LEITENANTAS ADOLFAS EIDIMTAS
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Juozas Kojelis
Ltn. Adolfas Eidimtas, vienas iš LLA vadų
Raudonosios lavos bangai iš rytų 1944m. ritantis per Lietuvą, didelis skaičius žmonių judėjo vakarų kryptimi Bolševikai pabėgėlius plūdo pačiais pikčiausiais žodžiais, nors bėgome nuo kruvino okupanto teroro. Gelbėti gyvybę yra natūrali žmogaus teisė. Tik kiek nejauku girdėti žodžius kai kurių išeivių, jog jie bėgę, kad laisvajame pasaulyje galėtų kovoti dėl Lietuvos laisvės.
Bijoti prarasti gyvybę turbūt nereikia gėdytis, bet tikrai gėda baimę prilyginti didvyriškumui.
Teisingai kartą pasakė Mykolas Biržiška, kad herojai likę Lietuvoje. Bet ne visi, kurie liko, buvo herojai. Didžioji dauguma laikėsi įsikibę gimtosios žemės ir tikėjosi kaip nors išsilaikyti. Bet kartu su herojais liko ir stribų (kuriuos dabar kai kas nori didvyriais paversti) ir kitokios veislės išsigimėlių. Tarp pabėgėlių patriotinės aukos dvasia išryškėjo vėliau, o Lietuvoje likę didvyriai, kai mes bėgome, išėjo "nuogom krūtinėm", parafrazuojant poetą Aistį, sulaikyti kruvinos komunistų bangos.
Pabėgti su jauna žmona ir mažyte dukrele galėjo ir husarų leitenantas Adolfas Eidimtas, bet jis šeimą palydėjo iki Vokietijos sienos, o pats grįžo kovoti Kovoti drauge su Lietuvos Laisvės armijos vadu Kaziu Veverskiu, Adolfu Kubiliumi, generolu Motiejumi Pečiulioniu ir kitais bendražygiais. Jų auka, kad ir skirtingose sąlygose, panaši į Juozo Lukšos-Daumanto, kuris galėjo pasilikti Vakaruose, bet iškeliavo kovoti ir žūti, palikęs žmoną, kurią buvo vedęs vos prieš savaitę. Veverskis, Eidimtas, Kubilius, Pečiulionis iš partizaninių kovų rikiuotės buvo išvesti anksti, laisvės kovų pradžioje: Veverskis žuvo 1944m. pabaigoje, Eidimtas, Kubilius ir Pečiulionis į priešo nelaisvę pateko 1945m. pavasarį. Pečiulionis dešimčiai metų buvo išsiųstas į Sibiro lagerius, išliko gyvas ir mirė Lietuvoje. Eidimtas Vilniuje nužudytas 1946m. Kubilius taip pat. Kodėl taip įvyko, kai ką paaiškina tuometinio LLA Šiaulių apygardos štabo žvalgybos viršininko Genadijaus Miknevičiaus laiškas, rašytas 1988 0317 į Ameriką anų dienų pogrindininkui Pranui Pakalniškiui. Miknevičius 1944m. buvo nuteistas 10 metų Sibiro ir iki šiol ten pasilikęs. Laiške jis rašo:
Kazys Veverskis - Vilniaus Universiteto studentas, 1941-1942m.
"Eidimtas (slapyvardis Papunis, vėliau Senis) persikėlė į Kauną su Karaliumi (buv. gen. štabo karininkas) organizuoti LLA... Šiauliuose buvome sudarę Šiaulių apygardos štabą. į jį įėjo J.Šlepetys ir J.Stankūnas. Mane Eidimtas paskyrė žvalgybos viršininku". Toliau jis rašo, kad partizanai buvę neblogai ginkluoti, tik partizaniniam karui neparuošti: "Per Atvelykį turėjo atvažiuoti Eidimtas ir duoti mums paskutinius parėdymus išeiti su suformuotais daliniais (o jų buvo nemaža) į miškus ir pradėti veikti. Deja, vietoj jo atvažiavo provokatorius ir... per vieną vakarą visą Šiaulių apygardos štabą likvidavo. Jeigu žvalgybos viršininkas būtų būvęs bent kiek gudresnis, to nebūtų įvykę." Vėliau laiško autorius supratęs, kad "prieš mus buvo galingas, žiaurus, gudrus ir klastingas priešas, praėjęs puikiausią pogrindžio ir partizaninio karo mokyklą".
Partizaninio karo strategiją Lietuvos partizanai įsisavino jau kovodami, nes tokio apmokymo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje nebuvo.
Su Veverskiu ir Eidimtu buvau pažįstamas dar prieš okupaciją ir kiek bendravome okupacijos metu. Eidimtas kilęs iš tos pačios Telšių apskrities, o Veverskis kiek tolėliau, nuo Veliuonos. Apie Veverskį esu kiek rašęs 1963m. "Darbininke" ir Lietuvių enciklopedijoje (XXXVI tomas). Jaučiu pareigą kai ką parašyti apie Eidimtą.
Adolfas Eidimtas gimnaziją baigė 1935m. Telšiuose ir tais pačiais metais įstojo į karo mokyklą. Aš tą rudenį įstojau į VDU Kaune. Telšių gimnazijoje mokėsi dvi Milvydaitės, kurių tėvas buvo Telšių taikos teisėjas ir netoli mano tėviškės turėjo dvarą. Vasaros atostogų metu gimnazijų ir universiteto jaunimas bendraudavo. Taip ir mes apsilankydavome Milvydų dvare, Milvydaitės - mano tėvų ūkyje. Viena Milvydaičių, Gabrielė (dabar Dzirvonienė, gyv. Čikagoje) buvo Eidimto simpatija, vėliau sužieduotinė ir galiausiai žmona. Taip suėjome į pažintį su Eidimtu.
Baigęs karo mokyklą 1938m., jis buvo paskirtas į husarų pulką Kaune. Rusams okupavus Lietuvą, pulkas buvo išformuotas ir leit Eidimtas perkeltas į Vilnių. 1941m. pradžioje NKVD išaiškino slaptą, prieš sovietus veikiančią karininkų organizaciją. Prasidėjo karininkų areštai. Suėmė šiltine susirgusį Eidimtą, nes tuo metu Vilniuje ir Vilniaus krašte siautė šiltinės epidemija. Po kelių dienų jį perkėlė į užkrečiamų ligų ligoninę Antakalnyje. Sužadėtinei Gabrielei padedant, jis nakčia pabėgo ir atsidūrė Ukmergėje pas Rimavičius. Sustiprėjęs pro Balbieriškį spruko į Vokietiją. Į Lietuvą parvyko, prasidėjus karui
Manau, 1943m., Gavėnios metu, vykstant Kretingos gimnazijos mokinių rekolekcijoms, į bažnyčią įėjo du lietuvių apsaugos dalinių uniformomis karininkai ir aš tuoj pažinau, kad tai Veverskis ir Eidimtas. Jie suklastotais dokumentais važinėjo po Lietuvą, organizuodami LLA. Turėjome ilgesnį pokalbį mano kambarėlyje. Jau seniau į LLA buvau įstojęs, tačiau aktyviai LLA dalinių organizuoti nesutikau, nes gestapo buvau sekamas (vienas mokinys buvo man prisipažinęs, kad gestapas privertęs jį mane šnipinėti), mokinius į kovos dalinius telkti nesijaučiau turįs teisę, o ir visuomenė man buvo mažai pažįstama. Pažadėjau ir toliau iš Telšių atgabenti slaptos spaudos ir palaikyti ryšį su LLA vadovaujančiu asmeniu Palangoje. Kai gestapas mane areštavo ir išvežė iš Kretingos, ryšiai su LLA nutrūko.
1983m. "Švyturio" žurnale okupuotoje Lietuvoje pasirodė serija straipsnių apie LLA veiklą ir jos vadus. Daugiausia kalbama apie Veverskį ir Eidimtą. Sovietinis žurnalistas Balys Baranauskas pripažįsta, kad "LLA buvo stambiausia buržuazinių nacionalistų hitlerinės okupacijos meto ir nuo okupantų išvaduotoje Tarybų Lietuvoje organizacija". Ir toliau tęsia apie Eidimtą: "Didelį vaidmenį LLA suvaidino Adolfas Eidimtas, okupacijos metais padėjęs K.Veverskiui plėsti ir stiprinti organizacijas, o vėliau iš hitlerininkų išvaduotoje Lietuvoje pasiskelbęs LLA vadu."
Straipsnių autorius B.Baranauskas turbūt vienas labiausiai kvalifikuotų partiečių istorijai klastoti. Pagal tarybinę enciklopediją, turėdamas 20 metų, jis pasidaro Sovietų sąjungos komunistų partijos nariu ir Lietuvos pogrindyje dirba iki okupacijos. Išdavikiškame darbe turėjo būti itin nusipelnęs, nes okupantai tuoj jį paskyrė NKVD viršininko pavaduotoju. Paskui visą laiką sklandė partijos viršūnėse, o nuo 1958m. iki mirties, 1975m., buvo archyvinių dokumentų skelbimo įstaigos vyriausias redaktorius.
Kokiom spalvom Baranauskas piešia Lietuvos laisvės kovotojus ar kokius "prisipažinimus" įdeda į jų lūpas, nieko nereiškia. Neturi mažiausios istorinės reikšmės. Gal tik surašytos pavardės, datos ir kai kurios situacijos padeda lengviau orientuotis anų dienų įvykiuose. Žymiai nemalonesnį jausmą palieka buv. politinis kalinys Liudas Dambrauskas, perskaičius jo prisiminimų knygos "Gyvenimo akimirkos" 264-295 puslapius. Čia jis pasakoja, kaip būrelis vyresnių ir jaunesnių inteligentų - Juozas Keliuotis, Juozas Rainys, dr. Antanas Juška, Mindaugas Bloznelis, jis pats ir dar keletas kitų 1944m. lapkričio mėn. įkūrė Lietuvos Išlaisvinimo Tarybą, LIT, ir vėliau sudarė santarvę su LLA, pasiskirstę pareigomis; LIT vadovaus politiniam sektoriui, LLA - kariniam. Už LLA pasirašęs A.Eidimtas, slapv. Žybartas. (Žuvus LLA vadui K.Veverskiui, slapv. Senis, Eidimtas naudojo ir Senio slapyvardį), LIT tarpe ar aplink sukosi ir daugiau žmonių: doc. K.Baršauskas, P.Nevardaitis, ZStaneika, S.Sinkūnas, J.Antanaitis, A.Bendinskas, P.Sasnauskas ir kiti, LIT Molėtų gatvėje Kaune turėję konspiracinį butą su radiju, žemėlapiais, nelegalia spauda, LIT dokumentais. Žemiau jų, antrame aukšte, gyvenusi namo savininkė ir 2 ar 3 klierikai; apačioje viename bute gyvenę nepažįstami žmonės, o antrame - "viena iš Sniečkaus žmonų", pas kurią bent kartą savaitėje Sniečkus atvažiuodavęs ir nakvodavęs. Aišku kaip dieną, kad ši LIT grupė apie pogrindžio veiklą mažiausio supratimo neturėjo. 1945m. iš balandžio 6 į 7 naktį NKVD namą apsupo ir konspiraciniame bute buvusius tris pogrindininkus, taip pat šeimininkę ir klierikus suėmė. Minėtas Šiaulių apygardos štabo žvalgybos viršininkas G.Miknevičius dėl neapdairumo kaltina save, o Dambrauskas lyg iš šautuvo šauna: "Nelaimė atėjo per LLA -per Eidimtą".
Pasigilinus į pavaizduoto epizodo detales, galima matyti, kaip Dambrauskas ruošia skaitytoją, kad patikėtų jo kaltinimu. Pvz., dr. Jušką jis laiko tikru saugumo agentu, kuris "ne vieną savo pažįstamą paaukojo, kol užsitarnavo savo naujųjų šeimininkų pasitikėjimą". Bet Juška negalėjęs LIT išduoti, nes manąs, kad į saugumo pinkles įsipainiojęs 1945m., jau po šio įvykio. Bet nepasako, kodėl taip manąs. Tas pats ir su pas "Vieną iš žmonų" atvykstančiu Sniečkumi Reikia būti daugiau negu naiviu, kad patikėtum, kad Sniečkus, vyriausias enkavedistas ir komunistų partijos gen. sekretorius, vadovaująs kovai su lietuviais partizanais, vienas pats nakčia paliktų pas neaiškios reputacijos moterį, net gerai nepatikrinęs, kas kiti tame name gyvena ir lankosi.
Po dviejų dienų nuo arešto, rašo Dambrauskas, tardymo metu saugumietis į tardymo kambarį įvede "jauną vyriškį". Tai, jo nuomone, buvo Eidimtas. Ne akistaton, bet pagąsdinimui matyk, kad Eidimtas yra pas mus. Eidimto arešto laikas turbūt yra užfiksuotas KGB archyvuose, tačiau iš G.Miknevičiaus laiško, Baranausko rašymų ir kai kurių nuogirdų galima spėti, kad jis galėjo būti areštuotas tuo pačiu metu kaip ir Dambrauskas, kažkada apie Velykas. Kiekvienas saugumas, ne tik sovietų, konspiracijų dalyvius nerankioja po vieną, nes kiti galėtų išbėgioti ir pasislėpti. Stengiasi išlaukti išaiškinti platesnius tinklus ir vykdyti, jei ne masinius, tai grupinius areštus. Taigi galima prileisti, kad jie pasirūpino kartu likviduoti Šiaulių ir Kauno LLA centrus.
Pamatęs "jauną vyrą", Dambrauskas kategoriškai netvirtina, kad tai tikrai buvęs Eidimtas. Autorius, dažnai menkniekiams skiriąs ištisus puslapius, nė karto nepamini fakto, kad asmeniškai būtų susitikęs su juo. Netgi prisipažįsta: "Iš tikro Eidimto gerai nepažinojau." Taip pat Dambrauskas nebando net spėti, ar Eidimtas tuo metu atrodė kaip kalinys ar kaip kolaborantas. Bet jo knygoje yra užuominų, kad galėjęs būti ir kolaborantas.
Toliau Dambrauskas smulkmeniškai aprašinėja tardymus, tiesiogine kalba cituodamas tardytojų klausimus, savo atsakymus ir pareiškimus. Esu linkęs tikėti, kad daugelį jų gali prisiminti. Ir aš pats gestapo tardymus gan tiksliai prisimenu, nors datose, praėjus 50 metų, kai kada ir pasiklystu. Ir kai pirmojo tardymo pačioje pradžioje mane paklausė, ar X perdavė LLA instrukcijas, kaip minėti 1943m. Vasario 16-ąją, žaibo greitumu susiorientavau, per ką pakliuvau, nes niekas daugiau pasaulyje, o tik mudu du, apie tas instrukcijas žinojome. (Aš visai ant to asmens nepykstu. Jam teko daug daugiau už mane kentėti). Tuoj apsisprendžiau tą faktą paneigti nors grasino akistata.
Pagaliau, kaip Dambrauskas, apkaltinęs Lietuvos laisvės kovotoją išdavyste, galėtų paaiškinti faktą, kad "Adolfui Eidimtui, sūnui Boleslovo.. 1946m. vasario 18d. mirties nuosprendis įvykdytas Vilniuje". Tai patvirtina oficialus 1992m. balandžio 10d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo raštas, atsiųstas buv. Eidimto žmonai Gabrielei Dzirvonienei Čikagon.
"Gyvenimo akimirkų" autorius Liudas Dambrauskas knygos pratarmėje rašo kalbąs "lūpomis tų, kurie už Tiesos, Gėrio ir Laisvės idealus atidavė gyvybę", Už tuos pačius idealus gyvybę atidavė ir leitenantas Adolfas Eidimtas. Tie, kurie jį pažinome, nė truputį tuo neabejojame.
Ar Liudas Dambrauskas kalba ir Adolfo Eidimto lūpomis?
DRAUGAS, Chicago, 1994m. kovo mėn. 31d.
