PASKUTINĖ KOVOS DIENA

Deimantas Sidorenka,

Varėnos 2-osios vidurinės mokyklos
Xlb klasės mokinys

Snapą pažadino knarkimas. Jis atsimerkė, įsiklausė. Aplinkui visiška tamsa. Jam netgi pasirodė, jog guli kape. Miegodamas virš jo, ant dviaukščio gulto, knarkia Ešerys. Snapas dar nesiruošia keltis - bunkery šalta, ir jis stipriau įsisupa į antklodę, galvą vėl padeda ant susuktos milinės, atstojančios pagalvę. "Na ir bjaurumas!" - pamąsto jis, ir jį visą nukrečia šiurpas. Kažkur nuo lubų krinta vandens lašai ir monotoniškai būgnija į kartonines grindis. "Ne, šitos duobės su mano mokytojišku butu nė už ką nepalygintum", -taria jis sau į jo sužvarbusią nuo drėgmės galvą grįžta prisiminimai. Snapas atsimena savo klasę Alytuje, mokinius, tėvus... ir emgebistus su jų tardymo įrankiais. Atsiminus tas baisias valandas, praleistas su tardytoju, Snapui iškart suskausta petį — tai tardytojo "dovana".

—    Antradienis, trečiadienis... ketvirtadienis, - vyras pamažu suskaičiavo tas dienas, praleistas miške su partizanais.

—    Išgamos, jie mane dar paminės! - jis sukanda dantis ir atsimena tardymą, tardytojo stūgavimą - "Gde bandity?! Jis nori keršyti tiems galvijams.

—    Nusibodo! — Snapas pakyla nuo gulto, tamsoje apgraibomis susiranda žiebtuvėlį ir zenitinio šovinio gilzę su žibalu - tai partizaniška "žibalinė lempa". Žiebtuvėlio liepsnelė uždega žibalu permirkusią dagtį, styrančią iš suploto gilzės galo, ir bunkeryje pasidaro šviesu.

Snapas, sėdėdamas ant gulto krašto, žvalgosi aplinkui sienojai, suręsti iš pušelių kamienų, kartonu apkaltos lubos ir tokios pat grindys, kairėje nuo jo sienoje juoduoja siauras urvas — atsarginis išėjimas, lubose įtaisytas liukas — tai bunkerio "paradinės durys". Sienoje įtaisytas stalčius šoviniams ir kitai amunicijai Įkaltos į rąstelius vinys atstoja pakabas, kabo dešimtšūvis Tokarevo šautuvas, du Špagino automatai, balti chalatai užsimaskavimui, milinės, palapinsiaustė, kuprinės.

Snapas atsigręžia atgal - antrame "narų" aukšte knarkia Ešerys - jo

naujas draugas, kovos draugas. Snapas žvilgteli į laikrodį — jau septinta ryto. Ešerys pabunda, dukart timpteltas už rankovės.

Abu sėdasi ir valgo lašinius su duona, užgerdami klevo sula. Ešeriui jau virš keturiasdešimt plaukuose matyti žilstelėjusios sruogos. "Jis tikriausiai čia jau ne vienus metus kariauja? — pamano Snapas, mesdamas žvilgsnį į seną, nusitrynusią žalios spalvos uniformą. - Tikras veteranas!"

-    Ruoškis! Eisim pas Beržinį! — Ešerys pasako pirmus šios dienos žodžius. Snapas pasitaiso uniformą, užsijuosia diržą su šovinine, pasikabina porą granatų, ant milinės maskuotei užsivelka chalatą — nors balandis, bet sniego vėl pribarstė. Su chalatu saugiau. Abu partizanai pasiima ginklus ir lipa į lauką.

Ešerys atkelia liuką. Iki pat kaulų smegenų vyrai pajunta oro gaivumą. Tikra palaima! Išlipę į viršų, kovotojai juoduojančią angą uždaro. Snapas ant viršaus užberia lapų ir šakelių.

-    Velnias! Nereikėjo tų chalatų! Pernakt sniegą nuleido! - nusispjovęs iškošė pro dantis vyresnysis.

Abudu jau gerą pusvalandį eina mišku. Kažkur trakštelėjus šakelei, vyrai suklūsta, priklaupia; jau 1949-ieji, ir iš visur gali laukti šūvio. Gyvų kovos draugų ne tiek daug teliko. Giltinė aplanko jų gretas beveik kasdien. Pilna šnipų.

Greitai vyrai pasiekia Beržinį. Daubos šlaite įrengtas mažas bunkeriukas. Ten jis ir gyvena.

Beržiniui gal dvidešimt metų, tokio pat amžiaus kaip Snapas. Partizanauja jau nuo septyniolikos. "Didelis "stažas", — mąsto Snapas.

Trise juda kaimo link. Visi žino užduotį - "likviduoti Judošių". Taip vakar sakė Ešerys. Jis pasakojo, kad kaime gyvena šnipas, pas jį dažnai užeina stribų. Su tuo vyruku reikia pabaigti. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

Ešerys veda pievos link. Pievoj ruduoja pernykštė žolė, pelynų krūmeliai. Iš kraštų tankūs žilvitynai, palaukėj boluoja trobesiai. Ešerys drąsiai žengia pirmyn, vyrai eina iš paskos, iki pirmos sodybos liko keli metrai...

-    Ramiai! Meskit ginklus!- rikteli vedlys, įremdamas vamzdį Beržiniui į pilvą.

Snapui kraujas sustingo gyslose.

Beržinis deda ant žemės automatą.

—    Niekšas! Išgamai — Snapas girdi, kaip drebėdamas iš pykčio keikiasi jo draugas.

Tą patį daro ir Snapas. Jis meta ant žemės automatą. Karklyne sutraška šakos, Beržinis ir Snapas pažiūri ton pusėn. Iš krūmų, išsirikiavę eile, atstatę automatus, artėja kareiviai. Gerai matyti mėlynos kepurės su raudonais apvadais. "Vadinasi enkavedistai!" — pamano Snapas. Pažiūri į Ešerį. Išdavikas stovi atstatęs šautuvą. Beržinis jau guli ant žemės. Tolėliau sumesti jo ginklai. Snapas gailisi kad nebėgo. Jam kyla noras pagriebti savo automatą ir atsiskaityti su išdaviku, bet...

—    Nusiimk granatas ir padėk po kojom! Nekvailiok! — paliepia Ešerys.

Snapas stovi kaip sukaustytas ir nejuda. Ešerys nukreipia vamzdį jam į kaktą.

Ateina enkavedistai. "Nejaugi vėl tardys?!- Snapas prisimena Alytaus kalėjimą.

—    Ne! - surinka jis ir puola ant Ešerio, išmuša iš rankų šautuvą ir bėga į kaimą. Pasigirsta rusiškas "stoj!", pokši automatai. Snapas peršoka tvorą ir bėga sodu, caksėdamos kulkos skina šakas, bet jis bėga ir bėga. Caktelėjimas, smūgis. Skausmas perveria krūtinę. Viena akimirka... ir jėgos išseko, jis parkrito ant šlapios žemės. Į šalį nulėkė šautuvas. Aplinkui zvimbia kulkos, lyg per rūką Snapas mato atbėgančias figūras, šen bei ten sublyksi liepsnelės. "Šautuvas! Kur šautuvas?'- klausia jis savęs. Akyse temsta. Rankos užčiuopia ant diržo pakabintą granatą. Paskutinėm jėgom Snapas ištraukia žiedelį, sugniaužęs granatą, prideda prie krūtinės, atsigula kniūbsčias. Žingsniai artėja. Barška ginklai, šoviniai.

Snapas išleidžia iš rankų apvalų, šaltą plieno gabalą...

Nugriaudėjo trenksmas... Virš sodo į viršų lėtai pakilo dūmų kamuolys...