PRISIMINIMAI APIE PARTIZANINĘ VEIKLĄ IR LAGERINĘ KANČIĄ
Kazimieras Algirdas Pečiukonis, Aurelija Griciūtė
□Kazimieras Algirdas Pečiukonis
Algirdas Pečiukonis gimė 1929 m.sausio 1 d. Lazdijų aps.
Rudaminoje. Tėvas Algirdas Pečiukonis, kaip Lietuvos savanoris, gavęs žemės Rudaminoje,Lazdijų aps. pasistatė namus.
Dirbo Lazdijų mokesčių inspekcijoje, buvo Šaulių sąjungos vadas. Motina Veronika Pečiukonienė augino septynis vaikus ir prižiūrėjo nedidelį ūkį. Tėvas mirdamas vaikams pasakė: “Būkite ištikimi Motinai-Tėvynei, nesiklaupkit atėjūnams...” Tėvas mirė 1944 metais griaudžiant patrankoms, tuo metu, kai rudąją tironiją Lietuvoje keitė raudonoji.
- Aš tuo metu su nuostaba stebėjau, kaip į valdžią atėję įvairaus plauko proletarai garsiai šlovino sovietinio režimo pranašumus, žadėdami visiems šviesų komunizmo rojų. Baisiausia buvo tai, kad kas nepakluso, nepatikėjo skleidžiamomis iliuzijomis, buvo patyliukais, slaptomis areštuojami, tremiami. Jaunus vyrus gaudė ir vertė tarnauti raudonojoje armijoje. Sugautas buvo ir mano vyriausias brolis Vytas, bet greitai pabėgo ir slapstėsi, - prisimena A.Pečiukonis.
Tuo metu Lietuvoje įsiviešpatavo svetima valdžia, kėlė nerimą ir baimę svetima kalba, temdė mūsų tautos padangę svetima dvasia. Tokios aplinkybės ir iš atminties neišblėsusios 1940-1941 metų represijos vertė apsispręsti, kur, su kuo eiti, ką daryti. Be to tuo metu sklidusios žinios iš vakarų apie artėjančias permainas ir pogrindžio dvasia vis kaitino patriotinius jausmus ir skatino burtis ginkluotam pasipriešinimui prieš sovietinės okupacijos savivalę ir smurtą.
1945-1946 metais baigęs finansininkų kursus Vilniuje, grįžo įLazdijus ir pradėjo dirbti Lazdijų finansų skyriuje. A.Pečiukonis pasakojo:
□Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas. 1947 m. vasario 16 d. Kaune
- Dirbdamas mokesčių inspektoriumi, palaikiau ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais Antanu Pečiuliu-Baritonu, Sigitu Kajoku-Kovu ir štabo viršininku Vytautu Vabalu-Kunigaikščiu. Jiems pastoviai teikiau informaciją apie apskrities įstaigų ir organizacijų bei jų veikėjų finansinę padėtį, jų veiklos planus, politines nuotaikas. Kartą Baritonui perdaviau paketą šovinių, kuriuos už samagoną gavau iš rusų kareivių. Iš tų pačių kareivių įsigijau pistoletą “TT”.
Laikui bėgant saugumo organai pradėjo mane įtarinėti ir 1946 m. liepos 20 dieną, kai aš buvau Sangrūdos miestelyje, mane areštavo be konkrečių kaltinimų. Tos pačios dienos naktį aš iš areštinės pabėgau ir nukeliavau pas partizaną Antaną Pečiulį-Baritoną, kuris mane kitą dieną pristatė Vytauto rinktinės štabo viršininkui Kunigaikščiui. Viršininkas, išklausęs mano pareiškimą partizanauti, tam pritarė ir rekomendavo Tauro apygardos štabo ryšininkui Juozui Išganaičiui-Dėdei Kaune. Pokalbyje dalyvavo Baritonas ir dar vienas štabo atstovas, kuris netrukus supažindino mane su Tauro apygardos partizanų veiklos statutu. Jo pabaigoje buvo ir priesaikos tekstas.
Kitą dieną galvojome, kaip paimti mano namuose Rudaminoje paslėptą pistoletą. Per Vytauto rinktinės štabo ryšininkus tos pačios dienos vėlų vakarą pistoletą turėjome savo rankose ir išbandėme jo taiklumą. Kitą vakarą partizanas Baritonas atėjo į slėptuvę apsivilkęs pasienio kariuomenės leitenanto uniformą, pakvietė mane ir abu ginkluoti nuėjo į Kalvarijos geležinkelio stotį pasitikti ryšininko, kuris atvežė štabui siuntą. Tai buvo pirmi mano, ginkluoto partizano žingsniai, pirma sėkmingai įvykdyta užduotis.
Po vienos ar dviejų savaičių kovinės parengties palikęs Kalvarijos vls. gražias apylinkes ir kovos draugus, išvažiavau į Kauną ginkluotas, su fiktyviu Algio Rečiukaičio pasu ir, žinoma, su pasikeitusia išore. Kaune po mėnesio gavau patikimesnį pasą Jono Tadevičiaus vardu ir per Tauro apygardos štabo ryšininką Juozą Išganaitį-Dėdę įsijungiau į ginkluotą pasipriešinimą okupaciniam režimui.
1946 m. rudenį kartu su į Kauną atvykusiu Vytauto štabo atstovu Antanu Pečiuliu-Baritonu organizavome naują pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos laisvės gynimo frontą. Šios organizacijos pagrindinis tikslas buvo visokeriopai remti ir padėti tremtyje esantiems tautiečiams. Tam pasišventę buvo tik dalis narių. Dauguma bent jau tuo metu saugumo sumetimais nežinojo nei organizacijos pavadinimo, nei jos tikro vadovo. Jie buvo sugrupuoti rezerviniais būriais kaip pasyvūs partizanai ir, esant reikalui, buvo pasiruošę stoti į kovą ar vykdyti kitas užduotis. Tokių grupių buvo atskirose žinybose. Vėliau visos grupės ir būriai buvo apjungti į Birutės rinktinės naują kuopą, kurios vadu nuo 1947 m. gegužės 1 d. buvau paskirtas aš, Algirdas Pečiukonis-Putinas. Kuopoje buvo keli būrio vadai: Antanas Markevičius, Jonas Svietlauskas-Žvalgas. Edvardas Svilainis-Dulkė turėjo priimti rezervinį partizanų būrį, tačiau dėl jo arešto to padaryti nespėjo. Aktyvia organizacine veikla pasižymėjo Marija Anzienė-Tulpė, Kostas Anza-Suomis, brolis Vytas Pečiukonis, Antanas Markevičius ir kiti.
1947 m. pradžioje buvo organizuotas Birutės rinktinės Kauno padalinių vadovų pasitarimas pas V.Mitkų Garliavos vls., Tabariškės k., kur dalyvavo ir kalbėjo apygardos kapelionas Grafas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Stepas, štabo viršininkas Katinas ir kiti. Tauro apygardos vadas Žvejys, kreipdamasis į kauniečius, sakė: “Mes gyvenam kaime ir negalim padaryti to, ką jūs, birutiečiai, galite padaryti mieste. Mes čia naikinam mažuosius tautos išdavikus, jūs, gyvendami mieste, galite ir turite versti didžiuosius ir aukščiausius jo vadovus.” Žvejys pabrėžė būtinumą turėti daugiau savų, patikimų žmonių vidaus reikalų žinybose, kariniuose komisariatuose, bankuose ir kitose sovietinės valdžios struktūrose. Tauro apygardos kapelionas Grafas prisaikdino kuopų vadus.
Per trumpą partizaninės veiklos laiką Kaune buvo likviduoti keli saugumo agentai-išdavikai. Prie stambesnių MGB veikėjų prieiti nespėjome. Nors kovoti čia buvo kiek lengviau negu atviruose kaimuose ar miškuose, bet ir mus kasdien, kiekviename žingsnyje persekiojo mirtini pavojai. Ypač tada, kai saugumo agentai klasta, melu ar šantažu įsiskverbę į kovotojų gretas, rezgė mums atsakomąsias pinkles. Nors buvo kaitaliojamos kuopų struktūros, veikimo taktika bei strategija mieste, saugumiečių infiltracija 1947 m. vasarą kiek pristabdė planuotą plataus masto veiklą Kaune.
Iš keturių Birutės rinktinės kuopų, veikusių Kauno mieste, mūsų kuopa buvo pati jauniausia ir gausiausia, bet ginklų turėjo mažiausiai. Stipriausia, geriausiai ginkluota buvo V.Buzo-Vytauto kuopa. Jis turėjo granatų, šautuvų, kelis pistoletus “TT”, du vokiškus kulkosvaidžius ir daug šovinių. Mūsų kuopa įvairiais būdais gavus pasų blankus arba iš senų pasų ir karinių bilietų gamindavo dokumentus partizanams ir tremtiniams. Daugindavom atsišaukimus ir įspėjimus, adresuotus sovietų pakalikams. Svarbiausias dėmesys buvo skiriamas susitikimo vietų-konspiracinių butų įslaptinimui-maskavimui. Senamiestyje turėjome tariamą siuvyklą, batų taisyklą, užkandinę. Dažniausiai lankomi konspiraciniai butai buvo: Gardino 48-7, 53-5, Lukiškių 30-6, 42, Rotušės a.15, Benediktų 16, Mickevičiaus 27 pas universiteto sargą, Šiaulių g. pas vieną mokytoją ir daug kur kitur.
Kovotojai mieste veikė trijulės ir penketo sistema. Grupių vyresnieji už savo veiklą jiems paskirtoje teritorijoje atsiskaitydavo būrių vadams. Būrio veikimo ribas nustatydavo kuopos vadas. Būrių vadai ryšiui su kuopos vadu naudojosi slapta pašto dėžute. Žvalgybą vedė atskiri asmenys pagal gautą iš štabo instrukciją. Kiekvienas kovotojas ar vadas naudojosi įvairiomis saugumo priemonėmis: keitė aprangą, išvaizdą, dokumentus. Pvz., vykdydami spec. operaciją-užduotį pagal aplinkybes buvo kaminkrėčiais, santechnikais, elektrikais, darbininkais, elgetomis, milicijos darbuotojais, kareiviais ir pan. Kovos priemonės taip pat buvo įvairios: pistoletai, granatos, peiliai, virvės ir kitos priemonės bei metodai pagal aplinkybes ir galimybes.
Per paskutinį pasitarimą 1947 m. birželio pradžioje su grupių ir būrių vadais Kauno senamiestyje Marijos Anzienės-Tulpės bute dalyvaujant A.Lukšai-Arūnui, buvome sutarę, kad nedavusieji priesaikos susirinktų jai birželio 12 d. vakare. Tačiau ta birželio dvyliktoji, kaip vėliau sužinojau, dar buvo reikšminga ir tuo, kad Tauro apygardos štabo Ryšių skyriaus viršininkas Antanas Lukša-Arūnas tą dieną turėjo suvesti apygardos vadą Žveją su Žemaičių apygardos vadu.
Susitikimo vietoje Aleksote apsauga buvome ir mes keturi ginkluoti kariai: V.Buzas-Vytautas, Juozas Išganaitis-Dėdė, Mažytis (Kazimieras Pyplys) ir aš, Putinas. Šią užduotį sunkino tai, kad A.Lukša-Arūnas nepažinojo Žemaitijos vado. Arūnui tik buvo pasakyta, jog ryšininkas, kuris pristatys apygardos vadą, patikimas. Tačiau atvykus į susitikimo vietą prie Žaliojo tilto Aleksote Arūnui pirmiausia įtarimą sukėlė... ryšininkas. Kad susitikimas Žemaičių apygardos vardu organizuotas MGB, patvirtino netrukus pasirodęs emgiebistas Dušanskis. A.Lukša-Arūnas, atpažinęs jį, šoko nuo skardžio tratant saugumiečių šūviams. Mes - palyda - tuo momentu buvome kiek atokiau ir šūviais dengėme atsitraukimą. Po to, sėkmingai išsprukę iš saugumiečių žabangų, išsiskirstėme į skirtingas puses. Tos pačios dienos vakare atėjau į Lukšių g. 42-7 pas būrio vadą Joną Marcinkevičių-Trimitą, bet, vos peržengus slekstį, čekistai man užlaužė rankas ir uždėjo antrankius. A.Lukša-Arūnas, kaip vėliau sužinojau, tą vakarą atėjęs pas kuopos vadą Joną Poškų-Rolandą į Ožeškienės g. 3-2, taip pat buvo areštuotas.
Algirdas Pečiukonis-Putinas, nelegaliai gyvendamas Kaune, iki arešto vykdė visus Tauro apygardos štabo, o vėliau Birutės rinktinės štabo ryšininkų pavedimus ir Vytauto rinktinės štabo užduotis. Dalyvavo eilėje ginkluotų operacijų, kaip “Vata”, “Popierius”, “Tiltas” ir kitose, kurių metu Vytauto rinktinės štabui ir savo kuopai įsigijo vaistų, tvarstomos medžiagos, šovinių, rašomojo popieriaus ir kitų kovinių reikmenų. A.Pečiukonis-Putinas priklausė Tauro apygardos ginkluotai laisvės kovų struktūrai ir su ginklu kovojo prieš tautos priešus, prieš komunistinę šmėklą. Tikėdamas šventa pergale, buvo pasiruošęs už ją kaip kiekvienas Lietuvos partizanas atiduoti gyvybę. Norėjo, galėjo žymiai daugiau padaryti, bet, deja, nespėjo.
1947 m. balandžio 27 d. čekistai apsupo išduotą Vytauto apygardos štabo bunkerį Gulbiškių k. Kalvarijos valsčiuje. Jame buvo Kunigaikštis, Baritonas ir ryšininkė Anelė Senkutė-Pušelė susisprogdino. Nuo to laiko nutrūko ir mano ryšiai su Vytauto rinktine.
-1947 m. birželio 12-28 dienomis Kaune netikėtomis enkavedistų pasalomis ir kitomis aplinkybėmis be jau minėtų Arūno ir Putino buvo areštuoti Jonas Poškus-Rolandas, Edvardas Svilainis-Dulkė, Jurgis Krikščiūnas, Albina Krikščiūnienė, Petras Laurinavičius-Tri-mitas, Banionis, Jonas Marcinkevičius, Juozas Raulinaitis, Brunonas Gužauskas, Zigmas Pavilonis, Antanas Ivanauskas, Albinas Šimkus ir kiti, iš viso 34 žmonės.
Nors ir patyrę tokių netektį Birutės rinktinės daliniai Kaune po kai kurių pertvarkymų ir papildymų toliau sėkmingai tęsė kovą. Tokia gauta informacija mums, sėdintiems kalėjime, lengvino kančias ir skausmą, teikė stiprybę ir tikėjimą mūsų pergale.
A.Pečiukonis prisiminė pirmą pragarišką skausmą ir kančią patirtą tardytojų kabinetuose, kur buvo kartu su Antanu Lukša ir kitais už neprisipažinimą daužomi ir spardomi iki sąmonės netekimo. Kai karceryje pilnai atgaudavo sąmonę, duodavo 200 gramų duonos ir puodelį vandens visai dienai. Tardymai tęsėsi du mėnesius.
-1948 m. pavasarį sovietiniai kariai, baksnodami šautuvais, mus varė ir grūdo į gyvulinius vagonus. Abejuose vagono galuose radom įrengtus gultus iš lentų. Šalia jų stovėjo kubilas gamtos reikalams atlikti. Iš pradžių pasijutome kaip narve, nes buvo ankšta, o mūsų buvo apie 60 žmonių. Greitai persiorientavome ir pradėjom tvarkytis. Vieni taisė gultus nakčiai, kiti stovėjo eilėje prie kubilo. Aš su savo bendražygiais, Kauno mokytojų seminarijos studentais Brunonu Gužausku, Antanu Ivanausku ir Zigmu Poviloniu bendrai pasikloję sugulėm, norėdami šiek tiek atsipūsti. Buvojau naktis, vagone tamsu, girdėjosi įkyrus monotoniškas ratų dundesys. Nusiraminę pradėjome snūduriuoti, bet traukiniui sustojus, staiga atsidarė durys, į vagoną įlipo keli prižiūrėtojai raudonarmiečiai su ilgakočiais mediniais kūjukais. Paskui vėl varė iš dešinės į kairę, o jei skaičiuodami suklydo, vėl kartodavo iš naujo. Tokia procedūra kartodavosi po kelis kartus per parą, dažniausiai nakties metu. Perbėgantiems paskutiniams kūjalis būdavo skaudžiausias. Todėl, norėdami to išvengti, perbėgimams ruošdavomės iš vakaro: atsiguldavome apsirengę, savo mantą sudėdavome į krepšį.
Nors kūjalių smūgiai kartais baugino ir blaškė, bet mes kelyje daug fantazavome, kūrėme ateities planus, kartais mums atrodė, kad važiuojame nepriklausomybės parsivežti. Vienoje stotyje pro langą išmėtėme laišką namiškiams į Lietuvą, kuriame įdėjome ir mūsų ketvertuko krauju pasirašytą pasižadėjimą, kad pirmą Lietuvos Laisvės dieną susitiksim Kaune prie Muzikinio teatro 12-ą valandą. Taip kelionė į Sibirą truko apie dvi savaites. Mūsų politkalinių ešalonas buvo išskirstytas po įvairius lagerius. Aš patekau į Sver-dlovsko srities lagerį taigoje, kur dirbau sunkius miško kirtimo darbus. Buvom verčiami daug, greit ir sunkiai dirbti. Maistas buvo labai prastas. Neįvykdžius dienos normos, nakčiai išvarydavo į šaltą karcerį, kur maždaug po metų nusilpo, išseko atvežti iš Pabaltijo respublikų inteligentijos atstovai. Geriau išsilaikė tie, kurie gaudavo siuntinius. Buvau iš tų, kurie siuntinių negauna, nes po teismo motiną su likusiais vaikais ištrėmė į Tiumenės sritį.
Vieną vėlų vakarą, kai jau visi buvo sugulę, į baraką įėjęs prižūrėtojas mikčiodamas perskaitė mano pavardę. Išgirdęs akimirkai sustingau ir negalėjau nė žodžio ištarti. Prieš tai man ant veido buvo nutūpusi musė ir neturėjau jėgų jos nubaidyti: rankos nekilo po sunkių darbų, o dabar reikės keltis ir eiti į karcerį, pagalvojau. Prižiūrėtojui nutraukus antklodę ir paliepus greičiau eiti, sukaupęs visas jėgas atsikėliau. Nuėjau nuleidęs galvą, o prižiūrėtojas vis ragino eiti greičiau ir nesakė, kur mane veda. Kai beeinant pastebėjau, kad veda ne į karcerio pusę ir kojos palengvėjo, o kai į medicinos punktą atėjom, pagalvojau, kad turbūt per klaidą mane čia atitempė. Netrukus medicinos punkto vedėjas paklausė ar mokiausi medicinos. Kai atsakiau teigiamai, pradėjo egzaminuoti. Aš, parašęs kelis receptus lotyniškai, tarytum su sparnais parskridau į baraką.
Taip 1949 m. pradėjau felčerio darbą medpunkte, o vėliau lagerio ligoninėje. Toliau norėčiau papasakoti ne apie save, ne apie savo sopulius ir kančias, patirtas vėliau lageryje, o apie likimo brolius, kurių išgyvenimai išliko atmintyje iki šiol. Šiurpas eina per kūną kai pagalvoju apie tuos išsekusius žmones, kurie lagerio zonoje slankiojo kaip šešėliai. Jie buvo verčiami dar dirbti lengvus darbus zonoje. Kalinių tinkamumą darbams nustatinėjo gydytojų komisija greitai ir paprastai: eilė kalinių praeina pro sėdinčius už stalo gydytojus, kurie čiupinėja tik užpakalius. Jeigu ant užpakalio yra dviem pirštais apčiuopiamas raumenų sluoksnis - tinkamas miško darbams, jeigu labiau išsekęs-paliekamas lengviems darbams arba siunčiams į specialiai tam tikslui skirtą zoną. Į kalinių pareikštus negalavimus atsakymas buvo vienas - čia laikina, viskas praeis, normalizuosis.
Dar liūdnesnis vaizdas būdavo, kai į lagerio ligoninę patekdavo politkaliniai, praradę viltį gyvenimui. Negalėdami pakęsti to kasdieninio smurto, savivalės, žmogaus asmenybės pažeminimo jie jautėsi kaip į pragarą žemėje įmesti ir protestuodami pasirinkdavo mirtį.
Skaudžiausias prisiminimas yra pasaulinės reikšmės mokslininko Vytauto Andriaus Graičiūno, gimusio 1889 m. Čikagoje, savižudybė Kemerovo srities Olžeraso lagerio ligoninėje.
Mūsų ketverto kovos draugų kelyje į Sibirą sukurtam svajonių ir vilčių paukščiui katorgos lageriuose per trumpai apkarpė sparnus, o grįžtant į laisvę ir nepriklausomybę, kelią įkyriai pastodavo atšiaurūs, grėsmingi rytų vėjai. Todėl mūsų krauju pasirašytą susitikimo vietą ir laiką pakoregavo 1991 m. sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje.
Susitikimas įvyko. Tik ne 12-ą valandą dienos, o kruvinąją naktį, kuri visiems laikams išliks šviesesne už dieną naktimi. Tą lemtingą Lietuvos nepriklausomybei naktį susitikome kaip ir visi Lietuvos Laisvės gynėjai prie TV bokšto. Čia vėl gynėme Lietuvos Laisvę, tik dabar be ginklų, o surėmę pečius, susikabinę rankomis, sudarėme gyvą apsauginę sieną ir dvasingomis dainomis bei šūkiais mirties akivaizdoje atrėmėme ginkluotą agresiją.
Tvirta dvasia nugalėjo smurtą, beginklės rankos - tankus. Pergalę palaimino sužeistųjų ir kritusių už Tėvynės laisvę seserų ir brolių kraujas.
Prisimenant tuos įvykius, manau, nereikia nusiteikti itin liūdnai ir draskyti jau apgijusias praeities žaizdas - juk mes nugalėjom. Tad džiaukimės iškovota pergale, stiprinkime ją savo kasdieniais darbais. Pakilę aukščiau pilkos kasdienybės ištverkime dar esamus socialinius ir ekonominius sunkumus bei negandas taip, kaip juos ištvėrė mūsų senoliai, tėvai. Šviesesnės Lietuvos ateities vardan būkime atlaidesni, būkime vieningi - kaip kančioj, skausme, kaip naujame tautos prisikėlime.
Karys savanoris dim.ltn.Kazimieras Algirdas Pečiukonis už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
