos, klausia:

—    Kažin kaip vyreliai su čėsu? Ar mes jj kada nors išvargsim, ar, galėt, mus visus pribaigs? Ar jūs nieko negirdit?

O partizanas:    

—    Nenusimink, tėvai! Viskas eina į gerą pusę. Laisvė netoli. Jau didesnę dalį vargo išvargom. Viskas bus gerai. O ruskiai siunta dėl to, kad galą jaučia... Mes galim laisvės ir nesulaukti, bet jūs sulauksit. Tik kantrybės!

Kokią įtaką partizanai turi daliai gyventojų vien tik pasirodymai, dažnai pasako patys gyventojai:

—    Kai jūs, vyrai, neužeinat ar ilgiau nematom, tai, rodos, ir pasaulyje nieko nesidaro, rodos, kad taip, va, ir bus ilgus metus. Aplinkui vis tas pats ir tas pats: duona valstybei, grūdai valstybei, mokesčiai, pyliavos, prievolės, nubuožinimai. Kad tik Dievas jus sveikus laikytų.

Politinėmis žiniomis, ypač jei jos tiesioginiai liečia mūsų kraštą, visi partizanai gyvai domisi. Ypatingai gilų įspūdį visiems paliko, atgabentų iš užsienio ten leidžiamų lietuvių ir svetimomis kalbomis laikraščių iškarpos, liečiančios lietuvių partizanų veiklą ir dabartinę sunkią tautos dalią. Reikia pasakyti, jog vis tik dalis partizanų anksčiau negalėdavo patikėti tuo, jog kokios nors žinios iš Lietuvos patenka į užsienį. Dabar, kada partizanas pamato, kad ir labai paprastas, kuklias, daugybės rankų apčiupinėtas, apiplyšusias iškarpas, tuojau įsitikina, jog vis tik ir jų kova nelieka visiškai be jokio atgarsio, jog apie ją, kad ir, palyginus, nedaug, bet žino ir Vakaruose.

Beveik visi partizanai anksčiau su nusivylimu ir kartėliu kalbėdavo apie Graikijos pilietinį karą. Girdi, per radiją kasdien kalba apie Graikijos komunistų partizaninę veiklą, o apie Lietuvos nieko. Juk Lietuvoj irgi tas pats, o partizaninio veikimo sąlygos daug blogesnės, priešas nepalyginamai gausesnis. Lietuvos partizanų niekas neremia, jie jokių ginklų negauna. Lietuva — lašas viduryje komunistinės jūros. Ji palikta likimo valiai. Graikijoje kelis komunistus nuteisia mirti — apie tai kalba Gen. Asamblėjoje, o Lietuvoje kasdien šimtai kalėjimuose užkankinami, šimtai lavonų miestelių gatvėse valkiojasi — apie tai tylima.

Tokie pokalbiai dažniausiai baigiami šitokiu išsireiškimu:

—    O jeigu mums duotų ginklų, šaudmenų, sprogstamos medžiagos... Jeigu žmonėms duotų bent truputį žinių per radiją iš užsienio lietuviškai... Dabar gi nieko-—rodos, tokios Lietuvos ir nebūtų.

Iš užsienio atgabentos žinios, nors ir labai šykščios jos būtų, partizanams yra didelė moralinė paspirtis. Partizanai įsitikina, jog ne tik jie vieni prieš bolševizmą kovoja, bet kad tai kovai ir visas pasaulis ruošiasi.

Kada partizanas kalba apie busimąjį karą, jis, vartydamas savo, dažnai iš žemės ištrauktą, rūdžių duobelėmis išvagotą ginklą, sako:

—    Jeigu amerikonai dar nenori pradėti karo, tai tegu mums ginklų atsiunčia. O dabar turi žmogus štai iš kokių šaudyti, ir dar su supelijusiais šoviniais...

Labiausiai partizanų nuotaiką paveikia vadovybių bei artimų kovos draugų žuvimai, gyventojų trėmimai, savo šeimų sunki būklė ištrėmime. Tai trys pagrindinės priežastys, kurios partizanus gana stipriai jaudina. Kovos draugų žuvimus partizanai greičiau pergyvena. Tokiais atvejais sakoma: ne jie pirmutiniai ir ne jie paskutiniai žuvo. Arba: medžio be skiedros nenutašysi, atseit, kova susijusi su aukomis; be aukų nieko nepasiekiama.

Tokie žuvimai, kur partizanas būdavo nukaunamas per jo paties neatsargumą, daugiau visus pykindavo, nei liūdesį keldavo. Jeigu žuvimas buvo surištas su didvyriška kova, tai jis veikdavo visus teigiamai:

—    Žuvo, bet ir ruskių priklojo.

Gyventojų masiniai trėmimai, suėminėjimai, kankinimai partizanus paveikia ta prasme, kad kiekvieno viduje vėl atsiveria žaizdos, kiekvieno širdyje plečiasi nenumaldomas keršto troškimas. Tokiais momentais kiekvienas partizanas pergyvena tam tikrą susigraužimą savo bejėgiškumu, jog priešui už tai negalima pilnai atlyginti.

Gyventojų nuotaikos ryšium su didėjančiu okupanto spaudimu į kolchozus atsiliepia ir partizanų nuotaikoms. Savo tautiečių sunkią būklę jie gyvai atjaučia:

—    Žmonės apkrauti pyliavomis, tik skundžiasi, dejuoja... Sunku pas juos ir užeiti.

Gyventojų rodomas atsparumas okupantui, partizanams turi didelės reikšmės. Gyventojų priešinimasis — partizanams svarbi moralinė paspirtis.

Trumpai suglaudus, galima pasakyti, kad jeigu žmonės džiaugiasi, tai ir partizanams gera, jeigu žmonės liūsta, liūsta ir partizanai. Ir atvirkščiai: partizanų pasisekimus žmonės pergyvena taip, kaip savo pasisekimus, ir jų nepasisekimus pergyvena, kaip ir savo nepasisekimus.

Dažnai pastebimas reiškinys, kad partizanai sąmoningai vengia kalbėti apie tai, kas surišta su liūdnais prisiminimais. Dėl to partizanų pokalbiuose liečiamas ateities gyvenimas. Kiekvienas su paslėptu ilgesiu kalba, kas būtų, jeigu staiga karas prasidėtų, ką veiktų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kaip tvarkytų savo ateities gyvenimą ir t. t.

Ar partizanas sąmoningas? Į šį klausimą galiu duoti teigiamą atsakymą, nors yra reiškinių — vienų daugiau, kitų mažiau,— rodančių, jog apie dalį partizanų negalima atsiliepti kaip apie pilnai sąmoningus laisvės kovotojus partizanus. Štai keletas tokio nesąmoningumo reiškinių.

Nekuriu partizanų tarpe išsiplatinęs įprotis apkalbinėti savo kovos draugus bei vadus, niekados nepasakant tiesos į akis tam, kuris virto tų apkalbinėjimų objektu. Tokios apkalbos eina iš lūpų į lūpas, kol galų gale jos pasiekia (žinoma, gerokai padidintos) ir patį apkalbėtąjį. Pastarasis, aišku, pradeda ieškoti šaltinio, iš kur apkalbos, liečiančios jį, kilo. Taip prasideda nesusipratimai, ardantieji tarpusavio sugyvenimą.

Kai kurie partizanai, neįsisąmoninę drausmės reikalingumo, į drausmę žiūri kaip į nereikalingą, primetamą dalyką. į viršininkus kai kur žiūrima taip, lyg jie būtų skiriami daugiausia tam, kad partizanus baustų, varžytų jų laisvę ir t. t. Tokiu būdu atsiranda „suokalbininkų“ rateliai. Vienam partizanui iš tokio „suokalbininkų“ ratelio nusižengus P drausmei, nusižengimas rūpestingai maskuojamas visų „suokalbininkų“, kad org. vn. vadas apie tai nieko nesužinotų. Kaip tik tokiuose rateliuose vyksta ir išgerdinėjimai slapta.

Tačiau ne tik eiliniai partizanai būna tokie „suokalbininkai“. Jų tarpe būna ir vienas kitas smulkesnio org. vn. vadas, kuris siekdamas populiarumo savo vyrų tarpe ar, kaip sakoma, „būti geru savo vyrams“, apie savo org. vn. partizanų padarytus nusižengimus nepraneša vadovybei, bet priešingai, jis visados stengiasi vadovybei savo vyrus teigiamai atestuoti. Kada susidaro „suokalbininkų“ ratelis su savo vadu priešakyje, tada ir partizanų nusižengimai aikštėn iškyla negreitai. Tokių partizanų tarpe „geras“ vadas tas, kuris jų nebaudžia ir kuris duoda daugiau laisvės jiems nusižengti.

Kai kuriuose org. vn. vadai patys nerodo pavyzdžio savo vyrams. Tik dėl to tokie org. vn. būna atsilikę labiau už kitus, nes pats vadas nedaug kuo geresnis už savo kovotojus. Visa tai atsitinka dažniausiai ne iš blogos valios. Šiuo metu org. vn. vadams žuvus, į jų vietą atsistoja gabesni eiliniai kovotojai. Ir pastarieji dažnai nežino, ką tai reiškia vadu būti ir, svarbiausia, nežiūrint kuo ir kaip, būtent vadovavimas pasireiškia. Pasitaiko, kad toki org. vn. vadai, kurį laiką pavadovavę, tik sugriauna kovotojų akyse savo autoritetą.

Dar ne visi partizanai supranta tai, jog mūsų sąjūdis tik tada gali kilti aukštyn, jeigu visi be išimties partizanai, nežiūrint kokias pareigas jie beeitų, sąžiningai ir atsidėję atliks jiems pavestus uždavinius. Dar ne visi supranta, jog tik per savęs pagerinimą, galima žengti prie sąjūdžio veiklos pagerinimo, jog tik kontroliuojant savo elgesį su gyventojais, jog, tik taurinant save, bus galima ir visą sąjūdį pakelti į tauresnę aukštumą. Tuo tarpu kai kurie partizanai visą sąjūdžio veiklos sėkmingumą įžiūri vien vadovybės veikloje. Jų sakoma:

—    Kas man, tegu vadas rūpinasi. Tam jis yra vadu paskirtas.

Arba:

—    Yra vadovybė, tegu ji ir rūpinasi.

Dėl tokio kai kurių partizanų nesąmoningumo kai kuriuose org. vn. susidaro padėtis, jog org. vn. vadas su keliais vyrais visą laiką apsikrovęs darbu ir nespėja atlikti jam pavestų uždavinių. Tuo tarpu kai eiliniai kovotojai neturi ką veikti. Bet pasitaikė ir taip, kad org. vn. vadas, vadovaudamasis kokiais nors egoistiniais sumetimais, sąmoningai neduoda tvarkyti ir atlikti savo vyrams uždavinių, kuriuos jie pilnai sugeba atlikti. Visa tai numuša vyrams ūpą, mažina jų iniciatyvą.

Atsitinka, jog senesni partizanai (anksčiau įstoję į eiles) neigiamai žiūri į org. vn. vadus, paskirtus iš vėliau įstojusių į P eiles partizanų tarpe, visai neatsižvelgdami į tai, kad toki partizanai, nors ir mažiau partizanavę, tačiau visą laiką rodė ir teberodo didesnį aktyvumą, daugiau iniciatyvos ir, bendrai, noro dirbti, negu jie patys.

Senesniųjų partizanų („senesni“ išpartizanautu laiku) tarpe kartais atsiranda tokių, kurie nerodo naujai įstojusiems į P eiles jokio pavyzdžio ir nesidalija su jais savo turima kovos patirtimi. Yra buvę atsitikimų, jog senesnieji partizanai į savo nusižengimus įtraukdavo naujokus partizanus. Pastarieji gi elgdavosi taip, kaip mokė senieji partizanai.

Kai kurie partizanai mažai kontroliuoja savo elgesį ir kalbą, esant gyventojams. Netinkamas elgesys ir kalbos palieka gyventojams blogą įspūdį.

Dar ne visi partizanai įsisąmoninę, kad tik jie gali vienaip ar kitaip nuteikti gyventojus. Pamirštama, kad gyventojai, mažiau turį reikalo su partizanais, kartais vien iš visai nereikšmingų smulkmenų padaro plačiausias išvadas, susidaro apie partizanus geras, vidutines ir blogas nuomones. Ir ne tik apie pavienius partizanus, bet kartais net apie visą sąjūdį.

Kai kurie partizanai ir net org. vn. vadai vis dar neįsisąmonina partizaninės spaudos platinimo reikšmės. Vis dar pasitaiko, jog kai kurių partizanų planšetėse ar slėptuvėse dalis laikraštėlių ar atsišaukimų susivalkioja.

Beveik visuotinas neigiamas reiškinys yra tas, kad partizanai, turėdami laisvo laiko, jo tinkamai nesunaudoja. Retas dalykas, kad partizanai skaitytų knygas ar ko mokytųsi. Laisvas laikas sunaudojamas dažniausiai pokalbiams ir kortavimui, rečiau — dainų rašymui. Viso to, aišku, būtų lengviau išvengti, jeigu partizanų tarpe būtų bent kiek daugiau inteligentų, kurie skatintų partizanus savęs lavinimui ir auklėjimui.

Nežiūrint šių pasitaikančių neigiamų reiškinių, partizanų dauguma yra sąmoninga. Tas sąmoningumas ypač pasireiškia ten, kur reikalas liečia pasirinktąjį kovos kelią, kovos tikslą. Vargu ar šiandien rasime tokį partizaną, kuris abejotų savo pasirinktojo kelio teisingumu (žinoma, negalima 100% tvirtinti, kad vieno kito visai nebūtų), kuris gailėtųsi savo sprendimo, padaryto įstojant į P eiles. Kiekvienas partizanas, kad ir kaip mažai jis išsilavinęs būtų, žino, dėl ko jis kovoja, už ką jis kovoja ir ką ta jo kova reiškia.

Reikia pridurti, jog partizanų sąmoningumas šiuo metu yra didesnis, negu anksčiau. Labai jau retas partizanas, kuris nesidomėtų savo tautos bei sąjūdžio likimu, savo sąjūdžio pasiektais laimėjimais. Kiekvienas partizanas giliai pergyvena sąjūdžio nepasisekimus ir džiaugiasi sąjūdžio pasiektais laimėjimais. Ypač tai buvo galima pastebėti tada, kai partizanai sužinojo, jog galų gale visos apygardos susijungė į vienalytį sąjūdį — LLKS, vadovaujamą vienos Vyr. Vadovybės. Nebuvo tokio partizano, kuris apie tai būtų kalbėjęs be pasitenkinimo ir džiaugsmo.

Apygardoje buvo ir tebepasitaiko klaidų. Vienos iš jų nedrausmingų partizanų sąmoningai buvo kartojamos, kitos gi padaromos visiškai ne

iš blogos valios, nesąmoningai ............................................................ išvengti

ir jeigu jau pasitaiko .............................................................. prieš tai kilusios

iš tų klaidų ..................................................... apygardoje būtų, kaip minėta, daug ....................................................... TvV šiuo metu yra .....................

........................................ išsilavinimo. Dar daugiau: gali..............................

..................išsilavinimą, kad ir nedidelį, ir šiokį tokį išsimokslinimą ...................................................................... aišku, daro viską, stengiasi ..

..................................................... gali vyrams duoti, kadangi jiems ...............

............................. Dainavos apygardos ir rinktinių ........................................

......................................... kad galėtų partizanų auklėjimo srityje tinkamai

užkišti.

Tačiau kaip bebūtų — šiandien priešas nepalyginamai geriau ginkluotas, nepalyginamai gausesniu besinaudojąs moderniškiausiomis ryšio priemonėmis, turįs gerai apmokytus, prityrusius iš T. Rusijos atsiųstus MVD-istų ir MGB-istų kadrus, žodžiu, turįs visas sąlygas, reikalingas kovai vesti su negausiais partizanų daliniais, nepalauš partizanų atsparumo, nors spaudimas būtų kažin kiek kartų didesnis. Partizanai turi tvirtą moralinį pagrindą bei ideologiją, daugelio šimtų žuvusių krauju rašytą, ir to priešas nei propaganda, nei jėga nesugriaus.

Apžvelgiant dabartinę Dainavos apygardos būklę, galima pasakyti, jog vyrai pasiryžę kovoti ir jeigu reikėtų — mirti. Visi žino ir supranta, jog kelias, kurį jie pasirinko, veda tik į priekį, neatsižvelgiant į tai, kas jų ten lauktų: ar dar ilgi kovos metai, ar mirtis. Ir čia jokių nuomonių skirtumų nėra. Kol yra partizanų, tol bus kova tęsiama toliau. Galbūt, ji nebus tokia, kaip dabar, taip kaip dabar ji nėra tokia, kokia buvo prieš kelerius metus, kadangi besitęsianti okupacija savaime nustatė naujas kovos formas ir būdus, galbūt, bus mažiau ginkluotų smūgių priešui suduota, bet tokiu atveju partizanas gyvu lietuvišku žodžiu stengsis palaikyti negęstančią meilę tėvynei ir tikrosios nepriklausomybės troškimą savo tautiečių širdyse.

Dainavos apygarda, turbūt, kaip ir visas sąjūdis, pergyvena šiuo metu persilaužimo laikotarpį. Po ilgų metų tam tikro blaškymosi ir necentralizuoto veikimo, atėjo laikas stiprinti tai, kas didžiausiomis pastangomis ir pasiaukojimu pasiekta. Iš vienos pusės, gausūs partizanų žuvimai ir priešo spaudimas, iš kitos pusės, prityrusių partizanų vadų stoka daro padėtį neabejotinai sunkia. Tačiau noro, pasiryžimo ir valios nugalėti sunkiausias kliūtis netrūksta. Ir tai yra svarbiausia, kas leidžia manyti, jog kova bus ir turės būti tęsiama.

autorius Dzūkas
DApV

2.    Miesto visuomenės moralinis stovis, pasitaikančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai.

3.    LK-jų santykiai su miesto visuomene.

Šeštus metus besitęsianti bolševikinė okupacija padarė nepaprastai didelę žalą miesto lietuviškajai visuomenei. Bolševikų teroro paveikta, ji didžia dalimi nukrypo nuo pasirinkto visos tautos kelio — pasipriešinimo prieš okupantus. Jeigu Lietuvos kaimas nešė šiuo metu beveik visą pasipriešinimo prieš okupantus naštą, tai to, žinoma, negalima pasakyti apie miestą. Miestas yra pasyvus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio atžvilgiu, kuris kaip tik yra viso šio pasipriešinimo organizatorius. Šio pasyvumo priežasčių tenka ieškoti labai sudėtingame miesto visuomenės gyvenime bolševikinės okupacijos sąlygomis. Šio gyvenimo analizė ir duos atsakymus į taip dažnai keliamus klausimus: kodėl miesto visuomenė yra pasyvi, kodėl ji yra linkusi į taikstymąsi su okupantais?

Bolševikinės okupacijos metu miestai yra virtę tarybinio gyvenimo centrais ir bolševikinės propagandos židiniais. Bolševikai žino, kad visos visuomenės negalės paimti savo įtakon iš karto, ir todėl tai pradėjo daryti palaipsniui nuo miesto gyventojų. Tas, žinoma, jiems ir iš dalies pavyko. Pagrindinė priežastis to jų pasisekimo glūdi tame, kad jiems pasisekė suimti į savo rankas pagrindinius miesto gyventojų pragyvenimo šaltinius. To jie pasiekė panaikindami privatinę gamybą bei prekybą. Gyventojų pragyvenimo šaltiniu tapo darbas tarybinėse įstaigose, įmonėse, artelėse, kooperacinėje prekyboje ir t. t. Tuo būdu bolševikai ekonomiškai pažabojo miesto gyventojus, neužmiršus to fakto, kad visos vadovaujamos vietos tose įstaigose ir įmonėse buvo užimtos tik komunistų partijos narių arba jiems visiškai atsidavusių žmonių. Be to, tenka atsiminti, kad Lietuvos kolonizaciją bolševikai yra nukreipę tik į miestus, nes kaime šiuo atžvilgiu, dėl sąjūdžio veiklos, jiems visiškai atpuola. Tuo būdu visų įstaigų ir įmonių kadrai tapo papildyti rusais — kolonistais, kurie Lietuvoje apsigyveno kaip visų sričių „specialistai“. Be to, visi šie „specialistai“ turi vadovaujamą vaidmenį. Ištisos įstaigos, kaip MGB, MVD, paruošų įstaigos, autotransporto, finansų, tapo visiškai rusiškos. Patekti į įstaigas galėjo tik „lojalūs“ tarybų valdžiai. Lojalumas yra paprastai smarkiai tikrinamas. Neretai gauti darbą daugumai teko pasiversti „tarybiniais žmonėmis“. Visus tuos, kurie savo nusistatymą parodydavo viešai, šalindavo iš darbo ir jų vietą statydavo jau tikrai bolševikams patikimus. Dabar tarnautojų tarpe bent koks viešas antibolševikinis pasireiškimas tiesiog laikomas savižudybe. Kiekvienas rūpestingai stengiasi užmaskuoti savo praeitį ir būti „tarybiniu žmogumi“ tam, kad jo neišmestų iš darbo ar nepasodintų. Paskutiniu laiku bolševikai stengiasi galutinai išrauti iš įstaigų visus asmenis, įtariamus lietuvišku nusistatymu, ir jų vieton sodinti įvairius komjaunuolius, baigusius kokius nors trumpalaikius kursus. Likusieji noroms nenoroms taikstėsi, norėdami kaip nors išsilaikyti. Todėl bolševikams palankių žmonių vis daugiau ir daugiau randasi tarnautojų tarpe.

Daug geresnė padėtis yra įmonių ir artelių darbininkų tarpe. Jie kaip tik kenčia didelį socialinį neteisingumą, būdami, palyginus su tarnautojais, nepaprastai menkai atlyginami už darbą. Jeigu bolševikų valdžia turėtų remtis darbininkais ir jiems suteikti geresnes gyvenimo sąlygas, tai kaip tik yra priešingai. Įmonės darbininkas jokiu būdu nebijo netekti darbo, netekdamas 200—300 rub. mėnesinio atlyginimo, kuris jam su šeima neduoda jokio galimumo pragyventi. Tokį atlyginimą jis gali gauti per keletą dienų, savo darbą dirbdamas privačiai. Jį riša su įmone ar artele tik tai, kad jis ten dar gali sukombinuoti pašalinį uždarbį. Todėl darbininkai dažnai išreiškia savo nepasitenkinimą tarybų valdžia. Tas jų nepasitenkinimas dažniausiai išplaukia iš sunkių gyvenimo sąlygų, iš socialinio neteisingumo, bet ne iš sąmoningo tautiško nusistatymo. Dabartiniai darbininkai visiškai neturi senosios darbininkijos dalies, kuri nepriklausomo gyvenimo metais buvo nusistačiusi revoliucingai ir visą laiką žiūrėjo į .............................. Tik daugumoje greit nusivylė, pamatę, kaip iš tikrųjų darbininkija gyvena Sovietų Sąjungoje, kaip bolševikai darbininkų vardu juos išnaudoja ir t. t. Jie susilaukė iš rytų ne broliškai nusistačiusio darbininko, kaip kad jiems buvo skelbiama, bet rusiško čekisto. Išgyvendama savo vidinę krizę, senoji darbininkų karta tapo išblaškyta abiejų okupacijų laikotarpyje.

Dabartinius darbininkus sudaro neturtingoji miesto visuomenės dalis. Jos pagrindinis tikslas: kasdieninės duonos klausimas. Politikuoti daugumoje nelinkusi. Šiandien sunku rasti darbininkų tarpe partietį. Jie keikia tarybų valdžią ir naujuosius tarybinius ponus. Jeigu jie girdi apie karą, jie jo laukia, nes žino, kad po karo bus gerai apmokamo darbo; jeigu jie išgirdo, kad partizanai nuvertė MVD-istų mašiną, jie iš vienos padaro dešimtį ir sako, kad gerai, o jeigu jie išgirsta apie šnipų nužudymą, jie jau tai blogai mini. Sąjūdis ir jo tikslai jiems yra nepažįstami. Visiškai netiki bolševikų propagandai, o visą dėmesį sukaupę į savo asmeninį gyvenimą. Kiekvienas darbininkas šiuo metu yra savotiškos rūšies spekuliantas. Kiekvienas vagia iš savo įmonės ar artelės medžiagas bei gaminius ir parduoda rinkoje. Tuo būdu sudaroma pašalinių pajamų, kurios įgalina šiaip taip pragyventi. Alkoholio vartojimas darbininkų tarpe yra masinis. Jame skandinama visa pagieža ir visas skausmas, o taip pat ieškomas nusiraminimas dėl dabartinio vargingo jų gyvenimo.

Pats stipriausias, sveikiausias ir aktingiausias elementas mieste yra besimokantis jaunimas. Tai vienintelė mieste visuomenės dalis, kuri žiūri į sąjūdį su didžiausiu pasitikėjimu. To priežastis yra ta, kad dauguma moksleivių gyvena kaimo nuotaikomis ir yra didelėje sąjūdžio įtakoje. Dauguma jaunatviška energija užsidegę nepriklausomos Lietuvos siekimu. Tas juos ir apsaugoja nuo bolševikų įtakos. Bolševikai gerai žino, kad jų tikslų įgyvendinimas Lietuvoje priklauso ir nuo to, kaip jie paveiks Lietuvos besimokantį jaunimą, todėl deda jie visas pastangas jį paimti savo įtakon ir perauklėti saviškai. Nepaveikiant jaunimo propaganda, stengiamasi jį įtraukti į komjaunimo organizaciją, kur jis noromis nenoromis turėtų auklėtis pagal bolševikinės ideologijos principus. Tam panaudojamos visos priemonės: mokytojų įtaka, įkalbinėjimai, grąsinimai ir t. t. Čia kaip tik į pagalbą ateina mokytojai — komjaunuoliai bei partiečiai, kurių visoje apygardos erdvėje yra vos keliasdešimt. Labiausiai spaudžiami yra nuolat mieste gyvenantieji moksleiviai (kaimiečiams yra puikus atsisakymo pretekstas—partizanai), o ypač mokytojų ir tarnautojų vaikai. Tokiems griežtai atsisakius, griebiami jų tėvai už vaikų „neišauklėjimą“ arba už taip vadinamos buržuazinės ideologijos skiepijimą. Ir nors į komjaunimą verbavimo akcija vis labiau įgauna aštresnį pobūdį (ypač po LKP (b) V plenumo nutarimo „Dėl liaudies švietimo pagerinimo“ ir po 1949.XI.23 d. „Tiesoje“ paskelbto Sniečkaus straipsnio „Už tarybinį moksleivių auklėjimą“), moksleivio įstojimas į komjaunimą yra labai retas dalykas. Dar tenka pabrėžti, kad moksleiviai moka atskirti jiems teikiamas žinias nuo bolševikinės propagandos, kuri kyšoja visuose tarybiniuose vadovėliuose, tiek ir kai kurių mokytojų dėstyme. Tas parodo, kad moksleivija turėdama tiesioginį bolševikinio perauklėjimo pavojų, lieka nepalaužiama; tas rodo, kad sąjūdis besimokančio jaunimo tarpe turi didelę įtaką ir populiarumą. Ypač moksleiviją entuziastiškai veikia pogrindžio spauda, kuri jos tarpe mielai skaitoma ir platinama. Ir jeigu sąjūdis ir toliau pajėgia palaikyti moksleivijos moralę, iš jos eilių galima tikėtis rimtų papildymų.

Prie tokio kieto moksleivių laikymosi prisiderina ir mokytojai. Jų dėstymas daugumoje jau vyksta pagal tarybinės pedagogikos reikalavimus. Istorijos, geografijos, biologijos, lietuvių kalbos mokymas, vienur daugiau, kitur mažiau, persunktas bolševikine dvasia, nes tam daugumoje naudojami iš rusų kalbos versti vadovėliai. Todėl mokiniai gauna iš mokytojų jau į tarybinius rėmus įspraustas žinias. Geriau yra su griežtųjų mokslų dėstymu, kur propagandos beveik jau neįmanoma įsprausti, bet už tai visur iškeliamas rusų mokslininkų primatas. Mokytojų dėstymas, matant moksleivių atkaklumą, yra grynai sausas ir neišeina iš tarybinio vadovėlio ribų, dažniausiai ir to nesilaikant. Bet palyginus su praėjusiais metais, dėstymas įgauna vis tarybiškesnių formų dėl daromo spaudimo ir didelės kontrolės iš bolševikų pusės. Ypač visą padėtį pablogina mokytojai— komjaunuoliai arba partiečiai. Jų, kaip jau minėta, yra nedaug, bet jau po vieną ar po kelis vidurinėse mokyklose. Jie kaip tik ir vykdo likusiųjų mokytojų darbo kontrolę. Paskutiniu metu bolševikai tokių mokytojų skaičių stengiasi padidinti, bet jų pastangos yra beviltiškos, nes jos sudūžta į atkaklų mokytojų pasipriešinimą.

Tuo būdu mokytojai yra tvirčiausia, sąmoningiausia ir šiuo metu gausingiausia lietuviškosios inteligentijos dalis, galutinai dar iki šiol nepalūžusi ir su didžiausiu aktualumu ir toliau bekovojanti su bolševikų pastangomis įtraukti ją į Lietuvos jaunimo subolševikinimo darbą.

Likusioji lietuviškoji miesto inteligentijos dalis, kurią sudaro gydytojai, inžinieriai, agronomai ir kt., yra visiškoje bolševikų priklausomybėje. Jiems jau nedaromas toks ideologinis spaudimas kaip mokytojams. Jie daugiau vertinami iš specialybės pusės. Jiems yra duodamos visos geros pragyvenimo sąlygos tam, kad jie galėtų dirbti, jei jie yra geri savo specialybės žinovai. Bolševikai, kad ir žinodami jų priešišką nusistatymą ir net kartais praeities antibolševikinę veiklą, neliečia, o reikalauja tik jų darbo. Žinoma, prie to privedė gerų specialistų trūkumas, nes naujai „iškepti“ specialistai neišlaiko net ir bolševikų kritikos. Visi šie inteligentai esmėje yra nusistatę bolševizmui, gerai seka politinių įvykių raidą ir todėl iš jų tarpo partiečių pasitaiko visiškai mažai.

Likusioji mieste visuomenės dalis, kurią sudaro likę privatūs amatininkai, smulkių žemės sklypų savininkai ir kiti, besiverčią įvairiais pripuolamais darbais, visiškai nuo bolševikų nepriklauso ir todėl iš jų tarpo bolševikuojančių beveik visiškai nėra. Visi jie vos pragyvena ir todėl prieš bolševikus nusistatę.

Iš tokių miesto gyventojų gyvenimo sąlygų išplaukia jų pažiūros bei nuotaikos sąjūdžio bei Lietuvos ateities klausimu. Pažiūros į sąjūdį bei į Lietuvos ateitį yra labai įvairios kiekviename gyventojų sluoksnyje, o taip pat dažnai ir nepastovios. Bet galima išskirti keturias pagrindines pažiūras sąjūdžio atžvilgiu ir pagal tai visus miesto gyventojus suskirstyti į keturias pagrindines kategorijas.

Pirmajai kategorijai priklausytų visi tie, kurie nusistatę sąjūdžio atžvilgiu priešiškai. Vieni nusistatę priešiškai todėl, kad jau yra patys pasidarę bolševikais, būdami partiečiais, aukštais pareigūnais ir yra prisidėję prie lietuvių tautos naikinamojo darbo. Tai įvairūs tautos pardavikai, kurių nusikaltimai yra jiems užkirtę kelią atgal. Jie kaip tik dabar visi yra susitelkę miestuose ir varo savo išdavikišką darbą toliau, stengdamiesi įvairiausiais būdais pakenkti ir sąjūdžiui.

Kiti iš priešiškai sąjūdžiui nusistačiusių yra inteligentų dalis, kurių priešiškumas kyla iš jų pažiūrų į politinę padėtį, į dabartinę Lietuvos būklę tarptautinėje plotmėje ir kt., nors jie iš principo bolševikams nepritaria. Tokie galvoja, kad sąjūdis šiuo metu nieko neduodąs tautai, išskyrus dideles aukas. Jie galvoja, kad bolševikų pozicijos Lietuvoje tvirtos, kaip kad jų nuomone yra tvirtos ir tarptautinėje arenoje, kad anglų—amerikiečių blokas šiuo metu yra per silpnas karui pradėti su Sovietų Sąjunga. Galvojama, kad laikas Sovietų Sąjungai eina į naudą, kad ji kiekvieną dieną stiprėjanti kariškai ir ekonomiškai ir po to, kai anglų—amerikiečių blokas bus jau pasiruošęs karui, Sovietų Sąjunga bus stipri ir jos nedrįsią pulti. Tuomet jau jie ieškosią kompromiso su Sov. S-ga. O jeigu kartais karas ir kiltų, (o jis numatomas po dešimčių metų), anglų—amerikiečių bloko jau lauksiąs pralaimėjimas. Tokiu būdu Lietuvai esą jau nebepasitaikysiąs toks patogus momentas nepriklausomybei atgauti, kaip kad 1918—1920 m. Dabar lietuviams esą belieka tik mesti bereikalingą jėgų eikvojimą pasipriešinime prieš bolševizmą ir prisitaikyti prie esamų bolševikinės okupacijos sąlygų. Šitaip galvoja dar likę senosios inteligentijos kartos atstovai, anksčiau buvę kairiųjų pažiūrų. Iš šių asmenų tokios nuomonės ir išplaukia priešiškumas sąjūdžiui. Jie sąjūdį puola gana aštriai. Primeta sąjūdžiui tai, kad jis negali atstovauti tautos, nes jis buktai esąs besislapstančių nuo bolševikų asmenų neskaitlinga grupė, be jokios ideologijos ir politinės krypties, kad tik be reikalo plėšiami, žudomi ir traukiami į pavojų nekalti gyventojai; esą sąjūdis neturįs atramos visuomenėje, nes neturįs kuo jos patraukti pas save. Sąjūdžio propaganda, pagrįsta greitu karo buvimu, yra neįtikinanti.

Taip, žinoma, jie galvoja tik todėl, kad visiškai nepažįsta sąjūdžio ir nežino jo tikslų bei pobūdžio. Jie esmėje mato, kad lietuvių tauta Sovietų Sąjungoje žus, per ilgesnį laiką perauklėta bolševikiškai ir asimiliuodamasi su rusais. Bet kitokios išeities jie neranda.

Ne vienas inteligentas su tokiomis pažiūromis nueina į priešo stovyklą.

Dar kiti prieš sąjūdį nusistatę priešiškai todėl, kad jie jo bijo, nors tam nebūtų jokio pagrindo. Tai įvairūs nežymūs tarnautojai ir šiaip miesčionys, kurie apie sąjūdį žino tik tiek, kad jo tikslas yra „šaudyti nekaltus tarybinius piliečius“, kaip apie tai dažnai bolševikai kalba. Tokie todėl mano, kad P ir jų nepasigailėtų, jeigu tik pakliūtų į rankas. Aišku, kad tokie niekuo nėra nusikaltę ir, miesto sąlygose gyvendami ir neturėdami reikalų su kaimu, negalėjo gerai pažinti sąjūdžio.

Antrajai kategorijai galima būtų priskirti visus tuos, kurie laikosi pasyviai tiek sąjūdžio, tiek ir bolševikų atžvilgiu. Ši kategorija yra pati

gausingiausia. Jai priklauso dauguma mūsų inteligentijos ir miesto plačiosios visuomenės. Ją yra nepaprastai smarkiai įbauginę bolševikų teroras ir paveikusios didelės sąjūdžio aukos. Ji yra tos nuomonės, kad Sov. S-ga turinti susiremti su Vakarais ir kad to susirėmimo metu ji žlugsianti. Tuomet Lietuvai pavyks atstatyti nepriklausomybę, bet kol taip bus, praeis tam tikras laikas. Dabar lietuviams nėra ko prasidėti su bolševikais ir geriau kaip nors taikytis prie sąlygų, ir vaidinti tarybinius žmones, kad tuo nors kuriam laikui išsaugoti save. Dalis galvoja dar ir taip, kad pasidarius „tarybiškais“ ir užėmus atsakingas vietas bolševikiniame aparate tik lietuviams, Lietuvai sumažėtų kolonizavimo pavojus, nes tuomet nebūtų taip vadinamojo kadrų trūkumo, kurį bolševikai naudoja kolonizavimo politikai vykdyti ir būtų sulaikytas rusų plaukimas į Lietuvą.

Bet dauguma šios kategorijos laikosi vidurio. Nenori kuo nors nusižengti tautai bei sąjūdžiui, nes žino, kad vėliau gali tekt atsakyti už tai, bet nenori prisidėti prie kovos, nes bijo iššifravimo galimybės. Reiškia, belieka kaip nors prisitaikyti, užsimaskuoti, dirbti kasdieninį darbą ir laukti įvykių rutuliojimosi, teisingiau sakant, karo.

Šios kategorijos atstovų nuotaikos keičiasi labai dažnai. Vos tik atsileidžia politinė įtampa užsienyje, jie jau linksta į didesnį taikstymąsi su bolševikais, o jeigu padėtis kiek įsitempia, tai tuomet nuo jų greit atšoka, ieško kontakto su sąjūdžiui artimesniais žmonėmis ir t. t. Nuomonė apie sąjūdį taip pat dažnai yra nepastovi. Kartais sąjūdis net perdeda (kai užgirsta per radio užsienyje minint dabartinę Lietuvos būklę), o kartais pradeda jį kritikuoti, kai pasitaiko didesnis P žuvimų skaičius, arba užsienyje atslūgsta politinis įtempimas.

Šią visuomenės dalį nepaprastai paveikia masiniai ištrėmimai į Sov. S-gos gilumą, kurie kaip tik daugiausia ją ir paliečia. Tuomet nuotaika visiškai krinta. Nustojama visiškai bent kokios vilties ir galvojama, kad jau laukia visiškas mūsų tautos sunaikinimas. Pradedama taikyti patarlė: „Kol saulė užtekės, rasa ir akis išės“. Tuomet keikia amerikonus, kad jie, turėdami tokią ginkluotę, jėgą, nesunaikina šio amaro ir leidžia naikinti tautas. Taip pat ši visuomenės dalis labai linkus į gandus ir įvairias sensacijas. Užtenka, kad plentais pradėtų labiau judėti automašinos, praskristų didesni kiekiai lėktuvų, pradėtų išvažinėti rusų karininkų šeimos, kai tam suteikiama didelės reikšmės ir laukiama karo. Tokie įvykiai kartais net atsiliepia į rinkos kainas, nes pradedamos sudarinėti maisto atsargos ir už tai pradeda kilti maisto produktų kainos.

Šios visuomenės dalies bailumą, nepastovumą ir atsargumą MGB išnaudoja. Užverbavimai tampa labai dažnu dalyku. MGB agentai, nurodę kokio nors asmens tamsią praeities dėmelę, sužinoję apie dabartinį jo svyravimą, per keletą tardymų užverbuoja, nes neturima valios atsispirti įvairiems grąsinimams.

Pagrindinė prie sąjūdžio neprisidėjimo priežastis yra bailumas, na, o taip pat stoka šiuometinių tautos reikalų supratimo ir pasiaukojimo tėvynės reikalams. Šios kategorijos žmonės puikiai žino, kad susirišti su sąjūdžiu, reiškia rizikuoti laisve ir gyvybe. Tai surišta su rizika netekti savo šeimos bei artimųjų, užtraukiant ant jų bolševikų kerštą. Ir, žinoma, taip rizikuoti neapsiima ir velijama tyliai sėdėti ir laukti, kol atsiras tokių, kurie surizikuos visu kuo ir pasiaukos bendram visų tautiečių labui.

Tokiu būdu tik atitinkamas intensyvus aiškinimas apie sąjūdžio tikslus ir būtinumą, apie reikalą pasiaukoti, atitinkamas tokių asmenų laikymas sąjūdžio įtakoje, gali juos išjudinti ir patraukti bendron kovon prieš okupantą.

Prie trečiosios kategorijos galima būtų priskirti visus tuos, kurie tiki būtinu dalyku priešintis bolševikams, tiki sąjūdžio reikalingumu bei jo išvystymo būtinumu ir su neapykanta žvelgia į okupantą, bet, gyvendami miesto sąlygomis, neturi kontakto su tikraisiais sąjūdžio nariais. Tam kontakto užmezgimui trukdo per didelis atsargumas ar taip vadinama šnipų manija. Tokie, paprastai dirbdami įstaigose ar įmonėse, nepasitiki, kad ir jau geresniu žmogumi, įtardamas jį esant šnipu, arba galvodamas, kad jei jis ir geras žmogus, bet areštavimo atveju galįs išduoti. Tokiu būdu nebepasitikima nei vienu žmogumi, ir neturima galimybės sudaryti kontaktą su sąjūdžiu. Perdėtas atsargumas to padaryti neleidžia. Kai kuriems trūksta iniciatyvos pačiam asmeniškai įsitraukti į sąjūdį, nors pas juos noro veikti gali būti labai daug. Taip jie diena iš dienos laukia ir tikisi bolševikų galo, gyvendami kasdieniniame neveikime tol, kol juos kas nors iš pašalies įtraukia į sąjūdį, kur jie be jokių svyravimų dirba. Tokių panašių asmenų yra gana daug mūsų inteligentijos tarpe.

Ir ketvirtoji kategorija — tai aktyvūs sąjūdžio nariai ir rėmėjai, kurie nepaisydami bolševikų teroro, vienokiu ar kitokiu būdu prisideda prie sąjūdžio. Tik, deja, ši kategorija yra pati neskaitlingiausia. Priežastis to yra ta, kad dauguma jų per ilgesnį laikotarpį buvo iššifruoti ir nuteisti daugeliui metų kalėti bolševikų katorgoje, o papildymų vis būdavo mažiau, nes didesni nuostoliai atbaidydavo kitus, o be to suimtieji būdavo patys aktyviausi žmonės ir jau pakeisti juos panašiais nebuvo galima.

Dar viena pasyvumo ir neprisidėjimo prie sąjūdžio priežastis, kuri labiausiai liečia inteligentiją, yra ta, kad bolševikai stengiasi ją papirkti. Paskutiniuoju metu bolševikai kaip įmanydami nori pagerinti materialines inteligentijos gyvenimo sąlygas tam, kad galėtų ją patraukti į savo pusę. Tam tikslui duodamos neblogos algos ir sudaromos galimybės apsirūpinti būtiniausiais gyvenimui reikmenimis, kas po sunkių karo gyvenimo sąlygų nepaprastai veikia. Tas ypač veikia jaunosios kartos inteligentiją, kuri, visą laiką augusi karo sąlygomis, tokių galimybių nesitikėjo. Tas pragyvenimo pagerėjimas taikomas tik tiems, kurie bolševikams dirba. Už tai daugelis lengvapėdiškų jaunuolių susigundė daryti karjerą dėl rublio. Tuomet tokie jau susidarė savo atskirą pažiūrą į tautą, sąjūdį, kuri tik jau nėra gera. Šis inteligentijos papirkimas kaip tik ir atkrato daugelį nuo rūpinimosi savo tautos likimu, nes tokie, būdami materialiai gerai aprūpinti, nejaučia sunkios okupacinės naštos, kokią jaučia kaimas.

Kita menko visuomenės pasipriešinimo bolševikams priežastis yra ta, kad ji per mažai žino apie sąjūdį. Apie jį daugiau sužinoma iš pačio priešo ar iš P karinių veiksmų su juo, įvairių netikrų ir kartais pramanytų pasakojimų ir t. t. Apie sąjūdžio dabartinę misiją, pogrindžio spaudos tik nedidelė dalis patenka į miestą, o didžioji dalis lieka kaime. Be to, neplaningas jos išplatinimas labai sumažina skaičių žmonių, kurie galėtų ją perskaityti.

Kalbant apie miesto gyventojų ydas, tenka pabrėžti, kad jų yra daug ir jos daugiausia iš gyventojų nuotaikų bei moralės. Čia tenka paminėti tik pačias stambiausias.

Viena iš tokių yra girtuokliavimas, kuris plačiai išplitęs tiek inteligentų, tiek ir kitų gyventojų tarpe. Neaiškus ateities gyvenimas, netekimas aiškios gyvenimo ir darbo prasmės, pesimistinės nuotaikos dėl mūsų tautos likimo, visa tai privedė prie taip vadinamo gyvenimo šia diena. Ieškoma to, kame galima būtų užmiršti karčią tikrovę ir paskęsti užsimiršime. Tas surandama alkoholyje bei pasilinksminimuose, kurie doriniai yra labai žemi. To išdavoje pastebimas ištvirkavimas jaunimo tarpe, o taip pat didelis palaidumas šeimų gyvenime. Nepaprastai padidėjo venerikų skaičius, o taip pat vedusiųjų išsiskyrimų skaičius. Tas rodo, kad miesto gyventojų dalis yra doriniai žemai puolę. Antroji labai žymi yda yra didelis palinkimas į pataikavimų priešui. Jis pastebimas visų gyventojų sluoksniuose, o ypač inteligentų tarpe. Priežastis to — noras padaryti bolševikams apie save tik tarybinio žmogaus vaizdą ir panaikinti bent kokį mažiausią įtarinėjimą tam, kad apsaugojus savo egzistenciją.

Ypač ryškiai pastebimas miesto gyventojų tarpe palinkimas į visa tai, kas yra rusiška. Naujos tarybinės dainos, rusiški išsireiškimai ir net papročiai dažnai gyventojų yra mėgiami, o ypač jaunimo. Vis labiau ir labiau jaučiama rytų kultūros įtaka, kuri skleidžiama per kiną, įvairius viešus vakarus ir pačių miestuose gyvenančių rusų kolonistų. Subolševikėjusi miesto visuomenės dalis yra visiškai persiėmusi naująja bolševikine kultūra ir matomas aiškus jos surusėjimas. Dėl to labai padažnėja mišrių šeimų sukūrimas. Jau dažnas reiškinys, kad lietuvaitė išteka už ruso ar net MGB-isto.

Religingumas mieste irgi yra sumažėjęs, nes tarnautojams ir moksleiviams yra griežtai draudžiama lankyti bažnyčią. Už tai gresia netekimas tarnybos arba išmetimas iš mokyklos. O jeigu tokie ir lanko, tai tik slaptai. Be to, dalį tikinčiųjų nuo bažnyčios atkrato ir tas faktas, kad bolševikai ir iš bažnyčių sakyklų bando skleisti savo propagandą. Pavyzdžiui, liepiama kunigams per pamokslus propaguoti gyvulininkystės mėnesius, pravesti kolchozų steigimo propagandą, raginti mokėti mokesčius, smerkti popiežių ir t. t. Ir kai kas silpnos valios kunigų yra daroma, nes atsisakius, uždraudžiama atlikinėti religines pareigas. Bažnyčią dažniausiai lanko tokie, kuriuos bolševikai negali už tai nubausti. Dažnas reiškinys, kad tikintieji į bažnyčią eina kaip nors persirengę, kad tik jų nepažintų.

Bolševikai norėdami laikyti miesto gyventojus visiškoje kontrolėje, stengiasi kuo daugiau jų užverbuoti. Tas jiems dažniausiai pavyksta tarnautojų tarpe, nekalbant jau apie bolševikuojančius. Pašauktam tam tikslui į MGB piliečiui „primenama“ pareiga, kaip tarybiniam žmogui, sekti savo priešus ir apie juos pranešinėti. Jeigu pilietis nesutinka, tai jam pasakoma, kad jis netarybinis ir netinkamas dirbti tarybinėj įstaigoje ir apšaukiamas savo liaudies „priešu“. Ir galima garantuoti, kad tik retam pavyksta išsisukti užverbavimo, o dauguma, nenorėdami niekuo rizikuoti, tampa MGB agentais. Tokiu būdu beveik kiekvienoje įstaigoje MGB turi savo šnipus. Dažnai miesto gyventojai prievarta įgrasinti, naudojami kaip punktai palaikyti MGB ryšius su kaimo šnipais.

Kaip matome, miesto visuomenė yra visiškoje bolševikų įtakoje. Ji priversta šokti taip, kaip bolševikai jai diriguoja. Trumpai suglaudus svarbiausios to priežastys yra šios:

1)    Miesto gyventojai ekonomiškai nuo bolševikų priklauso.

2)    MGB yra nepaprastai gerai išvysčiusi sekimą ir piliečių veiksmų kontrolę.

3)    Bolševikinio teroro gyventojai yra nepaprastai įbauginti.

4)    Sąjūdis negali pilnai išvystyti savo veiklos.

5)    Miestas yra priglaudęs visus lietuvių tautos pardavikus, iš kur jie vykdo savo nusikaltimus prieš savo tautą.

Miesto lietuviškoji visuomenė priversta prisitaikyti prie bolševikinės okupacijos sąlygų ir todėl, kad toji okupacija per ilgai užtruko. Dabar ji priversta užsimaskuoti ir nerodyti savęs, bet joje galima pastebėti tai, kad priartėjus visiškam bolševikų galui ir subraškėjus jų ramsčiams Lietuvoje, ji atsisuka su visa tauta prieš juos ir atsisuka net tie, kurie nuba-lansavo jau per daug arti priešo stovyklos, norėdami dabar išsukti savo kailį ir išvengti dabartinės sąjūdžio vedamos kovos.

autorius Vaišvilkas
 Dainavos ApVDV

2.    Kaimo visuomenės moralinis stovis, nuotaikos, pasireiškiančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai.

3.    LK-jų santykiai su kaimo visuomene.

Dainavos apygardoje

Kai miestas po šešerių metų bolševikinės vergijos pateko beveik vi-siškon priešo įtakon, tai kaimas, betarpiškai sąjūdžio veikiamas, ir toliau teberodo didžiausią atsparumą. Kaimas, prisirišęs prie savo žemės, kurioje jis mato savo tėviškę ir tėvynę, prie savo savito gyvenimo būdo, prie savo tradicijų, būdamas giliai religingas ir nepriklausomybės metais įgavęs tvirtą tautinį susipratimą, nerodo jokio noro žengti bolševikinės propagandos išgirtuoju „laimingu socialistiniu keliu“, įgalinančiu įveikti ūkinį „atsilikimą“, nei terorizuojamas, nei gražiais pažadais viliojamas.

Jeigu vokiečių okupacijos metais pogrindžio judėjimas bazavosi beveik tik miestuose, taip dabar, bolševikinei vergijai antrą kartą atėjus, kaimas tapo tautos bei sąjūdžio aktyvaus pasipriešinimo pagrindu. Kaimas su partizanine veikla yra neatskiriamai suaugęs; jis eina išvien su partizanais, padeda jiems, išlaiko, slepia, saugo juos, rūpinasi jų likimu, sielojasi partizanų nepasisekimais ir didžiuojasi jų laimėjimais. Kaimo motinos sąjūdžiui paaukojo geriausius savo sūnus ir dukras, kurie sudaro didžiulę sąjūdyje dalyvaujančių daugumą. Kaimo nuopelnai sąjūdžiui— milžiniški. Yra dar daug kaimų, kurie nedaug kuo skiriasi nuo partizanų org. vn. Tokie kaimai yra tarytum tvirtovės, į kurias bet kokios bolševikų pastangos patraukti į save bent vieną ūkininką bergždžiai atsimuša.

Šiandien dažnai nežinai, kuo labiau stebėtis: ar ta didvyriška lietuvio šeima, kurios tėvas su keturiais sūnumis partizanų eilėse bekovodami žuvo, ar visišku bežemiu, vargšu skurdžiumi, visą laiką pusbadžiu gyvenančiu, turinčiu labai gausią šeimą ir, nežiūrint to, iš visos širdies padedančiu sąjūdžiui. Jeigu šiandien negrėstų pavojus, kad tokie asmenys gali būti iššifruoti priešui, būtų galima sudaryti ilgiausią sąrašą, kaip geriausią įrodymą, jog sąjūdį toli gražu ne buožės ir ne „buržujai“ sudaro bei jį remia, bet, priešingai, ir ta kaimo dalis, kurios interesus patys bolševikai tvirtina labiausiai giną. Tokie žmonės, tarybiškai galvojant, rodos, kaip tik turėtų būti bolševizmo šalininkais, negu kartu eiti su partizanais, juos visokeriopai remdami. Si jaudinanti neturtingo kaimiečio parama nėra ta, kuri suteikiama iš baimės ar dėl kurių nors išskaičiavimų. Užuot išdavę partizanus ir patys beveik nenukentėję nuo jų pabėgtų į miestą, tokie žmonės šimtus kartų įrodė savo nuoširdų prisirišimą prie sąjūdžio ir supratimą reikalo, už kurį jie daug kartų rizikavo ir rizikuoja visa savo šeima.

Bet ne tik vargingieji kaimo sluoksniai partizanus remia. Juos remia visi, kas tik kaime gyvena. Žinoma, yra išimčių, bet tos išimtys — tai mažuma kaimo gyventojų. Vargingesniųjų kaimo sluoksnių prisidėjimas prie sąjūdžio minimas tik dėl to, kad bolševikinė propaganda stengiasi sąjūdžio kovą vaizduoti priešišką tarybinei valdžiai judėjimą, kilusį iš aštrėjančių priešingų klasių santykių kaime, persitvarkant jam ant taip vadinamų „socialistinių pagrindų“.

Iš tikrųjų kaime nėra jokių klasinių prieštaravimų. Jeigu jie ir yra, tai tik ne toki, kokius bolševikinė propaganda vaizduoti mėgsta. Tie prieštaravimai seniai išnyko, kai lietuvis ūkininkas pamatė, kas per „svieto lygintojai“ ir kokiais tikslais jie į jo kraštą įsibrovė. Visuotinas, gilus, platus ir vienintelis prieštaravimas yra tarp okupanto — valdančio komunisto— bei jo pakalikų ir okupaciją nešančio lietuvio ūkininko. Todėl kaip tik ši priežastis, o ne kitos, verčia lietuvį ūkininką taip atkakliai priešintis.

Bent trumpai reikia sustoti ir ties kaimo inteligentija. Džiugu konstatuoti, kad ji, gyvenanti kaime, yra nuo kaimo neatitrūkusi. Ji, kaip ir kaimas, gyvena tomis pačiomis nuotaikomis ir tuo pačiu pasipriešinimu bolševikinei vergijai. Kaimo inteligentijos asmenyje sąjūdis turi vieną iš uoliausių ir nuoširdžiausių savo rėmėjų.

Kaimo inteligentijos daugumą sudaro mokytojai. Jų tarpe nėra nė vieno partiečio ir nė vieno komjaunuolio, nebent vienas kitas būtų užsimaskavęs. Taip labai bolševikinės propagandos išgirta „giliai patriotinė Biržų mokytojų — komjaunuolių iniciatyva, raginanti visus mokytojus aktyviau įsijungti į politinį darbą kaime“, deja ir tepaliko tuščia iniciatyva, turbūt, tik Biržų mieste, nes Dainavos apygardos erdvėje tuo tarpu tokia „patriotine iniciatyva“ dar niekas neužsikrėtė. Kaime nėra jokio marksizmo-leninizmo „klasikų“ kūriniams ir kitokiam šlamštui studijuoti ratelių, seminarų ir t. t. Kaimo mokytojų taip vadinamas „idėjinio-politinio darbo turinys“ mokyklose šiuo metu — nei daugiau, nei mažiau — yra lygus nuliui. Kaimo jaunimas, didžiausiam bolševikų sielvartui, tebeauklėjamas „buržuazinio objektyvizmo“ dvasioje.

Kaimo inteligentijai, lygiai kaip ir pačiam kaimui, padeda partizaninė veikla. Jos dėka kaimo inteligentija lengvai gali atsispirti bolševikinėms represijoms.

Šnipų bei kitokių pardavikų iš kaimo inteligentijos pasitaiko labai mažai — vos vienas kitas. Bolševikams prijaučiančioji inteligentija tuo tarpu kaime nedrįsta apsigyventi. Galimas tik toks atvejis, kad bolševikai į kaimus po mokytojų perkeldinėjimo priedanga, gali iš tolimesnių apskričių atsiųsti mokytojus, specialiai užverbuotus šnipinėjimo tikslams.

Kaimą, kaip ir sąjūdį, išlaiko tik tvirta moralė ir sąmoningumas, nors ne be tam tikros bolševikinės okupacijos įtakos ir trūkumų. Bolševizmas, savo prigimtyje būdamas blogis, sąmoningai naikindamas visas žmogaus dvasios vertybes, skiepydamas neapykantą bei klasių kovą, stengdamasis tai įteisinti savo nauja čekistiška „morale“, negalėjo nepaveikti mūsų kaimo.

Raudoniesiems okupantams antrą kartą užplūdus, kaimas pergyveno didžiausią moralinį smūgį. Kaimas juto, kad į kraštą vėl įsibrovė atėjūnai, kuriems nėra jokių įstatymų, surištų su žmoniškumu ar teisingumu. Netolimon praeitin nuslinkę 1941 metų įvykiai, neišnykę iki šiol iš žmonių atminties, dabar kiekvienam visu ryškumu iš naujo atsistojo prieš akis. Visi pasijuto, lyg į kraštą būtų atėjusi negailestinga mirtis, kuri iš kiekvieno turės pareikalauti savo duoklę. Prasidėjęs teroras iššaukė nusivylimą, sielvartą ir kartu neapykantą ir kerštą. Žmonės vėl pasijuto gyveną šia diena ir nežiną, kas bus rytoj.

Tokiu būdu girtuokliavimas, prasidėjęs pirmame bolševikmetyje ir paplitęs vokiečių okupacijos metu, vėl buvo tęsiamas su nemažesniu smarkurnu. Ir jei girtuokliavimo pasėkos nebuvo dar tokios ryškios ir apčiuopiamos pirmame bolševikmetyje ir vokiečių okupacijos metu, tai dabar, tęsiantis antrajam bolševikinės vergijos laikotarpiui, girtuokliavimo, tapusio įpročiu, žalinga įtaka yra žymi. įpratę samagoną gaminti ir vartoti, žmonės dabar pradėjo lengvinti savo vargus visada, kai tik okupacijos našta rodėsi jiems nepakeliama. Taip pradėjo gerti ne tik vyrai ir moterys, bet ir jaunos merginos bei vaikai 12—14 m. amžiaus. (Pastarieji nuo tėvų samagono gaminimui pradėjo vogti grūdus). Tik todėl dalis gyventojų nustojo skaudžios tikrovės pajautimo ir pradėjo abejingai žiūrėti į tai, kas šiuo metu tėvynėje ir jų pačių ūkiuose vyksta. „Ką pragėrei — tai tavo, ko nespėsi pragerti — bolševikai paims“ — taip sakoma tų, kurie nori pateisinti savo girtuokliavimą. Į klausimą, kodėl gi geriama, dažnai numojama ranka ir sakoma: „Toks čėsas. Kai geri žmogus, tai nors negalvoji ir niekas nerūpi“.

Girtuokliavimas nemaža ūkininkų ................. nepakeliamų pyliavų bei mokesčių visiškai nuskurdino.

Dalis kaimo jaunimo visą savo „džiaugsmą“ taip pat atrado dažnuose išgėrimuose. Tai, ko jau negalėjo duoti gyvenimas okupacijoje, tą jie dalinai rado samagono dirbtinai sukeltose linksmybėse. Šiandien labai retos vestuvės, pasilinksminimai ir talkos, kur nebūtų besaikio girtuokliavimo. (Liūdnas reiškinys, kad net kaimo inteligentija tokiuose išgėrimuose visada aktyviai dalyvauja). Iš girtuokliavimo kyla muštynės, kurių metu būna dažnai ne vienas iš pasilinksminimų, talkų ar vestuvių dalyvių sunkiai sužalojamas ar net užmušamas. Muštynės ir kivirčai duoda pagrindą plėstis didėjantiems nesutarimams, asmeniniams kerštams, kuriais kartais pasinaudoja ir priešas.

Antras bolševikinės okupacijos padarinys — tai pasitaikančios vagystės ir apiplėšimai, beveik visados prasidedančios iš girtuokliavimo ir vykdomos partizanų vardu. Tose apylinkėse, kur partizanai retai lankosi, apiplėšimai ir vagystės vykdomos labai dažnai. Žmonės, gyvenantieji tokiose apylinkėse, ir mažai pažįstantieji partizanus, kartais pagalvoja, jog tai gal ir iš tikrųjų partizanų darbai. Recidyvistų ir plėšikų atlikti veiksmai partizanų vardu atneša nepaprastai didelę žalą ir sąjūdžiui, ir patiems gyventojams.

Bolševikinės „kultūros“ įtaka pasireiškia dar ir ta prasme, kad kaime atsiranda sergančių venerinėmis ligomis, kurios nepriklausomybės metais kaime buvo beveik nesutinkamos.

Milžinišką žalą kaimui bei sąjūdžiui atneša kaime nuolat atsirandantieji šnipai, kurie kaip kokia vėžio liga ėda ir naikina tautos organizmą. Šnipų kaime — nedidelis skaičius. Viename kaime jų vienas arba keli, arba visai jų nėra. Tačiau stengdamasis savęs neišryškinti, puikiai pažindamas kiekvieną gyventoją, jo nusistatymą ir nuotaikas, toks užsimaskavęs šnipas padaro didžiausių nuostolių.

Šnipai, kaip taisyklė, atsiranda iš mažiausiai sąmoningos, žemos moralės, bolševikinei santvarkai prijaučiančios gyventojų dalies. Šiai ir tik šiai gyventojų daliai reikia priskirti vienas iš didžiausių nelaimių, taip labai praretinusių Dainavos apygardos partizanų eiles ir nešančių nenutrūkstamų kentėjimų grandinę mūsų kaimui. Salia didžiausio pasiaukojimo ir didvyriškumo, kokį tik gali žmogus parodyti, sutinkami nusikaltimai, kad ir reti, bet dideli savo niekšiškumu ir pardavikiškumu.

Čia bus bandoma trumpai atvaizduoti tas sąlygas ir priežastis, privedusias kai kuriuos gyventojus prie žemiausio laipsnio dvasinio nuskurdimo.

Sąjūdžiui besivystant kaime, asmenų, viešai skleidžiančių bolševikinę propagandą ir viešai rodančių savo palankumą bolševikinei santvarkai, negalėjo būti dėl tos paprastos priežasties, kad gyventojai bei sąjūdis negalėjo pakęsti jų ardomosios ir priešiškos veiklos kaimo viduje. Tokie asmenys turėjo pasirinkti vieną iš dviejų: arba su kaimo didžiule dauguma, taigi ir su sąjūdžiu, arba su priešu. Vieni iš jų dar pirmomis partizaninio judėjimo dienomis pabėgo pas priešą; kiti, nenorėdami nutraukti paskutinių ryšių su kaimu ir bijodami netekti viso savo turto, liko kaime, prisitaikydami prie kaime gyvenančios daugumos nuotaikų ir įsitikinimų su viltimi, kad sąjūdis, tęsiantis bolševikinei okupacijai, vis tiek bus sužlugdytas.

Iš šios gyventojų mažumos, susirišusios visokiausiais pažinčių ir giminystės ryšiais su mieste bei miesteliuose gyvenančiais komunistais, atsiranda žmonių, kurie nuolat kurstomi bolševikinės propagandos ir veikiami MVD bei MGB agentų ir „aktyvo“, pažįstamų bei giminių komunistų, išdrįsta slaptai dirbti prieš sąjūdį ir kaimo gyventojus. Šnipų naikinimas privertė likusius keisti dar labiau savo taktiką.

Šiandien šnipą sunku atskirti nuo kitų kaimo gyventojų. Jie keikia bolševikinę santvarką, jie patriotai, jie ir į bažnyčią eina, ir mitingus vengia lankyti, ir kolektyvizacijai priešinasi, ir „sunkiu čėsu“ skundžiasi, ir t. t. Priešas juos taip pat rūpestingai maskuoja; pas šnipus daromos „kratos“, jų metu, ypač jei būna pašalinių žmonių, jie kartais ir sumušami, jie keletai savaičių „dėl visko“ ir į kalėjimus sodinami, o mitingų metu viešai iškoliojami ir pan. Su tokiais šnipais ir sąjūdžiui, ir kaimui kovoti sunku.

Priešas, naudodamas įvairiausias teroro, šantažo, provokacijų, papirkinėjimų ir kt. priemones, talkininkų randa dar ir kitokiais būdais. Būna dar visa eilė priežasčių ir sąlygų, kurias priešas išnaudoja šnipų verbavimui.

1)    Bolševikinei okupacijai tęsiantis, savaime aišku, sunkėjo ir gyvenimas kaime. Pyliavos, mokesčiai didėjo, ūkio gi pajėgumas metai iš metų smuko. Bolševikai tą ūkio smukimą dar labiau didino, apkraudami ūkininkus papildomais mokesčiais, pyliavomis ir nesibaigiančiomis prievolėmis. Kai kurie ūkininkai pradeda neišsimokėti. Jų nuotaikos dabartinės santvarkos pasikeitimo atžvilgiu darosi vis pesimistiškesnės, ir taip vienas kitas pradeda galvoti apie prisitaikymą okupantui. Prasideda pažinčių ieškojimas su bolševikiniu elementu. Ir čia kaip tik priešas ateina į „pagalbą“, pastatydamas savo sąlygas: arba mokesčius sumokėti, arba į kalėjimą atsisėsti, arba teikti žinias. Būna tokių, jog pasirenka paskutiniąją išeitį. Tokiu būdu jiems mokesčiai ir pyliavos dalinai arba ir visai kompensuojamos (priklausomai nuo to, kokios žinios yra teikiamos) Judo grašiais.

2)    Kai kurie gyventojai, vienokiu ar kitokiu būdu nusikaltę tarybinei valdžiai (pvz., už samagono varymą, už muštynes, už dalyvavimą sąjūdyje ar jo rėmimą ir pan.), norėdami išvengti bausmės, sutinka priešui teikti žinias.

3)    Kai užverbuojami priešo ir teikia jam žinias žmonės, grįžę ar pabėgę iš ištrėmimo, iš kalėjimų, partizanų giminės ir t. t., t. y. visi tie, kurie yra persekiojami ir bijo okupanto pakartotinų represijų.

4)    Nekurie gyventojai teikia priešui žinias išprovokuoti, įbauginti ir demoralizuoti.

5)    Teikia kartais priešui žinias ir sąjūdžio nubaustų asmenų šeimos nariai bei giminės keršto sumetimais.

6)    Vieną kitą prasigėrusį, nusigyvenusį, matuojantį valdžias pagal tai, kaip gerai galima išsigerti ar ką nors pavogti, paskatina šnipinėti didelės priešo skiriamos piniginės premijos už partizanų prisilaikymo vietovių susekimą.

7)    Noras išvažiuoti iš kaimo į miestą taip pat priveda pavienius gyventojus prie šnipinėjimo. Mat, „valdžia“, žinodama kurio nors gyventojo norą išsikelti į miestą, tą progą tyčia išnaudoja tam, kad susektų pirma partizanus ir juos išduotų. Buvo keletas atsitikimų, jog nekurie ryžosi ir tokiam žingsniui.

Tai pagrindinės šnipams atsirasti priežastys. Susipratusio ir giliau galvojančio kaimo gyventojo bolševikai nepriverčia šnipinėti. Paprastai, jeigu jis ir užverbuojamas, tai apie tai praneša dažniausiai partizanams.

Kai kurioms apylinkėms blogą įtaką turi pavienių dvasiškių pataikavimas okupantui. Nekurie kunigai, okupanto spiriami, bažnyčiose iš sakyklų pradėjo propaguoti „gyvulininkystės mėnesius, mokesčių bei pyliavų atidavimą laiku ir t. t. Čia būna nueinama taip toli, jog, pavyzdžiui, Alovės miestelio klebonas gyventojų yra tiesiog laikomas šnipu. Gyventojams, pratusiems kunigo asmenyje matyti visų žmogiškųjų dorybių įsikūnijimą, toks kunigo elgesys veikia labai atstumiančiai. Tokiais atvejais bijoma eiti net išpažinties.

Blogą įspūdį gyventojams palieka ir kai kurių dvasiškių girtuokliavimas ir šiaip jau palaidas elgesys, pvz., Simno mst., Rumbonių bžn. ir kitur. Tai, žinoma, retos išimtys. Šiaip bažnyčia turi neabejotinai teigiamą įtaką kaimo žmonių moralei palaikyti. Tik dėl to bolševikinė propaganda savo ofenzyvą nukreipusi dviem pagrindinėmis kryptimis, būtent, „buržuazinių nacionalistų“ ir „Klerikalinės dvasiškuos“ apjuodinimui.

Dalies mūsų inteligentijos persiorientavimas bolševikinės santvarkos kryptimi taip pat neigiamai veikia kaimo gyventojus. Kaime dažnai sutinkami tokie išsireiškimai: „Jeigu mokyti taip daro, tai ko iš mūsų praščiokų norėti“. Arba: „X, mokytas žmogus, sakė, kad greičiausiai bolševikai iš Lietuvos niekados neišeis“. Tokius išsireiškimus išgirdę, kai kurie kaimo gyventojai savo tarpe pradeda narplioti, svarstyti, ir mažiau atsparų ūkininką pastumia į nusivylimą ir pesimistinių nuotaikų skleidimą.

Blogai veikdavo kaimą anksčiau pasitaikąs partizanų (pavienių) nesuderinamas elgesys ir veiksmai su drausmės nuostatais, būtent: girtuokliavimas ir iš to girtuokliavimo išplaukiąs palaidas nekuriu partizanų gyvenimas, grubus elgesys su gyventojais, partizanams nereikalingų daiktų iš gyventojų ėmimas ir pan. Gyventojai, nepažindami pavyzdingų partizanų, susidarydavo apie partizanus blogas nuomones, pvz., Nemunaičio apyl. Kada gyventojai pamatydavo drausmingus, gerai besielgiančius partizanus, ir kai sužinodavo, jog partizanai už savo nusižengimus yra griežtai baudžiami, tik tada pakeisdavo savo anksčiau susidariusias nuomones ir tapdavo nuoširdžiausiais sąjūdžio bičiuliais ir net dalyviais.

Pasitaiko ir tokie reiškiniai, kad nekurie gyventojai, stengdamiesi kaip nors išsilaikyti, perdėtai uoliai pataikauja okupantui. Tokie žmonės „aktyvui“ pas juos užėjus, visada jį girdo samagonu, atiduoda anksčiausiai pyliavas ir dar su kaupu, anksčiausiai sumoka mokesčius, neša kyšius ir t. t. Toks jų perdėtas uolumas okupantui duoda pretekstą spausti kitus ūkininkus, kurie nėra taip uolūs. Reikia pasakyti, kad tokio perdėto pataikavimo anksčiau pasitaikydavo daugiau, negu dabar, prasidėjus stipriai kolektyvizacijos akcijai.

Didelė kaimo yda, buvusi visais laikais ryški,—tai įskundinėjimas. Blogiausia yra tai, kad įvairūs asmeniniai kerštai ir nesutarimai, kilę iš mažmožių arba iš pavydo geriau gyvenančiam kaimynui, panaudojami kartais net pikčiausiam tikslui — įskundinėjimui priešui. Kai kada į tokius skundus įterpiama ir politinių nusikaltimų priešo atžvilgiu, o priešas tokiais skundais puikiai moka pasinaudoti.

Tačiau keršto ar pavydo vedini žmonės skundžia vieni kitus ir partizanams, kurie, atseit, turi jiems padėti asmenines sąskaitas suvesti. Mažiau savistoviai galvojančiam partizanui, nedarančiam savo išvadų ir nepažįstančiam gerai apylinkės gyventojų, sunku susigaudyti, „kame šuo yra pakastas“. Yra buvę atsitikimų, kad partizanas visai ne iš blogos valios pasielgė neteisėtai.

Nereta yda kaime ir plepumas. Žmonės visai nieko blogo nemanydami, neiškenčia pasipasakoti savo artimiesiems ar geriems pažįstamiems apie savo ryšius su partizanais. Tokios kalbos, aišku, eina ir plinta „tik“ gerų žmonių tarpe. Ir taip: kūma kūmai, geras geram, giminė giminei, kol pagaliau tos kalbos pasiekia ir priešą. Pasėkoje — areštai, tardymai — jų metu priešas dar daugiau sužino — ir kalėjimas.

Kai kurie geriau gyvenantieji ūkininkai vis dar neišmoksta atjausti vargingesnių ūkininkų. Būna atsitikimų, jog turtingesnis ūkininkas, nors jam gresia aiškus nubuožinimas, atsisako vargingesniam kaimynui padėti, paskolindamas jam pinigų, javų ir pan. Vėliau toks turtingesnis ūkininkas nubuožinamas ir ištremiamas, o jo visas turtas išgraibstomas „aktyvo“. Tokiais atvejais girdimi tokie žodžiai: „Ir gerai, kad ištrėmė. Pažins nors vargą, mokės kitus atjausti“. Tačiau dėl šios priežasties įskundinėjimų priešui beveik nepasitaiko.

Partizanų ir gyventojų santykiai yra geri. Ir tai yra savaime suprantama, nes, jeigu nebūtų tarp partizanų ir gyventojų bendradarbiavimo, pagrįsto abipusiu sutarimu, pasitikėjimu ir gražiu sugyvenimu, jeigu nebūtų to vieningo, jungiančio abi puses, ryšio — pasipriešinimo prieš okupantą ir neapykantos jam, jeigu vieni kitų neatjaustų, tai tokiu atveju nebūtų galima kalbėti ir apie partizaninį judėjimą. Be gyventojų nuoširdžios paramos — sąjūdis neišsilaikytų. Nuoširdumas ir pasitikėjimas tegali būti perkami tik tokiu pačiu nuoširdumu ir pasitikėjimu. Geriausias to įrodymas — šešerius metus sąjūdžio bei kaimo vedamas pasipriešinimas.

Partizanų ir gyventojų santykiuose pasitaikančių nesutarimų priežastys randamos pavienių partizanų ir pavienių gyventojų elgesyje. Tik iš pavienių gyventojų ir pavienių partizanų nesąmoningumo kyla tai, kas neigiamai atsiliepia į santykius tarp vienų ir kitų.

Trumpai paminėtinos šios priežastys:

1)    gyventojų:

a)    savanaudiškumas bei nemokėjimas atjausti partizanų būklės;

b)    perdėtas pataikavimas okupantui;

c)    nemokėjimas laikyti paslapties;

d)    įskundinėjimai.

2)    partizanų:

a)    nesuderinamas elgesys su P drausmės nuostatais, pvz., girtuokliavimas, grubus elgesys ir kt.

b)    išsilavinimo ir išsiauklėjimo stoka;

c)    objektyvumo stoka.

Be to, išdavimai, papuolus gyviems partizanams priešui į rankas, bei priešo provokacijos taip pat neigiamai veikia gyventojų ir partizanų santykius.

Pavienių partizanų nusižengimai P drausmei, blogas elgesys su gyventojais, gyventojų mažas žinojimas apie tai, kas vyksta sąjūdžio viduje, kokiomis pastangomis ir aukomis perkamas kiekvienas organizacinis laimėjimas, pogrindžio spaudos trūkumas — vis tai priežastys, privedusios prie to, kad kai kurie gyventojai sąjūdžio atžvilgiu laikosi pasyviai.

Dauguma, aišku, partizano asmenyje mato savo gynėją, kovotoją už mūsų tautos laisvę prieš bolševizmą ir, kaip žmonės dažnai išsireiškia, ne tik už laisvę, bet ir už teisybę. Jie sako, jog kam brangi tėvynė, tam brangus ir partizanas. Jų suprantama, jog šiandieninės kovos sąlygomis sunku idealias sąjūdžiui veikti sąlygas sukurti, suprantama taip pat, jog pavienių partizanų nusikaltimai nereiškia, kad visas sąjūdis blogas.

Tačiau nesąmoningų gyventojų tarpe, kurie dažnai tyčia „nemato“ to, ką sąjūdis gero yra padaręs, bet visados mato kelioliką kartų didesnius neigiamus dalykus, kilusius iš pavienių partizanų blogų veiksmų, sutinkama blogų nuomonių apie partizanus. Blogas nuomones apie partizanus susidaro ir tie gyventojai, kurie, kaip buvo minėta, matė savo apylinkėse partizanus, darančius nusikaltimus, pvz., Nemunaičio apyl. Štai kaip, pavyzdžiui, kalbama apie tai, kas asmenis verčia stoti į P eiles: 1) tingėjimas dirbti ir noras lengvo gyvenimo, 2) noras garbės, 3) įstojęs į partizanų eiles, jaučiasi padėties viešpačiu ir ką nori, tą daro.

Šioms nuomonėms atsirasti yra dar viena svarbi priežastis. Ne paslaptis, kad kaime kartais pasitaiko ūkininkų šykščių, tiesiog skrupulingai prisirišusių prie savo turto. Partizanams, kuriems reikalinga vykdyti apsirūpinimą maistu, drabužiais ir t. t., tenka užeiti ir pas tokius ūkininkus, nes kaime retas žmogus partizanų neaplankomas. Užėjus pas tokį ūkininką ir paprašius vienokios ar kitokios paramos, jis duoda tai, ką galima elgetai duoti. Tokiais atvejais partizanai pareikalauja arba tiesiog rekvizuoja reikalingą maisto ar drabužių kiekį. Tokių šykštuolių tarpe kyla didžiausias nepasitenkinimas, virstąs net noru keršyti. Tuo tarpu toks šykštuolis tarybinei valdžiai atiduoda keliasdešimt kartų daugiau.

Yra buvę atsitikimų, jog toks šykštus ūkininkas, paėmus iš jo vieną avį ar bekoną, nežiūrint į tai, kad jis per ištisą partizaninės kovos laiką nėra niekuo parėmęs partizanų, to nepamirš niekados. Jis čia mato didžiausią skriaudą, kuri jį deginte degina. Po tokios jam padarytos „skriaudos“ jis geru žodžiu partizanų neminės, užmiršdamas, kad partizanai jau ir maištaudami rizikuoja savo gyvybe.

Blogą įspūdį gyventojams palieka ir tie partizanų bendradarbiai, kurie save laiko pranašesniais už visus kitus žmones. Tokie asmenys prieš žmones didžiuojasi savo veikla ir stengiasi sudaryti „viską galinčio“ įspūdį. Pasitaikė, kad kai kas iš P bendradarbių savo veiklą sąjūdyje panaudojo piktam, o tai kaip tik atsiliepia į gyventojų santykius su partizanais.

Kad ir skaudu, bet reikia priminti dar ir tai, kad į partizanų eiles įsibrovę provokatoriai padaro didelius nuostolius tiek partizanams, tiek gyventojams, ir tas pastaruosius veikia demoralizuojančiai. Patekus priešui į rankas gyviems partizanams ir išduodantiems kovos draugus bei gyventojus — sąjūdžio rėmėjus bei dalyvius, pastebimas tas pats reiškinys. Kai kurie gyventojai po tokių įvykių į naujokus partizanus žiūri su nepasitikėjimu.

Kaip jūra, kuri vėjui pakilus ar nutilus, čia banguoti pradeda, čia vėl nurimsta, taip ir šiandieninės kaimo nuotaikos, vieno kito politinio įvykio, o dažnai paprasto, nereikšmingo reiškinio pažadintos, vieną dieną optimistiškus, kitą dieną, žiūrėk, jau kai kurių gyventojų tarpe vos ne pesimistiškus atspalvius įgauna. Jeigu žmonės pamato plentu ar vieškeliu

važiuojančius tankus, pradeda tuojau kalbėti apie artėjantį karę; pamato važiuojant sunkvežimius su rusų šeimomis, pradeda laukti iš paskos bėgant raudonosios armijos; lėktuvai dažnai praskrenda — geras ženklas, ir kalbama, jog tai gali būti amerikonų ar anglų lėktuvai žvalgybiniais tikslais ir t. t. Juo labiau kuris ūkininkas okupacijos naštos yra slegiamas, juo dažnesni ir griežtesni būna toki nuotaikų svyravimai.

Bendrai paėmus, kaimas gyvena ir, galima sakyti, jį laiko viltis, kad prasidės karas, o su juo ateis ir laisvė. Apie karą kalba visi: vaikai, vyrai, moterys ir senos bobutės. Gali karas nešti didžiausius niokojimus — jis vis tiek nebaisus būtų. Koks bebūtų tas ateities karas, ką jis beatneštų su savimi — ar nelaimes, ar skurdą — nesvarbu; svarbu, kad tik ateitų laisvė. Šiandien žodis laisvė yra pats gražiausias.

Kaimo žvilgsniai nukreipti į Vakarus, nes iš čia laukiama išsigelbėjimo. Žinios, nugirstos kur nors mieste apie T. Rusijos diplomatinį konfliktą su Vakarais, kaime iškreipiamos sau palankia prasme fantastišku mastu. Kaip dažnai kaime girdi, kad, pavyzdžiui, anglai užėmė Lenkiją, į Vokietiją grįžo Hitleris, Stalinas atsiprašęs ant dviejų savaičių Trumeną, kad dar karo nepradėtų, amerikonai jau kažkur ant Rusijos atominę bombą numetę ir t. t. Kaimas gyvena neįtikėtinomis sensacijomis, kurios kaip greit įsiliepsnoja, lygiai taip greit ir užgęsta. Atitinkamai derinasi ir nuotaikos: čia džiaugiamasi, čia, nepasitvirtinus gandams, vėl grįžtama į karčią tikrovę, nusivylimą, Vakaru neveiklumu sielojamasi ir pykstama.

Trėmimai ir partizanų žuvimai kaimą labiausiai sukrečia. Neretai tokiais atvejais su ašaromis akyse skundžiamasi:

— Galėt, vyrai, nieko nebus: ir jus, ir mus pribaigs. Nejaugi tie anglai su amerikonais nežino, kas. čia pas mus darosi? Bet kas jiems rūpi, bile tik jiems gerai...

Mokesčiai, pyliavos, nubuožinimai ir t. t. — visa tai taip pat atsiliepia gyventojų nuotaikai, t. y. iššaukia nusivylimą, virstantį kai kada net pesimizmu.

Ryšium su kolektyvizacija padidėjęs teroras, taip pat neliko be pėdsako kaimo nuotaikoms. Po šešerių metų aktyvaus priešinimosi šiandien, kaip niekad anksčiau, iškilo kiekvienam ūkininkui prieš akis didelė grėsmė būti įtrauktam į kolchozinės vergijos jungą. Jėga, prievarta ir apgaulė neprivertė daugumos ūkininkų Dainavos apygardos erdvėje stoti į kolchozus, ir ypač ten, kur reiškėsi stipresnė partizanų veikla. Tada bolševikai panaudojo kitą, sėkmingai T. Rusijoje išbandytą ir nemažiau veiksmingą, priemonę — beveik padvigubintus mokesčius, padidintas bei visokias papildomas pyliavas. Tai ko negalima buvo pasiekti jėga, tą dabar stengiamasi atsiekti taip vadinama mokesčių politika. Šiais metais ūkininkai tuos mokesčius ir pyliavas šiaip taip atidavė, tačiau į kitus metus kai kurių žiūrima su baime. Sakoma, jog jeigu taip ilgiau tęsis, tai nebus galima išsilaikyti. Arba: „Galgi kas ir bus, bet kol bus, tai mūs nebus“. Dauguma tačiau galvoja ir sako, jog Uraluose nebus blogiau, kaip kolektyve, atseit, reikia priešintis kolektyvizacijai visomis jėgomis, o „jeigu jėga ims, tada tegu sau ima“. Iš šitaip galvojančių ūkininkų kyla nuostabus pasipriešinimas. Štai š. m. vasaros pabaigoje į X km., esantį netoli Alovės mst., atvažiavo „aktyvas“ su traktoriais suarti laukų ežią. Ūkininkai tai matydami, atsigulė ant laukų prieš važiuojančius traktorius. „Aktyvo“ grąsinimai ir bauginimai nieko negelbėjo, ir jis su traktoriais turėjo grįžti į miestelį. Kolchozo tame kaime taip ir nepadarė iki šios dienos. Bet tai nepirmas ir nepaskutinis toks pasipriešinimo: pavyzdys sutinkamas. Tokių pavyzdžių yra kiekvienoje apylinkėje.

Kiti nepajėgdami sumokėti visų mokesčių ar atiduoti visų pyliavų, visiškai neduoda. Jie taip sako, kad jeigu karo nebus, tai:

—    Duosi — galas, neduosi — galas, tai geriau neduoti!

Geriausiai kaimo nuotaiką pakelia ir skatina jį nepasiduoti bei priešintis — tai partizanų sėkmingai suruoštos pasalos priešui. Anksčiau, kada dar nebuvo tokio priešo spaudimo, partizanai tykodavo priešą ištisas savaites, dažnai tik tam, kad jį sunaikintų, galėtų pakelti žmonėms nuotaiką.

Didelę teigiamą įtaką kaimui palieka ir partizaniški laikraštėliai, atsišaukimai ir t. t. Jeigu stambesniųjų org. vn. štabai būtų pajėgūs leisti pogrindžio spaudą, tai gyventojai gautų didesnę moralinę paspirtį, ir kova su pasitaikančiom ydomis ir įvairiais nesąmoningumo reiškiniais būtų nepalyginamai lengvesnė.

Kaime pasitaikančios blogybės vis dėlto yra nustelbiamos jo per visą okupacijos laiką ........................... priešinimąsi okupantui. Tiek kaimo, tiek są

jūdžio bendro pasipriešinimo dėka bolševikai Dainavos apygardoje labai mažai kuo gali pasigirti savo pasiekta pažanga naujo tarybinio kaimo žmogaus formavimo bei komunistiškos jaunuomenės mokyklose auklėjimo srityse. Nedaug bolševikai padarė ir kaimo sukolektyvinimo srityje. Kaimas tebegyvena savo senais įsitikinimais, savo senais lietuviškais, tautiškais papročiais ir tradicijomis, savo senu požiūriu į atėjūnus. Kaimas neturi savo tarpe komunistų, nei komjaunuolių, išskyrus valsčių miestelius, tuos prieglaudų namus visokiems parsidavėliams. Tik sąjūdžio bei kaimo pasipriešinimo dėka šiandien iš kaimo mokyklų į miestus išeina užsigrūdinę jaunuoliai, kurių ten viešpataujanti daug palankesnė bolševikinėms idėjoms plisti atmosfera jau nepaveikia. Didvyriškas pasipriešinimas, kurį jie juto kaime, lieka gyvas jų sąmonėse visam laikui, ir joks auklėjimas to neišplėš. Ir ši jaunoji karta subrendus visad nekęs ir priešinsis priešui tol, kol lietuvio teisė į nepriklausomą gyvenimą su kojomis nebus mindžiojama.

Bolševikinė dvasia dar nepalietė kaimo. Kur neitume šiandien po kaimą, ten visur girdėtume jaunimą partizanų dainas dainuojant, ir ne tik jaunimą, bet mažus vaikus — piemenukus. Tose dainose vėl atgyja seniai žuvę partizanai ir jų darbai, vėl prieš akis stojasi sunki lietuvių tautos dalia. Tai, kas dainos žodžiais mažyčio vaikučio lūpose kartojasi, giliai sminga ir į jo sąmonę. Šiandien mažiausias vaikas pasakys, kad bolševikas— tai pabaisa, kad stribas — išgama. Komunisto, istrebitelio ir enkavedisto vardai siejasi su žvėriškumo, dvasinio nuskurdimo ir niekšiškumo sąvokomis. „Kas turi jaunimą, tas turi ateitį!“ — šaukia ir bolševikinė propaganda. Koks tas kaimo jau vien pats jauniausias jaunimas, rodo sekantis pavyzdys.

Vaikas, patekęs iš kaimo mokyklos į X vis. progimnaziją ir verčiamas užsirašyti į pionierius, drąsiai atrėžia:

—    Aš nenoriu būti pionieriumi! Aš noriu būti lietuviu!

Štai kur slypi gražioji ateities Lietuva.

Ir taip kaimas veikia partizanus, o partizanai kaimą. Vieni iš kitų savo bendroje kovoje semiasi sau jėgos. Tik dėl to šiandien lietuvis greičiau kalėjime ar ištrėmime sutinka nešti didžiausias kančias, negu partizanus išduoda, tik dėl to partizanas daug lengviau su gyvenimu skiriasi, negu gyvas pasiduoda.

autorius Dzūkas
Dainavos ApV