OKUPANTŲ TERORO ĮTAKA PARTIZANŲ KOVAI

IŠ SVETUR

 (JUGOSLAVIJOS PAVYZDYS)

Antrojo pasaulinio karo fenomenas, kai antikomunistinės šalys sudarė karinę sąjungą su žiauriausia komunistine diktatūra, jaudins dar ne vieną tyrinėtojų kartą. Kodėl vienos tautos, nenorėjusios turėti nieko bendra nei su viena kariaujančia puse, buvo paaukotos "mesianistinei idėjai", kodėl vienos tautos "turėjo" moralinę teisę aukoti kitas, kovojant už savo interesus - šie egzistenciniai klausimai dar ilgai bus ginčų objektu.

Didžiosios Britanijos premjero Antrojo pasaulinio karo metu Vinstono Čerčilio memuarų ištraukos vertimas apie Jugoslaviją, yra savaip įdomus ir pamokantis, leidžiantis net formuluoti analogijas Lietuvos ir joje vykusio Pasipriešinimo atveju. V.Čerčilis faktiškai atsako į klausimą, kodėl Jugoslavijos Pasipriešinime ėmė dominuoti komunistai ir kaip gimė Tito nacionalkomunizmas, parodo, kad karo metais britų pragmatinė politika nedarė jokio skirtumo tarp kariaujančių prieš vokiečius ideologinio nusiteikimo, pripažindami vien jų aktyvumą ir tuo būdu tiesiogiai tapdama komunizmo išplitimo Rytų ir Vidurio Europoje vienu iš veiksnių.

Gen. Michailovičiaus četnikų smukimo ir komunistų maršalo Tito partizanų iškilimo istoriją galima panaudoti kaip analogiją Lietuvai. Tampa aišku, kodėl Sovietų Sąjunga taikė masinį terorą civilių gyventojų atžvilgiu, degino partizanų rėmėjų sodybas, trėmė jų šeimas ir giminaičius, o iš kitos pusės savo agentų pagalba stengėsi nukreipti Pasipriešinimą nuo partizaninės kovos prie nekarinio pogrindinio slapstymosi ir demobilizacijos...

Vinstonas Čerčilis. Maršalas Tito ir Jugoslavija

Jugoslavija, Hitlerio įsiveržimo ir užkariavimo 1941 m. balandyje tapo baisių įvykių scena. Narsus jaunuolis-karalius rado prieglobstį Anglijoje kartu su tais princo Povilo (Paul) ministeriais ir kitais žmonėmis, kurie nepanorėjo paklusti vokiečiams. Kalnuose iš naujo įsiliepsnojo žiaurus partizaninis karas, kurį serbai nuo amžių kariavo prieš turkus. Generolas Michailovičius buvo pirmasis ir žymiausias šio karo lyderis, o aplink jį susitelkė išlikę jugoslavų elito atstovai Tarptautinių įvykių sūkuryje jų kova nesusilaukė beveik jokio dėmesio dėl "žmonių kančios kainos neįvertinimo". Michailovičiui, kaip partizanų vadui, tikrovėje labai kliudė tai, kad daugelis jo šalininkų buvo garsūs, turintys giminaičių ir draugų Belgrade, turto ir ryšių įvairiose vietovėse, žmonės. Vokiečiai vykdė kruvino šantažo politiką. Jie keršijo už partizanų veiksmus, sušaudydami Belgrade po keturis ar penkis šimtus atrinktų žmonių. To slegiamas Michailovičius palaipsniui užėmė tokią poziciją, kad kai kurie iš jo vadų susitardavo su vokiečių ir italų kariuomene už ramybę vienose ar kitose kalnų srityse nevykdyti beveik jokių ar išvis jokių veiksmų prieš priešą. Tas, kas liko tvirtas panašiose sunkiausiose sąlygose, gali priekaištauti, tačiau istorija, labiau teisingesnė, neišbrauks Michailovičiaus vardo iš serbų patriotų sąrašo. 1941 m. rudenį serbų pasipriešinimas vokiečių terorui tapo tik simbolinis. Nacionalinė kova galėjo tęstis tik dėka įgimtos paprastų žmonių narsos, o jos netrūko.

Nuožmus ir įnirtingas karas už egzistenciją, prieš vokiečius gaisru įsiplieskė tarp partizanų. Jų tarpe iškilo, išsiskyrė pranašumu ir greitai ėmė dominuoti Tito. Tito, kaip jis save vadino, buvo sovietų apmokytas komunistas, kuris iki Hitlerio įsiveržimo į Rusiją ir Jugoslavijos užpuolimo kurstė politinius streikus Dalmatijos pajūryje pagal bendrą Komintemo politiką. Bet vos tik jo sieloje ir mintyse komunistinė doktrina susiliejo su karšta meile gimtajai šaliai, išgyvenančiai ypatingas kančias, jis tapo vadu, kurio šalininkai neturėjo ko prarasti, išskyrus savo gyvybes, kurie buvo pasiruošę mirti, bet mirti naikinant priešus. Tai vokiečiams sukūrė problemą, kurios nebuvo galima išspręsti masinėmis žymių ar turtingų žmonių egzekucijomis. Jie susidūrė akis į akį su pasiryžėliais, nesiruošiančiais tursenti į skerdyklą. Tito partizanai išplėšdavo ginklus iš vokiečių rankų. Jų gretos sparčiai augo. Jokios, net kruviniausios represijos prieš įkaitus arba kaimus nesustabdydavo partizanų. Jiems tebuvo laisvė arba mirtis. Greitai jie pradėjo daryti skaudžių nuostolių vokiečiams ir tapo plačių sričių šeimininkais.

Buvo neišvengiama, kad partizanų sąjūdis susidurs aštriausiu kofliktu su tais iš tėvynainių, kurie priešinosi tik puse jėgos arba darydavo neliečiamybės sandėrius su bendru priešu. Partizanai sąmoningai pažeidinėjo bet kokius susitarimus, kuriuos su priešu sudarinėjo četnikai — taip vadinosi generolo Michailovičiaus šalininkai. Tada vokiečiai pradėjo šaudyti įkaitus iš četnikų, o četnikai keršydami ėmė vokiečiams teikti žinias apie partizanus. Visa tai šiose laukinėse kalnų srityse vyko sporadiškai ir nekontroliuojamai. Tai buvo tragedijos tragedija.

Anglai turėjo agentų ir karininkų misijų sistemą, per kurią palaikė ryšius su Michailovičiumi, "kuris atstovavo oficialų pasipriešinimą prieš vokiečius ir Jugoslavijos vyriausybę Kaire". Po įsiveržimo į Siciliją bei Italiją 1943 m. britai nusprendė užmegzti kontaktą su jugoslavų partizanais, "nepaisant to, kad tarp jų ir četnikų vyko įnirtingas karas, nežiūrint į tai, kad Tito kariavo kaip komunistas - ne tik prieš vokiečių užgrobėjus, bet ir prieš serbų monarchiją bei Michailovičių". Gegužės pabaigoje sukurti misiją prie Tito buvo pasiųstas kpt.Dikinas (Deakin). Vokiečiams Balkanuose įklampinus 33 divizijas ir V.Cerčiliui pradėjus planuoti Balkanų operaciją, pas jugoslavų partizanus, jau vertinamus kaip strateginį veiksnį, buvo pasiųsta aukštesnio rango misija, vadovaujama parlamento nario Ficrojaus Maklino (Fitzroy Maclean).

Ši misija, nuleista parašiutais Jugoslavijoje 1943 m. rugsėjį, atrado, kad padėtis revoliucionizavosi. Žinios apie Italijos kapituliaciją pasiekė Jugoslaviją tik per oficialius radijo pranešimus. Bet, nepaisant, kad jokio perspėjimo iš mūsų pusės nebuvo, Tito ėmėsi skubių ir vaisingų veiksmų. Per keletą savaičių šešios italų divizijos buvo partizanų nuginkluotos, o kitos dvi perėjo į jų pusę kovoti kartu prieš vokiečius. Gavę italų amuniciją, jugoslavai sugebėjo apginkluoti dar aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių ir kuriam laikui okupuoti svarbų Adrijos pajūrį. Tokiu būdu, žiūrint iš Italijos fronto, atsirado puiki galimybė sustiprinti mūsų padėtį Adrijos jūroje. Jugoslavų partizanų armija, turinti du šimtus tūkstančių žmonių, nors ir išlaikė partizanijos pavidalą, dabar ėmėsi plačios apimties veiksmų prieš vokiečius, kurie savo ruožtu su vis didėjančiu aršumu tęsė savo nuožmias represijas.

Vienu iš veiksmų suaktyvėjimo Jugoslavijoje rezultatų buvo konflikto tarp Tito ir Michailovičiaus paaštrėjimas. Auganti karinė Tito jėga vis aštriau kėlė klausimą apie tolimesnę jugoslavų monarchijos ir emigracinės vyriausybės padėtį.(...) Pagaliau, lapkričio pabaigoje Jaicoje, Bosnijoje, Tito sušaukė savo judėjimo politinį kongresą ir ne tik sukūrė laikinąją vyriausybę, "kuriai priklauso išimtinė teisė atstovauti jugoslavų tautą", bet taip pat formaliai atėmė iš karališkosios Jugoslavijos vyriausybės, esančios Kaire, visas jos teises. Karaliui buvo uždrausta grįžti į šalį iki jos išvadavimo. Partizanai, be jokios abejonės, tapo pagrindiniu pasipriešinimo Jugoslavijoje elementu, ypač po Italijos kapituliacijos. Bet taip pat buvo svarbu, kad okupacijos, pilietinio karo ir emigracinės (emigre) politikos atmosferoje nebūtų priimta jokių nepataisomų politinių sprendimų dėl ateities santvarkos Jugoslavijoje. Tragiška Michailovičiaus figūra tapo pagrindiniu kliuviniu. Mums teko palaikyti glaudų karinį ryšį su partizanais, ir todėl reikėjo įtikinti karalių nušalinti Michailovičių iš karo ministerio posto. Gruodžio pradžioje mes nustojome oficialiai palaikyti Michailovičių ir atšaukėme britų misijas, veikusias jo teritorijoje.

Versta iš leidinio Churchill S. W The Second World War.

Closing the Ring.Boston 1951.

Vertė Kęstutis Kasparas