NEPATAISOMASIS

Trys kunigo Alfonso Svarinsko bylos

Kun. Alfonsą Svarinską komunistai visada laikė vienu reakcingiausių ir sovietinei santvarkai pavojingiausių kunigų. Dar daugiau - KGBistai savo bylose jam suteikė Nepataisomojo (Neispravimyj) slapyvardį*, taip nusakydami ir A.Svarinsko charakterį ir savo požiūrį į jį, o sovietinis teismas jam parinko "ypatingai pavojingo recidyvisto" terminą. Tai patvirtina ir kun. A.Svarinsko sovietmečiu "uždirbti" nuopelnai: penkis kartus teistas, tris kartus kalintas lageriuose (beje, kunigu įšventintas Abezės lageryje), iš viso lagerinis stažas — per 20 metų.

--------------
* KGB slapyvardžius suteikdavo ne tik agentams, bet ir jų sekamiesiems asmenims -"objektams”.

Apie kunigo Alfonso Svarinsko nuopelnus ginant Bažnyčią ir leidžiant unikaliąją 'Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" kunigas Robertas Grigas užsiminė "Laisvės kovų archyvo" 13-ame numeryje. Šį kartą pats kun. A.Svarinskas sutiko papasakoti apie tuos įvykius, prisiminė savo lagerių patirtį, palygino, kaip per 40 metų, tiksliau per jo tris baudžiamąsias bylas, keitėsi NKVD-MGB-KGB aparatas, prievartos metodai, pagaliau jis pats perėjęs savo kalvarijas 22-ejų metų klieriku ir baigęs patyrusiu kunigu-kovotoju.

'Teko tris kartus sėdėti,- sako kun. Alfonsas Svarinskas, — ir visus tris kartus blogis reiškėsi vis kitaip."

Pirmoji Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla Nr.1998 pradėta 1947m. sausio 3 dieną ir baigta 1947m. vasario 27 dieną. Byla nestora, iš 160 puslapių, vieno tomo. Surašyta rusų kalba.

Kunigas A.Svarinskas. 1947.

Iš bylos Nr.1998:

1947m sausio 3d. LSSR MGB "O” skyriaus vyr. įgaliotinis, leitenantas Maslobojev nustato: "Kad A.V.Svarinskas, g.l925m. Ukmergės raj., Kadrėnų km., iš vidutinių valstiečių šeimos, nevedęs, be nuolatinės gyvenamosios vietos ir užsiėmimo, baigęs Ukmergės gimnazijos 5 klases ir 4 metus prasimokęs Kauno dvasinėje seminarijoje, pagal suimto antisovietinės organizacijos LLA dalyvio Antanaičio parodymus, yra pogrindinės organizacijos LLA dalyvis ir kartu su Kauno dvasinės seminarijos klieriku LLA štabo nariu Čeponiu leidžia ir platina antisovietinę literatūrą. Be to, Svarinskas susijęs su Ukmergės apskr. banditų grupe, padeda banditams įsigyti ginklus ir šaudmenis."

1947m. sausio 3d. pasirašytas orderis Nr.2947 A.Svarinsko suėmimui.

Kun. A.Svarinskas:

— Pirmą kartą, kai mane suėmė — 1946m. gruodžio 31d. — viskas skendėjo Vyšinskio* dvasioje. Vyšinskis tuomet teigė, kad geriausias įrodymas — tai asmeninis prisipažinimas. Todėl MGB ir mušdavo, kankindavo tol, kol žmogus prisipažindavo viską, ko iš jo reikalaudavo. Tada buvo tik viena kankinimo priemonė — fizinė prievarta, ir ją naudojo visiems. Mane irgi labai smarkiai mušė. Štai sausio 17-ą, atsimenu, mušė tris kartus per dieną. "Govori!"— rėkia, o ką kalbėti — neaišku. Tada prokuroras duoda sankciją, tarkim, šimtą kirčių gumine lazda. Dešimt sukerta, po to parmeta ant žemės, kojas, galvą prispaudžia ir toliau kerta.

----------------
* Andrejus Vyšinskis (1883-1954) - SSRS MA narys, teisininkas, diplomatas. Nuo 1920m. SSKP narys, nuo 1939m. SSKP CK narys. 1935-1939m. SSRS prokuroras 1949-1953m. SSRS užsienio reikalų ministras, 1953-1954 SSRS atstovas Jungtinėse Tautose. Parašė "SSRS teismų santvarka" (1939m.), "Teisminių įrodymų sovietinėje teisėje teorija" (1941m) ir pan.

 

Baisiausias sadistas buvo pulkininkas-leitenantas Martavičius* iš "brazilkos" — taip vadinome Kauno KGB. Turėjo gerą atmintį, buvo nedidukas, tačiau labai žiaurus, todėl mušdavo pats. Sykį vidurnaktį sargybinis visus pakėlė, išrikiavo, o po kelių minučių į kamerą įsiveržė Martavičius ir liepė prisistatyti. Išgirdęs mano pavardę, iškart pareiškė: 'Budiem bit" ("Mušim"). Taip ir praleidau visą naktį, laukdamas kada čia jau ves, bet jis tada, matyt, kitą auką susirado.

-----------------
* Leonardas Martavičius, g,1920m. Švenčionėliuose, KGB pulkininkas. 1941m. LTSR NKVD slapto politinio skyriaus operįgaliotinis, 1942 SSRS NKVD speclagerio ypatingojo sk. oper-įgaliotinis. 1942-1944m. Mozdoko speclagerio vyr tardytojas; 1944-1946m. Kauno NKGB darbuotojas, 1946-1953m. LTSR KGB ministro pavaduotojas, 1953-1954m. LTSR Vidaus reikalų ministro pavaduotojas. 1959m. išleistas į KGB atsargą. LMartavičius buvo vienas iš 1941m. sausio mėn. SSRS KGB sudarytų "Pasiūlymų, kaip sunaikinti Lietuvos katalikų bažnyčią" autorių, o 1958m. jau būdamas KGB generolu majoru, pasirašė nutarimą iškelti A.Svarinskui antrą baudžiamąją bylą.

 

Vieną kartą mano tardytojas leitenantas Čiurin (jis pats niekada nemušdavo, tik "procedūras" stebėdavo) nuvedė mane į trečią aukštą, operatyvinį skyrių. O ten jau Martavičius belaukiąs... Supratau, kad prasidės kankynė. Martavičius buvo civiliai apsirengęs, todėl pakišo prižiūrėtojams, kad tie atraitotų jam švarko rankoves, o po to puolė. Aš spėjau užsidengti akis, todėl Martavičius pataikė ne tiesiai į veidą, bet į mano ranką. Vis dėlto smūgis buvo toks stiprus, kad iš nosies vis tiek pasipylė kraujas. Jei būtų pataikęs į akis, akys būtų iššokę. Na, ir pradėjo daužyti: kraujas bėgo kaip vanduo, todėl apšlaksčiau visas sienas. Pasidarė šilta, silpna, pasijutau lyg guminis, nors sąmonės nepraradau. Martavičius daužė kokį pusvalandį - na, tikrai ne kas - po to jam kažką pašnibždėjo į ausį, ir jis išėjo. Po daužymo tardytojas nuvedė mane prie prausyklos ir nuplovė kraują. Buvo iššokęs iš vietos žandikaulis, todėl negalėjau susičiaupti, ir tik kameroje draugams pavyko jį atstatyti į vietą.

Nespėjau kameroje normaliai pagulėti, girdžiu — vėl šaukia: "Na bukvu "S" (iš "S" radės). Tada pavardėm nešaukdavo, kad kitose kamerose neišgirstų, šaukė tik pirmąja raide. Nuvedė pas KGB pulkininką Rudyko, o šis ir klausia: "Kodėl neužsičiaupi?" Sakau, — "Sumušė." "Kas? Ogi šitas ponas,",- sakau ir rodau į įeinantį Martavičių. Martavičius čia pat apsisuko ir išėjo, o mane pralaikė ten iki 5-os valandos ryto, bet jau nebemušė.

Tuomet tiek Kauno KGB, tiek Lukiškių kalėjimo publika buvo labai įdomi ir gera, daug inteligentijos. Štai Lukiškių kalėjime kameros seniūnas buvo generolas Motiejus Pečiulionis, tikras idealistas, atsisakęs kartu su šeima pabėgti į Vakarus. Sakydavo: "O kas Lietuvą gins? Juk davėm priesaiką." Buvo daug karininkų - tiek lietuvių, tiek lenkų, penki kunigai. Kameros dvasia buvo puiki, nes dauguma buvo idealistai todėl žinojo už ką kenčia Žmonės tada gailėjosi ne dėl to, kad į kalėjimą pakliuvo, bet kad per mažai suspėjo laisvėje padaryti

Kauno KGB kameroje buvo 18-20 žmonių. Su manimi sėdėjęs buvęs Liaudininkų partijos lyderis, advokatas Zigmas Toliušis sakydavo: "Matau, pačiam reikės daug kentėti. Jei iškentėsi būsi vyras." Kai kurį nors iš kameros išvesdavo kankinti, likusieji kalbėdavo rožančių. Melsdavomės ne dėl to, kad draugo nemuštų, bet kad jis atlaikytų, neišduotų. Na, o tada mušdavo visus, privilegijų niekam nebuvo. Štai kunigas Požėla, sėdėjęs su vyskupu Ramanausku, pasakojo, jog vyskupas, grįžęs iš tardymų, visą laiką truputėlį šypsodavosi. Kameros bičiuliai jam pavydėjo, pasišnibždėdavo: "Kaip gera vyskupui, nes jo nemuša." Tačiau sykį nuėjęs į pirtį, išsižiojo: vyskupas gumine lazda buvo sukapotas nuo galvos iki kojų.

Pats šlykščiausias, kiek teko kalėti buvo Kauno KGB kalėjimas ir pirmiausia todėl, kad ten buvo daug žiurkių. Jos buvo didelės, ir jų buvo visur: koridoriuose lakstydavo tarp prižiūrėtojų, naktimis kamerose lipdavo ant veido.

Štai 1947 metais Kauno KGB teko kalėti kartu su vieno ūkininko vaiku Jankausku. Atrodė, lyg ir nieko vyras, tačiau visą teisybę sužinojome, kai į kamerą atvarė partizaną Galiūną. Šis, tik pamatęs Jankauską, tuoj puolė muštis. Tada ir paaiškėjo, jog Jankauskas buvo sudaręs banditų būrį (būriui priklausė ir vienas skrebas), kuris plėšė, žudė ir prievartavo gyventojus partizanų vardu. Riesta tada buvo Jankauskui - po partizanų "pašventinimo" nebegalėjo net išeiti pasivaikščioti o po vieno pasivaikščiojimo radome kameroje pasikorusį. Prižiūrėtojai Jankausko lavoną išnešė skrodimui ir paliko nakčiai rūsyje. Tačiau rytą nebebuvo ko skrosti, nes žiurkės paliko vienus kaulus.

Kita vertus, Kauno KGB kalėjimas buvo ypatingai niūrus. Aštuntoje kameroje, kur teko sėdėti, stikle, tarp grotelių, buvo pramušta maža skylutė, ir pro ją maždaug 5 minutėms per dieną patekdavo šviesos spindulys. Buvome taip išsiilgę saulės, kad visi eilute eidavome pasižiūrėti į tą spindulėlį.

Lukiškių kalėjime buvo kiek geriau, tik žmonių prigrūsdavo kaip silkių — iš viso kameroje mūsų buvo 180. Gultų, suprantama, visiems neužteko, todėl teko gulėti po jais. Lendant po gultais, reikėdavo iškart pasirinkti pozą, kokia nori gulėti, nes pajudėti, o tuo labiau vartytis vietos nebuvo. Iš čia ir kilo tuo laiku garsus posakis: "Komunizm — plocho, komu-nary - chorošo." (komunizmas — blogai, komu-narai - gerai). Lukiškėse nekūreno, todėl buvo labai šalta, ir aš susirgau džiova. Nebegalėjau iš karcerio laiptais užlipti į trečią aukštą. Maistas buvo visai prastas, ir tik kada ne kada mus pasiekdavo koks siuntinys.

Teisė mane kovo 13-ą: per 20 minučių gavau 10 metų ir 5 — be teisių.

Iš baudžiamosios bylos:

"A.Svarinsko nusikaltimai nustatyti pagal RSFSR BK 17-58-l"a" ir 58-11 str. A.Svarinskas ypatingojo pasitarimo įkalintas 10 metų pataisos darbų stovykloje.

Iš įkalinimo vietos paleistas 1956m. kovo 20d. kaip atlikęs jam paskirtą bausmę."

Il

Antroji Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla Nr. 19809 pradėta 1958m. balandžio 9d. ir baigta 1958m. liepos 31 dieną. Byla susideda iš vieno tomo, 251 puslapio, surašyta lietuvių kalba.

Iš bylos Nr.19809:

"Svarinskas savo bute Kauno rajone, Kulautuvos gyvenvietėje, laikė antitarybinę literatūrą: iškarpas iš fašistinio laikraščio "Ateitis", knygą "Už visus visiems" (kurioje raginama kovoti prieš komunizmą), knygą "Pamokslai" ir "Vakarų paslaptis. Atlantida-Europa".

Kun. A.Svarinskas. 1958m.

1956m. paskolino kunigui Stanislovui Kiškiui Šapokos knygą "Lietuvos istorija". Būdamas kunigu, Svarinskas bažnyčiose sakydavo antitarybinio turinio pamokslus.

Aukščiau minėti Svarinsko nusikaltimai įrodyti piliečių Vytauto Petraičio, Veronikos Maleckaities, Antaninos Pocienės pareiškimais ir daiktiniais įrodymais."

Suėmimo orderį pasirašė LTSR KGB pirmininko pav. Martavičius, sankcionavo prokuroras Galinaitis. Tardė KGB vyr. tardytojas, vyr. leitenantas P.Liniauskas.

Iš bylos Nr.19809:

"Kauno raj. komjaunimo pasiųstų narių į Kulautuvos bažnyčią patikrinti faktą, kuris yra iškilęs komjaunimo komitete, paaiškinimas:

Mes, komjaunuoliai — Petraitis ir Maleckaitė nuvykome į Kulautuvos bažnyčią 10 vaL ryto 1957m. spalio 27d.

Nuvykę tenai radome kunigą, jauną, šviesiais plaukais, jis tuo laiku prave-dinėjo mišias. Po mišių apie 11 val. jis pradėjo skaityti sekančiai:

Jei ne Kristus, tai Europoje nebūtų nei institutų, nei mokyklų, ir jaunimas neturėtų kur mokytis, be to, jis paminėjo, kad jaunimas, kuris dirba įstaigose, įmonėse, pabrėždamas ministerijas, būtų atkaklus, nepasiduotų įtakai, komunistams ir kovotų prieš juos, išgirdęs ką nors, praneštų jam ar klebonui (...)

Be to, mes abu komjaunuoliai, Maleckaitė ir Petraitis stebėjomės, kad labai daug jaunimo atsilanko į bažnyčią, labai pamaldžiai meldžiasi ir net prie kunigo yra mokyklinio amžiaus vaikai ir vienas suaugęs, 17-18 metų amžiaus. Be to, apie 10 jaunų mokyklinio amžiaus merginų chore gieda, taip pat ir vyrukų apie 6-7 žmones.

Ir šiaip labai daug jaunimo. Be to, tėvai veda jaunus vaikus. Ir šiaip jaunimo 17-24 metų amžiaus labai daug lanko bažnyčią, vaikai kai kurie eina ir be tėvų (_)"

Kun. Alfonsas Svarinskas:

- Berods 1945 ar 1946 metais popiežius Pijus XII kreipėsi į viso pasaulio vyriausybes, kviesdamas tardant nenaudoti fizinių priemonių ir nekankinti žmonių. Kaip bebūtų keista, bet šis kreipimasis padarė įtakos net kagėbistams. Antrą kartą mane suėmus, jau niekas nebemušė, gal tik išimtinais atvejais kam kliūdavo. Tada stengdavosi palaužti psichologinėmis priemonėmis. Atsiveda ir pradeda auklėti, "atversti": "Jei būtum nekaltas, čia nesėdėtum. Kam tau sėdėti, gyvenk kaip kiti kunigai Va, tas ir tas Palangoje namus turi, o tu..." Arba atsisėda priešais tave per kokį pusmetrį ar tylėdami žiūri hipnotizuoja. Nuo tokios nervinės įtampos po valandos tiesiog maudaisi prakaite. Žodžiu, vykdė psichologinį terorą. Tačiau mes nenusileisdavom, at-sakydavom savo "ginklais": kiekvieną vakarą sugiedodavome "Marija, Marija" ir Lietuvos himną. Sargybiniai tuoj pranešdavo valdžiai, o ši išsigandusi bėgioja, prašo giedoti tyliau. Įsivaizduokite, 1958 metais KGB pastate skamba Lietuvos himnas!

Šiaip su kagėbistais stegdavausi bendrauti juokaudamas. "Ar pyksti ant mūsų?"- klausdavo jie. "Ne,- sakau, -jūs padarėte man gerą darbą, padarėte mane išmintingesniu. Anksčiau maniau, kad marksizmas rimta idėja, tačiau jūs įtikinote, kad marksizmas be prievartos ir KGB neapsieina. Vadinasi, nieko verta ta idėja."

Ir jie tylėdavo.

O vieną kartą, išvedus į lauką pasivaikščioti, sargybinis ruselis, kuris stovėjo virš mūsų ant bokšto, staiga pasilenkė ir paklausė: "O kai jūs paimsite valdžią, mus sodinsite ar ne?" "Mes esame demokratai,- atsakiau jam,- o kadangi jūs esate ne lietuvis, o rusas, mes duosime jums tiek pinigų, kad užtektų parvažiuoti namo."

Kalinių antrą kartą buvo nedaug: kameroje sėdėjome trise, o visame pastate tebuvo 15-20 žmonių. Nebereikėjo miegoti ant grindų, kaip pirmą kartą,- kameroje jau buvo geležinės lovelės, duodavo ir čiužinį, ir antklodes. Nebereikėjo šalti - atvirkščiai žiemą užkaitindavo iki 27 laipsnių šilumos ir išdžiovindavo, nualindavo kūną taip, kad pradėdavome drebėti nuo karščio ir nervinės įtampos. Tardė tik dienomis, kas mėnesį perduodavo siuntinį (berods 5 kg), leisdavo skaityti knygas, žaisti šachmatais ir domino.

Antrą kartą suimtas aš jau buvau gudresnis ir galvojau apie ateitį. Turėjau patirties iš pirmo suėmimo, todėl žinojau, kad toliau yra trys galimybės: arba lageris Vorkutoje, kur laukė šaltis, arba Irkutskas, kur siautė maliarija, drugys, arba Mordovija — ten klimatas buvo kaip Lietuvoje, todėl geriausias. Taigi ir sakau kartą tardytojui "Turiu prašymą." "Nu?" "Po nuosprendžio nusiųskite mane į Vorkutą." "Kodėl?" 'Taigi Mordovijoje blogai maitina, o Vorkutoje turiu draugų, todėl ir maisto turėsiu."

Žodžiu, pavyko kagėbistus apgauti, nes pasiuntė mane kaip tik į Mordoviją.

Iš baudžiamosios bylos:

"1958m. liepos 26d. LTSR baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio Juknos ir liaudies tarėjų Galvydžio ir Vaškelio, dalyvaujant LTSR prokurorui Galinaičiui, nusprendė: Svarinską Alfonsą pripažinti kaltu pagal RSFSR BK 58 str. ld. ir nubausti 6 metais laisvės atėmimo be teisių atėmimo."

Kun. Alfonsas Svarinskas:

- Taigi gavau už Šapokos istoriją 6 metus kalėjimo. Prokuroras reikalavo 7 metų, sakydamas teismui, jog prieš jus - ne koks Strazdelio tipo kunigas, o Lietuvos banditas. Tada atsikirtau, kad iš Šapokos istorijos mokėsi ir Paleckis, ir Sniečkus, todėl reikėtų ir juos suimti

Vežant į lagerį patekau į "peresylką" (paskirstymo punktas) Oršoje. Nebloga buvo kamera, tik kad vienos blakės - lubų ir sienų nesimato, viskas juda, knibžda. Kadangi buvau mužikas, ne mėlyno, o raudono kraujo, tai ir blakės manęs neužkapojo.

Lageryje šįkart buvo ne kokia publika: mažai idealistų, daugiausia tie, kurie tarnavo vokiečių kariuomenėje, policijoje, baltgudžiai. Vėliau susibūrė ir kokie 25 kunigai: lietuviai, latviai, lenkai, ukrainiečiai Tiesa, Chruščiovo režimas buvo daug menkesnis — galėjai ir fotografuotis, ir laiškus rašyti, auginti plaukus, skaityti laikraščius, gauti siuntinius.

III.

Kun. Alfonsas Svarinskas:

- Kai 1964 metais išėjau į laisvę ir grįžau į Lietuvą, pamačiau, jog žmonės čia labai pasikeitę: dauguma prasigyveno, praturtėjo, aplink klestėjo korupcija ir spekuliacija, visų mintys sukosi tik apie rublį. Tuo tarpu dvasinėje plotmėje buvo visiškas skurdas, prisitaikymas, pesimizmas ir apatija.

20 mėnesių sovietų valdžia man neleido niekur dirbti, nei registruotis. Ir tik tada, kai Romoje labai susidomėjo mano reikalais, pagaliau buvau paskirtas į Vilkaviškio vyskupiją, į Miroslavą vikaru.

Žinoma, su blogiu susitaikyti nesirengiau — pasikalbėjom su kunigais Tamkevičiumi, Jalinsku, Dumbliausku ir nutarėme pradėti, paskelbėme, jog Lietuvoje prasideda dvasinis atgimimas.

1966 metais per atlaidus pirmą pamokslą Lazdijuose sakiau lauke, šventoriuje. Tada KGB manęs dar nepažino (per lagerio metus pamiršo), tad visas nuodėmes "nurašė" kun. Zdebskiui. Sakė, Zdebskis visai suįžūlėjo. Valdžia, aišku, sukluso ir aktyviuosius kunigus išskirstė po visą Lietuvą. Nepadėjo.

1969m. Tėvas Masilionis, jėzuitas, norėdamas labiau pritraukti jaunimą, sukūrė Eucharistijos bičiulius ir paskelbė penkis garsius principus:

1. Sekmadienį nepraleisk šv. Mišių; 2. Dažnai eik komunijos; 3. Gerai atlik savo darbą; 4. Padėk kitam fiziniuose ir dvasiniuose reikaluose; 5. Vieną valandą per dieną paskirk mąstymui ir maldai, dvasiniams ir tautiniams reikalams.

Kiti kunigai kartu su studentais ir moksleiviais organizavo vaidinimus, pokalbius, įvairias vakarones. Mes matėme, kad labiausiai bolševikams pavy-

Kun. A.Svarinskas, 1983m.

ko susovietinti mokyklą ir mokytojus, todėl siuntinėjom pedagogams ganytojiškus laiškus, prašydami liautis žaloti mūsų jaunimą, vaikus. Deja, nepajėgėme išsiaiškinti, ar mokytojai gauna mūsų laiškus, ar juos perima KGB. Tada ir nutarėme leisti pogrindžio spaudą. Buvo du pasiūlymai - Metraštis ir Kronika; kadangi Rusijoje jau buvo leidžiama Kronika, tai kun. V.Sladkevičius patarė ir čia leisti Kroniką.

Taip 1972 metais kovo 19 dieną, taigi prieš Romo Kalantos susideginimą, pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Iš pradžių užsienis nelabai pasitikėjo Kronika, tačiau vėliau, kai sužinojo, kas jos leidėjai, Kronika tapo pagrindine Vakarų radijo stočių medžiaga apie Lietuvą.

Sovietų valdžia, pajutusi pavojų, nusprendė kovoti prieš mus nebe areštais, o "sprogdindama" iš vidaus: dar atkakliau verbavo kunigus, dažnai kalbėdavosi su vyskupais, skleidė šmeižtus, gandus, mėgino Bažnyčią suskaldyti. Iš dalies jai tai pavyko. (Beje, 1980-1981m. KGB savo užverbuotų agentų ištikimybę tikrino, liepdami jiems niekinti kryžius ir plėšyti nuo jų švenčiausiąjį — toks kryžių naikinimas vyko visoje Lietuvoje.)

Pajutę sustiprėjusį KGBistų antplūdį ir Bažnyčios susvyravimą, 1978m. lapkričio 13 dieną 5 kunigai* įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą. Lapkričio 22d. 15 valandą Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje pranešėme apie įkurtą komitetą, o po dviejų valandų per žinias apie tai jau skelbė užsienio radijo stotys. Suprantama, KGB Lietuvoje sukėlė visus kunigus ir visus agentus. Tačiau daug kunigų mums rašė nuoširdžius laiškus, dėkojo mums pajutę kunigų ir tikinčiųjų paramą, mus palaikė ir vyskupai, ir valdytojai, mūsų komiteto žodis tapo svarus ir Romoje, todėl galėjome koreguoti Lietuvos Bažnyčios vadovybės politiką, sugebėjome sustabdyti kai kuriuos kandidatus į vyskupus.

-------------
* kun. Jonas Kauneckas (Telšiai), kun. Alfonsas Svarinskas (Raseinių raj. Viduklė), kun. Sigitas Tamkevičius (Vilkaviškio raj. Kybartai), kun. Vincas Vėlavičius (Tauragės raj. Skaudvilė), kun. Juozas Zdebskis (Lazdijų raj. Šlavantai).

 

Per pamokslus kalbėdavome atvirai, nesislapstydami, nes buvome nusprendę — jei susideginti, tai viešai, kaip Romas Kalanta. Stengdavomės pridengti kitus, mums pritariančius kunigus. Štai berods 1979 metais Kalvarijų klebonas pasikvietė Komitetą ir pasiūlė visą atlaidų savaitę sakyti pamokslus. Tada, gelbėdamas kleboną, iš sakyklos paskelbiau, kad mes — Katalikų Komitetas - vadovausim atlaidams, kleboną nušalinam nuo valdžios ir jam leidžiam tik rinkti aukas. KGB agentai tuo patikėjo.

Tikintieji pradėjo tiesiog plaukti į šventas vietas — Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Aušros vartus: kartais į vieną minėjimą susirinkdavo po 4 tūkstančius ir daugiau.

Bandydami stabdyti atgimimą, komunistai vienais metais prieš atlaidus paskelbė, kad Šiluvoje siaučia kiaulių maras. Kadangi turėjom pažįstamų Sveikatos ministerijoje, tai sužinojom, kad nieko panašaus nėra - reikalas vien politinis. Taigi ir pranešėm žmonėms, kad ne kiaulės susirgo maru, o Raseinių bedieviai. Tikinčiųjų vėl susirinko labai daug, todėl po šv. Mišių sakydamas pamokslą jaunimui, paminėjau, jog mūsų tikslas — kad Roma paskelbtų Matulaitį šventuoju, o vyskupą Steponavičių - kardinolu. Ir pasiūliau visiems už šiuos tikslus eiti per bažnyčią keliais. Ir klaupėsi žmonės, ir ėjo 45 minutes — šalia manęs 10 metukų mergytė kruvinomis kojomis, kiti pratrintais batais ar kelnėmis.

1979 metais išsišaukė mus į prokuratūrą prokuroro pavaduotojas Novikovas* ir pasakė: "Mes turime 52 jūsų rašinius, siųstus į užsienį. Pasirašykite 5spėjimą, kad, jei jūs nesiliausite, tai mes būsim priversti jus represuoti". Mes, žinoma, nepasirašėme.

--------------------
*Arsenijus Novikovas, g. 1913m. Viekšniuose, LTSR nusipelnęs teisininkas. Nuo 1947m. TSKP narys. 1940-1942m. LTSR Vidaus reikalų komisariato darbuotojas, 1950-1960m. Klaipėdos, Šilutės raj. prokuroras, 1973-1982m. LTSR prokuroro I pavaduotojas, nuo 1982m. LTSR prokuro-ras, nuo 1984m. LTSR AT deputatas
---------------------

Iš baudžiamosios bylos Nr.09-2-003-83:

"Administracinė byla Nr.lll

1978m. lapkričio 2d. Raseinių rajono Viduklės apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas surašė administracinio nusižengimo protokolą apie tai, kad Alfonsas Svarinskas, 1978m. lapkričio ld., pažeisdamas LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo 1976m. liepos 28d. Įsaku patvirtintą Religinių susivienijimų nuostatų 50p. nustatytą tvarką organizuojant ir vykdant eitynes, negavęs Vykdomojo komiteto leidimo, organizavo eitynes nuo Viduklės bažnyčios iki kapinių ir atgal.

Už tai jam paskirta administracinė nuobauda — penkiasdešimt rublių bauda.

Administracinė byla Nr.44

1980m. lapkričio ld. A.Svarinskas baudžiamas administracine bauda -penkiasdešimt rublių.

Administracinė byla Nr.83

1981m. lapkričio 2d. A.Svarinkas baudžiamas administracine bauda — penkiasdešimt rublių.

Administracinė byla Nr51

1982m. vasario 20d. A.Svarinskas surengė klebonijoje vaikų ir tėvų susirinkimą, kuriame dalyvavo 30 mokinių ir apie 15 tėvų. Susirinkimo metu vaikai vaidino religinio turinio veikalą.

A.Svarinskas nubaustas 50 rublių bauda.

Administracinė byla Nr.170

1982m. lapkričio 2d. A.Svarinskas baudžiamas administracine bauda — penkiasdešimt rublių.

Kun. Alfonsas Svarinskas:

-1982 metais, katechizuojant 35 vaikus, įsiveržė į bažnyčią policininkas, apylinkės pirmininkas, mokytojai Supykęs policininkui griežtai liepiau nusiimti bažnyčioje kepurę - visgi nusiėmė. Surašė protokolą ir išėjo. Po to, kai apie šį įvykį pranešė užsienio radijo stotys, paminėdamos ir įsibrovėlių pavardes, jie paskelbė gandą, jog Svarinskas greitai žus autoavarijoje. Tuomet per mišias pasakiau žmonėms: "Šneka, kad mane užmuš autoavarijoje. Kaip Viduklės klebonas prašau ir įsakau - jei užmuš, atvežkite ir palaidokite šventoriuje, prie Marijos."

Taigi tokia vyko tarpusavio psichologinė kova, ir aš kovojau Jaučiau, kad greitai suims, nes veržėsi kilpa aplink kaklą. 1982 metais įgaliotinis Aniulionis parašė apie mane tris straipsnius, kuriuos išspausdino dabartinis "Vakarinių naujienų" redaktorius Žeimantas. Todėl pagąsdinau kagėbistus: Žinokit, žemaičiai kieti, kiekvienas priemenėje turi pasidėjęs branktą. Mano žiniomis, apie tūkstantis branktų jau paruošta."

Kagėbistai iš tiesų išsigando jų branktų: kelias dienas iki suėmimo po Raseinius slankiojo kagėbistai, važinėjo "Volgos". Padarė pas mane kratą, bet rado tik Šapokos "Lietuvos istoriją". Suėmimo dieną į miestelį buvo suvežta visa rajono milicija.

Trečioji kun. Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla Nr.09-2-003-83 pradėta 1983m. sausio 25 dieną ir baigta 1983m. gegužės 7 dieną. Byla iš 17 tomų, surašyta lietuvių kalba.

Iš baudžiamosios bylos Nr.09-2-003-83:

"1983m. sausio 22d. LTSR Valstybės saugumo komiteto pirmininko pa-vad. gener.-major. H.Vaigauskas* — LTSR prokurorui A.Novikovui:

Siunčiame medžiagą apie Alfonso Svarinsko nusikalstamą veiklą ir prašome spręsti klausimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Priedas: vadinamojo "Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti" dokumentai, liudytojų apklausos protokolai, apžiūros protokolai ir kiti dokumentai - iš viso 526 lapai ir 21 magnetofono kasetė su įrašais."

---------------------------
* Henrikas Vaigauskas, g,1928m. Luokėje. KGB generolas-majoras, nusipelnęs KGB tardytojas. 1944-1945m. Luokės parduotuvės vedėjas, 1945-1946 - Kintų sekretorius, 1946-1948m. MGB kursantas, 1948-1953m. Klaipėdos apskr. MGB operįgaliotinis, 1953-1955m. -Šilutės MGB darbuotojas, 1967m. - Kauno KGB viršininkas, 1968m. baigė aukštąją F.Dzeržinskio vardo KGB mokyklą, 1971-1989m. LTSR KGB pirmininko pavaduotojas, 1989m. išleistas j pensiją, nuo 1990m. rugpjūčio mėn. - LTSR KGB kadrų skyriaus vyr. inspektorius. 1958m. KGB 4-os valdybos 3-io skyriaus viršininkas kapitonas H.Vaigauskas pasirašė nutarimą suimti kun. A.Svarinską.

 

1983m. sausio 28d. LTSR prokuroro A.Novikovo nutarimas:

'Baudžiamojoje byloje Nr.09-2-003-83 parengtinį tardymą pravesti:

LTSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojui E.Bičkauskui* (jį skirti grupės vadovu), LTSR saugumo komiteto tardymo skyriaus poskyrio viršininkui pulkininkui J.Markevičiui, to paties skyriaus vyr.tardytojui majorui Pileliui, tardytojams kapit. Jurkštui ir vyr. leitenantui Vidzėnui."

----------------------------------
* Egidijus Bičkauskas, g. 1955m. Jiezne, 1978m. - Vilniaus m. Tarybų raj. tardytojas, 1980-1984m. LTSR ypatingai svarbių bylų tardytojas, TSKP narys, 1990m. -Lietuvos AT deputatas, 1990-1992m. - Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis SSRS, nuo 1992m. gruodžio mėn. - Seimo pirmininko pavaduotojas.

 

Kun. A.Svarinskas:

- KGB šį, trečią kartą sugalvojo naują žaidimą ir pamėgino prieš pasaulį nusiplauti rankas - atseit byla ne politinė, todėl bylai vadovauja prokuratūros atstovas Bičkauskas. Deja, taip jie man tik padarė paslaugą, nes kitą dieną po suėmimo prokuratūra per laikraščius paskelbė, jog iškėlė man bylą, ir apie tai sužinojo pasaulis.

Parengtinis tardymas, suprantama, vyko ne prokuratūroje, o KGB. Elgėsi su manimi gerai, sąlygos buvo neblogos: kiekvieną mėnesį davė siuntinį.

Valgyti užteko, leido skaityti knygas. Išvesdavo kasdien pusvalandžiui į lauką. Tačiau psichologiškai buvo labai sunku — kamerose sėdėdavome po vieną, po du. Kartais jausdavau, kad į kamerą įleidžia šnipą. Žodžiu, buvome lyg eksperimentiniai triušiai

Sykį pasikvietė mane Bičkauskas ir sako: "Kam tau sėdėti, tu juk kunigas, o kunigų trūksta. Pasakyk dvi frazes per televiziją - mes nufilmuosim -ir eik namo. Pasakyk nedaug — aš neteisus ir ateity nelaužysiu tarybinių įstatymų — ir laisvas. Duodam tris dienas, ramiai pamąstyk, netrukdysim, o per Velykas jau būsi namie."

Taigi Tas tris dienas ir mąsčiau: Mokiau vaikus, kad nieko nebijotų, tik nuodėmės, nes tik prieš Dievą turės atsakyti. Jei mane paleis, vieni kunigai džiaugsis, kiti gal kreivai žiūrės, tačiau ką pasakys vaikai?

Po trijų dienų Bičkauskas mane išsikvietė ir klausia:

-    Na, kaip?

— Kas, kaip?

— Ar apie filmą pagalvojai?

-    Vajei,- sakau,- kažkaip visai pamiršau. Buvo tokia įdomi šachmatų partija, aš ir užmiršau. Gal dabar galėčiau pabūti 3 dienas ramiai ir pagalvoti?

—    Ne, viskas,— suprato, kad juokiuos: sėdo ir perrašė protokole naują straipsnį - 7 metai.

Iš bylos Nr.09-2-003-83

"1983m. kovo 24d. tardytojas E.Bičkauskas nustatė: A.Svarinskas patrauktas kaltinamuoju pagal nusikaltimo, numatyto LTSR BK1991 str., padarymu. Tolimesnio parengtinio tardymo eigoje surinkti nauji įrodymai byloja, kad aukščiau nurodytuose A.Svarinsko veiksmuose yra sunkesnio nusikaltimo sudėtis. Visa tai sudaro pagrindą aukščiau pareikštą kaltinimą pakeisti, pareiškiant naują kaltinimą*.

----------------------
* Bylos pradžioje KGB kun. A.Svarinskui pateikė kaltinimą pagal LTSR BK 199 1 straipsnį

-    skleidimas žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką, už kurią baudžiama laisvės atėmimu iki trejų metų. Tardymo grupės vadovui E.Bičkauskui pakeitus kaltinimą pagal BK 68 straipsnį - antitarybinė agitacija ir propaganda

—    bausmė padidėjo laisvės atėmimu iki 7 metų ir 5 metų tremties
-------------------------------

 

Kun. A.Svarinskas:

-    Trečią kartą būdamas KGB, jau turėjau didelę patirtį, buvau gerokai muštas, todėl bijojau, kad neišsiplepėčiau - juk žinojau visas jų baisias ir suktas kankinimo priemones, žinojau, kad turi vaistų, kuriuos duoda su maistu. Todėl atsakinėdavau paprastai: užmiršau, neatsimenu, blogai maitina, todėl neturiu atminties ir pan. Supratau, kad jiems reikia ne tik manęs, kad mano areštas buvo tik paruošiamasis etapas visiems aktyviems kunigams suimti Juk 1982m. birželio mėn. buvo toks kompartijos CK nutarimas, jog reikia sunaikinti kunigus -"reakcionierius".

Iš bylos Nr.09-2-003-83:

'1983m. sausio 26d. I klasės teisininkas EBičkauskas padarė kratą Varėnos rajone Valkininkų miestelyje kun. Algimanto Keinos name ir ūkiniuose pastatuose. Surasti ir paimti "Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti" dokumentai

Krata vyko 5 valandas: nuo 16 vai. iki 21 vaL"

1983m. kovo 21d. tardytojas E.Bičkauskas rašo LTSR KGB operatyvinio skyriaus viršininkui papulkininkiui J.Radzevičiui:*

---------------
* Juozas Radzevičius, g.l930m, Trakų raj., KGB pulkininkas 1947-1950m. Trakų mokytojų seminarijos studentas, 1954-1957m. Vievio vaikų namų direktorius, 1957-1959m. Vievio LKJS I sekretorius, 1963-1967m. Plungės raj. KGB operįgaliotinis, 1968-1979m. LSSR KGB 5 skyriaus darbuotojas, nuo 1979m. - KGB papulkininkis, nuo 1980m. - 5 tarnybos (ideologinės kontržvalgybos) vadovas, nuo 1987m. -KGB pulkininkas, į pensiją pasitraukė 1990m. birželio 15d.
------------------

"Siunčiu jums išskirtą iš baudi, bylos Nr.09-2-003-83, kurioje kaltinamas A.Svarinskas, kratos pas kun. Algimantą Keiną medžiagą."

1983m. kovo 19d. EBičkauskas — J.Radzevičiui:

"Siunčiu jums kratos pas kun. A.Šeškevičių medžiagą."

1983m. kovo 28d. EBičkauskas — J.Radzevičiui

"Siunčiu jums kratos pas kun. J.Kaunecką medžiagą."

1983m. kovo 28d. tardytojas E.Bičkauskas baudžiamojoje byloje Nr.09-2-003-83 nustatė:

"S.Tamkevičiaus, J.Kaunecko, V.Vėlavičiaus, J.Zdebskio, A.Keinos, V.Stakėno, L.Kalinausko veikloje, kaip ir A.Svarinsko, yra nusikaltimo, numatyto LTSR BK 68 str. ld., sudėties požymių. Jų nusikalstama veikla reikalauja papildomo tyrimo. (...) Todėl nutariau išskirti iš baudžiamosios bylos rir.09-2-003-83 medžiagą prieš minėtus kunigus ir išskirtą medžiagą papildomam patikrinimui pasiųsti į LTSR VSK operatyvini skyrių" *.

-------------
* Kun.A.Svarinsko teismo metu kun. S.Tamkevičius buvo suimtas, nes LTSR Aukščiausiojo Teismo bylų kolegija nustatė, jog "iš bylos įrodymų seka, kad liudytojas S.Tamkevičius yra vienas iš vadinamojo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto organiztorių, ir jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LTSR BK 68str. ld., žymės." Kun. J.Zdebskis 1986m. vasario 5d. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje.

Iš baudžiamosios bylos Nr.09-2-003-83:

1983m. gegužės 5d. LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio - pirmininko pavad. M.Ignoto, liaudies tarėjų E.Treinienės ir A.Jašmonto, dalyvaujant prokurorui J.Bakučioniui, pripažino Alfonsą Svarinską kaltu pagal LTSR BK 68 str. ld. ir nuteisė 7 metams laisvės atėmimo su papildoma bausme — 3 metai tremties.

Kun. A.Svarinskas:

- Trečią kartą lageryje kontingentas buvo labai prastas, nuotaikos liūdnos. Iš šimto žmonių bendravau tik su devyniolika.. Nors košės ir duonos pakako, tačiau jautėsi didžiulis moralinis spaudimas. KGB suskirstė mus grupėmis ir pristatė grupei po karininką. Karininkas nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro nuo mūsų neatstoja -prilipęs lyg lapas, o vakarais rašo ataskaitas, charakteristikas. Apie mane rašė: "Aristokratinio sudėjimo, aršus antisovietikas_"

Kagėbistai, pamatę, jog manęs nepalauš, pradėjo lageryje man ruošti naują teismą. Jie buvo nutarę manęs į laisvę nebepaleisti; nuteisti dar 5 metams, po to — dar 5-iems ir taip iki galo.

Iš kalinamo kun. A.Svarinsko 1985 08 14 laiško:

"Aš linksmas ir geros nuotaikos. (Jau dveji metai, kaip negauta nei ilgo, nei trumpo pasimatymo!) Esu gyvas ir sveikas. Sekmadieniais ilsiuosi, porą valandų miegu, skaitau, meldžiuosi. Už viską dėkingas mūsų Viešpačiui Dievui Man gyvenimas geras. Duok, Dieve, kad visi susitiktume danguje ir su visomis dangaus galybėmis giedotume "Šventas, šventas..."

1992 metais kun. Alfonsas Svarinskas išrenkamas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą.

Parengė Dalius Stancikas