GYVOJI ISTORIJOS AŠARA
Veronika Aleliunaitė-Bernatonienė
DIENORAŠTIS APIE 1944-1946 M. PANEVĖŽĮ
Tai pasakojimas apie 1944-1946 metų Panevėžį. Visa, ką autorė matė savo jaunomis akimis, ką jautė savo širdimi, patikėjo dienoraščiui. Jam patikėjo ir savo didžiąją meilę. Pirmas įrašas - 1944 metų liepos 17 d.
“Esu gimusi 1922 m. Stetiškių kaime, netoli Panevėžio. Mokiausi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, o po pertvarkymų - 1941 m. baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar J.Balčikonio gimnazija). Po to baigiau pedagoginius kursus - trūko mokytojų, daugelis buvo išvežti į Sibirą. 1949 m. baigiau eksternu Panevėžio mokytojų seminariją. Dirbti pradėjau 1941 m. Dirbau kaimo mokyklose, laikinai buvau komandiruota į Apskrities švietimo skyrių.
1946 m. pradėjau dirbti Panevėžio 1-oje pradinėje mokykloje, kuri vėliau tapo 5-ta vidurine mokykla.
5-oji vidurinė mokykla man buvo lyg antrieji namai - čia dirbau 33 metus (iki 1979 m.), čia mokėsi mano vaikai, dirbo sesuo. Išėjusi į pensiją dar 12 metų dirbau “Ekrano” gamyklos merginų bendrabutyje.
Jums, skaitytojai, pateikiu savo dienoraštį. Daugelis jūsų po karo turbūt jautėte ir matėte tą patį. Bet tuo pačiu kiekvienas matėme savaip, jautėme savo siela.
Man pavyko. Aš daug užrašiau ir nenoriu, kad tai prapultų nežinioje. Sugrįžkime kartu į tas dienas, prisiminkime jas.
Aš tikiu savo Tėvyne ir jos ateitimi.
AUDRA ARTINASI
1944 m. liepos 17 d., pirmadienis
Verčiu dienoraščio puslapį ir nežinau, ką įrašysiu jame. Kokie įvykiai dėsis mūsų Tėvynėje, ir kas palies mano asmeninį gyvenimą?
Kaskart arčiau iš rytų pradeda dundėti. Baisia šmėkla slenka rytdienos nežinia. Griaudamas miestus ir žmonių gyvenimus slenka artyn frontas. Vokiečiai masiškai bėga. Panevėžys tuščias, lyg mirties angelui praskridus. Kai kur įstaigose dar po vieną žmogų sėdi, bet ir tie nežino valandos, kad spruks iš miesto.
Nuo bombardavimų žmonės slepiasi kaimuose. Mūsų apylinkėje kol kas nieko baisaus neatsitiko, bet užtat kiti miestai nukentėjo.
Kas nutiks mūsų tautą? Kaip ji pakels karo baisybes?
Bet ji gyvens! Ji turi gyventi! Marija ją saugos. Juk čia Marijos žemė. Mes turime viltį. Ji didelė. Ji prikelia mus gyventi ir nepasiduoti nežiniai.
* **
Karo audrose žmogus blaškaisi lyg ta žuvelė, netekusi vandens. Žiaurūs įvykiai atbukina, prislegia, ir pasijunti toks menkas, toks dulkelė.
Ir tame žiauriame gyvenime, tame keršto ir neapykantos prirūgusiame gyvenime, nuolatinėje nežinioje ir baimėje, vis tik pasiilgsti kažkokios pasakos, kuri nuskraidintų žmogų, pakeltų iš tos pilkos kasdienybės.
Mano švelnioji pasaka, mano gyvenimo poezija, kuri ilgesio valandomis atplauki pas mane, jeigu Tavęs nebūtų?
Aeh, jeigu žmogus negalėtų svajoti...
Kai vakar klūpėjau su Kristumi širdyje, prieš akis klūpėjai ir Tu.
Kas begali būti gražesnio pasaulyje, kaip rytmečio maldoj klūpoti bažnyčioje netoli savo Pasakų Karaliaus ir jausti tik ką įžengusį Kristų į visų širdis, įausti, kaip karšta ir visų vieninga malda kyla į dangų:
O Viešpatie Aukščiausias, apsaugok mūsų Tėvynę!
Ach, kad ši valanda tęstųsi visą gyvenimą! Ši malda ir ši poezija, kad niekad nesibaigtų!..
Ir koks nuostabus sutapimas! Galbūt tai ir sapnavau, nes sapne mačiau tokią didelę ir aiškią Prisikėlimo bažnyčią. Štai prisikėlėm visi - ir Tu, ir aš, ir šimtai kitų.
Nežinau kodėl, bet tapai man gyvenimo pavyzdžiu ir mano mokytoju. Gyvenimo kryžkelėse, kai nebežinau kaip pasielgti, galvoju, ką tuo atžvilgiu darytum Tu - ir teisingai pasielgiu. Galbūt karas išskirstys ir išblaškys po platųjį pasaulį ir neteks daugiau Tavęs matyti, paliks tik grubi kasdienybė, jei dar kartais gyventume.
Jau ir dabar maniau, kad išvažiavęs, nes aną kartą kieme stovėjęs sunkvežimis ką kita galėjo reikšti? Ir tuokart tavo žvilgsnis, į mane nuėjusią, maniau, gal paskutinis. Kaip niekuomet įsižiūrėjau į Tavo gyvenamą namą - ne tik pats iš visų skiriesi savo rimtumu, bet ir gyvenamoji vieta kažkuo skiriasi iš kitų - nuošaliai nuo miesto triukšmo, vasaros žalumoj paskendęs namas, o kieme, kaip labai retas mieste dalykas - kryžius. Taigi dar iki šiol neišvažiavęs. Bet aną vakarą sutikusį vos vos bepažinau - juk rūpesčiai pakeičia žmones.
Kas toliau, kas gali žinoti. Šiandien mieste gaudė žmones darbams. Dabar girdis lėktuvų medžiojimas.
NEMIGO NAKTYS
1944 m. liepos 20 d., ketvirtadienis
Kai raudanti sirena prikelia iš saldaus miego ir akys sustoja ties gaisro pašvaiste, pasijunti esąs toks menkas, toks menkutėlis, menkesnis negu musė.
Viršum galvos lėktuvai ratu sukasi, ir nežinai kuris ir kurioje vietoje pasės mirtį. Išsigandusiais ir mieguistais veidais žmonės skuba ir spėja, kuris miestas dega ir kad mūsų miestas sulauks to paties likimo.
Čia tik kaimas, o panikai ne vienas pasiduoda ir girdis nešiojamų ryšulių šlamėjimas. Nors tą, nors reikalingiausią turtą norisi išgelbėti.
VOKIEČIAI BĖGA
1944 m. liepos 21 d., penktadienis
Vaikštau Panevėžio gatvėmis, o kažko, atrodo, taip liūdna. Kažko klaiku. Lyg koks nujautimas sėlina mintis. Kad gal jau paskutinį kartą matau jį sveiką.
Krautuvės plėšiamos ir vėjas nešioja gatvėmis įvairius popiergalius. Kas ką sučiupęs nešasi ir traukia iš kito, kuris suspėjo daugiau pasigrobti. Tikrai kad žmogus laukiniu labai greit gali pavirsti.
Iš Monopolio buteliai dėžėmis gabenami ir dėl kiekvieno menkniekio kyla karas.
O popietis! Koks šio penktadienio popietis!
Sako, gyvuliai galą nujaučią. Galgi ir čia laukinis instinktas kažką pasako, kad nebe vandens, bet spirito upės Panevėžiu teka ir kibirais visi semia ir nešasi, rodos, be galo ir pradžios, lyg ilga virtinė kalinių pasmerktųjų, keista šypsena pasipuošusių, paradoksiška procesija traukia gatvėmis.
Tekinom, griūdami ir vėl keldamiesi bėga vaikai, bėga suaugę su glėbiais medžiagų iš naujai išplėšto sandėlio, kad dar kartą galėtų atbėgti ir naują glėbį išsinešti.
Prie sandėlio tik vėjas gainioja suplėšytus popiergalius. Tik išdaužyti stiklai, sulaužyti vokiečių karių šautuvai ir beprotiškai gobši minia sudaro kažką baisiai šiurpų.
Ką reiškia, kai vyriausybė ir policija pasitraukia...
Skubam atgabenti miesčionių berniukų, nes su arkliu jau važiuoti nebeįmanoma. Vos išverkiau ir taip šiandien iš vokiečių arklį. Būtume ir to netekę.
Klaikus vakaras. Lyg kokia baisi šmėkla tiesia savo nagus. Pajuostyje sprogdinama. Aerodromas virsta dūmais. O miesčionys plaukia. Kelias nutvinęs žmonėmis. Nerimas veja iš miesto.
Dar viena šeima apsistoja pas mus. Pažįstami. Su dukra kartu mokėmės. Ji mokytoja. Iš viso esam devyniese. Vakarienė. Einam gulti. Viskas paprasta ir kasdieniška, bet kartu ir nepaprasta, ir klaiku.
Kai kas pranašauja baisiausią naktį iš baisiausių.
PANEVĖŽIO SPROGDINIMAS
1944 m. liepos 22 d., šeštadienis
Stovim prieš degantį miestą ir klaikiom akim žiūrim į liepsną. Visų veidai išbalę, plaukai sutaršyti. Vidurnaktis. Pilnas kaimas atbėgusių miesčionių, kurie baiminasi sugrįžę rasti tik griuvėsių krūvą.
Ach, Viešpatie, tai vokiečiai bėgdami užminavo!
Visą naktį taip stovime, lyg be kvapo. Iš visų pusių veržiasi gilūs atodūsiai.
Kas liks iš mūsų Panevėžio? Kas beliks? Nejaugi tai Panevėžys dega?
O ne! Tai klaikus sapnas, klaikiausias sapnas iš visų sapnų. Ach, kad greičiau pabusti iš to klaikaus sapno.
Bet baisūs sprogimai ir langų drebėjimas įtikina, kad tai žiauriausia tikrovė. Veidai dar daugiau ištįsta, kai kyla naujos liepsnos kamuoliai.
Taip, deginamas miestas. Mielasis Panevėžys. Panevėžys dega...
Vis dar plaukia iš miesto žmonės. Iš lėktuvų krenta bombos. Žūva žmonės. Lyg vilties simbolis vis dar stovi baltutėlis katedros bokštas, ir kviečia dar kažkuo tikėti. Visos trys bažnyčios dar sveikos.
O kas vyksta prie stoties, kas aname rajone? Juk ten išvien liepsna.
O mano Pasakėlė ir Karalaitis iš josios, kur Jūs esate dabar... Taip čia visi yra. Visi iš miesto pabėgo. Tik Tavęs vieno nėra.
Rytas. Klaikus šeštadienio rytas. Visais keliais slenka miestan rusų kariai. Lyg kamparas išgaravo vokiečių galybė ir vėl ateina žmonės iš rytų. Staiga ir netikėtai viskas keičiasi. Nespėji paskui įvykius.
Ar kas pasaką seka, ar sapnuoji, ar gyveni - jau nebejauti. Vis tiek. Per greitai viskas vyksta.
Namuose netvarka ir visko iš vietos į vietą perdėliojimas. Galvoje kažkokia maišatis. Negi žmogus žinai, kas čia dar gali būti.
MIESTAS GYVAS
1944 m. liepos 25 d., antradienis
Tik šiandien tegalėjau išvysti Panevėžį. Vėl vaikštau jo gatvėmis. Taigi, Panevėžys gyvas, tik sužeistas. Gyvas Panevėžys!
Susprogdinti fabrikai, paštas, keletas namų. Krautuvės išplėštos, vėjas varsto duris.
Miestas tuščias. Daugiau kareivių negu civilių. Jau yra ir milicija. Niekas netrukdo eiti. Vaikštom po miestą skersai ir išilgai. Viską apžiūrim.
Jo gyvenamasis namas stovi sveikiausias. Net stiklai neišbyrėję. Jo nesimato. Bet, atrodo, kad Jis turėtų būti čia. Kiti Apskrities Valdybos tarnautojai jau registruojasi. Pati Apskrities Valdyba nenukentėjusi. Tik vargšai stiklai. Tai jau beveik nei vieno neliko.
Grįžtu atgal su palengvėjusia širdimi - Panevėžys vis tik gyvas!
* * *
Kažkaip ir tokias skaudžias valandas pergyvenant yra ramiau, kai daugiau žmonių. Jeigu ne tie du berniokai, tai baimė ir pavojai būtų keletą kartų didesni. Dabar pro ašaras mes juokiamės ir užsimirštam. Vieni kitus padrąsiname. Kažkoks ir konkretesnis užsiėmimas - valgio gaminimas gausiai šeimai. Tas darbas atitraukia nuo žiaurios tikrovės, nuo kurios ir išprotėti galima.
Jonas - tai tamsusis Janės simpatija - tai nepamainomas jumoristas, pilnas sąmojaus. Kur jis beateitų, ten visus sugeba prajuokinti. Jo juokas ne dviprasmiškas. Tai grynas, sveikas jumoras, su pritaikymais ir palygiavimais, kurių jam niekada ir niekur netrūksta. Ir vos tik jis į kambarį - tuoj sveikas juokas suskamba visur. Tai veikia lyg kokie vaistai. Ir gydo nuo šių dienų įtempimo.
Juozas - aukštas, juodaplaukis. Kada pirmą kartą teko jį pamatyti - maniau sapnuojanti Jį.
Atrodė ir veido, ir ūgio panašus.
Rimtas, mandagus. Bet, Viešpatie, argi galima nors mintyje palyginti su Juo?
Ir jūsų jaunam juoke, ir savo užsimiršime, ir kada jūsų kalboms nėra galo, ir kad kaimą aplanko vakaro tyla - aš vis matau Tave, Tave, rimtą ir susikaupusį, tai besimeldžiantį Katedroje, tai palydintį mane žvilgsniu. Ir, jei manęs kas paklaustų, mano akims įsmigus į vieną tašką, kur aš esu, manau, beveik visuomet atsakyčiau - Katedroje.
Taip, ten paskutinį kartą mačiau Jį. Mačiau Jį, kai į jo širdį įžengė Kristus.
VĖL BOMBARDAVIMAS
1944 m. liepos 27 d., ketvirtadienis
Tokios klaikios nakties dar neteko pergyventi. Per visą naktį bombų lietus lijo. Be jokio pavojaus ženklo, be sirenos, staiga ir netikėtai pradėjo kristi bombos. Jos krito ir krito, ir švietė, ir degino viską. Atrodė dangus su žeme maišosi didžiausios liepsnos sūkury.
Atrodo, žmogus jau neliko nebejauti, tik krenti ant žemės, skverbies kuo giliausiai į duobę, kad išliktum gyvas.
Iš karto manėme, kad apsidairius teks vėl užmigti, kad viena kita bomba tenukris, bet kai pragaro muzika vis didėjo ir vėjas ėmė švilpti pro ausis, pamatėm, kad čia nebe juokai. Juozas kaip išbėgo su glaudėm, antklode apsisiautęs, taip visą naktį ir ištupėjo. Bėgome toliau į laukus nuo trobų ir gulėmės ant žemės. O ten, kur stovėjo Panevėžys, krito bombos, vaitojo sužeistieji ir pastogės netekusieji, staugė gyvuliai. Baisi liepsna, šviečiančios lempos, bombų blyksniai it pragaro muzika pynėsi į kažkokią klaikumą.
Rodos ten kur buvo Panevėžys, rytą terasime tik degėsių krūvą.
Ne tik Panevėžys dega. Iš visų pusių girdisi tolimi dundėjimai, iš visų pusių matosi žaibuojanti ugnis. Ten taip pat deginami ir griaunami miestai.
Frontas netoli, aplinkui dar vokiečiai, o Panevėžyje jau rusai. Turbūt vokiečiai nori sudeginti viską, ko dar nespėjo.
Mums baisu čia laukuose ir klaiku žiūrėti į degantį miestą, tai ką kalbėt apie miesčionis, kurie dabar yra pačioje ugnyje? Juk dauguma, viskam aprimus, sugrįžo iš kaimų.
O kur Tu esi, mano Pasakėlė?
* * *
Klaiki buvo naktis, o diena turbūt panaši į paskutinio tiesino dieną. Keliu praeiti negalima. Prikrauti vežimai, vežimėliai. Žmonės neša savo daiktus. Lyg nuo kokio maro visi skuba iš miesto. Ir taip iki vėlyvos nakties. Visas miestas išsigabeno. Nebenori matyti antros tokios nakties. Ir vis mūsų keliu. Visi į mūsų kaimą. Čia patogiausia, atrodo, saugiausia. Lepšiai - prie pat plento. Molainiai - arčiau į fronto pusę. Tik mūsų kaimas - Stetiškiai toliau nuo gerų kelių, miesto šešėlyje dažniausiai išvengia pavojų.
Nebežinau nei kiek žmonių pas mus apsistojo. Viskas ryšuliais užkrauta. Jonas su Juozu išėjo į tėviškę. Tolimas kelias. Net Utenos apskrityje. Kažin ar laimingai pasieks namus.
Žiūriu į bėgančius ir galvoju, kur dabar yra mano Svajonėlė. Ar gyvas dar? Daug užmuštų ir sužeistų. Daug slėptuvių bombos sugriovė. Šiurpias žinias atneša atbėgantieji.
O ar gyvas Jis? Būtinai reikia sužinoti. Būtinai. Iš namų neišleidžia. Sugalvoju įvairiausių priežasčių ir su drauge mokytoja Zosyte išeiname. Zosytė eiti toliau nenori.
Argi aš galiu sugrįžti nesužinojusi ko nors apie Jį.
Kai pasakau, kad viena eisianti, eina ir ji. Niekas mūsų nesulaiko ir dokumentų neklausia.
Danutės gatvė. Čia daug užmuštų, slėptuvė užgriuvusi. Tik Katedra stovi didingai, stebuklingu būdu išlikusi. Aplink ją daug bombų duobių, namai sugriauti, gatvės išardytos, o ji stovi ir savo bokštu byloja žmonėms tikėti Dievo Apvaizda.
Respublikos gatvės pradžia atrodo žiauriai. Septyni ar aštuoni namai sugriauti. Toliau nieko. Tebestovi gražus bankas, gimnazija.
Tiltas. Manėm, kad neleis pereiti, bet ėjimas laisvas.
Akyse pasidarė šviesiau, kai pamačiau, kad čia viskas stovi, kaip stovėję. Pagaliau Agronomijos gatvė. Jo gyvenamasis namas sveikas. Šis rajonas visai nepaliestas. Atrodo iš čia ir žmonės nesiruošia bėgti. Jo šeimininkė kažką kieme beveikianti. Pagalvojau, jei namas sveikas, tai yra vilties, kad ir Jis dar gyvas.
Apėjome miestą. Matėsi, kad į jį buvo numesta daug bombų. Sugriauti namai, suaižytas grindinys. Agronomijos ir Smėlynės gatvių kryžkelėje užmuštas nežinia koks kareivis. Smėlynės gatvėje sugriautas namas, toliau vėl keli.
Senosios bažnyčios šventoriaus dalis sutrupinta. Elektros stotis visai supyškinta, o namų, stovinčių prieš ją, vos pamatai belikę. Dar balkiai liepsnoja, dega. Labai žiauriai atrodo. Elektros gatvė ir Laisvės aikštės kampas. Keli mūriniai namai sugriauti. Ramygalos gatvė smarkiai nukentėjusi. Aldonos namas išlikęs, tą iš ryto žinojau. Bet kur ji pati dabar? Gal Žemaitijoje?
Taigi Panevėžys, smarkiai sužeistas. Bet vis tik dar gyvas! Dar gyvas Panevėžys! O naktį atrodė, kad nebeliks akmens ant akmens.
Grįžtame atgal, o žmonės eina, važiuoja. Keliais ir laukais juda virtinės žmonių.
Veltui mano žvilgsnis krypsta į kelio pusę. Veltui ... Juk jis čia neateis.
Čia visas miestas suvažiavo. Tik Jo čia nėra. Jo vieno nėra.
1944 m. liepos 28 d., penktadienis
Nepaprastai karšta diena. Rugiapjūtė. Pjauname rugius. Atsimenu, pernai tuo laiku buvau Vilniuje. Kokios laimingos buvo dienos! Kaip gražiai atrodė Vilnius! O šiandien, kaip jis šiandien atrodo? Karas viską šluoja.
* * *
Lėktuvai virš mūsų galvų sukasi ir urzgia. Jų tiek daug. Kodėl jie neatskrenda naktį apginti mūsų, kada miestas dega?
1944 m. liepos 30 d., sekmadienis
Kiek mažai žmogaus laimei reikia, bet kaip retai ji pasiekiama.
Kodėl, o Viešpatie, yra žmonių, kurie užstoja mums gyvenimą, kurie neleidžia džiaugtis vyšnių žydėjimu ir vasaros žaluma. Kurie atima skambų juoką ir skandina jį melancholijoje, be kurių gyvenimas darosi pilkas ir skaudus?
Kodėl aš sutikau Tave ir daugiau nieko negaliu matyti pasaulyje?
Tu ateidavai pas mane, kai aš sukdavausi valso sūkuryje, kai čiulbėdavo lakštingalos. Tu ateidavai su manimi pasiklausyti jų. Tu ateidavai visada, nors niekada nebuvai atėjęs ir galbūt niekad neateisi.
Jaučiu, Tu daug esi kentėjęs. Nors nežinau nei ribų, nei vardo tos kančios - bet ji buvo didelė. Ji nušlifavo Tave lyg brangų deimantą ir likai užgrūdintas ir nepalaužiamas.
Bet ko atėjai į mano pasakų pasaulį ir kodėl užstojai viską?
* * *
Aplink kažkur liepsnoja kaimai, dunda patrankos ir žmogus nušauna žmogų.
KAIP GREITAI VISKAS KEIČIASI
1944 m. rugpjūčio 1 d., antradienis
Prieš trejus metus atėjo pas mus vokiečiai kaip išvaduotojai. Jie lėbavo mūsų žemėje, buvo saugūs ir ramūs, o mūsų žmonėms tik nuotrupos tekdavo. Dabar baigiasi jų dienos mūsų Tėvynėje. Viską degindami ir piešdami jie traukiasi per mūsų šalį.
Laimingiausias iš laimingiausių, pasirodo, kol kas liko mūsų Panevėžys. Čia nei fronto nematėm. Lyg sapne vieni išnyko, fabrikus ir malūną išsprogdinę, o rytą jau pamatėm kitus karius.
Kaip greitai viskas keičiasi. Ar čia seniai vokiečiai dažė visus didesnius pastatus žalsva spalva, kad rusai nesubombarduotų, o dabar jie patys naikina. Apie visas tris bažnyčias tiek daug bombų duobių. Atrodo, tik Dievo apvaizda jos gyvos liko.
DABARTINĖS NAKTYS
Eidamas gulti, jauti keistą nerimą. Nežinai, ar teks ramiai užmigti, nežinai, ar rytoj gyvensi.
Vakare dažnai skraido lėktuvai. Kiekvienas naujas garsas pažadina. Nejaugi Panevėžį bombarduoja? Vakarais kažkodėl labiau girdisi ir patrankų dundėjimas. Kartais net užmigti negali.
Mes gulim klojime, o kokios dvi moterys eina sargybą. Sargyba būtina, nes visur pilna ryšulių, visur visko prikrauta.
Kai tokios neramios naktys ir visko reikia bijoti, kartais atsitinka tikrai juokingų dalykų. Taip buvo aną naktį. Vakare matėsi daug vaikščiojančių girtų kareivių. Einant gulti kažkas pasakė, kad gerai užkabintume klojimo duris.
Vos pirmas miegas užmerkė mūsų akis ir šviesus sapnas slinko artyn, išgirdau smarkų beldimą.
Kas kitas galėtų būti, jei ne girti kareiviai?
- Kareiviai laužiasi, - perėjo šnabždesys.
Klojime girdėjosi išsigandusių širdžių plakimas, slopinamas kosulys ir tildomas vaikų verkimas.
Antras ir trečias dar smarkesnis beldimas.
Baimė dar labiau išplečia akis ir girdisi šieno čežėjimas. Pagaliau pasiduodam likimo valiai ir, laukdamos baisaus pavojaus, užmiegame.
O rytą net nosys ištįso, kai sužinojom, jog visa pabaisa, mums tiek baimės įvariusi, buvo... arklys, pririštas prie klojimo.
IŠKELIAVIMAS
Žinau, iškeliavai į tėviškę savųjų aplankyti. Ir ten noksta vasara, laukai žaliuoja, dulka vieškelis. Kažkur ten ežeras. Saulė vakarais jame prausia savo spindulius.
Prie vieškelio gražus ūkis. Netoli mokykla. Ten mano nurymoti langai ir pusė pirmųjų darbo metų palikta tenai. Bet tiek mažai pažinau Tave ir nepagalvojau, kad kada nors ateisi į mano pasakų pasaulį.
1944 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis
Jau po truputį žmonės pradeda grįžti iš kaimų. Nusibodo trankytis po svetimus kampus. Vargas, tikras vargas, bet ką visa tai reiškia palyginus su kitais miestais - juk Panevėžys ir taip labai laimingas.
1944 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis
Skausmas ir ašaros liejasi upėmis ir Dievo pirštas palietė mus.
Kur praėjo frontas - ten laukai lavonais nusiklojo. Kai girdėdavom, kad kažkur toli lavonų baisios krūvos guli, mums šiurpas ir pasibaisėjimas pereidavo kūnu, o dabar, kai čia pat, kai mūsų tėviškėje, kai pažįstami, klasės draugai... klasės draugai...
O Viešpatie, o Marija, Gailestingumo Motina, gelbėk Lietuvą, mūsų tėviškę, Šventąją Lietuvą.
Krekenava... frontas... lavonai. Klasės draugai... pažįstami... lavonai, lavonai.
Ir vėl nauja mobilizacija. Ir vėl bus kova. Brolių kova.
Ir įvarys brolis broliui kulką. Pačion širdin...
GYVAS-NEGYVAS
1944 rugpjūčio 8 d., antradienis
Jau ramunėlė nebekalba - bernelis myli ar ne. Ji turi daug konkretesnę užduotį - pasakyt ar jis gyvas dar. Ir kai matai mergaitę buriant iš ramunėlės žiedo, jos nerimą ir ilgesį palydi žodžiai: “Gyvas-negyvas”. Ir kur neklaus ramunėlės, kad niekas kitas į šį klausimą negali atsakyti. Visi išsiblaškę po visas pasaulio šalis ir nieks nežino, kur kas yra, kur karo viesulas ką yra nubloškęs.
Karas, nežinia, žiauri nežinia ir ką rytojus neša - niekas nežino.
MOBILIZACIJA
1944 rugpjūčio 9 d., trečiadienis
Taip neįprastai klaiku mieste. Gatvėse pro žmones prasiveržti negalima. Iš tolimiausių kaimų suvažiavo jaunimas. 18-35 metų -pats gražiausias tautos žiedas. Registruojasi.
Netikėjau Tave šiandien sutikt mieste, maniau kažin kur dar esantį, nors kažkaip jaučiau, kad būsi. Gal ėjai užsiregistruoti, gal ir Tu išvažiuosi kaip šimtai, kaip tūkstančiai lietuvių?.. O aš net negaliu sužinot, ničnieko nežinau, nejaugi net išleist netektų nors iš tolo?
Ir išsiskirstys visi po platųjį pasaulį... Bet, Dieve, juk Tu surinksi mūsų išsklaidytuosius brolius ir vėl prikelsi mūsų tautą, kada mes nusiplausime savo nuodėmes. Juk mūsų tauta nežus! Ne!
* * *
Gavom iš Janės laišką. Atvežė jos tėvas. Ramygaloje mobilizacija prasidėsianti rytoj. Jos du brolius ima.
Frontas ėjęs pro pat jų trobas. Ir mirtis, visame savo siaube, stovėjusi prieš akis.
1944 m. rugpjūčio 11 d., penktadienis
Nežinia, neturinti ribų nei saiko, ir begaliniai didelis skausmas. Žmones greičiau galima pažinti iš rūbų, negu iš jų veidų.
Ne istorijos puslapiuose skaitome ir nieks mums nepasakoja -savo širdimi, savo jausmais jaučiame didelį skausmą ir ne pasakos mylimasis išjoja į karą. Ne.
Kaip palies frontas mūsų kraštą? Gal neliks akmens ant akmens.
Nežinia ir skausmas auga, rangosi mūsų širdyje, lyg baisus kirminas čiulpia mūsų kraują, dar gyvą kraują.
1944 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis
Didelis nerimas lydi į miestą ir ničnieko nežinau apie Jį. Gatvės pilnos naujokų. Išvažiuoja. Jau kelintą sykį. Ieškau pažįstamų. Tavęs nėra. Gal jau išvažiavai? Net išlydėt nebuvau atėjusi.
Klaiku, kai reikia ką nors išlydėti. Koks baisus dalykas - karas.
Rodos, net gatvės grindinys skausmu alsuoja ir lauki, kada jis, pilkas ir negyvas, pradės balsu dejuoti.
O čia jauna motiną supa kūdikį ant rankų ir graudžios ašaros, kaip atsisveikinimo žodžiai ritasi veidu.
Ten sesuo, gal sužadėtinė alpsta, motina suklumpa prie vienintelio sūnaus.
Jie išvažiuos, visi išvažiuos.
Aš neturiu nei ko išleisti, nei ko liūdėti, o liūdesys užspaudžia žodžius lūpose.
Pasigirsta daina, liūdnesnė už patį liūdnumą, ir einame į stotį. Gal paskutinį kartą Panevėžio gatvėmis. Su kuprinėm, su maišeliais, pažįstamų ašarom ir skausmu. Mūsų vyrai žygiuoja į stotį. Nežinai juk kurio širdį palies kulka.
Bet tarnautojų čia nesimato, gal anksčiau išvažiavo.
Negi gatvės akmenų paklausi - pro čia keliavo Jis ar ne?
Stotis. Sustojam. Nutilsią daina ir džiūsta ašaros. Kai kas mėgina juokauti, bet tai nuskamba lyg skausmas, širdį veriantis skausmas.
Klausiu pažįstamos:
- Na, kaip jūsų įstaiga? - Beveik nieko nepaėmę!
Jis dar liko. Neišvažiavo. Ir man atrodo, kad vėl matau sapno pakrantę ir mergaites, apsikaišiusias gėlėmis.
GYVENIMAS-SAPNAS
1944 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienis
Pagaliau mes pažįstami. Tiksliau - atnaujinta pažintis.
Ir kai Tu mane šiandien pirmą kartą pasveikinai, ar tai nebuvo visų sapnų tęsinys. Tai buvo gražus sapnas. Svajonėm ir pasakom apipintas. Ir vaikštau šiandien kaip pasakoj, kaip sapne ir ar žinau, kada pabusiu iš to sapno ir kada pasaka pabėgs nuo manęs?
MOKSLO METAMS ARTĖJANT
1944 m. rugpjūčio 26 d., šeštadienis
Artėja mokslo metų pradžia, o aš dar nežinau, kur dirbsiu.
Ėjau inspekcijon sužinoti apie Molainius, bet padaviau prašymą į Panevėžį. Ir kur aš dirbsiu, tikrai nežinau. Pernai jokiu būdu netikėjau pasiliksianti Kuzmišky, dabar abejoju. O Panevėžys lieka kaip nuostabi pasaka, svajonė, bet čia patekti sunku.
Aš nieko nežinau, bet man kažkodėl ramu, ir kai padėjau ant stalo prašymą - lyg kažką sunkaus numečiau.
Dievo ranka globoja ir ne mums Jo planus žinoti.
1944 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis
Apie koncertą galiu pasakyti tiek, kad praėjo nepaprastai patriotiškoje nuotaikoje. Buvo akyse ašaros ir delnuose skausmas nuo entuziastingo plojimo, kai skambėjo lietuviškos dainos.
Jau po rugsėjo pirmos, bet mokslas dar neprasidėjo ir nežinia kada jis prasidės. Tai dar kokią savaitę teks pabūti Panevėžyje.
MŪŠIS VIRŠ MIESTO
1944 m. rugsėjo 13 d., trečiadienis
Kada vakar sutemos apgaubė kaimo tylumą, virš galvų pasipylė priešlėktuvinės šovinių skeveldros ir iš miesto pradėjo bėgti žmonės. Iš lėktuvų numestos šviesios lempos ryškiai švietė ir sudegino keletą klojimų. Ten, netoli stoties, matėsi, kad kažkas dega, bet bombų sprogimo nesigirdėjo. Mes stebėjom prožektorių ieškomus ir lydimus vokiečių lėktuvus ir mums atrodė, kad jie negalės numesti bombų ir miestas liks nepaliestas.
Kur susikryžiavo prožektorių šviesos, matėsi baltas šviesus paukštis - vokiečių lėktuvas. Į jį skriejo šviečiančios kulkos ir visas oras buvo pilnas šviesos ir trenksmo. Jei nežinotum, kad čia žmogus kovoja prieš žmogų, atrodytų, kad staiga patekai į kažkokią užburtą raganų karalystę.
Kada lėktuvai buvo išvaikyti ir žmonės rengėsi miegoti, dėkojome Dievui, kad mūsų miestas išliko nepaliestas. Bet didelis priešlėktuvinis pabūklų trenksmas, panika ir baimė neleido girdėti to, kas dėjosi mieste.
Jau iš ryto pradėjo sklisti šiurpios žinios, ir kada sesuo parėjo, jas patvirtino.
Iki šio laiko stoties rajonas buvo išlikęs kuo sveikiausias. O dabar. .. Kas ten dėjosi! Staiga ir netikėtai griuvo namai, išbyrėjo stiklai, krito bombos, laukus nuklojo skeveldros. Kiek užmuštų, kiek sužeistų!
Jo namas irgi labai nukentėjo, išbyrėjo stiklai.
1944 m. rugsėjo 14 d., ketvirtadienis
Mieste sutikau Jo šeimininkę. Jie viską vakar išgabenę į netoliese esantį vienuolyno požemį ir naktį praleidę slėptuvėje.
KEISTAS SAPNAS
Sapnavau vakar keistą sapną. Rodos, mes esam dar gimnazijoje ir rašome lietuvių kalbos rašomąjį darbą. Mokytojas Būtėnas duoda laisvą temą - parašyti kokią nori pasaką. Klasėje tyla ir susikaupimas. Visi užgulę sąsiuvinius įtemptai galvoja. Tik aš niekaip neatsimenu jokios pasakos. Veltui visas susikaupimas ir pastangos. Pamoka įpusėjo - o mano puslapis tuščias. Aš vis dar labiau jaudinuos. Jau vieni baigia parašyti rašinį, kiti nors kiek parašę, nors pavadinimą, o mano puslapy nė vienos raidės. Tuščias, visai tuščias. Jokia pasaka neapsigyvena mano puslapiuos. Staiga žaibu atlėkė atmintin pasaka “Laimės žiburys”. Užrašiau pavadinimą ir pabudau.
Pabudau ir galvoju, ką galėtų reikšti šis, taip giliai išgyventas sapnas?
Dieną nieko ypatingo neįvyko. Ir šen, ir ten ėjau, bet visur buvo pilka ir kasdieniška.
O vakare įvyko štai kas.
Buvo vėlu ir prieblandoje negalėjai iš toliau pažinti žmogaus. Ėjau melžti vėlai parvestų karvių. Gonkelyje sėdėjo nakvynėn atėję miestiečiai ir visur aplink buvo pilna žmonių.
Staiga pamačiau du nepažįstamus vyrus ir moterį. Nekreipiau dėmesio, nes dažnai pasitaiko: į kaimą iš visur ėjo nakvoti.
Netikėtai išgirdau moters balsą:
- Kur čia ta mokytoja?
- Gi va, karves ruošiuos melžti, - atsakiau nustebusi.
- Žiūrėsim, ar ji mus pažins? - spėliojo moteris.
Aš dar labiau nustembu, nes balsas man pasirodė jau girdėtas.
Pasimetusi paduodu ranką moteriai. Ir staiga vos nepašokau iš nustebimo:
- Ponia, ar tik nebūsit iš Morkūniškio?
- Taip.
Man rodos, kad pradėjo kiemas suktis ir žemė po kojomis linkti. Ir niekaip negaliu suprasti, kaip čia pat, kieme, yra Jo pamotė ir jos sūnus.
Ji pasakoja, kad sūnui reikia eit į kariuomenę, vieną naktį mieste nakvoję, bet dėl begalinio triukšmo ir baimės nebenorėję mieste pasilikti.
Kas galėjo betikėti, kad po trijų metų teks susitikti ir dar pas mus?
O gal tuokart ir buvo naujo kelio pradžia? Juk tai ji anuomet atsitiktinai kelyje pasivijo, pavežėjo mane, pasakė, kad pas juos Juozinės, bus daug svečių. Atvažiuos ir iš Panevėžio.
Tai ten ir pamačiau pirmą kartą Jį. (Rodos, toks menkas atsitiktinumas, o gal atsitiktinumų ir nebūna?)
O dabar čia sėdi Jo artimi žmonės ir kalba apie Jį. Ir nežinau, ar tai yra sapnas ar tikrovė. Rytą ji linksma, tik dūsauja dėl sūnaus. O aš vis dar apsvaigus nuo netikėtumo ir joks darbas nesiseka man. Kai jie išeina atsisveikinę, aš dar nesu pabudusi iš savo pasakos.
***
Ir tuomet, ir po daugelio metų galvoju, koks buvo ryšys tarp giliai išgyvento sapno ir netikėto jos atvykimo?
Sapnas - gal nuoroda, gal žvilgsnis į ateitį ir perspėjimas - tai nežinia, laukimas, o prisimintoji pasaka “Laimės žiburys”, gal tai sunkūs išmėginimai.
Ir ji - jei ne ji, ne tas pavežėjimas ir pakvietimas į Juozines, tai ir to dienoraščio, ir tų laiškų nebūtų.
KETVIRTIEJI DARBO METAI
AŠ DAR KARTĄ GRĮŽTU
1944 m. spalio 2 d., pirmadienis
Pernai tikrai nesitikėjau sugrįžti į Kuzmiškį, bet vėl čia esu. Šiemet ir nuotaika geresnė, ir šeimininkai malonūs. Kažkaip džiugu, kad po savaitės bus apskrities mokytojų konferencija. Taigi aš vėl Kuzmiškyje. Sėdim prie stalo su Stasiuku ir kalbamės. Taip liūdnai, kad net ašaros akyse. Gaila žmonių. Daug vyrų išeis į kariuomenę. O karo pabaigos nesimato.
Jau vakaras, vėlus vakaras, ir kažkaip baisiai liūdna.
JIS BUVO
1944 m. spalio 3 d., antradienis
Atvežė mano daiktus ir sesers laišką. Ką ji taip greit galėtų parašyt? Jau iš lyriškos įžangos supratau, apie ką bus rašoma.
Jis buvo atėjęs!
Atnešė puodynėlę, kurią buvom įdėję Juozeliui, jo broliui.
Kaip tik tuo laiku vakar kalbėjom su Stasiuku apie visus stojančius, o Jis juk šiandien stoja į komisiją.
Atleis Jį ar ne?
Bet aš viena mintimi gyvenu - Jis buvo atėjęs.
Koks keistas nujautimas - juk jau prieš mėnesį nujaučiau, kad Jo nepamatysiu prieš išvažiuodama. Taip ir buvo.
PABAIGTUVĖS
1944 m. spalio 5 d., ketvirtadienis
Skamba dainos, tik labai graudžios. Jaunimo nėra ir nuotaika nebe tokia kaip praėjusiais metais. Karas. Visur pilna girtų kareivių. Jie kartais net susipeša. Nebėra noro nei į kūlimo pabaigtuves eiti.
MOKYTOJŲ KONFERENCIJA
Štai ir po konferencijos. Paprastai, ko labiausiai lauki, tas dažniausiai praeina be didesnių įspūdžių. Šių dienų nuotaikos, politinė apžvalga, senų pažįstamų susitikimas, linkėjimai, karo metų nusiskundimai, nuovargis po ilgų ir nuobodžių paskaitų - tai ir viskas. Tiesa, buvo keletas įdomesnių klausimų, buvo įdomesnių kalbėtojų, kurių skausmas, virtęs humoru, visus kažkaip sujungė ir sušildė. Bendri pietūs, vakarienė sudarė kažkokį naują ir jaukų įspūdį.
Išėjom iš konferencijos su įsakymu - nukabinti klasėje kryžių ir nekalbėti maldos!
Taip praėjo pirmoji mano gyvenime visos apskrities mokytojų konferencija.
ŽINIOS IŠ FRONTO
Ties Šiauliais kariuomenė smarkiai pasistūmėjo pirmyn. Jau konferencijos metu su entuziazmu buvo pranešama apie naujų miestų užėmimą. Kariuomenė judėjo Šiaulių link. Ir mūsų kaime jau beveik nėra kareivių.
Ach, kad tik greičiau karas baigtųsi, kad ateitų ramus gyvenimas! O kad mūsų šalelei nusišypsotų laimė!
KOMANDIRUOTĖJE
1944 m. lapkričio 5 d., sekmadienis
Nežinia, kaip tai įvyko, gal pasiremdami rudenį paduotu prašymu, mane komandiravo dirbti į Švietimo skyrių.
Nepaprastai nustebau šią naujieną sužinojus. Man ji tokia netikėta buvo, kad nebežinojau nė ką sakyti. Tai inspektorius Janauskas, buvęs mano mokytojas, pakvietė mane.
Pasirodo, į mano vietą atsikelia kadaise buvęs mano vedėjas. Nepaprastai greitai prabėgo keletas dienų.
NAUJOJO MOKYTOJO ATVYKIMAS
Jis atvažiavo taip netikėtai, kad net vaikus išgąsdino. Žiūriu pro sargienės langą ir matau bėgančius vaikus. Kas su knygom, kas su paltais, kas laukais, kas keliu. Netikiu savo akimis, bet išsigandę jie kalba apie kažkokį atvažiavusį daktarą, kuris norįs iš jų kraują imti.
Ir kur jiems tokia keista mintis atėjo į galvą? Tiesa, anksčiau buvo tokių gandų. Atgal sušaukti jie stovi lyg netekę žado ir negali susiorientuoti, kas čia tikrumoj yra, kad atvykęs žmogus yra ne daktaras, bet su jais dirbs vietoje buvusios mokytojos.
Atsisveikinimas su vaikais jau yra blankesnis, kelintą kartą kartojamas. O mane pagavusi neša kažkokia keista džiaugsmo srovė ir norisi juoktis. Jaučiuos lyg tas pribrendęs obuolys, turįs nukristi nuo šakos.
Taip nuspręsta. Likimas pats pastūmėjo mane, kur reikia. ATSISVEIKINIMAS
Žvelgiu paskutinį kartą į mišką, kur tiek uogauta, žvelgiu į tą viešą kelią, į geležinkelį, žvelgiu pro tuos langus, kur tiek valandų prarymota - o viskas atrodo tik sapnas.
Ir tas atsisveikinimas su kaimynais ir kaimynėmis nesukelia tiek jausmo, kaip atrodė.
Bet čia yra klasė. Ta aptrupėjusi, amžinai perpuvusi klasė. Čia ruošėm vakarus, naktimis repetavom, čia džiaugėmės ir juokėmės, čia griežė muzika ir per minėjimus ji skendėjo žaliuos vainikuos. Čia buvo įdėta viskas, ką turėjau ir galėjau. Čia sėdėjo tie išdykėliai - ir pravirkdę, ir prajuokinę mane. Ir dabar štai būrys jų išbėga. Dieve, jų akyse ašaros, jų akyse spindi paskutinis atsisveikinimas. Susimetę į būrį, lyg išgąsdintos avys, jie netriukšmauja. Net žodžių neturi. Ir atsakinėjimas toks baukštus. Štai išsiskiria vienas jų. Tai ketvirtojo skyriaus neklusnus berniukas. Jis neša kažką. Duoda man. Jo akyse ašaros. Ir mano burną kažkas užspaudžia. Negaliu kalbėti.
Ilgas rankų mojavimas ir - sudie. Ateina naujas mokytojas.
- Vaikai, iš tikrųjų man jūsų labai gaila...
GYVENIMAS PANEVĖŽYJE DARBAS PRASIDĖJO
1944 m. gruodžio 22 d., penktadienis
Čia yra tas išsvajotasis Panevėžys. Jo dienos nepaprastai trumpos.
1944 m. gruodžio 22 d., penktadienis
Čia yra tas išsvajotasis Panevėžys. Jo dienos nepaprastai trumpos. Galbūt todėl, kad naujo darbo pradžia ir viskas įdomu. Nesvarbu ką dirbti, bet svarbu, kad mieste, kad nebereikės naktimis traukiniais trankytis.
GIMIMO DIENA
Kokią dovaną man Likimas atneš mano gimimo dieną?
Ji saulėta, šalta ir prieškalėdinė.
Eidama į turgų, susitinku Renę, savo bendraklasę ir jo bendradarbę. Išgirstu, kad Jis kadaise klausęs mano vardo.
Jis klausė mano vardo?!!
Tas nepasiekiamas Pasakų Karalaitis, tas rimtas, vienišas žmogus. Jis klausė mano vardo.
VAKARINĖ GIESMĖ
1945 m. sausio 8 d., pirmadienis
Sunku susivokti naujam laiko bėgime. Čia rytas. Čia vakaras. Čia dienos, savaitės. Tamsu, kai išeinu iš namų, tamsu, kai grįžtu. Darbo diena bematant prabėga.
Varpų giesmė sukviečia žmones maldai. Suklaupusi minia su ašarom maldauja taikos. Ir suskamba gražiausioji giesmė “Tavo apgynimo šaukiamės”...
Čia matau Tave, tokį šventą.
Nuo altoriaus žvelgia švelnios Marijos akys, laimindamos Tave, mane ir visą pasaulį.
1945 m. sausio 29 d., pirmadienis
Kokios gražios gyvenimo pasakos!
Tu eini su manim kaip pasakos Karalius. Mano pasaka užvaldė žemę ir iš dangaus atsinešė visą grožį.
* * *
Atėjo Regina. Ji atnešė gražiausių žiedų į mano puokštę - tai mažutėlės smulkmenos iš Tavo gyvenimo. Kas jai - ji turi kitą savo pasaką.
PRIEŠ SVAJOTĄJĮ MIESTĄ
1945 m. vasario 5 d., pirmadienis
Atsigrįžtu atgal - tai čia tas išsvajotasis miestas, į kurį taip veržiaus. .. Su visomis šviesomis, teatru, kinais, muzika, su mieląja bažnytėle, su tūkstančiais žmonių.
.. .Čia yra tas išsvajotasis miestas...
Stoviu aš... o nuostabiai gražaus vakaro prieblanda ištikimai uždengia ašaras nuo žmonių akių.
Stoviu aš prieš svajotąjį miestą ir nežinau, ir kur atklydo pilkas liūdesys.
NETIKĖTA ŽINIA
Vieną dieną sužinojome, kad Švietimo skyrius, kuriame mes dirbame, kelsis į naujas patalpas. Visi sukluso: labai įdomu. Kelsimės į apskrities rūmus.
Po kiek laiko nutarėme eiti juos apžiūrėti.
NAUJŲ RŪMŲ APŽIŪRĖJIMAS
Ištrauka iš sienlaikraščiui skirto rašinio
Tą vakarą buvo puikus oras, o gal tik mūsų nuotaika puiki, bet prieš akis stovėjo tikrai puikūs rūmai. Mūsų kolektyvas, nei taip didelis, nei taip mažas būrys žmonių...
Širdis ėmė blaškytis krūtinėje, rodos, ims ir iššoks, ir nubėgs pirma mūsų ten, kur teks sutikti žibutėm apsikaišiusį pavasarį.
Kažkas net kepurę nusiimti mėgino. Visi stengėmės įminti vieną mįslę - kuriame kambaryje teks dirbti, ir svarbiausia, ar bus matomas Nevėžis.
Išvada visų buvo viena - puikūs rūmai.
NEŽINOMI VIEŠPATIES KELIAI
Tai štai, Likime, kur Tu mane atvedei - į pačią Pasakų Pilį, kurioje dirba Jis. Vedei vedei, lyg už rankos paėmęs, per netikėtumus ir atsitiktinumus, per sapnus ir simbolius - ir aš jau čia. Ne tiktai čia, bet ir vienu koridoriumi mes vaikščiosime. Ir nebereikės sapnuoti Balto žirgo, kad pamatyčiau Tave - Tu taip netoli.
Ar išaugs mano pasaka iki dangaus mėlynės, ar skaudžiai suduš? O aš tokia baikšti, kaip pabaidyta paukštė.
NAUJUOSE RŪMUOSE
Mes jau naujuose rūmuose. Viskas čia taip, kaip svajojome - erdvūs kambariai, pro mūsų langus matosi Nevėžis.
Smagu dirbti. Daug žmonių, daug bendradarbių.
Žmonės geranoriškis, malonūs. Aplinkui viskas nauja.
Pavasaris labai greitai bėga.
Taip ir nepamatėme, kaip atėjo vasara.
PO ATOSTOGŲ
Ruduo. Jau po ilgųjų pedagoginių atostogų. Sėdžiu prie to paties stalo, žvelgiu pro tą patį langą.
Vasarą buvau gavusi kvietimą į miesto mokyklą, apie kurią anksčiau tik svajoti galėjau, tik sapne sapnuoti, bet pasilikau skyriuje.
Juk prie šios Pasakų Pilies mane kažkas stipriai riša, taip stipriai, kad nepajėgčiau tų ryšių nei nutraukti, nei išsivaduoti iš jų. Jei Likimas čia atvedė mane - turiu likti čia.
MARIJOS ŠVENTĖ
1945 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis
Dienos labai panašios į anas, kurios buvo lygiai prieš metus. Tik mes truputį daugiau pažįstami, tik prirašiau daug puslapių apie Jį. Ta pati bažnyčia ir tas pats žmonių susigrūdimas.
Einame iš bažnyčios su Jo broliu. Grįžteliu atgal - ogi Jis. Sveikinamės. Jis šypsosi - lyg pavasario dienos saulė.
Paskui baru save, kodėl neišdrįsau pakviesti obuoliauti.
* * *
Kalbamės valgykloje apie obuolius ir pakviečiu obuoliauti.
- Mes jau seniai su broliu tarėmės eiti, tik vis nesusiruošiam, tai vienas, tai kitas išvažiuojam.
NETIKĖTA VIEŠNIA
1945 m. rugsėjo 14 d., penktadienis
Tokį pat rudenį, vėlyvą vakarą pernai atėjo ji ir nustebino mane iki visiškos nuovokos netekimo. Tas jos atvykimas tada buvo toks netikėtas, kad nebeturėjau žodžių. Bet karas ne tik griauna miestus, bet ir atveda žmones, kurių niekas kitas neatvėstų.
Ji atėjo dabar viena, be sūnaus, ji atėjo ieškoti jo.
Pripratau prie visokių netikėtumų ir visai ramiai pasakiau, kad jo čia nebuvo. Ji tiek susirūpinusi sūnaus likimu, kad naktį grįžta atgal į miestą, jokiais žodžiais neprikalbėta nakvoti.
Gal ne visus dokumentus sūnus turėjo, gal šiaip kas atsitiko, bet vietoje Vilniaus jis pateko į daboklę.
ŠVENTĖ
1945 m. rugsėjo 16 d., sekmadienis
Matau Jo brolį Juozą bažnyčioje ir noriu paklausti apie aną Juozą, pamotės sūnų, ar jau paleido. Sveikindamasi pamatau ir Jį. Aš niekad Jo tokio linksmo ir tokio gero nebuvau mačiusi. Priekaištauju Juozui, kodėl buvęs kaimynas niekada manęs neaplanko.
Sustoju iš nustebimo, nes išgirstu, jog po trijų valandų bus pas mane.
1945 m. rugsėjo 19 d., trečiadienis
Dėl miškinių naikinimo nieko neįleidžia ir neišleidžia iš miesto. Visus siunčia į daboklę. Taip porą dienų turėsiu sėdėti namie.
1945 m. rugsėjo 20 d., ketvirtadienis
Jis grąžina man portfelį nuo obuolių. Akys juokiasi. Man atrodo, kad jis laukia manęs. Bet, likimo pasityčiojime, kaip niekad šiandien esu pasižadėjusi Kilnienei padėti parnešti bulves, ir mes nueiname abi.
1945 m. spalio 28 d., sekmadienis
Gyvenimas tikrai nepavydėtinas. Apvogtas morkų kaupas, išneštos bulvės. Seneliukai tėvai vos gyvi. Negana to, kad pusę lauko nurovė, - iš namų vagia.
Ir kas būtų įvykę šiąnakt, jei ne tėvuko nujautimas? O kaip tada gyventi?
Laikrodis muša dvi valandas, nujautimas pakelia tėvuką iš lovos. Jis tyliai, kad nieko nepažadinų, išlenda pro langą. Neįprastas triukšmas tvarte - jis tylutėliai slenka pirmyn. Išgirstam tik užkimusį riksmą. Aš sustingstu lovoj, nes nežinau nelaimės vardo, sesuo ir motina išbėga basos. Du svetimi vyrai smegte prasmego, ir, jeigu dar valanda, - gal tik tvarto sienas būtume radę. Ir taip jau šiemet krito du bekonai. Ir taip jau gyvenam be mėsos. Kiti dar blogiau gyvena.
TOKS JAU GYVENIMAS
Algos gaunu tik 25 červoncus per mėnesį, o iš visų pusių tiesia rankas. Žinok žmogus, kaip tuos červoncus padauginti, kad visiems užtektų.
Nusipirkt ką - nė nesvajok. Jeigu valdiškos kainos yra pasakiškos, tai turguj tik pažiūrėti galima. Veltiniai, kuriuos gauna mokytojai - 35 červoncai. Tai valdiška kaina.
Tiesa, šiandien gavau batus. Tai didelis džiaugsmas, 16 červoncų. Ne visi apie tai gali ir svajoti. Bet žinok dabar, žmogus, kaip juos ištampyti, nes į tokius, kokie yra dabar yra, tik pusė kojos tepareina...
Pasilikti namie ir dirbti, dirbti. Bet kas iš to? Negi pati išarsi, nupjausi ir apsaugosi nuo vagių viską, o paskui ir prievolėms viso to neužtektų. Dabar, kai sodyboje nėra darbingų, - ką pasikasi, pasilesi, nors prievolių nereikia vykdyti.
Tokia sunki galva ir vakaras jau vėlus.
VISŲ ŠVENTŲJŲ ŠVENTĖ
1945 m. lapkričio 1 d., ketvirtadienis
Šį vakarą matau Tave klūpantį vakaro maldoje. Maldoje už mirusius. Už savo motiną meldies, už mirusią.
“Duokite man gerų motinų ir aš jums parodysiu kitą pasaulį”, -kažkas pasakė.
Sūnus toks rimtas, pamaldus. O, motina, amžinai džiaukis Viešpaties ramybėje.
VĖLINĖS
1945 m. lapkričio 2 d., penktadienis
Ką išsinešiau iš kapinių šį šventą Vėlinių vakarą?
Žvakių šviesa, išpuošti kapai ir Jo malda.
Jo malda prie buvusio mokytojo kapo.
Kažin, jei taip be pertraukos matyčiau Jo maldą, gal savyje nebejausčiau nė vienos žemės dulkės, gal kaip dvasia į erdvę kilčiau.
1945 m. lapkričio 4 d., sekmadienis
Rytojus dar nežinomas.
Sekmadienis po visų Šventųjų. Vėl, lyg pernai, einame abu. Tik šįkart aš labai drąsi ir šneku be pertraukos, kalbu apie tolimą tolimą šalį.
Tu eini tylus ir susirūpinęs.
Atsisveikinusi aš džiugesio pilna skubu namo ir nežinau, ir nejaučiu, koks skausmo vandenynas jau šniokščia netoli ir kokios juodos bangos kėsinasi į mano Pasakų pasaulį. Bet aš dar nieko nežinau, dar man visai nežinomas rytojus.
NAKTIS, KURI TĘSĖSI DEVYNERIUS METUS
AREŠTAS
1945 m. lapkričio 5 d,, pirmadienis
Atėjusi Jonė sėda rašyti mašinėle ir staiga sako:
- Verut, mūsų Jono nebėra, suimtas...
Sekundei kraujas gyslose sustojo, sustingo sąnariai ir kaip aidas, kaip žemėn užkastasis perklausiau:
- Ko nebėra?
Batams valyti šepetys vis krito ir krito iš rankų...
Paskui visuos rūmuos buvo per maža vietos. Bėgiojau laiptais žemyn ir aukštyn, ir bijojau ką nors sutikti. Jonė žiūrėjo į mane lyg į pakvaišusią, o aš atsakinėjau įjos klausimus, kurių nė vieno negirdėjau.
Paskui pasišaukiau ją ir ji sužinojo mano pasaką...
Jone, jei aš Tavęs tą kartą nebūčiau turėjusi...
* * *
į Kaip baisūs neprieteliai mane apsupo mintys. Aš bėgau gatve, Ne, aš slenku nematydama, negirdėdama ir nejausdama einančiųžmonių.
Tik atbudimo sekundėmis stebiuos: nejaugi neužkliudžiau ne vieno praeinančio žmogaus?
Kaip baisūs neprieteliai gniaužiasi mano kumščiai ir jais duodu per smilkinius - gal užmuš nors vieną baisią mintį...
Jo nebėr.
Skambės vakarinių varpų giesmė, o Jis nebegalės ateiti pasimelsti.
Viešpatie!
Kai prieš kiek laiko sapnavau gavus dovaną sukrešėjusio kraujo spalvos gėles - žuvo Jo vedėjas. Šią naktį pati ruošiau dovaną į Vilnių - neva siuntinį, neva vainiką, panašios spalvos kaspinais išpuoštą.
1945 m. lapkričio 6 d., antradienis
Viešpatie, kokia aš egoistė - melsdavaus ir už savo laimę.
1945 m. lapkričio 7 d., trečiadienis
Kokia malda gali būti gražesnė už Kryžiaus Kelių maldą? Ką reiškia rytmečio tamsa, lietus ir darganos, jeigu širdy malda?
1945 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis
Mes tik keleiviai, tik dulkės pakely. Mūsų ilgesys - anžinoji Tėvynė, čia - viskas laikina. Mes tik keliaujame. Mes pykstamės ir baramės, o tereikia tik Dievo piršto - ir viskas nustoja reikšmės.
Mes tik keleiviai, tik dulkės pakely, o mūsų valia, norai ir svajonės - tokie juokingi, tokie juokingi skausmo šviesoje.
1945 m. lapkričio 10 d., šeštadienis
Pirmą kartą apsigyvenau mieste. Gyvensiu, kai bus neišbrendamai šlapia, kai darganos ar lietus pliaups, kai labai šals.
1945 m. lapkričio 11 d., sekmadienis
Argi negalima dangaus ir žemės galybių pajudinti?
1945 m. lapkričio 13 d., antradienis
Kelias, langas ... Tuo keliu tiek daug žmonių eina.
Deja...
KANČIOS PRASMĖ
Ateina kančia, kad mus patobulintų. Ateina ji, kad nušveistų rūdis, kad sužvilgėtų mūs siela naujais žiburiais, kad užmirštume kasdienius (ir tokius kartais mažus) rūpesčius...
Ar ir Jam ji reikalinga? Galbūt. Gal dar labiau.
KŪČIOS
1945 m. gruodžio 23 d., sekmadienis
Gal kur ir truks duonos ant Kūčių stalo, bet ašarų - baltojo skaidraus vyno - niekur netruks. Jis lygiai putos ir liesis per kraštus ant beturčio ir ant turtuolio stalo.
Taip, ašarų vyno niekur netruks ir nereikės stebuklo jam padauginti.
KALĖDOS
1945 m. gruodžio 24 d., pirmadienis
Koks vargšas Tu, Viešpatie, išvytas iš namų. Nei pasiklot, nei užsiklot neturi. Ne pūkų patalėlį Tau Motina paklojo.
O gimei pasaulio gelbėti, taip pat ir tų, kurie Tave iš namų išvarė.
1945 m. gruodžio 29 d., šeštadienis
Vėl slenku tom pačiom gatvėm iš Apkoopsąjungos, lyg šimtą metų ant pečių užsidėjus. Šis rajonas... čia kiekvienas namas žadina prisiminimus... Kiekvienas namas. Kelerių metų prisiminimai renkasi ir pradeda suktinį šokt. Jie šypsosi ir verčia mane šypsotis. Kokie reti, kokie reti tie spindulėliai ir kokie brangūs.
Jie renkasi ir šypsosi man, o aš slenku lyg šimtą metų užsidėjus, lyg aną baisųjį pirmadienį.
Jau beveik du mėnesiai. Viešpatie, beveik du mėnesiai!
VIZITAS PAS KARALIŲ
1946 m. sausio 6 d., sekmadienis
Pas Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį.
Ne apie karalaitį pasaka, kuris atjojo miegančios karalaitės prikelti, ir ne apie tą, dėl kurio žvilgsnio sustingsta kraujas gyslose.
Tai apie tą, pas kurį atėjo piemenaitė pasiguosti, kad jos brolis avinėliu virto...
MOKYTOJŲ KONFERENCIJA
Sapnavau. Jį. Buvo pas mus, o aš nešiau Jam tokių didelių didelių obuolių.
Nuostabu - aš noriu net dainuot. Nejaugi dar ne visas džiaugsmas manyje numiręs?
Einu į konferenciją, tik ne taip, kaip anais metais, ne iš užkampio, kada trokšte troškau nors bendradarbę susitikti iš tokio tolimo tolimo užkampio, ir ne į tokią, dėl kurios tris savaites gailėjaus, kad nežinojau apie jos vykimą. Ne. Dabar dažnai pas mus daug žmonių. Šiek tiek įpratau. Konferencija - tai susirinks keliolika kartų daugiau mokytojų, reiks juos registruoti, klausytis įvairių paskaitų, valgyti skanesnius ir sotesnius pietus.
Ramiai sutinkame atvykstančius mokytojus. Vedėjas susirūpinęs sako:
- Skubėkit, yra atvažiavęs draugas Paleckis ir draugas Bimba (Amerikos lietuvių veikėjas).
Iš nuostabos vos neišsižiojome.
Matau juos sėdinčius kaip išganymą. Man rodos, kad nuo jų padvelks kažkas, gal stebuklas, kas padarys negalima galimu, nemigo naktis pavers ramybe.
Jie kalba daug ir gražiai. Aš sėdžiu pirmame suole. O kažkas nežinomas srovena gyslomis ir taip tvirtai tikiu, kad teks su kuriuo iš jų kalbėti. Nežinau nei kur, nei kada, nei kaip.
Bet teks kalbėti!
Mažai gyvenime tokių dienų ir tokio tikėjimo.
Jau naktis, vėlu, o aš dar šio tikėjimo nepametu.
Programa baigiasi. Rytoj jaujų nebebus. Jaučiu minutes, kiekvieną minutę jaučiu.
Paskutiniai akimirksniai.
Atsisveikinimas.
Širdies dūžiai krūtinėje.
Vedėjas praneša:
- Draugas Paleckis suteiks audienciją. Kas nori - prašau.
Manyje muša. Kala, daužosi, tvaksi. Turiu sugniaužti kumščius ir save prikalti prie kėdės, kad neiškrisčiau į erdvę.
Stebuklas.
Dar turiu pora valandų čia sėdėti ir žiūrėti filmą.
Ne, tai ne pora valandų, o metai. Pats vidurnaktis. Ar bus eilės, ar aš tik viena? Ar priims naktį? Ne pora valandų, o metai...
Greitai dvylika. Draudžiamas laikas vaikščioti.
Pagaliau!
Paspaudžiu durų rankeną. Trečiam aukšte jau yra laukiančių. Nedaug. Vienuolika.
Ar išklausys visus, juk taip negailestingai bėga laikas. Eilė artėja. Ne karaliaus, tik jo sprendimo bijau.
Pagaliau! Pažada. Liepia parašyti, priminti.
Toks gražus vidurnaktis. Ramu. Nei balos, nei kalnelio nematyti. Tamsu. Tokia naktis, kada nuvelkami palatai. Bet ar aš galėčiau, ko bijoti grįždama iš karaliaus?
Nuo šios dienos mano gyvenimas vėl atgavo tikslą ir prasmę.
Tą naktį miegas buvo užmiršęs mane.
1946 m. sausio 7 d., pirmadienis
Na ir sekasi - greitai ir laiškas galės pasiekti karalių. Yra kas nuveš.
Bėgu gatve. Norėčiau akis paslėpti nuo žmonių, nes jos per daug šviečia. Kažin, jei šiandien reikėtų šimtus kilometrų nueiti, turbūt ir tada būčiau lengvesnė už paukštį.
* * *
Bėga dienos, pilnos laukimo ir begalinės vilties. Ir negaliu užmiršti Juozo akių, kokiomis jis žiūri į mane, rodos laukia, kad štai vieną dieną pasakysiu - tavo brolis laisvas.
SKAITAU LAIKRAŠTĮ
1946 m. sausio 30 d., trečiadienis
Dreba rankos, dreba kojos ir valgant iškrenta šakutė.
Ir tą tu, Jone, atnešei man! Nejaugi tu neši tik juodą skausmą?
Koks neteisingas šmeižtas!
Ach, tik pora valandų pavėluota, būčiau lengvai galėjusi išsiaiškinti. Juk pats karalius buvo čia. Su juo vėl kalbėjau.
Bet ar nebus čia koks nesusipratimas, ar šiaip kas supainiota. Gal bandyti važiuoti pas prezidentą. Bet sudėtinga prieš rinkimus. Gal po jų.
Taigi, “Panevėžio tiesos” 3 puslapyje straipsnis “Jie dirbo tam, kad ardyti”.
Išvardinti šeši asmenys. Penki iš išvardintųjų pažymėti naująja “gimtąja” nuodėme - gimę buožių šeimoje (buožė - tai gabesnis, darbštesnis, šiek tiek turtingesnis ūkininkas). Penki iš jų iki suėmimo dirbo Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto rūmuose.
Kaip keista - Bernatonio pavardė iškreipta - Bernotėnas, netiesa parašyta apie brolį. Kodėl?
Po straipsniu niekas nepasirašo.
PAS PROKURORĄ
1946 m. vasario 13 d., trečiadienis
Laukti galiu kelias dienas. Tam kantrybės pakaks. Bet čia laukimas beviltiškas. Atėjau beveik pirmoji, išeinu paskutinė.
Klūpant po Nukryžiuotojo kojomis, man kilo mintis, argi nebūtų galima pasiekti paties aukščiausiojo? Argi ir Maskvoje malonės nebūtų galima surasti?
1946 m. vasario 14 d., ketvirtadienis
Vos gimusi mintis po trijų dienų tapo tikrove - nuvežtas į Maskvą.
Viešpatie, parodyk manąjį kelią, sustiprink mano valią ir būki su manimi. Leisk, Viešpatie, būti mažu įrankiu Tavo didžiajame stebukle.
Atsirado nauja viltis, o čia ir karalius netrukus atvažiuos, gal paaiškės klaida. Tikriausiai čia klaida.
BEŽODIS SUDIE
1946 m. vasario 18 d., pirmadienis
Nešuos viltį iš karaliaus ir skubu gatve. Pamatysiu besišypsančius jo brolius, viltim šviečiančias akis. Argi ne džiaugsmą aš turiu neštis širdy?
Bet ko šypsena sudreba ant mano lūpų ir aš krūpteliu?
Pamatau ateinančią Jonę. (Ji kaskart man baisesnes žinias neša). Ką slepia jos akys? Pradedu drebėti nežinodama ko, o ji apsisuka ir be žodžių mane pasičiumpa.
Tame name, į kurį šiandien norėjau atnešti saulės spindulėlį, niekas nedrįsta garsiai šnekėti, lyg kažkas būtų miręs.
Sudėtas ryšulys ir visi pasiruošę. Tam kambary esu pirmą kartą ir pirmą kartą matau Jo fotografiją. Šypsena lyg gyva. Ilgai stoviu.
Kartais leisdavo įteikti laišką. Rašau. Jame žodžiai iš skausmo virtę kiečiausiu deimantu ir mintys, rodos, amžių nebus palaužiamos. Tiek vilties!
Panašių atvejų jau buvo, bet grįždavom iš stoties su nesulaikomu džiaugsmu - buvo panaši pavardė ar šiaip klaida.
Stotis, vagonai ir mes trys. Daugiau žmonių nėra. Laiškų paduot neleidžia.
Vartau Jo raštelį...
Nėra nei rankų grąžymo, nei ašarų. Ir jei kas pjautų, nebūtų nė lašo kraujo. Tik raštelis virpa rankose. Dar be teismo.
Skaitom visos ir negalime tikėti, kad štai jau Jis išvažiuoja, kad daugiau jo čia nebus ir nežinia kada sugrįš...
Ach, jeigu kas įleistų į vagoną dar vieną kartą pamatyti Jį! Dar vieną kartą, kad galėčiau Jį gyvą, ne iš fotografijos matyti. Bet dar tokio atsitikimo niekas negirdėjo. Išdrįstame paprašyti dar vieno raštelio.
Mums liepia eiti šalin. Lyg elgetos, nuvytos nuo puotos stalo, į kurį tiesėme rankas, pasukame į kitą vagono pusę.
Tempiu rogutes su maistu, bet vargiai panešu savo galvą, o kai pakeliu ją - sustingstu vietoje.
Priekyje stovi Jis, gyvas, ne iš paveikslo, ne nuo sienos žvelgia popierinės akys, bet gyvos, tos pačios garbanos, virš kurių, rodos, aureolę matydavau, kada Jis melsdavosi.
Tas pats veidas, tik aprištas, gal sužeistas.
Jis taip arti. Kalba, klausia mūsų, bet mes - mes tik trys statulos, tik šalto akmens statulos. Mes stovime be žodžių ir negalime atsakyti. Pagaliau prakalba seniausioji.
Rodos, atiduotum pusę gyvenimo, kad galėtum nors vieną žodį ištarti, išlydint į didelę kelionę.
Pagaliau sutraukiau kančios pančius ir klaikiau nei bekraštėje dykumoje suskambo mano žodžiai:
- Vilties! Nenusimink!
Buvo panašu į begriūvančio suirusio namo garsą.
Langas užsitrenkė, o mes stovim ir stovim, ir stovim. Sugrįžtame tuščiom rogutėm ir tuščiom širdim.
Ką dabar daryti??? Jis išvežamas kol kas į Vilnių.
Aš turiu važiuoti, turiu važiuoti į sostinę, į Vilnių.
Aš turiu važiuoti!
NE PLUTGALIUS VEŽU...
1946 m. vasario 20 d., trečiadienis
Važiuoju ir ne plutgalius vežu. Didelį džūvėsių maišą, ant kurio Jo brolis Juozas užsodino mane ir išleido į kelionę.
Ne, ne tik plutgalius vežu - vežu ir didelį norą padėti.
TIES SUDUŽUSIA VILTIM
1946 m. vasario 23 d., šeštadienis
Vilnius. Vaikštau jo gatvėmis ir nematau žmonių. Mano didysis noras padėti subiro, sudužo, sulinko ir pasislėpė nežinia kur.
Trys dienos prie karaliaus durų - veltui. Jis viską padaręs ir daugiau nieko negalįs.
Skubu pro elgetas, ištiesusius maldaujančias rankas, ir atiduodu paskutinius skolintus pinigus.
Aušros Vartų Marijos liūdnos akys, o elgetų - ištiestos rankos. Kodėl, o Vilniau, pirmą kartą mane iki skausmo sužavėjęs savo romantika, kodėl dabar suskaldei mano didįjį norą, kurio juk kartais klauso upės, ežerai?
O buvo jis didesnis už visą pasaulį, už upes ir ežerus.
Kodėl, o Vilniau?..
1946 m. vasario 24 d., sekmadienis
Keliauju atgal. Vežuosi dirbtines nuostabias gėles, kaip vienintelį džiaugsmą.Bet ir jos suglamžytos, sulankstytos...
Ši kelionė, apie kurią buvau girdėjusi tik pasakojant, tai kelionė, kurioje alpstama, žmonės keliami per galvas ir nežinoma, kur savos rankos, kur svetimos, kur sniego žiupsnys yra brangus kaip gyvybė, kur iš rankų ištraukiami ir supjaustomi lagaminai, kur upeliais teka prakaitas, o virš galvų esantiems, kurie važiuoja ant stogo, šąla kojos.
Ačiū Dievui, nesusirgau nei daugiau, nei mažiau, nors beveik sirgdama išvažiavau, buvau gerokai peršalus.
Ne visada ir sirgti galima.
SUDUŽUSI AŠARA
Nežinau, ar verkti, ar juoktis.
Įsivaizduokite, ne iš žemės iškastą brangenybę, o veltinius nešu. Nešu jam. Ar veltiniai jį pasieks?
Kažin, jeigu kiekvienas vilnos gabalėlis pavirstų žmogaus širdies dalim, ar ir tada jau nieko nebūtų galima atšaukti?
Štai Jo brolis.
- Gavote? Puikūs! Taip greitai!
Einu. Gatvė. Žmonės... O aš tik tiek, tik tiek nešu.
Akys blizga kaip to karalaičio, kuris nešė deimantus iš užburto lobio. Ir štai matau - mano nešulys perlais sužibo. Bet tai ne užburtojo lobio deimantai - tik sudužusi ašara.
LAIŠKAS IŠ KARALIAUS RŪMŲ
1946 m. kovo 4 d., pirmadienis
Nors nieko naujo nepranešantis raštas, bet vis tiek iš karaliaus rūmų. Lyg vaikas, nusitvėręs sudužusio indo margą šukę, šypsausi ir niekam jo už nieką nenorėčiau atiduoti.
LAIŠKAS IŠ MASKVOS
1946 m. kovo 22 d., penktadienis
Kaip karštligės pagauta atplėšiu voką. Žiūriu į antspaudus, mažai
suprantamus žodžius - ir nieko nematau.
O vis dėlto gavau - tiek keliavusį, tiek beprotiškos vilties savyje slepiantį, virpinantį rankas ir painiojantį mintis - gavau pirmąjį raštą iš taip toli - iš Maskvos.
***
Bet kažin ar iš viso verta ko tikėtis iš ano prašymo? Gal tik šis popierėlis, sudrebinęs, suvirpinęs širdies gelmes nusvies ir vėl mane beprasmėn žinion, nusvies kaip viesulas palūžusią po nepasiektų siekimų.
O Motina sopulinga,
Leisk padėti Tau liūdėti
Tavo mylimo Sūnaus...
Kokie graudūs verksmai apjuosė žemę. Tu, Viešpatie, nukankintas, nuplaktas ir prikaltas prie kryžiaus žiūri į mus ir matai, kaip ritasi ašaros ir dūžta ant krūtinės. Koks ilgas Golgotos kelias, kokia didelė kančia.
1946 m. kovo 24 d., sekmadienis
Matau praeinančius pro šalį žmones ir retkarčiais girdžiu jų juoką. Žinau, kad yra namai, darbas ir varpų giesmė.
O dienos, pilkesnės viena už kitą lyg rudens viesulas, nuskrenda tolyn. Įspūdžių tokia pilna galva, kad kinas, teatras ir knygos - visiškai menki daiktai. Skaitant iš visko juokas ima. Tai kam skaityti ir kam kur nors eiti?
PAVASARIS
Žmogus eina pačiam pavasarį panarinęs galvą... eina ir nei putojančių upelių, nei vyturio giesmės - nieko negirdėti.
* * *
Praėjo... pro šalį laiškanešys, ir aš visa drebu. Pavirtau klausa ir laukiu, kada šeimininkė pašauks mane.
Šaukia! Pasirašau. Ir antras. Neturiu jėgų atplėšti. Iš karto du! Ką jie slepia: gyvenimą, mirtį ar nieką? Ką slepia?
Ach, Viešpatie! Tai atkeliavo manasis prašymas atgal... Atgal iš taip toli... Skaitau mažai suprantamos kalbos žodžius, bet viskas ir taip aišku. Vilties nėra.
VĖL LAIŠKAS
Šis laiškas jau iš mūsų valdovo. Pasirodo, ana “Panevėžio tiesos” žinutė nieko bendra neturinti su suimtuoju.
Tai štai kaip. Laikraštyje galima ką nori ir kaip nori šmeižti...
Vadinasi taip: buvo žmogus, kartu dirbom, vienu koridoriumi vaikščiojom, o kai jį suėmė - skilo pusiau - ir viena jo dalis nieko bendro neturi su suimtuoju-šmeižiamuoju. Galima iškraipyti pavardę, pridėti nesamas brolio nuodėmes ir daryt su žmogumi ką nori.
O Viešpatie.
Laikraštyje tik šmeižtas, o kas bus Juo?
GEGUŽĖS VAKARAS
1946 m. gegužės 9 d., ketvirtadienis
Pilnutėlė bažnyčia vakarais bei rytais. O ateik, gerasis Dieve, į žmonių širdis.
Esi Meilė - uždeki mus, esi Tiesa, - nuženki pas mus, esi Šviesa - apšviesk!
Viešpatie, nepalik mūsų vienų, Viešpatie!
* * *
Nejaugi viskas veltui?
Buvo amnestijos - negrįžo.
Praėjo šventės, žygiavom pro tribūnas - veltui.
Viskas veltui...
(Pastaba parašyta po kelerių metų)
Daug vėliau sužinojau, kad pastangos nebuvo veltui. Kai kas buvo gal net lemiama. Kol paštas nešiojo tuos popierėlius, kol didieji į juos buvo ar nebuvo nors akį užmetę - praėjo kažkiek laiko. O tai buvo Jo naudai - nebuvo išgabentas į patį niūriausią Sibirą. Jam teko susitikti net su pačiu Paleckiu.
Į EGZAMINUS
1946 m. gegužės 20 d., pirmadienis
Išvažiuoju į egzaminus. Jie truks dešimt dienų.
Išvažiuoti ir užmiršti viską - popiergalius, kažkada svajotąjį miestą ir sudaužytos pasakos pilį.
Skyrius lieka tuščias - beveik visi išvažiuojam egzaminų atstovais. Tik vargšai Vytukas su Poviliuku pasiliks popierių tvarkyti ir skaitliukais taukšinti.
1946 m. gegužės 25 d., pirmadienis
Jau baigiasi gegužė! Prieš akis žvilgančios egzaminuojamų vaikų akutės. Ir tik dabar pamačiau, kad jau gegužės pabaiga.
Net keista. Nežinau kaip bijojau sodų žydėjimo. Atrodė, kiekvienas žiedas su skausmu žiūrės į mane. Nuostabu - kasdien vaikštau po žydinčius sodus ir - nematau žiedų. Kasdien įkvepiu gaivinantį žiedų kvapą ir - nejuntu nieko.
VALSAS KETVIRTOKŲ iŠLEISTUVESE
1946 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis
Valsas. Ketvirtokų išleistuvės. Egzaminai. Kaipmat praėjo. Valsas, tas pats valsas, kuris per egzaminų pertraukas ašaras išspausdavo.
Bandau suktis jo ritmu. Nebežinau kada ir šokau. Sukuos..., o prieš akis - kažkas sumuštas, kruvinas... kruvinas. Dvi didelės juodos akys maldaujančiai žvelgia į mane.
1946 m. birželio 4 d., antradienis
Naujasis Apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas moka gražiai kalbėti. Aną dieną girdėjau beveik pirmą kartą jį kalbant. Jei anas tik laikraštį paskaitydavo, tai šito visa salė įsitempusi klausėsi. Jis kalbėjo apie žmonių išgarsintą birželio 15 ir aiškino, kokie kvaili yra svaičiojimai ir laukimas, kad iš “anapus” atėję anglai ar amerikiečiai išgelbėsią. Bet juk nei anglai, nei amerikiečiai dėl saujelės miškinių, kurie kenčia, nekels karo. Nors žmonės viena po kitos kilnoja anų atėjimo datas - Tarybų Sąjungą kasdien stiprėja. Tad reikia įsijungti į tarybinį darbą ir dirbti iš visų jėgų, nes dviem ponams tarnauti negalima. Taip pat davė “pipirų” tiems, kurie nenoriai ėjo nešti vainikus, kai laidojo pumpėniečius, žuvusius nuo miškinių.
Ir taip bėgo savaitės, bėgo mėnesiai. Žydėjo vasara, čiulbėjo padangė. O težinodavau tik vieną - maistą padavė, vadinasi, dar Vilniuje. Tačiau kartą nuvažiavęs brolis neberado.
Mano kelias vėl į Vilnių. Deja, Lukiškių kartotekoje jo nerado.
Sugrįžau dar prieš rugsėjo pirmąją. Negi vėluosi į mokslo metų pradžią.
Jo šeimininkė gauna laišką. Ach, Dieve, iš paties pasaulio krašto. Adresas dar laikinas. Liepia nesiųsti nieko.
Ir kiek turėjo laiko ir nežinios praeiti, kol atėjo antrasis laiškas. Dabar nors siuntinius bus kur siųsti.
Mano rankose laiškas. Pirmasis laiškas man... Laiškas... Jis viską gavęs - ir laikraščius, ir laiškus, kuriuos siunčiau tiesiog į nežinią, nes adresas buvo laikinas.
Mano rankose laiškas. Kitą dieną - antras. Kambaryje per maža oro ir viskas sukasi aplink. Kodėl gi nesiunčiau ir siuntinio? Juk viską suruošusi turėjau, o kiekvieną dieną laukiau tikrojo adreso.
Dabar, gyvenime, kibsime su tavimi į kovą. Tu esi stiprus ir galingas, ir pilnas siaubo, bet aš turiu nemažai jėgų. Atsinešu tyrą ir nepalūžusią širdį, entuziazmą ir pasiaukojimą. Gyvenime, mes dar pakovosime. Gal tu paleisi mane apiplyšusią, pusalkanę, gal atimsi mano juoką ir jaunystę, bet manęs nepalauši.
Telaimina Aukščiausias!
