PABIRŽĖS PARTIZANAI
PRISIMINIMAI APIE "BALTOKŲ"- MIŠKINIŲ GYVENIMĄ 1944-1952M. BIRŽŲ APS. PABIRŽĖS VLS. KIRDONIŲ APYLINKĖJE
Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia daug jaunuolių nėjo į okupantų kariuomenę, o nuėjo į partizanų būrius. Vietinių žmonių jie buvo vadinami "baltokais" - miškiniais. 1945 m. vasarą okupantų valdžios buvo paskelbta pirmoji amnestija rezistencijos dalyviams. Buvo skelbiama, kad kas pasiduos valdžiai su ginklais, gaus dokumentus ir galės laisvai gyventi. O iš tikrųjų tai buvo baisi apgaulė!
Jodeišių k. partizanai broliai Boleslovas ir Povilas Morkvėnai slapstėsi savo daržinėj pasidarytame bunkeryje ir pas pažįstamus aplinkiniuose kaimuose. 1945 m. rugpjūčio 29 d. broliai pas Alfonsą Morkvėną Kirdonyse nusprendė pasiduoti Pabiržės miestelio garnizone. Važiuojant prie Tatulos upės tilto jie sutiko keliais vežimais traukiančius kariškius su vienu stribu. Garnizono kapitonui buvo atiduoti ginklai ir paaiškinta, kad važiuoja pasiduoti - legalizuotis. Kapitonas įsakė važiuoti į Alfonso Morkvėno sodybą, buvo padaryta smulki krata, broliai ištardyti. Kapitonui buvo pasakyta, kad slėpėsi savo namų daržinės bunkeryje.
Brolius aprengė kariškais apsiaustais ir per Daniūnų mišką, Daniūnų Tatulos tiltą varė į savo namus. Jie parodė bunkerį, kur slėpėsi. Žiaurusis kapitonas, pasikalbėjęs su kitais, įsakė broliams lipti į bunkerį. Tik sulipus jie granatomis buvo susprogdinti. Boleslovas Morkvėnas žuvo, o Povilas su nutraukta koja liko gyvas. Abu buvo sumesti į vežimą ir nuvežti į Pabiržę. Boleslovo kūnas buvo numestas ant gatvės grindinio, o gyvas Povilas įmestas į skrebinės daržinę. Iki ryto Povilas daržinėje mirė, nes medicininė pagalba jam nebuvo suteikta.
Po metų miškinis Jonas Cickovas pasidavė, iš anksto susitaręs su garnizonu vienoje miško aikščių, o po pusmečio buvo nuteistas penkeriems metams lagerio. Po brolių Boleslovo ir Povilo nužudymo ir jų kūnų išniekinimo, jauniausias brolis - trečiasis - Adolfas, g.1928 m., išėjo į mišką pas "baltokus". Tai buvo kraujo kerštas už brolius. Po pusmečio gyvenimo miške, 1946 m. vasario 28 d., Adolfas Morkvėnas su kitu miškiniu Klemensu Kondrotu iš Vidugirio k. buvo susprogdinti pas Alfonsą Morkvėną virtuvėje po grindimis gerai įrengtame rūsyje. Rūsio dangtis virtuvės šone buvo užstatytas spintele. Kad pas Alfonsą Morkvėną slapstėsi šie miškiniai, išdavė kaimynas, kuris vėliau buvo nubaustas. Tą lemtingą vasario 28 d. stribų ir kareivių buvo atkelta spintelė, atidarytas rūsio dangtis ir granatomis susprogdinti Adolfas Morkvėnas ir Klemensas Kundrotas iš Vidugirių k. Po gero pusvalandžio lavonai iš rūsio buvo iškelti ir paguldyti kieme. Netrukus pusiau atgavęs sąmonę, Adolfas sugebėjo iš kišenės išsitraukti savo "TT" ir iššauti į viršų du kartus. Ir tuojau budelių buvo pribaigtas.
Sodybos šeimininkas Alfonsas Morkvėnas ja u prieš kelis mėnesius buvo nuteistas penkeriems metams už mokesčių nesumokėjimą. Po šios tragedijos Alfonso Morkvėno penkiolikmetis (g.1930 12 29) sūnus Vytautas išėjo pas partizanus. Tragedijos metu jo nebuvo namuose, nes su seseria Brone buvo išvažiavęs pildyti "Goko” planą - kirsti malkų. Alfonso Morkvėno sodyba buvo sugriauta, trobesiai nuardyti. Namuose tuo metu buvo tik 10 metų dukra Irutė, kuri sumaištyje sugebėjo pabėgti. Dukroms Emilijai ir Janinai buvo skubiai pranešta į Biržų gimnaziją. Jos iš klasės tuojau pasišalino.
1945 m. vasarą žuvo didelė miškinių grupė netoli Sodeliškių k. Tiliniavos vienkiemyje, ūkininko rąstų daržinėje - sušaudyti ir sudeginti. Žuvo Stasio Korsako grupė. Gyvi liko tik nesuspėję į grupę grįžti ir buvę sargyboje. Žuvo Kostas Balbierius, J. Vaiginas iš Suosto k., du broliai Poviloniai. Iš viso žuvo 12 partizanų.
1945 m. gegužės mėn. Gulbinų miške buvo išduota Antanaičio grupė, o pats Antanaitis į grupę nebuvo sugrįžęs, nes pas ūkininką pramigo, dieną grįžti buvo pavojinga. Gulbinuose aplink miško bunkerį buvo įruošti apkasai ir 50 m spinduliu kryžmai suguldyti rąstai, kad priešas nepastebėtas negalėtų prišliaužti. Lipant per rąstus, nukauta nemažai kareivių, partizanai laikėsi visą parą. Žuvo Tadas Morkvėnas ir Balčiūnas. 1946 m. vasario mėn. Gulbinų miške žuvo Jonas Tekutis ir kiti: iš viso 9 partizanai. Išdavė Gulbinų k. mokytojas, kuris buvo įgijęs partizanų pasitikėjimą, nes Gulbinų mokyklos rūsyje laikė sužeistus partizanus.
1946 m. rudenį į mūsų - Boleslovo Valiūno - sodybą Jodeišių k. su vežimu atvažiavo Pabiržės garnizono žiaurusis kapitonas, leitenantas ir stribas Blazarėnas iš Jodeišių k. Aš su broliu Vytautu tik ką buvome grįžę
□ LLA Pabiržės būrio, Biržų rinktinės partizanų grupelė. Sėdi: Vytautas Morkvėnas, Vytautas Špokevičius, Emilis Dūdoras, Jonas Sribikė. Stovi: Povilas Krikščiūnas ir Albertas Petrauskas-Dručkus, Valdovas. 1946 m.
iš Biržų gimnazijos. Atvykėliai pas mus darė kratą. Kapitonas man liepė parodyti mūsų kambarį, - "salkose". į "saikas" aš lipau pirmas, parodžiau, jis įėjo į vidų ir užsidarė. Pasilikau už durų. Gerokai palaukęs, pravėriau kambario duris ir pamačiau, kaip kapitonas už savo kelnių diržo baigė kišti mano neseniai pirkto kostiumo kelnes. Kapitonas užriko ant manęs, ir aš, uždaręs duris, laiptais nudardėjau žemyn. Netrukus, baigę kratą, visa "tvarkdarių" grupė su vežimu išvažiavo Kirdonių link.
Jie nuvyko į Jodenėlių k. ir pas Alfonsą Rudį darė kratą, o šalia (per 100 m) Leono Zakrio sodyboje ilsėjosi miškinių grupė. Kapitonas Kaplanas, leitenantas ir stribas Blazarėnas pastebėjo Zakrio sode įtartinus vyrus, sukrito į griovį ir paleido ugnį į juos, įvyko susišaudymas. Miškiniai užšliaužė grioviu iš kitos pusės ir nukovė abu kariškius, o Blazarėnas buvo sužeistas. Vytautas Morkvėnas-Vidzėnas, perbėgdamas sodo keliuką, sukniubo - Blazarėno viena kulka peršovė jį. Stribas Blazarėnas, radęs už sodo pririštą arklį, raitas pabėgo. Pas kapitoną Kaplaną buvo rastas žuvusio Adolfo Morkvėno pistoletas TT, su išgraviruotais inicialais A.M., o mano - Antano Valiūno - kelnių likimas liko nežinomas. Šeimininkas Leonas Zakrys, grįžtant iš Biržų, sutemus pravažiuojant Pabiržę, buvo areštuotas ir vėliau nuteistas, o sodyba kitą dieną sugriauta (nuardyta).
Vytautas Morkvėnas buvo sunkiai sužeistas - kulka kliudė dešinės rankos petį, stebuklingai praėjo tarp stuburo per plaučius, nesiekė pilvo ir išėjo per apatinį kairį šoną. Rankšluosčiais subintuotas, jau temstant partizano Jono Sribikės buvo nuvežtas pas Antaną Rožėną prie Daumėnų k., vienas kilometras nuo plento ir du nuo Pabiržės. Vytautas buvo paguldytas į aruodą ir ten išbuvo kelias dienas. Ilgiau laikyti buvo labai pavojinga, todėl suorganizuotas Vytauto Morkvėno pervežimas į Latviją. Plačiu vežimu, pridėjus šieno, dugne paslėpus automatą, vežė 12 metų berniukas Antanas Rožėnas, J.Dylis ir Jonas Grigaliūnas iš Čėniškių k. Vakarop ypatingas krovinys kirto Latvijos sieną ir buvo paliktas pamiškėje gyvenusio latvio Čarkos šeimos sodyboje. Žaizdos buvo gydomos šuns taukais. Gydymas truko kelis mėnesius. Pasveikęs Vytautas grįžo į savo kraštą.
Jų grupė buvo labai linksma: Juozas Naudžius be kairės rankos plaštakos iš Užugulbinės k., Jonas Sribikė iš Vidugirių ir Bubliauskas iš Leliškių k. - geri dainininkai, Vladas Kruopius iš Kirdonėlių, Albertas Petrauskas nuo Saločių ir kiti. Albertas Petrauskas-Dručkus, Valdovas 1947 m. balandžio 6 d. Raudonpamūšyje pas ūkininką buvo sužeistas į galvą ir paimtas be sąmonės, Vytautas ŠpokevičiusrKatrė nušautas, o partizanai Vytautas Morkvėnas ir Vladas Vaičiūnas-Bijūnėlis iš Panevėžio pabėgo.
Latvijoje prie sodybos miške buvo įrengtas didelis bunkeris su gultais, tilpo virš 30 vyrų, bet vėliau buvo išduotas jaunuolio latvio, kuris prieš kelias dienas grupei į mišką norėjo atnešti šautuvą. Partizanas Kavaliauskas pasakė, kur yra bunkeris. Vakare grupėje padarė išvadą, kad vis tiek išduos, naktį ginklai, drabužiai, maistas buvo sukrauti į vežimus ir visi išžygiavo į Lietuvą, kur pasiskirstė į mažas grupeles. Kitos dienos rytą Latvijos garnizonas apsupo mišką ir tas, jaunuolis (kuris norėjo atnešti šautuvą), surištas virvėmis, nuvedė kareivius į bunkerį. Taip vėliau pasakojo Čarka.
1946 m. gegužės mėn. pas "baltokus" - miškinius buvo atklydę du vokiečių belaisviai, pabėgę iš Tartu belaisvių lagerio. Pabuvę per vasarą, spalio mėn. jie išėjo į Vokietiją (per Kaliningrado sritį). Koks jų tolesnis likimas - nežinoma. Su miškiniais jie susikalbėdavo rusiškai. Buvo itin geri šauliai - labai taikliai šaudydavo. Jų vardai Fricas ir Germanas.
Vytautas Morkvėnas 1950 m. rudenį vienas užėjo į Kirdonėlių vienkiemį pas Giedraičius. Iš ryto garnizono kariškiai ir stribai "šukavo" vietovę. Reikėjo labai greitai paslėpti Vytautą, o nebuvo kur. Buvo nuspręsta stalių dirbtuvėse užkasti jį su automatu skiedrose. Kai užėjo stribai, šeimininkas buvo labai persigandęs, visas drebėjo, veidas išbalęs. Vienas stribas paklausė, kas yra šeimininkui. Šeimininkė atsakė, kad šis serga nervais. Per stalių dirbtuves perėjo vienas stribas. Galite įsivaizduoti, kai "tvarkdariai" išėjo, kokie laimingi buvo šeimininkai.
1945 m. vasarą buvo sudeginta Cickovo gryčia, nes du sūnūs buvo miške. Sudeginti ir Vlado Kruopio namai.
1949 m. lapkrityje jau buvo pašalę. Dėl blogo oro pas Antaną Rožėną Kirdonyse (prie Daumėnų k.) nakvojo "baltokas" J.Sribikė, nes jis savo draugų nesulaukė. Jis miegojo seklyčioje, ant langų buvo retos užuolaidos. Apie 3-4 val. nakties grįžtanti iš miško pasalos Vaitiekūno stribų grupė prie A.Rožėno vienkiemio sulaikė be dokumentų veterinarą, ėjusį į išbėgusio ūkininko Kavaliausko sodybą, kur jis gyveno. Stribai pas A.Rožėną norėjo įsitikinti, ar tikrai čia veterinaras. Stribai pašvietė į seklyčios langus ir pastebėjo viduje vyriškį, pabarbeno į langą ir liepė atidaryti duris. Jonas atsakė, kad tuojau, o viską girdėjęs šeimininkas atidarė duris. Jonas tuo momentu basas išlipo pro langą ir pamažu su automatu rankoje ėjo per avietyną į klojimo pusę. Visas stribų būrys stovėjo kieme, jie Jono negalėjo matyti, nes užstojo namas. Pasirodo, kad avietyne vienas stribas atlikinėjo "gamtinius" reikalus. Pamatęs ginkluotą vyrą, paleido į jį automato seriją. Jonas, išgirdęs automato spynos kleksnį, krisdamas atsakė taip pat automato serija. Kilo baisi panika, leido raketas ir stribai paleido padriką ugnį. O Jonas beveik laimingai pabėgo į mišką, užėjo pas Antaną Stačkūną, kur jam buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba -subintuota galva, gavo batus. Jonas prie avietyno buvo peršautas, kulka pataikė į nosį ir išėjo žemiau kairės ausies, tai buvo tikras stebuklas. Jau auštant Jonas buvo Daniūnų miške pas savuosius. Grupė negalėjo iš tolo pažinti jo, nes Jono galva buvo smarkiai subintuota. Vytautas vos nepalaikė jo šnipu ir vos nepaleido šūvio. Šeimininkai Rožėnai buvo išvaryti į Pabiržę, o rytojaus dieną išvežti į Biržus, išlaikyti visą savaitę, o vaikai buvo paleisti kitą dieną.
1951 m. birželio 24 d., per Jonines, Vytautas, eidamas iš Boleslovo Balbieriaus, prie Daniūnų miško užėjo ant Vaitiekūno pasalos ir i stribų ugnį atsakė savo automato serija. Gi jo draugas Jonas Sribikė į Daniūnų mišką ėjo palei Tatulą, o Vytautas - tiesog per laukus į mišką. Jonas Sribikė žinojo, kiek nedaug Vytautas turėjo šovinių ir suprato, kad jis jau žuvęs, nes pistoleto šūvių nebuvo girdėti. Vytautas parkritęs ant žemės mirė sėdėdamas, kulkų buvo suvarpytas. Stribai, iš ryto veždami Vytauto Morkvėno kūną ties Rožėno (Augelio) kiemu sustojo, nuplovė veidą ir išvarė žmones atpažinti. Visi atsakė, kad neatpažįstą, nors ant automato buvo inicialai - V.M. Taip tragiškai žuvo ką tik pražydusi jaunystė.
Jonas Sribikė 1952 m. rudenį su draugu buvo išduoti seserų prie Krinčino. Bėgant iš vienkiemio, visai prie miško Jonas buvo sužeistas ir pats susisprogdino granata. Jo draugas Šaučiūnas buvo nukautas prie vienkiemio.
1945 m. pavasarį Daniūnų k. miške nušovė Petrą Miliūną, kuris slapstėsi nuo armijos. 1945 m. sausio mėn. Jodeišių k., stribas Alfonsas Žiruolis nušovė nešančią į trobą malkas 25 metų Mariją Blozarėnaitę. Buvo jau sutemę, girti trys stribai (J.Blozarėnas, Juktonis ir Žiruolis). Kūną įsidėjo į roges ir, nuvežę į Pabiržę, įmetė į Putrio daržinėje buvusius pelus. Kitą rytą kūną pasiimti nuvažiavo brolis Povilas, sesuo Ona ir brolienė Apolonija. Palaidojo Pabiržės kapinėse.
Šiuos pasakojimus iš savo ir vietinių gyventojų, iš LLA Pabiržės būrio, Biržų rinktinės nario Alberto Petrausko, iš Saločių prisiminimų 1996 m. birželio 18 d. užrašė Antanas Valiūnas.
A.Valiūnas nuo 1948m. gegužės 22 d. iki 1960 m. balandžio 9 d. buvo tremtyje Irkutsko sr. Čeremchove.
