SKLEIDĘS ŠVIESĄ

PRANEŠIMAI, KONFERENCIJOS

Augustinas Švenčionis

Yra žmonių, kurių gyvenimas tarsi meteoras švysteli ir staiga užgęsta, paskui save palikdamas ryškiai spindintį šviesos srautą...

Mano rankose kunigo, Kaišiadorių gimnazijos kapeliono Marijono Petkevičiaus baudžiamoji byla, saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve (F-K-l. A.8. B17610).

Marijonas Petkevičius gimė 1920 m. Ukmergės r., Vaiškonių k. 1941-1943 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Įšventintas į kunigus paskiriamas į Kaišiadoris vikaru. Labai greitai kunigas įgijo autoritetą tarp jaunimo. Bažnyčioje sakė gražius, tautinę dvasią keliančius pamokslus.

1945 m. pradžioje įkūrė katalikišką jaunimo organizaciją "Jaunieji ateitininkai", kuriai priklausė daugiausiai Kaišiadorių gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai: Beiga, Kavaliauskas, Pranukevičius, Urmuliavičius, Čiurinskas, Masteikaitė, Morkūnaitė, Žitkutė, Vaicekauskaitė ir kiti, viso apie dvidešimt jaunuolių. Grupė palaikė ryšius su Didžiosios Kovos apygardos partizanais, kovojusiais Kaišiadorių apylinkėse. Tačiau grupelė netrukus buvo saugumo išaiškinta, kai kurie jos nariai suimti. Tardomieji prisipažino, kad 1945 m. vasario 16 d. kunigo Marijono Petkevičiaus pageidavimu jie, prisisegę Trispalves prie švarko atlapų, prašė, kad mokiniai gausiau lankytų bažnyčią ir neatitoltų nuo Dievo, smerkė tuos, kurie stojo į komjaunimo organizaciją. Ateitininkų veikloje dalyvavo mokytojos Gratkauskienė ir Žukauskaitė.

Netrukus kun.M.Petkevičius pajuto, kad saugumas seka kiekvieną jo žingsnį. Jis paprašė vysk. V.Matulionio, kad jį perkeltų į kitą parapiją. Tuo metu jo pažįstamas Cibulskas kunigą M.Petkevičių "perkrikštijo" ir įteikė pasą Prano Tamošaičio vardu (žr.faksimilę). Kunigas Pranas Tamošaitis buvo paskirtas į Utenos aps. Vidiškių parapiją, iš kur po mėnesio perkeltas į Punią. Punios bažnyčios zakristijonas J.Bukauskas kunigui davė paskaityti pogrindinį leidinį "Už Tėvų Žemę”. Kunigas apsiėmė šį leidinį pla-

tinti. 1946 m. kun.P.Tamošaitis perkeliamas į Telšių vyskupijos Švėkšnos bažnyčią, o po metų atsidūrė Panevėžio vyskupijos Linkuvos parapijoje. 1948 08 01 10 Linkuvos parapijos namuose kun.P.Tamošaitis suimamas. Pateikiami kaltinimai, tarp jų ir suklastoto paso istorija. Nuo šiol jis vėl kunigas Marijonas Petkevičius.

Vilniaus KGB tardytojas Mickejevas tardydavo naktimis. Tardymas prasidėdavo 21 vai. vakaro ir baigdavosi kitos dienos ryte - 4-5 vai. Kunigas prisipažino, kad 1946 m. Punioje laidodamas miške žuvusį partizaną prie kapo duobės pasakė atsisveikinimo žodį. Pasakytą kalbą privertė parašyti raštu.

Po tardymų 1948 m. pabaigoje kun.M.Petkevičius buvo nuteistas pagal 58-la ir 58-11 straipsnius 25-eriems metams lagerių. 1956 02 23 iš lagerio, kuriame išbuvo 7-erius metus 10 mėnesių ir 4 dienas, išleistas. Grįžęs į Lietuvą dar kunigavo Dusmenų ir Birštono parapijose. Mirė 1983 m. Palaidotas savo tėviškėje, Bagaslaviškio kapinėse.

PRIEDAS. KUN.MARIJONO PETKEVIČIAUS PAMOKSLAS

Mano laidotuvinis pamokslas-žodis laidojant 1946 m. Punioje žuvusį partizaną

Broliai ir seserys Kristuje,

Pažvelgus į gyvenimą, mes matome, jog žmonijos istorija nužymėta karais, mūšių datomis ir karo vadų vardais. Pasaulyje vyksta amžina kova. Toji kova kyla iš to, kad žmoguje yra daug gyvuliškumo, egoizmo ir blogio, kuris paeina iš sugadintos per nuodėmę žmogaus prigimties. Kuo labiau atskiros tautos ar atskiri žmonijos laikotarpiai atsipalaiduoja nuo Dievo ir nuo Jojo amžinųjų meilės, tiesos ir grožio įstatymų, tuo labiau nieko nesaistomas žmogus sužvėrėja ir visus klausimus ima spręsti jėga ir ginklu. Todėl kiekviena kova nėra žmonijos egzistencijos idealas. Ji atneša daug aukų, daug skriaudos, žiaurumų ir liūdesio. Kovoje mažėja žmoniškumas ir humanizmas bei meilė.

Šiandien mes laidojame mūsų tautos sūnų, kuris yra įsijungęs į mūsų tautos amžiną kovą. Lietuvių tauta stovi ant didelės tautų kryžkelės, kur kryžiuojasi Rytai ir Vakarai. Tarp Rytų ir Vakarų ėjo amžina kova, ir mūsų tautos geografinis bei istorinis likimas padarė tai, kad mes nuolat buvome kovų arena, ir mūsų žemė mindžiojama svetimųjų kojų. Per čia veržėsi kryžiuočių ordinas su savo "Drang nach Osten", per čia veržėsi Romanovų dinastija prie Baltijos jūros, prie išėjimo į pasaulį. Nė vieni svetimtaučiai nėjo pas mus su draugiškai ištiesta ranka, o vadovavosi imperialistiniais tikslais. Štai kodėl mūsų žemė yra apdengta piliakalniais, kapinynais ir kryžiais. Nebuvo beveik nė vieno didesnio pasaulyje karo, kur mūsų tauta nenukentėtų, kad neliepsnotų mūsų tėviškės ramios sodybos.

O lietuvių tauta rami. Rami, kaip ir jos ramios tylios plaukiančios upės, kaip švelniai liūliuojantys javų laukai, kaip ir jos, amžinai skriaudžiamos, ilgesinga, pilna melancholijos daina. Lietuviui nereikia svetimos žemės, jis tenori ramiai purenti savo prakaitu laistomus arimus, laisvai auklėti savo vaikus, laisva i melstis skambinant sekmadienio varpams.

Įvairios tautos su savo egoistiniais tikslais neleidžia mūsų tautai ramaus gyvenimo, tai ši tauta stoja į kovą už savo žemę ir tėvynę. Ne kartą lietuvių tauta atstatė savo krūtinę prieš vokiečių kardą, ne kartą prieš lenkų išdavikišką kardą, ne kartą sukilimais ir spaudos kova ji stojo prieš caro bizūną ir kardą. Lietuvių tauta negailėjo aukų, ji jungėsi, vienijosi, ji žinojo, kad tęsia aukomis nužymėtą savo istoriją. Dievas globojo mūsų šalį. Jis guodė ją baudžiavoje ir rekrūtuos. Dievuje mūsų tauta sėmėsi jėgų ir kūrybiniam darbui, savo kultūros kūrimui.

Tačiau kova tebevyksta. Pasaulis dar teberūksta paraku. Aukos ir kraujas nesiliauja. Ir mūsų tėvynė deda vis naujas aukas, ir gaila, kad tai yra brolžudiškas karas.

Štai mes stovime prie naujos aukos atviro kapo. Ir, duok Dieve, kad jų daugiau nebereiktų. Tiesa, lietuvis nebijos jų ir daugiau, bet aš jums primenu, kad karas nėra mums idealas ir kad mes sujungtomis maldomis prašytume Amžių Viešpatį, kad greičiau mūsų žemėje liautųsi liejęsis kraujas, kad mes pereitumėm į kūrybinį darbą ir galėtumėm ramiai gyventi. Todėl taisykimės iš savo asmeninių ydų ir nuodėmių, o ypač iš girtavimo, kuris nuodija mus, ir atsiprašę Dievo tikėkimės, kad kada nors ir šis kapas išdygs gražiuose kapuose ir mūsų žemė daugiau aukų nereikalaus. To aš labiausiai trokštu iš Dievo. Amen.