MES - "LAGŲ" ŽMONĖS
KALĖJIMAI, LAGERIAI
Vladas Meškauskas
Eina jau penktieji metai po karo. Tačiau Sovietų Sąjungos šiaurė, kitos tolimos vietos dar labiau nusėtos lageriais: Ozerlag, Dubrovlag, Kazlag, Kraslag ir kiti "lagai" su specialiais režimais politiniams kaliniams.
Dabar aš, dvidešimtmetis jaunuolis Vladas Meškauskas iš okupuotos Lietuvos, esu Magadano srities Srednekansko rajone, netoli Lažo miestelio esančiame “berlage”. Atrodo, kad dabar mane įgrūdo į patį pasiučiausią pragarą - šachtas giliai po žeme. Toks žmogus, lietuvis, dvidešimtmetis jaunuolis Vladas Meškauskas, dingo. Jo, kaip žmogaus, kaip asmenybės, nebėra. Dabar aš - tik Nr.H-362, specialaus režimo sovietinio lagerio politinis kalinys.
Kasėme vadinamąjį kasteritą, reikalingą aliuminiui gaminti. Šachtose dirbome po dvidešimt valandų be pietų pertraukos. Po tam tikro laiko pagal grafiką būdavo trys poilsio dienos.
KOVA UŽ TEISYBĘ ČIA - BEPRASMĖ
Dauguma kalinių buvo ukrainiečiai. Kitų tautybių kalinių buvome dar labiau skriaudžiami. Mums duonos davinys - viduriukai, o jiems - kampiukai. Pažiūrėkite, ko šiaip jau gyvenime gal nesate pastebėję: kampiukuose duonos yra daugiau negu iš kepalėlio vidurio atpjautoje riekelėje. Ir darbai mums papuldavo ten, kur blogiau, kur sunkiau.
Kai aš, jaunas politinis kalinys, pamėginau kovoti už teisingumą, tuojau buvau pervestas į kitą brigadą, kuri dirbo 500 metrų po žeme, kur iš uolienų sunkiasi vanduo, laša, kur ore nuolat tvyro vandens garai. Nors einant į šachtą duodavo gumuotus kombinezonus ir guminius batus, tačiau šie dažniausiai jau būdavo kiauri.
Iš pradžių liepė stumdyti vagonėlius. Šis darbas giliuose požemiuose tikrai katorgiškas. Vagonėlų ratų kraštai nudaužyti, bėgiai nelygūs, vietomis platesni, skečiasi, todėl vagonėlis nuo bėgių nuslysta. Jį iš visų jėgų keli, vėl statai ant bėgių ir vėl stumi, stumi, vos pavilkdamas kojas. O jėgos silpsta, jauti, kaip sveikata menksta. Pilvas toks tuščias, tuščias.
Neįvykdysi išdirbio normos, bus sumažintas maisto davinys. Čia niekam nesvarbu, kad tu vieną kartą nugriūsi ir neatsikelsi. Čia tu - niekas. Tavo mirtis čia niekam nesvarbi - vagonėlį stumti atvarys kitą...
MIRTIES PADĖJĖJAI
Tu dabar tik numeris H-362, kuris net gamtos reikalą turi atlikti ant tam tikro bako su rankenomis - paraškęs. Tu, kaip dabar numeruojamos karvės, savo numerį nešioji ant kepurės priekio, ant kairės kelnių klešnės priekio ir ant nugaros.
Kai jau dirbti visai nepajėgi, gali kreiptis į sanitarinį punktą. Ten “pomoščniki smerti” (mirties padėjėjai - taip mes vadinome lagerių medikus) pirmiausia liepdavo nusimauti kelnes. Tada griebia už užpakalio: jei į sėdynę dar galima įgnybti ir neturi temperatūros - esi tinginys ir simuliantas, nenori “išpirkti savo kaltės tarybinei liaudžiai ir didžiajai tarybinei tėvynei”. Atleidimo nuo darbo negausi ir vėl būsi nuvarytas giliai po žeme į šachtas stumdyti vagonų. O tau - tik dvidešimt metų, o tu žinai, kiek metelių “nuteistas” čia būti...
Tiesa, “pomoščniki smerti” kartais patardavo išgerti stiklainį pušų spyglių nuoviro. Padeda nuo “cingos” - dantys ne taip greitai iškris.
IŠ KUR ŽMOGUS TURI TIEK JĖGOS?
Taip norėdavau susirgti, kad nors dieną kitą būčiau atleistas nuo to pragaro darbo, bet čia jokia liga kaip tyčia nekibo. Net patys stebėdavomės: iš kur tiek žmogus turi jėgų ir sveikatos, kad gali tą jungą tempti?
Pusryčiaudavome, jeigu tai galima pavadinti pusryčiais, šeštą valandą, o pietus ir vakarienę atiduodavo iš karto 23 vai. 30 min. Septyniolika su puse valandų išbūdavome nieko valgomo burnoje neturėdami.
Miegame tik penkias su puse valandos, o kai reikia eiti į pirtį ar parsinešti malkų iš sandėlio kai kelias užpustytas - laiko miegui lieka dar mažiau.
□Vladas Meškauskas. Nors ir kaip toli gyvenčiau nuo Tavęs, paėmus šį foto visuomet prisiminki mane. Mylimai sesutei Vytei nuo Vlado. 1951 m. liepos 15 d. Kalaimoje Elgėno miestelyje
Kaliniai, grįždami iš šachtų, nešdavosi pagalių barakams šildyti. Kai kada jų visai “namo” negalėdavome parsinešti, nes turėdavome pagalius numesti prie lagerio vartų sargybiniams.
LAIKRODIS SU DVIEM "RATUKAIS".
Mūsų, kalinių, laikrodis buvo vienas bendras ir be galo paprastas. Tame laikrodyje - tik dvi detalės: prie vartų pakabintas geležinkelio bėgio galas ir šalia padėtas kūjis. Tačiau šis paprastas “mechanizmas” rikiavo visą mūsų gyvenimą. Dar ir dabar kartais ausyse ar per sapną suskamba šio laikrodžio dūžiai: kūjo smūgiai į geležinkelio bėgio galą nurodydavo, kada gultis, kuomet keltis, kada reikia slinkti prie vartų ir rikiuotis į koloną, kurią tuojau varys į darbą šachtose.
Per metus namiškiams galėjau parašyti du laiškus. Pirmą laišką gavau nuo tėvų. Sužinojau, kad Lietuvoje jų jau nebėra. Laiškas atėjo iš Krasnojarsko krašto Igarkos miesto. Aš nežinojau, nei kaip ten tėvai pateko, nei kaip juos pasiekė mano siųstas laiškas.
KAS ATSITIKO SU LIETUVA?
Kartą, išėjęs iš šachtos, prie akumuliatorinės pamačiau sėdintį kalinį, labai panašų į mūsų buvusį kaimyną Praną Kriščiūną, kilusį iš gretimo
Klišių kaimo. Pasiteiravau. Pasirodo, tas pats - Pranas Kriščiūnas! Štai tau ir “plačioji tėvynė”. Lietuvoje vieno kaimo bernai su kito kaimo vyrais nedažnai susitikdavome, o štai čia, Magadane, - kaimynas, tas mano likimo brolis! Tai kiek lietuvių į kalėjimus rusai sugrūdo, jog tokiame lageryje tarp kelių šimtų kalinių sutinki žmogų iš gretimo kaimo? Tai kas Lietuvoje liko?
Nuo to laiko mudu su Pranu Kriščiūnu dalijomės duonos kąsniu. Pranas man buvo tarsi vyresnis brolis. Aš, areštuotas mokyklos suole, neturėjau specialybės, negaudamas jokių siuntinių, negalėjau duoti kyšio ir gauti bent kiek lengvesnį darbą. Šis man patarė mokytis gręžėju. Mat ir pats juo dirbo.
IR ŠIANDIEN NEŠIOJUOSI MAGADANO ŠACHTŲ DULKES
Gręžėjo darbas, viena vertus, turėjo teigiamų bruožų, kitą vertus, buvo taip pat labai pavojingas. Gręžėjai dirbdavo tik 4-5 valandas. Jei įvykdydavai darbo normą, gaudavai didesnį maisto davinį. Tačiau uolienų gręžimas šachtoje suspaustu oru taip pat buvo katorginis: gręžėjai iš darbo vietos išlįsdavo balti kaip iš malūno, prisikvėpavę uolienų dulkių.
Aš kito pasirinkimo neturėjau, todėl atmintį - Magadano šachtų uolienų dulkes - plaučiuose nešiojuosi ir šiandien, nors gręžėju tedirbau tik pusę metų. Gydytojai žino šią kalinių šachtininkų ligą ir parašo diagnozę - silikotuberkuliozė. Nuo jos mano likimo brolis Pranas Kriščiūnas, nesulaukęs nė šešiasdešimties, pasimirė, nes gręžėju dirbo ilgiau.
GEROJI NAUJIENA
Vieną kartą užėjęs į lagerio KVČ (“kulturno-vospitatelnaja čast”, kultūros-auklėjamasis skyrius) sužinojau gerąją naujieną: po mėnesio baigsis mano kalinimas. Atrodytų turėjau džiaugtis šia nelaukta žinia, tačiau išėjo priešingai, mano dalia dar labiau pasunkėjo: tos dienos pasidarė ilgos, kankino laisvės ilgesys, nerimą kėlė mintis, kur reikės dingti, kai paleis iš lagerio?
Galutinai laisvės vėjas padvelkė, kai leido nusiimti numerius ir auginti plaukus. Tai buvo garantija, kad tikrai paleis.
Daugelis kalinių į tokius atkreipdavo dėmesį, jiems savotiškai pavydėjo, gal mintyse linkėdami laimės. Net ir virėjai jau didesnį kaušą košės įkrėsdavo.
TREMTIS IKI GYVENIMO PABAIGOS
Neįsivaizdavau, kaip jausiuosi, kaip reikės elgtis ir kokie netikėtumai manęs laukia, kai išveš už lagerio vartų ir pasakys - laisvas.
Gruodžio 23 d. turėjo paleisti, tačiau dėl užpustytų kelių negalėjo išvežti. Taip sulaukiau gruodžio 26-osios - mums šv.Kalėdų antrosios dienos, kai mes, du tokie laimingieji jaunuoliai, lageryje atsisveikinę su likimo draugais, buvome įlaipinti į sunkvežimį ir, dar lydimi sargybinio, laimingai pasiekėme Seimčano miestelio sovietų Vidaus reikalų ministerijos rajono skyriaus valdybą.
Ten sužinojau, kad man vietoj lagerio paskirta tremtis neribotam laikui šiose vietose. Privalėsiu registruotis pas komendantą du kartus per mėnesį - 1 ir 15 dienomis.
Pasijutau nejaukiai, tačiau iš saugumo rajono skyriaus valdybos jau išėjau laisvas. Atsidūriau gatvėje ir nežinau, ką daryti, į kurią pusę eiti? Vietoje paso - tremtinio pažymėjimas, kuriame subraukytos eilutės, skirtos surašyti apsilankymus pas komendantą. Be leidimo niekur negali išvykti, o iki tremties vietos - Ugol Elgėno miestelio - dar 50 kilometrų per žiemos šaltį ir sniegynus. Kišenėje - nė rublio, net nė kapeikos. Pažįstamų neturiu. Manau, paklausiu sargybinio. Atsisuku, bet jo jau nėra. Keista, esu laisvas...
Man dabar šiomis dienomis kartais keistai atrodo, kad iš kalėjimų paleistus žmones visuomenė turi sutikti vos ne su gėlėmis, vos ne su duona ir druska. Viską jiems duok - pašalpą, pastogę, pavalgydink, aprenk. O ką aš, šiek tiek per dvidešimt metelių persiritęs jaunuolis, tuomet turėjau daryti? Kur eiti, kieno prašyti ir ko reikalauti? Net minties tokios nebuvo. Džiaukis, kad esi laisvas. Matyt, tuo ir skiriasi politiniai kaliniai nuo kitų.
Būdamas Rusijos glūdumoje, Seimčano miestelio gatvėje šalia saugumo pastato, pajuntu, kad labai noriu valgyti. Mat lageryje dabar “prijom pišči”. Ne valgymas, o maisto priėmimas.
LIKIMO RANKA?
Nežinau, kur eiti. Einu į priekį ir tiek. Matau MVD kareivines. Ir čia gal Dievo ženklas, gal likimo ranka prilaikė mano jauną gyvenimą: matau prie kareivinių kaliniai pjauna malkas, o kalbasi, girdžiu, lietuviškai. Dieve, Dieve, galvoju, Lietuvėle tu, ar jau visa Magadane atsidūrei? Ar dar kas nors liko Jurbarke, manajame Jurbarke, likimo brolio Prano Kriščiūno gimtajame Klišių kaime?
Prieinu, susipažįstame, įsikalbame. Pasiguodžiu tariama laisve. Lietuviai nusprendžia, kad man geriausia pasilikti su jais ir pjauti malkas. Mat jie kareivinių ūkiniame pastate turi kambarėlį, todėl priims ir mane į draugystę.
Kai jiems atneša pietus, kaliniai, nugnybdami po gabalėlį savo porcijos, pamaitina mane. Taip kelias dienas pjovėme malkas, taip kelias naktis praleidau tame kambarėlyje kartu su pjovėjais.
Kai prisimenu tą savo gyvenimo laikotarpį, mane vėl drasko abejonė apie dabartinius iš kalėjimų paleidžiamus žmones. Viena vertus, daugelis jų nesistengia savo gyvenimo tvarkyti kitaip, kita vertus, suprantu tuos, kurie, neturėdami pastogės, darbo, neturėdami iš ko gyventi, sugrįžta atgal į kalėjimą...
KELIONĖ Į TREMTIES VIETĄ
Rytais vis bėgdavau į miestelio prekybos bazę, kad mane priimtų į kokį nors sunkvežimį ir taip nuvažiuočiau į Ugol Elgėną. Tačiau vairuotojai manęs neimdavo, nes vieta kabinoje paprastai būdavo užimta, o kėbule ant krovinių sušalsi. Mat viską kaustė daugiau kaip penkiasdešimties laipsnių šaltis.
Kartą sutikau vieną rusiuką iš Ugol Elgėno. Jam irgi reikėjo į tą miestelį, tačiau ir jis nuvažiuoti nerado kaip. Nusprendėme eiti pėsti.
Pakeliui, jau paėję gerą galą už miesto, priėjome miško kirtavietės gyvenvietę - keletą barakų ir parduotuvę. Pasibeldėme į vieno namo duris ir paprašėme leisti pasišildyti. Susėdę prie “buržuikos”, apšilome. Mano bendrakeleivis išėjo į parduotuvę ko nors nupirkti užvalgyti.
PLĖŠIKAI
Kai likau vienas, tuojau prie manęs prisistatė du aukšti barako gyventojai: “Sakyk, ar tavo draugas turi pinigų, laikrodį?” Mano “turtų” net neklausinėjo, nes ir taip puikiai matėsi, kas ir iš kur esu - ant kalinio drabužių aiškiai matyti buvusių prisiūtų numerių žymės.
Pasakiau, kad nieko nežinau. Aš pats jį neseniai pirmą kartą sutikau.
Kai mano bendrakeleivis sugrįžo, tuojau prisistatė tie rusai ir stebėjo, kad nieko nepasakyčiau, tačiau leido mums pavalgyti. Po to bendrakeleivį iškratė. Kišenėje radę kelis rublius, atėmė, nuvilko ir švarką. Numovė veltinius ir iškratė. Tačiau nieko juose neradę, nuėjo šalin.
Tuo tarpu į baraką pasišildyti užėjo grupė pro šalį važiavusių kareivių. Plėšikai tuojau vėl atsirado šalia mūsų. Kai mudu išėjome į koridorių, jie - paskui. Išsitraukė ilgus peilius ir abiem įrėmė į pasmakres: “Nemėginkit skųstis. Išsižiosit, pasivysim ir papjausim!”
ČIA - TOKIA KASDIENYBĖ
Nuėjome dar kokius dešimt kilometrų, tačiau mano bendrakeleivis apie įvykį nė karto net neužsiminė. Dabar jis buvo irgi toks, kaip aš - be kapeikos, be švarko.
Matyt, tokie plėšikavimai čia nieko nestebino. Skųstis ir priešintis -beprasmiška. Būtume pasiskundę kareiviams ar pasipriešinę, tai gal tik vasarop, nutirpus sniegui, kas nors būtų aptikęs du peiliais subadytus lavonus.
Einame Ugol Elgėno miestelio link, tačiau matome, kad iki nakties jo nepasieksime. Stabdome pro šalį važiuojantį sunkvežimį. Jo kėbule - statinės su kuru. Šiaip taip prisiprašome vairuotojo, kad mudu priimtų šalia tų statinių. Važiuojam. Matau, kad bendrakeleivio skruostai bąla. Sakau, trink, nušalsi. Pasirodo, kad ir mano veidai ne kitokie, kad ir aš skruostų jau nejaučiu.
Veidus triname. Kojos baisiausiai sušalo. Veltiniuose jų jau nebejaučiame, tačiau sunkvežimio nestabdome, kenčiame. Vis artėjame prie tikslo. O kur dingsi vakare, plynoje vietoje pusnynuose, spaudžiant penkiasdešimties laipsnių šalčiui?
TREMTYJE
Atvažiavę į miestelį, išsiropščiame iš sunkvežimio. Mano bendrakeleivis nueina savais keliais, o aš - į stalių dirbtuvę, kurioje kitados yra tekę dirbti.
Pasišildęs einu į saugumą prisistatyti savo “globėjui” - MGB komendantui.
- Seniai tavęs laukiu, - pasako šis. Mat mano popieriai jau atkeliavę į Ugol Elgėno komendantūrą. Kad atsirasiu ir aš, jeigu gyvas, niekas neabejoja. Kur tu šiose vietose dingsi - nei pabėgsi, nei prisiglausi. Nebent tiesiai mirčiai į nagus.
Komendantas mane nukreipia dirbti į kepyklą. Dieve, dabar man kaip tik šito reikia. Nors duonos, nors tešlos galėsiu pavalgyti. Ko daugiau žmogui gali reikėti, jei yra nors iki pusės soties duonelės?
PIRMOJI DARBOVIETĖ IR BŪSTAS
Kai toks gyvenimas, diena ir naktis praranda savo prasmę. Čia visi visuomet darbe. Tad ir aš iš komendantūros pasiėmęs popierius einu į kepyklą. Kepėjas pasiūlo vakarienę. Sukertu pusę kepaliuko forminės duonos, pasidažydamas į aliejų ir litrinį dubenėlį pieniškos makaronų sriubos. Pasijuntu sotus, laimingas ir labai pavargęs. Man leidžia užsiropšti ant krosnies. Ten šilta, yra patiesta vatinių. Dar pridedu savo drabužius, įlendu į tuos skudurus ir užmiegu.
Čia aš ir dirbau, ir valgiau, ir gyvenau. Dirbau visuomet ir viską, ką ir kada liepė, nesvarbu dieną ar naktį. Kur mane siuntė, ten ėjau. Nei tuometinių sovietinių įstatymų nežinojau, nei pasipriešinti galėjau, nes jokio pasirinkimo nebuvo.
Toks vergas kepyklai, matyt, buvo gerai. Kai “torgovlės” viršininkas važiuodavo į prekybinę bazę už penkiasdešimties kilometrų parvežti produktų, liepdavo man kartu važiuoti palydovu. Nors visą naktį būdavau dirbęs, nemigęs, tačiau niekuomet neatsisakydavau.
Kai kurie bendradarbiai net pasišaipydavo, neva daug uždirbsi! Bet atlyginimą - 525 tuometinius rublius - gavau tik už aštuonias darbo valandas per parą ir kaip prasčiausios kategorijos darbininkui. O pinigų taip reikėjo, nes buvau plikas basas. Reikėjo galvoti, kaip įsigyti drabužių, avalynės.
TREMTINIO GYVENIMAS
Pasijutau vis labiau išnaudojamas. Reikėjo dirbti už kelis, o algos mokėjo kaip prasčiausiam darbininkui. Vienintelis išsigelbėjimas - pakeisti būstą.
Miestelio gyventojai, kurie nežinojo, kad aš buvęs politinis kalinys, o dabar - tremtinys, manė, kad aš į šį pasaulio kraštą atvažiavęs dirbti pagal sutartį. Kai susiradau kur gyventi, darbo valandos sutrumpėjo, aš po truputį įsitvirtinau naujoje “paskyrimo” vietoje.
Buvau jau ne naujokas Rusijos gyventojas, matęs visko, tačiau niekaip negalėjau priprasti prie buitinės kalbos - išmokti keiktis kaip rusai. Jiems - ir vyrams, ir moterims - kažkaip savaime išeina net geriausias mintis reikšti stipriais keiksmažodžiais. Keiksmažodžiai - tai tiesiog rusų tautinės kultūros dalis. Vyrai ir moterys tuomet visoms darbo ir gyvenimo sritims apibūdinti turėjo atitinkamus keiksmažodžius. Net ir be jokio pykčio, paprasčiausiai ką kalbėdami ar aptardami kokį reikalą, kas trečią žodį būtinai rėš riebų keiksmą. Atimk iš jų tuos keiksmažodžius, ir žmonės nemokės išreikšti savo minčių, nežinos, kaip ką pasakyti. Tokia buvo šeštojo dešimtmečio pradžios Rusijos Ugol Elgėno miestelio kasdienybė.
ATGAL Į LIETUVĄ
Taip prabėgo dveji metai ir septyni mėnesiai. Kai Sovietų Sąjungoje šiek tiek atšilo politinis klimatas, kai kuriems tremtiniams buvo leista sugrįžti namo. Tie, kurie sugrįžome, visą gyvenimą nešiojame ne vien moralines skriaudas. Buvusį vargą, katorginį darbą nuolat primena sveikata. Argi kam rūpėjo, kad dauguma šachtose dirbančių kalinių susirgs ir po kelerių metų numirs. Rudasis fašizmas daugelį žmonių naikino iškart, o raudonasis socializmas savo “liaudies priešus” grūdo į šachtas ir kitas vergijos vietas kaip nemokamą darbo jėgą, luošino ir pasmerkė lėtai mirčiai.
