ATSAKINGA UŽDUOTIS
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Vladas VYSNIŪNAS—AUŠRELĖ
/Ištrauka iš atsiminimų knygos/
Vieną 1945 m. spalio pabaigos dieną, Žaliosios Rinktinės vadas leit. Petraitis gavo žinią, jog neišlaikiusi kankinimų ryšininkė išdavė enkavedistams slėptuvę, esančią miško pakraštyje netoli Leliūnų kaimo. Joje slapstėsi ir spausdino pogrindinę spaudą du buvę studentai. Trims partizanams— Knarui, Gorkiui ir Aušrelei buvo duota užduotis nusigauti iki slėptuvės ir evakuoti spaustuvę.
Rinktinė tąsyk stovyklavo šiaurinėje Šimonių girios dalyje. Iki slėptuvės buvo ne mažiau 15 km. Persikelti per Šventosios upę buvo galima tik iš Svėdaso ežero atvežta ir paslėpta valtimi, nes visas kitas, tų metų vasarą, enkavedistai sukapojo į šipulius, daugiau negu 20 km. ruože.
Deja, valties surasti nepavyko. Po liūčių pakilęs upės vanduo nunešė ją pasroviui, už 8 km. esančios užtvankos link. Partizanai pasileido krantu, tikėdamiesi surasti valtį, užkliuvusią už apsemtų krūmų. Užduotį reikėjo atlikti iki aušros, bet kokia kaina...
Mes skubėjome, lyg patrakę, nerimastingai žvilgčiodami į dangų, kuriame nebuvo nei vieno debesėlio. Mėnulio pilnatis jau buvo išlindusi iš už Ramuldavos miško ir sparčiai kopė vis aukštyn ir aukštyn. Iš patirties žinojome, jog kai jis pasieks zenitų, pasidarys taip šviesu, kad bus galima skaityti knygą. Tada prasmukti nepastebėtiems pro enkavedistų pasalas praktiškai būtų nebeįmanoma. Reikėjo skubėti, kol dar buvo prieblanda. Šventosios slėnyje viešpatavo vėsi, nepaprastai tyli rudens naktis. Nuo greito ėjimo prakaitas čiurkšlėmis liejosi per veidą, o marškiniai buvo prilipę prie nugaros. Mus vijo žinojimas, kad laiku nespėjus nusigauti iki vienišo medžio su kamiene įpjautu kryžiaus ženklu, netoli Leliūnų kaimo, įvyks kruvina tragedija. Mes privalėjome užkirsti jai kelią.
Netikėtai krūmai pasibaigė ir priekyje išvydome į Šventąją įtekančio upelio žiotis. Netoliese matėsi kokių dvidešimt metrų ilgumo lieptas, nutiestas ant aukštų, lyg gandro kojų. Mūsų žemėlapyje jokio upelio nebuvo, o tai reiškė, kad nuėjome per toli ir patekome į tą upės ruožą, prie kurio prisiartinti neturėjome teisės. Leitenantas Petraitis net keletą kartų įspėjo, jog čia kiekviename žingsnyje budi enkavedistų sargybos postas arba pasala.
Lyg įbesti sustojome prie paskutinio krūmo ir įsmeigėme akis į priekį, nors smulkmenų, kad ir gerokai prašviesėjusioje prieblandoje, įžiūrėti dar buvo neįmanoma. Visą laiką dešinėje mus lydėjęs miško siluetas dabar sukosi į kairę, užbėgdamas mums už akių. Buvo panašu į tai, jog priėjome upės vingį. Knaras tyliai paklausė:
— Iš kur atsirado šitas upelis?
— Velniai jį žino! — burbtelėjo Gorkis.— Iki šios dienos tarp Mikierių ir Sedeikių, išskyrus Pelyšą, neįtekėjo nei vienas intakas. Nieko nesuprantu. Iki Pelyšos dar ne mažiau poros kilometrų... Negaliu patikėti savo akimis!
Tačiau tai, ką matėme priekyje nebuvo miražas. Mėnulio šviesoje tyvuliavo nemažo upelio žiotys, už kurių švietė vėjo ir lietaus išlygintas pliažo smėlis. Kairėje blizgėjo plačiai ištvinusi Šventoji, dešinėje juodavo į viršų kylančio miško siluetas. Kurį laiką stovėjome už krūmo ir tylėjome. Mes klausėmės spengiančios tylos ir svarstėme, ką daryti toliau. Po keliolikos sekundžių Gorkis ryžtingai sušnibždėjo:
— Po vieną pereisime per lieptą ir žygiuosime tolyn. Kitokios išeities nėra. O gal yra kitokių pasiūlymų?
Deja, nei aš, nei Knaras nieko geresnio negalėjome sugalvoti. Pastarasis tik sumurmėjo:
— Ideali vietelė enkavedistų pasalai!
Tai buvo akivaizdi teisybė. Už pliažo juodavo tamsi siena, tikriausiai krūmai, kuriuose pasalos pastebėti būtų neįmanoma net pačiame vidurdienyje. Niekas nepastebėtas negalėjo pereiti per aukštai iškeltą siaurutį lieptą ir akinančiai lygų, nei mažytės priedangos neturintį smėlio pliažą. Net pelė nebūtų išdrįsusi pasirodyti jame, įtardama netoliese tykojant katiną. Šiurpas ėmė pagalvojus, jog tik už keliasdešimt metrų gali tykoti kulkosvaidžiais ir automatais ginkluota enkavedistų pasala. Ji, tikriausiai, leistų mums pereiti per lieptą, o paskui suvarpytų kulkomis, vos tik atsidurtume mėnulio apšviestame pliaže.
— Aš eisiu pirmas,— sušnibždėjo Gorkis.— Perėjęs lieptą, pasuksiu prie upės ir atsigulsiu netoli vandens. Po to, mano pramintu taku eis Aušrelė. Žinoma, jei į mane nepradės šaudyti. Ištikus bėdai, Knaras pridengs mus savo kulkosvaidžio ugnimi. Jei viskas gerai eisis, jis taip pat pereis per lieptą ir prisijungs prie mūsų.
Gorkis ryžtingai išėjo iš už krūmo ir neskubėdamas pasuko liepto link. Niekas nešaudė. Po vieną laimingai persikėlėme per upelį ir sugulėme prie pat Šventosios. Aplinkui tebeviešpatavo spengianti tyla. Jaučiau, kad nuo milžiniškos įtampos ėmė smilkti ausų būgneliai, o kūnas prisipildė kažkokių mikroskopinių bukų adatėlių. Gulėjome ir tyrinėjome priekyje juoduojančią sieną, iki kurios, persikėlus per intaką, atstumas gerokai sumažėjo. Mirtis buvo čia pat, mes jos nematėme, bet jautėme. Tai buvo ne paprasta baimė, o nuojauta, kuri atsiranda pas kiekvieną partizaną maždaug po pusmečio pavojais perpildyto gyvenimo miške ir nuolatinių susidūrimų su kur kas skaitlingesniais, geriau ginkluotais ir specialiai apmokytais NKVD daliniais. Po tam tikro laiko, kiekvienas partizanas įgauna sugebėjimą pajusti netoliese užsimaskavusį priešą.
Kitu atveju mes būtume pakeitę maršrutą, deja, šį sykį to padaryti buvo negalima. Mes privalėjome eiti pirmyn, tik pirmyn, susirasti valtį, net jei upės srovė būtų ją nunešusi prie pat užtvankos ir bet kokia kaina persikelti per plačiai ištvinusią Šventąją. Kitaip užduotis liks neįvykdyta, žus šventą darbą dirbantys vyrai, o mus visą likusį gyvenimą kankins sąžinė. Mes privalėjome prasiskverbti per šviečiančių kulkų spiečius, per pačią mirtį. Privalėjome, nors buvo aišku, jog jei priekyje esančiuose krūmuose iš tikrųjų tyko pasala, išlikti gyviems neįmanoma. Tiesa, tą naktį, kai žuvo kapitonas Radvila, kartu su juo ėjusiam Šerkšnui pasisekė. Bet tai pasiseka nebent vienam iš tūkstančio. Kapitonas krito vietoje, o Šerkšnas atsišaudydamas tolo nuo vienos pasalos iki kitos, paskui pataikė dar ant trečios, aplinkui zvimbė mirtį nešančių kulkų spiečiai, tačiau nei viena nepataikė! Jam pavyko išeiti iš mirties net nesužeistam! Tiesa, ten buvo dviejų vieškelių sankryža su pagrioviais augančiais krūmais ir rugių gubomis nusagstytas laukas, o mes dabar privalėjome eiti tik per akinančiai lygų pliažą. Net trauktis nebuvo kur.
Atėjęs prie Gorkio, atsiguliau šalia ir įsmeigiau į priekyje juoduojančią sieną. Po keliolikos sekundžių, savo fenomenalaus regėjimo dėka, pradėjau skirti praskydusioje prieblandoje boluojančio masyvo kontūrus. Vos neaiktelėjau iš netikėtumo; kai suvokiau, jog priekyje juoduoja ne krūmai, ne miško pakraštys, o upę užtverusios užtvankos tąsa!!! Aiškiai matėsi tolyn nusitęsiantis pylimas, apaugęs paskirais krūmokšniais. Nuo šito vaizdo nejučiomis išsiveržė atodūsis:
— O, Viešpatie!
Gorkis tai suprato savaip.
— Nepraskysk! — tyliai burbtelėjo jis.— Visi sunkumai dar priekyje!
— Apsieisim be moralų! — sušnibždėjau įsižeidęs.— O gal tu nematai, kas ten už pliažo?
— Krūmai.
— Ne krūmai, o užtvankos pylimas,— pasakiau kaip galima ramiau.
— Kokios užtvankos?
— Tos pačios, kurios abiejuose galuose dieną naktį budi stipri sargyba ir prie kurios leitenantas Petraitis uždraudė prisiartinti arčiau kilometro.
Gorkis įtempė akis.
— Patikėčiau, jei nežinočiau, jog iki Sedeikių nėra jokios užtvankos. Nėra ir negali būti. Neįžiūriu smulkmenų, bet atrodo, jog esame prie staigaus Šventosios posūkio.
— O ant smėlio ištrauktą valtį ar matai?
Gorkis tuoj pat atkreipė dėmesį į pailgą, juoduojantį daiktą, gulintį prie pat vandens ir beveik susiliejantį su užtvankos pylimo siluetu. Jis kurį laiką tyrinėjo pakėlęs galvą, paskui prisidėjo prie akių žiūronus. Tuo metu prie mūsų priėjo Knaras ir atsigulė šalia. Vyrai pasakojo, kad jo ausys nei kiek neblogesnės už katės ir tai buvo tiesa. Knaras tuoj pat išgirdo tylų šniokštimą, į kurį mes kažkodėl neatkreipėme dėmesio.
— Kaip manote, iš kur šitas ošimas? Vėjo tai nėra.
Kitoje užtvankos pusėje krintantis vanduo priminė miško ošimą, prie kurio mes buvome taip pripratę, jog nebegirdėdavome jo. Aš pasakiau:
— Mes esame prie užtvankos.
— Negali būti! — paprieštaravo Knaras.— Iki jos dar pora kilometrų, jei ne daugiau!
— Aušrelė sako tiesą,— patvirtino Gorkis.— Beskubėdami nepastebėjome kilometrų. Tik nesuprantu, kodėl sargyba leido pereiti lieptą ir kodėl nešaudo dabar?
— Ji žiūri ir laukia, ką mes darysime toliau,— niūriai pasakė Knaras.— Jei pabandytume eiti per lieptą atgal, nukirstų lyg dalgiu. Mes pakliuvome į maišą.
— Atgal mes neisime! — ryžtingai tarė Gorkis.
— O ką darysime?
— Pabandysime atsivaryti valtį ir kelsimės per upę.
Knaras nusijuokė:
— Nejaugi tu manai, kad sargyba leis mums tai padaryti? Ar tu pagalvoji, kad iš panosės pavogti valtį būtų daugiau negu įžūlumas?
— Reikia rizikuoti,— tarė Gorkis.— Kitaip užduotis liks neįvykdyta. Jei sargyba užkabins mus, staigiu puolimu pamėginsime prasiveržti per pylimą. Aš su Aušrele eisiu prie valties, o tu gulėk prie kulkosvaidžio ir laikyk pirštą ant gaiduko. Atidenk ugnį tą pačią sekundę, kai tik sargyba pradės šaudyti!
Taip pasakęs, jis atsikėlė ir stačias nuėjo pirmyn. Aš įkišau į karabino vamzdį šeštąjį šovinį, atsargiai uždariau spyną ir pasekiau juo. Taip paruoštas mano ginklas galėjo atsakyti šūviu tą pačią sekundės dalelę, kai tik prireiktų. Pakaktų tik spustelėti gaiduką. Deja, tai buvo menka paguoda. Pavienė kulka nenutildys priešo ugnies. Karabinas naudingas tik atviroje vietoje ir tik dieną. Puolant krūmuose pasislėpusią priešo pasalą, išlikti gyvam yra vilties tik tada, kai puolime dalyvauja keliolika vyrų ir nenutrūkstama automatinių ginklų ugnimi dengia vienas kitą. Tačiau pasirinkimo nebuvo: reikėjo
eiti pirmyn, nors tai buvo tikra beprotybė.
Žingsnis po žingsnio artėjome prie pylimo, kiekvieną akimirką tikėdamiesi kurtinančios šūvių kakafonijos. Paskutiniu metu enkavedistai atidengdavo ugnį net nepareikalavę sustoti. Mūsų laimei šį kartą niekas nesudrumstė nakties tylos.
Tik stebuklu buvo galima paaiškinti tą faktą, jog užtvankos gale buvusi sargyba /dėl jos buvimo nekilo jokių abejonių/ neužkabino mūsų. Gorkis ir aš laimingai pasiekėme valtį ir be vargo nustūmėme ją nuo smėlio į vandenį. Po to, dešinėje rankoje laikydamas šaudymui paruoštą automatą, kairiąja ranka Gorkis įsitvėrė valties priekyje pririšto virvagalio ir atbulas ėmė tempti ją tolyn nuo užtvankos. Aš atsilenkiau prie karabino pritvirtintą durtuvą, įbedžiau jį į valties galą ir ėmiau stumti, negalėdamas atsikratyti bjauraus jausmo, jog čekistams pradėjus šaudyti, kulkos ims smigti į nugarą. Nespėsiu net atsisukti. Apmaudas gėlė nuo minties, jog kai lavoną nuveš į Anykščius, išrengs ir paguldys turgavietėje, praeiviai pagalvos, kad mane nušovė bebėgantį. Man buvo tik 23 metai ir aš, kaip visi tokio amžiaus jaunuoliai, buvau pasiryžęs mirti tik kulkų suvarpyta krūtine. Laimei, sekundės tiksėjo ausyse, mes tolome nuo užtvankos, o šūvių vis nepasigirdo. Tai buvo daugiau negu keista, nes pamanyti negalėjome, kad sargyba mūsų nemato. Naktis tapo tokia šviesi, jog galima buvo skaityti knygą...
Kai pasiekėme vietą, kur prie kulkosvaidžio gulėjo Knaras, šis paklausė:
— Nesuprantu, kodėl sargyba leido jums pavogti valtį?
— Ir aš nesuprantu, — atsakė Gorkis.— Ko gero sargybiniai užmigo. O gal užtvankos jau niekas nebesaugo? Mūsų žinios juk vakarykštės...
Kad taip nėra, įsitikinome tą pačią akimirką. Antrame upės krante, prie pat užtvankos plykstelėjo degtuko liepsna. Iš jos judesio matėsi, jog kažkas-ne tik pats užsirūkė, bet ir pridegė suktines dar trims rūkoriams. Gorkis paliepė Knarui su kulkosvaidžiu įsitaisyti valties priekyje, o pats sėdo prie irklų. Aš nustūmiau ją toliau nuo kranto ir įšokau pas draugus. Gorkis užgulė ant irklų ir mes pradėjome tolti nuo kranto. Prie užtvankos budinti sargyba ir dabar nepradėjo šaudyti.
— Čekistai pasitiks mus aname krante,— pasakiau Gorkiui.— Jie nutarė suimti mus gyvus.
Tačiau šis nieko neatsakė, tik dar stipriau užgulė irklus. Artėjant prie upės vidurio, pastebėjau, jog srovė pastebimai neša mūsų valtį artyn prie užtvankos. Kai apie tai pasakiau Gorkiui, šis tarė su pertrūkiais:
— Matau pats, bet nieko negaliu padaryti. Bijau, kad pritruksiu jėgų. Kuris iš jūsų esate irklavęs valtį?
Knaras prisipažino, jog niekada nelaikė irklų rankose, o aš buvau plaukiojęs tik baidarėmis. Be abejo, tai buvo visiškai kas kita. Gorkis nieko nepasakė, tik šniokšdamas tęsė savo darbą. Ties upės viduriu aš apsigręžiau ir nukreipiau karabino vamzdį ten, kur prieš dešimt minučių buvome pastebėję degtuko liepsnelę. Mes yrėmės į priekį, puikiai suprasdami, kad mažytė vilties kibirkštėlė išlikti gyviems vėl užgeso. Valtis visą laiką artėjo prie užtvankos, kur mūsų laukė mirtis. Kad tuo abejoti negalima, netrukus įsitikinome dar kartą. Toje pačioje vietoje, kur ir anksčiau, vėl plykstelėjo degtuko liepsna.
Kažkurį momentą žvilgterėjau į gilų, juodą Šventosios vandenį ir pašiurpau nuo minties, jog mes net pasipriešinti deramai nesugebėsime. Kulkosvaidžių serijos suvarpys mus per keletą sekundžių. Bjauru, bet taip, matyt, ir atsitiks, tik nežinia ar greitai. Žvilgterėjau į draugus, bet jų veiduose nepastebėjau nei šešėlio panikos arba susirūpinimo. Jie buvo ramūs, tarsi šiaip sau išplaukę pasiirstyti tylią mėnesienos naktį. Pagalvojau, jog jų nervų skaidulos sudarytos iš kažkokios medžiagos, tvirtesnės už nerūdyjantį plieną. O gal iš išorės ir aš pats atrodžiau panašiai? Tik kas dėjosi tuo metu viduje, deja, neįmanoma papasakoti. Tai buvo ne baimė, o kažkas kita. Kiekviename atome jaučiau nuosėdas nuo pliaže į kūną prasiskverbusio mirties alsavimo. Norėjosi tik vieno: kad kuo greičiau įvyktų tai, kas turi įvykti.
Apmaudu tapo pagalvojus, jog aš niekada netapsiu tokiu šaltu bebaimiu kovotoju, kaip Gorkis arba Knaras. Pavojingose situacijose aš visada vengdavau bereikalingos rizikos, jei tik pasitaikydavo kad ir sunkesnis, bet saugesnis variantas. Mano draugai darė atvirkščiai. Matyt, aš užgimiau ne kareiviu. Tiesa, partizano gyvenimas kur kas sunkesnis: tai nuolatinė kova be poilsio ir „vaikščiojimas skustuvo ašmenimis“. Laimingai sugrįžus iš labai pavojingos užduoties, draugai pasakodavo apie stebėtinus atsitiktinumus, o jų veidai šviesdavo. Aš gi tylėdavau, nes jausdavau ne džiaugsmą, o tik keistą liūdesį. Aš vykdžiau savo pareigą tylėdamas, sukandęs dantis, nesiskųsdamas, tačiau visą laiką manydamas, kad ji yra per sunki taikų gyvenimą mylinčiam žmogui.
Tiesa, vieną kartą iškrėčiau siurprizą, kuriuo visi stebėjosi. Buvo taip. Viename kaime tūlas ūkininkas padovanojo mums mėsai malti mašinėlę, kurią parnešti į stovyklą buvo patikėta man. Aš gi, vienoje troboje pasidėjau ją ant lango, užsikalbėjau su šeimininko dukterimi ir išeidamas užmiršau pasiimti. Prisiminiau tik sugrįžęs į mišką. Savaime aišku, Bosas už tai manęs nepagyrė, nes tą patį rytą buvo pažadėjęs vyrams pietums iškepti kotletų. Tiesa, vyrai nekaltino manęs. Tačiau, buvo bjauriau: visi, lyg susitarę, ateidavo po vieną, pasiūlydavo užrūkyti ir imdavo girti tą merginą, kurios troboje palikau mėsai malti mašinėlę. Pakalbėdavo, o nueidami pasakydavo:
— Niekas nepergyvena dėl tų kotletų! Ir tu nepergyvenk. Tavo vietoje būčiau palikęs ne tik mašinėlę, bet ir galvą!
Dvi dienas kenčiau tas subtilias „paguodas“. Vakare žūt būt pasiryžau ištaisyti savo aplaidumo pasekmes, nors visiems buvo pranešta, kad po mūsų apsilankymo kaime apsigyveno enkavedistai ir ėmė ruošti pasalas. Rytą savanoriškai pasisiūliau žvalgybon šito kaimo pusėje, išsirinkau gerą vietelę stebėjimui ir įkalbėjau skyriaus vadą leisti joje pabūti iki sutemstant. Pragulėjau miško pakraštyje, dirbtiniame krūme visą pusdienį, tačiau sužinojau, ko man reikėjo. Pastebėjau, kad trijų daržinių šeimininkai neįprastu laiku ėjo į jas su doklais ant pečių. Šitose sodybose šunys įtartinai tylėjo, nors kitose, išlindę iš būdos, linksmai bėgdavo paskui savo šeimininką, kol pasibaigdavo per kiemą ištempta viela, prie kurios buvo pritvirtinta grandinė. O visiškai sutemus pamačiau iš daržinių išlendančius kareivius. Koks šimtas vyrų pasuko į vieną kaimo galą, kitas šimtas — į kitą ir sugulė pagal vieškelį. Trečiasis, kiek skaitlingesnis būrys išsidėstė vasarojaus lauke išilgai kaimo, nuo miško pusės. Keletas kareivių, tikriausiai, karininkų, išėjo iš trobos, netoli mokyklos.
Ir dabar negaliu atsistebėti ta kvailyste, kuri tada šovė man į galvą. Aš pasiryžau nueiti į pačiame kaimo viduryje stovinčią trobą ir pasiimti aplaidžiai paliktą mėsai malti mašinėlę! Man rodėsi, jog tai padaryti nėra sudėtinga, nes kitoje kaimo pusėje pasalų neturėjo būti. Ant sąsiuvinio lapo nusibraižiau situacijos planą, pasižymėjau pasalas ir geresnes trobas, kuriose galėjo būti apsistoję karininkai. Savaime aišku, jog prie jų reikėjo tikėtis sargybinių. Kitą dieną, tuoj po vėliavos nuleidimo ceremonijos, niekam neprasitaręs, palikau stovyklą ir nuėjau kaimo link. Miško pakraštyje sulaukęs tamsos, padariau didelį lanką ir laimingai perėjau per vieškelį. Po to, laikydamasis pagarbaus atstumo nuo tykojančių pasalų, priėjau prie kaimo iš priešingos pusės.
Naktis pasitaikė permaininga. Suplėšyti debesys kartas nuo karto prasiskirdavo ir mėnulio pjautuvas apšviesdavo prieblandoje skendinčius laukus. Tada aš sustodavau ir palaukdavau, kol dangaus šviesulys vėl pasislėps už debesų. Stovėdavau, lyg stulpas, ir akylai stebėdavau aplinką. Tokiu būdu laimingai pasiekiau man reikalingos sodybos daržą, kurio pakraščiu tiesėsi supuvusios tvoros liekanos. Iš jos tebuvo likusi vien vidutinio žmogaus ūgio stulpų eilė. Už daržo ramiai snaudė gyvenamasis namas. Žmonės, matyt, jau miegojo, nes visuose languose viešpatavo tamsa. Tiesa, galėjo būti ir kitaip, nes tais neramiais pokario metais, užsidegę žiburį, dauguma gyventojų tuoj pat sandariai užsidangstydavo langus.
Judėjau sraigės žingsneliais, nes mano nelaimei, artinantis prie trobos, debesys visiškai praskydo. Galima buvo tik pasidžiaugti tuo, jog priešpilnio mėnulio šviesa nebuvo tokia ryški, kaip pilnaties. Tačiau prisiėjo judėti lėčiau už vėžlį, pėda už pėdos, nuolat sustojant ir pastovint keliolika sekundžių, pasistūmus į priekį vos keliolika centimetrų. Taip elgiausi todėl, jog buvau gerai išstudijavęs nakties sąlygų ypatumus partizaninėje kovoje. Bandymais buvau nustatęs atstumą, iš kokio šviečiant mėnuliui normali žmogaus akis pajėgia atskirti paprastą stulpą nuo stovinčio kario. Gerai žinojau ir tą reikšmingą smulkmeną, kad nuo įtempto žiūrėjimo prieblandoje į vieną daiktą, pastarasis pradeda svyruoti ir užtenka vos keliolika sekundžių ramiai pastovėti, kad sargybinis nusiramintų. Be to, visiškai pasitikėjau savo fenomenaliu regėjimu ir buvau tikras, kad savo priešus pastebėsiu anksčiau negu jie mane. Ėjau prie tikslo ramus, toks ramus, tarsi visa tai, kas dėjosi aplinkui, būtų buvęs tik vaikų žaidimas. Tiesa, pasalos gulėjo palyginti tolokai, net už šimto metrų, tačiau tai nereiškė, jog galima jaustis visiškai saugiai. Pro pat trobą, į kurią slinkau, ėjo kelias, kuriame kiekvieną momentą galėjo pasirodyti rusų kareivis. Absoliučiai nenutuokiau, kokioje troboje yra įsikūręs baudėjų štabas ir kaip organizuota sargyba kaime.
Galimas dalykas, jog užtrukau ištisą valandą, kol pagaliau pasiekiau man rūpimos trobos duris. Prigludęs prie sienos, kurį laiką įtemptai klausiausi, ir tik įsitikinęs kad viduje visiška tyla, pirštu pabeldžiau į lango stiklą. į to paties lango, kurį aną sykį man nurodė šeimininko duktė. Išeinant aš truputėlį atsilikau nuo draugų ir ji man parodė, kur ir kaip pasibelsti, jei ko nors prireiktų. Si tauri mergina su ašaromis akyse prašė mūsų priimti ją į aktyviosios rezistencijos gretas. Pasak jos, kovoti su okupantais esanti kiekvieno doro lietuvio pareiga. Kas to nedaro, to gyvenimas tampąs beprasmis.
Beldimą teko pakartoti dar porą kartų. Tik po to priemenėje pasigirdo tylūs žingsniai ir prislopintas moteriškas balsas:
— Kas čia?
— Tai aš, Aušrelė! Tas pats, kuris prieš tris dienas su dviem draugais buvo apsilankęs pas jus... Ar atsimenate?
— Atsimenu, tik negaliu patikėti!
Pro mažytį, rombo pavidalo langelį į mane žvelgė kažkieno akys. Po kiek laiko durys prasivėrė ir už jų pasirodė į chalatą susisupusi mergina. Ji išgąstingai sušnibždėjo:
— Viešpatie! Kaip jūs čia atėjote? Kaime pilna rusų kareivių!
Nespėjus ką nors atsakyti, ji sugriebė mane už rankos ir įtraukė į priemenę. Po to, ji vėl prilipo prie langelio ir keletą minučių neatsitraukė nuo jo. Abu tylėjome.
— Atrodo, jog lauke nėra nei gyvos dvasios! — pagaliau ištarė, lengviau atsidususi.— Einam į kambarį.
— Taip ir padarysime, tik pirma
leiskite ir man šiek tiek pasižvalgyti.
Gal porą minučių stebėjau lauką, ypač tarpus tarp didelių medžių abipus vieškelio, praeinančio vos dešimt metrų nuo namo galo. Įsitikinau, jog pavojaus nėra, po to, patikrinau ar gerai užstumtas skląstis ir tariau manęs laukiančiai merginai:
— Dabar aš visiškai atsiduodu Jūsų valiai. Apgailestauju, kad šituo naktiniu vizitu Jus gerokai išgąsdinau. Galite būti rami, nes manęs niekas nepastebėjo. Aš gerai žinau, kad jūsų kaimą yra okupavę enkavedistai. Dienomis jie miega trijose daržinėse, o naktimis išeina į pasalas tykoti partizanų. Šią naktį po šimtą žmonių budi įsitaisę prie vieškelio kaimo galuose, o trečiasis būrys guli už šimto metrų nuo mūsų ir stebi mišką. Kai žinai, kur yra priešas, visada galima jo pasisaugoti. Ar jūsų namuose nėra svetimų žmonių?
— Nėra.
Ji įvedė mane į seklyčią su aklinai uždangstytais langais. Prieblandoje. spingsėjo prie lovos ant sienos kabanti žibalinė lempa su prisuktu knatu. Mergina norėjo padidinti šviesą, bet aš paprašiau to nedaryti, sakydamas:
— Tebūnie taip. Nenoriu, kad šviesa atbukintų prie tamsos pripratusias akis.
Ji parodė man kėdę, o pati atsisėdo į kitą, prispaudusi rankas prie krūtinės.
— Širdis dar neatsigauna nuo išgąsčio,— pasakė ji. — Nemanykite, kad aš bijau tik dėl savęs. Apie tai aš dar nespėjau pagalvoti. Mane sukaustė siaubas pamanius, koks pavojus grėsė jums. Kaime uždrausta vaikščioti naktimis. Rusai mums įsakė sutemus neiškišti nosies iš namų, nes šausią į kiekvieną be įspėjimo. Lauke taip šviesu! Viskas matosi, kaip ant delno!
Aš šypsojausi. Žvelgiau į tokį mielą sunerimusios merginos veidą ramus, tarsi bebaimis vesterno herojus. Netrukus ji aprimo, žvilgterėjo į savo apdarą ir sumišusi tarė:
— Atleiskite, kad priimu svečią tik su chalatu. Buvau jau besnaudžianti, kai išgirdau beldimą į stiklą. Gerai, kad dar nebuvau užmigusi. Šį kartą nebepykstu ant savęs už įprotį naktimis skaityti knygas... Bet jūs, tikriausiai, esate išalkęs? Aš tuoj ką nors paruošiu.
Mergina pakilo ir žengė žingsnį durų link, bet aš ją sulaikiau, sugriebęs už rankos:
— Labai ačiū, bet aš sotus. Be to, turiu labai mažai laiko. Atėjau ne pasivaišinti, o tik atsisveikinti. Netrukus ketiname palikti jūsų kraštą, gal būt, visam laikui...
Aš nutilau, nebesumodamas kaip pateisinti savo rizikingą apsilankymą. Mergina žvelgė į mane nustebusiu žvilgsniu, matyt, laukdama išsamesnio paaiškinimo. Bet aš sumišęs tylėjau, širdyje jausdamas augantį nepasitenkinimą savo „žygdarbiu“. Tik dabar suvokiau, į kokį pavojų pastačiau šituos gerus žmones savo neapgalvotu ir nepateisinamu vizitu.
— Ir jūs rizikavote tik todėl, kad nepaliktumėte šito krašto neatsisveikinęs su manimi? — paklausė ji ir sudejavo: — O, Viešpatie!
— Iš esmės taip. Nors buvo dar kelios priežastys...
Ji žvelgė į mane su klausimu akyse, o aš sumišęs ėmiau improvizuoti:
— Turiu prisipažinti, kad tik dabar pradedu suvokti, kaip vėjavaikiškai pasielgiau ateidamas čia. Dėl savęs buvau tikras, kad viskas pasibaigs laimingai. Deja, nepagalvojau į kokį pavojų statau Jus. Atleiskite man už tai, jei galite.
— Atleisiu, jei kitą sykį taip neberizikuosite! — pasakė ji ir pridūrė patylėjusi: — Kiekvienas partizanas privalo saugoti savo gyvybę ir elgtis labai išmintingai.
Aš tik kaltai palingavau galvą.
— Mes taip ir stengiamės daryti. Deja, kartais ateina nenumaldomas noras pasišaipyti iš pavojų, pasielgti nestandartiškai. Taip atsitiko ir šį sykį. Man rodėsi, kad aš būtinai turiu pasimatyti su Jumis...
— Kodėl?
— Nerandu tinkamų žodžių, kaip atsakyti į šį klausimą. Tiesiog jaučiau vidinį įsakymą, kuriam nesugebėjau pasipriešinti. Leiskite man atsakyti į Jūsų klausimą kitą kartą, o dabar galvokite, jog atėjau atsiprašyti už lapsusą, kuris man išsprūdo anąsyk, prieš tris dienas...
Ji truktelėjo pečiais ir tarė:
— Nepamenu jokio lapsuso. Atvirkščiai— aš buvau sužavėta jūsų nuostatomis ir žiniomis apie antikos autorių palikimą. Aš klausiausi jūsų su pavydu.
Iš gėdos norėjosi prasmegti žemėn. Apie garsiuosius antikos vyrus teturėjau labai paviršutinišką supratimą, jei neskaityti to fakto, kad atmintinai žinojau keletą šimtų lotyniškų sentencijų, niekam nereikalingų gyvenant miške. Sužinojęs iš šeimininko, kad jo duktė yra baigusi tris filologijos fakulteto kursus, panūdau pasirodyti, jog ir aš ne iš kelmo spirtas... Bekalbant su ja, ėmiau švaistytis lotyniškomis sentencijomis, be kurių puikiausiai buvo galima apsieiti. Baisiausia buvo, jog paminėjęs pokalbiui prireikusį „perliuką“, klaidingai nurodžiau jo autorių. Mano supratimu, tai buvo nedovanotina.
— Tąsyk aš netyčia sumelavau sakydamas, kad „inter dominum et servum nulla amititia* posakio autorius yra Ciceronas,— pasakiau jai dabar.— Iš tikrųjų šį aforizmą suformulavo Kvintas Kurcijus Rufas.
*Tarp pono ir vergo nėra jokios draugystės (lot.).
Mergina nusijuokė:
— O, Viešpatie! Argi taip svarbu šiuo metu, kas pasakė šitą teisybę?
Man beliko taip pat nusijuokti. Pirmose minutėse viešpatavusi įtampa pamažu išsisklaidė ir mes kokį 10 minučių šauniai pasikalbėjome, visiškai užmiršę prie kaimo pasalose gulinčius enkavedistus. Tik pokalbio pabaigoje prabėgomis užsiminiau apie aplaidžiai užmirštą mėsai malti mašinėlę. Mergina tuoj pat priėjo prie komodos ir iš stalčiaus ištraukė šį daikčiuką, pastūmusį nepateisinamam vizitui.
Kai pakilau eiti, mergina sugriebė mano ranką ir ryžtingai tarė:
— Aš neišleisiu Jūsų iš čia, kol iš kaimo neišsidangins rusai! Tą laiką galėsite pagyventi salkoje. Ten yra nedidelis kambarys su visiškai nepastebimomis durelėmis į akliną palėpę, kurioje galima pasislėpti kratos atveju. Jums pasisekė ateiti čia nepastebėtam, bet tai dar nereiškia, kad taip pat laimingai pasiseks ir išeiti iš kaimo.
Aš ryžtingai papurčiau galvą ir pasakiau:
— Deja, privalau eiti nežiūrint to, jog Jūsų pasiūlymas yra panašus į svajonę. Pusė metų praėjo, kai nesu gulėjęs lovoje arba mėgavęsis kambario šiluma ilgiau negu pusvalandį. Kai Lietuva vėl taps laisva, būtinai Jus aplankysiu ir pasisvečiuosiu ilgiau. Dabar negaliu, nors jaučiu didesnę pagundą už tą, kurią privalėjo jausti Kristus, dykumoje užneštas ant kalno ir matydamas šio pasaulio turtus bei malonumus.
Mergina liūdnai šyptelėjo.
— Aš gi nesu Piktoji dvasia... Ir turtų nežadu.
Sutrikęs tuoj pat atsiprašiau už neapgalvotą palyginimą ir išėjau į prieangį. Tyliai atstūmiau medinį skląstį ir, pravėręs duris, keletą minučių stebėjau vieškelį. Lauke viešpatavo tyla. Medžiai stovėjo net nešlamėdami, įmigę giliu miegu, o sunykusios tvoros stulpai buvo panašūs į vaiduoklių procesiją. Mėnulio pjautuvas, bekeliaudamas dangaus skliautu, užkliuvo už prie vieškelio augančių medžių viršūnių ir pakibo. Žvaigždžių netemdė nei vienas debesėlis, tačiau prieblanda jau buvo gerokai sutirštėjusi. Aš ryžtingai pasilenkiau prie šalia stovinčios merginos ir tyliai pašnibždėjau jai į ausį atsisveikinimo žodžius, kurių neišdrįsau pasakyti kambaryje. Netikėtai ji prigludo prie manęs, abiem rankom apkabino kaklą ir pabučiavo į lūpas.
Keliolika sekundžių stovėjau netekęs žado, apsvaigęs nuo virpančio merginos kūno. Širdyje pajutau begalinę gėlą, pirmą kartą taip skaudžiai suvokęs, koks nuostabus galėtų būti žmonių gyvenimas, jei pasaulyje nebūtų prievartos... Jei nebūtų galingų plėšikų ir niekingų kolaborantų! Viešpatie, ar gali būti kas nors brangesnio už ramų gyvenimą tarp dorų žmonių, kūrybą ir meilę?
Deja, partizanas privalo viso to atsižadėti. Jis turi kovoti su žmoniškumą praradusiu Neteisybės milžinu, nugalėti beribį troškimą gyventi, kasdien be atilsio vykdyti sunkią kario pareigą ir žūti pačioje jaunystėje, kad išliktų gyva tautos sąmonė! Kad galėtų gyventi kiti! Mes buvome panašūs į kamikadzes. Tik japonų lakūnams buvo lengviau: jie nuskrisdavo iki taikinio, pikiuodavo ir iš karto žūdavo. Mes gi prieš mirtį privalėjome ištisus mėnesius ir metus klampoti sunkiai praeinamais miškais ir pelkėmis, rudenį miegoti ant drėgnos žemės, o žiemą ant sniego, kęsti begalinį nuovargį ir šaltį ir dieną naktį saugotis priešo paspęstos mirties. Mes buvome pasmerkti jai, bet mūsų pareiga buvo kuo ilgiau nežūti! Mes privalėjome kuo ilgiau būti krislais demokratinių pasaulio tautų sąžinės akyse! Viešpatie, iš kur mums imti tiek jėgų?
Ne kartą šitokios mintys prislėgdavo, lyg liūčių pritvinkęs debesynas. Šį kartą jo vietoje sušvito saulė! Keliolikos minučių užtrukęs vizitas pašalino ilgais mėnesiais susikaupusį nuovargį ir aš vėl pasijutau pilnas jėgų! Švelniai atstūmiau netoliese tykojančio mirtino pavojaus sujaudintą merginą ir tyliai sušnibždėjau:
— Iki pa-si-ma-ty-mo!
Mergina nubraukė ašarą ir kūkčiodama pasakė:
— Aš melsiuos, kad Jums laimingai pavyktų išeiti iš kaimo. Melsiuos ne tik šiąnakt, bet ir rytoj, ir poryt. Melsiuos kiekvieną dieną, kad Dievas saugotų jus nuo priešo kulkos ir ligos.
Ir viena, ir kita dažniausiai mums reiškė mirtį. Atgal grįžau be nuotykių, tuo pačiu keliu ir tokiais pat vėžlio žingsneliais. Žvalgybos būrio vadas jau buvo išsiuntinėjęs savo vyrus į pamiškes. Aš jam detaliai papasakojau apie padėtį kaime, žemėlapyje nurodžiau rusų kareivių pasalų vietas ir daržines, kuriose jie praleidžia dieną. Mėsai malti mašinėlę nunešiau į ūkio dalies palapinę ir padėjau tebeknarkiančio Boso panosėje. Po to pamiegojau iki vėliavos pakėlimo ceremonijos.
Kaip ir reikėjo laukti, po pusryčių mane išsikvietė leitenantas Petraitis. Jis nebarė, o tik paprašė parodyti žemėlapyje visa tai, ką buvau sakęs žvalgybos būrio viršininkui. Po to, ramiai tarė:
— Už vertingas žinias reiškiu padėką...
Aš buvau jau prasižiojęs sakyti „Tėvynės labui!“, bet nespėjau. Mane sustabdė sekantys vado žodžiai:
— O už apsilankymą kaime, tiksliau už savavališkai įvykdytą rizikingą kvailystę, sukėlusią pavojų žmonėms, šį kartą skiriu tris paras be eilės tarnybos virtuvėje! Kitą kartą už panašius fokusus perduosiu karo lauko teismui! Aišku?
— Aišku, tamsta vade! Trys paros be eilės tarnybos virtuvėje!
— Galite eiti!
Tris paras skutau bulves, nešiojau vandenį, tampiau iš miško sausuolius, pjausčiau juos skersiniu pjūklu, o po to skaldžiau kirviu. Plušau sąžiningai, širdies gilumoje nei kiek nesigailėdamas įvykdytos kvailystės. Atvirkščiai, ja džiaugiausi. Buvo malonu, kad nei vienas Rinktinės partizanas mano akivaizdoje neužsiminė apie šį įvykį. Visi elgėsi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, tik nuo tos dienos jie pradėjo žiūrėti į mane kitokiomis akimis. Iki tol aš kankinamai jaučiau jų geranorišką atlaidumą mano poetiškai prigimčiai, dažnai nesiderinančiai su rūsčiu partizano gyvenimu. Tokiai vyrų nuostatai pradžią davė a.a. kapitonas
Radvila, kuris, nesant ypatingo reikalo, vengė siųsti mane į labai pavojingas užduotis. Jis mane saugojo visų pirma kaip literatą, labai reikalingą mūsų šventoje kovoje prieš bolševikų melą ir demagogiją, tačiau, matyt, ne visi vyrai tai suprato. Kai kurie manė, kad kariuomenėje netarnavusiam ir parako mažai uosčiusiam jaunuoliui dar reikia augti... Po tą naktį įvykdytos kvailystės tapau pilnaverčiu kovotoju.
Rinktinėje buvo daug nepaprastai drąsių vyrų. Tik geležinė drausmė sulaikydavo juos nuo neprotingos rizikos. Galimas dalykas, jog visus mus stipriai veikė vienoda, be moralinio ir fizinio poilsio partizaniška buitis, atskirta nuo šeimos, nuo buvusių draugų ir pažįstamų, nuo įprastų darbų, pomėgių ir malonumų. Po pusmečio asketiško gyvenimo miške, į širdį įsimesdavo kažkoks kirminas ir imdavo alinti sielą. Gal todėl daugelis vyrų veržėsi į pavojus. Ko gero, kažkas panašaus buvo atsitikę ir su manimi.
Bet anas nuotykis buvo niekai prieš tai, ką darėme dabar. Tada po kojomis jaučiau žemę ir buvo šansas išsigelbėti. Dabar jo nebuvo. Užtvankos gale augančiuose krūmuose rūkė partizanų tykojantys rusų kareiviai, o mes plaukėme tiesiai prie jų! Man rodėsi, jog užtvanka artėja žymiai greičiau negu krantas. Knaras kažką burbuliavo po nosimi, nukreipęs kulkosvaidį į krūmuose užsimaskavusį priešą, o aš tylėjau atlenkęs karabino saugiklį. Gorkis irklavo iš visų jėgų. Jo šniokštimas nustelbė anapus užtvankos krintančio vandens ošimą. Keista buvo, kad sargybiniai nerūpestingai teberūkė, ir elgėsi taip, tarsi, dar nebūtų pastebėję mūsų valties! Valandėlę švystelėjo raminanti mintis, jog visas jų dėmesys yra nukreiptas į krūmokšniais nusagstytą lauką, o ne į upę. Tačiau patikėti tuo buvo neįmanoma. Nebent visi sargybiniai būtų buvę vienaakiai...
Krantas buvo visiškai netoli, sargybiniai privalėjo girdėti irklų keliamą triukšmą ir mes kiekvieną sekundę laukėme atomazgos. Tačiau niekas mūsų neužkabino nei šūviu, nei riksmu. Tai buvo stebuklas, nesuprantamas, nepaaiškinamas! Tik kai įsibėgėjusios valties priekis užčiuožė ant pakrantės smėlio, visiškai netoli pasigirdo balsas:
— Nu i kak? Ar prisimylėjote?
Paskutinį klausimo žodį išverčiau
į lietuvių kalbą labai sušvelninęs. Nedrįsau pakartoti jo rusiškai.
— Prisimylėjome! — pakartojo Gorkis rusiškai.
Krūmuose pasigirdo juokas. Tai bent siurprizas! Vietoj kurtinančios kulkosvaidžio serijos arba įsakymo pakelti aukštyn rankas, mus pasitiko draugiškas, nieko blogo nežadantis klausimas!!! Tai buvo virš fantazijos ir aš pagalvojau, kad sargybiniai tik pajuokavo, norėdami, kad mes prarastume budrumą. Atomazga įvyks tuo momentu, kai mes išlipsime ant kranto. Tokioje mėnesienoje galima pažaisti katę su pele... Kad nesušlapti kojų, traukiant lavonus iš vandens!
Mūsų laimei, valtis įsirėžė į krantą ties ta vieta, kur vos už kelių žingsnių juodavo keletas krūmokšnių. Gorkis tyliai sušnibždėjo Knarui:
— Eik už artimiausio krūmo ir ten palauk mūsų. Tik neskubėk!
Po to, jis įsitvėrė už virvagalio, o aš įsikibau į valties šoną. Reikėjo ištraukti laivelį ant smėlio, nuimti irklus ir paguldyti juos ant dugno. Visa tai reikėjo atlikti be galo ramiai, nesijaudinant, tarsi netoliese pasaloje gulintys kareiviai būtų buvę geriausi draugai. Visa tai buvo dar vienas nervų išbandymas. Už keleto žingsnių buvo išsigelbėjimas, norėjosi kuo greičiau nutolti nuo sargybinių, kurie kiekvieną akimirką galėjo atsikvošėti arba pamėginti įvelti mus į kokį nors pokalbį. Laimei, jie to nedarė, tarsi, žinodami, jog rusiškai mes temokame vos keletą frazių.
Širdis atlėgo tik tada, kai atsidūrėme už krūmų ir ten nesutikome nei vieno ruso kareivio. Mes paspartinome žingsnį Romuldavos miško link, kuris juodavo už gero kilometro. Ėjome tylėdami, nepaisant didžiulio noro pasidalinti kokiais nors spėliojimais apie nuostabų atsitikimą, pasitaikiusį šviesią spalio mėnesio naktį...
Tik keletą dienų prieš apleidžiant Šimonių girią, sužinojome, kokiu būdu mums pavyko nekliudomai pavogti valtį ir persiirti per ištvinusią Šventąją, prie pat užtvankos ties Sedeikiais. Namo šeimininkas, pas kurį buvo apsigyvenę du aukšti rusų karininkai, buvo neįprasto reginio liudininku. Pasalai vadovavęs majoras išsikvietė prie užtvankos budėjusios sargybos viršininką, koliojo jį ir keikėsi tokiais žodžiais, kokių doras ūkininkas dar nebuvo girdėjęs savo gyvenime. Tiesa, taip ir liko neaišku, kodėl užtvankos sargyba neužkabino mūsų, einančių per lieptą?
Matyt, nepastebėjo. Tačiau, jeigu būtume bandę apeiti postus, būtume pataikę tiesiai ant pasalos prie vieškelio. O pavogti valtį ir persikelti per Šventąją mums padėjo nuostabus atsitiktinumas. Prieš valandą ar dvi iki mums pasirodant, iš antrojo Šventosios kranto šita valtimi buvo persikėlę trys rusų kareiviai ir, kadangi mes vilkėjome tokiomis pat uniformomis, užtvankos sargyba paskaitė mus atgal grįžtančiais saviškiais. Matyt, psichologinis faktorius buvo toks stiprus, jog niekas neatkreipė dėmesio į detales... Prisimindamas šį įvykį, Gorkis visada tvirtindavo, jog tai buvo paties Viešpaties Dievo suorganizuotas stebuklas.
Šito nuostabaus atsitiktinumo dėka mes įvykdėme užduotį. Buvo išgelbėta spaustuvė, o trys vietiniai partizanai išvengė neabejotinos mirties.
