Partizanai: Istorija ir dabartis

KANKINIŲ KAPINAITĖS SKAUDVILĖJE

Jonas Žičkus

Buvo 1989 metų vasario mėnuo. Vieną šeštadienio priešpietę į mūsų butą Birštone atėjo svečias. Pasisakė esąs Alfonsas Gedutis, iki šio susitikimo asmeniškai jo nepažinau, bet daug kartų jo vardą buvo minėję mano gimtojo krašto, t.y. Norkiškės, Paltiniškės, Mažintų, Šiurpiškės ir kitų kaimų gyventojai, pasakodami apie tų apylinkių partizanus. Iš jų sužinojau, kad 1951 metų kovo 19 dieną Mažintų kaime, prie pat Ančios upelio, arti ūkininko Juozo Saulio sodybos, bunkeryje žuvo Gedučio sesuo partizanė Aldona Gedutytė-Mišeikienė, jos vyras partizanas Vladas Mišeikis-Tarzanas ir prieš kelias dienas į tą bunkerį atėjęs jurbarkietis partizanas, žinomas Algio vardu. Vladą Mišeikj-Tarzaną ir Aldoną Gedutytę-Gegutę 1950 metais gegužės 15 dieną sutuokė Varlaukio bažnytkaimio parapijos klebonas Lūšnos miške. Jų sutuoktuvėse dalyvavo Alfonsas Gedutis-Jonukas, du partizanai ir ryšininkas Juozas Žagaras. A.Gedutis taip pat buvo partizanas, slapyvardžiu Jonukas. Daug prisidėjo įrengiant minėtą bunkerį, rūpinosi partizanų reikalais. Kovo 19-osios išvakarėse su užduotimi buvo iš bunkerio išvykęs, užpuolimo metu nebuvo jame, todėl ir išliko gyvas. Tą pačią dieną jį suėmė Šiaudinės kaime, Batakių valsčiuje, ūkininko Juozo Zakarausko sodyboje. Uždarė ir žiauriai tardė Skaudvilės NKVD būstinėje, Tauragėje Šubartinėje, paskui teismas, bausmė, etapai, Intos ir Kožimo lageriai Po bunkerio sunaikinimo Mažintuose tuojau pat buvo suimtas Šiaudinės kaimo gyventojas Juozas Zakarauskas, iš Mažintų kaimo Antanas Kubilius ir iš Paltiniškės Jonas Zinkus.

Jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Žinojome, kad įvairiose Lietuvos vietose atkasami ir palaidojami nužudytų ir nukankintų partizanų palaikai. Svarstėme, kaip Skaudvilėje įamžinti kankinių atminimą. Mudviejų nuomone, buvo du būdai. Vienas būdas - mėginti kasinėti, palaikus surinkti ir su derama pagarba palaidoti kapinėse prie Skaudvilės bažnyčios. Antras būdas -jei kasinėjimas nebūtų sėkmingas, teritoriją prie buvusios NKVD ir stribų būstinės paversti kapinaitėmis, pastatyti bendrą paminklą ir kryželius.

Gegužės mėn. iš Skaudvilės gavau laišką. Buvęs politinis kalinys Dainius

Kankinių kapinaitės Skaudvilėje

Habdangas rašė, kad sekmadienį prie pastato, kuriame stribai ir enkavedistai kankino Skaudvilės apylinkių partizanus ir jų rėmėjus, bus atidengtas ir pašventintas koplytstulpis. Kvietė atvažiuoti Apie tai pranešiau ir Alfonsui Gedučiui.

Šventė prasidėjo iškilmingomis pamaldomis bažnyčioje. Šv. mišias aukojo parapijos klebonas Jonas Kauneckas ir iš Rietavo atvykęs kunigas Stanislovas Venckus. Po pamaldų gausus skaudviliečių ir svečių būrys patraukė Tauragės gatve stribyno link. Koplytstulpį pašventino klebonas J.Kauneckas. Kalbėtojai prisiminė sunkius ir žiaurius okupacijos metus, enkavedistų ir stribų nukankintus, išniekintus žmones.

Skaudvilėje prasidėjo Atgimimas. Žmonės pasidarė atviresni ir drąsesni, garsiau prašneko apie Skaudvilės stribų ir komunistų piktadarybes, prisiminė nužudytus ir nukankintus artimuosius. Sužinojome, kad sovietų okupacijos metais stribai ir enkavedistai kelis kartus kraustėsi iš vienų patalpų į kitas. Vokiečių okupacijos metais Skaudvilės policija buvo įsikūrusi turgavietės kampiniame mūriniame name. Iš čia arti buvo žydų sinagoga ir pelkėtas, baigiantis užželti laukas. 1944 metų rudenį, grįžus komunistams, tame name įsitvirtino Skaudvilės stribai, vadovaujami Adakavo kaimo gyventojo Rybakovo. Su stribais apsigyveno ir NKVD dalinys, kuris drauge su Rybakovo stribais terorizavo Skaudvilės apylinkių gyventojus.

1945 metų rugpjūčio 15d. ankstyvą rytą iš čia stribai ir enkavedistai suvažiavo į Šidagių kaimą, apsupo Pranciškos Bičkienės sodybą, daržinėje nušovė Jono Strainio-Satumo būrio partizaną Leoną Plienaitį. Parvežė į Skaudvilę ir pametė ant akmenų grindinio, netoli šulinio, iš kurio miestelio gyventojai rankine pompa ėmė vandenį. Nužudytą ir išniekintą partizaną stribai užkasė durpyne, netoli sinagogos. Vėliau Upynos apylinkėse klastingai buvo nužudytas partizanas Antanas Sugintas ir po kurio laiko skaudviliškis Kazimieras Norbutas. Jie abu žuvo skirtingu laiku, buvo pamesti ant akmenų grindinio turgavietėje, stribai užkasė juos, kaip ir L.Plienaitį, durpyne, netoli buvusios žydų sinagogos.

Senieji skaudviliškiai dar ir dabar prisimena seną aptriušusį namą, kuris vienu galu rėmėsi į Ramybės gatvelę, šonu į aikštę. Tas namas priklausė Skaudvilės katalikų parapijai ir buvo vadinamas špitole. Jame gyveno zakristijonas ir varpininkas su savo šeimomis, taip pat bažnytinių drabužių skalbėja, vadinama pročka. Maždaug 1934-1939 metais tikintieji tą špitolę nugriovė ir padedant tuometiniam klebonui Aleksandrui Narkevičiui jos vietoje pastatė erdvų namą, kuriame buvo keli kambariai, salė ir scena. Kambariuose apsigyveno tie patys bažnyčios tarnai. Salė buvo pakankamai erdvi, pavasarininkai ir kitos organizacijos čia rengė susirinkimus, Vasario 16-osios ir kitų švenčių minėjimus. Į šį namą atsikėlė stribai ir enkavedistai, įsirengė savo būstinę, tardymo kambarius ir kameras areštuotiems uždaryti. Po Kovo 11-osios kažkieno iniciatyva tas parapijos tikintiesiems priklausęs namas buvo nugriautas, jo vietoje pastatytas raudonų plytų mūrinis namas, jame įrengta parduotuvė.

Negalime tiksliai pasakyti, kiek laiko šiame name savo žiaurius darbus dirbo stribai ir enkavedistai. Žmonės pasakoja, kad čia žiauriai kankino suimtus ryšininkus ir kitus dorus žmones, nukankintus ar žuvusius partizanus suklodavo to namo kieme, sužvėrėję stribai visaip tyčiojosi iš žuvusių partizanų ir kankinių. Skaudvilės stribai buvo alkoholikai ir labai žiaurūs.

Vyresnio amžiaus skaudviliškiai ir dabar prisimena žuvusią partizanę Stasę Irtmonaitę-Aušrelę, jos brolį Aleksandrą ir kitus partizanus, kurie buvo pamesti prie namo, Nepriklausomybės metais priklausiusio Skaudvilės tikintiesiems.

Stasė Irtmonaitė baigė Tauragės mokytojų seminariją. 1944 metais grįžus bolševikams, įsitraukė į aktyvią kovą su okupantais ir jų pakalikais. Buvo Šilalės (Diemedžio) valsčiaus organizacinio skyriaus (OS) vadė, daug prisidėjo organizuojant pasipriešinimą raudoniesiems okupantams Šilalės valsčiuje, teikė visokeriopą paramą Šilalės apylinkių partizanams, kuriems vadovavo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, slapyvardžiu Šalna. Tada jos slapyvardis buvo Radvilaitė.

1945 metų pavasarį, vos pasibaigus mokslo metams, Lydžio rinktinės vadas, Eržvilko gimnazijos mokytojas Petras Ruibys-Žigas (vėliau Garbštas) dviračiu atvažiavo į Šilalės ir Vaitimėnų apylinkes, susitiko su Stase Irtmonaite ir to krašto partizanų vadu Šalna. Tarėsi su jais organizaciniais, ginkluoto pasipriešinimo, pogrindžio spaudos platinimo ir kitais aktualiais klausimais. Susitikimo metu jie daug dėmesio skyrė ryšiui su Lydžio rinktinės štabu. Lydžio rinktinės štabo branduolys tada buvo Eržvilke, jam vadovavo Eržvilko gimnazijos mokytojai Petras Ruibys-Žigas (vėliau Garbštas), Henrikas Danilavičius-Žukas, Jonas Kubilius-Bemotas ir kiti P.Ruibys, S.Irtmonaitė ir šalna numatė ir aptarė asmenis, per kuriuos bus palaikomas ryšys tarp Eržvilko ir Šilalės. Patogiausias ir tiesiausias ryšio punktas buvo numatytas Šiurpiškės kaime Tomo Paleckio sodyboje, trys kilometrai nuo Skaudvilės. Šioje sodyboje dažnai lankėsi Saturno būrio partizanai, dažnai užeidavo artimas kaimynas Jonas Žičkus, kuris tuo metu dalyvavo pogrindžio veikloje, palaikė nuolatinius ryšius su Lydžio rinktinės vadais, žinojo ryšininkus, per kuriuos buvo galima perduoti iš S.Irtmonaitės-Radvilaitės gautus pranešimus į Lydžio štabą ir atgaL Bronė Paleckytė, jos broliai, Juozas ir Jonas buvo patikimi, dori žmonės, visaip rėmė partizanus, aktyviai dalyvavo pogrindžio reikaluose.

1945 metų vasarą buvo suimti ir žiauriai tardomi keli Šilalės valsčiaus organizacinio skyriaus nariai S.Irtmonaitė žinojo, kad jai gresia areštas, pradėjo slapstytis. Vėliau išėjo į partizanų būrį. Antras jos slapyvardis buvo Aušrelė. 1947 metais spalio 26 dieną ji žuvo mūšyje su enkavedistais ir stribais. Kartu žuvo ir jos brolis Aleksandras ir dar du šilališkiai partizanai. Aušrelę ir su ja žuvusius partizanus Skaudvilės stribai atvežė į Skaudvilę, numetė prie buvusio parapijos namo, visaip tyčiojosi iš jų. Kai kurie skaudviliškiai tvirtina, kad stribai užkasė juos netoli senųjų kapų, prie Ramybės gatvelės. Žmonės, kurie matė Aušrelės ir kitų su ja žuvusių partizanų stribų išniekintus kūnus, nurodė vietų, kurioje, jų manymu, jie buvo užkasti 1990 metų rugsėjo 29 dieną mokytojas Juozas Krencius ir dar keli vyrai toje vietoje ieškojo jų palaikų, bet nerado. Galėjo nerasti todėl, kad rekonstruojant Ramybės gatvelę, ji buvo paaukštinta, vieta, kurioje buvo užkasti žuvusieji, buvo užpilta storu žemės sluoksniu. Kiti sako, kad žuvusiųjų artimieji naktį slapta juos iškasę ir palaidoję Šilalėje.

Nežinia kodėl iš parapijos namo stribai ir enkavedistai išsidangino į Tauragės gatvėje buvusį mūrinį pastatą, kuriame Nepriklausomybės metais buvo Skaudvilės valsčiaus savivaldybė. Šalia to pastato buvo vienaaukštis medinis namas, kurio dviejuose kambariuose buvo pradinė mokykla, kitame namo gale — du maži kambarėliai ir virtuvėlė. Čia gyveno mokyklos vedėjas mokytojas Balys Vilčinskas. Iš čia 1941 metų birželio 14 dieną jį išvežė į Sibirą. Toje mokykloje daug skaudviliškių išmokė ir dorais žmonėmis išauklėjo šviesios atminties Balys Vilčinskas, Elena Kulviecaitė, Bronė Steponavičiūtė, Adelė Gurevičiūtė ir kiti mokytojai.

Kieme buvo aikštė, padalyta į dvi dalis: didesnis plotas priklausė mokyklai mažesnis — savivaldybei Tas aikštes vieną nuo kitos skyrė žema medinė tvorelė. Savivaldybės aikštelėje buvo tvartas ir daržinė, kuriais naudojosi ilgametis savivaldybės sekretorius Jonas Mockus, vėliau Sabatauskas ir kiti sekretoriai.

Kai 1945 metų rudenį Skaudvilėje buvo atidaryta gimnazija, vėliau -vidurinė mokykla, senoji mokykla buvo paversta gyvenamu namu. Buvo jis pailgintas, atsirado daugiau butų. Ligi šiol tebestovi šis namas, šalia jo tebėra šulinys. Kai į savivaldybės pastatą atsikėlė stribai ir čekistai, tvorelė išnyko, visą aikštę jie paėmė savo žinion. Jie buvo labai žiaurūs, tardomus žmones užmušdavo ar kitaip nukankindavo. Juos reikėjo užkasti. Tam tinkamiausia vieta buvo ta aikštė ir šalia jos - klebonijos žemė. Vietiniai gyventojai šneka, kad žiemą, kai žemė buvo įšalusi, stribai kankinius užkasdavo tiesiog daržinėje ar tvarte, nes čia girtiems stribams būdavę lengviau išrausti duobę. Stribų ir enkavedistų būstines visi vadino vienu žodžiu - stribynas.

Po koplytstulpio šventinimo A.Gedutis grįžo į Kauną, aš į Birštoną. Netrukus vėl nuvažiavome į Skaudvilę. Tą pačią dieną jį supažindinau su buvusiomis Šiurpiškių kaimo gyventojomis seserimis Onute ir Brone Paleckytėmis, Onutės vyru Edvardu Jurgilu, dukterimi žurnaliste Regina. 1945 metų pavasarį ir vėliau visa Paleckių šeima Šiurpiškėje labai daug padėjo Jono Straino-Saturno būrio ir kitiems partizanams. Onutė ir Bronė buvusios suimtos, po keletą metų praleidusios Komijos ir Sibiro lageriuose. Broliai Povilas ir Jonas buvę ištremti į Sibirą. Tėvai, Ona, Tomas 1949 metais kovo 25 dieną nuo trėmimo pabėgo, liko Lietuvoje. Visą tvarkingą Paleckių sodybą išplėšė, sunaikino Skaudvilės stribai, raudonieji valdininkai ir Norkiškės tarybinio ūkio direktorius komunistas. Brolis Juozas buvo vedęs, gyveno atskirai, dirbo Tauragės miškų ūkyje, trėmimo ir lagerių išvengė.

Kalbėdamas su Paleckytėmis ir E.Jurgilu, A.Gedutis stengėsi išsiaiškinti, kuriose vietose Skaudvilės miestelyje užkasti nužudyti partizanai ir kiti nukankintieji. Iš skaudviliškių pasakojimų buvo aišku, kad daugiausia nužudytųjų buvo užkasta savivaldybės kieme. Nutarta pradėti kasinėjimus. Kasmet per Vėlines savivaldybės kieme žmonės, pasisaugodami stribų ir KGB šnipų, uždegdavo žvakutes ir padėdavo gėlių.

1990 metų rugsėjo mėnesio 29 dieną savivaldybės kieme susirinko daug žmonių iš Eržvilko, Upynos, Girdiškės ir kitų vietų. Žmonės kasė kastuvais, ekskavatoriumi talkino Bronius Valantiejus. Tai vienoje, tai kitoje vietoje buvo aptikti kankinių palaikai. Buvo aišku, kad jie nukankinti ir užkasti ne vienu metu. Žmonės nurodė vietą, kur buvo tvartas ir daržinė. Čia iš ekskavatoriaus kaušo pabiro kaulai ir kaukolės. Buvo nutarta toliau nebekasti, nes buvo aišku, kad atrasta pagrindinė vieta, kurioje buvo užkasti žuvusieji ir kankiniai. Grupelė vyrų, padedant geros valios skaudviliškiams, L.Plienaičio, A.Suginto ir K.Norbuto palaikus atrado, iškasė ir sunešė prie palaikų, rastų buvusio valsčiaus teritorijoje.

Kaulus valė, plovė, sudėjo į karstus skaudviliškis Stasys Mikalauskas. Jis daug prisidėjo prie paminklo ir kapinių statybos bei priežiūrai. Palaikai uždengtuose karstuose buvo pašarvoti kultūros namuose. Rytą minia žmonių lydėjo į bažnyčią. Gedulingas šv. mišias aukojo klebonas Jonas Kauneckas, iš Telšių atvykęs kunigas Vincas Vėlavičius ir iš Rietavo kunigas Stanislovas Venckus. Palaikai iškilmingai palaidoti kapinėse prie bažnyčios. Padėta daug gėlių ir vainikų. Gėlių ir vainikų nunešta ir į savivaldybės kiemą.

Po laidotuvių A.Gedutis rūpinosi paminklo projektu ir statyba. Paminklą pastatė Alfonsas Šimaitis, jam padėjo Juozas Jakutis.

A.Gedučio pastangomis Kaune buvo padarytas 1,5 metro aukščio kryžius, Gedimino stulpai ir plokštės ir įmontuoti į paminklą.

Po paminklo pašventinimo A.Gedutis rūpinosi kapinaitėmis, jų statyba, sutvarkymu. Daug padėjo mokytojai R.Paulauskas, Juozas Krencius, Česlovas Liūdžius, Onutė Songailienė, skaudviliškiai Giedraičiai, tėvas ir sūnus, Antanas Milkintas, Jonas Bridikis, Kazimieras Jucius, Mykolas Jurevičius, Albinas Norbutas, Antanavičiai, Edvardas Jurgilas ir kiti.

Kapinaitės iškilmingai buvo pašventintos rugpjūčio 23 dieną - Juodojo kaspino dieną. Dalyvavo daug žmonių. Kapinaites pašventino buvęs Intos ir Rešiotų lagerių kalinys kunigas Stasys Venckus. Tą pačią dieną jis pašventino ir paminklą netoli Batakių geležinkelio stoties, šalia evangelikų-liuteronų bažnyčios. Jis buvo pastatytas 1945 metų rugpjūčio 10 dieną Mickiškės miške žuvusiems partizanams Steponui Norkui-Stepukui, Jonui Jakučiui-Plechavičiui, Kazimierui Kaminskui atminti.

Paminklo ir kapinaičių statybai A.Gedutis išleido 16500 talonų. Pinigus aukojo žuvusiųjų artimieji: Liudas Gustas, Stasys Grybas, Juknevičius, Juknevičiūtė, J.Pečiulis, Kuzminskienė, A.Kasputis, Kairys, JŽičkus ir kiti. Didelę sumą skyrė ir pats Gedutis.