Partizanai: Istorija ir dabartis

PAKAUNĖS PARTIZANAI

Pijus Krušinskas

1944 m. Suvalkijos krašto Kazlų Rūdos miškai ruošėsi priimti į savo prieglobstį pasitraukiančius nuo rusų teroro Lietuvos vyrus. Šiuose miškuose dar buvo besislapstančių P.Plechavičiaus rinktinės dalinių vyrų.

□ Pijus Krušinskas Balchašo lagerio statybose. 1954 m. vasara, Kazachstanas

1944 m. rugsėjo 1 d. rusai paskelbė mobilizaciją į Raudonąją armiją. Tik maža dalis vyrų pakluso šiam įsakymui. Rugsėjo 15 d. buvo suruoštos masinės gaudynės, kurias vykdė pasieniečių daliniai, liaudyje vadinami žaliakepuriais. Po šių gaudynių teko visiems šaukiamojo amžiaus vyrams ieškotis prieglobsčio - namuose ar miškuose. Kas galėjo valdyti ginklą, pasitraukė į Kazlų Rūdos miškus ir juose ar aplink juos išsidėsčiusius kaimus - Krušinskų, Naudžių, Agurkiškių, Runkių, Kajaukų, Papilvės, toliau Jūrę, Kazlų Rūdą, Višakio Rūdą, Jankus, Šiulius, Braziūkus, Lekėčius, Kluoniškes, Knediškes, Ežerėlį, Girininkus ir kitus. Kaimų ir aplinkinių vietovių vyrams pavieniui slapstytis buvo sunku. Tarp šių vyrų buvo tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, žinojusių karinę taktiką ir galėjusių rengti partizaninio pasipriešinimo būrius.

Artėjo 1944-1945 m. žiema. Iškilo žiemojimo problema. Namų slėptuvėse buvo labai nesaugu, o be to, pavojinga šeimoms. Krušinskų, Girininkų ir kitų kaimų apylinkėse aktyviai veikė Stasys Jakštas (vėliau gavęs Katino slapyvardį). Jis organizavo besislapstančius vyrus burtis į būrius kovai su priešu ir ruoštis žiemojimui. Stasys Jakštas nuo 1936 m. gyveno mano tėviškėje - Krušinskų kaime pas Kostą Krušinską. Mūsų sodyboje po kluonu buvo įrengta slėptuvė. 1944 m. spalio pabaigoje iš Vokietijos parašiutais buvo nuleisti specialiose mokyklose paruošti žvalgybai ir turintys radijo ryšiui reikalingą techniką iš Kybartų kilęs Vincas Kovas-Šarūnas (su Kosto Puodžiūno dokumentais), Jonas Čižeika (Stepo Rimdžiaus dokumentais) ir iš Kazlų Rūdos kilęs Vincas Ališauskas (Kairio dokumentais). Nusileidžiant juos pasitiko ugnis. Vincas Kovas ir Jonas Čižeika nusileido laimingai, tik J.Čižeikos kuprinę praplėšė kulkos ir iš jos pabiro červoncai. Kiek pamenu, jie turėjo po 5000 ir vaistų. O Vincas Ališauskas dingo. Su jais kartu buvo išmestas konteineris su šilta apranga, palapine, vaistais, papildomais ginklais ir šaudmenimis, radijo siųstuvu, siųstuvo maitinimo elementais, maisto produktais. Vincas Kovas vieną siųstuvą turėjo prie savęs. Jam nusileidus nuo smūgio apsigadino akumuliatorius ir siųstuvas neveikė.

Aš juos sutikau netoli tėviškės miške. Išsiaiškinęs, kas jie, parsivedęs apgyvendinau po kluonu įrengtoje slėptuvėje. Pradėjome ieškoti desantininko Ališausko ir konteinerio. Į paieškas įsijungė Jakštas ir dar keletas vyrų. Maždaug dvi savaites intensyviai ieškojome visose apylinkėse, bet nieko nepavyko rasti ar išsiaiškinti. Buvo manoma, kad Ališauskas žuvo, nors kūno neradome. Neradome ir konteinerio. Kas galėjo atsitikti ir kas žinojo, kur bus leidžiamasi? Kilo įtarimas, kad Ališauskas pasidavė ir perdavė konteinerį į priešo rankas. Tačiau taip ir liko neaišku, kas atsitiko. Tuomet, dalyvaujant Jakštui, buvo nutarta mane, kaip vietinį, žinantį apylinkes, paruošti žvalgybai. Jonas Čižeika-Stepas mokė mane žvalgybinio darbo paslapčių.

Kadangi jie turėjo dokumentų blankų, man paruošė dokumentus (pažymėjimą), kuriame nurodė jaunesnį amžių, kad reikalui esant galėčiau nesislapstydamas būti reikiamoje vietoje.

Vincas Kovas davė 6 kalibro mažą pistoletą, fotoaparatą "Agfa" 32 kadrų ir balto metalo kišeninį laikrodį su grandine. Pastarasis buvo mano atpažinimo ženklas. Slapyvardis, kaip ir slaptažodis, buvo Slapukas, vėliau prisidėjo dar du - Baravykas ir Sakuotnugaris (taip vadindavo gyvenančius miške ne miškų gyventojai).

Desantininkai turėjo rašomąją mašinėlę, ir Jonas Čižeika-Stepas tvarkė archyvą ir rašė protokolus. Paprastai trumpai jį vadinome Stepu, Vincą Kovą - Vincu, o mane Pijumi - Pijušu.

Vincas buvo grupės vadas, ryšininkas radistas. Jis turėjo susisiekti su juos nuleidusiais žvalgybininkais ir pranešti, kaip pavyko nusileisti ir įsikurti, kokia padėtis. Reikėjo sutvarkyti radijo stotį, surasti maitinimo elementus. Ėmiausi šios užduoties. 1945 m. sausio mėn. pavyko gauti apie 180 plokščių elementų, su kurių pagalba radijo stotis pradėjo veikti. Iš pradžių du kartus mėginome radijo stotį paleisti namuose, bet pavyko tik stovyklavietėje miške. Čia Vincas pagavo ryšį. Radijo stočiai pradėjus veikti, labai suaktyvėjo pelengatoriai ir ėmė aplink skraidyti lėktuvai - "kukurūznykai". Susisiekus buvo pranešta apie esamą padėtį - apylinkėje veikia Geležinio Vilko būrys (apie 200 vyrų). Ryšio užmegzti daugiau nepavyko, nes frontas stūmėsi gilyn į Vokietiją, radijo stotis buvo paslėpta mūsų namų slėptuvėje. Apie desantininkus Vincą ir Stepą jau žinojo ir Alfonso Arlausko-Geležinio Vilko būrio vyrai. Tame būryje, kaip šiandien žinoma, buvo išdavikų.

1945 m. vasario 26 d. buvo apsuptos Žemkelio stovyklos, kautynėse žuvo 16 vyrų ir pats A.Arlauskas-Geležinis Vilkas. Vincas ir Stepas kartais būdavo miško stovykloje, kartais mūsų namuose. 1945 m. kovo viduryje Vincui po pažastimi atsirado didelė votis. Tėvas operacijai parvežė iš Veiverių gydytoją. Po operacijos Vincas gydėsi pas mus. 1945 m. kovo 23 d. Smeršo kariškiai apsupo tėviškę ir ėmė daryti kratą, ieškodami radijo siųstuvo. Kad pas mus yra siųstuvas ir Vincas, išskyrus Stepą, žinojo Jakštas ir Samuolis*, kuris visur būdavo drauge su Jakštu. O gal dar kas nors žinojo? Dabartinėmis žiniomis, galėjo žinoti Samuolio draugas V. Radvila, nes kovo 23 d. Samuolis jau buvo pasitraukęs iš Jakšto grupės.

---------
* Justinas Samuolis (taip jį vadinome) dirbo saugume iki 1976 metų,- aš jį matydavau, nors pagal saugumo archyvus Samuolis 1945 m. gruodžio 10 d. nuteistas mirties bausme sušaudant. - Aut.pastaba.

Kluone buvo paslėptas ir didelis Jakšto radijo aparatas "Bleufunkt". Kareiviai, darydami kratą, jį rado ir ėmę šaukti, kad rado radijo siųstuvą, kratą baigė. Radijo stotis taip ir liko nesurasta. Pasikrovę mūsų turto, nusišovę dvi kiaules, sumušė šeimos narius, o radistą Vincą ir mano tėvą Kostą Krušinską išsivežė. Vincą įsodino į karišką sunkvežimį, o tėvas turėjo pats pakinkyti arklius, pakrauti jų prisiplėštą turtą ir tada kareiviai jį išsivarė. Štabas buvo Pažėruose. Mano tėvas nieko nežinojo apie radijo imtuvą. Jį žiauriai kankino ir laikė 4 dienas. Nužudė ar užkankino - nežinia. Ketvirtą dieną suimtas gretimo kaimo gyventojas matė jį labai sužalotą.

Vincą sunkvežimiu nuvežė į Minską. Kartu su Vincu vežė Kalašinską ir Dobravolskį (Dobravolskis dabar gyvena Garliavoje, o Kalašinskas Kaune). Vincą Minske nuteisė. Grįžęs iš lagerio gyveno Kaune ir mirė apie 70-us metus.

Kai apsupo tėviškę, manęs ir Stepo nebuvo, todėl mes likome. Mano byloje įrašyta, kad aš "na svojei kvartyre deržal nemeckich parašiutistov desantov" ("savo bute laikiau vokiečių parašiutininkus-desantininkus"). Vertėjas buvo žydas, tai labai nevykusiai išvertė į rusų kalbą. Stepas, kaip ir aš, priklausė Jakšto būriui. Kaip žvalgybos grupės narys, buvau pavaldus Stepui. Po Žemkelio kautynių ir vado A. Arlausko ir kitų partizanų žūties buvome suskirstyti į mažesnius būrius, kuriems vadovavo Jakštas. Jakštas su visais vyrais liepos ar rugpjūčio mėnesio pabaigoje įsijungė į Abromavičiaus vadovaujamą Tauro apygardos Stirnos rinktinę. Mano žvalgybos zona apėmė Lekėčių, Zapyškio, Kačerginės, Tabariškės, pakaunės apylinkes iki Garliavos, Pažėrų ir Veiverių. Užduotis teko vykdyti ir Kauno mieste -gauti vaistų iš Jėzuitų Rotušėje ar iš moksleivių bažnyčios vienuolyne pas vienuoles. Vienuolė buvo ir mano puseserė. Višakio Rūdoje gyvenantis Skrinska mokėjo rusų kalbą ir palaikė ryšį su kariškiais, iš kurių už spiritą, partizanų rekvizuotą iš Antanavos spirito gamyklos, gavau palapinių, šiltų kupranugario vilnos antklodžių ir gerų amerikietiškų batų.

Jakštas aktyviai naikino stribų būstines. 1945 m. rugsėjo mėn. buvo nutarta likviduoti Kačerginės milicijos, stribų ir NKVD skyrius. Mane, turintį patirties žvalgybininką, nutarė įtraukti į šią operaciją. Buvo paskelbta, kad 1927 m. gimimo šaukiamų į kariuomenę naujokų Kauno rajono įgula skirs Vilkijai, Kačerginei, Babtams ir kitoms gyvenvietėms nakties metu patruliuoti. Kad galėčiau patekti į Kačerginės vidaus struktūras, kaip 1927 m. gimimo šaukiamasis per karinį komisariatą 1945 m. spalio pabaigoje patekau į Kačerginę. Antroje lapkričio pusėje buvo planuojama likviduoti Kačerginės miliciją ir stribyną, bet po išdavystės Tauro apygardoje ir po jų sekusių suėmimų operacija buvo perkelta į gruodžio vidurį, paskui dar sykį į laikotarpį tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, o galiausiai į 1946 m. sausio mėn.

Iš Kačerginės galėdavau pasitraukti ambulatorijoje gavęs 3-5 dienoms siuntimą sveikatos tikrinimui. Šiaip ryšį palaikiau per ryšininkę -savo seserį Justiną. Kačerginės miške apaugusiame samanomis išpuvusiame kelme buvo įdėtas vokiškos dujokaukės futliaras, kuriame palikdavau ir rasdavau sau žinutes - kas jas man palikdavo ir kas išimdavo manąsias - nežinau. Galbūt Kačerginės miško eigulys Stasys Aukščiūnas iš Girininkų kaimo?

Nusikėlus Kačerginės šturmo datai, pasidarė pavojinga ten būti -teko laikytis ypatingų konspiracijos priemonių. Negalėjau lankytis ir netgi nežinojau partizanų dislokacijos vietų ir kitų punktų, kad negalėčiau suimtas išduoti. Tėviškėje irgi būdavau labai trumpai, čia susitikdavau su S.Jakštu, Stepu, J.Brazaičiu ir kartais dar dviem, kurių nepažinodavau. Gaudavau slaptas instrukcijas ir užduotis. Per jėgą veržiausi į būrį, norėjau pasitraukti iš Kačerginės, nes jaučiau didelį pavojų. Tačiau buvo griežtai įsakyta pasilikti čia ir vykdyti iki galo paskirtą užduotį.

Kačerginėje buvo trys milicininkai - Stasys Jakelaitis, visiškai nusigėręs Matas Stankevičius ir mažai kada blaivus rusas. Jie budėdavo po parą. Milicijoje buvo ginklų ir šaudmenų sandėlys. Matas girtas pamiršdavo užrakinti sandėlį ir aš prisitaikęs paimdavau šaudmenų automatams, šautuvams. Ten jų buvo pripiltos pilnos dėžės, be jokios apskaitos.

Paskutinis Kačerginės šturmo aptarimas įvyko 1946 m. sausio 18 d. mano tėviškėje. Aš keturioms dienoms buvau atvykęs "sveikatos tikrintis". Kadangi Tauro apygardoje reikalai pradėjo gerėti, buvo nuspręsta likviduoti Kačerginės stribyną.

Tuo metu tėviškėje suaugusio vyriško žmogaus nebuvo, todėl pasikvietėme partizanų ryšininką Mitkų iš Talaiškių, turėjusį kuliamąją, vakare mamai iškūlėme javus. Dalyvavo apie 30 partizanų. Vieni ėjo sargybą, kiti kūlė. Pabaigus darbą, aptarėme Kačerginės operaciją. Pasitarime dalyvavo 8 vyrai, iniciatyva, kaip visada, priklausė Jakštui. Iš dalyvavusiųjų trijų nepažinojau, jie atvyko po kūlimo ir man juos pristatė kaip Stirnos rinktinės štabo narius. Ir mane pristatė jiems, paaiškino, kad esu žvalgas. Aš kaip atpažinimo ženklą nešiojau laikrodį balta grandinėle ir turėjau būti be kepurės, nes mes buvome uniformuoti kaip kareiviai naujokai. Kačerginės NKVD viršininkas, kuriam tuo metu buvau pavaldus, gyveno pas Jakelaitienę, o aš pas ją laikiau savo maistą. Tuo pretekstu dažnai ten užeidavau ir žinojau, kada Kuznecovas pareina, kur pasideda automatą, kur laiko miegodamas pistoletą. Kadangi milicijos būstinė buvo tarp gyvenamųjų namų, užpuolimo metu, kad mažiau nukentėtų gyventojai, man reikėjo po signalo nuginkluoti Kuznecovą, paimti jį įkaitu ir reikalauti, kad pasiduotų be priešinimosi. Tokį planą sudarėme 1946 m. sausio 18 d. vėlų vakarą.

Gavau įsakymą būti pasiruošusiu ir laukti pranešimo. Buvau jaunas, o užduotis teko labai sunki ir pavojinga, todėl jaudinausi, kaip ją sėkmingai įvykdyti. Stepas, tai pastebėjęs, smulkiai paaiškino, kaip kiekvienu momentu elgtis, o Jakštas pagrasino: jeigu sudvejosiu, žūsiu nuo priešų arba kaip išdavikas nuo savųjų. Nuotaika nuo to nepasitaisė, atsisveikinau su partizanais, pažadėjęs viską padaryti, atsisveikinau su mama ir kitais šeimos nariais. Broliui, kuris naktį mane vežė į Kačerginę, visą kelią kartojau, kad bus kažkas negero.

Paslėpęs ginklą, grįžau į būstinę apie 12 valandą nakties. Vos įėjęs pastebėjau įtartiną sujudimą - paprastai tokiu vėliu metu nebūdavo tiek ginkluotų stribų. Netrukus pasirodė Kuznecovas ir aš atsidūriau stribų apsuptyje. Atlikę kratą (kurios metu nieko nerado), surakino rankas ir uždarė į tamsų kambarį. Supratau, kad kažkas išdavė, nors manęs nieko neklausinėjo. Galvojau, kaip perduoti žinią, kad mane suėmė, kad neįvyktų didesnė bėda, bet žinią perdavė stribas Jonas Danielius, dirbęs partizanams, kurio nežinojau. (J.Danielius, kilęs iš Gaižėnėlių, žuvo Kačerginėje 1946 m. rugsėjo 30 d.)

Sausio 19 d. mane tardė, klausė, kur buvau, ką veikiau, kodėl nebuvau Kauno gydymo įstaigoje, į kurią buvau siųstas. Vakare mane, du brolius Aukščiūnus, Kostą Brazaitį, kaimyną iš mano tėviškės, ir dar vieną nepažįstamą įlaipino į didelę karišką mašiną, kniūpsčius suguldė ant grindų, uždengė brezentu ir išvežė kažkur į mišką. Gerokai pavėžėję, Brazaitį išlaipino ir nusivedė į mišką. Gal dvi valandas jų nebuvo, paskui jie grįžo su Brazaičiu ir vėl ilgai vežiojo, kol prašvito. Paryčiais parvežė į Kačerginę. Uždarė daboklėje, kurioje radome Joną Baltušį, Jurgį Pustilą, Pilypą Juškauską - visi buvome suimti sausio 18 d. Aštuonias paras mane laikė Kačerginėje: kiekvieną naktį išvesdavo iš Kačerginės, o ryte parveždavo. Dvi naktis praleidau Garliavoje, vieną naktį Vytauto parko rūsyje. Šiaip dažniausiai laikydavo brezentu dengtoje kariškoje mašinoje. Per tas aštuonias paras mane mažai tardė, tik kaimynas Brazaitis laikėsi šalia manęs ir vis kalbino. Jis buvo labai sumuštas. Paskui mus pervežė į Kauno saugumą ir išskirstė, tik Brazaitis liko šalia manęs. Prieš mano tardymą pakviesdavo pusei valandos Brazaitį, paskui šaukdavo mane visai nakčiai. Tardymo pagrindas - desantu nuleistųjų ryšys su užsieniu. Gyniausi, kad nieko nežinau. Labiausiai juos domino Jakšto ir jo būrio veikla ir dislokacijos vieta. Rusų kalbos nemokėjau, vertėjai buvo žydai. Per tardymą man pateikdavo partizanų sąrašus - jie turėjo gerą informaciją ir reikalavo prisipažinti, kad viską žinau.

1946 m. sausio 26 d. mano šeima buvo suimta, o tėviškė nusiaubta Veiverių stribų ir kariškių, vadovaujammų labai žiaurus ltn.M.Vyšniausko. Mano tėviškėje suruošę pasalą laukė Jakšto su vyrais, nes pastarieji prieš kelias dienas apšaudė Veiverių stribyną, NKVD būstinę ir pravažiuojantį traukinį "Maskva-Kaliningradas". Jakšto žmona visą laiką gyveno mano tėviškėje. Sausio 26 d. anksti ryte Jakštas, nieko nežinodamas apie pasalą, nešė savo žmonai dokumentus, kad galėtų legaliai, gal net ir Kaune gyventi kaip ryšininkė. Atėjęs į kiemą, pamatė sargybą ir iš automato atidengė ugnį. Jį bandė paimti, bet tik sužeidė. Jakštui pavyko pabėgti, stribai nuniokojo tėviškę, sumušę suėmė Jakšto žmoną, mano mamą Nataliją Krušinskienę ir visą šeimą - Gediminą (16 m.), Justiną (15 m.) ir Joną (10 m.). Po tardymo vaikus paleido. Mažiausiai sesei Elenai buvo treji metai ir ji buvo palikta pas kaimynus. Mamą ir Jakštienę Marijampolės kalėjime nuteisė 10-iai metų lagerio.

Vasario mėn. iš Kauno saugumo mane pervedė į Kauno kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Mane slėpė nuo mano brolio, sesers ir kitų giminių. Į jų užklausimus atsakydavo, kad tokio nei saugume, nei kalėjime nėra. Tardymui įpusėjus, kovo 3 d. susirgusį Kostą Brazaitį išvedė į ligoninę. Bet tuo metu jau žinojau, kad jis išdavikas, nes ir mane įkalbinėjo viską pasakyti.

Mane teisė birželio 1 d. Aš ir dar keturi gavome po 10 metų lagerio ir 5-erius metus be teisių. Birželio viduryje iš Lukiškių kalėjimo nuvežė į Uchtos lagerius, kur išbuvau iki 1948 m. lapkričio mėn. Virš 3000 kalinių iš Uchtos lagerio nuvežė į Kazachstano Balchašo miestą, kuriame buvo vario, molibdeno, švino kasyklos. Tais metais pagal tarptautinį susitarimą paleido Balchaše kalėjusius japonų belaisvius ir padarė griežto režimo lagerį. Šiame lageryje iš mūsų atėmė pavardes, užsiuvo numerius. Mano numeris buvo SM-303, taip vadinausi iki 1954 m. liepos mėn.

Po Stalino mirties režimą sušvelnino. Užskaičius papildomus darbadienius, 1954 m. gruodžio 14 d. buvau išleistas iš lagerio. Karagandos komendantūra sugrąžino į Balchašą, iš kurio nelegaliai grįžau į Lietuvą. Grįžęs neradau kovos draugų: mano mokytojas Stepas žuvo 1947 m., Jakštą suėmė 1947 m. ir nuteisė 25-eriems metams lagerio. Mama ir Jakštienė grįžo 1955 m. kovo mėn., sesuo Justina, kaip nepilnametė, buvo grįžusi 1954 m. liepos mėn.

1975 m. Jakštas iš Karagandos buvo atvažiavęs į Lietuvą. Pas mane gyveno apie dvi savaites. Mes daug kalbėjomės, pasakojomės. Jis mane įpareigojo ieškoti paslėptų bidonų. Du iš jų su archyvais, o vienas su kažkokiu turtu. Kaip jis sakė, archyvai rašyti nuo pat pradžių, nuo tų laikų, kai Stepas rašomąja mašinėle mano tėviškėje rašė archyvus ir protokolus. Apie 1980-uosius metus Jakštas grįžo į Lietuvą, bet aš jo daugiau nemačiau, negirdėjau ir kad archyvai būtų rasti.

Aš nuo 1988 m. dirbau Kauno Sąjūdyje 151-osios grupės įgaliotiniu. 1988 m. įsteigus "Tremtinio" klubą, įsijungiau į jo veiklą - padėjau leisti "Tremtinio" laikraštį, įrengti "Tremties ir Rezistencijos" muziejų. Nuo 1993 m. birželio mėn., atgavus iš sovietų kariškių pastatą Laisvės alėjoje, jame ir dirbu - tvarkau visus ūkinius reikalus.

Apie Joną Čižeiką-Stepą. Jis gimė, rodos, 1925 m. turėjo kelis brolius. 1944 m. vasarą su Kybartų gimnazija pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje pradėta rinkti grupes jaunų vyrų pabėgėlių, norėjusių grįžti į Lietuvą organizuoti pasipriešinimo okupacijai kovines grupes. Tuo metu (buvo 1944m. rugpjūtis-rugsėjis) vokiečiai dar planavo sugrįžti į Lietuvą. Stepą apmokę žvalgybos grupėje, parengė užfrontės žvalgybos darbui. Jis buvo aukštas, stambus vyras, geras sportininkas.

Man, kaimo bernui, jis buvo didelis autoritetas. Stepas, pamatęs, kad miške pilna vyrų, kurie gali tik su šautuvu būti, pradėjo mane ruošti žvalgybiniam darbui. Jakštas prieš karą turėjo šautuvą, mažą, kaip vadindavo, špūlinį mancakritką. Aš buvau išmokintas gerai šaudyti, nes jaunimas buvome prisirinkę 1941 m. rusų miškuose primėtytų šautuvų, automatų, šaudmenų. Šito manęs mokyti jau nereikėjo. Vincas pamokė dirbti su fotoaparatu ir bandė išmokyti dirbti su radijo siųstuvu, bet įsisavinti radijo siųstuvo ženklus man sunkiai sekėsi, be to, ilgiau mokytis nebuvo galimybių, nes stoties siųstuvo maitinimas eikvojosi, o gauti elementų tuo laiku buvo sudėtinga.

Stepas Jakšto būryje buvo žvalgybos grupės vadovas, vėliau, įsijungus į Stirnos rinktinę, rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas, paskui Žalgirio, o dar vėliau Birutės rinktinės žvalgybos viršininkas. Jakštas 1947 m. buvo suimtas, o Stepas žuvo prie Veiverių.