Partizanai: Istorija ir dabartis

AMŽINA ŠLOVĖ DIDVYRIAMS!

Kęstutis Lakickas

"Laisvės kovų archyvo" 20 tome publikuotas Bonifaco Ulevičiaus straipsnis "Jos mylėjo Tėvynę", kuriame, remdamasis archyvine medžiaga, aprašo 1949 06 26 Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės ir Jono Valatkos-Kardo įvykdytą mirties bausmę Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotojui Pranui Kazlauskui. Man, buvusiam šių įvykių tiesioginiam dalyviui, skaitant šį straipsnį paaiškėjo daug faktų apie šią užduotį. Šiandien galime didžiuotis Albina Bunevičiūte-Aušrele, kuri, nenorėdama išduoti laisvės kovotojų, tardytojų kabinetuose sukūrė legendą, pati save pasmerkdama mirčiai, kuri budelių teismo buvo įvykdyta 1950 10 04 Vilniuje. 1951 m. kalint Kauno saugumo kamerose, tardymo metu nebuvo užduotas nė vienas klausimas apie žiauraus komunisto, komunistinių kovų Ispanijoje dalyvio Prano Kazlausko mirtį. Tik po daugelio metų, praleistų ypatingojo režimo lageriuose, išgyvenus sunkius "liaudies priešu" pažymėtus laikus Tėvynėje ir sulaukus jos laisvės, pavyko sužinoti apie Kardą, bebaimę kovotoją Albiną Bunevičiūtę, kuri, prisiėmusi visą kaltę sau, žuvo pačiame žydėjime, būdama vos dvidešimties metų. Gerbiamo B. Ulevičiaus, Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės archyvų tyrinėtojo, dėka sužinojome, kaip jauni žmonės žuvo MGB kalėjimuose, prisiimdami kitų kaltę sau.

Žemiau pateikiu ištrauką išspaudai paruoštos knygos "Ne veltui kovota”. Tai tikri faktai apie jaunimo žygius, atliktus prieš penkiasdešimt metų.

JIS ĖJO MIRTI

Vieną dieną ryšininkė perdavė laiškelį. Jame DLK Gedimino tėvūnijos vado buvo nurodyta susitikimo data, vieta ir laikas. Susitikimas buvo būtinas. Kitą dieną - tai buvo šeštadienis - iškeliavau. Turėjau būti vietoje nustatytu laiku, kad "banditams" (taip juokais save vadino partizanai) nereikėtų laukti. Popietė buvo saulėta, danguje nė debesėlio. Atėjus į nurodytą vietą, netrukus pasirodė tėvūnijos vadas Anupras. Jis liepė truputį palaukti, iš karto įspėjęs, kad užduotis bus labai svarbi, sudėtinga. Laukiau neilgai. Atėjo trise - Anupras, Žilvinas ir dar vienasman nepažįstamas vyras, apsivilkęs civiliais drabužiais. Susėdome prie pušies ir Anupras išaiškino užduotį: "Kardas eis kartu su tavim į Prienus ir įvykdys mirties nuosprendį Prienų saugumo viršininkui Gavėdai-Pypkei." (Pypkės pravardę miestelio žmonės davė todėl, kad jis visuomet laikė dantyse įsikandęs pypkę.) "Jūsų organizacija to atlikti negali, nes jis vakarais ir naktimis nevaikšto, todėl nuosprendį reikės įvykdyti dieną. Tavo užduotis: tau žinomais nepavojingais keliais nuvesti Kardą į Prienus. Apnakvydinti ir vykdyti visus jo įsakymus. Jūs su Kardu turėsite surasti Pypkę. Kardas atliks visa kita."

-    Tai labai pavojinga ir šansai išlikti gyvam lygūs nuliui.

-    Ką padarysi, - atsakė tėvūnijos vadas, - bet kažkas turi tai padaryti. Jūsų dešifruoti mes negalime, nes esate mums labai reikalingi.

Pasižiūrėjau į Kardą, mirtininką, kamikadzę. Tai buvo nedidelio ūgio, kresnas, apie 30 metų vyriškis, apsivilkęs namų darbo švarku ir kelnėmis, užleistomis ant batelių. Jo šviesūs į viršų sušukuoti plaukai judėjo nuo vėjo.

-    Užduotis aiški, padarysiu viską, kas reikalinga. Galime eiti? - paklausiau.

-Eikite!

Kardas paprašė palaukti kelias minutes - norįs persivilkti švariais baltiniais.

"Taip, reikia pasikeisti apatinius baltinius švariais, nes tikriausiai jie bus tavo įkapėmis, mielas žmogau, - pagalvojau. - Juk mes eisime į pačią stribų, enkavedistų ir kariškių irštvą". O išgirdę bent šūvį miestelyje, stribai kaip mat užblokuos visus išėjimus, o tada tik atsitiktinumas gali išgelbėti drąsuolio gyvybę. Sagstydamasis švarką atėjo Kardas. Žilvinas jo paklausė:

-    Kaip ginklas?

-    Garantuotas, - pasakė Kardas iš kelnių kišenės traukdamas vokišką parabelį. Nieko nesakydamas Žilvinas ištraukė savo parabelį ir padavė:

-    Imk, taip pat garantuotas, su dviem jausiesi saugiau.

Čia priėję kiti partizanai stipriai vyriškai apkabino Kardą ir pabučiavo, tikriausiai galvodami, jog jį mato paskutinį kartą. Priėję prie manęs, paspaudė ranką, palinkėjo geros kloties ir mes išėjome.

Einant Kardui pasakiau, kad jis atsiliktų nuo manęs 50-100 metrų -jeigu sustabdytų stribai ar čekistai, jis galėtų staigiai dingti jiems iš akių. Aš gi turėjau gerus dokumentus ir daugelis miestelio stribų mane pažinojo. Ėjome skubėdami, nes pradėjo temti. Tamsoje stribai ir enkavedistai paprastai dar budriau stebėdavo apylinkes, bet mes laimingai praėjome pro kareivines ir, kad nereikėtų eiti miestelio gatvėmis, pasukome į panemunę. Ten vingiuotu takeliu, sparčiai žengdami, jau sutemus pasiekėme mano namus. Seserims Nataliukei ir Matildukei liepiau nieko neklausinėti ir, jei turi, duoti pavalgyti. Tėvukui pasakiau, kad šiandien pas mus nakvos mano geras pažįstamas. Uždengęs antklodėmis langus, uždegiau šviesą. Pavalgius Kardas, įsitikinęs, kad be mudviejų daugiau nieko kambaryje nėra, pašnibždomis pasakė, kad norėtų nueiti į bažnyčią, prieiti išpažinties ir komunijos. Pažadėjau jį palydėti.

Rytą anksti Kardas jau buvo atsikėlęs. Atnešiau jam tėvo skutimosi įrankius. Nusiskutus ir nusiprausus išėjome į bažnyčią. Beeinant Kardas pasakė, kad 12 valandą sutartoje vietoje jis turi susitikti su savo pagalbininke. Vedžiau gatvelėmis, kuriose būtų gerai matyti, jeigu kas sektų. Bažnyčioje sustojome prie durų. Atidžiai apžvelgiau žmones ir, nepastebėjęs nieko įtartino, atsisėdau į suolą netoli klausyklos, kurioje kunigas jau klausė išpažinčių. Kardas klūpodamas laukė eilutėje. Aš stebėjau visus įeinančius ir išeinančius iš bažnyčios žmones, mat gerai pažinojau visus miestelio gyventojus, o tokį ankstų rytą į bažnyčią iš kaimų žmonės dar nebuvo suvažiavę. Atlikęs išpažintį, Kardas atsiklaupė prie mano suolo ir susikaupęs meldėsi. Išklausėme šv.Mišias, jis priėmė komuniją.

Išėjus iš bažnyčios, jis man davė suprasti, kad eina savais keliais. Aš nuėjau namo. Gerokai po 12 valandos pamačiau Kardą einant su jauna mergina alksniais apaugusio kalno link. Per langą mačiau, kaip jiedu susėdę po beržu kažką ilgai kalbėjosi. Jiems grįžtant pro mano namų, išėjęs lyg netyčia susitikau su jais. Mergina buvo jauna, gražiomis giliomis akimis. Ji man pasakė savo vardą ar slapyvardį, deja, atmintis jo neišsaugojo. Visi trys ėjome šnekėdamiesi, juokaudami - iš šalies žiūrint atrodė, kad eina trys jauni, nerūpestingi žmonės. Netoli miesto sodo pamačiau Prienų partorgą su žmona. Jis daug pasidarbavo žudant nekaltus lietuvius bei tremiant juos į Sibirą mirčiai. Žmonės

pasakojo, kad kai trėmė jo seserį ir jo paprašė ją išgelbėti, jis pareiškė, jog nekaltų žmonių tarybinė valdžia į Sibirą netremia. Prasilenkdamas su jais, pasisukau į šoną, kad manęs nepažintų, ir tik paskui pasakiau Kardui, kas čia buvo. "Tada mes veikiame!" - pasakė Kardas ir abudu nusekė paskui juos, o aš, padaręs didelį lanką, sugrįžau namo. Jau kieme išgirdau kelis šūvius - Geležinio Vilko rinktinės, Gedimino tėvūnijos vado užduotis buvo įvykdyta, tiesa, nušautas buvo ne Pypkė, bet kitas budelis.

Netrukus Prienuose išgirdau dainą:

Numirė Kazlauskas

kaip ne visas svietas –

vienoj rankoj kriukis, 

kitoj pištalietas.

Mat kariaudamas 16-oje sovietų divizijoje buvo sužeistas į koją ir vaikščiojo pasiremdamas lazda.

Grįžęs iš lagerių, Prienų rajono "Naujo gyvenimo" laikraštyje radau žinutę, kad Kazlauskui nuosprendį įvykdė (kaip ten rašė, "iš pasalų nušovė") "banditas Kardas su bandite" (pavardės neprisimenu). Tik dabar iš "Laisvės kovų archyvo" 20 tomo sužinojau, kad Kardas buvo Jonas Valatka, o mergina - Albina Bunevičiūtė-Aušrelė, vėliau Vilniuje nuteista mirties bausme.

VIRTO TELEFONO STULPAI

Buvo 1949 m. kovo mėnuo - trėmimų į Sibirą metas. Prienų gyventojai įbauginti, su nerimu žiūri į ateitį. "Jaunosios Lietuvos" pogrindinės organizacijos nariai susirinkome pasitarti, ką daryti, kad stribai, čekistai, aktyvistai nesijaustų padėties viešpačiais, kad žinotų, jog Lietuva gyva, Lietuva kovoja. Nusprendėme sunaikinti telefono ryšio liniją, jungiančią Prienus su Balbieriškiu ir Alytumi. Sutartą valandą po paltais apsijuosę pjūklais, užsikišę už kelnių diržų kirvius, susirinkome už miestelio pamiškėje ir reta vorele patraukėme Alytaus plento link. Jau po vidurnakčio. Miške tamsu, nors į akį durk. Vėliau, apsipratus akims su tamsa, žygiuoti pasidarė lengviau. Eidamas galvoju, kad šios akcijos nesuderinau su Dainavos apygardos partizanais, todėl galime užeiti ant jų pasalos, o sunaikinę telefono ryšį, ar nepakenksime jiems vykdyti savų užduočių? Tiesa, buvome aptarę, kad esant ypatingoms sąlygoms veiksime savo nuožiūra. O ar gali būti ypatingesnės sąlygos, kai žmones tremia į Sibirą? Et, kas bus, tas bus. Štai ir numatyta vieta - plento Prienai-Alytus posūkis, toliau apie kilometrą tiesaus kelio ir vėl posūkis. Pasiunčiu po vieną vaikiną į abi puses prie posūkių stebėti kelio ir pasirodžius mašinoms, kareiviams, stribams, žmonėms žibintuvėliais duoti ženklą. Tiesa, turėjome porą pistoletų, bet šiomis sąlygomis jie labiau tiko pagąsdinti negu apsiginti. Nieko nelaukdami griebėmės pjūklų ir greitai miško tylą sutrikdė jų gailios raudos. Nupjovus telefono stulpą, jis nenugriuvo, pasirodė, jog jį tvirtai laikė laidai. Tuo geriau, galime drąsiai darbuotis - telefono stočių darbuotojai ir čekistai nepajus diversijos ir nepasiųs kareivių tikrinti, kur nutrūko ryšys. Nupjovę vieną stulpą, lenktyniaudami bėgame prie kito. Netrukus buvo išpjautas gana ilgas ruožas. Tada grįžę į vidurį, svėrėme nupjautą stulpą ir, nukėlę nuo "kelmo", panėšėme į šalį. Palengva pradėjo svirti visa telefono stulpų linija, bet ant žemės dar neatgulė, nes juos tvirtai laikė laidai, nuo įtempimo skambėję kaip gitaros stygos. Griebiau už izoliatorių, tikėdamasis savo svoriu nutraukti laidus, tačiau... pajutau rankoje skausmą, o stulpai paliko kyboti pasvirę. Tuomet kirviais įnirtingai pradėjome kapoti. Dirbome nuoširdžiai, prakaitas žliaugė veidais -reikėjo skubėti, nes kiekvienu momentu galėjo užklupti. Perkirtus paskutinį laidą, stulpai kaip driežai nušliaužė į abi puses, juos traukė griūdami žemėn ant laidų kyboję telefonstulpiai. Tik dabar pastebėjau, kad kairė ranka, kurią susižeidžiau į aštrią nudaužto izoliatoriaus briauną, kruvina. Greitai apsukau ranką nosine ir vėl tęsiau darbą. Po kelių minučių visame ruože gulėjo nupjauti stulpai, sudaužyti izoliatoriai ir susiraizgę sukapotų laidų kamuoliai. Darbas baigtas. Po du, numatytomis iš anksto kryptimis, mėtydami pėdsakus, grįžome namo. Brėško... Širdyje buvo taip linksma -tegul žino okupantai ir jų pakalikai, kad pogrindis gyvas ir kova tęsiasi.

Rytą miestelyje pasklido kalbos, kad partizanai nuvertė visą Prienai-Alytaus ruožo telefono liniją.

1992 m. liepos 30 d. "Lietuvos Aide" (147 numeryje) straipsnyje "Didysis Sibiro kančių kelias" publikuotame Lietuvos TSR Valtybės saugumo ministro generolo leitenanto N.Gorlinskij 1949 m. kovo 4-6 d. rašte Nr.379 si perskaičiau, kad "Prienų apskrityje nupjauta 17 vietinio telefono ryšio stulpų".

Ačiū generolui leitenentui, nes tik jo dėka sužinojau nupjautų stulpų skaičių, kadangi tada jų skaičiuoti neturėjome laiko.

Akcijoje dalyvavo: B.Vilkas, V.Vaitkevičius, P.Viršutis, A.Kižys, vėliau tapęs KGB agentu, aš ir kiti pogrindinės organizacijos nariai.

PRANAS KIŽYS-ŽEMČIŪGAS, PRANELIS, VILIUS

□ Pranas Kižys

1947 m. Prienų gimnazijos žemesnėje klasėje mokėsi vidutinio ūgio, dailus, kresnas, juodais banguotais plaukais, visuomet tvarkingai apsirengęs vaikinas - Pranas Kižys. Visada linksmas, draugų ir draugių mėgstamas. Ne viena gimnazistė džiūvo dėl jo, tikėdamasi, kad kada nors taps jo išrinktąja, tačiau jis į visas žiūrėjo vienodai draugiškai. Mane su juo supažindino jo pusbrolis Antanas Kižys. Dažnai kalbėdamas su Pranu, girdėdavau jo pasisakymus apie okupantus, jų priespaudą, apie partizanus, jų sunkią ir garbingą kovą už Lietuvos laisvę. Dažnai mudu pagalvodavome, kad ir mums nederėtų likti nuošalyje. Kartą nusprendėme sukurti gimnazijoje pogrindinę organizaciją. Abu pradėjome dairytis į draugus ir rinktis tinkamus drąsius vyrukus, kurių ranka nesudrebės kovojant už Lietuvą, o atsidūrus čekistų naguose, jie tylės kaip žemė. Taigi subūrę, mūsų nuomone, tinkamus moksleivius, įkūrėme Prienų "Žiburio" gimnazijos pogrindinę organizaciją "Jaunoji Lietuva". Pageidavome, kad Pranas, pasirinkęs Žemčiūgo slapyvardį, imtųsi vadovauti būreliui, tačiau jis atsisakė, aiškindamasis, kad turi kitą svarbų darbą.Tik po daugelio metų KGB archyvuose radau dokumentus, liudijančius, kad jis buvo Juozo Lukšos-Skirmanto, Daumanto pusbrolis ir ryšininkas.

Kartą Pranelis paprašė apsilankyti pas jį kaime - Mogiškėse. Atvykus sužinojau, kad turėsiu garbės susipažinti su vienu partizanų vadovų, ką tik grįžusiu iš užsienio - Skirmantu. Jis prašė manęs nieko neklausinėti, nes jis pats pasakys viską, ką reikia. Besėdint kambaryje, įėjo juodas malonaus veido vaikinas. Pasisveikinęs paklausinėjo apie mūsų pogrindinę organizaciją, išklausė mano pageidavimus, trumpai papasakojo apie užsienio lietuvių veiklą Lietuvos išlaisvinimo frontuose, parodė mažą pistoletą ir žvalgybai naudojamą mažytį fotoaparatą. Kiek pasėdėjęs pasakė, kad sirguliuoja, atsiprašė ir mus paliko.

Pranas daug prisidėjo mūsų organizacijos suklestėjimo, retkarčiais atgabendavo iš miško literatūros, kiek galėdamas, rėmė ginklais, pasakodavo apie miško brolius. Šaudė nuostabiai. Prisimenu, kartą išgėręs Prienų gimnazijos karinio parengimo mokytojas Motiejus Gudynas atėjo nešinas rusišku PPŠ automatu ir pasakė: jeigu kuris iš 20 žingsnių pataikys į palto sagą, kurią jis laikė rankoje, galės visus metus nelankyti karinio parengimo pamokų. Pranas panoro pamėginti.

Sagą prismeigėme prie gimnazijos pirties sienos, Gudynas atmatavo 20 žingsnių ir padavė Pranui automatą. Kižys pradėjo taikytis. Mačiau, kaip nugalėtojo žvilgsniu šypsojosi Motiejus. Nuaidėjus šūviui pamatėme, kaip saga ištiškusi dingo nuo sienos.

Pranas dėl mums nežinomų priežasčių dažnai nebūdavo pamokose. Vieną dieną mane sutikęs pasakė, kad jam reikia skubiai dingti iš Prienų, bet reikalingas egzaminų pažymėjimas. Pasakiau, kad pažymėjimą gausiu, parašus padarysime, tik blogiau su gimnazijos antspaudu. Tačiau jis mane nuramino pasakęs, kad spaudą jam geras dėdė padarys be priekaištų, tik reikia gauti jo atspaudą. Pažymėjimą padarėme. Ir Pranas dingo. Ilgai nežinojome, kur jis, ir štai gaunu laišką Iš Klaipėdos. Rašo, kad gyvena su savo pussesere Janute Skučaite, mokosi Klaipėdos gimnazijoje, tačiau trūksta tokių gerų draugų.

1949 m. išvažiavau į Kauną studijuoti veterinarijos mokslų, galvodamas, kad su savo žiniomis tegaliu tik su gyvuliais dirbti, tačiau laikas parodė, kad turėjau visokiausių gabumų, kurių tuomet nežinojau.

Kartą Laisvės alėjoje sutikau Janutę su dailiu vaikinu. Matėsi, kad abu labai laimingi. Pasisveikinome. Ji supažindino su savo simpatija, pasikalbėjome. Kartą viename laiške Pranas užsiminė, kad laiškuose nerašyčiau jokių slaptų dalykų, nes dažnai mano laiškus gauna atplėštus ar užklijuotus taip, jog matosi, kad jie buvo atplėšti. Jis įtarė, kad tą gali daryti arba Janutė, arba saugumas. Nieko nelaukdamas parašiau Pranui laišką, kur tarp kita ko pasakiau, kad Laisvės alėjoje sutikau girtą "kaip šiaučių" Janutės simpatiją, kurį vedė iš abiejų pusių įsikibę įtartino elgesio moterys. Praną perspėjau, kad šito nesakytų Janutei: jeigu ji neskaito Pranui adresuotų laiškų, tai nieko nesužinos apie mano apgaulę, o jei skaito, tuomet tegul kaltina save, o mudviem bus aišku, kas tai daro.

Praėjo keletas mėnesių ir neatsimenu kas man pranešė, kad Pranas sužeistas guli Kauno I tarybinėje ligoninėje. Nuėjęs aplankyti, radau šalia lovos sėdinčią Janutę. Pranas papasakojo, kad parvažiavęs į namus buvo išėjęs medžioti kiškių. Šaunant sprogo medžioklinio šautuvo vamzdis ir ties riešu sudraskė ranką. Gydytojai ją "sulopė" ir po savaitės kitos galės važiuoti namo. Pasėdėjome, pakalbėjome ir abu su Janute išėjome. Eidama Janutė man prisipažino, kad su jos meile viskas baigta, nes aš laiške parašiau matęs jį su girtom mergom. Paklausus, ar Pranas jai davė skaityti tą laišką, ji prisipažino pati paėmusi.

- Na, tai tuomet kaltink pati save. Aš tavo berno nemačiau akyse. Mudu su Pranu jautėme, kad kažkas skaito mano laiškus, todėl ir sugalvojau šią istoriją. Jei būtum neskaičiusi, būtum turėjusi neblogą vyrą, o dabar... kaltink save.

Liepos mėnesį kartu su Prano pusbroliu Antanu Kižiu, kilusiu iš Prienų r., Giniūnų k., nuėjome į Mogiškes aplankyti Prano. Jo mamelė sutiko mus kaip savo vaikus, nuoširdžiai priėmė, pavaišino. Papasakojo apie savo dukrą, kuri iškentusi enkavedistų patyčias ir žiaurumus, nuteista dešimčiai metų kali speclageriuose.

Sodyba buvo 3-4 km nuo Išlaužo. Viskas liudijo, kad čia kadaise gyveno pasiturintys ūkininkai. Stovėjo neseniai suręstas tvartas, klėtis, gražus gyvenamasis namas su didele seklyčia. Didžiausią įspūdį paliko sodas ir didžiulės šimtametės liepos.

Ilgai kalbėjome su Pranu apie pogrindžio darbus. Galiausiai jis nusivedė prie tvarto, nukėlė viršutinį storo medžio durų rėmą ir parodė jo viduje išskaptuotas nišas, kuriose buvo įdėtas gerai suteptas rusiškas automatas PPŠ ir diskas su šoviniais. "Jeigu su manim kas nors, pasiimkite, pravers."

Deja... automatu pasinaudoti neteko. Kauno saugumo požemiuose gyniau Antaną Kižį, kad jis liktų laisvėje ir tęstų mūsų darbą. Todėl didžiausiai mano nuostabai, baigdamas bylą tardytojas Jarcevas paklausė, ar žinau kur Pranas Kižys laikė karišką automatą, kuriuo rengėsi žudyti tarybinius žmones. Kai pasakiau, kad nežinau, jis man pats pasakė, kad tvarto durų rėmo viršutinėje dalyje. Ir dar pasakė, kad yra žmonių, kurie gali patvirtinti, kad ir aš tai žinojau.

Taigi, Prano Kižio jie nepaėmė, jis nepasakė, aš nepasakiau, vadinasi, tai padarė draugas, kurį taip gyniau - Antanas Kižys. Ir tik dabar susivokiau, iš kur tardytojas netikėtai pakišdavo įvairiausių dalykų, apie kuriuos be manęs ir A.Kižio niekas nežinojo. Vėliau dar daugelis dalykų patvirtino, kad aš buvau teisus.

Jau kalėdamas Olžeraco speclageryje gavau iš Kazytės laišką. Ji rašė, kad Pranas Kižys-Pranelis Prienų miške kartu su kitais šešiais partizanais miegantys dviejų užverbuotų vokiečių buvo sušaudyti.

Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dė-dė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.

□ Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)

Kaip rašo Prienų rajono MGB viršininkas mjr.Kosinov 1953 m. birželio 30 d. Nr.2001/1 rašte: "Agentai, įsitikinę, kad banditai užmušti, paėmė pistoletus ir vertingus daiktus - laikrodžius. Po to Patriotas, atvykęs į Prienus į slaptą butą, pranešė, o agentas Kaizeris liko saugoti lavonų. Kad užšifruotų agentus prieš gyventojus ir banditus, į lavonų buvimo vietą buvo pasiųsta kariuomenė, kur Prienų miške buvo inscenizuota šaudymas ir banditų paieškos kaimuose ir miške. Banditų paieškos vyko 2 paras, pakartotinai 1952 m. birželio 27 d."

Taip baigė savo trumpą gyvenimą mano geras draugas, pogrindininkas, partizanas Pranas Kižys-Žemčiūgas, Pranelis, Vilius. Jam tada buvo tik dvidešimt dveji metai.