DAINAVOS APYGARDA
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Ginkluoto pasipriešinimo pradžia
Algis Kašėta
Frontas per Dzūkiją persirito į Vakarus 1944m. viduryje. Rugpjūčio mėnesį krašte dar buvo pilna Raudonosios armijos užfrontės dalinių. Sovietų valdžia kūrėsi dar tik miesteliuose ir ieškojo talkininkų. Vadinamasis "tarybinis aktyvas" ir vykdomoji valdžia buvo sudaryta iš komunistuojančių, dažnai moraliai smukusių beraščių žmogelių.
Pirmiausia okupacinė valdžia paskelbė mobilizaciją. Nuo rugpjūčio ld. pradėjo šaukti į Raudonąją armiją 19-35 metų vyrus. Dainavos krašto vyrai į mobilizacinius punktus nėjo - slapstėsi arba išsirūpindavo dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Žlungant mobilizacijai, okupantai ėmėsi represijų. Rugsėjo 1-6 dienomis Alytaus apskrityje sovietų kariniai daliniai vykdė masines miškų ir sodybų kratas. Tada sulaikė ir išsiuntė į karinius komisariatus apie 500 besislapstančių vyrų. Iki rugsėjo 15d. iš pusantro tūkstančio Alytaus apskr. šauktinių iš Raudonosios armijos pabėgo 80 vaikinų1. Vis dažniau besislapstančius vyrus pasiekdavo žinios, kaip žiauriai NKVD kariuomenė elgiasi su beginkliais žmonėmis — juos žudo ir kankina. Vyrai ėmė organizuotis į būrius, pradėjo ginkluotis. Štai kaip savo metraštyje apie Merkinės būrio susidarymą ir ginkluotos kovos pradžią rašė šio būrio kovotojai: "Tik užėjus bolševikams ir prasidėjus kruvinam terorui, kaimų vyrai subruzdo. Buvo stengiamasi įvairiais būdais įsigyti ginklų. Tai buvo daroma pavieniui ir organizuotai, pvz., nueidavo pas komunistą ir jį nuginkluodavo. Kaimuose buvo jaučiamas nusistatymas vengti prievarta brukamos karinės prievolės ir pasilikti savo krašte. Pavienių asmenų slapstymasis miškuose perėjo į pirmas mažas būriavimosi formas. Buvo stengiamasi apsiginkluoti, mėginti vaduoti suimtuosius ir priešintis milicijos siautėjimui kaime. Organizuotumas sparčiai augo, ir jau 1944m. rugsėjo mėn. 15d. laikoma partizanų būrių, veikusių Alovės-Merkinės valsčiuose, įsteigimo data. Vieno iš tų būrių, pirmasis organizuotas žygis įvyko rugsėjo mėn. 15d. Jame dalyvavo 12 organizuotų partizanų, kuriems vadovavo Antanas Krajauskas [...] Pagrindinis žygio tikslas — apsiginklavimas"2. [ mišką partizanauti ėjo ne tik dėl prievartinės mobilizacijos, bet ir todėl, kad prasidėjo represijos, žmonių areštai. Jau rugpjūčio mėnesį Alytaus ir Lazdijų NKVD ir NKGB pradėjo sudarinėti "liaudies priešų" sąrašus. Vien tik Lazdijų apskr. NKVD skyrius per nepilnus keturis 1944m. mėnesius sulaikė per tūkstantį apskrities gyventojų, iš kurių beveik trys šimtai buvo areštuoti, beveik septyni šimtai išsiųsti į karinius komisariatus ir tik apie vieną šimtą paleisti3. Taigi pasisekė tik kas dešimtam.
Ne vien tik aplinkybės lėmė gyventojų apsisprendimą priešintis okupantui su ginklu rankose — daugelis negalėjo likti abejingi tautiečių kančioms. Stiprėjančios sovietinės valdžios represijos nesutrypė lietuvių Nepriklausomybės siekių. Daugelis vyrų kovai ruošėsi iš anksto. Tai matome ir iš Masališkių kaimo partizanų veiklos aprašymo partizanų kronikos knygoje
1945m. vasarą suimti Dzūkijos partizanai. Nuotrauka iš buv. LTSR VSK archyvo
"Priešbolševikinės veiklos reiškiniai buvo pastebimi jau 1940m. komunistinės vergijos metu. Nepriklausomybės troškimas bujojo ir vokiečių okupacijos laikais. Šiai veiklai kovotojai buvo inspiruojami Merkinėje vokiečių okupacijos metu dirbusių, tėvynę mylinčių žmonių, pvz., viršaičio, mokytojo... Šioje kovoje dalyvavo apie 25 žmonės ir apėmė ruožą Ilgininkų km. — Nedzingė. Taip pat su ginklu rankose tie patys asmenys padėdavo policijai pradėti kovą su bolševikiniais banditais, veikusiais Merkinės valsč, ribose. Žlugus okupacinei vokiečių valdžiai ir krašte užviešpatavus bolševizmui, kovotojai nepadėjo ginklų. Bendrose sueigose nutarta vengti karinės prievolės, pasiliekant savam krašte. Vėliau buvo stengiamasi registruojantis likti savo namuose, bet ginklai nebuvo padėti iš rankų. Visai nesiregistravę paliko Gegutis, Barzdyla, Bevardis, Šturmas, Rugys, Bijūnas, Šnekutis, Sakalas ir Genys. Esant siautėjimui, ginkluotas būrys slapstydavosi nuolat keisdamas stovėjimo vietą. Pradžioje vado nebuvo, gyventa laisvu susitarimu ir susiklausymu. Apie 1944m. spalio mėn. būrį aplankė Jonas Stačiokas-Liepa ir nurodė organizacijos gaires. Buvo susiskirstyta skyriais. Vadovauti pavesta Gegučiui"4.
Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, ir dažnas jų pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. Būrių pavadinimai atitikdavo vietovių pavadinimus. Nemunaičio, Nedzingės ir pan. Kiek vėliau, šiems būriams tarpusavyje jungiantis ir sudarant didesnius kovinius vienetus, būriui prigydavo vado slapyvardis — Rugio, Žaibo būrys ir t.t.
1944m. rudenį didesni ar mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkijos apskričių valsčiuose. Jiems vadovauti ėmėsi bent kiek daugiau karinio mokslo gavę vyrai: puskarininkiai, viršilos, buvę policininkai, mokytojai Alytaus apskr. NKVD skyriaus viršininkas savo vadovybei Vilniuje pranešė, kad 1944m. spalio mėnesį "užkrėsti banditizmu" buvo Rudnios, Varėnos, Daugų, Merkinės, Simno ir Birštono valsčiai o lapkričio mėn. skundėsi, kad iš 15-os apskrities valsčių 12 yra apimti partizaninės veiklos. Daugumos valsčių valdžios veikla buvo paralyžiuota. Pranešime nurodoma, kad lapkričio pabaigoje Alytaus apskrityje NKVD užregistravo 13 partizanų būrių, kuriuose veikia per 200 partizanų.
Būrius sudarė 30-50 gerai ginkluotų vyrų5,6. Tačiau, be abejo, sovietinė valdžia neturėjo tikslių žinių, kiek buvo būrių ir kiek partizanų. Gruodžio mėn. pradžioje Alytaus apskr. NKVD skyriaus dokumentuose jau figūravo 27 partizanų būriai su 700-750 kovotojų, tačiau čia pat pripažįstama, kad duomenys netikslūs, nes ne apie visus būrius pavyko gauti informaciją7.
Antanas Kušlys-Vilkas, partizanų junginio, veikusio Simno valsč, Alytaus apskr, vadas
1944m. čekistų dokumentuose dažnai minimas Varėnos valsčiuje veikiantis būrys, vadovaujamas Jono Jakubavičiaus-Rugio, Simno valsčiuje -Antano Kušlio-Vilko būrys, Seirijų valsčiuje Vlado Stepulevičiaus-Daktaro, Mindaugo būrys. Kaip didžiausias, minimas Merkinės-AIovės valsčių sandūroje veikiantis partizanų junginys, turintis net du šimtus kovotojų8. 1944 metų rudenį iš Merkinės valsčiaus Ilgininkų, Raitininkų, Masališkių kaimų ir Alovės valsč. Valeiniškių ir Davainiškių kaimų vyrų susikūręs apie šimto partizanų junginys. Junginio organizatoriai ir pirmieji vadai — Julius Bombonis ir Juozas Krukonis. Netrukus iš gretimų kaimų prisidėjo dar apie 50 vyrų. Junginys pasidalijo į šešis būrius po 25 žmones, kurie veikė teritoriniu principu - laikėsi prie savo kaimų. Būriai turėjo savo vadus9. Kitas Merkinės-AIovės valsčiuose veikiantis partizanų junginys vienijo apie 100 kovotojų. 1944m. rugsėjo 13d. vyrai susirinkę miške prie Bugančių km, nutarė — kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Buvo iškelti tokie uždaviniai- neiti į Raudonąją armiją, jei gaudys - priešintis ginklu. Pasidalyta į dvi grupes po 50 kovotojų, kurioms vadovauti buvo išrinkti -Julius Mikalonis ir Jonas Kudarauskas (abu iš Klepočių kaimo). Pirmosios grupės veikimo rajonas — Ryliškių, Klepočių, Druskininkų ir gretimi kaimai, 2-osios — Bugančiai, Lizdai ir gretimi kaimai10. Partizanai dažnai lankydavosi namuose, o susirinkdavo numatytose vietose, miškuose. Tokie junginiai iš pradžių nebuvo patvarūs. Po didelių priešo kariuomenės siautėjimų, o ypač
žuvus vadams, jie vėl iširdavo į mažus būrelius. 1944-1945m. žiemą, po didelių NKVD kariuomenės karinių akcijų šie junginiai buvo išblaškyti.
Lazdijų apskrityje 1944m. rudenį partizanų būriai nebuvo dideli, tačiau žiemos metu kovotojų gretos sparčiai didėjo. Iš Leipalingio valsčiuje veikusių ginkluotų grupių organizuotumu pasižymėjo Mizarų km. būrys, apie 30 vyrų. Jam vadovavo buvęs policininkas Jurgis Ptakauskas-Liepa11. Aktyviai apskrityje veikė ir Šventežerio (apie 60 kovotojų) partizanų junginys. Lazdijų-Alytaus valsčių sandūroje veikė ltn. Boleslavo Šimkonio-Šarūno vadovaujamas liškiaviškių būrys, kurį sudarė apie 60 kovotojų12.
Boleslovas Šimkonis-Šarūnas
Trakų apskrityje, Onuškio valsčiuje, 1944m. rudenį susidarė Jono Matukevičiaus-Vilko vadovaujama grupė (apie 40 partizanų), kuri ypač aktyviai veikė Bakaloriškių, Žilinėlių ir Kaniūkų kaimų apylinkėse13.
Ramiau pirmąją žiemą praleido maži partizanų būreliai iš vieno ar kelių gretimų kaimų gyventojų, kurie aktyviai nesireiškė. Ypač sparčiai partizanų būriai ėmė kurtis 1945m. pavasarį, kai atšilus orams, susidarė palankesnės sąlygos stovyklauti miškuose. Alytaus apskrities Simno valsč. Kalniškių miške 1945m. gegužės mėn. laikėsi apie 100 kovotojų, vadovaujamų ltn. Jono Neifaltos-Lakūno. Daugų valsč. (Alytaus apskr.) Varčios miške birželio mėn. pradžioje stovyklavo trys partizanų būriai (apie pusantro šimto kovotojų). Didžiausias jų — Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujama kuopa, apie 70 kovotojų. Marijampolės apskr. Balbieriškio girioje veikė partizanų būrys, vadovaujamas Leono Junelio (žuvo kovo 7d.), vėliau Martyno Kuzmicko-Briedžio (žuvo balandžio mėnesį). Dažna vadų žūtis stabdė partizanų organizacinį darbą, tačiau tik trumpam. Balandžio mėn. pabaigoje Kazimieras Degutis-Raginis (buvęs Balbieriškio valsč. policijos viršininkas) vėl subūrė 50 partizanų junginį. Jis buvo padalytas į du būrius, šie į skyrius, turinčius savo teritoriją ir savo vadus14.
Aiškindamas partizanų būrių plitimo priežastis, Alytaus apskr. NKVD skyriaus viršininkas Černyšovas savo 1944m. spalio mėn. pranešime vadovybei konstatavo, kad "klasių kovos paaštrėjimą" kelia žemės reforma, nauja mokesčių sistema ir mobilizacija į Raudonąją armiją15. Prisimindamas laisvės kovų pradžią, buvęs Balbieriškio valsčiaus partizanų junginio kovotojas (vėliau — Vaidoto grupės vadas) Juozas Petraška-Patrimpas rašė: "Tai vyko spontaniškai, be kieno nors nurodymų, tiesiog neapykanta okupantui, nenoras jam paklusti ir atviras teroras stūmė žmones į kovą. Nors žiemos sąlygomis ir, galima sakyti, niekieno nevadovaujami iš aukščiau, tie savigynos būriai buvo partizaninio pasipriešinimo branduolys, kuris per kelis mėnesius sustiprėjo ir pavasarį (1945m. - A.K.) jau sudarė rimtą organizuotą pogrindinį pasipriešinimą prieš pavergėjus"16.
1945m. pavasarį Pietų Lietuvoje baigėsi pirmasis ginkluoto pasipriešinimo kovos etapas, stichiškas būrių kūrimasis. Pradėta jungtis į stambesnius organizacinius vienetus — grupes ir rinktines.
Kovos veiksmai 1944-1945m.
Dzūkijos partizanų būriai pradėjo aktyviau veikti 1944m. spalio mėn., nes iš Alytaus ir gretimų apskričių išsikraustė stambūs NKVD kariuomenės daliniai Alytaus apskr. NKGB viršininkas savo vadovybei Vilniuje nurodė, kad "šitas periodas taip pat sutampa su mūsų organų ir vojenkomatų darbo suaktyvinimu išaiškinant ir sulaikant besislapstančius nuo tarnybos Raudonojoje armijoje"17. Tačiau "darbą suaktyvinti" represiniai sovietų organai galėjo tik
Dainavos ap. Merkio rinkt. Varėnos bataliono Merkio būrio partizanai. Priklaupęs iš kairės į dešinę 4-as - rinktinės vadas A.Ramanauskas-Vanagas. 1946m. lapkričio mėn.
padedant vietiniams klapčiukams, kurie sulindo į miliciją, stribus ar buvo paskirti apylinkių pirmininkais ir pan. Dangstydamiesi savo "valdžia", okupanto apginkluoti, vadinamieji "tarybiniai aktyvistai" skundė gyventojus ir atvirai plėšikavo. Tokie jų veiksmai kėlė visuomenės pasipiktinimą ir skatino miško brolių pasipriešinimą. Ginkluotoji vyrų savigyna pirmiausia tokius įspėdavo žodžiu arba raštu. Nenutraukę savo pragaištingos veiklos sovietinės valdžios atstovai buvo pradėti naikinti 1944m. spalio 23d. NKVD plk. Safonovas apie padėtį Alytaus apskr. vadovybei rašė, kad "paskutiniu metu eilėje apskrities valsčių pasirodė nedidelės karinės grupės, kurios vykdo teroristinius aktus prieš sovietų valdžios vadovus"18. į apskrities NKVD skyrių plaukė nelinksmos žinios: 1944m. spalio 8d. partizanų būrys Varėnos valsč. Jokėnų km. nukovė apylinkės tarybos pirmininką, sudegino 3 sovietinės valdžios aktyvistų namus19. Spalio 10d. Varėnos valsč. Druckūnų km. partizanai sumetė granatas į apylinkės tarybos sekretoriaus Staranavičiaus butą. Spalio 16d. prie miško apšaudytas Rudnios valsčiaus tarybos pirmininkas. Spalio 17d. į Miroslavo valsčiaus apylinkės tarybos pirmininko butą sumestos granatos ir butas apšaudytas20. Partizanų aktyvumas sparčiai kilo. Partizanai faktiškai vykdė vietinės valdžios funkcijas, nepripažindami jokių okupacinės valdžios atstovų. Spalio mėnesį Alytaus apskrityje miško broliai surengė 13 karinių akcijų, o lapkričio mėn. NKVD jų užfiksavo jau 30. Partizanai pradėjo vykdyti ir didesnes operacijas — vaduoti sulaikytuosius, užpuldinėti sovietinės valdžios įstaigas. Lapkričio 19d. Seirijų valsč. partizanai užpuolė sargybą, lydinčią suimtuosius, ją nuginklavo ir išlaisvino žmones21. Alytaus apskr. NKVD viršininkas Černyšovas komisarui J.Bartašiūnui pranešė, kad apskrityje lapkričio mėn. ginkluoti būriai išaugo ir terorizuoja sovietų aktyvą, dirba agitacinį darbą tarp gyventojų, leidžia atsišaukimus. Apskrityje partizanai sužlugdė gyventojų perregistravimo darbą, nutraukė prievolių rinkimą, o šaukimas į Raudonąją armiją vyko "ypač blogai ir iš esmės buvo nutrauktas"22. Pranešime nurodoma, kad dvylikoje iš penkiolikos apskrities valsčių valdžios veikla visiškai paralyžiuota ir prašoma kuo greičiau atsiųsti į apskritį NKVD karinių dalinių tvarkai palaikyti23. Trakų apskr. NKVD pareigūnas Sorokinas NKGB komisarui Guzevičiui skundėsi, kad dėl partizanų veiksmų lapkričio mėn. Onuškio valsč. susidarė įtempta padėtis — "dauguma kaimo apylinkių tarybų pirmininkų — Žiliūnų, Bakaloriškių ir t.t., atsisako dirbti, o valsčiaus valdžia nori palikti darbą ir išvažiuoti"24. Tokia pat padėtis ir Lazdijų apskrityje. Pavyzdžiui, 1944m. lapkričio 11d. Leipalingio miestelyje buvo nukautas apskrities vykdomojo komiteto pareigūnas A.Paulikas, lapkričio 12d. Leipalingio valsč. Giraitėlių km. apšaudyta NKVD kareivių grupė25. Ir čia pareigūnai prašė didesnių karinių dalinių pagalbos. Tokios "pagalbos" ilgai nereikėjo laukti Prieš besiplečiantį Dzūkijos partizanų judėjimą buvo sutraukti SSSR NKVD vidaus ir pasienio daliniai 1944m. gruodžio 11d. į Alytaus apskr. atsiųstas NKVD kariuomenės 331 pasienio pulkas. Trys šio pulko batalionai išsidėstė Varėnoje, Jiezne ir Merkinėje. Manevrinė grupė ir pulko štabas įsikūrė Alytuje26. Vadovaujant apskrities NKVD-NKGB skyrių pareigūnams, plačiu mastu pradėtos vykdyti baudžiamosios akcijos. Buvo "šukuojami" miškai ir daromos kratos gyvenvietėse. Nuo 1944m. gruodžio 20 iki 30 dienos Alytaus apskrityje buvo įvykdyta 13 "čekistinių-karinių operacijų", kurių metu, pasak baudėjų pranešimų, buvo nukauta 96 ir suimta 110 partizanų bei 47 jų rėmėjai Tuo laiku sulaikyta 234 vengiantys karinės tarnybos žmonės ir 40 "įtartinų asmenų", sudeginti 55 partizanų rėmėjų namai. Kratų ir ginkluotų susidūrimų metu baudėjai paėmė 64 šaunamuosius ginklus27. Tačiau kažin ar visi 96 nužudyti žmonės buvo partizanai, nes 32 iš jų buvo beginkliai. Liudytojų atsiminimai atskleidžia šiurpius beginklių gyventojų - senukų, moterų ir vaikų žudymo faktus. Ypač žiauriai buvo susidorota su Merkinės valsčiaus Klepočių kaimo gyventojais, kai gruodžio 24d. buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyti arba gyvi sudeginti 12 šio kaimo gyventojų28. Panašiai Merkinės valsčiuje buvo susidorota su taikiais Bugonių, Druskininkų, Lizdų, Pieriškių, Ryliškių, Taručionių, Vertelkų kaimų ir Alovės valsčiaus Dubrių bei Vabalių kaimų gyventojais. NKVD baudėjams aktyviai talkino Alytaus, Merkinės ir Alovės stribų būriai29. Su partizanais baudėjai susidūrė gruodžio 25d. prie Vabalių km., kur į mūšį stojo apie 80 partizanų junginys. Deja, spaudžiant kur kas didesnėms priešo pajėgoms, kovotojai buvo išblaškyti. Kautynėse žuvo ir junginio vadas A.Krajauskas30.
Šarūno rinktinės partizanai
1945m. vasario mėn. partizanai vėl suaktyvino savo veiklą. Būriai sueidavo stovyklauti į didesnius kovinius junginius (nuo 60 iki 150 partizanų). Tačiau veikdavo dažniausiai atskirais būriais. Kai kurie junginiai, važinėdami žiemą rogėmis, buvo labai mobilūs. Toks buvo Šventežerio valsčiuje veikiantis apie 60 partizanų junginys, lakstantis su 12 gerų rogių, kinkytų poriniais arkliais. Kiekvienose rogėse buvo rankinis kulkosvaidis, šaudmenų, maisto ir pašarų atsargos. Jie dažnai įvesdavo priešą į pasalas ir laimėdavo31. Partizanų daliniai kaimų vietovėse judėdavo dienos metu, laikydamiesi arčiau didesnių miškų masyvų. Apsistoję kaime, blokuodavo kelius. Deją susidūrę su didelėmis NKVD pajėgomis, partizanai patirdavo nemažų nuostolių. Smulkūs partizanų būreliai dažniausiai laikėsi prie savo gimtųjų kaimų, miškuose įsirengę žemines.
Pranas Paulauskas-Šarūnas, pirmasis Dzūkų rinktinės, Margio grupės vadas
Didesniuose partizanų junginiuose jau buvo laikomasi griežtesnės karinės drausmės, kuriami štabai su organizaciniu, žvalgybos, ūkio ir spaudos (propagandos) skyriais.
1944m. vėlyvą rudenį Dzūkijos partizanų būriai pradėjo puldinėti valsčių centrus ir naikinti okupacinės valdžios pareigūnus.
1944m. lapkričio 10 naktį Trakų apskrityje apie 50 partizanų būrys, vadovaujamas Stanislovo Aleksos, puolė Valkininkų miestelį. Sudegino valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, ryšių mazgą, išplėšė kooperatyvą ir sušaudė Valkininkų apylinkės tarybos pirmininką32. Lapkričio 11 naktį Trakų apskr. apie 40 partizanų būrys, vadovaujamas J. Matukevičiaus-Vilko, puolė Onuškio miestelį. Apšaudė, apmėtė granatomis valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, iš kurio atsišaudė valsčiaus valdžia, sunaikino milicijos pastatą. Lapkričio
14d. būrys dar kartą bandė įsiveržti į miestelį, tačiau nesėkmingai33. Gruodžio 8d., 6 vai. ryto, apie 30 partizanų būrys, vadovaujamas Prano Paulausko, Alytaus apskrityje puolė Butrimonių miestelį ir išlaisvino 6 suimtuosius34. 1945m. vasario 12d. Alytaus apskrityje nemaža partizanų grupė, vadovaujama Antano Kušlio, puolė Miroslavą, sunaikino NKVD ir vykdomojo komiteto pastatus, nušovė 2 NKVD karininkus ir 12 stribų35. Vasario 23d. Lazdijų apskrityje apie 200 partizanų junginys puolė valsčiaus centrą Rudaminą. Išblaškę NKVD ir milicijos pajėgas, iš areštinės išvadavo suimtuosius. Buvo nukauti 7 stribai, iš NKVD pastato paimtos ginklų atsargos36. Kovo 14d. Alytaus apskrityje partizanų būrys puolė valsčiaus centrą Rudnią. Priešas puolimą atrėmė37. Kovo 25d. Alytaus apskrityje partizanų būrys įsiveržė į Punios miestelį ir nutraukė gimnazijoje valdžios organizuotą susirinkimą38. Partizanai sušaudė apylinkės tarybos pirmininką. Balandžio 17d. apie 200 partizanų junginys, vadovaujamas ltn. Liongino Švalkaus-Šerno, vėl puolė Rudnią. Sudegino valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą su dokumentais, NKVD pastatą, išlaisvino suimtuosius39.
1945m. balandžio mėn. Alytaus apskr. NKVD viršininkas Černyšovas rašė, kad NKVD kariuomenės 220-o pasienio pulko, dislokuoto Alytaus apskrityje ir nuolat vykdančio antipartizanines akcijas, dėka partizanams ribojamos galimybės dar labiau suaktyvinti veiksmus. Jis konstatavo, kad represinės priemonės, paremtos vien fiziniu priešų naikinimu, nedavė reikiamo rezultato40.
Nuo 1945m. pradžios partizanai vis dažniau ir sėkmingiau rengė priešui pasalas. Pavyzdžiui, 1945m. vasario 23d. Daugų valsčiuje, prie Kančėnų km., Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujama 50 partizanų grupė surengė pasalą Daugų stribams, iš kurių 9 mūšio metu buvo nukauti41. Vasario 7d. Trakų apskr. Onuškio valsčiuje, prie Miguičionių km., jungtinis partizanų dalinys (dalyvavo Žaibo, Rugio, Vilko ir kt būriai) nukovė 17 raudonarmiečių (tarp jų 2 NKVD karininkus) ir vieną istrebitelį42. Kovo 3d. Onuškio valsčiuje, Ginakiemio km., partizanai sunaikino 9 ginkluotus tarybinius aktyvistus, o kovo 11d. Onuškio pasaloje nukovė 8 stribus ir 3 tarybinius aktyvistus43.
Pasalose dažnai buvo išvaduojami suimtieji arba prievarta mobilizuoti į kariuomenę vyrai Pavyzdžiui, kovo 3d. iš Merkinės į Alytaus kalėjimą ginkluotai sargybai lydint suimtuosius, Subartonių miške surengtoje pasaloje partizanai nukovė 7 lydinčius kareivius, o suimtuosius išvadavo44. Gegužės 13d. Varėnos valsčiuje, prie Gaidukonių km, J.Jakubavičiaus-Rugio vadovaujamas būrys išlaisvino į Varėnos geležinkelio stotį varomus suimtuosius. Tai buvo sugaudyti slapstęsi nuo mobilizacijos vyrai Pasalos metu partizanai nukovė 1 raudonarmietį ir 2 stribus, o 2 kareiviai buvo nuginkluoti45. Didėjantį partizanų aktyvumą parodo skaičiai. Pavyzdžiui, Lazdijų apskrityje 1944m. laisvės kovotojai įvykdė 5 aktyvius veiksmus prieš okupacinę valdžią, o 1945m. — net 170. Alytaus apskrityje 1944m. tokių akcijų buvo 26, o 1945m. - 795 46.
Jonas Neifalta-Lakūnas, Kęstučio rinktinės, Lakūno būrio vadas
Dažni partizanų žygiai negalėjo likti be atsakomųjų okupacinės kariuomenės veiksmų. Didelių priešo pajėgų užklupti partizanų junginiai turėdavo įsivelti į kautynes, kurių metu patirdavo nemažus nuostolius. 1945m. vasario 5d. rytą Lazdijų apskr. Kapčiamiesčio valsč. Mačiūnų trijuose viensėdžiuose ltn. Boleslovo Šimkonio-Šarūno vadovaujamą 60 partizanų būrį užklupo stiprus NKVD karinis dalinys. Verždamiesi iš apsupties, žuvo 6 kovotojai ir pats būrio vadas Šarūnas47. Baudėjai, aprašydami kautynes, pažymėjo, kad partizanų būrys kautynėse "veikė ypatingai organizuotai atkakliai laikė savo pozicijas ir pašėlusiai priešinosi"48.1945m. vasario 28d. ryte Alytaus apskrityje, Merkinės valsč., prie Panaros vienkiemių, šis partizanų junginys, pasipildęs naujais kovotojais (iš viso apie 80 kovotojų) ir vadovaujamas ltn. Kazimiero Lukošiūno-Lukošiaus, vėl susikovė su NKVD kariuomenės daliniu. Mūšis vyko iki pat sutemų. Partizanai organizuotai traukėsi Žaliamiškio link. Kovotojams į pagalbą atskubėjo ir rogėmis lakstantis Šventežerio valse, partizanų būrys. Sutemus partizanų daliniai laimingai pasitraukė į Žaliamiškio gilumą. Mūšyje krito 8 kovotojai, tarp jų - junginio vadas ltn. K.Lukošiūnas49.
Ypač didelės kautynės įvyko 1945m. gegužės 17d. Alytaus apskr. Simno valsčiaus Kalniškių miške, kur NKVD kariuomenės 220-as pasienio pulkas apsupo apie 100 partizanų junginį, vadovaujamą ltn. Jono Neifaltos. Štai kaip NKVD pulko vadas aprašo šį mūšį: partizanai "[...] pasirengė žiedinei gynybai ir atidengė ugnį iš sunkiųjų ir rankinių kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų į slenkančius į aukštumą dalinius [...] 19 val. daliniai, verždami apsupimo žiedą, susitelkė prie aukštumos. Banditai, pamatę, kad jų padėtis beviltiška ir jie pasmerkti, dengiami sunkiųjų ir rankinių kulkosvaidžių ugnies, tris kartus bandė prasiveržti, bet dėl stiprios užtvarų ugnies turėdami nuostolių, grįžo atgal į aukštumą. Gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų, intensyviai gynėsi granatomis, kurias dėl stačių, aukštų šlaitų numesdavo 60-70 metrų"50. Mūšyje narsiai kovėsi ir junginio vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo priešo kulkos pakirsta. Kautynėse žuvo 44 partizanai. Kiti, naudodamiesi sutema, prasiveržė iš apsupties.
Alytaus apskr. NKVD viršininkas plk. Lisovskis, NKVD komisarui Bartašiūnui pranešdamas apie kautynes, taip įvertino partizanus: "Jie buvo nesutaikomi liaudies priešai ir su ginklu rankose kovojo "už laisvą nepriklausomą Lietuvą". Nepaisant to, kad artėjo paskutinės gyvenimo minutės, nei vienas iš banditų nemetė kovos lauko, kovojo iki sunaikinimo"51.
Kalniškių kautynės simbolizuoja Dzūkijos partizanų pasiaukojimą tragiškais pokario metais.
Skaudžius nuostolius miško broliai patyrė ir 1945m. birželio 14d., kai NKVD kariuomenės pasienio 220 pulkas Alytaus apskrityje, Daugų valsč., apsupo Varčios mišką ir pradėjo visą savaitę trukusią karinę operaciją prieš 3 partizanų dalinius - Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujamą 80 partizanų kuopą ir mažesnius, V.Voverio-Žaibo ir K.Barausko-Vėžio būrius. Šukuodami
Kalniškės mūšio 50-mečio minėjimas
mišką, baudėjai susidūrė su Vanago kuopa. Kovotojai patys atakavo priešą, priversdami jį atsitraukti, tačiau atskubėjus didesnėms enkavedistų pajėgoms, buvo priversti trauktis, o vėliau buvo išblaškyti mažomis grupelėmis ir pavieniui Daugumai pavyko prasiveržti pro priešo užkardas, tačiau kelios dešimtys partizanų žuvo arba pateko į nelaisvę52.
Prisimindamas pirmuosius partizaninio karo metus, A.Ramanauskas-Vanagas rašė: "Tuo metu kovos taktika, kurios aš laikiausi dar nebuvo tikrai partizaniška. Tuomet mes iš viso neįsivaizdavom, kad priešas galėtų mus sumušti"53. Tą patį galima pasakyti apie kitus miško brolių dalinius. Vanagas nurodė priežastis, nulėmusias tokią situaciją: "Partizaninio karo taktikos mus mokė žiauri tikrovė ir žiaurios aukos. Nepriklausomybės meto vadai [...] neruošė tautos, nemokė, kaip reikėtų laikytis ilgiausios ir žiauriausios okupacijos metais [...] Kelerius metus mūsų pogrindžio jėgos buvo didelės, bet partizaninės kovos patirties ne tik kad stigo, [...] apie tai beveik neturėjome supratimo.
DA Dzūkų rinktinės Margio grupės partizanai: Dominykas Balinas-Bijūnas, Jonas Baranauskas-Saulius, Stasys Piličiauskas-Vanagas. 1947m. vasara
Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo kelerių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį. Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai savo gyvybės kaina"54.
Okupantų duomenimis, nuo 1944m. liepos mėn. iki 1945m. vien tik Alytaus apskrityje žuvo beveik 400 partizanų55.
Šaltiniai
1 Buvęs LSSR Valstybės saugumo komiteto archyvas (toliau -Buv.LSSR VSKA). F.3. B.6/14. L36-37
2. Ten pat B.b.f. B.44618/3. T.10. L148-149
3. Ten pat F.3. B.6/15. L223
4. Ten pat B.b.f. B.44618/3. T.10. L151
5. Ten pat F.3. B.6/14. L.43-44
6. Ten pat B.6/14. L.60-61
7. Ten pat. L.69
8. Ten pat L.76-77
9. Ten pat Operatyvinių (toliau - Op.) b.f. B.9048. L25-26
10. Ten pat L34-36
11. Suraučius A. Žaliojoj rikiuotėj // Laisvės kovų archyvas. K. 1992 Nr.5. P.82
12. Ten pat L87
13. Buv.LSSR VSKA. F.15. B.424/L L.30
14. Petraška J. Žvilgsnis atgal. V. 1992. T.l. P.19-24
15. Buv.LSSR VSKA. F.3. B.6/14. L.43-44
16. Petraška J. Žvilgsnis atgal. T.l. P.18
17. BuvLSSR VSKA. F3. B.6/14. L71
18. Ten pat L13
19. Ten pat L.43-44
20. Ten pat L.12-13
21. Ten pat. L56-57
22. Ten pat L60
23. Ten pat.
24. Ten pat F.15. B.424/1. L30
25. Ten pat F3. B.4/15. D.5. L10-11
26. Ten pat B.6/14. L75
27. Ten pat. B.7/1L T.l. L28
28. Krukonienė S. Klepočiai. Gruodžio... // Alytaus sąjūdis. 1989. sausio 12. P.12
29. Ledas V. Ištrauka iš stenogramos // Alytaus sąjūdis. 1989. Nr.13-14. P.12
30. Buv.LSSR VSKA. Op.b.f. B.9048. L.28 Ten pat Baudž.b.f. B.44618/3. T.10. L14
31. Suraučius A. Žaliojoj rikiuotėj // Laisvės kovų archyvas K. Mr.5. P.100
32. Buv.LSSR VSKA. F3. B.7/9. L298
33. Ten pat.
34. Ten pat B.6/14. L73
35. Ten pat B36/21. T.2 L107
36. Ten pat. B.4/15. L.131
37. Ten pat. B.7/11. T.l. L3
38. Ten pat B.4/15. L131
39. Ten pat B.7/11 T.2. L88
40. Ten pat T.l. L.12
41. Ten pat. Lili
42. Ten pat B.7/9. T.L L298
43. Ten pat
44. Ten pat B.7/11. T.L L.128
45. Ten pat L285
46. Ten pat.
47. Suraučius A. Žaliojoj rikiuotėj // LKA. K. Nr.5. P.88
48. Buv.LSSR VSKA. F.3. B.7/10. L191
49. Suraučius A. Žaliojoj rikiuotėj // LKA. Nr.5. P.98-106 BuvLSSR VSKA. F.15. B.1774/1. L46
50. Grunskis E.Kalniškės mūšis // Lietuvos paminklai. 1990 Nr.l. L14
51. Buv.LSSR VSKA. F3. B.7/1L T.L L94
52. Ten pat. F.18. B.l/1. L.59-60
53. Ramanauskas A. Daugel krito sūnų... V. 1991. P.22
54. Ten pat P.426
55. Ten pat.
