ŽUVO UŽ TĖVYNĘ
Stasys Valaikis
Gimė Juozas Puknys Žemaitkiemio vls. Grežionių k. neturtingo ūkininko Rapolo Puknio šeimoje. Rapolas Puknys su žmona Veronika turėjo 5 ha žemės rėžiais ir augino 3 vaikus. Vyriausias buvo Juozas, g.1909 m., paskui gimė dukra Veronika, g. 1916 m., ir invalidas sūnus Povilas, g.1921 m. Mokytis tuo laiku buvo sunku, nes už mokslą reikėjo mokėti: I-IV klasė 100 litų per metus, o V-VIII klasėse 150 litų per metus. O kur knygos, butas ir kita.
Pavasarį ir rudenį po keletą mėnesių Juozas būdavo pas savo dėdę Igną Valaikį, kuris gyveno 10 km nuo Ukmergės Inkilų kaime, tuo sutaupydamas tėvui keletą litų.
Baigęs Ukmergės gimnaziją, Juozas įstojo į Karo mokyklą, o ją baigęs jau galėjo padėti savo jauniausiajam broliui Povilui mokytis ir gydytis.
1940 m. Juozui buvo suteiktas kapitono laipsnis ir jis buvo paskirtas I pėstininkų pulko vado adjutantu. Kariuomenėje kartu tarnavo liktiniu vyr.puskarininkiu jo kaimynas Alfonsas Morkūnas. Juozas ir Alfonsas dažnai susitikdavo ir pasikalbėdavo ne tik apie gyvenimo sunkumus, bet ir apie valstybės reikalus, nes 1940-iais, rusams okupavus Lietuvą, buvo apie ką pamąstyti ir pasikalbėti. Jie abu buvo kalbėję ir apie partizaninį karą su okupantais.
1941 m. gegužės mėn. miršta Juozo Puknio brolis Povilas. Mes kartu buvome paskutinėje 8-oje klasėje. Į laidotuves atvažiavo ir jo brolis kapitonas Juozas. Kalbėdamasis su kaimo vyrais Čepkausku, Morkūnu, Žvirbliu ir kitais, sakė: "Aš ateisiu pas Lyduokių partizanus ne vienas, o su būriu kareivių ir mes parodysime, ką gali Lyduokių partizanai". Matyt, jie su Alfonsu Morkūnu, busimuoju partizanu Plienu, buvo apie tai kalbėję ir susitarę.
Tais pačiais 1941 m., prasidėjus karui su vokiečiais, kpt.Juozas Puknys su 6 ar 7 kareiviais, tarp kurių buvo ir leitenantas Paleckis, ėjo iš Labanoro Lyduokių link, kaip ir buvo susitaręs su A.Morkūnu-Plienu. Čia jie susitiko su savo dalinio rusų kareiviais. Palikęs išsidėsčiusius savo kareivius ir ltn.Paleckį, Juozas vienas pasikėlęs ėjo pasikalbėti su rusų kareiviais. Priėjęs arčiau sako: "My zablūdilis" ("Mes pasiklydom"). Rusų politrukas jam pasiūlė eiti kartu su jais. Juozas traukdamas pistoletą norėjo juos nuginkluoti, bet nesuspėjo. Politrukas suspėjo pirmas paleisti šūvį Juozui į galvą. Taip nuo okupanto kulkos žuvo vienas pirmųjų Lietuvos karininkų. Neišvengė mirties ir ten buvę rusų kareiviai ir Juozą nušovęs politrukas.
Po savaitės Juozo tėvas Rapolas ir dėdė Ignas Valaikis Juozą iškasė ir perlaidojo Lyduokių kapinėse. Vokiečių okupacijos laiku kažkuriame laikraštyje buvo paskelbta žinutė apie kpt.Juozo Puknio žūtį. Po to jis buvo visų užmirštas ir net leidinyje "Lyduokiams 500 metų" nebuvo paminėtas.
□Kotrina Kilienė-Brodulskaitė-Birutė
□Kpt.Juozas Puknys
□Kotrina ir Jonas Brodulskai
□Pirmas Kazys Ališauskas-Spartakas
Vokiečių okupacijos metais kpt.Juozo žmona su dviem mažamečiais vaikais (Ramutis 3,5 metų, o dukra Dalia 2,5 metų) trejus metus gyveno Ukmergėje. Vokiečiams traukiantis kartu pasitraukė į Vakarus.
Italijoje Elena rado kitą vyrą ir su dukrele Dalia išvyko į Ameriką. Sūnus Ramutis liko Italijoje Jėzuitų prieglobstyje. Jėzuitai Ramutį išmokino, jis baigė aviacijos mokyklą ir tapo lakūnu. Po kurio laiko Ramutis persikėlė gyventi į Ameriką, ten įsigijo antrąją teisininko specialybę.
