LIETUVIŠKOJI REZISTENCIJA
ANTINACINIS PASIPRIEŠINIMAS
/Tęsinys. Pradžia Nr. 13/
Algirdas Vokietaitis
III. Rezistencinės politikos gairėmis
Rūsti alternatyva
Algirdas Vokietaitis
Jau Antrojo pasaulinio kare išvakarėse, ir ypač jam prasidėjus, ėmė aiškėti, kad Europos ateities likimą yra pasiryžusios lemti, tautų santykius ir jų ūkį pertvarkyti dvi stambios ekstremistinės ideologijos, kurios savo ruožtu kaip nugarkaulį turėjo dviejų didžiausių Europos žemynų imperijų pajėgas. Tos ideologijos buvo - komunizmas ir nacionalsocializmas. Tos imperijos buvo - Sov. Rusija ir hitlerinė Vokietija.
Tuos jų isteriškus ir fantastiškus užsimojimus vėlesni šešeri karo metai su kaupu patvirtino.
Pradžioje lyg ir nedrąsiai, nekaltai ir maskuotai, bet juo toliau, vis atviriau šių dviejų režimų ir šių dviejų valstybių propagandistai ėmė skelbti savo "direktyvas" Europos tautoms. Esą pasirinkimo nesą ir nebūsią... Visos Europos tautos turi eiti tik
su mumis, turi pasiduoti mūsų vadovavimui ir "apsaugai", turi atsisakyti savo smulkių valstybiškai parapijietiškų ambicijų (t.y. suverenumo), turi įsijungti į mūsų sistemą, turi priimti mūsų pasaulėžiūrą, kadangi tik ji viena yra teisingiausia, geriausia, progresyviausia, neišvengiamiausia... Kito kelio nėra. Nuošalyje pasilikti irgi negalima. Reikia eiti su mumis ir prisijungti tik prie mūsų mašinos ratų. Kas ne su mumis - tas prieš mus!..
Tokios alternatyvos akivaizdoje buvo atsidūrusi ir lietuvių tauta, Lietuvos valstybė. Jau 1939m., ypač 1940m., dar labiau 1941m. ir visais kitais metais, beveik iki dabar.
Šios žiaurios alternatyvos akivaizdoje Lietuvių tautai ne visuomet buvo lengva surasti teisingą kelią. Ir, deja, netrūko tokių, kurie vienais ar kitais, realiniais ar tik naiviai iliuzoriniais sumetimais buvo pasidavę šiai įtaigai ar savo silpnos, oportunistinės prigimties viliojimams... Bet visą laiką, nuo pat pavojų pradžios ligi dabar liko lietuvių tauta, kuri apgalvojo, apsisprendė ir pagal galimybes ryžosi gyventi ir veikti dar vienu, trečiuoju principu; "Mes nesirenkame ir nesirinksime tarp dviejų vergijų, katra iš jų geresnė ar blogesnė, priimtinesnė ar labiau atmestina lietuvių tautai! Joks tų dviejų ideologijų konfliktas negali mus priversti būtinai pasirinkti vieną ar antrą iš jų! Mes atsisakome paaukoti savo tautos laisvę šių doktrinų tarnybai ar šių dviejų blokų egoistinėms ir imperialistinėms užmačioms! Mes manome, kad mūsų tauta visokiu atveju tebeturi tą pačią teisę būti ir likti laisva! Mūsų tautinė, civilizacinė ir grynai žmogiškoji pareiga reikalauja šią natūralios laisvės teisę ginti prieš kiekvieną, kuris į ją kėsintųsi, - prieš vieną, arba prieš abu iš karto! Mes atsisakome pripažinti, kad nebėra jokio kelio Europos tautoms ir mūsų tautai vertingai žmogiškai gyventi ir plėtotis! Atvirkščiai, manome, jog, nepaisant jokių propagandos ir fizinės pajėgos dinozaurų staugimo, tas trečiasis kelias yra, ir jis nepalyginamai geresnis ir vertingesnis už abu pirmuosius! Todėl mes ryžtamės, nepaisant tariamo padėties beviltiškumo ir mūsų jėgų disproporcijos, iš visų galių kovoti prieš smurtus, prieš abi mums primetamas vasalizacijas, prieš abi baudžiavas ir vergijas — už mūsų tautos laisvę, už Lietuvos respublikos realią nepriklausomybę, už bendradarbiavimą su visomis kitomis, tikrąją laisvę gerbiančiomis ir praktikuojančiomis tautomis!..
Štai trumpiausiai suglausta lietuviškosios rezistencijos genezė, kilmė ir prasmė. Kad mes tokių žmonių turėjome, tai buvo įrodymas, jog ne veltui buvome išgyvenę ilgą ir garsių žygių kupiną istoriją, ne veltui buvome nusipelnę vėl atgauti laisvę prieš dvidešimtmetį su viršum metų. Tiesą pasakius, kad mes tokių žmonių pakankamai turėjome, tai buvo ir, tikime, liks tikrasis lietuvių tautos išganymas.
Kovinė ar politinė organizacija?
Kaip pirmuoju, taip ir antruoju savo veiklos laikotarpiu mes okupuotoje tėvynėje įsteigėme Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungą, o nuo okupantų gniaužtų į užsienį pasprukę kiti mūsų tautiečiai įsteigė Lietuvių Aktyvistų Frontą, kurio dvasią ir siekius vėliau parėmėte, ir mes visi turėjome vieną pagrindinį tikslą - okupacijos jungo nubloškimą, Lietuvos Respublikos atstatymą.
Pasakysime iš karto be apsimesto kuklumą viena, ko tada pasigedome, tai realaus ir veiksminio reprezentavimosi šioje žūtbūtinėje kovoje kitų lietuviškų ideologinių grupių, t.y. visų lietuviškų politinių partijų, ilgesnį ar trumpesnį, ar labai ilgą laiką turėjusių savo rankose Lietuvos valstybės vairą. Tada mes tuoj supratome, kad lietuviškoji rezistencija, matyt, yra ir bus kažkoks visiškai kitas ir visiškai naujas dvasinis sąjūdis. Pajutome, kad lietuvių visuomenėje, matyt, bus įvykęs gilus lūžis ir kad nauja dvasia, naujas mentalitetas, nauji metodai ir nauja politinė moralė būtinai privalo pasireikšti ir pasireikš. Visiškai natūralu, kad šitokia sąmonė budo ir ėmė formuotis daugiausia lietuvių jaunimo sluoksniuose, kurie dar nebuvo paliesti ar dar tik mažai paliesti buvusių politinių partijų būdo ir įtakos.
Mums iš karto kilo klausimas, ir jį dar greičiau išsprendėme koks sąjūdis, kokia organizacija mes būsime? Mes siekiame nublokšti okupacijos jungą, mes siekiame Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.
Tad ar mes esame, ar būsime tik tokia ribota, uždara kovotojų organizacija, idealistinė sąmokslininkų grupė, karinė ar pusiau karinė savanorių laisvės kovotojų drauguomenė, - ar mes būsime ir politinė, ar vien tik politinė organizacija?
Kaip sakyta, tą klausimą mes iš karto išsprendėme esame ir būsime kovinė, idealistinė, patriotinė organizacija. Kova visokiomis priemonėmis už lietuvių tautos išlaisvinimą, - tai mūsų pagrindinis tikslas, mūsų esmė, mūsų siela, mūsų buvimo pagrindas. Politikos ar politinių programų klausimus palikime ateičiai, palikime pačiai tautai apspręsti, kai ji nusimes svetimųjų jungą, galės ne tik laisvai mąstyti, bet ir savo mąstymą realizuoti
Taip mes ruošėmės į kovą ir dalyvavome joje. Dalyvavome be sąlygų. /.../ Birželio 22 dienos sukilimas yra neištrinamas ir iškalbingiausias šių mūsų žodžių liudytojas.
Bet, kai tik ant lietuvių tautos uždėtos svetimos grandinės vieną momentą buvo vos tik pusiau atlaisvintos, staiga išvydome ir pajutome, kad mūsų besąlyginis idealizmas, pasiaukojimas, mūsų panieka partiškumui, mūsų abuojumas visokioms "ideologinėms" ir "politinėms programoms"... — kad į visa tai buvo pažiūrėta tik kaip į lengvą grobį partinėms grupėms ir jų ambicingiems asmenims, kurie, kaip grybai po lietaus, staiga ir net nebetikėtai vėl atgimė, atsigaivaliojo, iš kažkur atsirado, ir su nė kiek ne mažesniu godumu, gera savimone, suktomis intrigomis bei rabinišku fanatizmu, kaip kadaise.
Tai buvo mums, vulgariai kalbant, kaip mieto smūgis į pakaušį giedrą vidurdienį. Tatai kiekvienam nuoširdžios valios lietuviui šiandien bus tik naujas ir papildomas paaiškinimas, kodėl netrukus po to LKS ryžosi vėl pakilti savarankiškam veikimui Tada vėl jos buvimo prasmė pasidarė ryškesnė ir dar reikšmingesnė. Bet nors realybės ir iškalbingai pamokyti, mes nusprendėme nekeisti savo būdo ir linijos, kadangi mes nenorėjome, negalėjome keisti savo akcijos prigimties principų. Mes tik sustiprinome valią būti visur ryškiai savarankiški, mes prisipratinom į lietuviškos aplinkos reiškinius bei įvykius žiūrėti daug atsargiau ir žymiai budriau.
LKS, taip sakant, pasidarė aktyvi Lietuvos politinių srovių veiklos reiškinių stebėtoja ir vertintoja. Komplikuojantis Lietuvos klausimui tarptautiniu požiūriu, įvairuojant kovos santykių fazėms su okupantais, buvusių ir naujai esamų, kaip lygiai ruošiantis visokiems Lietuvos nepriklausomybės atstatymo eventualumams, - LKS negalėjo neužimti įvairiais tais klausimais atitinkamos pozicijos, kas ją neišvengiamai vertė bent bendriausiai ir principingai pasisakyti ne tik rezistenciniais, koviniais, bet ir politiniais ir net ideologiniais klausimais.
Į šią sritį LKS atskiri nariai, kaip ir spauda, leisdavosi tik su dideliu nenoru, be aistros ir ambicijų. Likti pirmoje eilėje tik laisvės kovotojais, idealistais, kombatantais, tautinių ir patriotinių bendrųjų ir pagrindinių uždavinių atlikėjais — buvo jų visų nuoširdžiausias troškimas. Bet, antra vertus, visi pradėjo suprasti, kad jokiu būdu jau dabar, o dar labiau ateityje, nėra galima išvengti politinių klausimų nagrinėjimo kėlimo. Jei tokių klausimų nekels ir nenagrinės LKS, tai vis tiek juos kelia ir kels pats gyvenimas, juos nagrinėja ir nagrinės, mėgino ir mėgins vykdyti kitos lietuvių visuomenės grupės ir politinės partijos. Jei LKS užsispirs būti nuošalyje, "aukščiau politikos", tai nėra nė mažiausios abejonės, kad ji padės tik atlikti mauro darbą įvairiopiems politikams, ji bus jų ambicijų grobiu ir jų itin vėlyvos datos "rezistencijos" nuopelnu.
Todėl LKS, nors ir labai bendrai ir be specialaus stengimosi, nuo to laiko buvo priversta ir nuolat skatinama plačiau pasisakyti ir paliesti įvairius politikos ir net politinės pasaulėžiūros klausimus, kiek juos kėlė gyvenimo raida. Viską apsprendė rezistencinės kovos tikslingumo sumetimai, ir todėl platesnių programų bei analizių skelbimą LKS rezervavosi geresnei ateičiai Bet tos programos kontūrai vis labiau ryškėjo, bendrieji principai apsprendė konkrečią akciją, o tie konkretūs atvejai savo ruožtu reikalavo konkrečių sprendimų pagilinimo ir smulkesnio formulavimo.
Kituose skyreliuose jau dabar paminėsime keletą ryškesnių mūsų rezistencinio politikos pobūdžio momentų - LKS veiklos istorijos paraštėje.
Vakarų demokratijos linija
Iškėlusi sau tikslą padėti atkovoti lietuvių tautai laisvę ir vėl užtikrinti valstybei normalų egzistavimą tarptautinės valstybių bendruomenės plotmėje, LKS neturėjo iliuzijų: kiekvienas normalaus proto žmogus juto, kad tiems tikslams pasiekti nei laikas, nei visos sąlygos negalėjo būti aiškios. Beje, visiškai aiškios jos nėra dar ir šiandien, jei neimtume dėmesin magų ir kitų lengvos rankos pranašų svaičiojimo.
Pirmajame mūsų veiklos laikotarpyje - antibolševikinės rezistencijos metu, — mūsų samprotavimas buvo toks, kad komunizmas, virtęs naujo maskvinio ir /.../ yra atmestinas lietuvių tautai tiek kaip ideologija, tiek ypač kaip okupacinė ir Lietuvos laisvę užgniaužianti imperialistinės rusiškos politikos forma. Visi faktoriai kurie mūsų kovoje prieš raudonąją okupaciją galėtų mums pasitarnauti tam raudonojo imperializmo susilpninimui, turėjo būti imami dėmesin.
Tuo pat metu mes neabejojame, jog raudonasis imperializmas vieną dieną, ir tai gana greitai, turės neišvengiamai sueiti į atvirą konfliktą su ruduoju imperializmu, kurio kėslai į Rytų Europos erdvę buvo nuo seno žinomi ir neslepiami jo paties "evangelijoje" — "Mein Kampf". Lietuvos geografinė situacija diktavo, kad tą konfliktą mes išnaudotumėm, kaip tuo metu vienintelę galimybę lietuvių tautos interesams apsaugoti ir sudaryti iš jo kuo daugiausia prielaidų laisvos Lietuvos valstybės egzistencijai užtikrinti
Ligi kol, ligi kurio momento? Ligi tol, kol susikibę du imperializmai, du tolygūs totalitariniai režimai, dvi tolygios diktatūros iškristalizuos Europoje ir pasaulyje naują padėtį, kuri leis įgyti laikinai prarastą persvarą vakarų tipo demokratinėms pajėgoms ir ypač anglosaksų tautų bendruomenėms. Tada tiktai mes jautėme būsiant realiai įmanoma atsistoti mums nebe prieš tą vieną bolševizmo-nacionalizmo alternatyvą, bet surasti galimybę pasirinkti dar vieną, trečią kelią, kuris vienintelis tegali laiduoti mūsų valstybės ir tautos laisvės vertingos egzistencijos išlaikymą. Kitais žodžiais tariant, turėjome išlaukti, kol galėsime tapti vertais vakarų demokratijų sąjungininkais.
Antruoju mūsų veiklos laikotarpiu — antinacinės rezistencijos metu, — mūsų tautos likimo sąlygos iš esmės mažai tepasikeitė, nes vieną okupaciją tepakeitė kita tolygi okupacija. Bet lietuvių tautos kova ir mūsų egzistencijos problema nuo to tik dar labiau susikomplikavo. Mums veik neliko nei vieno artimo faktoriaus, kuris padėtų tiesiogiai sustiprėti nelygioje kovoje. Dar daugiau, — tie, kuriais daugiausia tikėjome, sudarė karo, o per tai ir savos rūšies moralinę sąjungą su vienu iš mūsų priešu - sovietais. Sovietų Rusija, toli išvedusi iš mūsų krašto raudonąją armiją, nei nebandė keisti savo politikos ir atsižadėti savo sumanymo vis tiek ir vėl aneksuoti Baltijos valstybes.
Ir vis dėlto mus stiprino Europos istorinės dinamikos dėsnių supratimas, supratimas, kad vakarų demokratijų ir bolševizmo sąjunga nėra ir negalės būti nei normali, nei patvari Tai yra tik laikinio interesų bendrumo padiktuotas karinis bendradarbiavimas. Anglosaksų imperijų interesas neturėtų būti vienos diktatūros ir imperializmo sugniuždymas, paliekant nuošalyje ar dar sustiprinant kitą diktatūrą ir imperializmą. Turės įvykti pasikeitimai, ir reikia išlaukti, kad mes b8tume gyvi tada, kai dar kartą bus pertvarkomas pasaulis.
Be viso to, mes buvome ir esame tikri, kad vis dėlto galų gale pasaulyje laimės gerosios jėgos ir kad visų tautų nenutildomas teisingumo ilgesys nebus apviltas.
1941 metų vasarą, po to, kai mus užgriuvo nauja rudoji barbarija, anglosaksiškųjų tautų vadų paskelbta Atlanto Chartija tą mūsų įsitikinimą ir ilgesį dar labiau sustiprino. Buvo aišku, kad šios pasaulinės skerdynės ir titaniškos rungtynės ketina atnešti pasaulio tautoms saugų gyvenimo būdą ir kad mūsų ilgesys nėra kokios atskiros izoliuotos tautelės troškimas.
LKS iš karto sudėjo savo viltis į visišką vakarų demokratijų laimėjimą. Ir į jų idealo laimėjimą, ir vien tik į jį!
Reali antinacinė linija
LKS neturėjo nei mažiausios vilties dėl nacistinės Vokietijos "gerosios valios". Mūsų nė per plauką niekad nesuklaidino gebelsiškos "išvadavimo" propagandos frazės, nei kraugeriška p a x g e r m a n i c a, nei germanui vergaujančios "Naujosios Europos" monstras. Atžvilgiu okupacijos, kurią mums atnešė nacionalistinė Vokietija, mes iš karto užėmėme bekompromisinę liniją. Vokietijos pergalės atveju mes buvome tiek tikri galėsią atstatyti nepriklausomą Lietuvą, kiek ji tegalėtų būti ir tėra "nepriklausoma" sovietų aneksuotoje respublikoje.
Teisingai nustačiusi įvykių raidos prognozę, LKS netikėjo /.../ kuri leistų Vokietijai, karui pasibaigus, dar likti šiokios ar tokios, fizinės ar moralinės pajėgos faktoriumi Europoje, faktoriumi, kurio reikėtų paisyti tuojau karui pasibaigus. Taip nusistačiusi LKS ryžosi organizuoti savaimingą rezistenciją, stengdamasi pirmiausia trukdyti lietuvių tautos įjungimui į Vokietijos karo mašiną. Reikėjo, kad mūsų pramonė, mūsų gyvojo darbo pajėgos ir ypač mūsų žemės ūkis kuo mažiausiai ir kuo blogiausiai tą mašiną maitintų. Tam pirmiausia buvo skirta mūsų rašytinė ir mūsų žodinė propaganda. Patriotiškai ir lietuviškai nusiteikusio krašto per daug nė nereikėjo įtikinėti. Greit tat lyg savaime tapo visos lietuvių tautos bendras nusistatymas. Buvo aišku, kad kiekvienas lietuvis, patekęs vokiečių kariuomenės Rytų frontan, į kurį vieną pabaltiečiai tik ir buvo visuotinai siunčiami, atpalaiduoja vieną naują vokiečių kareivį Vakarų ir Pietų frontui T.y. abiem atvejais prieš anglosaksų aljansą, kurių vienų pergalės atveju lietuvių tauta tegalėjo tikėtis sąlygų ir teisių savo laisvai ir nepriklausomai egzistencijai Todėl nuolat reikėjo griežtai ir kategoriškai gresiant represijoms, priešintis visokiems ir dažniems, atviriems ir maskuotiems vokiečių mobilizacijos bandymams. Ir lietuvių tauta čia davė daug stipresnį, beveik visuotinos atsparos pavyzdį, negu kitos Vakarų Europos kraštų tautos.
Lietuviškos rezistencijos drama
Organizuodama kovą su ruduoju okupantu, LKS tuo pat metu gerai suprato, jog, tiksliai įvertindami Lietuvos specialią geografinę ir politinę padėtį, mes negalime kovoti tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis galėjo naudotis Vakarų ar Pietų kraštų rezistenciniai sąjūdžiai Mes negalėjome tikėtis anglosaksų karinių pajėgų mūsų kraštan atėjimo, Vokietijai griūvant. Sekdami bendrąją pasaulinės politikos raidą, mes jau iš daug ko galėjome patirti kad už mūsų visas pastangas ir Vokietijos karo mašinos sabotavimą — pirmu atlyginimu mums bus nauja bolševikinė okupacija su jos teroru, su fiziniu ir ūkiniu mūsų krašto naikinimu!
Mes, kaip ir mūsų kaimynai buvome visai skirtingoje situacijoje, negu kiti nacistinės Vokietijos okupuoti kraštai — Norvegija, Danija, Olandija, Belgija, Prancūzija, Jugoslavija, Graikija. Daugumas iš tų kraštų galėjo palaikyti artimus ir tiesioginius kontaktus su aljanso pajėgomis Londone ir kitur. Buvo neabejotina, kad Vakarų Europos invazijos atveju jų tautinių kariuomenių daliniai ir visa anglosaksų armijų masė eis per tuos kraštus, grįš egzilinės vyriausybės, ir tų valstybių prisikėlimas bus tik dienų klausimas. Kiti kraštai nors ir toliau esą nuo britiško centro, vis dėlto galėjo tikėtis, kad jie nebus prieinami raudonarmiečiui. Arba pagaliau jų kalnuoti sunkiai prieinami žemėvaizdžiai teikė progų lengviau ir saugiau plėsti militarinių rezistencijos pajėgų ir veiksmų akciją.
Deja, ir jiems ne visiems likimas paprastai susiklostė arba, tiksliau sakant, buvo surežisuotas slaptose "trijų didžiųjų" konferencijose. Atsiminkime tik Jugoslavijos komunistinių partizanų ir cetnikų konvulsijas, gen. Michailo-vičiaus tragediją. Tada dar retas kas galėjo ir įsivaizduoti, kad taip be skrupulo galėtų būti "nurašytas" ištisų tautų likimas naujoms diktatūroms, naujiems imperializmams ir naujų satrapų baudžiavoms.
Bet dar daugiau jaudinantis buvo mūsų, visų Rytų Europos tautų likimas. Čia kai kurios tautos su kraštutine desperacija kovėsi prieš kryžiuočių SS, vermachtą, dujų ir krematoriumų lagerius, žandarmeriją, komisarus ir begalę rudųjų "fiurerių". Pvz., Lenkija — šio karo tariamasis formalusis pretekstas, pirmoji valstybė Europos rytuose, gavusi net ir Didžiosios Britanijos saugumo garantijas. Arba Suomija, formaliai Reicho "satelitas", antrą kartą besiginanti nuo rusų imperializmo. Na, ir mes - visos trys Baltijos respublikų tautos. Nebuvo ir negalėjo būti iliuzijų, kad Vokietijos sutriuškinimo atveju ir iš to susidarant begaliniam chaosui atsiskalaus pas mus kas nors kitas, kaip tik tas pats raudonasis tvanas.
Ir nepaisant viso to, mums reikėjo kovoti su nacizmu, su germaniška okupacija, sabotuoti Vokietijos karo mašiną. Tai buvo nuolatinė milžiniška mūsų drama. Kova tarp vilko nasrų ir meškos nagų. /.../ Tuo ji skyrėsi nuo kitų rezistencijų Vakarų Europoje.
Vakarų Europoje ir Amerikoje, atrodo, daug kas dar ir šiandien nepakankamai teįsigilino ir nesuprato šios mūsų rezistencijos dramos. Ir tik dėka to, kad tos dramos jie nesuprato, kad savo rytų sąjungininką oportunistiniais sumetimais ėmė laikyti "pasikeitusiu" ir skirtingu nuo savo ir visų mūsų bendro priešo nacizmo, — naują, neaprašomo baisumo ir skausmo dramą dabar išgyvena daugiau nei šimtas milijonų Europos rytų, centro ir pietų kraštų gyventojų! Jiems joks karas nepasibaigė. Jis eina toliau ir dar baisesnis, nes nuolat, savo namuose, savo miestuose, laukuose ir miškuose. Mat atsirado Maskvos vadovaujamas "slavų blokas", rusų kompartijos ir MVD surežisuotas keliolikos raudonųjų kvislingų ir kvislingėlių orkestras, kuris groja vakarų demokratijų pasauliui apie "naują erą", "naują demokratiją" ir daug ką kita.
Tautos kūno ir kraujo taupymas
Specialios lietuviškos situacijos aplinkybės ir numatomos perspektyvos vertė LKS vykdyti antivokišką rezistenciją, betgi plačiai nenaudojant brutalių fizinių priemonių, galinčių sukelti iš vokiečių pusės žinomą beatodairišką ir masinį lietuvių tautos naikinimą, o mums tuo tarpu nesulaukiant pagalbos iš niekur. Taip atsižvelgiant į labai tolimas ir labai sunkiai teįžiūrimas prošvaistes, mes turėjome taupyti savo mažos tautos kraują, kuris nebūtų buvę sunku greit visai bergždžiai išlaistyti.
"Nė vieno lietuvio už Lietuvos sienų?' - toks buvo pagrindinis tuo klausimu LKS šūkis. Juo buvo grindžiama visa mūsų spausdinta ir žodinė propaganda. Jis nuolat ir visur buvo kartojamas. Šio šūkio LKS griežtai laikėsi ir bet kurių kitų vokiečių viliojimų, potvarkių, surežisuotų "konferencijų" atžvilgiu, ir dėl "lietuviško visuomenės elito" pasisakymų ar atsišaukimų, norinčių gauti iš Lietuvos žmonių vermachtui, SS divizijoms, "transporto tarnyboms", darbams į Vokietiją ar kitiems "arbeitsdienstams". Savo spaudoje LKS pasisakė griežtai neigiamai. Taip buvo kartojama žodžiu ir taip vykdoma apsaugos veiksmais, kaip anksčiau trumpai pavaizdavome.
Mūsų rezistencijos taktika taigi buvo savos rūšies pasyvi taktika, pasyvus, neatviras, maskuotas priešinimasis. Kitaip nebūtų buvę tikslinga elgtis. Bet užtat šios taktikos mes laikėmės 100 proc. griežtumu.
Kai kurios išimtys ir “lanksti rezistencija“
Buvo padaryta tik viena išimtis, jeigu tai apskritai galima vadinti išimtimi Organizuojant gen. Plechavičiaus Vietinę rinktinę, LKS laikėsi neutraliai, o slapta po truputį kai ką ragino stoti Tai buvo daroma ypač todėl, kad besiartinantis bolševikų frontas vertė susirūpinti, kad Lietuvoje liktų kiek galint daugiau žmonių ir ginklų. Pagaliau tai ir buvo tikroji Vietinės rinktinės organizavimosi prasmė. Tai darydama LKS budriai stebėjo formacijos procesą ir buvo pasiruošusi tuo atveju, jei vokiečiai bandytų Vietinės rinktinės dalinius vežti už Lietuvos sienų, paveikti taip, kad tie daliniai išsilakstytų su ginklais į miškus ar į namus. Ir kai toks momentas atėjo, ten, kur buvo LKS narių - o jų buvo visuose batalionuose ir štabuose, - taip ir įvyko. Buvo nuostolių, nes vis dėlto nemažą skaičių jaunų vyrų esesininkai suspėjo klastingai ir brutaliai deportuoti į Vakarus. Aktyvas - daug naujų ginklų ir amunicijos pateko į geras rankas, kas, be abejo, pradžioje atsiliepė sėkmingai žaliukų akcijai, bolševikų antrajai okupacijai atėjus.
Šiaip jau LKS griežtas nusistatymas vokiečių ir jų patikėtinių atžvilgiu atitiko visos tautos nusistatymą, jį nuolat ugdė ir stiprino. Ir, kai Lietuvių Frontas 1944 metų pradžioje laikraštyje "Į Laisvę" buvo paskelbęs straipsnį -"Reikia mobilizuotis.!" — tai tautoje jis nuskambėjo, kaip kažkoks keistas ir stulbinantis nesusipratimas, lygiai kaip ir 1943 metų kovo mėn. atsišaukimas, kviečiantis stoti į SS legioną, su gen.Raštikio, vysk. Brizgio ir LL parašais. LKS, tada griežtais žodžiais kritikuodama vokiečius, "generalinių tarėjų", Raštikio ir kitų neapgalvotus pasitarnavimus okupantams, atliko didelį vaidmenį, sulaikydama mūsų tautą nuo beprasmiškų aukų ir dar labiau nelemtų pasekmių. Frontui iš kitos pusės artėjant, pasirodydavo ir susvyravimo reiškinių visuomenėje. Daug mačiau "apačiose", kaip vadinamame "elite".
Lietuvių Frontas savo ir, pav., gen. Raštikio klibančią laikyseną 1943 metų pabaigoje ir 1944 metų pradžioje bandė vadinti., "lanksčia rezistencija". Bet, atrodo, čia geriau būtų tikę - nesusiorientuojančios rezistencijos pavadinimas. Mūsų rezistencijos lankstumo įrodymui visiškai pakanka to, kad nesigriebėm ginklo ar akivaizdžių sabotažo veiksmų, kurie sukeltų masinį nekaltų gyventojų ir įkaitų šaudymą.
Tokios laikysenos dėka buvo sutaupyta mūsų tautai nemaža kraujo, kuris šiaip jau betiksliai būtų nutekėjęs Rytų fronte ar kitur, - be jokių apčiuopiamesnių perspektyvų tą kartą apsiginti nuo pakartotinio bolševikinio maro.
Savisaugos batalionų "išformavimas"
LKS, kaip jau minėjome, negalėjo ir niekur nenorėjo pasitenkinti vien propagandine akcija ar atsišaukimų rašinėjimu. Yra tuščias barškalas, jei kas po to, kaip ne kartą gyvenime būna, paskui mėgsta "didvyriškai" pareikšti "Ir mes taip pat pramatėme_ Ir mes išleidome tuo reikalu atsišaukimą į tautą_ Ir mes savo laikraštyje parašėme..."
Tik tokia propaganda turi reikšmės, būna ir lieka prasminga, kuri nuolat ir visur pagrindžiama realia akcija, pateisinama konkrečiais veiksmais.
Mums tuo atžvilgiu dar nuolat rūpėjo vadinamieji "Savisaugos batalionai" ir jų likimas. Iš pradžių, kaip žinoma, jų buvo gana daug. Ne vienas tūkstantis jaunų ir labai šaunių Lietuvos vyrų buvo į juos patekę. Jie buvo atsiradę dėl įvairių priežasčių. Iš dalies dėl pačios Laik. Vyriausybės neapdairumo, iš dalies dėl kai kurių Lietuvos vyrų asmeniško pasikarščiavimo (žmogiškai suprantamo ir pateisinamo, kiek tai lietė tuos, kurie ieškojo būdų atkeršyti bolševikams už ištremtus 5 Sibirą, kalėjimuose kankintus ar kitaip nužudytus savo gimines, brolius, tėvus, šeimas...); pagaliau iš dalies ir, be abejo, svarbiausia, dėl rudojo okupanto užmačių visokiais suktais būdais prisigraibstyti kuo daugiausia lietuviškos papildomos "patrankų mėsos", prievarta ją panaudojant pačiose bjauriausiose Rytų fronto ar "užfrontės valymų" zonose.
Lietuvių interesas buvo — tuos "Savisaugos batalionus" kuo skubiausiai išformuoti Deja, tai nebuvo lengva, kartais atrodė stačiai neįmanoma. LKS betgi nusprendė padaryti viską, kas buvo galima.
Laisvės kovotojai pirmiausia pradėjo prikalbinti iš Rytų fronto atostogoms grįžusius savisaugos bataliono narius dezertyruoti. Tatai nesunkiai sekėsi, nes retas kas geruoju vėl benorėjo grįžti į "Rytų fronto pragarą". Tokiu atveju LKS dezertyruojančiam kariui išduodavo naują pasą su nauja pavarde ir leidimu vykti ten, kur jis norėdavo Lietuvoje apsigyventi. Šios priemonės suteikdavo žmogui tokį saugumą, kad beveik visais atvejais jis galėdavo nepersekiojamas legaliai gyventi ir dirbti
Vėliau LKS išplėtė savo narių tinklą ir į pačius Savisaugos batalionus, sistemingai aprūpindama juos savo slapta spauda ir pradėjo specialiai mokyti, kaip vengti kautynių fronte. Dar gerokai prieš bolševikų priartėjimą šios ir visokios kitos priemonės paveikė taip, kad kai kurie batalionai praktiškai jau buvo vieni ištirpę, nes jų nariai buvo išbėgioję ar grįžę namo.
Šiandien tiek "Savisaugos batalionų" "išformavimo", tiek visos kitos tolygios tautiečių kraujo taupymo akcijos atžvilgiais jau galime visiškai įvertinti LKS laikysenos rezultatus. Visa tai ne tik anuomet taupė lietuvių kraują, bet vėliau Lietuvoje dar gerokai sumažino specialių represijų pavojų iš grįžusio bolševikinio okupanto teroristų pusės. Broliams latviams, pvz., dėl skirtingos vokiečių atžvilgiu politikos teko pakelti daugiau nuostolių tada ir susilaukti iš bolševikų pusės papildomų, specialių represijų.
Kategoriškas nacizmo ir bolševizmo pasmerkimas
Laisvės kovotojų, kaip ir visos rezistencijos spaudoje, nuolat buvo skelbiamos informacijos apie vokiečių terorą Lietuvoje ir kitur, turto grobimą, pasišlykštėtiną okupacinės valdžios organų korupciją, užsimojimus /.../, be galo prijaudino mūsų okupantus ir jų Gestapą. "Kokiu būdu tai sužinoma? Net tai, kas slapčiausiai daroma ar planuojama paties Rentelno generalsekretoriate?.." — klausdavo jie, įtūžę.
Principinis kritiškai neigiamas nusistatymas nacionalsocialistinės "pasaulėžiūros" ir Reicho politikos atžvilgiu jau pačioje rezistencijos pradžioje buvo išreikštas keliose išsamiose "Apžvalgose", ir tolimesnėje rezistencijos eigoje nebuvo reikalo nuolat kartoti šį aiškų tiek laisvės kovotojų, tiek visos lietuvių tautos nusistatymą. Už tat dažniau būdavo pajuokiamas ir demaskuojamas vokiečių "Naujosios Europos" šūkis, jų mestas pridengti savo imperialistinei ir barbariškai elgsenai. Kita vokiečių propaganda — ne tik okupacinių organų Europos Rytuose, bet ir paties Gebelso tiesioginiai diriguojama Reiche — buvo tokia pilna netiesos ir nelogiškumų, jog buvo visiškai pasitenkinta nuolatine esmine nacionalsocializmo principų kritika, o tik logikos klaidų pabrėžimu ir ypač, tų propagandinių žodžių nesiderinime su jų elgesiu realiame gyvenime iškėlimu.
Nacistinės politikos kriminališkumas ir "Kriegsverbrecheriškumas" bei realiais, konkrečiais faktais šitokių tvirtinimų parėmimas visuomet sudarė didelę LKS spaudos tūrio dalį. Griežtas pasmerkimas nacių įvykdyto masinio žydų naikinimo buvo išreikštas jau pirmuose LKS spaudos puslapiuose. Rizikuodami ypatingomis bausmėmis pakliuvus, LKS spaudos darbuotojai nuolat rinko vokiečių įvykdytus lietuvių, žydų ir kitų tautybių narių masinio žudymo faktus. Jie pirmieji patyrė ir iškėlė aikštėn vėlesnį žydų palaikų iškasimą ir deginimą Kauno IX forte ir kitur.
Kaip vokiškąjį nacionalsocializmą, taip ir rusiškąjį bolševizmą LKS vertino vienodai, kai kuriais atžvilgiais galbūt dar net blogiau. Teisingumas ir ypač skaudžioji lietuvių tautos patirtis to reikalavo, nepaisant, kad bolševikinė Rusija buvo tapusi karo sąjungininke tų anglosaksų, kurių politiniai ir moraliniai principai bei gyvenimo būdas mums atrodė savas ir kurių pergalės atveju tegalėjome tikėti lengviau realizuosią lietuvių tautos laisvės atgavimą. Be svyravimo ir be atodairos mes pagrindine savo teze laikėme gyvybinį lietuvių tautos interesą, kategoriškai pasisakydami ir rezistencijos veiksmais įrodydami savo atkaklų pasipriešinimą prieš nacionalsocialistinę, kaip lygiai ir prieš bolševikinę pasaulėžiūrą, ypač pabrėždami tų abiejų "seserų" prie gyvenimo priėjimo tapatiškumą. Abi pasaulėžiūros ir jų vykdytojai jau buvo įrodę, kad neša mirtį lietuvių tautai: ne tik jos laisvei, bet ir jos biologinei sudėčiai
Taigi LKS nuo pat savo formalaus įsteigimo datos 1940 metų pabaigoje ir visą laiką vėliau nuosaikiai, principingai, kategoriškai ir griežtai laikėsi absoliučiai neigiamai tų dviejų kraštutinių ideologijų bei jų vykdytojų atžvilgiu. Ji niekada nepritarė ir kai kurių mūsų visuomenės sluoksnių ar atskirų ryškesnių asmenų lengvabūdiškam "politikavimui", prisitaikymui oportunistiniais išskaičiavimais arba naiviajai neva "diplomatinei taktikai", siekiančiai bendradarbiavimo su vienu ar kitu okupantu, kapituliuojančiai vienam ar kitam jų reikalavimui vietoj tariamo iliuzorinio pelno, įnešančiai tik pavojingų svyravimų į lietuviškąjį politinį mąstymą ir tautos laikyseną.
Šiuo atžvilgiu jauna LKS išsilaikė be mažiausių priekaištų ir buvo stipresnė už kai kurias senąsias politines partijas.
Dėl bolševikinio pavojaus "neįvertinimo“
Mūsų kovinė spauda buvo užėmusi liniją: viską daryti kad lietuvių rezistencinis sąjūdis ir tikėjimas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo galimumais augtų ir stiprėtų; nieko nedaryti kas ją galėtų susilpninti ar tautos tikėjimą trikdyti
Tuo atžvilgiu vėliau, kai kas mums yra bandęs daryti priekaištų, esą mes nepramatėme ateities ar net klaidinome tautą savo nuolatiniais "įrodinėjimais", kad bolševikai daugiau nebeateis į mūsų kraštą. Kada "šaukštai po pietų", šitaip samprotauti galima, bet tai būtų reiškę ne tik nepažinti bet ir neįvertinti mūsų tautos padėties visų to meto psichologinių sąlygų. Trumpai kalbant, mūsų visuomenėje bolševizmo baimė buvo tokia didelė, kad, rezistencinei spaudai iš anksto sutikus su bolševikų antro atėjimo galimumu, būtų buvę be galo sunku išlaikyti masių atkaklumą vokiečių mobilizacijos atžvilgiu. Tokį pavyzdį mes gyvai turėjome prieš akis, mūsų /.../ Ir tik dėl to vokiečiams pavyko sudaryti SS legionus bei kitus dalinius, atnešusius vėliau gausių nuostolių - be jokios naudos savo tėvynei! — ir taip pat kartu moralinės, taipgi ir realios žalos toms tautoms.
1944 metų kovo mėn. LKS jau turėjo iš užsienio visiškai rimtų duomenų, kad patikėtų antruoju bolševikų atėjimu. Tačiau skaudančia širdimi teko tęsti ankstyvesnę propagandinę liniją tam, kad pirma laiko nebūtų sukeltas chaosas, iš ko būtų pasinaudoję tik rudieji okupantai Tam tikro chaoso ir panikos paskutinėmis savaitėmis vis tiek nebuvo galima išvengti bet tos laikysenos teigiamus rezultatus galima įvertinti tik dabar, iš tolimesnės perspektyvos. Laikas buvo kantriai delstas iki to momento, kada bolševikai vėl peržengė Lietuvos sienas ir kada jau chaoso vaisiais rudasis okupantas begalėjo tik nežymiai pasinaudoti O kokiais vaisiais galėjo pasinaudoti grįžęs raudonasis okupantas, tai parodė tokio masto partizaniniai veiksmai kurių Lietuva nuo 1863 metų sukilimo nebuvo mačiusi ir vargu ar laukė, - veiksmai kuriems kantriai ir kruopščiai pasiruošti iš toli ir iš anksto LKS buvo paskyrusi savo geriausias pajėgas.
Savanorius ir kūrėjus prisimenant
Visais laikais ir veik visuose kraštuose yra žinoma senas faktas, kad masiniuose sąjūdžiuose dažnai mėgina pasinaudoti atskiri politikuojantieji asmenys arba partinės grupės savo prestižui pakelti ir siauriems, egoistiniams tikslams pasiekti Idealistų kovotojų kraujas, kančios ir pastangos dažnai tampa lengvu grobiu politikanų rankose. Idealas, principai ir tikslai, už kuriuos jie buvo pasiryžę atiduoti gyvybę, naujų ir praktiškų viešpačių veiksmuose atsispindi kaip kreivame veidrodyje. Jie būna iškreipti sužaloti o kartais ir visai paniekinti
Tokio pavyzdžio liudytojais buvo daugelis šio šimtmečio socialinių revoliucijų idealistų dalyviai. Tokių pavyzdžių turėjo ir Lietuva, o laisvės kovotojai -1941 metų vasarą... Todėl vėliau, žvelgdama į tolimesnę ateitį, bent tiek, kiek jai leido pilna konkretaus rezistencinio darbo diena vokiečių okupacijoje, LKS taip pat neužmiršdavo kartas nuo karto išreikšti ir kai kurių pačių bendriausių programinių minčių. LKS nuo pat pradžios buvo tos nuomonės, kad Nepriklausomos Lietuvos naujo gyvenimo kūrime pirmąją pareigą ir galbūt net teisę dalyvauti turi tie, kurie aktyviai yra ir bus prisidėję prie tautos laisvės atgavimo. Dabartinis laisvės kovotojas nuolat turėjo ir tebeturi akivaizdoje 1918 —1920 metų savanorių pavyzdį, kurie, atlikę savo milžiniškus darbus kovose ir sudėję didžiulių aukų mūsų valstybės atstatymui, vėliau nebeturėjo jokios ar beveik jokios politinės įtakos mūsų laisvo gyvenimo rutuliojimuisi. Įvairių mūsų 1918 -1940 metų gyvenimo laikotarpio nesklandumų, klaidų ir ypač idealizmo stokos akivaizdoje dažnas savanoris vėliau klausdavo savęs ir savo kovos dalyvių:
— Ar už tai aš kovojau?...
Tačiau būtų negalima tvirtinti, kad tokio klausimo priežastys neturėjo jokio ryšio su pačiu 1918 —1920 metų kovų dalyvių vėlesne laikysena. Ne! Čia buvo gerokai kaltas ir pats tų savanorių pasišventėlių neaktyvumas, išsibarstymas ir daugelio galvojimas, kad su nepriklausomybės atgavimu jau viskas padaryta.
Tikrasis idealizmas nebebūtų juo, jei jis už savo pasišventimą ir aukas reikalautų kokio atlyginimo, kompensacijų, privilegijų. Tokio dėkingumo pajutimas yra reikalas tų, kurie vėliau kitų laimėtais vaisiais gali naudotis. Tačiau idealistų savanorių dvasios ir jų principų užmiršimas ar ignoravimas dažniausiai tik žalingai atsilieptų naujosios visuomenės socialinei formacijai, kaip ir pačios valstybės likimui. Todėl LKS tarp kovotojų leido subręsti įsitikinimui, kad tas geriausiai jaus ir galės kurti laisvą gyvenimą, kuris turėjo pakankamai pasišventimo ir drąsos dėl jo apkasuose, pogrindyje ar kentėti ir matyti draugus nykstant priešo kalėjimuose. Vėliau, kaip žinia, visuomet daug atsiranda politinių verteivų, godžių vaizbūnų, "nepakeičiamų specialistų" ir tipų tipelių, mėgstančių naudotis visais vaisiais, bet, kol dar laimėtojas neaiškus, atkakliai "taupiusių" savo drumzliną kraują.
Tatai reikia iš anksto žinoti Laisvės kovotojas, kuris išgirdo šventą balsą, ligi paskutiniųjų, ligi maksimumo, ligi savo gyvybės aukos pasiryžęs kovoti ir dirbti dėl lietuvių tautos laisvės, jis yra nusipelnęs šią pareigą tęsti dirbti sąžiningai ir kurti laisvą gyvenimą, kad jam niekad vėliau netektų savęs klausti taip, kaip klausia nusivylę daugelis 1918 -1920 metų laisvės kovotojų, savanorių kūrėjų.
Todėl laisvės kovotojai niekad nebeslėpė savo nusistatymo organizuotai prisidėti kuriant laisvąjį ir naująjį Lietuvos gyvenimą. Tam betgi negali užtekti vien noro ir nusistatymo: reikia tinkamo pasirengimo, reikia kompetencijos. Laisvės kovotojas turi pasiruošti būti praktiškai naudingas viso sudėtingiausio visuomenės ar valstybės organizmo dalyvis. O čia jau iškyla ne tik individualaus profesinio mokymosi, bet ir bendrosios politinės programos reikalas.
Programa ir realybė
Rezistencinė kova vyko su Nepriklausomybės atstatymo šūkiu, o nusistatymas padėti kurti laisvą gyvenimą turėjo būti grindžiamas pažiūromis į jo būsimą raidą ir struktūrą. Šia prasme LKS jau anksti pradėjo reikšti savo pažiūras, bet tik tiek, kiek tai leido nuo realios antinacinės kovos atliekamas laikas ir spauda. Antra vertus, LKS buvo įsitikinusi, kad tuo tarpu detalios programos rūpestingas sudarymas ir jos skubus reklamavimas dar neturėjo realios prasmės, nes jos vykdymui dar net pradžios nebuvo įmanoma numatyti Todėl LKS Vyr. Vadovybė pasitenkino tik pagrindinių principų išreiškimu, kurie leistų pajusti laisvės kovotojų veidą ir ypač jų dvasią. Detalios programos skelbimas būtų reiškęs ne ką kita, kaip tik užbėgimą gyvenimui už akių. Kartu susidarytų pavojus visokiuose kabinetiniuose projektuose daryti pataisas, kurios tik keltų įspūdį, kad nesugebama suderinti veiksmų su gyvenamuoju momentu ir laiko žingsniais.
O mūsų lietuviško gyvenimo realybė buvo tik srauniai tekanti kraujo ir ašarų upė. Ardymas, naikinimas, Stalino "reformos", Hitlerio "potvarkiai". Tokiomis aplinkybėmis būtų buvę tik naivu ir žalinga gaišti laiką "programoms". Nors mūsų bendrininkai iš Lietuvių Fronto, atvirkščiai, skelbė per savo laikraštį straipsnių serijas apie "reformuotą demokratiją" ir panašiai.. Tuo tarpu LKS nusistatymas laimėti ateitį ir pelnyti lietuvių visuomenės pasitikėjimą vien tik bendram tikslui skirtu pozityviu ir realiu darbu ir akivaizdžiais, konkrečiais rezultatais,-daugelio lietuvių atmintyje per antikomunistinės, ir ypač antinacinės, rezistencijos laikotarpius paliko šviesų, tyrą ir nepamirštamą laisvės kovotojo paveikslą.
LKS spaudos skyrimas pirmoje eilėje bendriems visos lietuvių tautos ir rezistencinės kovos reikalams, o tik antroje, atliekamoje vietoje, tolimesnės ateities problemoms, liudijo jos tikrai idealistinį, nuoširdų ir nemeluotą nusistatymą. Taigi specialiai nė nesiekdama, LKS patraukė daug simpatijų, ir kovotojų kadrai nuolat augo, — nes visuomenė niekad nepastebėjo ir negalėjo pastebėti čia jokio siauro ar partinio intereso, viską matuojančio tik pozicijų įgijimo mastu ar jau tuojau pat godžiai ir atkakliai grobiančio į savo žmonių rankas visas "vadovaujančias" vietas ir "postus", iš kurių manoma turėti naudos ateityje.
Demokratinis ir pažangus kelias
Kaip jau minėjome, suvokimas reikalo ir pareigos ne vien rezistencinėje kovoje, bet ir ruošiantis ateičiai organizuotai dalyvauti laisvos Lietuvos gyvenimo kūrime, nuolat kėlė būtinybę formuluoti bent pačius bendriausius LKS politikos dėsnius ir išryškinti jos dvasios kontūrus.
Per 1943 metus LKS kelis kartus aiškiai pabrėžė, kad ji neįsivaizduoja kitokios valstybinės santvarkos Lietuvoje, kaip tik demokratinę. Ne dėl to, kad jau galima būtų nujausti tam tikrą stiprėjantį demokratinių vėjų papūtimą visokių fašizmų ir diktatūrų išvargintoje Europoje, bet dėl to, kad LKS buvo giliai įsitikinusi, jog demokratijos idealai yra tauriausi, demokratinio valdymosi metodai yra teisingiausi - atkurti ekonominei bei socialinei mūsų krašto struktūrai ir kad visokių spalvų totalitariniai bandymai Europoje pakeisti ar iškreipti demokratijos keliui yra galiausiai žalos pridarę ir šį antrąjį pasaulinį karą išprovokavę.
Demokratijos žodyje LKS supranta betgi ne jos karikatūrą ir nieku būdu ne jos šlykštų degradavimą bolševikinės sistemos propagandoje. Laisvės kovotojams ši sąvoka — tai vakarietiška, pažangi demokratija, kurioje laisvė ir visų piliečių dalyvavimas valstybės reikalų sprendime nėra fikcija. Tačiau čia pat kovotojų spauda pabrėžė, kad LKS nepritaria mūsų 1926m. demokratijos lepšiškumo bruožui, kuris leido saujelei ginkluotų žmonių nuversti vyriausybę, gavusią valdžią tautos pasitikėjimu, - nepaisant kokiais rimtais pretekstais tų priemonių buvo griebtasi Buvo juk jų griebtasi žaizdoms pagydyti ir vėl grįžti į normalų, legalų, demokratinį kelią, bet atsitiko taip, kad žūtbūt laikytasi valdžioje, dirbtinai sudarinėtas "tautos vadų" kultas, "viršūnių" ir "apačių" kategorijos ir sužalota normali demokratinė konstitucinė santvarka (Seimo, Respublikos prezidento rinkimai, konstitucijos keitimai ir t.t).
Giliai suprasdama ir vertindama demokratinės koncepcijos teikiamas laisves, LKS buvo ir yra nusistačiusi kad negali būti teikiama laisvė tam, kuris prieš tą laisvę kovoja ir siekia ją sunaikinti Kiekvienos vyriausybės ir demokratiškai rinkto seimo pareiga yra išlaikyti valdžią tol, kol ji teisėtu būdu bus perduota kitam. Tuo LKS pilnai išreiškia savo politinę toleranciją ir jos gyvenimišką interpretavimą.
Būdamas naujas ir jaunas rezistencinis sąjūdis, LKS yra laisva nuo visokių praeities hipotekų. Tad kai daugelis mūsų partijų bei jų "mohikanų" į Lietuvos respublikos politinę praeitį žiūri ir vertina pagal savo senų interesų kriterijus, besąlygiškai gindamos ir girdamos, kas jų padaryta, ir beatodairiškai peikdamos, kas ne jų, — LKS mūsų praeitį vertina laisvai, be tų išskaičiavimų, su pozityvia kritika. Neneigdama jokio teigiamo darbo, ji neužmerkia akių prieš trūkumus ar nuklydimus.
Žemdirbių šalies labui
Mūsų socialinio gyvenimo kristalizacijai, mūsų vadinamiesiems "kaimo ir miesto santykiams" 1918 - 1940 metų laikotarpiui įvertinti LKS turėjo ir turėtų daug ką pasakyti Bet tai nebuvo ir gal dar nėra jos pagrindinis uždavinys. Betgi laisvės kovotojų nuotaika, mažiau skelbiama, daugiau širdyse įgyvendinama, buvo ryški jau nuo pačių pirmųjų staliniškų "reformų" lietuvių žemėje. Mes tuojau pajutome, jog šios "reformos" (žemės nacionalizacija ir t.t.) yra ne tik ūkinė kolchozų baudžiava ir anarchija, ne tik biologinė, bet ir dvasinė mirtis pagrindiniam lietuvių tautos socialiniam sluoksniui — ūkininkui
Tai ne vien dėl to, kad daugumas mūsų esame tų ūkininkų vaikai ar dar tik pirmosios arba antrosios generacijos "miestelėnai". Tai ypač dėl to, kad kiekvienas blaivus ir sveikai politiškai mąstantis lietuvis žino ir mato, jog mūsų tautos biologinė bazė buvo ir liko - ūkininkas, vidutinis bei smulkus žemdirbys, žemės ūkio ir apskritai kaimo ar miestelio darbininkas. Šie sluoksniai didžiausių priespaudų ir svetimų okupacijų nutautinimo pastangų akivaizdoje per ilgus dešimtmečius potencialiai išlaikė lietuvių tautos gyvybę ir savo tautinę dvasią. Iš tų sluoksnių kilusi visuomenė (tik atskirais ir gana retais atvejais kitų, vadinamųjų "aukštesniųjų" Lietuvos socialinių grupių šviesuolių padedama) vėliau formino ir išryškino tautinę individualybę ir politines laisvės idėjas. Nedaug ir maži miestai, kitataučių ilgai kontroliuota prekyba bei amatai, neplačiai išplėstas žemės ūkis ir bendroji pramonė -ieškojo, bet vis nebuvo pasiekę darnios proporcijos, tiksliai atitinkančios mūsų žemdirbių šalies prigimtį, be skriaudos šiems pastariesiems.
Šios mintys, prabėgomis paliestos vienoje iš pirmųjų "Apžvalgų" 1942 metų pradžioje, aiškiai parodo laisvės kovotojų tendenciją skirti ateityje dideles pastangas tam, kad stambiausias mūsų tautos socialinis sluoksnis — ūkininkija galėtų vaidinti aktyvų vaidmenį, atitinkantį tiek socialinį, tiek ūkinį mūsų ateities laisvąjį gyvenimą. /.../
Ekonominio ir politinio gyvenimo reguliavimas
Kai vokietis buvo aiškiai užsimojęs badu išmarinti lietuvių miestietį, o po to suvirškinti ir gamintoją sodietį lietuvį patriotą, — mums nebuvo nei laiko, nei prasmės galvoti apie būsimų ekonominių ir socialinių reformų projektus, šiaip jau vienus iš pačių svarbiausių pažangios visuomenės uždavinių.
Ragindama lietuvį visais galimais būdais sabotuoti okupantų dedamas rekvizicijas, pyliavas, duokles ir "karo ūkio" įsakymus, LKS negalėjo pramatyti, kokią dar permainą čia galės mūsų kraštui atnešti ateitis. Todėl ji ėmėsi tik trumpai ir bendriausiai pareikšti įsitikinimą, kad visokiu atveju dabarties pasaulinių sąlygų akivaizdoje busimoji Lietuvos valstybė savo ūkiniame ir socialiniame gyvenime negalės tenkintis nevaržomo ūkinio liberalizmo gadynės dėsniais, kaip jau jų nebegalėjo laikytis 1918 - 1940 metų nepriklausomybės laikotarpiu, ypač antroje to dešimtmečio pusėje. Valstybė turės imtis ryškesnių reguliatoriaus pareigų, ypač pereinamuoju laikotarpiu, stengdamasi sudaryti sąlygas ūkinių ir socialinių uždavinių nustatymui, interesų priešingumų išlyginimui, siekdama, kad minėti interesai veiktų vienas kitą bendros tautos gerovės kilimo linkme.
Tačiau, imdamasi tokio vaidmens, valstybė turėtų veikti kiek galint mažiau tiesiogiai juntamais metodais. Šį vaidmenį atsistatysiančiai valstybei, be kitko, lengvins ta aplinkybė, kad mūsų praktikoje jau nepriklausomybės pradžioje turėjome tai, dėl ko Vakarų Europos valstybės tik dabar yra pradėjusios aršias kovas, būtent - už stambių, visuomeninės reikšmės ūkinių objektų nacionalizaciją (geležinkeliai, vandens keliai, miškai, žemės turtai, valstybės bankai, draudimas, paštas, elektros pramonė ir Lt). Pas mus šių valstybės, kaip reguliatoriaus, funkcijų atlikimas nebesudarytų jokių didesnių sunkumų ar rungtynių politikos lauke. Turint galvoje pirmosios bolševikinės okupacijos atliktas, po to vokiečių okupacijos išlaikytas ir per antrąjį bolševikmetį dar "pagilintas" "nacionalizacijas", vedančias į mūsų ūkio ir sveikos socialinės struktūros aiškią katastrofą, — Lietuvos valstybei teks šį žalingą procesą atvaryti atgaL Laipsniškai, bet ir pakankamai greitai, sveikomis proporcijomis atstatant privačias nuosavybes (pirmoje eilėje — žemės ūkyje) ir asmeninės iniciatyvos pajutimą, teks sudaryti harmoningą padėtį tarp valstybės, kaip reguliatoriaus, funkcijų ir asmeninės iniciatyvos laisvės.
Tam tikrų liberalinio ūkio suvaržymų, prie kurių mes esame jau seniai pripratę, mums netektų nemaloniai pajusti, atsidūrus vadinamojo planingo ūkininkavimo būtinybės akivaizdoje. Bet šia dvasia subrendęs ekonomistas ir sociologas platesnį žodį apie tai galės tarti tik paaiškėjus visoms realioms ateities sąlygoms, kurių pilno vaizdo lietuviškoje ir tarptautinėje plotmėje šiandien dar niekas tiksliai negalėtų susidaryti.
Dvasinės vertybės ir lietuvių civilizacija
Akstinai, kurie paskatino laisvės kovotojų pasiryžimą ir pasiaukojimą realizuoti aukščiausią politinį lietuvių tautos siekimą, savaime aišku, turėjo būti tik idealistiniai
Mūsų rezistencinės kovos kelyje mus nuolat lydėjo įsitikinimas, jog mums dvasinės vertybės yra ir visuomet bus aukštesnės už materialines vertybes. Lietuvių tautos ir žmogaus asmenybės dvasinių vertybių išlaikymas ir tų vertybių nauja kūryba — yra apvainikavimas, įprasminimas ir pateisinimas mūsų buvimo, mūsų žmogiškosios būties, mūsų darbų ir materialinių vaisių, kuriuos šioje žemėje galima pasiekti Ne žmogus — turtui, galiai, valdžiai, bet turtas, galia, valdžia ir tt - žmogui, šeimai ir visuomenei geriau patarnauti.
Todėl mes giliai tikime didžiule žmogaus asmenybės ir jos laisvės verte. Atvirkščiai ekonominių bei socialinių problemų atvejams, kur valstybė turi imtis sveiko reguliatoriaus funkcijų, dvasinio gyvenimo reguliavimas remiasi viena bendra principine išimtimi - negali būti laisvės tam ar tiems reiškiniams, kas ir kurie, laisve naudodamiesi, siekia kitą paversti vergu, piktai išnaudoti arba vien už skirtingą nuomonę sunaikinti (ką praktikuoja visi be išimties totalitariniai režimai ir pasaulėžiūros).
Dvasinės laisvės, sąžinės laisvės, tolerancijos ir tolygūs principai neišvengiamai mus vertė susidurti su religijos ir bažnyčių problemomis, kurios lietuvių politiniame gyvenime yra perdaug prigadinusios kraujo ir galų gale žalingai atsilieps tiek valstybei, kiek ir pačiai bažnyčiai Giliai vertindami religinius idealus, pasiryžę padėti bažnytinėms organizacijoms kuo našiau atlikti savo misiją, mes aiškiai smerkiame kenksmingą klerikalizmą — konfesinių organizacijų klastingą panaudojimą politikos bei politinių grupių, kastų ar klikų reikalams.
Visiems piliečiams lygios teisės, nepaisant rasės, luomo, tautybės ar religinių įsitikinimų skirtumo, niekam neteikiant specialių privilegijų, iš visų lygiai reikalaujant pagal sugebėjimą atlikti valstybės piliečio pareigas. Taip mes žiūrime į vadinamą mažumų klausimą, kuris lietuviškoje erdvėje visuomet bus aktualus, ypač siekiant mums vis glaudesnio sugyvenimo su mūsų broliškomis aisčių ir kitomis tautomis, galbūt federalinės platesnės valstybės pagrindu.
Nepriklausomos, suverenios valstybės siekiame todėl, kad tik ji viena tuo tarpu tėra didžiausia garantija ir saugumo laidas mūsų tautai ir kiekvienam mūsų tautos nariui išlaikyti savo individualybę ir plėtoti savo dvasines vertybes, kurios, kaip minėjome, yra tauriausioji mūsų buvimo prasmė. Konkreti jų forma ir praktinis tikslas - lietuviškos civilizacijos išsikristalizavimas. Civilizacinės vertybės ir civilizacijos pasiekimai šiandien dėl susisiekimo pagreitėjimo tampa greit universalūs. Mums sunku sutikti, kad lietuvių tautos tikslas yra "pasisavinti Vakarų kultūrą" arba "atlikti sintezę tarp Rytų ir Vakarų kultūrų", arba sukurti tik "gryną lietuvišką kultūrą". Civilizacijos ir kultūros tampa universaliomis, jų mes neišvengtumėm net ir "kinų siena" užsidarydami. Mes turime imti ir mokytis visa ir iš visur, kas gero, ir tai savo sąlygoms, charakteriui pritaikius, per lietuvišką sielą transformavus, jungti su tuo, ką mes kuriame savito.
Į civilizaciją mes žiūrime kaip į dvasinių ir materialinių vertybių harmonišką sistemą. Mūsų lietuvišką civilizaciją sudarys ne vien tautosakos ir tautodailės duomenys ar individuali visokių menų kūryba, bet drauge ir mokslas, bendrasis ir praktinis švietimas, teisinės institucijos, teisinė sąmonė ir apsauga, tikras ir realus patriotizmas, piliečių darbštumas, pareigingumas ir aukšta moralė, humaniškumas ir dvasinis pažangumas, taip pat gera administracija, ūkio našumas, greitas transportas, mūrinė statyba, patogūs butai, elektrifikacija, socialinis draudimas, viešoji ir privati higiena, tautos sveikatingumas ir t.t. Žodžiu, visas ir visoks darnus tautos dvasinis, fizinis ir medžiaginis grožis, gėris, "prabanga".
Ateities uždavinys
Tai, ką čia trumpai suminėjome, aišku, dar nėra jokia "programinių principų" sistema. Tai yra tik proginis pavaizdavimas kai kurios minčių eigos, kuri bolševikų ir ypač vokiečių okupacijos metu laisvės kovotojus versdavo nusakyti šiokius ar tokius principus minėta prasme "viešai" ar dar daugiau — tarpusavy, intymaus apmąstymo atvangomis.
Ir šiuo LKS žingsniu, kai kurių kovos epizodų pavaizdavimu nesigiliname į tolimesnių ideologinių bei programinių principų apibrėžimus, nes;
1. LKS pogrindinėje spaudoje niekada nebuvo progos nei laiko pasisakyti visais principiniais klausimais ir juos išnagrinėti;
2. Tatai nebuvo užsimota daryti ir šiame pirmajame platesniame leidinyje, rezervuojant tam kitas progas ir atsižvelgiant į visas kitas dabar gyvenime ypatingo laikotarpio sąlygas.
Bet laisvės kovotojų sąjūdis, rezistencinė kovotojų dvasia Tėvynėje, tremtyje ir lietuvių išeivijoje šiandien jau yra tiek išaugusi, išsiplėtojusi ir vis daugiau pribręsta, kad šis ateities uždavinys galbūt /.../. Tuo tarpu tai paliekant ateičiai, tenka pagaliau suminėti dar vieną pagrindinį rezistencinės kovos elementą ir LKS vaidmanį tuo atžvilgiu.
Išlaisvinimo kovos politinė organizacija
Visai natūralu, kad kovoti už Lietuvos išlaisvinimą reikėjo ne vien fizinėmis ar tiksliau - karinėmis priemonėmis. Toji kova turėjo būti visuotinė - ir karinė, ir ūkinė, ir dvasinė, ir diplomatinė, ir politinė. Visi veiksniai pagal galimybes turėjo būti įvertinti ir naudojami. Jie ir buvo naudojami.
Bet tada natūraliai iškyla tokios kovos politinės organizacijos klausimas. Tai - centralizuotas ir vieningas vadovavimas, harmoningas visų veiksnių akcijos suderinimas ir, eventualiai, tautos ir valstybės reprezentacija. Kaip žinia, konstitucinės Lietuvos vyriausybės nei krašto, nei egzilyje nebuvo. Liko tik kai kurie Lietuvos Respublikos pasiuntinybių diplomatiniai bei konsuliniai postai užsieniuose ir į užsienį pasitraukęs Respublikos Prezidentas, kuris betgi nebuvo sudaręs naujos vyriausybės, šalies išlaisvinimo akcijai faktiškai nebevadovavo ir, formaliai likdamas prezidentu, praktiškai beveikė tik kaip tam tikras moralinis veiksnys, tik kaip privatus asmuo.
Ligi 1941 metų birželio mėn. 22-23d. antibolševikinio sukilimo, ir ypač jo išvakarėse, koviniu ir, taip sakant, politiniu atžvilgiu Lietuvos išlaisvinimo akcijai vadovavo LAF Vyr. Vadovybė. Ji buvo aukščiau bet kokio partinio, grupinio ar srovinio vadovavimo. LKS dėl priežasčių, kurias šio rašinio pradžioje išdėstėme, tada sudarė integralinę LAF kovinių padalinių žymią dalį.
Po sukilimo politinė vadovybė automatiškai ir dėl susidėjusių aplinkybių turėjo atitekti Laikinai Vyriausybei, kuriai Lietuvoje ministro pirmininko pavaduotojo titulu vadovavo p. J.Ambrazevičius, negalint grįžti iš užsienio ir prievarta vokiečių organų sulaikytam, vėliau internuotam tos vyriausybės ministrui pirmininkui gen. št pulkininkui, Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Kaziui Škirpai, vyriausiam LAF vadovui. Buvo žinių, ir istorija tai galės paliudyti, kad Laikinoji Vyriausybė, J.Ambrazevičiaus laikinai vadovauta, elgėsi ne pagal visas savo šefo — LAF vadovo instrukcijas. Laikinoji Vyriausybė betgi nesuspėjo įvykdyti nė savo pačios užsimojimų, kadangi ji buvo greitai naujo okupanto likviduota. Netrukus faktiškai nustojo krašte egzistuoti ir LAF. Jo savaimingos organizacijos neliko, jo adeptai išsiskirsto kas sau.
Atlikusi savo reorganizaciją, LKS greitai pajuto spragą ir reikalą vėl turėti krašte išlaisvinimo kovos politinę vadovybę.
1943 metų viduryje jau veikė socialdemokratų, liaudininkų, tautininkų ir nacionalistų koalicinis organas - Vyr. Lietuvių Komitetas. LKS greitai su juo užmezgė ryšį, tačiau nuo prisidėjimo buvo susilaikyta, nes LKS pageidavo, kad būtų sudarytas centrinis visų rezistencinių pastangų organas iš visų pogrindyje veikusių grupių. Čia buvo turima galvoje dar Lietuvių Fronto prisidėjimas, kuris savo centrinį organą buvo pavadinęs "Tautos Taryba".
1943m. viduryje prasidėjo pasitarimai tarp LKS ir LF atstovų siekiant centralizuoti rezistencines pastangas. Derybos vaisių nedavė, nes LKS kategoriškai laikėsi savo principo visus matyti bendrame darbe. Be to, LKS nebenorėjo jau nutraukti turimo ryšio su aktyviai pasireiškusiu Vyr. Lietuvių Komitetu, kai tuo tarpu vadinamoji Tautos Taryba buvo daugiau fiktyvi.
Po keleto Lietuvių Fronto LKS atžvilgiu padarytų netaktų (pav. paskelbimas pogrindžio spaudoje "Į Laisvę" kelių iš užsienio LKS gautų labai slaptų dokumentų, kurio reklamacija kėlė didelį pavojų buv. Lietuvos pasiuntinio Švedijoje Igno Šeiniaus kai kurioms patriotinėms pastangoms) LKS ryšys su LF nutrūko ir LKS pagilino kontaktą su veikliu Vyr. Lietuvių Komitetu, tapdama jo nariu.
Tačiau, žengusi šį žingsnį, LKS nuolat veikė, kad būtų sudarytas koalicinis visų rezistencinių organizacijų organas. Tokios intencijos buvo nemirusios ir kituose rezistenciniuose organizmuose, taigi 1943m. pabaigoje susidarė organas, pasivadinąs (Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu)/.../.
Tokia yra sausa faktų kalba.
LKS ir partijų koalicija VLIKe
Sudarant Lietuvos išlaisvinimo kovos politinio vadovavimo organus, LKS į jų elementus turėjo kitokią pažiūrą, negu kai kurios senosios mūsų politinės partijos. Ši pažiūra kilo ne tiek iš kokio apriorinio ir principinio antipartinio nusistatymo, kiek iš reikalo ir prasmės konkrečiai ir realiai vertinti lietuvių rezistencijos ir kovos faktorius.
Kaip žinoma, pirmosios bolševikų okupacijos smūgiai buvo tokie dideli ir brutalūs, kad visokios politinės ir visuomeninės organizacijos buvo į šipulius sugurintos. Jos buvo priverstos nustoti egzistuoti ne tik formaliai, bet ir faktiškai visiškai pakriko. Vadovai išsisklaidė, kai kurie pabėgo, daugumas buvo areštuoti, deportuoti, nužudyti Ir pati lietuvių visuomenė, kiek ji dar turėjo laiko ir galimumo mąstyti, tų partijų išnykimą, švelniausiai tariant, ne per daug graudžiai apgailestavo.
Kai pasišventėliai tautos vaikai ruošėsi nublokšti bolševikų okupacijos jungą, retas ir bene tikriausiai niekas čia negalvojo apie partijas ir jų grąžinimą. Apie tai pasirodė vėliau, tegalvojo tik kai kurie siauri "rinktiniai" rezistencijos sluoksniai Antra vertus, toje rezistencijoje partijos niekur nesireprezentava nei formaliai, nei savo faktine veikla. Bet pasirodė, kad partijoms buvo tik nutrauktos galvos ir išlaužyti stiebai o šaknys tebuvo likę. Ir kai tik pasitaikė pirmoji progelė lengviau atsidusti bolševikus ir jų enkavedistus išvijus, jos tuojau be galo karštai ir atkakliai ėmė leisti naujus daigus. Jų rabinai vėl susiieškojo pageltusius senųjų programinių talmudų lapus, kai kur "pakoreguodami" ir sakydami naujiems sąjūdžiams: "Senas vynas visuomet liks geras vynas, svarbu, kad tik etiketė būtų graži." Visos partinės aistros, godumas, egoizmas ir kombinacijos "valdžią kietai į rankas suimti" vėl staiga liepsnote suliepsnojo.
Nuo to laiko politinės aistros ir jų kombinacijos jau nebenurimo. Bet tik vokiečių okupacijos metu partijos vėl reprezentavosi, pareikšdamos didelių ambicijų ir pareikalaudamos teisių... vadovauti lietuvių rezistencijos politikai (!). Mat jos po bolševikinio šalto dušo metinių "atostogų", dabar vėl pajuto energiją trykštant ir ėmė skubiai atsigaivelėti. Jų kai kurie vadovai, seni rabinai ir kiti partijos talmudo žinovai dairėsi ir susirinkę teiravosi: "Kas dar čia iš mūsų yra likę?"... Ir kai konstatavo, kad visur dar šis tas buvo likę -partijos buvo bent protokolo popieriuje, bent siauruose bičiulių būreliuose "atstatytos"... Ir, kaip natūralu, jos ėmė reikšti norą vadovauti rezistencijos politikai, nes juk jos esančios tautos balso reiškėjos.
LKS tiek pirmame, tiek antrajame Komitete apsisprendė be sąlygų bendradarbiauti. Tai dėlto, kad ji, nors ir turėdama skirtingas pažiūras į partijų ligšiolinį vaidmenį rezistencijoje, ir manydama, kad visa rezistencinė politika turėtų remtis ne fikcijomis, o vien realiais ir konkrečiais aktyviais veiksmiais - vis dėlto LKS ryžosi bendradarbiauti su visais politinių srovių žmonėmis tuo sumetimu, kad visos ir bet kokios lietuvių pajėgos būtų įtrauktos į bendrą darbą, kad nė vienas šimtas ir net nė viena dešimtis lietuvių nepasijustų, jog jie esą atstumti ar kad "vadovybėse" jiems niekas "neatstovauja". Betgi realiai vertinant ligtolinę akciją rezistencijoje, daug kam buvo nemažas siurprizas matyti išsirikiavusius atstovus tų visų "kovingų" partijų, kurių net vardai jau daugelį metų buvo krašte pamiršti, pvz, vienas iš klerikalinio bloko įnagių -"Darbo Federacija" arba 1926 metais girdėta "Ūkininkų Sąjunga". Buvo aišku, kad visas tas partijų atgimimas su visokiais jungikliais priklauso tik partinių politinių machinacijų sričiai.
Ši partinė koalicinė politinio organo struktūra kai kuriuos tuojau paskatino ieškoti psichologiškai patogaus jo prigimties apibūdinimo. Netrukus imta visokiomis progomis pabrėžti ir to nusistatymo tebesilaikoma, jog tas išlaisvinimo kovai vadovaujantis rezistencinis organas susideda iš kovinių organizacijų. Galimas dalykas, kad tokia terminologija, pvz., "Lietuvių Frontas", kaip atskira klerikalinio bloko kovinė organizacija, jis yra visiškai patenkintas ir priima, kaip gerą komplimentą.
LKS, pavadinta "kovine organizacija", irgi niekad neprotestavo, kadangi tai atitinka tikrovę LKS tokia iš tikrųjų buvo ir yra pasiryžusi būti Tačiau mes jau plačiau esame išdėstę, kad tikslai ir dvasia, kuriems susikūrė ir pribrendo laisvės kovotojai, yra šis tas žymiai giliau ir daugiau, negu tik kovinė organizacija. Ir todėl LKS nemano, kad mūsų politiškai galvojančioje visuomenėje susidarys kai kieno trokštamas įspūdis, taip kalbant apie vyriausio politinio organo "politines sroves" ir "kovines organizacijas". O jis gi nedviprasmiškai perša mintį: mes, politinės srovelės (t.y. partijų galvos) per savo atstovus vadovaujame tautos išlaisvinimo politikai, o be mūsų — yra dar organizacijos, kurios kovoja už tą mūsų idealą. Toliau mintį pratęsiant mes — galvojame ir diriguojame, o jie - klauso ir mūsų nurodymus vykdo.
Bet laiko rėtis sijoja
Tasai bandomas sudaryti įspūdis ne visai atitinka tikrenybę ir, mūsų nuomone, būtų labai apgailėtina, jei tai atsitiktų. Tas įspūdis, kad yra politinių srovių vadovybės, kurios iš anksto, vien savo partinių mandatų dėka diriguoja, sprendžia ir spręs Lietuvos likimą, o "kovinės organizacijos" vykdo tik joms pavestus konkrečius uždavinius, tarsi kokie šaulių būriai ar savanoriškos kariuomenės daliniai Tokiu atveju, aišku, būti visiškoje priklausomybėje nuo "politiką darančių galvų", — tasai įspūdis yra klaidingas, nenuoširdus ir tendencingas. Jis nyksta ir turės visiškai išnykti LKS, būdama kovinė organizacija, yra daug daugiau negu tik kovinė! Rezistencija nėra toks procesas, kad kažkas turi metų metais, kaip samdytas ar savanoris kareivis kovoti ir aukotis tam, kad tūli politikanai, kažkokiais "mandatais" pasiramstydami, manytųsi vadovaują ir vėliau gerai dalykams pasibaigus, galėtų pasakyti — ačiū už atliktą darbą, o dabar tvarkysime mes.
Taip kai kurioms partijoms pavyko kai kur Vakarų Europoje. Bet ne visur ir ne visoms pavyko. Manome, kad tai neturės pavykti ir Lietuvoje. Ir visokiais atžvilgiais būtų sveika, kad tai jau nuo dabar būtų aiškiai suprasta.
Rezistencija yra — geriausių tautinių pajėgų priešinimasis okupantui. Ji yra šventa pareiga, kiekvieno tikro ir narsaus patrioto prievolė. Ji išugdo naują moralę - ir politinę moralę. Ji išsikristalizuoja, kurios jėgos yra gyvybingos, aktyvios, kūrybinės ir tikrai idealistinės, t.y. kurios nori ir gali žodžius suderinti su veiksmais, t.y. kurios įrodo, kad tik jos vienos dar gali tęsti kovą su priešu, kelti pasitikėjimą, gelbėti tautą ir garantuoti geriausiose rankose ir širdyse jos ateitį. Rezistencija drauge išsikristalizuoja, kurios dalys tautoje ar visuomenėje jau yra išsieikvojusios, sumaterialėjusios, išsigimusios, oportunizme sukrekėjusios ar galutinai nusibankrutavusios. Ir čia nelabai svarbu, į kokias partijas jos vėl "atsiorganizuotų", kokiais savo delegatų balsais jos sudarinėtų dirbtines daugumas visokiuose komitetuose, kokias užmegztų ir vėl ardytų "parlamentines koalicijas", kokius fantomus beviliotų į savo pusę žaviais pažadais dėl būsimų "aukštų postų" ar "ministrų kėdžių".
Dėl viso to tauta deramai pasisakys, kai gaus laisvę pasisakyti Šiandien Lietuvai svarbu ne fikcijos, bet realios pajėgos ir efektyvūs jų veiksmai kovose už laisvę - ir už lietuviškos politikos laisvę!
LKS politinių organų akcijoje
Kaip visur, taip Vyriausio Lietuvių Komiteto ir VLIKo veikloje LKS buvo pasiryžusi ir stengėsi atlikti konkretų ir realų vaidmenį - stimuliuoti akciją ir nešti tikro, sunkiausio darbo naštą. Dalyvaudama šiuose naujai susidariusiuose rezistencijos organuose, LKS neabejotinai prisidėjo prie jų autoriteto krašte iškėlimo.
1943 metų viduryje, bendradarbiaujant su dviem kitomis grupėmis, buvo pasiųstas LKS atstovas į vokiečių įtakos sferoje nesantį užsienį. /.../ LKS organizavo ir palaikė nuolatinius ryšius su latviais ir estais, vaidindama šiuose kontaktuose aktyviąją pusę. LKS ypatingai domėjosi Baltijos respublikų rezistencijos subendrinimu dėl daugelio suprantamų ir specialių priežasčių. Ji parodė mūsų kaimynams lietuviškosios rezistencijos pajėgumą ir skatinančiai juos paveikdavo. Nuo 1944 metų sausio mėnesio LKS pasiuntė į Rygą savo nuolatinį atstovą.
LKS apygarda Vilniuje nuolat palaikė ryšius su vietiniais ir iš Lenkijos atvykusiais lenkų rezistencijos atstovais.
Labai rizikingais keliais LKS nuolat siųsdavo didelį informacinį paštą į užsienius. Taigi kovojančios Vakarų demokratinės pajėgos, ypač anglosaksai galėdavo turėti tikslias žinias apie mūsų antinacinę ir antibolševikinę rezistenciją ir mūsų reikalus. Per LKS specialų bendradarbį Berlyne (kur prie žiburio tamsiausia!) ir kitais būdais didelė tos informacijos dalis vėliau pasiekdavo užjūrius, iš kur Amerikos ir kitų kraštų lietuvių išeivių spauda ir draugijos semdavosi žinių iš kenčiančios ir kovojančios savo tėvų ir senelių žemės.
Atlikdama šiuos ir daugelį kitų darbų, kuriuos šiandien saugumo ir kitais sumetimais dar neįmanoma minėti, ji niekad nekeldavo klausimo, kiek tai bus naudinga pačiai LKS -atvirkščiai, jai rūpėjo vien bendri reikalai, vienintelė direktyva jai buvo - tik bendras ir aukščiausias lietuvių tautos laisvės kovos reikalas.
Vadovaudamasi šiuo principu, LKS buvo ir liko kieta savo nusistatymuose. Labai didelė pastangų dalis ir bekompromisinis nusistatymo rezultatas buvo tai, kad ir visos mūsų tautos laikysena buvo kieta ir kategoriška. Tai gal ir dėlto, kad LKS nepagailėjo suorganizuoti efektyviausias informacijos bei propagandos priemones ir veikti dinamiškai, o tai ne kartą būdavo siurprizas mūsų šiaip jau apdairiems okupantams. Turėjimas ryšio su užsieniu, lietuviškos rezistencijos išgarsinimas užsieniuose, keitimasis ir ten mums svarbiomis informacijomis buvo beveik vien tik LKS patarnavimas kraštui
Smūgiai ir aukos
Dėl šio plataus, realaus ir šimtaprocentinio pasiaukojamo darbo, savaime suprantama, LKS negalėjo nesulaukti iš priešo pusės skaudžių smūgių ir pakelti kruvinų aukų. Ji turėjo nuostolių ir neabejotinai daugiausia nuostolių.
Gestapui LKS visuomet buvo ypatingas krislas akyse. Kone visų Lietuvoje, ypač provincijoje, įvykdytų politinių suėmimų metu specialiai būdavo tiriamas eventualus suimtojo priklausymas LKS.
Gestapas dėjo ypatingų pastangų iššifruoti LKS centrą ir du kartu jis jau buvo nebetoli prie to priėjęs...
Pirmą kartą -1943 metų viduryje, kai buvo iššifruota viena iš LKS slaptųjų spaustuvių. Bet, spaustuvės ryšininkui su centru suėmimo išvengus ir pasislėpus, tolimesnis siūlas nutrūko. Tuo metu buvo sugauta spaustuvė su spaudai paruoštų "Laisvės Kovotojo" 13-uoju numeriu (fatališkas skaičius!) ir, be to, areštuoti 9 asmenys (4 asmenims pavyko pabėgti). Tačiau dar savaitei nepraėjus, "Laisvės Kovotojo" 13 numeris iš naujo pogrindžio jau sklido po visą Lietuvą...
Antrąkart LKS buvo labai stipriai sukrėsta, kai 1944 metų balandžio mėn. Estijoje prasidėjus suėmimams, buvo sugautas tūlas Kazys Ambraziejus, buvęs ten su specialiais VLIKo uždaviniais. Kadangi jis buvo gabentas ir pristatytas LKS turimu ryšiu, jis turėjo progos pažinti keletą LKS centro narių, tai, be Vliko išdavimo, jis dar sugebėjo susodinti ir minėtus LKS narius. Surastuoju siūlu Gestapas pagriebė į savo nagus 12 LKS centro bendradarbių. Tačiau ir šis smūgis LKS nesunaikino, nes buvo suimta tik dalis centro, nuo kurio gestapui nepavyko nutiesti siūlą visai centrinei vadovybei likviduoti, taigi LKS netrukus atsitiesė. Dėl atsiradusio ypatingo nesaugumo LKS spaustuvėms centro aplinkoje tolimesnių "Laisvės Kovotojo" numerių redagavimui ir spausdinimui į pagalbą atėjo Šiaulių apygarda. Jos darbą sutrukdė atslinkusio karo veiksmai. Gestapas panaudojo tiesiogines naikinimo akcijas, be to, kad suvedžiotų ir suklaidintų visuomenę savo agentų pastangomis išleido ir platino suklastotą gestapinį "Laisės Kovotoją", kur buvo pateiktas iškraipytas 1944.II.16 'Laisvės Kovotojo" tekstas. Šios jų pastangos, betgi mums buvo tik juokingos. Aišku, jos nedavė okupantui jokios naudos ir jokių vaisių. Lietuvių visuomenė buvo pakankamai sąmoninga ir tuojau pat atskyrė tikrą kovotojų spaudą nuo suklastotos provokacinės.
Veržliųjų naikinimas
Gestapo slaptingiems agentams buvo pažadėtos didelės piniginės premijos už LKS vadovybės iššifravimą, kovotojų civilių ir spaudos platintojų provincijoje išnaikinimą, - bet ir tai nedavė pageidaujamų rezultatų. Gal ne veltui 1943 metų pabaigoje vienam LKS nariui Gestapo tardytojas pasakė: "Jei nebūtų LKS, mums Lietuvoje būtų daug lengviau. Kitos organizacijos nėra taip veržlios."
Todėl rudasis okupantas tikrai nepagailėjo energijos kuo didesniam šių veržliųjų ir daugiau pasireiškiančių lietuvių skaičiui sunaikinti
Iš LKS Vyriausios Vadovybės artimųjų bendradarbių, apie kuriuos buvo galima tuojau turėti žinias, vokiečių okupacijos metu buvo suimti 27 asmenys. Tolimesnių bendradarbių, apie kuriuos tikrai pavyko sužinoti buvo per 30 asmenų. Suimtųjų skaičiaus periferijoje, įvairiuose Lietuvos provincijos vietose nebuvo įmanoma nustatyti bet jis nemažas.
Tikslaus žuvusių, nukankintų ir nukentėjusiųjų skaičiaus šiuo metu taip pat dar neįmanoma nustatyti. O žinomų pavardžių dabartiniu laikotarpiu saugumo sumetimais dar netikslu skelbti, — nes dabartinis priešas, kurio metodai mums visiems gerai žinomi, kartais dar gali surasti ryšį ir nuo mirusiųjų iki gyvųjų.
Iš suimtųjų 7 mirė kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose — nuo bado arba mušimų, 2 mirė išėję laisvėn dėl nepataisomai kalėjimuose sužalotos sveikatos.
Tai nėra dideli skaičiai Tai tik tie skaičiai, kurie centrui buvo žinomi iš artimųjų ir artimiausių bendradarbių. Provincijos vyrai ir moterys per antruosius karo veiksmus ar pirmame ištrėmimo etape Rytuose žuvę ir kitaip nukentėję kovotojai faktiškai sudaro didesnį skaičių. Į tą skaičių, savaime suprantama, dar neįskaitomi žuvę laisvės kovotojai antrosios bolševikų okupacijos laikotarpiu, kuris dar nesibaigia.
Visus juos mes šiandien galime paminėti tik su pagarba, skirta — Nežinomam Kareiviui!
Atminimų puokštė a.a. Juozui Rudokui
Tačiau vieną iš jų galime paminėti jau šiandien. Žmogų, kurio atmintį siejame su nemirštama pagarba. Žmogų, kuris buvo to laikotarpio vienu didžiausių mūsų Tautos laisvės kovotoju ir LKS kertiniu šulu. Tai — Juozas Rudokas, paaukojęs savo gyvybę nuolatinėje ir didvyriškoje kovoje. Neįmanoma dar šiandien nušviesti jo darbų ir nuopelnų mūsų laisvės kovoje. Jų tiek daug. Bet ateitis tai padarys. Jo veikla — tai ne vien didelis vaidmuo antinacinėje kovoje. Jis buvo taip pat nuostabus 1940 -1941 metų pogrindžio veikėjas ir 1941 metų birželio mėn. vienas aktyviausių sukilimo organizatorių okupuotoje Lietuvoje.
Mūsų Tauta stato paminklus savo didiesiems sūnums. Tauta sukūrė herojiškas legendas Dariui ir Girėnui - vyrams, kurie drąsiame žygyje paaukojo savo gyvybes tautos didesnei garbei. O Juozo Rudoko, metų metais aukojusio save laisvės kovai, dirbusio pogrindyje be skambaus garso ir garsinimosi, narsiai, protingai, su visu dvasios, valios ir kūno įnašu iki paskutinio atodūsio — jo mūsų Tauta galbūt niekad tinkamai neįstengs įvertinti Bet tie, kurie ilgus metus, nuolatiniame pavojuje su juo kartu dirbo ir kentėjo, -laisvos Lietuvos gyvenimo atkūrimo darbuose, ateityje, visados /.../
