Partizanai: Istorija ir dabartis

VALSTYBĖS VIZIJA PASIPRIEŠINIMO DOKUMENTUOSE IR SPAUDOJE (1940-1952m.)

Artūras Vaitekaitis

Artūras Vaitekaitis, g. 1971 03 30 Jurbarko raj., Seredžiuje. 1989 m. baigė Kauno 39-ąją vid. mokyklą. 1991 m. įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą. 1995m. įgijo humanitarinių mokslų bakalauro diplomą. Diplominio darbo tema "Valstybės vizija pasipriešinimo dokumentuose ir spaudoje 1940-1952m. "Šiuo metu studijuoja VDU humanitarinių mokslų fakultete, istorijos magistratūroje, pirmame kurse.

Įvadas

Po Pirmojo pasaulinio karo Europą apėmė tautiškumo (nacionalizmo) idėja. Jos atsiradimą ir tokį staigų paplitimą skatino industrija ir miestų augimas, žmogaus nuasmeninimas. Žmogus pasijuto vienišas ir pradėjo ieškoti išsigelbėjimo. Jau XIXa. pabaigoje susiformavęs populizmas (nacionalizmo atmaina) propagavo smulkaus verslininko, kaimo ir mažų miestelių gyvenimą, kaip atsvarą didesniems miestams, pramonės koncentracijai Todėl atsiranda mažo žmogaus tapatinimas su "liaudimi", o liaudies su "tauta", agituojama grįžti prie kaimo ir miestelių gyvenimo paprastumo¹. Ši idėja susilaukė didžiulio masių pritarimo. Nacionalizmas paveikė ir Lietuvos politinės minties raidą, nes be vidinių priežasčių buvo ir išorinės: galingų ir agresyvių valstybių kaimynystė vertė tautą telktis į uždarą grupę, stengiantis atsispirti ne tik prieš didžiųjų valstybių agresyvią politiką, bet ir prieš kultūrinį bei socialinį eksportą. Tiek geopolitine, tiek kultūrine prasme Lietuva visada buvo tarp Vakarų ir Rytų pasaulio. Todėl jai ypač buvo aktualu rinktis vieną ar kitą kryptį. Nedidelė visuomenės dalis orientavosi į Rytus, tačiau didžioji dauguma laikė save Vakarų kultūros dalimi Vakarietišką lietuvių tautos nusistatymą lėmė ir slaviškojo pasaulio baimė, o ją dar labiau stiprino SSRS ir Lenkijos agresyvi laikysena Lietuvos atžvilgiu. Tai nulėmė ir lietuvių rezistencijos griežtą nuostatą SSRS atžvilgiu. Vakarų demokratijų ir Vokietijos įtaka lietuvių kultūrai ir mentalitetui buvo didžiulė, ypač rezistencinio judėjimo metu.

Pirmosios antisovietinės rezistencijos palankią laikyseną Vokietijos atžvilgiu nulėmė tiek SSRS konfliktas su Vokietija, tiek Vakarų demokratijų neveiklumas ir išdavikiška laikysena po SSRS agresijos prieš Baltijos valstybes. Pirmoji antisovietinė rezistencija žvelgė į Vokietiją, kaip į vienintelę realią jėgą, galinčią padėti nusikratyti sovietinės santvarkos. Todėl tuo laikotarpiu matome gana tvirtą tautinės valstybės idealą, su autoritarizmui būdingais bruožais, bandymą pritaikyti Italijos ir Vokietijos totalitarizmo doktrinas lietuviškai kultūrai (papildant katalikiškos kultūros detalėmis).

Valstybės atnaujinimo ir reformavimo idėjos kilo dar nepriklausomoje Lietuvoje. Buvo kuriamos įvairios valstybės pertvarkymo teorijos (36-ųjų generacija, Kazio Pakšto idėjos), kuriose, nujaučiant, kad Europoje bręsta didžiulis konfliktas, ieškota būdų, kaip rasti Lietuvos vietą kintančioje Europoje, išsaugoti tautinį individualumą ir valstybinę nepriklausomybę². Bet tuometinėje visuomenėje šios valstybės atnaujinimo idėjos buvo ignoruojamos, nepastebimos ir net išjuokiamos. Buvo ieškota bandymų ir oficialios valdžios lygmenyje (Baltijos Antantės idėja), tačiau tai liko tik projektuose, Lietuvos politikams nesugebant atsinaujinti, trumparegiškai vairuojant valstybę į politinę prarają.

Šias idėjas prisiminta tik netekus laisvės ir pradėjus pogrindinę kovą dėl valstybingumo atstatymo. Lietuvių rezistencijos sąjūdyje aktyviai pasireiškė jauni politinės ir filosofinės minties intelektualai, ignoruoti nepriklausomoje Lietuvoje.

Rezistencija turėjo valstybės idealą - kiekvienas pasipriešinimo aktas turi tikslą pakeisti dabartį į tobulesnę (kad ir sąlyginę) ateitį. Todėl šiame darbe bandysiu atskleisti lietuvių rezistencijos valstybės viziją-idealą, už kurį kovojo tauta.

Lietuvių rezistencijos 1940-1941 m. valstybės vizija

Lietuvių pogrindžio bendrosios nuostatos valstybės klausimu

Pirmoji sovietinė okupacija užklupo lietuvių tautą visiškai tam nepasirengusią ir suglumusią. Tačiau jau nuo pat birželio 15d. visuomenėje prasidėjo pasyvus pasipriešinimas. Tai buvo daugiau asmeninio pobūdžio savo valios reiškimas. Jau birželio 20d. įžymus Lietuvos politikas prelatas Mykolas Krupavičius aplankė sovietų okupuotos Lietuvos prezidentą Justą Paleckį ir mėgino jį įtikinti, kad pokalbiuose su Sovietų Sąjungos vyriausybe jis naudotų visus priimtus išmintingus sutarimus, siekdamas visų pagrindinio tikslo — išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę³.

Po rugpjūčio 3d. prasidėjo naujas rezistencinio judėjimo etapas — kūrėsi pogrindinės organizacijos ir pradėjo veikti Tauta atsigavo nuo patirtos okupacijos šoko ir ėmė priešintis. Jau rugpjūčio mėn. susikuria viena pirmųjų rezistencinių grupių — Lietuvos Nepriklausomybės partija, o rugsėjo mėn. Lietuva jau apimta viso tinklo pogrindinių grupių ir grupelių. Jos dar neturėjo aiškios programos, veikė atskirai. Jų veikla pasireiškė pogrindinės spaudos ir lapelių platinimu, smulkiu sabotažu. Rasti kokią programinę nuostatą valstybės klausimu dar labai sunku, nors, antra vertus, platinamų lapelių turinys ir pavadinimai aiškai rodė pasipriešinimo grupių nuostatą ir viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę: 'Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva", "Lietuva — lietuviams", "Kovok prieš komunistų partiją, prieš Staliną, prieš raudonąją armiją, už atkūrimą tautinės Lietuvos", "Kovok prieš Staliną, prieš raudonąją armiją, prieš žydus, už hitlerizmą ir restauravimą Smetonos"⁴. Lapelių turinys buvo labai įvairus: nuo liberalų iki kraštutinių nacionalistinių idėjų, rašyti įvairiausių pažiūrų ir socialinių sluoksnių rezistentų. Kas gi formavo pogrindininkų pažiūras? Tarpukario Europos visuomenė buvo apimta nacionalizmo filosofijos, tautiškumas (tautinės valstybės idėja: "Lietuva - lietuviams") kone susilygino su valstybingumu. Antra vertus, nebuvo aiškios tautinės valstybės koncepcijos, buvo ilgimasi, kad ir netobulos, tačiau savos valstybės ("už restauravimą Smetonos"), abstrakčios nepriklausomybės. Gyvuodama šalia Vokietijos, lietuvių rezistencija negalėjo atsispirti vokiečių propagandai, juo labiau tokiu sunkiu momentu - netekus nepriklausomybės, nes vienintelė viltis atgauti laisvę buvo - Vokietijos pagalba kaip reali jėga. Tikėtis kokios nors gilesnės valstybės koncepcijos tuo momentu neįmanoma, nes didžioji dalis tautos tarpukario metu buvo nustumta nuo gyvenimo, buvo abejinga politikai, o kita - politikai, filosofai - buvo sumišę, išblaškyti (dalis skubiai pasitraukė į Vakarus), o likę tėvynėje, suimti ir tremiami Tautai, netekusiai valstybinės nepriklausomybės, nebuvo svarbu, kas stovi prie valstybės vairo ar kokia tos valstybės santvarka, — svarbiausia, kad tauta būtų laisva, kad jos nevargintų okupacinė kariuomenė ir administracija, kad tauta galėtų ramiai dirbti savo darbą, valdoma savos vyriausybės.

1940 metų spalio mėnesį susikūrė Laisvosios Lietuvos Sąjunga, vadovaujama J.Jablonskio. Ši organizacija jau buvo tikra pogrindinė organizacija su savo struktūra, spauda. Ji leido laikraštėlį "Laisvoji Lietuva", kuris buvo pirmas organizuoto pogrindžio leidinys, jame dirbo katalikiškos pakraipos jaunimas. Deja, sugebėta išspausdinti tik 3 numerius - bebaigiant spausdinti ketvirtą numerį, visas redakcinis kolektyvas buvo suimtas⁵.

1940 10 09 Vilniuje įvyko slaptas pogrindžio grupių ir organizacijų suvažiavimas, kuriame nutarta centralizuoti krašte veikiančias organizacijas, suteikiant joms kryptingą veiklos pobūdį ir koordinuojant jų veiklą. Buvo įkurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris turėjo vienyti įvairiausių politinių nusistatymų ir socialinės padėties rezistentus. Lietuvių Aktyvistų Frontui (toliau — LAF) buvo pavaldžios įvairios organizacijos, išlaikiusios savo pavadinimus⁶.

1940 09 19-25d. Romoje vyko Lietuvos pasiuntinių pasitarimas, kuriame dalyvavo likę užsienyje Lietuvos pasiuntiniai Konferencijos metu buvo svarstomas Lietuvos egzilinės vyriausybės sudarymo klausimas, įkurtas Lietuvos Tautinis Komitetas, remiantis teisėtai konstitucinių organų pasiuntiniams suteiktais įgaliojimais atstovauti nepriklausomai Lietuvos valstybei, kalbėti jos vardu ir ginti jos interesus⁷. Tautinis komitetas turėjo derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvai atstatyti ir rūpintis Lietuvos reikalais, kol Lietuvos nepriklausomybė bus atstatyta⁸. Lietuvių Tautinis Komitetas parengė atsišaukimą į tautiečius, kuriame sakoma, jog "lietuvių tauta, pasimokiusi iš praeities, atkurs savo Valstybę tobulesnę, gražesnę, teisingesnę"⁹.

Lietuvių aktyvistų fronto požiūris į valstybę

1940 11 17 Lietuvos Respublikos pasiuntinio K.Škirpos bute įvyko steigiamasis LAF susirinkimas, kuriame dalyvavo įvairiausios politinės orientacijos žmonės, pasitraukę iš sovietų okupuotos Lietuvos į Vokietiją ir pasiryžę susigrąžinti nepriklausomybę. Susirinkime dalyvavo krikščionių demokratų (P.Karvelis, A.Maceina), tautininkų (T.B.Dirmeikis, A.Valiukėnas), nacionalistų (J.Dženkaitis), voldemarininkų (J.Pyragius, S.Puodžius) ir socialdemokratų (P.Ancevičius) atstovai¹⁰. Susirinkime dalyvavo 28 žmonės, atstovavę įvairioms politinėms srovėms. Susirinkimo metu buvo nutarta sudaryti ideologijos komisiją programai parengti. Šios komisijos pirmininku tapo A.Maceina, kuris ir buvo faktiškasis programos redaktorius¹¹. Susirinkimo metu K.Škirpa perskaitė LAF platformos metmenų projektą, tačiau jis susilaukė didelių diskusijų, tad ir teko sudaryti komisiją parengti programai Reikėjo sukurti tokią programą, kuri sujungtų visas politines sroves į vieną visumą, nes tarpukario Lietuvos parlamentarizmo ir autoritarizmo doktrina atrodė nepriimtina aktyvistams. Todėl prie programos kūrimo prisidėjo naujos valstybės toleruotojai ir teoretikai, - jau tarpukaryje gvildenę šią temą - "36-ųjų generacijos" atstovai (Z.lvinskis, P.Katilius) - tautinės valstybės idėjos puoselėtojai, voldemarininkai ir kiti Jaunosios kartos krikdemų propaguotos tautinio solidarumo ir pasaulėžiūrinės idėjos padėjo suburti visų ideologinių pakraipų žmones į vieną organizaciją - Lietuvių Aktyvistų Frontą. Jau berengiant programą, išryškėjo dvi gana prieštaringos srovės: katalikiška ir tautinė, kurios ir nulėmė LAF programos turinį. Tų srovių dominavimas buvo savaime aiškus, nes jos turėjo didžiausią atramą lietuvių tautoje, ugdytoje krikščioniškos ir tautinės kultūros tradicijų terpėje. Antra vertus, negalima atmesti "kultūros importo" iš kaimyninių valstybių, kultūrinės mados. Tarpukario Europa išgyveno nacionalizmo epochą, kurios įvairių apraiškų matome visose valstybėse, pradedant Vokietija ir baigiant Baltijos valstybėmis. Nacionalizmas tapo atspirtimi prieš Sovietų Sąjungos propaguojamą internacionalizmą, - o iš tiesų agresyvų imperializmą. Lietuvoje nuolat buvo jaučiama SSRS grėsmė, o po įvykdytos okupacijos tautiškumas ir krikščioniška pasaulėžiūra tapo pagrindine atrama lietuviams.

Tad pažvelkime, kokia LAF organizacijos ideologijos nuostata.

LAF skelbė, jog tauta yra savita bendruomenė, vienijama kultūros, kalbos, socialinės praeities ir papročių¹². Tauta turi teisę egzistuoti lygiai taip pat, kaip ir kitos tautos, nepaisant jų didumo. Tačiau tik nuolat veikdama ir kovodama, tauta gali išlikti gyva. Tauta "turi kovoti už savo egzistenciją ir lygybę santykiuose su kitomis tautomis"¹³. Tautinės sąmonės kėlimas tarpukario Europoje turėjo padėti tautai ir valstybei susilieti į vieną darinį: be tautos nėra valstybės ir be valstybės nėra tautos. Tai ypač aktualu buvo mažoms tautoms, kurioms valstybingumo išlaikymas buvo vienintelė galimybė išsaugoti tautinį savitumą. LAF savo programoje skelbė, kad "nepriklausoma valstybė yra tobuliausia organizuotos tautos forma, vienintelė tikra tautos individualybės saugotoja ir būtina sąlyga tautinei kultūrai klestėti"⁴.

LAF požiūris į valstybę aiškus; 'Tai turi būti tautinė valstybė, ir LAF remsis, visų pirma, pačios lietuvių tautos kūrybine energija, nes siekia atstatyti etnografinę Lietuvą"¹⁵. LAFui buvo aktualus valstybės atstatymas, tačiau buvo aišku, kad vien valstybės atkūrimas dar nėra problemos išsprendimas: "Valstybė savyje nėra idealas, o tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti"¹⁶. Bet valstybė vienintelė gali skatinti tautą siekti idealo. Aktyvistai manė, kad valstybę gali kurti tik tos tautos, kurios sugeba to siekti, sugeba savarankiškai valdytis. Valstybė turi saugoti krašto gyventojus, sudaryti sąlygas tenkinti jų materialinius ir dvasinius poreikius. Jei to nėra, tauta nusivilia valstybe, jos nebrangina, valstybė griūva iš vidaus, ją naikina išorės priešai Valstybė yra priemonė tautos klestėjimui, o "pati valstybės santvarka nėra lemiantis faktorius tautos klestėjimui patikrinti Lemiamą vaidmenį vaidina ne forma, o valdymo turinys: tokia valdymo forma tikrai laiduoja palankiausias sąlygas tautos pažangai"¹⁷. Valdymo forma nėra kažkas statiška, bet kinta kartu su tauta. Valstybės pažanga turi atitikti tautos gyvybinius interesus. "Idealiausia padėtis yra tada, kuomet krašto valdymas remiasi visais aktyviais tautos elementais ir visomis tautos kūrybinėmis pajėgomis, t.y., kada tiesiogiai ar netiesiogiai prie krašto valdymo yra pritraukiama visa tauta, kuri laisva valia prisiima drausmę ir susiklausymą ir pasiduoda vienos valios vadovavimui"¹⁸.

Požiūris į kapitalą. LAF numatė privačią nuosavybę, tačiau kontroliuojamą valstybės. "Ūkinio tautos ir valstybės gyvenimo pagrindu LAF laiko privatinę nuosavybę, tačiau reikalaujama, kad valstybė prižiūrėtų nuosavybės įsigijimą ir jos panaudojimą, derindama su bendraisiais tautos ir valstybės ūkio reikalais"¹⁹. Valstybei suteikiama teisė koreguoti privačią nuosavybę, jei ši nėra produktyvi ir kertasi su tautos interesais: "Neproduktyvūs tautos ūkio nariai sudaro naštą visai tautai, nes tokiu būdu viena tautos narių dalis naudojasi kitų tautos narių sukurtais darbo vaisiais, /.../ kapitalas ir gamybos priemonės turi būti racionaliai išnaudotos"²⁰. Lietuvos ūkio pagrindas yra žemės ūkis. Žemės nuosavybės dydis yra reguliuojamas valstybės įstatymais, draudžiama jį skaldyti LAF programos kūrėjai iš prieškario

Lietuvos patirties suvokė, kad smulkūs ūkiai yra nerentabilūs, todėl pats optimaliausias variantas-vidutinių ūkių pagrindu paremta žemės ūkio sistema. Kaip tautinė organizacija, paremta nacionaline ideologija, LAF sakė, kad žemės nuosavybę valstybėje gali turėti tik lietuviai "Valstybė įpareigota žiūrėti, kad žemės ūkiai nepatektų į kitataučių rankas; ji turi stengtis visus nevalstybinius žemės ūkius grąžinti lietuvių nuosavybėn"²¹. Ūkininkai laikomi tautos kamienu, todėl jiems turi būti sudarytos kuo palankiausios sąlygos, valstybė turi juos ypač globoti.

Įvertindami Lietuvos gamtinę padėtį, aktyvistai numatė plėsti pramonę, ypač smulkiąją iš vietinių žaliavų (lengvoji pramonė, maisto pramonė), taikant pigios energetikos programą²². Pramonėje, kaip ir žemės ūkyje, svarbiausią vaidmenį turi vaidinti lietuviai "Pramonė turi būti apvalyta nuo svetimo gaivalo, kuris nėra suinteresuotas Lietuvos tautine valstybe"²³. Valstybė kontroliuoja vidaus ir užsienio prekybą, tam, kad išvengtų spekuliacijos, centralizuoja prekybinį tinklą, siekiant tolygiai paskirstyti prekių srauto tinklą, remia kooperatinę prekybą, kaip "vieną svarbiausių priemonių kovoje su spekuliacija"²⁴. Miestų plėtimui numatoma skatinti lietuvių kėlimąsi į miestus, siekiant padaryti juos kuo lietuviškesnius.

Socialiniais klausimais LAF skelbė, kad "šeima yra pagrindinis socialinio gyvenimo pagrindas, nuo kurio priklauso tautos ateitis"²⁵. Todėl valstybė privalo ypatingai rūpintis šeima ir ją globoti Taip pat buvo numatyta socialinio draudimo sistema, atlyginimų ir "proporcinė-progresinė" mokesčių sistema, paremta socialiniu teisingumu.

Keliant tautos kultūrą ir fizinį pajėgumą, valstybė turi ypatingą dėmesį skirti tautiniam auklėjimui tautos švietimui. Pirmasis ir neatidėliotinas Valstybės uždavinys yra įgyvendinti visuotinio privalomo pradinio mokslo sistemą, visomis priemonėmis skatinti tautos kultūrinį tobulėjimą. 'Tautos kūrybinę energiją reikia nuolat papildyti nauju kūrybiniu prieaugliu. Tam reikia sudaryti tinkamas sąlygas, ypač jaunuomenei Gabiems jaunuoliams turi būti suteiktos sąlygos įgyti aukštąjį mokslą. Kūrybinių jėgų paruošimas turi naudotis ypatinga valstybės parama ir globa"²⁶.

Dorovės srityje turi būti remiamasi krikščioniškosios etikos pagrindais. Valstybė ir visuomenė turi kovoti prieš nedorus reiškinius. Valstybė teikia Bažnyčiai visokeriopą paramą, nes "laiko pagrindiniu tautos moralės stiprinimo faktoriumi"²⁷. Bažnyčia savo viduje tvarkosi be valstybės kišimosi, nesikišdama į valstybės politiką ir krašto valdymą. "LAF tikisi, kad Katalikų Bažnyčia prisidės prie lietuvių tautos idealų siekimo darbo"²⁸. LAF skelbė, kad "atstatęs valstybę, vidaus gyvenimą tvarkys tautinės bendruomenės pagrindais, remdamasis visų pirma tais tautos elementais, kurie aktyviai pasireiškė kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo, o tie asmenys, kurie toje kovoje nedalyvavo, Naujojoje Lietuvoje vadovaujančio vaidmens negalės turėti²⁹."

LAF programa buvo parengta XXa. pirmos pusės moderniojo tautiškumo - nacionalizmo dvasia. Valstybė ir tauta tarsi susilieja į vieną. Gana aštriai kalbama kitataučių klausimu. LAF programa atitiko šiuo klausimu tuometinės tautinės valstybės esmę. Lietuvių tauta Naujoje valstybėje turėjo įgyti viešpataujantį vaidmenį ne tik kaimuose, bet ir miestuose, kur visą laiką buvo didelis procentas kitataučių. Tautos prioritetą ir įsigalėjimą LAF matė ne tik kaip kultūros kėlimą ir protegavimą, bet ir kaip tokią privačios nuosavybės politiką, kuri aiškiai teikė pirmenybę lietuviams. Antra vertus, nuosavybės ir tautybės sugretinimas, mano manymu, buvo toli žvelgiantis priekin: LAF suvokė, kad prasidėjus karui, kils galimybė kaimyninėms valstybėms (Vokietijai) vykdyti kolonizacinę politiką, juo labiau kad LAF tikėjo, jog Vokietija karą laimės. Ir kas gali sutrukdyti kolonizuoti kraštą? LAF tikėjo, kad Vokietijos skelbiamoje Naujosios Europos vizijoje Lietuva turės savo vietą, o tautiškumo ir nuosavybės politika padės apsisaugoti nuo kolonizacijos.

A.Maceinos suredaguota programa buvo tik pirminis projektas, kuris būtų realizuojamas po nepriklausomybės atgavimo, tai buvo medžiaga didžiajam LAF kongresui po Lietuvos valstybinio savarankiškumo atgavimo.

LAF nebuvo centralizavusi visų pogrindžio organizacijų. Atskiros grupės, veikusios lygiagrečiai su juo, formavo savo valstybines vizijas, kurios pabrėždavo vieną ar kitą požiūrį į valstybę: nuo kraštutinio nacionalizmo iki krikdemiško požiūrio.

LAFui juridiškai buvo pavaldi Lietuvos Apsaugos Gvardija (LAG), kuri veikė Tauragės apskrityje. LAG buvo tiesiogiai pavaldi LAF štabui Kaune³⁰. Ši organizacija pagrindinį dėmesį buvo nukreipusi sukilimo organizavimui ir jo vykdymui. LAG statute jaučiama stipri LAF įtaka: pabrėžiama krikščioniška kultūra, lietuviškumas, įsitvirtinimas tautos viduje, nepaliekant vietos būsi-moję valstybėje kitataučiams³¹. LAG programoje ir dokumentuose matomas antižydiškas nusistatymas, kuris yra gana pigi demagogija, tuo metu taikyta net pačių žydų gaminamoje ir platinamoje antisionistinėje literatūroje³². Nors ir veikiama LAFo, LAG buvo faktiškai nepriklausoma nuo jo ir veikė savo iniciatyva, tačiau tai buvo labiau būdinga jų veiklai, bet ne programinėms nuostatoms.

Bandymai realizuoti valstybės viziją Vokietijos-SSRS karo pradžioje

Prasidėjus Vokietijos — SSRS karui, jau birželio 23d. LAF paskelbė apie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudarymą. LPrapuolenis kreipėsi per radiją į lietuvių tautą (šis atsišaukimas buvo išspausdintas LAF laikraštyje "Į laisvę" Nr.l.), skelbdamas, kad "susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo metu skelbia atstatanti Lietuvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais"³³.

Ilgą laiką atsišaukimo žodžiai "Europos organizavimas naujais pagrindais", sukilėlių palankumas vokiečių kariuomenei pirmomis karo dienomis - buvo laikoma bendradarbiavimu su vokiečiais. Bet, dar karui neprasidėjus, E.Galvanauskas aiškiai išsakė savo nuomonę apie galimą tokį bendradarbiavimą: "Tikrumoje mes negalime padėti nei vokiečiams, nei kitiems. Kiekvienas, su kuo mes turime glaudesnius ryšius, nėra savyje tikslas, tik priemonė. Laikas keisis, taip lygiai keisis ir mūsų metodai, bet mūsų tikslas paliks toks pat - visomis priemonėmis išsaugoti tautos gyvybę ir atkurti nepriklausomybę³⁴". Todėl šiandien priekaištauti pareiškimams Lietuvos nepriklausomybės Deklaracijoje ir Atsišaukime į Lietuvių tautą nėra jokio pagrindo, o juo labiau kaltinti provokišku nusistatymu, kaip tai bando padaryti T.Venclova, nes tai buvo tik priemonė tikslui pasiekti.

Jau vykstant SSRS - Vokietijos karui, LAF vadovybėje užsienyje, svarstant LAF veiklos linkmę, iškilo du radikaliai skirtingi požiūriai. Keli autoritarinės linkmės šalininkai skatino artimiau ir glaudžiau bendradarbiauti su vokiečiais.

Jų manymu, vokiečiams laimėjus karą, Lietuvai susidarys palankesnės sąlygos atkurti savarankišką valstybingumą. Antroji nuomonė buvo demokratinės linkmės. Ją rėmė E.Galvanauskas, A.Maceina, R.Skipitis ir kiti. Jų manymu, vokiečiai nelaimės karo prieš pasaulines demokratijas. Demokratinei egzilinio LAF krypčiai pritarė visi Vilniaus ir Kauno štabų nariai (krikdemiškos pakraipos), tarp kurių fašistinės pakraipos narių nebuvo³⁵.

Birželio 23d. sudaryta Lietuvos Laikinoji Vyriausybė viešai pareiškė norą išlaikyti nepriklausomą valstybę glaudžioje sąjungoje su Didžiąja Vokietija. Birželio 24d. "sulaukusi Vokietijos kariuomenės Kaune, Laikinoji Vyriausybė, kaip ir visa tauta žiūrėjo į ją ne tik kaip į vaduotoją nuo bolševizmo, bet ir kaip aktyviai įgalinusią tęsti nepriklausomos valstybės buvimą³⁶".

Lietuvos Laikinoji Vyriausybė per visą savo trumpą gyvavimo laikotarpį bandė grąžinti nepriklausomos valstybės įstatymus, leido naujus potvarkius, kurie turėjo panaikinti SSRS įvestą netvarką, panaikinti nacionalizacijos įstatymus ir panašiai Jau liepos 4d. Laikinoji Vyriausybė paskelbė ūkio denacionalizacijos įstatymą, kuris rėmėsi LAF platformos nuostatomis. Tame įstatyme kalbama apie bolševikų nusavintos nuosavybės grąžinimą buvusiems savininkams. Žydų nuosavybė perimama Laikinosios Vyriausybės žinion³⁷, nes vienu ar kitu atveju žydai savo nuosavybę būtų praradę dėl vokiečių antižydiškos politikos. Žemė ir kitas turtas būtų atitekęs vokiečiams, o toks žemės nuosavybės sukaupimas vokiečių rankose būtų padidinęs Lietuvos kolonizacijos tempus.

Vokiečiams ignoruojant Lietuvos Laikinąją Vyriausybę ir lietuvių tautos siekius, LAF vadovai ieškojo būdų, kaip įgyvendinti savo planus. K.Skirpa buvo parengęs projektą, kurį pristatė vokiečių kariniams ir politiniams sluoksniams liepos 11d. Projekte buvo sakoma:

1.    Vokietija laiko Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe.

2.    Lietuva pripažįsta iš savo pusės vadovaujamą Vokietijos padėtį Europoje ir stoja kaip lygiateisis narys į Vokietijos vadovaujamą Tautų Bendruomenę.

3. Numatyti šie saitai tarp Lietuvos ir Vokietijos:

a)    susitarimas dėl užsienio politikos vienalytiškumo;

b)    karinė sutartis;

c)    glaudūs saitai susisiekimo srityje;

d)    sutartis dėl ūkinio bendradarbiavimo;

e) susitarimas ūkiniais klausimais.

4.    /.../ Siekiant realizuoti 3 punkte numatytus saitus tarp Lietuvos ir Vokietijos, yra reikalinga, kad krašto valdymas būtų tuojau perleistas naujai sudarytai Lietuvos vyriausybei, dėl kurios draugiškumo ir lojalaus nusistatymo Vokietijos atžvilgiu negali būti abejonės.

5.    Trečiame punkte numatytų sutarčių laidavimui būtų tikslinga, kad Reicho Vyriausybė paskirtų Lietuvos Vyriausybei tokius organus:

a)    ypatingą įgaliotinį politikos klausimais;

b)    karinę misiją į pagalbą Lietuvos Generaliniam štabui naujai atkuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ir jas panaudojant kare prieš bendrą priešą, o taip pat vykdant kitus krašto gynimo pasiruošimus, numatytus karinės sutarties ribose.

6.    Lietuvos sienų klausimu siūloma bazuotis 1940m. birželio 14d. padėtimi (be Klaipėdos krašto); toliau į pietus - Suvalkų trikampio šiaurės-rytų ruožas, kaip lietuvių gyvenamas, priskiriamas Lietuvai, o po to siena, nustatyta su Sovietų Rusija 1920 07 12 sutartimi: Siena su Latvija lieka kaip buvo 1940m., tik šiek tiek pakoregavus: grąžinant Lietuvai Alūkštos sritį ir atitinkamą plotą už Šventosios, kaip latvių užgrobtus, pasinaudojant Lietuvos sunkia padėtimi per kovas už Lietuvos valstybinę nepriklausomybę 1919-1920.

7.    Siekiant palengvinti Lietuvai naudotis Klaipėdos uostu, išreikštas pageidavimas, kad Vokietijos ir Lietuvos sutarties dėl laisvos zonos Klaipėdos uoste galiojimas būtų pratęstas³⁸.

Įgyvendinus šį projektą, Lietuva nebūtų gavusi pilnos nepriklausomybės, tačiau, žvelgiant iš 1941-ųjų perspektyvos, galima būtų bandyti teigti, kad šio projekto de jure ir de fakto įgyvendinimas būtų kone pats optimaliausias variantas to meto sąlygomis. K.Škirpa tai žinojo. Sutartis būtų įpareigojusi Lietuvą tapti jei ne Vokietijos sąjungininke (tokį statusą turėjo Suomija), tai bent jau Vokietijos proteguojama valstybe (Kroatija). Karo sąlygomis tai būtų tikrai daug, o ilgainiui buvo galima tikėtis atgauti Lietuvos nepriklausomybę pakopomis. Tuo pačiu ši sutartis būtų paneigusi Lietuvos 1938m. konstitucijos skelbtą teritorinį nedalomumą (atsisakoma Klaipėdos). Žinoma, ir tai galima pateisinti taikymusi prie status quo. Antra vertus, Lietuva pretenduoja į rytines teritorijas. Istorikai nekelia klausimų, kas būtų buvę, jeigu..., tačiau vis dėlto reikėtų pasakyti, kad, jei Latvija būtų sugebėjusi taip pat atstatyti savo nepriklausomybę, — tikrai būtų iškilęs konfliktas dėl sienų su Lietuva. Šis projektas nesusilaukė jokio vokiečių politikų dėmesio.

Reichas ir toliau laikosi LLV ignoravimo politikos, todėl K.Škirpa liepos 23d. Reicho URMai įteikė memorandumą dėl Lietuvos valstybinės nepriklausomybės ir jos pageidavimus Vokietijos sąjungininkams, tuo siekdamas paveikti vokiečius per jų sąjungininkus. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, būtų galima teigti, kad tai buvo politinio aklumo rezultatas. Tačiau K.Škirpa vis dėlto tikėjosi paveikti Vokietijos politinius sluoksnius. Šiame memorandume³⁹ buvo pabrėžiamas Lietuvos valstybinis tęstinumas, sovietinė okupacija traktuojama kaip paprasta okupacija, o ne aneksija, todėl "automatiškai turi teisę grįžti į savarankiškų valstybių bendruomenę (2 str.). Taip pat buvo pabrėžiamas ir 1938m. konstitucijos tęstinumas.

1941 07 25 buvo įvesta Civilinė valdžia, kuri įteikė LLV ultimatumą, nutraukiantį jos veiklą. Atsakydama į tai, LLV rugpjūčio 5d. įteikė memorandumą "Apie teisinę Lietuvos būklę ir faktinius santykius bolševikų okupacijai Lietuvoje pasibaigus"'¹⁰. Memorandumas buvo įteiktas vokiečių generalkomisarui A.von Rentelnui. Siame memorandume buvo pabrėžiamas Lietuvos valstybingumo tęstinumas, antisovietinis LAF ir LLV nusistatymas, suminėti sovietinės okupacijos padariniai. Šiame memorandume pakartotinai buvo prašoma pripažinti LLV: "Mes esame tvirtai įsitikinę, kad tolimesnis nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, remiamas draugiško Didž. Vokietijos Reicho, visiškai dera Europos naujojoje tvarkoje"⁴¹.

Rugpjūčio 9d. J.Ambrazevičius laiške A.von Rentelnui konstatavo, kad LLV veikla sustabdoma, nes LLV negali atlikti savo tiesioginių pareigų. Taip pat jis atsisakė tapti generaliniu tarėju, nes negalėjo tikėtis tautos pritarimo šiam žingsniui⁴². Reziumuojant LLV veiklą, galima pasakyti, kad LLV tenkinosi dviem aiškiais teiginiais: Lietuvos nepriklausomybė ir pritarimas Vokietijos kovai prieš bolševizmą⁴³. Trečias vyriausybės siekis buvo socialinis, ūkiniame gyvenime pabrėžiant privačios nuosavybės ir asmeninės iniciatyvos principą, neužmirštant socialinės lygybės būtinumo. Vyriausybės narių dalis buvo išaugę "36-ųjų generacijos erdvėje"⁴⁴.

Per savo spaudą LAF bandė sutelkti tautą į vieną visumą bendram valstybės atstatymo darbui Po sukilimo LAF pagrindinės kovos priemonės pasidarė spauda, nes savo uždavinį - sukilimą, LAF buvo įvykdęs. Laikraštyje "Tėvynė" buvo rašoma: "Mes, lietuviai /.../ privalome stoti į bendrą Tėvynės atstatymo darbą, užmiršdami visas partijų programas, nesiskaldyti į atskirus kolektyvus, bet kiekvienas lietuvis, kokių jis bebūtų pažiūrų, turi įsitraukti į bendrą kūrybinį darbą./.../ Likusiuose griuvėsiuose pradėsime kurti naują gyvenimą⁴⁵".

Antinacinio pogrindžio 1941-1944m. valstybės vizija

Lietuvos nacionalistų partijos požiūris į valstybę

Po LAF uždraudimo oficialiai dar veikė Lietuvos Nacionalistų partija (LNP)⁴⁶. Ji gyvavo iki lapkričio mėnesio, kol pradėjo kirstis Vokietijos ir LNP tikslai. Tiek pogrindžio organizacijos, tiek sovietinė istoriografija LNP kaltino kaip nacių talkininkus, tolygius patiems Vokietijos nacionalsocialistams. Tačiau LNP iš esmės buvo visiškai priešinga nacionalsocialistams. LNP buvo grynai tautinė (nacionalistinė) organizacija, propagavusi lietuvių nacijos iškilimą ir todėl, žinant Vokietijos nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, galima manyti, kad LNP veikė toį kol buvo vokiečiams naudinga (o tai negalėjo ilgai trukti). Todėl norėčiau tarti keletą žodžių apie LNP memorandumą, įteiktą Vokiečių civilinei valdžiai⁴⁷. Šiame memorandume gana aiškiai atsiskleidžia LNP politinė orientacija, jos požiūris į valstybę, Lietuvos vietą Europoje. Memorandumas buvo įteiktas tuo metu, kai lietuvių visuomenėje smarkiai ėmė didėti nepasitenkinimas vokiečių civilinės valdžios politika. Šiame dokumente buvo suminėtos visos vokiečių neteisybės ir skriaudos lietuvių tautai, jos ūkiui, žmonėms ir kultūrai, vokiečių trukdymas Laikinajai Vyriausybei. Apie Lietuvos vietą Naujojoje Europoje buvo rašoma; "Lietuvių tautai /_/ būtų buvę džiugu, jei būtų galėjusi ir dabar įžiūrėti reiškinių, rodančių, kad bus pripažinta ir leista realizuoti save taip, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turės savo vietą D.Vokietijos vadovaujamoje Naujojoje Europoje. Naująją Europą lietuvių tauta supranta, kaip visų šio kontinento tautų-valstybių, teisingais pagrindais pagrįstą tarpusavio politinio, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo Europą"⁴⁶. "Lietuvių tauta laukia, kad artimiausioje ateityje D.Vokietijos jai bus pripažintas ir leistas atstatyti ir realizuoti jos suverenitetas, šiuo metu jau Lietuvos-Rusijos 1920 metų sutarties numatytose rytinėse ir pietinėse Lietuvos sienose ir nusistovėjusiose vakarinėse Lietuvos sienose, kartu įgalinant ją atitinkama ir sutarta forma pakelti ūkinį pajėgumą, skirtą talkininkauti D.Vokietijos karui tęsti ir jį užbaigti"⁴⁹. Visa tai negalima pavadinti "LNP siekiais įjungti Lietuvą į Vokietiją", kaip bandė teigti sovietinė istoriografija⁵⁰, nes LNP siekė suverenios valstybės statuso. Prisiminkime Antrojo pasaulinio karo istoriją, juk Vokietijos sąjungininkai ne visi buvo netekę suvereniteto, dalis turėjo bent simbolinę savivaldą (Kroatija, Slovakija), tad ir LNP turėjo vilties gauti nepriklausomybę, nes jautėsi tai užsitarnavę sukilimu prieš Raudonąją armiją. "LNP yra tvirtai įsitikinusi, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės (tautos kraujo ryšio dėsnių praplėsta, ekonomiškai stiprios ir turinčios atitinkamą ir jai būtiną erdvę) egzistencija yra istoriškai ir geopolitiškai pamatuota ir kad ji negali būti D.Vokietijai nenaudinga. LNP /.../ yra tvirtai įsitikinusi, kad tarnauja tik lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesams, ir tie Lietuvos interesai, jos įsitikinimu, šioje Europos dalyje sutampa dabartyje ir sutaps su D.Vokietijos interesais"⁵¹.

Nors ir žiūrėdami labai palankiai į vokiečius, Lietuvos nacionalistai, visų pirma, kėlė priekin lietuvių interesus ir tai išdėstė savo memorandume: 'LNP pirmoje eilėje jaučia atsakomybę ties istorija už lietuvių tautos likimą. Ji jaučiasi, kaip ir kiekviena totalitarinė politinė partija, esanti istorinės ir politinės tautos valios reiškėją, ir ji laiko savo aukščiausia užduotimi tarnauti vien lietuvių tautai LNP yra ir buvo griežtai nacionalistinė, tai yra priešinga ištautinimui, deportacijoms ir Lietuvos teritorijos kolonizacijai"⁵². Taigi, peržvelgus šios partijos programinius dokumentus, galima daryti kai kurias išvadas. Visų pirma, LNP iš esmės buvo už nepriklausomą, griežtai nacionalistinę valstybę, nes lietuviškas nacionalizmas yra nesuderinamas su vokiškuoju ar kokiu kitokiu dėl savo tautos iškėlimo virš kitų; antra, nepriklausomybei įgyvendinti LNP matė vienintelį kelią-orientaciją į Vokietiją. Tačiau, net būdama palanki vokiečiams, LNP aukščiau laikė tautos interesus, todėl klaidingas yra T.Venclovos teiginys, kad "nacionalistai ir komunistai buvo vienodi savo par-sidavėliškumu"⁵³. LNP bent jau pareiškimais ir memorandumais siekė valstybinės nepriklausomybės, bet rinkosi liberalų požiūriu neteisingus kelius.

Vokiečių administracijai uždraudus LNP (1941 12 17), jos veikla nenutrūko. Nacionalistai veikė pogrindyje, tačiau neturėdami tvirtos atramos tautoje, aktyviai nesireiškė. Dalis nacionalistų įsitraukė į pogrindinę veiklą — ir niekuomet neatsisakė Lietuvos nepriklausomybės. "Mes liksim prie senos mūsų politinės koncepcijos, kurią ne sykį viešai ir neviešai reiškėm. Vokietijos, Rusijos, Lenkijos interesų sankryžoje būdami, mes turim žinoti vien aklą valstybinį Lietuvos saugojimą ir globojimą /.../ ir mūsų kelio obalsiu buvo ir tebėra ir bus: laisva, nepriklausoma Lietuvos valstybė ⁵⁴.

Lietuvių frontas (LF)

Lietuvių fronto politinė programa ir pasaulėžiūra išsirutuliojo iš Lietuvos Respublikos laikų moderniosios krikščioniškosios pasaulėžiūros intelektualų kūrybos⁵⁵. LF laikė save tiesioginiu LAF tęsiniu, priėmė nemažai LAF intelektualų, kurie jau tarpukaryje buvo susiformavę savo pasaulėžiūrą ir vizijas: smerkė partijų rietenas ir pasaulėžiūrų fanatizmą, pripažino tautinį solidarumą ir pažiūrų toleranciją, kultūrinį suartėjimą su Vakarais, neigė slavų įtaką lietuvių tautinei kultūrai, miesčionišką sustabarėjimą, skelbė moralią politiką⁵⁶.

Tad norint suprasti, ko siekė LF, reikėtų grįžti į praeitį ir pažvelgti į "36-ųjų generacijos" skelbiamus valstybės idealus. Šis straipsnis buvo išspausdintas žurnale "Naujoji Romuva" (1936 02 23, Nr.8)⁵⁷. Manifeste "Į organiškos valstybės kūrimą" parodoma intelektualų įsivaizduojama valstybės koncepcija: partinės diferenciacijos panaikinimas, demokratinių idėjų propagavimas, politikos ir pasaulėžiūros atskyrimas. Valstybė turėjo tapti bendru gėriu ir valdomiesiems, ir valdantiesiems. Valstybė ir pilietis negali būti aukojami vienas kitam, ieškoma harmoningo valstybės ir asmenybės egzistavimo varianto⁵⁸. Pagrindinis valstybės uždavinys yra visų jos piliečių gerovė. Busimajame nepriklausomos Lietuvos gyvenime "dalinių partijų ar sąjūdžių negalės būti, nes jie savo laiką jau atgyveno. Partija ar sąjūdis turi remtis visa tauta, tik tuomet juo bus galima pasitikėti"⁵⁹.

Lietuvių frontas perėmė 36-ųjų generacijos ir LAFo idėjas, pritaikydamas esamam momentui LF politinė platforma turėjo būti pagrįsta krikščioniška morale ir socialiniu teisingumu. LF įsivaizduojama valstybė turėjo būti "krikščioniška demokratinė Lietuva su plačiai išvystyta ekonomika ir dvasine kultūra, žmogus pripažįstamas aukščiausia vertybe valstybėje"⁶⁰. Tauta pradeda skirti dėmesį žmogui-pagrindiniam valstybės komponentui. Lietuvių frontas savo pogrindinėje spaudoje skelbė būsimos valstybės principus. Laikraštyje "Į laisvę" 1943-1944m. buvo spausdinama straipsnių serija "Į reformuotą demokratiją". Straipsniuose buvo rašoma, kad "Lietuvos respublikos laikų partijas skyrė arba jungė požiūris į religiją — tai ir politinė kova"⁶¹. LF požiūris į religiją - tai ieškojimas kompromiso, nepritariant nuomonei "religija kaip privatus reikalas", nei "pilietis pajungiamas religijai per valstybę"⁶². LF laikraštyje buvo pabrėžiama, kad tikėjimo laisvė yra kiekvieno asmeninis reikalas, reikia sutaikyti įvairių konfesijų žmones, visą dėmesį skiriant socialinių ir politinių klausimų sprendimui"⁶³. Valstybės pažangą LF matė, kaip valstybės gyvenimo racionalizavimą (atskiriant politines, ūkines, kultūrines sritis), specializavimą (kad kiekvieną darbą dirbtų savo srities specialistas), visuomenės auklėjimą (visuomeninė moralė ir viešasis padorumas)⁶⁴. Visuomeninė moralė paliekama pačios visuomenės dispozicijoje, "visuomeninės moralės niekas valstybinėm priemonėm neįveiks"⁶⁵.

Didelis dėmesys skiriamas žemės ūkio racionalizacijai. LF puikiai suvokė, kad žemės ūkis buvo ir bus Lietuvos ūkiniu pagrindu. Žemės nuosavybė yra pagrįsta Steigiamojo Seimo numatytomis normomis, tačiau LF nepripažino ūkių skaldymo į smulkius, nepajėgius. Siekdama kaimą kuo labiau suartinti su miestu, plėsti žemės ūkio pramonę, smulkias ūkio šakas (sodininkystę, bitininkystę, sėklininkystę). Visa žemės ūkio veikla pavedama į visuomeninių, profesinių, ūkinių organizacijų ir žemės ūkio koopercijos rankas⁶⁶.

Vietoj miško pramonės siūloma plėsti durpių ir statybinių medžiagų pramonę, siekiant sumažinti miškų naikinimą⁶⁷.

Socialinis teisingumas LF pagrįstas darbu ir tik po to nuosavybe. Darbas yra privalomas visiems. Darbas pirmoje vietoje, antroje — kapitalas⁶⁸. Atlyginimas už darbą yra apsprendžiamas pagal žmogaus asmeninį, profesinį ir šeimos statusą. Draudimas nuo ligų, nelaimių, invalidumo ir senatvės yra privalomas ir visuotinas, valstybė privalo rūpintis socialiai remtinais žmonėmis⁶⁹.

Lietuvių frontas kritiškai vertino Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų ir susivienijimų veiklą, nurodydamas naujus kelius, kaip tvarkyti jų veiklą: "Valstybė ir vyriausybė negali diktuoti profsąjungoms pageidaujamos vadovybės; profsąjungos turi apimti visus toje profesijoje dirbančius; pagal darbo specifiką turi veikti treji profsąjungų susivienijimai (kultūros, prekybos — pramonės ir žemės ūkio)⁷⁰. Profsąjungų rūmai turi įstatymų siūlymo seimui teisę. Toks profesinis susiorganizavimas, pasak frontininkų, yra "atsiribojimas nuo totalitaristinio korporatizmo ir nuo marksizmo klaidų, gali būti naudingas ir atskiram piliečiui ir ekonominei, socialinei ir kultūrinei kūrybos pažangai"⁷¹.

Kultūroje, visų pirma, keliama asmenybės laisvė ir pagarba jai. Valstybės uždavinys yra skatinti kultūros plėtrą visuose tautos sluoksniuose, kelti kultūros lygmenį, "įjungiant kultūrą į tarptautinį gyvenimą"⁷².

Lietuvių frontas turėjo savo karinį padalinį "Kęstutis", kuris susikūrė 1942 metų gegužės mėn., teisininko J.Vilučio iniciatyva⁷³.1943 metais buvo parengtas šios organizacijos statutas⁷⁴, iš kurio mes galime matyti "Kęstučio" organizacijos tikslus mums rūpimu klausimu. Visų pirma, tai buvo krikščionys demokratai; antra, tai buvo karinio tipo organizacija, kuri didžiausią dėmesį skyrė ne programinėms deklaracijoms, o konkrečiai veiklai Kaip karinė organizacija, kęstutėnai suvokė ir kėlė priekin karinės jėgos svarbą nepriklausomybės išsaugojimui (2d. straipsnis)⁷⁵. "Kęstutis" matė "nepriklausomos Lietuvos atstatymą jos etnografinėse ribose" (2a. straipsnis)⁷⁶. Galima daryti išvadą, žvelgiant į "Kęstučio" statutą, kad ši organizacija siekė nepriklausomos, etnografiniu pagrindu suvienytos, tautinės ir katalikiškos valstybės. Būsimos valstybės programos gilesnės analizės nesiėmė, ir sprendžiant iš to, kad ši organizacija šliejosi prie LF, pritarė LF programai

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos požiūris į valstybę

LLKS buvo pirmoji kovos organizacija, aktyviai ir plačiai pradėjusi antivokišką propagandą prieš nacistinės "Naujosios Europos" absurdą⁷⁷. Pagrindinis LLKS tikslas buvo atstatyti nepriklausomą Lietuvą, tačiau konkretesnio valstybės idealo LLKS programoje nėra, tačiau jis rekonstruojamas iš A.Vokietaičio paliudijimų apie šią organizaciją ir LLKS spaudos.

LLKS viltys į Lietuvos nepriklausomybės atgavimą buvo grindžiamos tikėjimu Atlanto Chartijos principais, jų įgyvendinimu ir lūkesčiu galimo karinio konflikto tarp anglosaksų ir SSRS, ir tai nuolatos buvo pabrėžiama pogrindinėje LLKS spaudoje. LLKS spauda skelbė visos tautos jėgų susivienijimą nepriklausomybei atgauti "Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymas reikalauja visų lietuvių bendro darbo"⁷⁸.

Todėl laisvės kovotojai niekada neslėpė savo nusistatymo organizuotai dalyvauti kuriant laisvąjį ir naująjį Lietuvos gyvenimą. LLKS puikiai suvokė ir tai, kad visų pogrindinių organizacijų pagrindinis tikslas yra nepriklausomybė, bet partiniai skirtumai neleidžia joms susivienyti: "Gali būti grupinių partinių nuomonių skirtumų dėl metodų, bet visų lietuvių vienas tikslas: laisva, nepriklausoma, graži, teisinga, darbšti Lietuva. Kiekvienoje kultūringoje visuomenėje atskiros grupės yra neišvengiamos ir gal net būtinos, bet jų interesai turi būti kultūringi ir džentelmenišku būdu derinami, idant nebūtų pakenkta bendram tikslui"⁷⁹.

LLKS iš karto perprato vokiečių keliamą autonomijos blefą ir savo spaudoje aiškiai apie tai rašė: "Lietuvių tauta nemano ir nenori būti vasaline Vokietijos valstybe ji nenori ir nemano būti "autonominiu" Vokietijos kraštu. Suvereniteto teisė priklauso vien pačiai lietuvių tautai ir to suvereniteto ji niekados nėra išsižadėjusi ir jo neišsižadės" ⁸⁰.

Rezistencinė kova vyko su Nepriklausomybės atstatymo šūkiu, o nusistatymas padėti kurti laisvą gyvenimą turėjo būti grindžiamas pažiūromis į jo būsimą raidą ir struktūrą. Šia prasme LLKS jau anksti pradėjo reikšti savo pažiūras, bet tik tiek, kiek tai leido nuo realios antinacinės kovos atliekamas laikas ir spauda. Antra vertus, LLKS buvo įsitikinusi, kad tuo tarpu detalios programos sudarymas ir jos skubus reklamavimas dar neturėjo realios prasmės, nes jos vykdymui dar net pradžios nebuvo įmanoma numatyti LLKS Vyr.Vadovybė pasitenkino tik pagrindinių principų paskelbimu, "kurie leistų pajusti laisvės kovotojų veidą ir ypač jų dvasią; detalios programos skelbimas būtų reiškęs ne ką kita, kaip tik užbėgimą gyvenimui už akių. Kartu susidarytų pavojus visokiuose kabinetiniuose projektuose daryti pataisas, kurios tik keltų įspūdį, kad nesugebama suderinti veiksmų su gyvenamuoju momentu ir laiko žingsniais"⁸¹.

LLKS spauda pagrindinį dėmesį skyrė bendriems visos lietuvių tautos ir rezistencinės kovos reikalams, o tik antroje, atliekamoje vietoje, tolimesnės ateities problemoms. Tai rodo, kad LLKS buvo kovos organizacija.

LLKS suvokė ne tik rezistencinės kovos svarbą, bet ir rengėsi būsimos Lietuvos atkūrimo darbui nuolat kėlė būtinybę formuluoti bent pačius bendriausius LLKS politikos dėsnius ir išryškinti jos dvasios kontūrus⁸².

Per 1943 metus LLKS kelis kartus aiškiai pabrėžė, kad ji neįsivaizduoja kitokios valstybinės santvarkos Lietuvoje, kaip tik demokratinę, nes LLKS tikėjo, jog "demokratijos idealai yra priimtiniausi tautos ir Valstybės vidiniam tarpusavio sutarimui kad demokratinio valdymosi metodai yra teisingiausi -atkurti ekonominei bei socialinei Lietuvos krašto struktūrai"⁸³. Taip pat LLKS permatė visokiausių pakraipų totalitarizmo bandymus diskredituoti ir dangstytis demokratijos vardu. LLKS kaltino diktatorines valstybes Antrojo pasaulinio karo sukėlimu.

Demokratija pagal LLKS sampratą — tai vakarietiška pažangi demokratija, kurioje laisvė ir visų piliečių dalyvavimas valstybės reikalų sprendime nėra fikcija. LLKS pabrėžė, kad nepritaria ir iki 1926m. gyvavusios demokratijos vykdytai politikai, laikydama ją "lepšiškumo bruožu, kuris leido saujelei ginkluotų žmonių nuversti vyriausybę, gavusią valdžią tautos pasitikėjimu"⁶⁴.

LLKS manė, kad lietuvių tauta yra demokratinė iš esmės ir negali būti atstumta nuo valstybės, kad iškilusios partijos savo politinių interesų nekeltų aukščiau tautos gerovės, kad valdžia būtų pajėgi ir stabili, kad galėtų tęsti ir įvykdyti didžiausias ir tautai svarbias reformas bei siekius. "Lietuvių valstybė, kaip lietuvių tautos savitas organizuotas pavidalas, yra tautinė valstybė. Lietuvių tautos prievolė yra atgauti visas tas etnografines lietuvių žemes ir sujungti visus lietuvius į vieną Lietuvos valstybę"⁸⁵.

LLKS buvo nusistačiusi nesuteikti laisvės tiems, kurie prieš tą laisvę kovoja ir siekia ją sunaikinti⁸⁶. LLKS save laikė laisva nuo visokių praeities partijų ir partinių rietenų.

LLKS pripažino "lygias teises visiems piliečiams, nepaisant rasės, luomo, tautybės ar religinių įsitikinimų skirtumo"⁸⁷. Mažumų klausimas lietuviams buvo ypač aktualus, nes miestuose gyveno didelis procentas kitataučių, kurie ankstenės pogrindžio organizacijos buvo atmetami kaip svetimi lietuvių idealams. Apie tai A.Vokietaitis rašė: "Mūsų požiūris į taip vadinamą mažumų klausimą, kuris lietuviškoje erdvėje visuomet bus aktualus, yra kuo glaudesnis sugyvenimas su mūsų broliškomis aisčių ir kitomis tautomis, vardan valstybės gerovės, galbūt federacinės platesnės valstybės pagrindu"⁸⁸. Federacinės su kitomis valstybėmis mintys atsispindėjo ir LLKS spaudoje "Anglosaksų tikslams mes puikiai patarnausime sudarę savo valstybę, panašioje, o gal ir kiek didesnėje apimtyje negu vakar, ir tapdami tam tikru izoliatoriumi, neutralizuojančiu dviejų imperialistinių valstybių įtampą"⁸⁹. Tačiau jau ir tuomet buvo aišku, kad Lietuva negalės viena tapti tokia pertvara, kuri pajėgtų sulaikyti dvi galingas kaimynes (SSRS ir Vokietiją), todėl ne mažiau svarbus ir asmeninis valstybės saugumas, kuris galėjo būti garantuotas tik susijungus į galingą federacinį darinį - "galimoje federacijoje su Gudija ir sąjungoje su Ukraina Lietuva galėtų sudaryti pakankamai patvarų barjerą, kuris neabejotinai taptų dideliu įnašu Europos taikos išlaikymui"⁹⁰.

LLKS spauda, o ypač leista Rytų Lietuvoje ("Apžvalga"), polemizavo su lenkų pogrindžio užmačiomis Lietuvos atžvilgiu. Buvo pabrėžiama, kad lietuvių tauta nejaučia lenkų tautai jokių priešiškų jausmų, nes "lietuvių tauta, kovodama dėl pilnos laisvės ir nepriklausomybės, supranta ir lenkų tautos norą po ketvirto padalijimo vėl savo valstybę atkurti⁹¹. Tačiau buvo pabrėžiamas lietuvių tautos noras išsaugoti savo laisvę, nesijungiant į Lenkijos vadovaujamą bloką, o juo labiau atmetant lenkų siekius sukurti kokią unijinę valstybę. Lietuvių pogrindis, svarstydamas Rytų Europos pokarinio sutvarkymo galimybes, išdėstė galimus būdus:

1.    Lietuva, Gudija ir Ukraina nori būti visiškai laisvos ir nepriklausomos valstybės;

2.    Jokios Lenkijos hegemonijos nepripažins ir su ja kovos;

3.    Lietuva ir Ukraina absoliučiai niekam iš kaimynų jokia forma nenori vergauti /.../;

7. Tarpusaviai Lietuvos,Gūdijos ir Ukrainos, gal būt ir Latvijos politiniai ir ekonominiai santykiai nusistovėtų šalims suvokiant bendrą pavojų ir bendrus interesus, remiantis visais tais, kas padėtų laikytis nepriklausomybės politikos⁹². Tame pačiame laikraštyje iškeliama idėja sukurti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės plotuose dabar esančių valstybių bloką: "Mes galvojame apie bloką nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų — jaunų tautų bloką, kuris apimtų Lietuvą (ir Gudijos žemes ar jų tam tikrą dalį), gal būt Latviją ir Ukrainą. Šis Lietuvos-Ukrainos blokas šiaurėje galėtų bendradarbiauti ir su Skandinavų kraštais, o pietuose veiktų natūralių Ukrainos interesų linija⁹³. Lietuvių pogrindis neatsisakė bendradarbiauti su lenkų pogrindžiu, jei šis atsisakys savo hegemoninės politikos Lietuvos atžvilgiu: "Lietuva ieško ir ieškos natūralių sąjungininkų, ji net negali kalbėtis ir su į protą įėjusia Lenkija"⁹⁴.

Laisvės kovos sąjūdis suvokė, kad žemės ūkis yra valstybės pagrindas. "Kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis žino ir mato, jog mūsų tautos biologinė bazė buvo ir liko — ūkininkas, vidutinis bei smulkus žemdirbys, žemės ūkio ir apskritai kaimo ar miestelio darbininkas. Šie sluoksniai didžiausių priespaudų ir svetimų okupacijos nutautinimo pastangų akivaizdoje per ilgus dešimtmečius potencialiai išlaikė lietuvių tautos gyvybę ir savo tautinę dvasią. Iš tų sluoksnių kilusi šviesuomenė vėliau formavo ir išryškino tautinę individualybę ir politinės laisvės idėjas. Nedaug ir maži miestai, kitataučių ilgai kontroliuota prekyba ir amatai, neplačiai išplėstas žemės ūkis ir bendroji pramonė nesurado darnios proporcijos, tiksliai atitinkančios mūsų žemdirbių šalies prigimtį, be skriaudos šiems pastariesiems"⁹⁵. Taigi šios idėjos, propaguotos ir pogrindinėje LLKS spaudoje, aiškiai rodo laisvės kovotojų tendenciją skirti ateityje kuo didesnį dėmesį tam, kad didžiausias lietuvių tautos socialinis sluoksnis - ūkininkai galėtų aktyviai dalyvauti tiek ūkiniame, tiek socialiniame būsimos Lietuvos gyvenime.

Laisvės kovotojai suvokė, kad kintančio gyvenimo sąlygomis Lietuvos ūkis ir socialinis gyvenimas negalės plėtotis nevaržomos rinkos sąlygomis, kad valstybė turės reguliuoti veiklą, o ypač — pereinamuoju laikotarpiu, "stengdamasi sudaryti sąlygas ūkinių ir socialinių uždavinių nustatymui, interesų priešingumų išlyginimui, siekdama, kad minėti interesai veiktų vienas kitą bendros tautos gerovės kilimo linkme"⁹⁶. Tačiau laisvės kovotojai nesiekė, kad valstybė reguliuotų visas gyvenimo sferas, kad ta reguliacija nebūtų despotinė ir nepakeliama tautai: "Valstybė turėtų veikti kiek galima mažiau tiesiogiai juntamais metodais"⁹⁷. Valstybės žinion turėjo patekti keliai ir geležinkeliai, dideli pramonės objektai, paštas, valstybiniai bankai, draudimas, gamtos turtų rezervai, elektros pramonė ir LL Viena skausmingiausių ir neatidėliojamų valstybės užduočių buvo laikoma denacionalizacija (visų pirma žemės ūkyje), kuri pažeidė seniai susiklosčiusias tradicijas, kiršino tautą, atėmė iš jos asmeninės iniciatyvos galimybę. LLKS siekė suderinti asmeninę iniciatyvą ir valstybės reguliavimą, kad būtų pasiekta harmonija tarp šių dviejų funkcijų. Laisvės kovotojai nemanė, kad valstybės vykdomi suvaržymai gali labai kenkti tautos gerovei, nes prie jų lietuvių tauta yra "seniai pripratusi ir jai netektų nemaloniai pajusti, atsidūrus vadinamo planingo ūkininkavimo būtinybės akivaizdoje"⁹⁶.

LLKS turėjo savas nuostatas ir kultūros klausimais. Dvasinės vertybės buvo laikomos aukščiau materialinių: "Dvasinių vertybių išlaikymas ir tų vertybių nauja kūryba-yra apvainikavimas, įprasminimas ir pateisinimas mūsų buvimo, mūsų žmogiškos būties"⁹⁹. Todėl valstybė, pasak laisvės kovotojų, privalo skatinti žmogaus iniciatyvą šioje sferoje, nedarydama jokių apribojimų.

Kultūroje lietuviai neturi mėgdžioti Vakarų ar Rytų, ar bandyti padaryti šių kultūrų sintezę. Pagrindinis lietuvių tautos ir valstybės uždavinys yra "lietuviškos civilizacijos" išsikristalizavimas. Bet laisvės kovotojai jokiu būdu nesiūlė užsisklęsti viduje nuo pasaulinės civilizacijos. "Mes turime imti ir mokytis visa ir iš visur, kas gera, ir tai savo sąlygoms pritaikius, lietuvišką sielą transformavus, jungti su tuo, ką mes kuriame savita"¹⁰⁰.

Bažnyčios ir valstybės santykiuose laisvės kovotojai nepritarė Bažnyčios klerikalizmui, - "konfesinių organizacijų klastingam panaudojimui politikos ir politinių grupių, kastų ar klikų reikalams"¹⁰¹. Tačiau LLKS suvokė ir tai, kad lietuvių tautos dalis Bažnyčią laiko savo kultūros ir gyvenimo dalimi, neneigė religijos praktikavimo, siekdami tik išskirti valstybės ir Bažnyčios veiklos sritis.

Įvertinant LLKS, galima pasakyti, kad ši organizacija buvo viena radikaliausių antinacinės rezistencijos metu, jos iniciatyva suorganizuotas slaptas spaudos tinklas, ryšių su kitų kraštų tautiniais sąjūdžiais palaikymas¹⁰². LLKS pirmoji aktyviai ir plačiai neigė nacistinės Naujosios Europos absurdą¹⁰³.

LLKS veikla nenutrūko ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai— veikė kaip savarankiška organizacija Vakaruose.

Kitų pogrindžio organizacijų ir grupių valstybės vizijos

Lietuvių Vienybės Sąjūdis buvo idėjiškai artima Lietuvių Frontui organizacija, kurią 1942m. rudenį Kaune subūrė grupė studentų, leidusių pogrindinį laikraštėlį "Atžalynas". Vėliau prie šios organizacijos prisidėjo ir Vilniaus studentai Ši organizacija leido ir laikraštį "Baltija"¹⁰⁴.

LVS matė pogrindinių organizacijų susiskaldymą ir patys, būdami jauni idealistai, siekė pasaulėžiūros ir politinės kovos laukų atskyrimo, o tai buvo viena pagrindinių priežasčių, ilgą laiką neleidusių pogrindžiui susivienyti LVS neidealizavo prieškario Lietuvos, o ieškojo naujų kelių, kurie atitiktų tautos norus ir lūkesčius. Štai "Atžalynas"¹⁰⁵ rašė: "Mes norime vieningos Lietuvos. Bet apie ją tiek daug kalbėta, tuokart, kai "tautos vadai" buvo garbinami, kai poniutės globojo negabius, bet šaunios išvaizdos ir lankstaus stuburo jaunuolius, kai ūkininkas neturėjo už ką nusipirkti žibalo, o rašytojas ar žurnalis-tas pietums lito. Ne, mes griežtai sakome, kad tuokart niekas neturėjo teisės kalbėti apie jos vienybę. Tauta nebus vieninga, kai jos valstybė yra kelių išrinktųjų pasipelnymų šaltinis. /.../ Okupacinę patirtį įgijusi jaunoji Lietuvos karta saka tautos vienybę mes suprantame ta prasme, kada visi lygiai dalinsimės vargais ir džiaugsmais, valdžia ir garbe. O tos vienybės sieksime ne per partijų rietenas, bet kita valstybės ir politinio tvarkymosi sistema, kuri, būdama demokratine, vis dėlto nebus politinių ginčų arena"¹⁰⁶.

LVS tautos vienybės pamatu laikė kaimo visuomenę, nes būtent kaime buvo susitelkusi tautos dauguma. LVS netenkino ne tik tai, kad karo audrų varginamas kaimas, bet ir tarpukario Lietuvos žemės ūkio politika: "Ypatingos meilės ir globos nusipelno mūsų kaimo žmogus. Jau vien todėl, kad Nepriklausomos Lietuvos laikais jis gyveno posūnio dienas, kad bolševikų buvo keikiamas ir smaugiamas, kad vokiečių okupantų gąsdinamas ir iščiulpiamas, o vis tik pasilieka tvirtas ir nepajudinamas lietuvis ir doras žmogus. Nepriklausoma Lietuva bus turtinga, kai bus turtingas ūkininkas, Lietuva bus kultūringa, kai bus kultūringas jos ūkininkas. Kai mes aukštiname kaimą, aukštiname save"¹⁰⁷. Kaip matome iš istorijos, pokario kovose aktyviai reiškėsi būtent ta visuomenės dalis, kuriai savo dėmesį skyrė LVS. Ypač didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo kultūros buvo jaučiamas dar prieškario metu, todėl kaimo gyvenimo sąlygų gerinimas turėjo vykti, sulyginant kaimo ir miesto sąlygas, pritraukiant į kaimą miestietišką kultūrą (teatrus, kiną, bibliotekas ir tt). "Mes norime, kad Laisvoji Lietuva į savo darbų planą pirmoje eilėje įrašytų kaimui elektros šviesą, modernias mokyklas ir bibliotekas, prie jų patogų geležinkelių ir kelių tinklą. Pirma kaimas, paskui miestas-toks turėtų būti krašto tvarkymo kelias. Į valstybės statybos darbą įjungtas, entuziastiškai bendrų tikslų siekiąs kaimas - yra tautos vienybės įsikūnijimas. Tik tada bus pasiekti demokratiniai tikslai ir partijų bacilos tokios tautos neapsargdins"¹⁰⁸. Iš šalies žvelgiant, gali atrodyti naivūs jaunųjų pogrindininkų minčių polėkiai, tačiau jie turėjo prieš akis niūrią realybę, jie matė kritiškai sunkią ūkininkų, kaimo mokytojų padėtį. Jie su jaunatvišku įkarščiu siekė pertvarkyti būsimą valstybę taip, kad ūkininkas pasijustų žmogumi ir savo valstybės šeimininku. Ūkininkui turėjo ateiti į pagalbą valstybė, įdiegiant naujas technologijas žemės ūkyje, mechanizuojant darbus. Visa tai turėjo būti padaryta dėl ūkininko, kad šiam atsirastų laiko ir knygai, ir teatrui.

LVS numatė valstybės humanišką globą ir paramą piliečiams senatvėje, nedarbo ir ligos atveju. LVS spaudoje didžiulis dėmesys buvo skirtas jaunimui, kuris turėjo būti pagrindinė jėga Lietuvos atstatymo darbe: "Kas nuoširdžiau gali gyventi lietuviškos vienybės dvasia ir aktyviau prisidėti prie lietuvių vienybės įgyvendinimo, jei ne jaunimas. Jo neslegia praeities sąskaitos. Jis laisvas nuo prietaringo partiškumo. Jis tyras, tiesus, laisvas ir drąsus. Jaunimas bodisi tais, kurie siekia partinės diktatūros, dangstydamiesi vienybės idėjomis kaip fygos lapeliu"¹⁰⁹.

Kultūros srityje valstybė visomis jėgomis turi remti menininkus ir mokslininkus, ir visų svarbiausia, — kaimo mokytojus — tikruosius ir tiesioginius tautos kultūrintojus¹¹⁰. Tautos išlikimo garantas yra tautos kultūra, o pagrindinis jos skleidėjas kaimo mokytojas. LVS priešpastatė lietuvių tautos kultūrinį savitumą fašistinės Vokietijos propagandos išmonei "Naujajai Europai". Valstybė ir tauta nuo seno buvo nukreipusi savo dėmesį į Vakarus, tačiau vienintelis tautos išlikimo garantas yra - savita kultūra ir jos išsaugojimas, todėl Lietuvos pagrindinis tikslas yra būti Nepriklausoma nei nuo Berlyno, nei nuo Maskvos, nei nuo Londono — Vašingtono¹¹¹.

1944m. pirmoje pusėje pradėtas leisti laikraštis "Baltija". Jame buvo propaguojama baltų tautų vieningos valstybės idėja. Jau buvo jaučiamas artėjantis Vokietijos galas. Analizuodamas politinę situaciją, laikraštis "Baltija" numatė, kad Lenkijai bus perleista Prūsija ar bent jau jos dalis, kaip kompensacija už prarastas teritorijas Rytuose. Todėl lietuvių rezistencijos dėmesys nukrypo į baltiškas žemes, nes sujungus jas, buvo galima tikėtis sukurti galingą valstybę, kuri būtų galėjusi pasipriešinti Lenkijos ir SSRS hegemonijos siekiams prie Baltijos: "Prūsijos, jei tik ji laiku nesusipras ir nesujungs savo likimo su baltų likimu, lauks teriojimai ir žudymai /.../ Mes aiškiai ir atvirai pasisakome, kad pradedant Mindaugu, reiškiame pretenzijas prie visų senosios baltų tautos žemių, kurios mums yra gyvybinės: ekonominiu, apsaugos ir kultūriniu atžvilgiais. O tokių tarpe yra ir Prūsija. Įgyvendinkime baltų: lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, gudų ir kaimynų estų susijungimo idėją"¹¹². "Baltija" rašė: "Jei mes norime laisvi ir nepriklausomi gyventi turime susijungti nes kitaip Rytai sutremps visus"¹¹³.

Vėliau LVS įsitraukė VLIKo veiklon ir tęsė kovą jo sudėtyje.

Lietuvos Laisvės Armija (LLA) - karinė organizacija, susikūrusi 1942m. kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Jos nariai daugiausia buvo Lietuvos Respublikos kariai LLA išsiplėtė visoje Lietuvoje, leido informacinius biuletenius, bet prie VLIKo neprisijungė. 1944m. rudenį LLA suorganizavo kelių tūkstančių vyrų "Vanagų" būrius, kurie dalyvavo kautynėse su Raudonąja armija.

1943m. LLA parengė savo programą, kurioje yra kalbama apie būsimą Lietuvos valstybę¹¹⁴. Trečiajame programos punkte keliami pagrindiniai LLA tikslai Lietuvos laisvės iškovojimas, naujos valstybės atstatymas su sostine Vilniumi ir Klaipėdos kraštu, politinės ir kultūrinės egzistencijos užtikrinimas kuo ilgesniems laikams, moralinių lietuvių tautos vertybių saugojimas, palankių tautinei kultūrai tarpti sąlygų sudarymas ir greitesnės pažangos skatinimas Lietuvių Tautos ir žmonijos labui LLA ypač didelį dėmesį skyrė vienybės problemai, dėl to nesidėjo į vieningą antinacinio pogrindžio vadovybę, motyvuodami, kad yra karinė organizacija ir jai nepriimtini partiniai ginčai¹¹⁵. Teritoriniu atžvilgiu neginčytinas Klaipėdos ir Vilniaus priklausomumas Lietuvai LLA nariams dar buvo neišblėsusios netolimos istorijos pamokos, kai vos iškovota nepriklausomybė būdavo vėl prarandama, todėl LLA numatė ne tik laisvės iškovojimą, bet ir jos garantavimą. 5-as punktas skelbė, kad LLA geriausią Lietuvos gyvenimą mato tik Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, "Tautos laisvę bei nepriklausomybę laiko brangiausiu turtu, vertu didžiausių aukų ir pastangų"¹¹⁶. Lietuvos valstybingumas taikos metu yra pagrįstas lietuviškumo, drausmės, krikščioniškos dorovės ir socialinio teisingumo principais. LLA siekė kiek galima tobulesnio valstybinės drausmės suderinimo su didžiausia piliečio laisve ir gerove

a)    pripažįstama asmenybės įsitikinimų, sąžinės ir kūrybos laisvė,

b)    neneigiama privatinė nuosavybė,

c)    profesinių ir kultūrinių organizacijų laisvė¹¹⁷.

Tautinės vienybės pagrindas — stipri tautybė, ugdoma ne kokiomis postpolitinėmis jėgomis, ne tarptautinio mesijanizmo manijomis, bet iš aukščiausių tautos interesų išplaukiančiomis idėjomis¹¹⁸. LLA skelbė tautinę vienybę, kurioje "būtų lietuviams pripažįstama visose srityse iniciatyva ir vyraujanti reikšmė"¹¹⁹.

Tautos ūkinis pagrindas yra privatinė nuosavybė. LLA skiria didelį dėmesį žemės ūkio ir žemės ūkio pramonės plėtrai Žemę gali pirkti tik lietuviai LLA svarbi ir miesto tautiškumo problema, siekiant juose įgyvendinti radikalias reformas; numatė abiejų lyčių jaunuomenės privalomą darbo tarnybą"¹²⁰.

Bandrosios pasipriešinimo valstybės vizijos susiformavimas

Pogrindinėms organizacijoms, kurios siekė bendro tikslo, reikėjo ieškoti būdų, formuoti bendrą valstybės atstatymo planą, kaip suvienyti visas šias stambesnes ar smulkesnes organizacijas, iširusias po LAF suorganizuoto sukilimo. Tačiau šios organizacijos dėl įvairiausių partinių ambicijų ar pasaulėžiūrinių skirtumų ilgai nesugebėjo rasti bendros kalbos ir susivienyti Nors tokių bandymų buvo jau 1942m. pavasarį, kai buvęs Laikinosios Vyriausybės premjeras J Ambrazevičius subūrė Tautos Tarybą (TT). J.Ambrazevičius įsivaizdavo Lietuvos pasipriešinimo vadovybę, sudarytą iš autoritetą turinčių žmonių, bet ne politinių grupių atstovų. Tautos Taryba atstovavo katalikiškos pakraipos organizacijoms ir jai pritarė krikščionys demokratai Darbo federacija, Ūkininkų sąjunga, Lietuvių Frontas ir Vienybės Sąjūdis. Pagrindinis TT uždavinys buvo valstybingumo atkūrimas, politinis tautos orientavimas per pogrindžio spaudą.

1942m. vidury susikūrė Vyriausiasis Lietuvių Komitetas (VLK). VLK vienijo liaudininkus, tautininkus, socialdemokratus, nacionalistus (vėliau į VLKą priimta ir LLKS).

VLKo atsišaukime "Į Lietuvių Tautą"¹²¹ pabrėžiama, jog jokia Lietuvos okupacija nekeičia juridinio Lietuvos, kaip suverenios valstybės ir Tautų Sąjungos narės, egzistavimo fakto. Organo, galinčio kalbėti tautos vardu, iki šiol nebuvo, nes generaliniai tarėjai tėra "okupacinės valdžios pakviesti valdininkai, kurie neturi teisės veikti ir tarti svarų žodį tautos vardu". VLK savo pirmuoju uždaviniu laiko "derinti visų srovių nusistatymus ir veiksmus, siekiant visiems bendro tikslo - atgauti krašto Nepriklausomybę. Atgavęs laisvę kraštas galės pasirinkti tokią santvarką, kokia jam bus tinkama. VLKo noras - kad ateities Lietuva būtų gera ir brangi mums visiems, ypač ūkininkams ir darbininkams, kad bendromis tautos pastangomis būtų keliama visų ir kiekvieno gerovė; jo medžiaginis, kultūrinis ir intelektualinis lygis; būtų gerbiamos kiekvieno teisės ir laisvės bendro sugyvenimo ribose." Be viso to atsišaukime rašoma, jog laisvės iškovojimas yra visų Lietuvoje gyvenančių tautų reikalas. "Mes nepritariame smurto priemonėms prieš Lietuvoje gyvenančias mažumas ir norėsime visus sveiko nusistatymo piliečius įtraukti tiek į nepriklausomybės atgavimo, tiek į krašto tvarkymo darbą"¹²².

Valstybės nepriklausomybės atstatyme bene pagrindinis dėmesys yra skiriamas nuosavybės klausimų sutvarkymui, atstatant 1940 06 15 status quo¹²³.

1943 11 25 iš VLKo ir TT buvo sudarytas bendras vyriausias rezistencijos centras ir vienintelė bei pati aukščiausia institucija tautos teisėms ginti, tautos vardu kalbėti krašte ir užsienyje ir rūpintis nepriklausomos Lietuvos atstatymu. Įsteigus VLIKą, nustojo veikti kiti du politiniai rezistencijos centrai — Vyriausias Lietuvių Komitetas (nacionalistai, liaudininkai, socialdemokratai, tautininkai) ir Tautos Taryba (vienijusi krikščioniškojo sparno politines organizacijas). VLIKas jungė didžiąją dalį pogrindžio organizacijų. Visas šias grupes vienijo bendras tikslas-nepriklausomybės atstatymas. Ir keistai skamba A.Strumskio teiginys, kad "VLIKas demaskavo save vien tuo, kad komunistai į jį net nebuvo pakviesti"¹²⁴. Juk komunistai nesiekė atstatyti Lietuvos valstybingumo. VLIKas ruošė ir planavo nepriklausomos Lietuvos atstatymą, todėl tam reikalui sudarė vyriausiąją planavimo komisiją (J.Paknys, J.Audėnas, St.Lušys, K.Palčiauskas ir Ad.Damušis). Paskelbus Atlanto Chartiją, rezistencijoje kinta būsimos valstybės samprata: atsisakoma autoritarizmui būdingų bruožų. 1944 0216 VLIKas paskelbė veiklos principus nusakančią deklaraciją. Joje buvo pabrėžiama suverenios Lietuvos valstybės tęstinumo būtinybė, pasiremiant 1938m. konstitucija (to reikalavo tautininkai), demokratinė santvarka, nes to siekė socialdemokratai, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės funkcijų tęstinumas, kurio siekė krikdemai; taip pat naujų reformų įgyvendinimas kultūros, socialinio teisingumo, ūkio srityse¹²⁵; būtinybė sudaryti koalicinę Lietuvos vyriausybę, kad ji, kai tik baigsis okupacija, pereinamuoju laikotarpiu garantuotų krašte tvarką ir ramybę. Deklaracijoje sakoma, kad išlaisvintoje Lietuvoje veiks 1938m. konstitucija, kol ji teisėtu keliu bus pakeista¹²⁶.

Artėjant frontui, VLIK kartu su besitraukiančia vokiečių kariuomene pasitraukė į Berlyną, o vėliau į Viurcburgą. Sąjungininkams užėmus šį miestą, VLIK atsidūrė Vakarų demokratinio pasaulio dalyje. VLIK parengė memorandumą ir 1945 04 08 įteikė vyriausiam sąjungininkų karinių pajėgų vadui D.D.Eisenhoveriui¹²⁷. Šiuo memorandumu VLIK prisistatė kaip vienintelė politinė ir rezistencinė Lietuvos atstovybė egzilyje laisvame pasaulyje.

VLIKo partijas svaigino iliuzija, kad karo veiksmams pasibaigus, netrukus bus atstatytos suverenios Lietuvos teisės, o ketvirtasis VLIKo vasario 16 dienos deklaracijos straipsnis skelbė, kad "Respublikos vyriausybė bus sudaryta koaliciniu pagrindu"¹²⁸. Krikdemai ir tautininkai VLIKe sudarė koalicinę daugumą. Kitos partijos nesutiko su tuo. iškilusiam vidiniam konfliktui sureguliuoti 1945 07 03 buvo priimtas Viurcburgo protokolas, kurio priėmimui turėjo įtakos Laisvės Kovotojų, socialdemokratų, liaudininkų ir ūkininkų partijų atstovai, įteikę VLIKui pareiškimą, kad būtų pabrėžtas demokratinis pradas. Viurcburgo protokolas skelbė, kad iš okupacijų išlaisvinta Lietuva bus demokratinė valstybė; bet iki susirinks seimas, laikinus konstitucinius nuostatus priims VLIKas pagal 1922m. Lietuvos konstitucijos principus¹²⁹.1946m. Berlyno konferencijoje VLIK dar kartą patvirtino Viurcburgo protokolą, pažadėdamas laikytis 1922m. konstitucijos dvasios. Viurcburgo protokole buvo skelbiama:

1.    Iš visų okupacijų išlaisvintoji Lietuva bus demokratinė respublika;

2.    Kol bus sušauktas demokratiniu būdu rinktas seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal laikinuosius valstybės konstitucijos nuostatus;

3.    Laikinuosius konstitucijos nuostatus priims VLIK pagal 1922m. Lietuvos konstitucijos principus;

4.    VLIK kontroliuos laikinosios vyriausybės darbus ir nustatys jos politinę liniją; laikinoji vyriausybė privalės pateisinti VLIKo pasitikėjimą¹³⁰.

Lietuvos prezidentui, kaip suverenių tautos teisių vykdytojui, mirus ir nei krašte, nei užsienyje nebesant konstitucinio organo toms funkcijoms vykdyti, VLIKui teko susirūpinti valstybinio tęstinumo išlaikymu. Todėl jis, kaip revoliucinis organas, pasiėmęs tautos vadovavimą, iš dalies pasisavino ir valstybės konstitucines teises. Šitaip buvo užpildyta valstybės tęstinumo tuštuma. VLIKas pasisavino teisę sudaryti laikinąją vyriausybę¹³¹.

Valstybės vizijos transformacija (1944-1952m.)

Valstybės vizija iki vieningos partizanų vadovybės susikūrimo

1944m. vasarą tauta pasirinko partizaninį karą kaip neišvengiamą būtinybę. Savo aktyvumu ir kovų intensyvumu 1944-1952m. laikotarpis toli pralenkė pirmąją antisovietinę ir antinacinę rezistencijas. veikimo centras persikėlė

iš miestų į provinciją (kaimus ir miškus). Todėl dėl pakitusių sąlygų keitėsi veikla. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne programinių nuostatų kūrimui, o kovai.

Partizaninis sąjūdis iš pradžių tęsė antinacinės rezistencijos idėjas: į partizaninę kovą įsitraukė dar vokiečių okupacijos metu susikūrusios pogrindinės grupės (o ypač tų grupių kariniai padaliniai - "Kęstutis", LLA, "Vanagai").

Kita vertus, vokiečių okupacijos pabaigoje vieninga pogrindžio struktūra buvo suardyta, gestapui suėmus kai kuriuos VLIKo narius, be to, nemažai rezistencijos vadovų pasitraukė į Vakarus. Tauta liko viena prieš naująjį okupantą. Savo struktūras išlaikė tik tos pogrindžio organizacijos, kurios, dar nepasirodžius rusams, traukė į miškus ir ruošėsi aktyviems kovos veiksmams.

Partizaninis sąjūdis iš esmės nebuvo vien antikomunistinis veiksmas, o tautinis — valstybinis kovos už Nepriklausomybę sąjūdis¹³². Partizanų politinį nusistatymą ir siekius atspindi ne tik kovos metodai, spauda, bet ir tokie, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai, kaip tarpukario Lietuvos simbolikos naudojimas spaudoje, dokumentuose, uniformose, partizanų dainos, būrių pavadinimai. Visa tai rodo, kad besipriešinanti tauta stengėsi išlaikyti glaudų ryšį su valstybės praeitimi, pabrėždami savo savitumus prieš okupantą.

Partizanai save laikė "teisėtais nepriklausomos Lietuvos Respublikos atstovais, laikinai turinčiais teisę perimti valdžios darbą"¹³³. Tame jų siekyje atsispindi būtinumas tęsti valstybingumą (net prievartinėmis priemonėmis), kuris ilgainiui turėjo būti sutvarkytas, atsižvelgiant į naujas sąlygas ir reikalavimus.

Dauguma partizanų buvo idealistai ir dideli patriotai, vertino Lietuvos politinę nepriklausomybę ir buvo pasiryžę ją ginti "Nepaisant visų nepriklausomos tarpukario Lietuvos trūkumų, tautos politinis sąmoningumas buvo labai stiprus ir nepriklausomybės vertė buvo gerai suprantama, lietuviai jautė, kad tauta pakankamai subrendusi save valdyti"¹³⁴.

Šį laikotarpį galima suskirstyti į du etapus: partizaninio sąjūdžio programinės nuostatos iki vieningos vadovybės susikūrimo ir po vieningos vadovybės sukūrimo.

Pirmajame laikotarpyje partizanai pagrindinį dėmesį skyrė ginkluotos kovos organizavimui, valstybės vizija vėl susiaurėja iki bendrojo idealo, išreiškiamo šūkiais-'TSepriklausoma Lietuva" ir "Lietuva - lietuviams". Partizaninis sąjūdis buvo masiškas. 1944m. pabaigoje — 1945m. pradžioje partizaninis sąjūdis pereina nuo lokalinio ir stichiško priešinimosi prie masinės ginkluotos kovos, kurios "pagrindinis tikslas išliko tas pats — Lietuvos nepriklausomybė"¹³⁵. Formuojasi bendra būsimos valstybės samprata. Partizanai nesvajojo apie pergalę, bet vylėsi išsilaikyti, kol Vakarai pabus ir privers komunistus iš Lietuvos pasitraukti¹³⁶. O laukiant pagalbos iš Vakarų, reikėjo ten ir orientuotis, bet tai jokiu būdu nebuvo savo laisvės ir nepriklausomybės atsisakymas, nes "lietuvių ginkluota kova turėjo Vakarams akivaizdžiai parodyti tautos pasiaukojimą nepriklausomybės sugrąžinimui ir bekompromisinį pasipriešinimą sovietinei okupacijai"¹³⁷.

1945m. rugsėjo 16d. buvo įsteigtas Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, kurio svarbiausias uždavinys buvo išvaduoti Lietuvą ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę¹³⁸. Steigiamajame susirinkime buvo apsvarstyti Komiteto tikslai, suredaguotas atsišaukimo projektas, "laikantis demokratinių principų"¹³⁹. LIK tikslai buvo suskirstyti į du etapus. Pirmajame etape buvo siekiama suburti visas jėgas nepriklausomybei pasiekti; antrajame — "padėti tautai sukurti tokią vyriausybę, kuri atitiktų jos dvasią ir tikrą demokratiškumo principo prasmę""¹⁴⁰.

Partizaninis judėjimas į savo gretas subūrė plačiuosius visuomenės sluoksnius. Iš pradžių tarp partizanų netrūko ir intelektualų, tačiau aršėjant kovoms, pagrindiniu jėgos šaltiniu tapo kaimo visuomenė (paprasti ūkininkai, kaimo mokytojai). Skaitant partizanų dokumentus, dienoraščius ar prisiminimus, nuolat iškyla intelektualų stokos problema (Dzūko dienoraštis¹⁴¹, Daumanto atsiminimai¹⁴²). Antra vertus, partizanai labai bijojo provokacijų, kurių netrūko iš inteligentijos pusės (inteligentija buvo lengviau pasiekiama sovietų saugumo struktūroms, nes gyveno miestuose ir visuomet buvo "po ranka"). Taigi, stokojant intelektualinių pajėgų, įtempto karinio gyvenimo sąlygos vertė partizanus rinktis praktinės veiklos (kovos), o ne filosofinio tobulos valstybės kūrimo kelią.

Socialinė partizanų struktūra darė didelę įtaką ir valstybės vizijos kūrimuisi: nebėra tų peripetijų, programų gausos, kas buvo taip ryšku antinacinės rezistencijos metu. Antra vertus, "bendri politiniai siekiai buvo visiems gerai žinomi (nepriklausomybė, žemės ūkio, pramonės, socialinės ir kultūrinės reformos) ir visiems priimtini¹⁴³. Nebuvo reikalo leistis į ginčus, juo labiau kad nebebuvo to antinacinei rezistencijai būdingo partinio — ideologinio susiskaldymo.

Valstybės vizija pradeda aiškėti partizanams organizuojantis ir kuriant štabus. Vienos pirmiausia susikūrusios Tauro apygardos dokumentuose matome, kad partizanai dar neatmeta partijų ir organizacijų vaidmens politiniame Lietuvos sutvarkymo darbe, bet pabrėžiamos tos politinės jėgos, kurios liko Lietuvoje: "Vyriausias ir viso krašto išlaisvinimo veiklos organas turėtų būti Lietuvoje; jį sudarytų demokratinių Lietuvos partijų, pasipriešinimo organizacijų, partijų ir Vyriausios Partizanų vadovybės atstovai"¹⁴⁴. Atskleisdamas partizanų organizavimosi priežastis, kunigas A.YIius (vienas iš Tauro apygardos kūrėjų) savo prisiminimuose rašė: "Vėliau prisidėjo ir ketvirtoji, svarbiausioji organizavimosi priežastis — noras pagal konstituciją nuo Tarybų Sąjungos atskirti Lietuvą ir ją padaryti laisva, nepriklausoma, demokratine, lietuviška Respublika"¹⁴⁵.

Kokią gi Lietuvą įsivaizdavo partizanai 1944-1946m.? "Mūsų kova už laisvą, demokratišką Lietuvą yra šventa kova"¹⁴⁶. Partizaninis sąjūdis siekė vieningos vadovybės vadovaujamos Lietuvos, atsisakiusios savo tarpukario laikų klaidų. Atmetė komunistinių ar postkomunistinių jėgų dalyvavimą nepriklausomos Lietuvos gyvenime¹⁴⁷, numatė reformuotą žemės ūkį. Per savo spaudą partizanai tyrė gyventojų požiūrį į žemės reformas, susilaukdami laiškų iš gyventojų, kuriuose ryškus polinkis į reformas, panaikinant įvykdytą žemės nacionalizaciją, komunistams nepaliekant teisės į žemę, o partizanams ar jų šeimoms suteikiant lengvatas įsigyti žemę¹⁴⁸. Taip pat ryškus siekis reformuoti švietimą, pramonę. Buvo numatyta ir bažnytinės žemėvaldos nacionalizacija, paliekant prie bažnyčios ne daugiau 3-5ha žemės, Suvalkijoje sukurti keliolika didesnių valstybinių bandomųjų ūkių, o visiems kitiems palikti ne mažiau kaip 20-30ha žemės, skatinti kooperatyvinių ūkių kūrimąsi, parodant jų pranašumą prieš smulkius ūkius¹⁴⁹. Partizanai didelį vaidmenį valstybėje skiria Bažnyčiai, numato glaudžius valstybės ir Bažnyčios ryšius: "Atkovojus Tėvynei Laisvę ir Nepriklausomybę, Bažnyčia ir Valstybė nesidalytų į dvi dalis, bet kad būtų viena, neišskiriama ir bendra Tautos ir Valstybės vadovybė"¹⁵⁰.

Valstybės sienų klausimu — siekimą etnografinės Lietuvos valstybės, o "rytuose — pagal 1940m. Lietuvos ir Gudijos tarybinių vyriausybių susitarimus"¹⁵¹. Šiam požiūriui turėjo įtakos realus situacijos vertinimas, neprovokuojant SSRS valstybės atstatymo metu, o keliant šį klausimą diplomatiniais kanalais. Siena su Lenkija turėjo būti nustatyta, remiantis Potsdamo konferencijos numatyta siena tarp SSRS okupuotos zonos ir Lenkijos¹⁵².

Einant į vieningą partizaninio sąjūdžio vadovybės kūrimą, reikėjo atsisakyti idėjinių skirtumų ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų, kurie vienytų visą tautą, ginčus ir pažiūrų skirtumus paliekant tolimesniems laikams. Tie bendri sąlyčio taškai buvo laisvė, demokratija ir žmogaus vertas gyvenimas¹⁵³. Taigi partizanai, atgavus nepriklausomybe, valstybinę santvarką įsivaizdavo kaip demokratinę, bet nepartinę valstybę, kurios valdžia būtų renkama visos tautos iniciatyva.

Nuo 1948m. partizaninė kova nustojo to pirmų metų karinio intensyvumo. Prasideda laikotarpis, kai pastebimas nusivylimas Vakarais, partizanai patiria vieną po kito skaudžius smūgius, mato nuolat žūstančius draugus. SSRS saugumo tarnybos kovai prieš partizanus naudoja agentūrinę taktiką, kas dar labiau stumia partizanus į neviltį (agentai — lietuviai, o dažnai buvę kovų bendražygiai). Partizanų psichologijoje atsiranda nepasitikėjimo, atsargumo ir neapykantos aplinkai instinktas. Užsidariusiems bunkeriuose, nuolat klausantis kiekvieno šakelės trakštelėjimo, atrodo, kad Lietuvoje teliko vieni išdavikai

To laikotarpio nuotaikas atspindi LBaliukevičiaus-Dzūko dienoraštis: "Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)? Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais "kromeliais", su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti devizu "tas nevertas laisvės, kas negina jos"... Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti"¹⁵⁴.

Šio laikotarpio partizanų veikloje išlieka pagrindinis tikslas — Laisva Lietuva, o visos peripetijos nukeliamos tolyn į ateitį, nes tam paprasčiausiai nebelieka nei laiko, nei jėgų.

1948m. prasidėjęs masinis kolūkių kūrimas buvo viena opiausių partizanų diskusijų temų. Kaip matome iš istorijos pamokų, partizanų būkštavimai buvo visiškai pagrįsti valstietija buvo pagrindinis partizanų ramstis ir maitintojas, o jos suvarymas į kolūkius reiškė partizaninio sąjūdžio žlugimą. Lietuvos kaimo visuomenė, netekusi savo žemės, turėjo atitrūkti nuo savo šaknų, buvo galima kolonizacija (tai buvo bandyta vykdyti). Partizanai visomis išgalėmis trukdė kolūkių steigimui.

Net tais sunkiais partizanams metais nebuvo užmiršti ūkininkai, nes partizanai patys kilę iš kaimo (o labai dažnai smulkūs ar vidutiniai valstiečiai) skaudžiai reagavo, matydami skurstančio kaimo vaizdą: "Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vargingos šeimos turėtų būti šelpiamos, globojamos; priešingu atveju tai dirva nepasitenkinimui, burnojimas prieš valdžią. Socialinė parama ir globa, pačiai valstybei vadovaujant, sumažintų tą didelį "nesusipratusių" lietuvių skaičių. Aš palengva susidariau įspūdį, jog į mūsų kaimą valstybė anksčiau kreipė labai mažą dėmesį"¹⁵⁵.

Vieningos partizaninio sąjūdžio vadovybės susikūrimas ir jos požiūris į valstybę

1949 m. vasario mėn. įvyko Lietuvos ginkluotų partizanų vadų pasitarimas, kuriame buvo parengta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) deklaracija ir statutas. LLKS statute buvo pažymėta, kad "sąjūdžio tikslas yra atstatyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką"¹⁵⁶. Pasitarime buvo pristatyta ir 12 punktų programa, kurioje apibrėžtas galutinis tikslas — Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920-1925m. pavyzdžiu¹⁵⁷. 1949m. vasario 16d. deklaracijoje apibrėžiamos valstybės ir valdžios gairės: "Atkovojus nepriklausomybę, įvykdyti laisvus demokratinius, visuotinius, lygius ir slaptus seimo rinkimus, taip pat priimti naują konstituciją"¹⁵⁸. Pereinamuoju laikotarpiu, iki bus priimta naujoji konstitucija, turėjo galioti 1922m. konstitucijos nuostatos, o valstybės valdymas perduodamas Laikinajai Tautos Tarybai, kurioje galėtų dalyvauti Lietuvos ir užsienio lietuvių laisvės kovotojai, sąjūdžiai ir organizacijos (išskyrus komunistų partiją, kaip priešišką Lietuvos nepriklausomybei)¹⁵⁹. LLKS Lietuvos laisvę matė tik žlugus bolševizmui¹⁶⁰. Į laikinąją Tautos Tarybą negalėjo įeiti ir kiti, vokiečių ar rusų okupacijos metu talkinę priešui žmonės bei organizacijos¹⁶¹.

LLKS būsimos valstybės sienų klausimu laikėsi principo: kito negeidžiant - savo neatiduoti LLKS atmetė jėgos principą, sprendžiant sienų klausimus, taip pat nelaikė tinkamu metodu jėgų pusiausvyros, sprendžiant teritorinius ginčus¹⁶². Vilniaus atskyrimo nuo Lietuvos galimybę LLKS laikė politine atgyvena - jėgos demonstravimu¹⁶³. Buvo pripažįstama Klaipėdos krašto neginčijama priklausomybė Lietuvai, atmetant Vokietijos pretenzijas į šią teritoriją, motyvuojant tuo, kad "pokarinė Vokietija nekartos nacistinės Vokietijos klaidų ir nesikėsins į Klaipėdą"¹⁶⁴.

LLKS įžvelgė ir valstybės, paremtos tautiniais principais, pirmumą prieš daugiatautę valstybę: "Lietuvos valstybės sienų nutolinimas nuo lietuvių gyvenamų plotų galėtų ir tokį Lietuvai seimą reikšti, kuris ir be ultimatumų panorėtų valstybės sienų iki Vladivostoko"¹⁶⁵.

LLKS valstybės teritorijos klausimais matome realų požiūrį į šią problemą: reikalauti tik to, kas išties priklauso Lietuvai (lietuvių gyvenamos teritorijos), vengiant nereikalingų ginčų su kaimynais. Pagrindinis motyvas — lietuvių tautos gyvenamos teritorijos — organiškai vieningos valstybės pagrindas¹⁶⁶.

LLKS siekė naujos valstybės, kurioje šeimininku jaustųsi tauta, o ne parsidavę karjeristai: "Mes šiandien viską palikom ne tam, kad grąžintume trispalvę Gedimino kalne seniems karjeristams ir išnaudotojams, bet, kad ji plevėsuotų kiekvieno lietuvio širdyje, kas jos yra vertas..."¹⁶⁷.

Religijos klausimais LLKS pripažino katalikų Bažnyčios teigiamą įtaką tautos moralei ir atsparumui¹⁶⁶.

Socialinis LLKS kredo buvo visų lietuvių padėties sulyginimas, panaikinant "ponų" ir "mužikų" luomus. "Mes reikalausime sudaryti tokią vyriausybę, kuri duotų laisvą gyvenimą ne vien tam, kuris iš kažkada paveldėjęs ar svetimu prakaitu įgijęs valdo neužmatomus, mažai naudojamus dvarų plotus, bet tam vargo žmogeliui, kuris prie anų ponų ne tik nieko negaudamas /-/ šiandien lyg milžinas žengia partizanų eilėse¹⁶⁹. Socialinė globa deklaracijoje apibūdinama kaip vienas svarbiausių valstybės uždavinių¹⁷⁰. Reformos turėjo būti pradėtos vykdyti tuojau po nepriklausomybės atstatymo¹⁷¹.

1952m. prasidėjo ginkluoto pogrindžio saulėlydis. Tauta aštuonerius metus tęsė sunkią ginkluotą kovą prieš daug kartų galingesnį okupantą. LLKS suvokė, kad ginkluota kova yra pasmerkta, tačiau galutinis tikslas — Lietuvos laisvė — dar nebuvo pasiektas, todėl buvo sukurta šios organizacijos pasekėja — Vyčių Sąjunga (VS). Tokioje aplinkoje formuojasi nauja valstybės samprata, kuri didžiąja dalimi atitiko LLKS valstybės viziją.

1952m. buvo parengti VS įstatai, kuriuose buvo skelbiama, kad valstybės atstatymo darbe, "atgavus tautai nepriklausomybę, VS veikia viešai, vadovaudamasi lietuviškumo, krikščioniškos moralės, socialinio teisingumo ir demokratijos principais"¹⁷².

Demokratinės santvarkos įgyvendinimą VS matė ne partijose, kurių rietenos buvo įgrisusios tautai ir skaldė jos vienybę, o - kaip visos tautos įjungimą į valstybės valdymą: visuotinius, lygius, laisvus, slaptus ir tiesioginius prezidento ir seimo rinkimus¹⁷³. Būsimoje valstybėje seimas ir prezidentas turi vienodas jėgas, nesuteikiant nei vienai pusei prerogatyvos. Valstybiniais pareigūnais bus renkami tik "stiprios valios, energingi, atsidavę tautai jaunos kartos žmonės"¹⁷⁴. Be to, nebuvo neigiamas vyresniosios kartos intelektualų vaidmuo valstybės valdyme, jei tik šie nėra susitepę rankų praeityje¹⁷⁵.

Būsimos valstybės sienų klausimai turėjo būti sprendžiami taikos konferencijoje, kurioje, VS požiūriu, Lietuva turėjo atgauti Vilniaus ir Klaipėdos kraštus bei Rytprūsių dalį¹⁷⁶, kas "pagrįstų Lietuvos ekonominį, geopolitinį ir kultūrinį saugumą bei būtų istorinio teisingumo aktas"¹⁷⁷.

Keturioliktame VS įstatų straipsnyje kalbama apie valstybės vidinį sutvarkymą ir piliečių laisves. Pripažįstama įsitikinimų, sąžinės ir kūrybos laisvė, uždraudžiama komunistų partija "kaip diktatūrinė ir priešinga pagrindiniams tautos siekiams"¹⁷⁸, atsisakoma partinio valdymo. VS pripažino religinių, kultūrinių ir profesinių organizacijų buvimą ir veiklą, jei tai neprieštarauja tautos ir valstybės interesams. VS buvo nepriimtinas Bažnyčios kišimasis į politiką: "VS pasmerkdama visas partijas ir jų veiklą, negali sutikti su tuo, kad Bažnyčiai būtų suteikta išimtinė teisė kurios nors partijos veiklą palaikyti ir remti"¹⁷⁹. Įvedama civilinė metrikacija. Bet Bažnyčiai paliekama plati dirva kultūriniam vaidmeniui, užtikrinama visokeriopa valstybės parama toje Bažnyčios veikloje. "Vyčių Sąjunga yra pasirengusi visada bendradarbiauti su Bažnyčia ir religinėmis organizacijomis, siekiant visos tautos tikslų"¹⁸⁰. VS privatinę iniciatyvą laiko būtina visose valstybinio ir privatinio gyvenimo srityse, suteikiant lietuviams pirmumą.

Žemės klausimams įstatuose skiriama nemažai vietos, nes šis klausimas buvo aktualus Lietuvos visuomenės daugumai VS reikalavo sudaryti žemės fondą, konfiskuojant iš asmenų, sunkiai nusikaltusių lietuvių tautai (talkinusių rusų ar vokiečių okupantams), nusavinant žemę iš asmenų, turinčių daugiau 30ha, nacionalizuojant bažnytines žemes (bažnyčiai paliekant po 5ha)¹⁸¹. Žemė pirmiausia turi būti duodama žmonėms, aktyviai dalyvavusiems kovose prieš bolševikinius okupantus, jei šie žemės turi nedaug ar iš viso bežemiai Antroje eilėje žemė turi būti duodama kitiems bežemiams ir mažažemiams, tačiau tik tiems, "kurie tą žemę mokės dirbti ir norės ją dirbti, kad ši nevirstų spekuliacijos objektu"¹⁸². Buvo numatomi vidutiniai ūkiai, draudžiamas tų ūkių skaldymas. Valstybės žinioje lieka žemės pirkimas-pardavimas, taip pat valstybė draudžia varžytynes ir remia naujas ūkio technologijas, tačiau pati gali konfiskuoti netinkamai prižiūrimą ūkį¹⁸³.

Pramonėje ir ekonomikoje valstybei suteikiamos plačios teisės: nacionalizuojami visi stambūs fabrikai ir įmonės, turintys valstybinės svarbos, taipogi — bankai, draudimo įstaigos.

Miestų reformavimui, visų pirma, reikia riboti gyvenamo ploto nuosavybę, kad būtų sudarytas gyvenamojo ploto fondas¹⁸⁴ (pokarinėje Lietuvoje gyvenamojo ploto stygius buvo ypač aštri problema). Šis žingsnis buvo numatomas miesto gyventojams apsaugoti nuo namų savininkų savivalės. Darbas yra visų ūkinių gėrybių šaltinis, todėl valstybė turi rūpintis darbo jėgos parengimu, jos tikslingu panaudojimu, darbo sąlygų racionalizavimu ir teisingu atlyginimu už darbą¹⁸⁵. Įvedamas privalomas senatvės ir nelaimingų atsitikimo atvejų draudimas, nes tai yra socialinės apsaugos garantas. Valstybės pareiga rūpintis šeima¹⁸⁶.

Kultūros ir švietimo klausimais VS skelbė, kad "tautinė kultūra gali reikštis įvairiomis kryptimis, tačiau tautos dvasia, jos istorija, jos papročiai ir gyvybiniai interesai turi būti nuolatinis idėjinis šaltinis ir vertybių kriterijus, todėl visados kovos su lietuviškumą neigiančiomis arba jo nepaistančiomis kultūros srovėmis ir idėjomis"¹⁸⁷.

VS numatė privalomą 8 metų mokslą, siekiant pakelti tautos kultūrinį lygį; vidurinėse mokyklose, specialiose ir aukštosiose mokyklose turi vykti griežta gabių mokinių atranka, suteikiant jiems galimybę užbaigti mokslus valstybinės paramos dėka¹⁸⁸.

VS programinės nuostatos rodo gerą orientaciją politiniais, socialiniais ir kultūriniais būsimos valstybės klausimais. Programos kūrėjai nebuvo atitolę nuo pagrindinių tautos problemų, sintezavo kitų pogrindžio organizacijų patirtį.

1952-1953m. - organizuoto partizaninio karo pabaiga. Tauta nenustojo priešintis, tačiau pakito kovos taktika-prasidėjo dvasinė rezistencija, o ginkluota kova perėjo į disidentinį judėjimą, kuris generavo visą 1940-1952m. rezistencijos mintį ir patirtį.

Išvados

Pagrindinis pasipriešinimo tikslas buvo Lietuvos valstybės laisvė ir nepriklausomybė. Šis siekimas ryškia gija eina per visą rezistencijos laikotarpį. To siekė visos pogrindžio organizacijos: ir smulkios (teturinčios vos keletą narių), ir tokios galingos pogrindžio struktūros, kaip LAF ar LLKS.

Rezistencija prieš savo akis turėjo dar gyvą tarpukario Lietuvos vaizdą, kuris nebuvo toks tobulas, kad vertėtų siekti tos pačios valstybės atstatymo, nebuvo tikslas atstatyti "buržuazinės - fašistinės santvarkos", kaip bandė parodyti sovietinė istoriografija. Lietuviška rezistencija jau nuo pat pirmų pogrindžio organizacijų sukūrimo ieškojo kelių ir būdų, kaip reformuoti valstybę, kad ši būtų priimtina visai tautai.

Jau tarpukario politinės filosofijos doktrinoje pasireiškusi tendencija "atsikratyti partinių skirtumų, susijungiant bendram tikslui — tautos išlikimo garantavimui", ryškiai švietė per visą lietuviškos rezistencijos laikotarpį, tačiau vienybė nebuvo įgyvendinta.

Pirmosios sovietinės okupacijos metu lietuviškos rezistencijos valstybės vizija formavosi stiprioje europinio nacionalizmo erdvėje. Tai stiprus tautiškumas, lietuvių tautos iškėlimas aukščiau kitų Lietuvoje gyvenančių tautų. Ypač ryški ši tendencija LAF programinėse nuostatose. Tautiškumo idėja išliko per visą rezistencijos laikotarpį, nes tai reiškė pavergtos tautos individualybę prieš okupantus, jungė tautą į bendriją, kurios tikslas — savos valstybės atstatymas. Tautiškumo stiprėjimo tendencija matoma kritiškais rezistencijos laikotarpiais, kai tauta užsisklęsdavo šioje terpėje. Aktyvaus partizaninio karo pabaigoje grįžtama prie tautinės vienybės siekimo principo. Lietuvių sąjūdyje pastebima ryški tendencija tautiškumą jungti su valstybingumu. Tai buvo mažos tautos noras išsaugoti savo tautinį savitumą. 'Laisvė pasiekiama ne per individualumą, o per tautiškumą, per kurį reiškiasi tautos kraujuojanti rezistencija"¹⁸⁹. Ypač stiprų tautiškumo vaidmenį (susiliejimas su valstybe) lėmė dar vienas faktorius: lietuvių rezistencijoje nedalyvavo kitataučiai (be atskirų atvejų), be to, — nelietuvių dauguma dalyvavo sąjūdžiuose, priešiškuose lietuvių siekiams (raudonieji partizanai, Armija krajova), arba dirbo represiniame okupantų aparate, administracijoje.

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, Lietuvos rezistencijoje pastebima orientacija į Vakarus, į priekį iškyla Vakarų propaguojamos demokratinės idėjos.

Per visą 1940-1952m. laikotarpį pasipriešinimo viduje kyla, transformuojasi ir susilieja dvi valstybės idealo kryptys, iš esmės abi demokratinės, tačiau besiremiančios skirtingais demokratiniais pagrindais: demokratinė krikščioniška ir demokratinė tautinė (besiremianti nacionalizmu).

Sovietų kariuomenei vėl okupavus Lietuvą, Vakarų demokratijoms išdavus savo principus, — lietuvių pogrindis vėl užsisklendžia tautinio individualumo kiaute. Šiuo laikotarpiu matome tarsi grįžimą prie tvirtos rankos valdomos valstybės bei tautos sakralizavimo principų. Tai ir nenuostabu — partizanai lietuviai, ūkininkai, retai kuris ėjęs aukštesnius mokslus - troško laisvos, katalikiškos ir tvirtos valstybės. Pokario rezistencijos valstybės vizija susiformavo kaimo inteligentijos politinės minties raidoje, tuo tarpu antinacinėje rezistencijoje aiškiai matome miesto kultūros įtaką.

Rezistencinis sąjūdis suvokė, kad naujos valstybės sukūrimas tebus fikcija, jei nebus imtasi reformų, todėl buvo numatyta nemažai pertvarkymų, kad valstybė būtų brangi visai tautai Buvo siekiama reformuoti žemės ūkį, panaikinant stambią žemėvaldą, ypatingą dėmesį skiriant vidutiniams ūkiams. Be to, siekiama kaimo sąlygas sulyginti su miesto sąlygomis.

Numatomą reformuoti pramonę ir miestų tautinę sudėtį, stengiantis kuo daugiau lietuvių pritraukti į miestus, plečiant gamybą, urbanizuoti šalį.

Kultūroje paliekama asmeninė iniciatyva, valstybei kuruojant tik valstybinės — tautinės svarbos šakas (tautinį meną, istoriją ir pan.).

Lietuvos rezistencija turėjo savitą valstybės idealą, kuris kito priklausomai nuo politinių sąlygų, nebuvo stabilus. Valstybės idealą kuriant, dalyvavo visa tauta: ir politikai, ir intelektualai, ir paprasti ūkininkai.

Valstybės vizija padėjo rezistenciniam sąjūdžiui susikurti imunitetą sunkioje pogrindžio kovoje, teikė vilčių ir jėgų. Valstybės idealo kūrimas buvo tarsi magnetas, kuris traukė visuomenę į kovą už tobulesnę valstybę.

Šaltiniai ir literatūra

1.    Smith A.D. Nacionalizmas XX amžiuje. V. 1994. P.20.

2.    Vaitiekūnas St. Kazys Pakštas, jo vizijos ir programos // Kultūros barai. 1991.    Nr.11 P.57-63.

3.    Damušis A. Sukilimas laisvei, ne kerštui // Kauno aidas. 1993, rugpjūčio 13.

4.    Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti. Vašingtonas. 1973. P.129-145.

5.    Tamošiūnas J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija (1832-1982m.). K. 1992.    P225.

6.    Lietuvos istorija // Bostono enciklopedija. T.15. P369.

7.    Lietuvos pasiuntinių pasitarimų, įvykusių Romoje 1940m. rugsėjo mėn. 19-25d. protokolas // Gimtasis kraštas. 1990 balandžio 27 - gegužės 3.

8.    Ten pat

9.    Lietuvos Tautinio komiteto atsišaukimas "Tautiečiai ir Tautietės" (1940m. gruodžio mėn) // Gimtasis kraštas. 1990 balandžio 27 - gegužės 3.

10.    Lietuvių Aktyvistų Fronto steigiamojo susirinkimo, įvykusio 1940m. lapkričio mėn. 17d., Berlyne, Achenbach str.l, protokolas // Sukilimas 1941m. birželio 22-25d. K. 1994. P27.

11.    Škirpa K. Sukilimas, P573.

12.    Ten pat. P.78.

13.    Ten pat. P.79.

14.    Lietuvių Aktyvistų Fronto programa // Laisvės Kovų Archyvas (toliau LKA). Nr.ll K. 1994. P.153.

15.    Škirpa K. Sukilimas... P.79.

16.    Ten pat. P.79.

17.    Ten pat. P.8L

18.    Lietuvių Aktyvistų Fronto programa,. P.153.

19.    Ten pat P.157.

20.    Škirpa K. Sukilimas... P.82

21.    Ten pat. P.83.

22.    Ten pat. P.84.

23.    Ten pat. P.84.

24.    Ten pat. P.84.

25.    Ten pat P.86.

26.    Ten pat P.86-87.

27.    Ten pat. P.88.

28.    Lietuvių Aktyvistų Fronto programa... P.153.

29.    LAF 1941m. kovo 19d. atsišaukimas į krašto gyventojus. Berlynas // LKA. Nr.12. K. 1994. P.184.

30.    Kasparas K. Kai kurie slapto ir viešo pasipriešinimo bruožai 1940-1942m. dokumentuose // LKA. Nr.ll. K. 1994. P.150.

31.    Ten pat P.15L

32.    Ten pat P.15L

33.    Į laisvę. 1941 birželio 24. Nr.L (Lietuvių aktyvistų Fronto leidinys, ėjęs 1941-1942 Kaune).

34.    Damušis A. Medžiaga sukilimo 'Istoriniam teismui” // Draugas. 1994 birželio 8. Nr.110.

35.    Damušis A. Sukilimas laisvei, ne kerštui // Kauno aidas. 1993 rugpjūčio 13.

36.    Iš Lietuvos Laikinosios Vyriausybės einančio ministro pirmininko pareigas J. Ambrazevičiaus kalbos 1941m. rugpjūčio 5d., pasakytos vokiečių civilinės valdžios generalkomisarui // Lietuvos istorijos chrestomatija (1861-1990 0311). K.    1993.

37.    Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941m. liepos 4d. ūkio denacionalizaci-jos jstatymas // Laikinosios Lietuvos Vyriausybės įstatymai, Nutarimai ir potvarkiai (1941 birželio 23-1941 rugpjūčio 5d.). K. 194L

38.    Škirpa K. Sukilimas.. P.454-455.

39.    Ten pat P.460-463.

40.    Ten pat. P.494.

41.    Ten pat P.497.

42.    Ten pat P.500-50L

43.    Brazaitis J. Vienų vieni. V. 1990. P.79-80.

44.    Ten pat. P.80.

45.    Tėvynė. 1941 liepos 6. Nr.l. (Lietuvių Aktyvistų Fronto leidinys, ėjęs 1941 Šiauliuose).

46.    Bubnys A. Lietuvių antinacinė rezistencija 1941-1944m. V. 199L P.7.

47.    Lietuvių Nacionalistų partijos ruošiamo pro memoria Vokietijos vyriausybei metmenys // LKA. Nr.12. K. 1994.

48.    Ten pat. P.193.

49.    Ten pat P.194.

50.    Jakaitis J. Išdavystės keliu. V. 1976. P.49.

51.    Lietuvių Nacionalistų partijos ruošiamo pro memoria.. P.194.

52.    Ten pat P.194.

53.    Venclova T. Klaidų sakralizavimas // Draugas 1993 birželio 12. Nr.112

54.    Lietuvos Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjungos archyvas (toliau LPKTSA)-F. Organizacijos. Lietuvos Nacionalistų Partijos atsišaukimas "Vilkai". Vilnius, 1943m. gruodžio mėn. 31d.

55.    Bubnys A. Lietuvių antinacinė-. P.1L

56.    Ten pat P.1L

57.    Į organiškos valstybės kūrimą //Naujoji Romuva 1936 vasario 23. Nr.8.

58.    Ten pat P.170-17L

59.    Į laisvę (Lietuvių Fronto leidinys, ėjęs nuo 1943 sausio mėn.). 1944 kovo 5. Nr.4(27).

60.    Bubnys A. Lietuvių antinacinė.. P.13.

61.    Į laisvę. 1943 spalio 30. Nr2L

62.    Į laisvę. 1944 vasario 10. Nr.2(25).

63.    Į laisvę. 1943 spalio 30. Nr2L

64.    Į laisvę. 1944 kovo 27. Nr.5(28).

65.    Ten pat

66.    Ten pat

67.    Ten pat

68.    Į laisvę. 1943 gruodžio 18. Nr23.

69.    Į laisvę. 1943 lapkričio 23. Nr22

70.    Ten pat

71.    Ten pat

72.    | laisvę. 1944 sausio 15. Nr.l(24).

73.    Kuodytė D. "Kęstučio" karinė organizacija // LKA. Nr.7. K. 1993. P.146.

74.    Politiškai karinės organizacijos "Kęstutis" laikinasis statutas // LKA. Nr.7. K. 1993.

75.    Ten pat

76.    Ten pat

77.    Bubnys A. Lietuvių antinacinė... P.42

78.    Laisvas žodis. 1944 kovo 1. Nr.l. (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys, ėjęs 1944).

79.    Laisvės Kovotojas 1943 spalio 19. Nr.15. (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys, ėjęs 1942-1944 Kaune).

80.    Apžvalga. 1942 spalio 17. Nr20. (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys, ėjęs nuo 1942m. Kaune).

81.    LPKTSA. F. Organizacijos A.Vokietaičio paliudijimas Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungai.

82.    Ten pat

83.    Ten pat

84.    Ten pat

85.    Apžvalga. 1942 lapkritis. Nr23.

86.    Laisvės Kovotojas 1943 gegužės 15. Nr.1L

87.    LPKTSA. F. Organizacijos A.Vokietaičio paliudijimas.

88.    Ten pat

89.    Laisvės Kovotojas. 1943 gegužės 15. Nr.ll.

90.    Ten pat

91.    Apžvalga. 1943 gegužės 30. Nr.120. (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys, ėjęs nuo 1943 Vilniuje).

92.    Ten pat

93.    Ten pat

94.    Ten pat

95.    Laisvės Kovotojas. 1943 gegužės 15. Mr.ll.

96.    Apžvalga. 1942 lapkritis. Nr.23.

97.    LPKTSA. F.Organizacijos. A.Vokietaičio paliudijimas.

98.    Ten pat

99.    Ten pat

100.    Ten pat

101.    Ten pat

102.    Bubnys A. Lietuvių antinacinė... P.70.

103.    Ten pat P.42

104.    Ten pat P36.

105.    Atžalynas. 1943 gruodžio 31 Nr.5. (Lietuvių Vienybės Sąjūdžio leidinys, ėjęs 1943-1944 Vilniuje).

106.    Ten pat

107.    Ten pat

108.    Ten pat

109.    Atžalynas. 1943 gegužė. Nr.2-3.

110.    Atžalynas. 1943 gruodžio 3L Nr.5.

111.    Atžalynas. 1943 gegužė. Nr.2-3.

112.    Baltija. 1944 birželis. Nr.5-6. (Baltų Vienybės Sąjūdžio leidinys, ėjęs 1944 Vilniuje).

113.    Baltija. 1944 gegužės 31 Nr.4.

114.    Lietuvos Laisvės Armijos programa // Žaltvykslė. 1990. Nr.6.

115.    Ypatingos Valstybinės Reikšmės Dokumentų Archyvas (toliau YVRDA). F.3. B.3. T.l L45.

116.    LLA programa...

117.    LLA programa...

118.    YVRDA. F.3. B3. T.L L47.

119.    Ten pat

120.    LLA programa...

121.    Laisvės kovotojas. 1943 gegužės 15. Mr.ll.

122 Ten pat

123.    Nepriklausoma Lietuva. 1943 birželio 1. Nr9(21). (Lietuvių Fronto leidinys, ėjęs 1942-1944).

124.    Strumskis A. Išdavystė. V. 1988. P.7.

125.    Į Laisvę. 1944 vasario 16. Nr.3(26).

126.    Ten pat

127.    Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas // Bostono enciklopedija. T34. P.184.

128.    | Laisvę. 1944 vasario 16. Nr.3(26).

129.    Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. V. 1994. P237.

130.    Ten pat P238.

131.    VLIK // Bostono enciklopedija. T34. P285.

132 Kasparas K. Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu // LKA. Nr.10. K. 1994. P33.

133.    Girnius K.K. Partizanų kovos Lietuvoje. V. 1990. P.52

134.    Ten pat P.93.

135.    Anušauskas A. Lietuvos laisvės kovos // Jaunimo gretos. 1990. Nr.lL

136.    Girnius K.K. Partizanų- P34.

137.    Ten pat P.11L

138.    Tauro apygardos istorijos apžvalga // LKA. Nr3-4. K. 1992 P20.

139.    Ten pat P21

140.    Ten pat. P22

141.    Partizano Dzūko dienoraštis (1948m. birželis. 1949m. birželis) // LKA. Nr.6. K. 1993.

142 Daumantas J. Partizanai. V. 1990.

143.    Girnius K.K. Partizanų... P322

144.    Pietų Lietuvos Partizanų štabo ir Lietuvos diplomatinės tarnybos susitikimo dėl svarbiausių Lietuvos išlaisvinimo klausimų protokolas // LKA. Nr.l. K. 1991    P24.

145.    Ylius A. Tauro apygarda. Prisiminimų fragmentai // LKA. Nr.l. K. 1991 P.53.

146.    Laisvės Varpas 1945 gruodžio 15. Nr.2 (Lietuvos partizanų A apygardos štabo leidinys, ėjęs 1945-1947).

147.    Kašėta A., Kuodytė D. Partizanų periodinė spauda // LKA, Nr.12 K. 1994. P.80.

148.    LPKTSA. F. Dainavos apygarda. Dzūkų grupės partizanų archyvas.

149.    Ylius A. Tauro apygarda- P.55.

150.    Tauro apygardos vado Mykolo-Jono pranešimas // LKA. Nr.l K. 1991

151 1945m. lapkričio 28d. LPA Apygardos Vado Kazimieraičio ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovų pasitarimų protokolas // LKA. Nr.l K. 1991.

152.    Ten pat

153.    Seliokas V. Ar galėjau likti abejingas // LKA. Nr.ll K. 1994. P.85.

154.    Partizano Dzūko dienoraštis- P23.

155.    Ten pat P.75.

156.    LPKTSA. F. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio statutas; deklaracija.

157.    Kuodytė D. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu // LKA. Nr.3-4. K. 1992    P.55.

158.    Gaškaitė N. Nepriklausoma Lietuva: partizanų vizija ir tikrovė // Į Laisvę. 1994 lapkritis. Nr.ll9(156). P27.

159.    LPKTSA. F. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. LLKS statutas; deklaracija

160.    Briedžio rinktinės vado įsakymas-atsišaukimas žemesniųjų struktūrų partizanams. LLKS BRV. 1951 10 31 Įsakymas BR Nr.9. // LKA. Nr.10. K.

1994.

161.    LPKTSA. F. Lietuvos Laisvės Kovos

Sąjūdis LLKS statutas; deklaracija 162 LPKTSA. F. Prisikėlimo apygarda. Merainio pranešimas Lietuvos valstybės sienų klausimu 1950 02 15.

163.    Ten pat

164.    Ten pat

165.    Ten pat

166.    Ten pat

167.    Laisvės balsas. 1951 lapkričio 10. Nr.l6(149). (LLKS Žemaičių apygardos leidinys, ėjęs 1949-1952).

168.    LPKTSA. F. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. LLKS statutas; deklaracija.

169.    Laisvės balsas. 1951 lapkričio 10. Nr,16(149).

170.    LPKTSA. F. Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdis. LLKS statutas; deklaracija.

171.    Ten pat

172.    Vyčių Sąjungos laikinieji įstatymai // LKA. Nr.7. 1993. P.87.

173.    Ten pat. P.88.

174.    Ten pat. P.88.

175.    Ten pat P.88.

176.    Ten pat. P.88.

177.    Vyčių keliu. 1952 lapkričio 10. Nr.2. (Vyčių sąjungos leidinys, ėjęs 1952).

178.    Vyčių sąjungos laikinieji įstatymai- P.88. 179 Vyčių keliu. 1952 lapkričio 10. Nr2

180.    Ten pat

181.    Vyčių sąjungos laikinieji įstatymai. P.88.

182.    Ten pat P.89.

183.    Ten pat. P.89.

184.    Ten pat. P.89.

185.    Ten pat P.89.

186.    Ten pat. P.90.

187.    Ten pat. P.90.

188.    Ten pat P.90.

189.    Venckevičius J. Tautos savimonė; apmąstymai su filosofu A.Maceina apie Tautą ir Tėvynę // Kauno aidas. 1991 liepos 10-17. Nr.17.