KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI LIETUVOS RAUDONOJO KRYŽIAUS ORGANIZACIJAI
Gražina Marija Stanionytė-Zujienė
Tai trumpa komunizmo nusikaltimų Lietuvos Raudonajam Kryžiui (LRK) suvestinė, paremta archyviniais dokumentais bei įvairiuose spaudiniuose minimais faktais, kurie parodo, kaip palaipsniui buvo naikinama LRK organizacija nuo 1940 m. birželio 15 d. - bolševikų okupacijos pradžios - ir kaip, vykdant komunizmo politiką, buvo žlugdomas bei stabdomas LRK draugijos vadovaujamų įstaigų darbas, kaip iš tėvų žemės per prievartą buvo išraunami draugijos darbuotojai, be kaltės nuteisiami pagal svetimą Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą, tremiami į arktinę, beveik negyvenamą Rusijos šiaurę, Sibirą, Vidurinę Aziją, Tolimuosius Rytus net ir be teismo sufabrikuoto nuosprendžio. Okupantams Lietuvoje 1940-1941 m., vykdant masinį gyventojų genocidą, kai kurioms iškilioms asmenybėms pasisekė išsislapstyti, o daugelis geriausiųjų tautos atstovų, slenkant antrajai bolševikinei 1944 m. okupacijai, norėdami išvengti susidorojimo - suėmimų, kalėjimų, kankinimų, masinių tremčių, ryžosi palikti tėvynę, tikėdamiesi greitai sugrįžti į laisvą Lietuvą. Tačiau žadėta parama iš Vakarų neatėjo, ir likimas lėmė jiems amžiną tremtį - politinio pabėgėlio dalią. Nors gimtojo krašto išvysti nebeteko, bet visą laiką svajojo apie jį ir kankinosi, ilgėdamiesi savų namų. Po 12 metų, praleistų svetur, 1958 m; JAV išleistoje knygoje "Fraternitas Lithuanica" paskutinis LRK pirmininkas (1941-1944) Vladas Ingelevičius rašė: "Gyvename svetimame krašte ir esame susirūpinę, kad nenutaustume, ypač mūsų vaikai, ir svajojame grįžti į Lietuvą ir dirbti savųjų tarpe ir savo kraštui".
LRK draugija savo darbe 1919 0112-1944 07 vadovavosi statutu, parašytu remiantis daugelio valstybių ratifikuotomis trimis Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto Ženevos konvencijomis:
1. 1864 m. rugpjūčio 22 d. dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo,
2. 1906 m. dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo,
3. 1929 m. liepos 27 d. dėl elgesio su karo belaisviais.
Minėtos trys, viena kitą papildančios konvencijos, pasirašytos Ženevoje 1864, 1906, 1929 m., atspindinčios šiuolaikinės tarptautinės teisės svarbiausius principus, buvo pagrindiniai Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus dokumentai ir tarptautinės teisės dalis, privaloma visoms prie jos prisijungusioms valstybėms. Iki šiol jos privalo teisiškai reguliuoti tarpvalstybinius santykius, nes ir paskutinė, 1949 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytoji, yra ne kas kita, o tik dar labiau išplėtotos aukščiau išvardintos Ženevos Konvencijos. 1949 m. konvencijoje, kaip ir ankstesnėse, numatyta ginti, apsaugoti karo aukas - ne tik sužeistus, ligonius, belaisvius, bet ir civilius gyventojus.
Lietuva prie Ženevos Konvencijos prisijungė 1922 m. rugsėjo 3 d. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas savo nare Lietuvos Raudonąjį Kryžių, įkurtą 1919 m. sausio 12 d. su vasario mėn. 10 d. patvirtintu statutu, pripažino 1923 m. rugpjūčio 28 d. ir tą pačią dieną jis buvo priimtas į Raudonųjų Kryžių Draugijų Lygą. 1935 m. Raudonųjų Kryžių Draugijų Lygai jau priklausė 59 tautiniai Raudonieji Kryžiai, o 1938 m. - 611.
Rusija prie 1864 m. Ženevos Konvencijos prisijungė 1867 m. gegužės 22 d., Tarybų Sąjunga prie 1929 m. konvencijos -1931 m. 1949 m. Ženevos Konvenciją SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas ratifikavo 1954 m. balandžio 17 d.
Ženevos Konvencijų nariai įpareigoti laikytis Konvencijose išvardintų nuostatų.
Svarbiausia konvencijų nuostata - neliečiamybė bet kurios tautybės sužeistiesiems ar susirgusiems per karą, greitosios pagalbos tarnybai, ligoninėms, med.personalui, Raudonojo Kryžiaus organizacijos darbuotojams. Ženevos Konvencijos įpareigoja kariaujančias šalis rinkti ir gydyti sužeistus ar susirgusius karius, karo belaisvius - vis tiek, kurios tautybės jie bebūtų.
Konvencijos įpareigoja rinkti ir teikti žinias apie karo metu žuvusius, sužeistus, dingusius karius, apie pabėgėlius, išsklaidytas šeimas, gimines, draugus, pažįstamus. Įpareigoja rūpintis pasikeitimu belaisviais, kad jie greičiau būtų paleisti namo, įpareigoja tikrinti karo belaisvių stovyklas, reikalauti jose šalinti pasitaikančius trūkumus, persiuntinėti laiškus, siuntinius, atsakinėti į įvairių šalių paklausimus ir juos adresuoti bet kuriai valstybei - draugiškai ar priešiškai.
Taigi, Raudonasis Kryžius - tarptautinė organizacija, kuri savo humanistine veikla vienija tautas, kelia žmonių dvasią, ugdo artimo meilę, dorą, ištikimybę, pasiaukojimą. Ji rūpinasi ne tik kare sužeistaisiais ir ligoniais, karo belaisviais, dėl karo, bado, epidemijų nukentėjusiais žmonėmis, bet ir taikos metais - krašto sveikatingumu, higiena, rengiasi padėti žmonėms, ištiktiems stichinių nelaimių - žemės drebėjimo, potvynių, sausros, ištiktiems karo, ugnikalnių išsiveržimo ir kt.
Visus Lietuvos Vyriausios Raudonojo Kryžiaus Valdybos ir vyriausybės įsipareigojimus Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto Ženevos Konvencijai Lietuva garbingai vykdė ne tik XX a. tarpukario laikotarpiu, bet ir prasidėjus bei vykstant Antrajam pasauliniui karui (1939-1945).
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikla tikrinta karo pradžioje Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto ir Raudonųjų Kryžių Lygos atstovų -amerikiečio Malcolm Davis ir šveicaro Favre. Lankydamiesi Lietuvoje 1939-1940 m. rudenį ir žiemą, jie stebėjo pabėgėlių bei internuotųjų laikymą ir šį LRK darbą įvertino gerai2.
Tačiau 1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, Tarptautinio Raudonojo Kiyžiaus Komiteto Ženevos konvencijos buvo pažeistos:
1. Agresorė SSRS neteisėtai okupavo Lietuvą.
2. Prievarta ėmė jaunuolius į svetimą kariuomenę.
3. Vykdė masinį terorą, genocidą - Lietuvos gyventojų grupinį naikinimą politiniais, socialiniais ir nacionaliniais motyvais. Suėmimai, trėmimai, šaudymai, kankinimai sistemingai vyko nuo 1940 m. birželio 15 d. Naikino patriotiškiausią, idealistiškiausiai nusiteikusią tautos dalį: nusipelnusius tautai valdžios vyrus, kariuomenę, kulto tarnautojus, meno, mokslo žmones, mokytojus, darbščiausius ūkininkus. Žmonės buvo priversti slapstytis.
Nuo sunaikinimo pirmąjį Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininką Roką Šliūpą (1919-1932) apsaugojo dr.Pranas Mažylis (1999 m. balandžio 17 d. teigė R.Šliūpo marti, sūnaus Mindaugo žmona Aldona Šliū-pienė-Senikaitė), slapstėsi Jurgis Alekna - LRK pirmininkas 1938-1940 m. (teigė 1999 m. duktė dr.Danutė Aleknaitė), Raudonojo Kryžiaus vaikams leidžiamo žurnalo "Žiburėlis" kurį laiką buvusio redaktoriaus poeto Bernardo Brazdžionio šeima buvo sekama ir priversta slapstytis (B.Brazdžionio šeimos pasakojimu 1990 m.). Iš Lietuvos turėjo išvykti du Hūverio (Hoover) komiteto atstovai amerikiečiai Redfern ir Stephen5; Amerikos prezidento 1937 m. paskirtas pasiuntiniu Lietuvai diplomatas Owen Norem4, padėjęs spręsti Lenkijos, Klaipėdos bei Vilniaus krašto pabėgėlių klausimus, kuriais rūpinosi Lietuvos Raudonasis Kryžius. 1940 m. rugpjūčio mėn. buvo priverstas nelegaliai pereiti Lietuvos sieną rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius, 1939-1940 m. dirbęs LRK vyriausiojo įgaliotinio pavaduotoju Vilniuje, organizavęs ir prižiūrėjęs lietuvių, lenkų, žydų pabėgėlių šalpą, ir jo draugas amerikietis korespondentas Džeimsas Vundersonas (James Woonderson). 1941 m. į užsienį pasitraukė Aloyzas Petrikas (1893-1964), buvęs LRK antruoju pirmininku (1932-1938) ir Kauno valstybinės ligoninės direktoriumi (1928-1940).
Artėjant antrajai bolševikinei okupacijai, jausdami grėsmę laisvei ir saugumui, politiniais pabėgėliais tapo visi LRK Vyr.Valdybos nariai - žinomi, garbingi ir taurūs Lietuvos žmonės: med.plk.Antanas Matukas, inž.prof.Jonas Šimoliūnas, chirurgas prof.Vincas Kanauka, prelatas Kazimieras Šaulys, inž.doc.Kazys Kriščiukaitis ir Raudonojo Kryžiaus pirmininkas med.plk.Vladas Ingelevičius.
Dr.plk. Antanas Matukas (1894-1992), įstojęs į Peterburgo Karo Medicinos Akademiją 1912 m., tapo ir slaptos patriotinės lietuvių medikų korporacijos Fraternitas Lithuanica nariu, 1919-1940 m. tarnavo kariuomenės gydytoju (I Atskirojo Lazareto viršininku, Karo ligoninės viršininko pavaduotoju). 1928 m. apdovanotas IV laipsnio Gedimino ordinu. Nuo 1938 m. Antanas Matukas - LRK Vyr.Valdybos narys. 1941 m., prasidėjus karui, bolševikų vežamas į Rusiją pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Vokiečių okupacijos metais (1943 m.), eidamas lietuvių dalinių sanitarijos viršininko pareigas, labai rizikuodamas, nepakluso generolo Harm įsakymui sudaryti mobilizuotinų lietuvių gydytojų sąrašo. 1944 m. liepos 31 d. pasitraukęs į užsienį, dirbo įvairiose ligoninėse. 1948 m. emigravo į Kanadą ir, 1954 m. išlaikęs gydytojo egzaminus, dirbo etatiniu gydytoju Woodstock Ontario ligoninėje. Mirė 1992 m. rugpjūčio 16 d. Putname5.
Inžinierius prof.Jonas Šimoliūnas (1878-1965) nuo 1922 m. vasario 16 d. dėstė Vytauto Didžiojo Universitete statybą ir hidrotechniką, vadovavo statybos katedrai, parengė 1421 psl. knygą "Statyba", rašė apie Šventosios, Klaipėdos uostą ir kita. J.Šimoliūnas buvo veiklus profesorius, visuomininkas, LRK pareigūnas. 1928 m. už nuopelnus valstybei ir tautai apdovanotas trečiojo laipsnio Gedimino ordinu, 1936 m. - trečiojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, dėstė statybos kursą įvairiuose universitetuose, buvo įvairių sąjungų, draugijų narys. Mirė 1965 m. vasario 11d. Racine, Viskonsine, JAV6.
Chirurgas prof.Vincas Kanauka (1893-1968) 4 metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu, įgydamas majoro laipsnį (1919 03-1923 02), apdovanotas Vyties kryžiumi bei savanorio medaliu. Nuo 1923 m. dirbo Kauno ligoninėje chirurgu ir universitete dėstė chirurgijos kursą, paruošė kelis šimtus studentų. 1940-1944 m. V.Kanauka - jau Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgijos skyriaus vedėjas, 1941-1944 m. - medicinos fakulteto prodekanas. Lietuvos chirurgija, vadovaujant Vincui Kanaukai, pasiekė europinį lygį. Jis perorganizavo ir praplėtė Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune, joje įrengė savo vadovaujamą chirurginę universitetinę kliniką. Prisidėjo prie naujų VDU klinikų Žaliakalnyje projektavimo ir vidaus įrengimo. Parašė per 20 mokslinių darbų. 1938-1944 m. V.Kanauka dirbo LRK Vyr.Valdybos nariu, nuo 1941 m. lapkričio 8 d. Savitarpinės Pagalbos komiteto sudėtyje. Talentingas Lietuvos chirurgas, atlikęs šimtus sudėtingų operacijų, kaip politinis pabėgėlis 1944 m. liepos 18 d. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. gegužės 11 d. į JAV. 1953 m., gavęs praktiko teises, dirbo gydytoju7.
Prelatas Kazimieras Šaulys (1872-1964) Petrapilio dvasinę seminariją baigė 1899 m. Už dvi disertacijas jam suteiktas teologijos ir bažnytinės teisės magistro laipsnis. Nuo 1906 m. K.Šaulys dėstė Kauno kunigų seminarijoje bažnytinę teisę, moralinę teologiją, o 1922-1944 m. -universiteto teologijos-filosofijos fakultete su bolševikmečio pertrauka (1940-1941 m.) vadovavo teisės katedrai. 1926-1944 m. - generalvikaras, nuo 1927 m. - Popiežiaus rūmų prelatas. 1938 m. jo veikla įvertinta pirmojo laipsnio Gedimino ordinu. Kazimieras Šaulys aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje: Saulės draugijoje nuo jos įkūrimo 1906 m., 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. išrinktas į Lietuvos tarybą, 1918 m. pasirašė nepriklausomybės aktą, buvo Steigiamojo seimo narys, 1919 01 12-1944 07, t.y. per visą Lietuvos Raudonojo Kryžiaus gyvavimo laikotarpį - Vyr.Valdybos narys“. 1944 m., tapęs politiniu pabėgėliu, mirė Šveicarijoje gegužės 9 d. Lugano9.
Inžinierius doc.Kazys Kriščiukaitis (1901-1965) nuo 1920-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. baigęs universitetą, 1928-1929 m. tobulinosi Paryžiuje. 1931 m. tapo Universiteto technikos fakulteto architektūros katedros asistentu. Nuo 1936 m. dėstė trobesių tipologiją ir urbanizmo pagrindus. 1940 m. - docentas. 1941-1944 m. - Tipologijos katedros vedėjas.
1930 m. Kazys Kriščiukaitis gavo premiją Vytauto Didžiojo muziejaus projekto konkurse. Su V.Dubeneckiu ir K.Reisonu pakviestas prižiūrėti muziejaus projektą. Buvo V.Dubeneckio padėjėju, projektuojant ir statant Medicinos fakulteto rūmus. Prižiūrėjo Karininkų Ramovės rūmų statybą. Padarė Teismo rūmų ir Statybos fakulteto pastato eskizinį projektą.
1938-1944 m. K.Krikščiukaitis - LRK Vvr.Valdybos narys. 1944 m. nuo bolševikinio teroro pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. - į JAV. 1953 m. suprojektavo Putnamo N.P. seselių koplyčią10.
Medicinos pulkininkas Vladas Ingelevičius (1889-1985), tarnavęs savanoriu Lietuvos kariuomenėje nuo 1918 m. gruodžio 19 d., 1921 m. apdovanotas Vyties kryžiumi, 1928 m. - III laipsnio Gedimino ordinu. 1940 m. sovietinių okupantų buvo iš jos atleistas11. Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį V.Ingelevičius atsidėjęs dirbo Karo sanitarijos viršininko Vlado Nagevičiaus pavaduotoju, padėjo pagrindus moderniškai Lietuvos kariuomenės sveikatos apsaugos tarnybai. 1934-1940 m. atstovavo Lietuvą tarptautiniame karo medicinos kongresų komitete, dalyvavo kongresuose Lježe (1932, 1934), Ženevoje (1936), Bukarešte (1937). Rašė medicinos ir cheminio karo klausimais, ilgus metus dėstė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus gailestingųjų seserų mokykloje.
Vladas Ingelevičius yra vienas iš steigėjų dviejų svarbių Lietuvai organizacijų: caro priespaudos laikais slaptos patriotinės lietuvių studentų medikų korporacijos Fraternitas Lithuanica, įkurtos 1908 m. lapkričio 28 d. su V.Nagevičiumi, P.Sližiu, K.Oželiu ir Z.Ščepanavičiumi, bei Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, įsteigtos 1919 m. sausio 12 d. su J.Alekna, R.Šliūpu ir provizoriumi J.Makauskiu.
Jų veikloje aktyviai dalyvavo iki antrosios rusų okupacijos 1944 m. liepos mėn. Abiejų draugijų veikla gimininga, viena kitą papildė, nes rūpinosi kuo geriau organizuoti Lietuvos sveikatos apsaugą.
1919-1932 m. V.Ingelevičius - LRK Vyr.Valdybos narys, 1938-1940 m- - Vyr.Valdybos vicepirmininkas, paskirtas prezidento. Šias pareigas jis ėjo ir pirmosios bolševikų okupacijos metais (1940 06-1941 06).
Vokiečių okupacijos metais LRK pirmininkavęs (1941 m. rugsėjo 16 d. - 1944 m. liepos mėn.)12 dr.V.Ingelevičius atsisakė Lietuvos Raudonąjį Kryžių perorganizuoti į Savitarpinės Pagalbos Komitetą13. Tada vokiečių generalinio komisaro dr.Andrian von Renteln potvarkiu 1941 m. lapkričio 8 d.14 buvo įkurta nauja įstaiga - Vyriausias Savitarpinės Pagalbos Komitetas, o LRK paliktas to komiteto padaliniu ir vadintas Sveikatos Apsaugos Skyriumi15 arba Sveikatos Globos Valdyba, arba tiesiog Sanitariniu skyriumi, kuris ir toliau savo darbe vadovavosi nepakeistu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus statutu16. Faktą, kad LRK darbą tvarkė gydytojas V.Ingelevičius, patvirtina skirtingi šaltiniai: Lietuvių enciklopedija17, Lietuvos ypatingasis archyvas18 ir "Fraternitas Lithuanica"19, kur pasakyta: "Vokiečių okupacijos 1941-1944 m. faktinai ėjo LRK pirmininko pareigas, Savitarpinės Pagalbos priedangoje". Tai patvirtino ir to meto bendradarbiai E.Krukauskaitė, V.Sakalauskaitė, H.Engmanaitė, Z.Rombergas. 1944 m. V.Ingelevičius pasitraukė į Vokietiją, kur kitais, 1945 m., jis atgaivino LRK veiklą užsienyje, atnaujimo ryšius su tarptautiniu RK Ženevoje ir juos palaikė iki 1949 m. emigracijos į JAV. Čia įgijo gydytojo teises ir dirbo Niujorke (Brukline).
Principingo, drąsaus, sumanaus ir diplomatiško pirmininko daktaro V.Ingelevičiaus dėka LRK draugija išsaugojo autonomišką veiklą, atskirą biudžetą ir struktūrą - Vyriausiąją Valdybą su jos darbuotojais ir visomis vadovaujamomis įstaigomis. De facto gydytojas V.Ingelevičius buvo LRK pirmininku ir tiesioginiu jo įstaigų viršininku, vadovavo LRK Kauno ir Vilniaus ligoninėms, jų med.mokykloms, Panemunės sanatorijai, Birštono kurortui, Greitosios pagalbos, Kraujo transfūzijos stočiai, Ortopedijos technikos skyriui, Raudonojo Kryžiaus vaistinei.
Iš Lietuvos buvo priversti išvykti ir kiti Raudonojo Kryžiaus darbuotojai: valdybos narys, vaikams skirto žurnalo "Žiburėlis" redaktorius (1934-1944) ir Jaunimo Raudonojo Kryžiaus direktorius (1936-1940) rašytojas, vertėjas Stepas Zobarskas (1911-1984), 1936-1939 m. studijavęs kalbas ir literatūrą Prancūzijoje, 1938-1939 m. buvęs delegatu League of Red Cross (Raudonojo Kryžiaus Lygoje) Paryžiuje. Du kartus premijuotas už kūrinius jaunimui - "Ganyklų vaikai" (1934) ir "Pabėgėlis" (1939), iš prancūzų kalbos išvertęs D.Werner "Raudono Kryžiaus istoriją" (1941) 20. Palikti Lietuvą turėjo S.Zaborską kurį laiką pavadavusio poeto B.Brazdžionio šeima, "Žiburėlio" redaktoriaus pavaduotojas rašytojas Vytautas Tamulaitis - 11 knygų jaunimui autorius. Toks pat likimas ištiko dr.Antaną Garmų (1881-1955) - LRK Vyr.Valdybos pirmininką 1940 07-1941 09, pirmaisiais sovietų okupacijos metais išsaugojusį LRK struktūrą ir veiklos kryptį, o prasidėjus vokiečių okupacijai, paskelbusį pareiškimą apie bolševikų klastą, įjungiant Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį.
1940-1941 m. bolševikų buvo suimtas ir kalintas Kauno kalėjime gydytojas, sanitarijos plk.Balys Matulionis (1895-1974 12 1 Barberton, Ohajas, JAV). Nuo 1915 m. fraternitietis, ir kaip daugelis jų, 1920-1940 m. tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. 1930 m. rugsėjo 4 d. aktu Nr.384 apdovanotas 4-o laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu. 1934-1936 m. B.Matulionis to-bulinosi Vienos universitete, 1933-1940 m. buvo Raudonojo Kryžiaus Birštono kurorto direktoriumi, o 1941-1944 m. nacių okupacijos laikotarpiu - Vyriausios Sveikatos Valdybos valdytoju. Apie pastarąjį okupacijos metą jis rašė: "Lietuvių įstaigoms vėl teko dirbti nuolatinio teroro atmosferoje"21. Vokiečiai pareikalavo rytų frontui 500 lietuvaičių gailestingųjų seserų. Nė viena nebuvo išvežta. Gestapas įsakė išžudyti Kalvarijos ir Vilniaus psichiatrinių ligoninių ligonius. Nė vienas nebuvo nužudytas. B.Matulionio konfliktai su vokiečių okupacine valdžia buvo dažni. Ypatingasis teismas pradėjo jį tardyti, niršo gestapas, bet Vyriausios Sveikatos Valdybos naciai nesiryžo sulikvi-duoti22. 1944 m. liepos 30 d. B.Matulionis pasitraukė į užsienį23.
1944 m. vasarą buvo priverstas palikti tėvynę gydytojas, pulkininkas, pirmosios Lietuvoje Kraujo Transfūzijos stoties organizatorius ir jos vedėjas chirurgas Juozas Stasiūnas (1894 03 6-1958 07 24 Čikagoje), chirurgijos srityje tobulinęsis Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje. J.Stasiūnas ilgą laiką chirurgu dirbo Karo (1929-1941) ir LRK ligoninėje (1941 01-1944 07), kur 1941 m. vasarį ir įkūrė Kraujo Transfūzijos stotį24.
Į Vakarus 1944 m. turėjo išvykti ir kiti Raudonojo Kryžiaus darbuotojai. Vienas iš tokių - aukštos kvalifikacijos ortopedijos srities specialistas Petras Šileikis (g.1915 m.), LRK Vyr.Valdybos stipendininkas, mokslus baigęs Prahoje ir Lietuvoje įkūręs modernų ir prieinamą visuomenei ortopedijos technikos skyrių25. Taip pat turėjo palikti tėvynę
Tuberkuliozinės Raudonojo Kryžiaus sanatorijos A.Panemunėje vyr.gydytoja nuo 1934 m. liepos mėn. Emilija Jasevičiūtė (g.1904 m.), kurį laiką ėjusi sanatorijos direktoriaus pareigas26, Raudonojo Kryžiaus Žinių Biuro (vokiečių okupacijos metais vadinamo Savitarpinės Pagalbos informacijos biuru) vertėjas, vyr.sekretorius Algimantas Augūnas, dirbęs nuo 1942 m. vasario 1 d.27 Buvo priverstas išvykti ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Žinių biuro vedėjas Antanas Ragauskas, sudaręs 1940-1941 m. politinių kalinių ir tremtinių sąrašus, išsiųstus Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komitetui Ženevoje bei redagavęs neperiodinį biuletenį - "Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žinias"28. Išvyko, ir Vilniaus gailestingųjų seserų mokyklos inspektorė Kazė Vitkauskaitė (vadybos srityje stažavusi Londone), gailestingoji sesuo Maja Tulytė, kuri vėliau mirė Anglijoje.
Artėjant 1944 m. antrąjai rusų okupacijai, kaip ir tūkstančiai tėvynainių, paliko Lietuvą ir iki savo mirties kentėjo, ilgėdamasis tėvynės bei darbo jos labui gydytojas, archeologas, europinio lygio Lietuvos kariuomenės sanitarinės tarnybos įkūrėjas (1918 m.) ir vedėjas (iki 1940 m. Lietuvos okupacijos) generolas Vladas Nagevičius (1880-1954 11 15 Clevelande, Ohajas, JAV), kurio dėka centrinė kariuomenės gydymo įstaiga - Kauno Karo ligoninė tapo modernia gydymo institucija. Jos gydytojus siuntė tobulintis užsienin, pats dalyvavo tarptautiniuose karo medicinos kongresuose (1933 m. Madride, 1935 m. Briuselyje). 1921 m. vasario 16 d. įsteigė Karo muziejų ir jį išpuoselėjo Tautos praeites ir dabarties dvasia. Globojo laisvės kovų karo invalidus. Buvo ilgametis Karininkų Ramovės pirmininkas. Jam vadovaujant, pastatyti naujieji jos rūmai. Dar 1908 m. Peterburge su busimaisiais gydytojais V.Ingelevičiumi, P.Sližiu ir K.Oželiu įkūrė slaptą tvirtų patriotinių tradicijų lietuvių medikų Fraternitas Lithuanica korporaciją, rėmusią meną, pasiaukojimą Tėvynei, palaikiusią vienybės, bendro darbo ir tolerancijos idėjas29.
Taigi, politiniais pabėgėliais ir politiniais kaliniais bei tremtiniais tapusieji dėl sovietinio teroro yra geriausi liudytojai komunizmo vykdytos politikos nusikaltimų, nesuderinamų su visų keturių tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Ženevos konvencijų nuostatomis.
Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, buvo šiurkščiai pažeistas svarbiausias minėtų Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Ženevos konvencijų neliečiamybės įstatymas. LRK darbuotojai buvo nepagrįstai apkaltinti antisovietine, net "kontrrevoliucine veikla" ir už darbą humaniškoje, tarptautinį statusą turinčioje Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, už vadovavimąsi savo veikloje Ženevos konvencijų priesakais buvo suimti ir nuteisti penki LRK Vyr.Valdybos tarnautojai: S.Stanionienė, M.Blažonytė, L.Kęsgaila, K.Papečkys, E.Krukauskaitė-Pavalkienė.
LRK Centro Komiteto Prezidiumo sekretorė Stasė Stanionienė (1891-1974) suimta 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji sekretorės pareigose dirbo nuo 1920 m., o 1941 11 8-1944 08 1 Savitarpinės Pagalbos Vyr.Komiteto sudėtyje. Tuo metu ji buvo sekretoriato, o nuo 1943 m. liepos - ir informacijos biuro vedėja. Lietuvos nepriklusomybės metais S.Stanionienė aktyviai dalyvavusi Lietuvos jaunimo Raudonojo Kryžiaus veikloje, 1924 m. jį atstovavo Paryžiaus konferencijoje. 1929 m. dalyvavo Tarptautinėje Ženevos Konferencijoje dėl karo belaisvių kodekso sudarymo, 1939 m. 4 mėnesius studijavo RK darbą Paryžiuje. Už veiklą draugijoje apdovanota 2 medaliais ir 3 ordinais. 1944 12 17-1946 04 12 Stasė Stanionienė (bylos Nr.327) be teismo buvo kalinama Kaune, 1945 m. gegužės 25 d. išvežta į Vorkutos lagerį. 1946 m. balandžio 12 d., nesudarius bylos, paleidžiama. Su dideliu vargu tris nepilnus mėnesius įsidarbinusi (1947 01 2-1947 03 20) IV Kauno poliklinikoje med.sesele, buvo sekama ir kovo 20 d. suimta antrą kartą (suėmimo ir kratos orderis 3027). Nuteisiama pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-3 straipsnį trejiems metams (kalėjo I Vilniaus kalėjime), dvejiems metams atimant politines teises30.
1947 m. sausio 29 d. suimta Vyriausios Raudonojo Kryžiaus Valdybos korespondentė-vertėja (1940 11-1941 11 8)31, informacijos biuro sekretorė-korespondentė (1941 11 8-1944 07)32 Marija Blažonytė (1894-1975) , 1933 m. apdovanota V laipsnio Gedimino ordinu. Nuteista pagal RFSSR baudžiamojo kodekso 58-3 str. penkeriems metams su turto konfiskavimu ir trejiems metams be teisių33.
1945 m. kovo 17 d. suimtas med.tarnybos pulkininkas leitenantas Leonas Kęsgaila (1895-1979). 1928-1940 m. Lietuvos kariuomenės gydytojas, LRK Vyr.Valdyboje atsakingas už medicinos kadrų paruošimą (1940-1944) bei Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytojas ir direktorius (1941-1944), pasižymėjęs ypatingu humanizmu, teikęs medicininę pagalbą visiems jos reikalingiems žmonėms. Iki 1951 m. kalintas Vorkutos lageriuose. Kaltinamas RFSSR baudžiamojo kodekso 58-la straipsniu už "tėvynės išdavimą"34. 1951 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. 1957 m. grįžus į Lietuvą, jam neleido apsigyventi Kaune su šeima. Dėl to dirbo Šaukėnų, vėliau Užvenčio ligoninėse. Mirė 1979 m. spalio 27 d. Kaune35.
1947 m. sausio 13 d,36 suimtas vokiečių okupacijos metais dirbęs "Žiburėlio" sekretoriumi ir korektoriumi Kazys Papečkys, g.1914 m. Nuteistas pagal RFSSR baudžiamojo kodekso 58-3 straipsnį trejiems metams laisvės atėmimo ir dvejiems metams atimant policines teises su turto konfiskacija37.
1947 m. sausio 16 d. suimta buvusi LRK Vyr.Valdybos Žinių biuro sekretorė-kartotekininkė (1941 07-1944 07)38 Elena Krukauskaitė-Pavalkienė, g.1921 m. Nuteista pagal RFSSR baudžiamojo kodekso 58-3 straipsnį trejiems metams laisvės atėmimo ir atimant dvejiems metams politines teises su turto konfiskacija39.
Be nusikaltimų prieš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojus, buvo vykdomi ir kitokie nusikaltimai, nesuderinami su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Ženevos konvencijų nuostatomis. Pvz.: paimtiems į nelaisvę par-tizanams-laisvės kovų kariams nebuvo taikomas belaisvių statusas. Juos kankindavo, žudydavo, lavonus guldydavo miestų ir miestelių aikštėse, užversdavo kiemų šuliniuose, pakelių duobėse, pelkėse, miškuose, šiukšlynuose, tuo pažeisdami 1929 m. Tarptautinę Ženevos konvenciją.
Tūkstančiai žmonių suimti ir išvežti į Gulago koncentracijos stovyklas be kaltės ir teismų arba pagal teismų sufabrikuotus nuosprendžius. Lietuvos gyventojus teisė pagal Rusijos FSSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antisovietinius ir kontrrevoliucinius nusikaltimus. Politiniai kaliniai buvo nužmoginti, prilyginti didžiausicms nusikaltėliams su pirštų antspaudais vietoj nuotraukos dokumentuose. Į Sibirą ir kitas vietas buvo tremiami gyvuliniuose vagonuose.
Daug paleistų kalinių ir tremtinių neturėjo teisės net grįžti į Lietuvą, gyventi savo namuose, o grįžusieji negalėdavo gauti darbo, susigrąžinti atimto turto. S.Stanionienei negrąžino per kratą paimtų penkių apdovanojimų, gautų už veiklą Raudonajame Kryžiuje, o 1946 m. liepos 15 d. buvo priversta pasirašyti, kad juos atsiėmė.
Sovietų kareiviai, pasitraukdami iš Lietuvos teritorijos, 1941 m. birželio 26 d. žiauriai nukankino civilius gyventojus - Panevėžio ligoninės tris chirurgus: Juozą Žemgulį, Stasį Mačiulį, Antaną Gudonį ir chirurginio skyriaus med.seserį Zinaidą Kanevičienę.
Dr. chirurgas Stasys Mačiulis (1893-1941) aukščiausiu įvertinimu 1919 m. buvo baigęs Petrapilio Karo Medicinos Akademiją. Jo vardas įamžintas akademijos aukso lentoje. Išlaikęs egzaminus chirurgo specialybės teisėms įgyti, 1922 m. grįžo į Lietuvą ir tarnavo kariuomenėje iki 1923 m. Be Panevėžio aps. gydytojo pareigų jis turėjo visą eilę visuomeninių įsipareigojimų: buvo ilgametis Smilgių vls. tarybos pirmininkas, Panevėžio Apskrities Tarybos narys, Žemės Ūkio Draugijos pirmininkas, Smulkaus Kredito Banko valdybos pirmininkas. 1929 m. apdovanotas IV laipsnio Gedimino ordinu. Jo pastangomis pastatyta didelė ir moderni Panevėžio Apskrities ligoninė. Vėliau jis buvo šios ligoninės direktoriumi ir chirurginio skyriaus vedėju, suorganizavo Panevėžio Lietuvių Gydytojų Draugiją, buvo Lietuvių Chirurgų Draugijos narys. 1937 m. prie VDU išlaikė doktoranto egzaminus ir rašė disertaciją. 1941 m. birželio 26 d. septynių sužvėrėjusių rusų enkavedistų nužudytas40.
Dr.chirurgas Juozas Žemgulys (1890-1941), aukso medaliu 1910 m. baigęs Liepojos gimnaziją, medicinos mokslus ėjo Petrapilio Karo Medicinos Akademijoje, 1913 m. dėl reakcingų karinių reformų persikėlė į Tartu universitetą, o paimtas į rusų kariuomenę, valstybinius egzaminus išlaikė Charkove. 1918 m., grįžęs į Lietuvą, paskiriamas Jurbarko ligoninės vedėju, po metų - Kauno Valst.ligoninės chirurginio ir rentgeno skyriaus vadovu. 1923 m., perėjęs į karo tarnybą, iki 1935 m. buvo Kauno Karo ligoninės chirurgu, vėliau - šio skyriaus vedėju. Žinias gilino Vokietijoje ir Prancūzijoje (Paryžiuje, Berlyne, Drezdene, Freiburge, Heidelberge), parašė studiją apie kaulų lūžius ir jų gydymą. Iš karo tarnybos pasitraukė 1935 m. pulkininko laipsniu ir perėmė LRK Klaipėdos ligoninės chirurginį skyrių, kuriam vadovavo iki Klaipėdos krašto užgrobimo 1939 m. Dėl rusų okupantų savivaliavimo pasitraukęs iš Karo ligoninės chirurgo konsultanto pareigų, persikėlė į Panevėžio ligoninę ir vos keletą mėnesių dirbo chirurgu iki savo tragiškos mirties.
Greta medicininių reikalų dr.Juozas Žemgulys daug dėmesio ir energijos skyrė visuomeniniam darbui, susijusiam su krašto sveikatos problemomis: 1919 m. buvo vienas iš Kauno Medicinos Draugijos steigėjų ir aktyvus jos narys, 1920 m. dalyvavo Kauno Aukštųjų Kursų steigime, kurie 1922 m. virto Lietuvos Universitetu ir jame dėstė chirurgiją. Įsteigė ir du metus redagavo "Medicinos" žurnalą, ėjusį 1920-1944 m., aktyviai dalyvavo Fraternitas Lithuanica korporacijoje ir eilėj kitų draugijų - Lietuvos Chirurgų, Karo Sanitarijos, Kovos su vėžiu, Klaipėdos krašto Lietuvių Gydytojų draugijoje. Juozas Žemgulys yra parašęs virš 50 mokslinių straipsnių: apie karo lauko chirurgiją, karo sanitariją, gydymą namie, Greitąją pagalbą ir kt. Reto darbštumo ir kūrybingas chirurgas medicinos pulkininkas ir aktyvus pilietis Juozas Žemgulis už nuopelnus tėvynei 1931 m. vasario 12 d. aktu Nr.119 apdovanotas III laipsnio Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde ir Nepriklausomybės medaliu.
"Prasidėjus rusų vokiečių karui 1941 m. birželio mėn., jau pačiomis pirmomis dienomis ligoninę perpildė sužeistieji. Ligoninės chirurgai: d-ras J.Žemgulys, d-ras St.Mačiulis ir d-ras A.Gudonis turėjo operuoti dieną ir naktį. Birželio mėn. 26 dieną, darbo metu, panikos ir keršto apimti septyni rusai enkavedistai įsiveržė į ligoninės chirurginį skyrių ir tiesiai iš darbo, dar su baltais chalatais, išsivedė visus tris ligoninės chirurgus, - d-rą J.Žemgulį, d-rą St.Mačiulį ir d-rą A.Gudonį, - nusivarė juos į Moigio namų rūsį ir visus tris bestiališkai nužudė; nužudė be tardymo, be jokios priežasties. Be minėtų trijų chirurgų, buvo dar nužudyta tos pat ligoninės chirurginio skyriaus gailestingoji sesuo Kanevičienė"41.
Taip pat beprasmiškai nužudyti ir A.Panemunės LRK sanatorijos šeši tarnautojai. Jie rasti užkasti Pažaislio miške, o žirklės, kuriomis bolševikai, žudydami savo aukas, karpė ausis, nosis ir t.t. rastos įsmeigtos į nužudyto Stasio Balčiūno, A.Panemunės džiovininkų sanatorijos tarnautojo sūnaus kairįjį šoną42.
SSSR konstitucija garantavo sąžinės ir žodžio laisvę, bet NKVD visados ir visur slaptai tikrino visą vidaus ir užsienio korespondenciją. Vien 1941 01 15 -1941 06 7 patikrinti 251 108 laiškai, iš kurių 17247 dėl antitarybinio turinio buvo konfiskuoti43.
Pavergę Lietuvą, prievarta ir teroru ją sovietizavo pagal komunistinės ideologijos teiginius, luošino ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Palaipsniui ir sistemingai buvo naikinamas Raudonojo Kryžiaus draugijos puoselėtas žmoniškumas.
Neteisėti okupaeinės valdžios veiksmai žlugdė Lietuvos žmonių, ypač pedagogų, studentų, moksleivių, moralę, orumą, savigarbą, kuriems ugdyti tiek dėmesio skyrė Lietuvos Raudonasis Kryžius. Prievarta ir šantažu skatino išdavystes, kolaboravimą, suteikė begalinį skausmą jų šeimoms, giminėms, draugams, visai tautai. Prievarta, brukdami komunistinę ideologiją, naikino lietuvių tautos istorinę atmintį, religines ir nacionalines šventes, tautines organizacijas.
Devintąjame Didžiosios tarybinės enciklopedijos tome, išleistame Maskvoje 1972 m., 489 puslapyje rašoma, kad Ženevos konvencijos dalyvės privalo ieškoti ir bausti asmenis pažeidusius konvencijas. Pažeidėjus teisia teismas valstybės, kurios teritorijoje buvo įvykdyti nusikaltimai. Gali teisti bet kurios valstybės Ženevos konvencijos dalyvės teismas, jeigu ji turi nusikaltimų įrodymus.
Likę gyvi nukentėjusieji ir liudininkai: Gražina Marija Stanionytė-Zujienė, 1944 m. gruodžio 17 d. areštuotos LRK sekretorės (1920-1944) Stasės Stanionienės duktė; buvusi politinė kalinė Elena Krukauskaitė-Pavalkienė, LRK Žinių biuro sekretorė-kartotekininkė (1941-1944); buvusi LRK Žinių biuro tarnautoja (1942-1944) Valerija Sakalauskaitė-Rechlevičienė; ketvirtojo LRK pirmininko (1940-1941) dr.Antano Garmaus duktė Sofija Garmutė-Vietrinienė; antrojo LRK pirmininko (1932-1938) dr.Aloyzo Petriko sūnus Aloyzas Petrikas; Elena Uborevičienė, 1937-39 m. dirbusi Klaipėdos RK ligoninės Sveikatos centre med. seserimi-akušere ir 1939-1940 m. - RK Birštono kurorto informacijos sk. vedėja.
1 Werner D. Raudonojo Kryžiaus istorija. K. 1941. P.97.
2 Lietuvių Enciklopedija. T.24. Boston 1961. P.540.
2Šeinius I. Raudonasis tvanas. V. 1990. P.7.
4Lietuvių Enciklopedija. T.20. Boston, 1960. P.410.
5Fraternitas Lithuanica. JAV 1958. P.61-62, 253-255. JAV lietuviai: biografijų žinynas. V.1998. P.643.
6 Lietuvių Enciklopedija. T.29. Boston 1963. P.533; T.36. P.500.
7 Ten pat. T.10. Boston, 1957. P.425; T.36. Boston 1969. P.286.
8 Ten pat. T.29. P.373.
9 Ten pat. T.36. P.498.
10 Ten pat. T.13. Boston 1958. P.154; T.36. P.320.
11 Fraternitas Lithuanica. P.246, 247.
12 LYA. F. K-l. A.58. B.12905/3. L.114; LVCA. F.978. A.3. B.2. P.3.
13 Ten pat. L. 145.
14 Ten pat. L.266-2.
15 Ten pat. L.145.
16 Ten pat. L.142.
17 Lietuvių enciklopedija. T.24. P.541.
18 LYA. F. K-l. A.58. B.12905/3. P.114, 137 apačia, 138,145.
19 Fraternitas Lithuanica. P.247.
20 Lietuvių Enciklopedija. T.35. Bostonas, 1966. P.107; T.37. Bostonas, 1985. P.671.
21 Fraternitas Lithuanica. P.265.
22 Ten pat. p.266.
23 Lietuvių Enciklopedija. T.17. Boston 1959. P.526; T.37. P.377.
24 Ten pat. T.28. Boston, 1963. P.460; Fraternitas Lithuanica. P.362.
25 LVCA. F. R 978. A.2. B.4. L.116, 216, 217; B.162. L.20.
26Ten pat. B.3. L.7, 55.
27 Ten pat. B.79. L.120. B.98. L.5.
28 Ten pat. B.40. L.106; B.47; B.48.
29 Fraternitas Lithuanica. P.343.
30LYA. F. K-l. A.58. B.12905/3. L.231, 258; LVCA. F. R.978. A.2. B.19. L.37.
31 LYA. F. K-l. A.58. B.12905/3. L.64.
32 Ten pat. L.43.
33 Ten pat. L.258.
34 Ten pat. B.P19705. L.57, 59.
35 Mūsų gydytojai. Lietuvos gydytojų sąjunga, 1998. L.130.
36 LYA. F.K-1. A.58. B.P-1046. P.75.
37 LYA. F. K-l. A.58. B.P-1046. L.135 apačia.
38 Ten pat. L. 135 apačia.
39 Ten pat. L. 136.
40 Fraternitas Lithuanica. P.338-340.
41 Fraternitas Lithuanica. P.383-384; Merkelis A. Raudonasis teroras Panevėžio apskrityje//Panevėžio apygardos balsas. 1942. Rugsėjo 5-12.
42 Sekmadienį atidaryta Raudonojo Teroro Lietuvoje paroda/ZTėviškė. 1942. Sausio 30.
43 Vienerių metų mūsų tautos tragedija: Raudonojo teroro Lietuvoje paroda//
Savitarpinės pagalbos žinios. 1942. Sausio 30 d. v
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininkai:
1. Dr.Rokas Šliūpas (1919-1932)
2. Dr.AIlyzas Petrikas (1932-1938)
3. Dr.,Jurgis Alekna (1938-1940)
4. Dr.Antanas Garmus (1940-1941)
5. Dr.Vladas Ingelevičius (1941-1944)
□Dr.Vladas Ingelevičius
□Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vyriausioji Valdyba 1924m. Pirmoje eilėje: dr.Vladas Ingelevičius, dr.Jurgis Alekna, dr.Rokas Šliūpas, kanauninkas Kazimieras Šaulys, kun.Konstantinas Olšauskis. Antorje eilėje: dr.Eliziejus Draugelis, dr.Pranas Mažylis, prov.Jonas Makauskis
□Dr.Aloyzas Petrikas, LRK pirmininkas 1932-1938 m.
□Dr.Antanas Garmus, LRK pirmininkas 1940-1941 m.
□Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Žinių biuras 1940-1944 m. Sėdi: Sofija Kazlauskienė, Stasė Stanionienė, Marija Blažonytė. Stovi: Stasys Butvila, Regina Krukauskaitė, Valerija Sakalauskaitė, Algimantas Augūnas, Klementina Lukoševičienė, Elena Krukauskaitė, Henrieta Engmanaitė, Balys Šonas. 1943 m.
