Partizanai: istorija ir dabartis

LIETUVOS OKUPACIJA: SUĖMIMAI IR KALĖJIMAI

Nijolė Gaškaitė

Prieš 50 metų, 1944m. vasarų, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Dar vyko karas, frontas buvo padalijęs Lietuvą į dvi dalis. Rytinėje Lietuvos dalyje jau šeimininkavo Raudonoji armija.

"Gauname daug piliečių skundų, kad praeinantys kariuomenės daliniai be jokio leidimo atima iš žmonių karves, arklius, kiaules, net grasina ginklu¹", rašė Marijampolės NKVD viršininkas SSRS komisaro pavaduotojui Serovui. Šilavoto valse. 3-ojo Baltarusijos fronto hidrotechninės kuopos seržantas DAVaniuškin ir raudonarmietis Kumancev V.P. nužudė du eigulius: Juozą Juodsnukį ir Vincą Račiušką.

1944 09 29 girti raudonarmiečiai P.Demidov ir V.Runkin iš 11 tankų armijos dalinio norėjo atimti iš mokytojo Alfonso Palioko laikrodį. Jam nepaklusus, nušovė jį iš automato.

Vilniuje, Katedros aikštėje, 7 girti karininkai nušovė 6 metų berniuką ir sužeidė senutę.

Šiauliuose, gatvėje, rusų kariškiai nušovė B.Kavestoką ir Grigaliūną. Šiaulių apskr. į pil. Morkucko namą kariškiai įmetė granatą ir užmušė šeimininką.

"Didelė dalis karininkų, seržantų ir eilinių beveik visuose daliniuose sistemingai girtuokliauja, plėšia, žudo gyventojus," - konstatavo NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai generolas Tkačenka².

1944m. liepos 26d. paskelbiamas vyrų nuo 19 iki 55-erių metų mobilizacija į Raudonąją armiją. Okupacinė valdžia supranta, kad šis įsakas nerealus, todėl rugpjūčio ld. įsakoma šaukti vyrus tik iki 35-erių metų. Penkiose apskrityse į surinkimo punktus atvyksta iš numatytų 35 tūkst. šauktinių tik 5 tūkst. vyrų³. Per Vilniaus bombardavimą liepos 28d. dalis šauktinių pabėga.

Prasideda vyrų gaudymas. Miestuose vyksta siautimai, ieškoma neužsiregistravusių vyrų. Rugpjūčio 13d. Vilniuje tikrinami dokumentai, sulaikoma 430 vengiančių kariuomenės asmenų⁴.

Spalio 11d. skelbiama antroji mobilizacija.

Iki 1945m. pradžios sulaikoma 23 tūkst. asmenų, vengiančių tarnybos Raudonojoje armijoje⁵. Lietuvos SSR NKGB-NKVD komisarai Bartašiūnas ir Guzevičius giriasi Maskvai, kad per 1944m. suėmę 12 tūkst. asmenų⁶. 35 proc. suimtųjų yra vengiantys tarnybos Raudonojoje armijoje⁷.

Paklususių šaukimui jaunuolių likimas ne ką geresnis. Štai 1944m. gruodžio mėn. šešiolika Molėtų valse, jaunuolių keliavo į Vilniaus mobilizacinį punktą. Ties Giedraičiais juos sulaikė sutiktas raudonarmiečių dalinys ir visus juos žiauriai nukankino⁸.

Lietuvoje prasidėjo partizaninis judėjimas. Seinų NKGB-NKVD viršininkai pranešime Bartašiūnui rašo, kad, paskelbus mobilizaciją, besislapstančiųjų skaičius padidėjo iki 1000. Be operatyvinių priemonių, besislapstančių mobilizavimui taikomos ir tokios: per giminaičius siunčiami laiškai, kviečiantys registruotis; šeimos nariai paimami įkaitais ir pan.⁹.

(...) "Iš kiekvieno valsčiaus paimti po dvi aktyvių banditų šeimas. Prieš tai mes kreipsimės į šiuos asmenis, kad jie pasiduotų sovietų valdžios organams. Jei jie per dvi dienas nepasiduos, jų šeimos bus represuotos, o turtas konfiskuotas¹⁰.

NKVD komisaro pavaduotojas Kapralov ir įgaliotinis Lietuvai Tkačenko 1944m. lapkričio mėn. nurodo apskričių NKVD skyriams: "Turto konfiskaciją vykdyti, tik neakivaizdžiai nuteisus tribunolui arba ypatingajam pasitarimui¹¹."

Štai pranešimas iš Panevėžio NKVD

"Asmeniškai grįžau iš dviejų valsčių, kuriuose neva buvo gaujų užpuolimų. Nieko nenustačiau. Valsčiuose eina normalus gyvenimas.

Suėmiau dvi vadų šeimas, bylos bus užbaigtos per dvi dienas ir perduotos tribunolui.

Tiriu asmenis, kurie skleidė paniką sukeliančius gandus, kad patraukčiau juos atsakomybėn¹²."

2. Tardymai

Greitesniam bylų įforminimui 1945m. sausio 10d. LSSR NKVD suorganizuojami tardymo skyriai¹³. Jų darbo "objektai" yra ne vien suimti partizanai ar besislapstantys nuo kariuomenės.

Vienas pirmųjų NKVD žingsnių Lietuvoje buvo archyvų perėmimas. Naudojantis valstybinio archyvo fondais, sudaromos įtartinų asmenų — politinių partijų, organizacijų narių bei valstybės veikėjų kartotekos, jiems pradedamos operatyvinės bylos, kurios paprastai baigiamos areštu.

Daugumai įtariamųjų stengiamasi sufabrikuoti kaltinimus pagal Rusijos 58- ąjį straipsnį (kontrrevoliuciniai nusikaltimai). Populiarūs ir kiti straipsniai:

59- as (nusikaltimas valdymo tvarkai), 193-as (kariniai nusikatimai). Pagal šį straipsnį buvo kaltinami Raudonosios armijos dezertyrai ir nepaklusę šaukimui. Paprastai dauguma asmenų buvo sulaikoma, neturint jokių konkrečių įkalčių. Tardymo tikslas yra sukurti įkalčius.

1948 06 27 Tardymo skyr. viršininko raporte LSSR MGB ministro pavaduotojui rašoma, kad "įsitvirtino praktika iš pradžių sulaikyti, o po to rinkti duomenis apie sulaikytųjų nusikaltimus¹⁴". Vadinasi, galiojo tarsi prevencinio sulaikymo įstatymas. Pažeidžiant BK numatytus sulaikymo terminus, areštas būdavo įforminamas tik po mėnesio ir vėliau¹⁵. Nors LSSR MGB vadovybės 1944 01 27 rašte Nr.17/45 nurodoma laikytis kaltinimo pateikimo terminų, tačiau šie terminai būdavo pažeidžiami iki Stalino mirties ir vėliau. 1953m. ataskaitoje rašoma: "Keletą metų LSSR MGB buvo klaidinga praktika - suiminėti žmones ne po nuodugnaus agentūrinio tyrimo, surinkus pakankamai įkalčių, bet iš anksto sulaikant, o tik paskui tardyti įtariamuosius ir išgauti prisipažinimus, kaip pagrindą areštui¹⁶." Jei sulaikytieji nieko neprisipažindavo, juos tekdavo paleisti, todėl tardytojai bet kokiomis priemonėmis stengėsi išpešti prisipažinimą, o tai galėjo padaryti tik sadistiškais kankinimais.

Ne visi sulaikytieji kankinami ką nors prisipažindavo. Pavyzdžiui, 1949m. rugsėjo mėn. Kazlų Rūdoje tardytojai mušė Oną Jakevičienę; Aldoną Jakevičiūtę ir Marcelę Sinkevičiūtę išrengė, kankino ir tyčiojosi, kaip tik norėjo budeliai. Po to buvo priversti paleisti, nes nebuvo "nusikaltimo sudėties".

Ypač tragiškas buvo suimtų moterų ir mergaičių likimas. Štai keletas faktų: 1945m. liepos 4d. Eržvilko valsč. NKVD viršininkas nukankino 4-os klasės moksleivę Onutę Preilauskaitę¹⁷,1949m. Šiauliuose čekistas F.Krečetov bandė išprievartauti suimtą Petkevičiūtę¹⁶. Ramygalos čekistas Makoveckas - suimtąją Lukoševičiūtę¹⁹ ir t.t. Tai tik keli faktai, atsispindėję čekistų dokumentuose, o kiek jų niekam, be aukų ir budelių, nežinoma! Štai ką apie suimtas mergaites ryšininkes iš Rodų dvaro (Panevėžio apskr.) rašė dienoraštyje partizanas Mykolas Krikščiūnas: "Jų pasakojimu iš kalėjimo slaptai išnešiotuose laiškeliuose, tiesiog baisu, kaip su jomis elgiasi. "Nėr blogiau, — rašo jos, - kai lieki tarp tardytojo ir keturių sienų²⁰." 1945m. gruodžio pradžioje buvo suimta mūšyje sužeista Genutė Stulgaitytė. Ją kankino vietoje: nukirto rankų pirštus. Nuvežta į Biliūnų ligoninę, partizanė mirė.

Vadovybės priekaištai dėl kaltinimo pateikimo terminų nesilaikymo buvo daromi todėl, kad, negavus įkalčių ir nesufabrikavus bylos, tekdavo sulaikytąjį paleisti, išaiškėdavo sadistiniai tardymo metodai. Net 1953m. kovo 13d. Kupiškio MGB, kankindama sulaikytąjį Skemundrį, sulaužė jam du šonkaulius, tačiau negavę "nusikaltimo" įrodymų, buvo priversti jį paleisti²¹.

Dalis suimtųjų, neatlaikę žvėriškų kankinimų, prisipažindavo nebūtus dalykus, kurių stengdavosi išsižadėti, kai pasiekdavo karinį tribunolą. Tačiau dauguma bylų, kuriose įrodymai būdavo išgauti kankinimais, patekdavo ypatingajam pasitarimui, kur nuosprendis būdavo priimamas "už akių", o suimtieji apkaltinami viskuo, ką surašė į protokolą tardytojas. Labai retai MGB inspekcija "patikrindavo" tardymo skyrių darbą ir nelaimingieji galėdavo pasiskųsti apie patirtus kankinimus. Tačiau skundai būdavo be rezultatų, o dažnai ir turėdavo atvirkštinį efektą; kalinys būdavo apkaltinamas "sovietinės tikrovės šmeižimu". Enkavedistai, kankinę suimtuosius, dažniausiai būdavo baudžiami ne už kankinimą, o už tai, kad šis faktas paaiškėjo.

Štai 1948m., MGB inspekcijai patikrinus Panevėžio MGB tardymo skyriaus darbą, net 5 tardomieji išdrįso pasiskųsti, kad juos kankino²². Inspekcija padarė priekaištų, kad net 21 iš 38 sulaikytųjų buvo paleistas, neradus nusikaltimo sudėties²³. 1948m. kovo mėn. suimtąjį Kairį laikė keletą dienų rūsyje be maisto, o kai jis pradėjo protestuoti, ant jo išliejo dvi statines vandens ir po to, įsakius Panevėžio apskr. MGB viršininkui Čachavai, pradėjo į jį šaudyti. Sužeistą Kairį surišo ir numetė MGB koridoriuje. Surištas žmogus išgulėjo ten, kol neteko sąmonės. Tada jį nuvežė į ligoninę, kur dėl prasidėjusios gangrenos amputavo rankas. Po to Kairys mirė.

Nors inspektoriai rašo, kad "neaišku", kaip po to drg.Čachava gali įgyvendinti mūsų partijos politiką", tačiau už tokį elgesį emgebistai atsipirkdavo vien įspėjimais. Pavyzdžiui, 1952m. už įvairias pražangas buvo nubausti 657 čekistai, tarp jų 75 už sovietinių įstatymų pažeidimus (taip švelniai buvo pavadinami kankinimai, kurių neįmanoma būdavo nuslėpti). Ir tik 2 proc. čekistų buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn²⁴.

Tuo tarpu kankinimai tęsėsi. 1949m. Marijampolėje buvo suimta Teofilė Gavėnaitė. Naktį į Vasario 16-ąją ją tardė ir kankino iki trečios valandos nakties 4 emgebistai. Sunku dabar pasakyti, ar jie ją užmušė , ar nebegalėdama ištverti kančių, Gavėnaitė kalėjimo kameroje nusižudė. Marijampolės teismo ekspertas nustatė, kad ji buvo mušta kietu daiktu ir buvo pažeisti visi vidaus organai: kepenys, kasa ir kt. Norėdami nuslėpti šį faktą, emgebistai iškvietė iš Vilkaviškio kitą ekspertą, kuris "nematė" sužalojimų ir "nustatė", kad Gavėnaitė pasikorė²⁵.

Marijampolės MGB 1949m. buvo žiauriai kankinti Mažeikienė, Cikanas, Sartanavičius. Suimtajai Runkevičienei po kankinimo pakilo aukšta temperatūra, ir ją teko paguldyti į ligoninę. Miesto ligoninėje ji parodė gydytojams kankinimo pėdsakus ir sumušimus. Tačiau kankintojai atsipirko tik partkomo įspėjimu.

1952m. Raseinių kalėjime kalinti Antanavičius, Mažintas ir Petroškus, išvežti į lagerį, parašė skundą, kad jie "prisipažinę" kaltę tik neištverdami kankinimų. MGB inspekcija, tirdama skundą, apklausė Raseinių kalėjimo gydytoją Kašiną, kuri atsakė, jog suimtųjų sveikata buvusi periodiškai tikrinama ir jokių sumušimo pėdsakų nebuvo pastebėta. Pasak gydytojos, suimtieji kreipdavosi pagalbos tik "peršalę ar skaudant dantims."²⁶

Mirus Stalinui ir sušaudžius Beriją, pasipylė kalinių skundai apie tai, kad tardymų metu juos kankino ir jie pasirašydavo protokolus su nebūtais kaltinimais. MGB inspekcija ir toliau vengė žodžio "kankinimas" - tai buvo vadinama "fizinio poveikio priemonėmis", "neįstatyminiais metodais", "sovietinių įstatymų pažeidimu." Nors kiekvienas skundas buvo tiriamas, tačiau 1953m. lapkričio mėn. iš 32 tirtų skundų nė vienas nebuvo patenkintas²⁷.

Skundai nebuvo patenkinti ir chruščiovinio "atšilimo" metu. Pavyzdžiui, 1959m. pavadintas nepagrįstu pil. Petro Beišio skundas. Kilęs iš Raseinių, tardytas 1945m. Ariogaloje, P.Beišys rašė apie pasigėrusio tardytojo elgesį (...) "Staigiai užmesdavo man ant galvos kailinius, versdavo ant žemės, vienas sėsdavo ant galvos, kitas ant kojų ir mušdavo iki sąmonės netekimo. Atsibusdavau ant kėdės visas šlapias (...), spardė mane kojomis. Kartą taip spyrė, kad sprogo pleura ir susidarė dvipusė išvarža. Lageryje operavo (...) Veidas buvo mėlynas ir ištinęs, akys pasruvusios krauju. (...) Bevardis kairės rankos pirštas sulaužytas durimis. (...) Pistoleto rankena sudaužytas pakaušis. (...) Tardant buvo galima atsakyti tik teigiamai, t.y., tardytojo naudai. Jei atsakymas būdavo neigiamas, tai po jo kankindavo tol, kol nepataisydavo atsakymo. (...) Pasiskundus perėmė kitas tardytojas, kuris pasakė: "Jei tu pasakysi prokurorui, kad aš tave mušiau ar atsisakysi nuo to, kas parašyta, naktį tave nušausiu²⁸."

Pagal tokiu būdu sufabrikuotą bylą P.Beišys, J.Liaukas ir K.Girinskas gavo po 10 metų lagerio.

Ištyrusi skundą, MGB inspekcija nustatė, kad jo autoriui tik vieną kartą "sušėrė per petį". Skundas atmestas, nes tuo metu suimtasis nesiskundė buvęs kankinamas.

A.Ramanauską žvėriškai kankino jau 1957 metais, nepaisant to, kad taip staigiai išgauti iš jo kokias nors žinias nebuvo jokio reikalo. Tiesiog čekistai negalėjo atsisakyti savo sadistinio pomėgio. Tuoj po suėmimo, maždaug per 4 vaL, partizanų vadui buvo padaryta begalė žaizdų, po to surašytas aktas, jog jis mėgino nusižudyti lango kabliuku.

Kalėjimai

Lietuvos kalėjimus pradėjo statyti Jekaterina II. Sovietinė valdžia tęsė šią tradiciją. 1940m. spalio mėn. Lietuvoje jau buvo 12 NKVD kalėjimų (žr.l lentelę), kurių "limitas" buvo beveik 8 tūkst. kalinių. Be šių NKVD kalėjimų, labai sparčiai įrengiamas NKGB vidaus kalėjimas Vilniuje, NKGB pastato rūsyje. 1941m. birželio pradžioje numatoma šiuose kalėjimuose sutalpinti papildomai dar 15,4 tūkst. kalinių.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuva apraizgoma kalėjimų , kolonijų ir stovyklų tinklu. Be 1940-1941m. veikusių kalėjimų, beveik visose apskrityse atidaromi NKVD vidaus kalėjimai (žr. 2 ir 3 lenteles)^29,30. Be to, daugelyje miestelių veikia pirminio sulaikymo kameros (KPZ) bei stribynai, kuriuose prasideda sulaikytųjų golgotos.

1944m. pabaigoje Lietuvoje dar yra trys karo belaisvių lageriai (Vilniuje -Nr.195 su 12 tūkst. belaisvių "limitu"; Kaune - Nr.296 (4 tūkst. belaisvių), Šiauliuose - Nr.294 (3,5 tūkst. belaisvių))³¹. Be to, veikia "pataisos darbų kolonijos: Vilniuje Nr.l (1 tūkst kalinių), Pravieniškėse - Nr.2 (1 tūkst. kalinių).

1 lentelė    Kiek kalinių buvo NKVD kalėjimuose 1940-1941 m.

Vėliau įkuriama Šilutės kolonija Nr.3 (Macikų lageris), taip pat kolonijos Kaune, Akmenėje, Prienuose, Tilžėje, Klaipėdoje ir Šiaudinėje. Tačiau šios kolonijos buvo skirtos teistiems mažomis bausmėmis kriminaliniams nusikaltėliams. Pirmi pokario metais į jų tarpą pateko ir nuteisti politiniais motyvais pagal Rusijos BK 60-108 str. (mokesčių nemokėjimas, pyliavų nepristatymas, valdžios atstovų įžeidimas, netikrų dokumentų gaminimas ir kt.). 1945m. pradžioje komisaras Bartašiūnas su apgailestavimu konstatuoja, kad Lietuvos kalėjimuose nėra "kolonijinio kontingento kalinių". Mat visi nuteistieji už "kontrrevoliucinius" nusikaltimus turėjo būti išvežti į ypatingus griežto režimo Sibiro lagerius. Lietuvos kolonijoms irgi buvo nustatyti darbo planai. Už darbą, įvykdžius normas, buvo nustatytas pagal 1939 05 30 SSRS MVD nutarimą dienos užmokestis nuo 0,75 iki 1 rublio³². Šis užmokestis buvo sunaudojamas lagerio išlaikymui. Tad neturint "kolonijų kontingento" kalinių, 1945m. į jas patekdavo ir vienas kitas "tėvynės išdavikas". Taip Rasų lageryje teko kalėti poetui Kaziui Borutai, o Macikų lageryje — poetui Pranui Geniui, kuris ten ir žuvo.

Kapų pėdsakai, išlikę ties Šilutės Macikų lageriu, liudija, kad ten kalinimo

2 lentelė    Duomenys apie Lietuvos SSR MVD ir MGB kalėjimus

(1953 10 15)

4834 (1952m.)

Pastaba praleistos grafos, kurioms nėra duomenų.

sąlygos nebuvo geresnės nei Sibiro gulaguose. Štai 1945m. Bartašiūnas praneša Suslovui, kad "karo belaisviai normaliai aprūpinami maistu". Ir čia pat priduria, jog 18 iš jų mirė nuo distrofijos³³.

Tačiau iki išsiuntimo į lagerį reikėjo daug mėnesių praleisti kalėjimuose. Sąlygos čia buvo baisios, ypač pirminio sulaikymo kamerose ir stribynuose. Dažnai kalėjimai būdavo rūsiuose, užlieti vandeniu, neapkūrenami, nevėdinami. Nors pagal normą vienam kaliniui priklausė 2,5m ploto, tačiau štai garsiojoje Tauragės Šubertinėje 1948m. vietoj 40 kalinių buvo sutalpinti 86, 1952m. Panevėžio kalėjime 9m kameroje — 9 kaliniai³⁴ ir pan. Ataskaitose ciniškai nurodoma, kad normose numatytas antklodes išsidalijo kalėjimo darbuotojai. 1953m. ataskaitoje konstatuojama, kad kalėjimai metai iš metų neaprūpinami kuru. Maisto beveik neduodavo. Šaltis, badas, oro stoka, naktiniai tardymai ir kankinimai - viskas buvo skirta žmogaus valiai palaužti. Tai pranoko kalinių fizines galias, skatino išprotėjimą, išdavystę ar savižudybę. Vienoje kalėjimo ataskaitoje nurodoma, kad 1950m. po 6 dienų tardymo Mažeikių kalėjimo kameroje iš skarelės, kurioje buvo atneštas siuntinys, pasidaręs raištį, ant lango grotų pasikorė Bronius Giedraitis³⁵.1953m. Kauno kalėjime nusižudė dar vienas kalinys. Nukankinti mirė kalėjimuose ar buvo užmušti: 1945m. Alytuje - Konstantinas Bajerčius, 1949m. Kretingoje-Antanas Raštikis, Telšiuose - Antanas Gajauskas. 1950m. Vilniaus MGB kalėjime Romas Petravičius ir daugelis, daugelis kitų. Mirties priežastis paprastai būdavo suklastojama, Vilniaus MGB vidaus kalėjimo gydytoja, konfliktuojanti su kalėjimo viršininku, skunde parašė: "Kartą pasodino į karcerį suimtą moterį. Tai buvo žiemą, ir visą naktį langelis buvo atviras. Rytą budintis sako: pažiūrėk ją. Atveda man kalinę, ji visa mėlyna ir dreba. Aš pažiūrėjau į ją, nuėjau pas Samsonovą (kalėjimo viršininkas.-N.G.) ir sakau: man rodos, nėra tokio įsako, kad orlaidė žiemą per naktį būtų karceryje atidaryta. Jis atsakė, kad jai taip ir reikia³⁶."

Tačiau daug dėmesio būdavo skiriama kalėjimų kadrams, jų partiškumui, apmokymui 1948m. net 10 prižiūrėtojų Kūno kultūros institute apmokomi ištiso sambo kurso³⁷. Iš 1587 kalėjimų tarnautojų tik trečdalis yra lietuvių. 40 proc. disciplinos pažeidimų tarp prižiūrėtojų sudaro girtuokliavimas. Visi kalėjimai aprūpinti pasiklausymo technika bei kamerų agentūra. Pavyzdžiui, 1949m. kamerų agentai buvo sekę 1219 suimtųjų, iš jų gauta 3845 pranešimai, suteikta žinių apie 416 partizanų, 401 ryšininką, išduota 18 bunkerių. Agentams padedant, suimti 695 žmonės. 1953m. kalinius sekė 278 kamerų agentai, tarp prižiūrėtojų buvo užverbuoti 78 asmenys³⁸. Daugelyje kalėjimų yra pasiklausymo aparatūra. Kauno MGB vidaus kalėjime "technika" aprūpintos 9 kameros. 1954m. Daugų raj. buvo kurioziškas atvejis. Vienam kaliniui į lentų plyšį įkrito mundštukas. Atplėšę lentas, kaliniai po gultais aptiko generatorių "Se-ma-T" ir maitinimo elementus. Aparatūrą kaliniai sudaužė, o operatyvininkas gavo perspėjimą, kad prastai įrengė pasiklausymą³⁹.

Kamerų agentūra bei pasiklausymo įrenginiai turėjo tikslą ne tik gauti naujų įkalčių, bet ir išaiškinti bandymus nusižudyti ar pabėgti. Štai 1952m. ataskaitoje nurodoma, kad kamerų agentūra sutrukdė 28 bandymus nusižudyti ir nustatė 266 ketinimus pabėgti. Vis dėlto pabėgimų, ypač pirmaisiais pokario metais, pasitaikė. Garsus pabėgimas iš Alytaus kalėjimo, kai, po grindimis išsikasą olą, pabėgo 40 kalinių. Iš viso 1945-1947m. iš vidaus kalėjimų pabėgo 80 kalinių⁴⁰. Memažai pabėgimų buvo suorganizuota iš miesto ligoninių, į kurias nuveždavo sužeistus partizanus. 1945m. Raseinių apskr. iš Biliūnų ligoninės seselės Janinos Čepaitės dėka pavyko pabėgti dviem suimtiesiems, tarp jų lakūnui J.Kasperavičiui-Visvydui, vėliau tapusiam Kęstučio apygardos partizanų vadu. Deja, pabėgimų organizatoriams tai dažnai kainuodavo gyvybę. Pasitraukusi pas partizanus, drąsioji seselė kautynėse su NKVD kariuomene 1945m. liepos 22d. buvo mirtinai sužeista. 1945m. iš Panevėžio ligoninės pabėgo sužeistas partizanas Juozas Kučys. Jį vaduodamas, paaukojo gyvybę kitas partizanas - Antanas Barauskas. 1947m. iš tos pačios ligoninės, Jadvygai Žardinskaitei padedant, pabėgo dar vienas partizanas — Povilas Smilga. Šį kartą seselei teko pasitraukti pas partizanus, o 1951m. ji buvo suimta ir iškalėjo 15 metų. Ir vis dėlto laimingiausia diena savo gyvenime ji laikė tą, kai padėjo pabėgti sužeistam partizanui.

1953m. iš Šilutės ligoninės pabėgo suimtasis Zaranka. 1953m. dar tebeieškoma 2013 pabėgusio tremtinio (2510 tuo metu jau yra surasti) ir 129 pabėgusių iš lagerių ir kalėjimų (43 yra sulaikyti). Be to, tebeieškomi kaliniai, pabėgę 1945m. ir 1948m. iš Ukmergės kalėjimo, 2 pabėgę 1947m. iš Vilniaus kalėjimo Nr.l (Lukiškių). 1953m., bandant sulaikyti pabėgusį kalinį Šimkūną, jis nušautas⁴¹.

Iki 1947m. ir po 1950m. už kontrrevoliucinius nusikaltimus buvo numatyta mirties bausmė. Kiek žmonių buvo sušaudyta, tiksliai atsakyti kol kas negalima. 1953 0115 nurodyta, kad MGB archyve yra 579 asmenų, nubaustų mirties bausme, bylos⁴². Manoma, kad iš viso buvo nužudyta apie 700 asmenų. Sovietinė imperija kruopščiai slėpė nusikaltimo pėdsakus. Katynė, Červenė, Rainiai, Tuskulėnai — tai vis šiurpius nusikaltimus slepiantys pavadinimai.

Archyvuose beveik neliko duomenų apie patį mirties bausmės vykdymą.

Budeliai tyli, o aukos jau niekad neprabils. Iš išlikusios vienos bylos dokumentų sudarėme nepilnų nubaustųjų myriop 195010-1953 06 sąrašą⁴³. Jame 250 pavardžių. Tuo laiku pasmerktieji buvo šaudomi Vilniaus MGB vidaus kalėjime, o nuo 1952m. rugpjūčio pradėta vežti sušaudymui į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Tačiau yra žinoma, kad trys nuteistieji - A.Žemaitis, J.Rimaitis ir Pr.Razgaitis 1952 10 26 buvo pakarti Šiaulių mieste⁴⁴.

Mirtininkams buvo uždedami antrankiai, Vilniaus MGB vidaus kalėjime pasmerktųjų etapui buvo skirta 15 porų antrankių. Iki vagono lydėdavo stipri sargyba, turėjusi užtikrinti visišką kalinių izoliaciją ir tarpusavyje, ir nuo kitų kalinių. Lydėdavo pats asmeniškai ir MGB "A", o vėliau -l-ojo spec. skyriaus viršininkas. Šis viršininkas prižiūrėjo ir Lietuvoje sušaudytųjų užkasimo vietas. Keičiantis skyriaus viršininkams, tas vietas asmeniškai parodydavo naujam viršininkui "tolimesniam stebėjimui⁴⁵". Buvo bijomasi, kad visuomenė nerastų nusikaltimų pėdsakų. Lenkų karininkų, sušaudytų Katynėje, istorija rodo, kad KGB turi tiek nužudytųjų sąrašus, tiek gerai žino užkasimo vietas.

1952m. sausio 15-osios naktį iš Raseinių kalėjimo išvedamas į etapą mirtininkas Stasys Narbutas — Dubysos tėvūnijos partizanų vadas. Vedamas koridoriumi, jis sušuko savo žmonai Stasei Rutkauskaitei, kalinamai vienoje kameroje, atsisveikinimo žodžius: "Sudiev, Stasele, mus veda šaudyti!" Kalėjimas nemiegojo, kalėjimas kiekvieną naktį klausydavosi, ką išveda mirti. Sukilo visos kameros, protestuodami kaliniai pradėjo daužyti kamerų duris. Įsiutę budeliai užgniaužė burną po Narbuto vedamam mirtininkui Broniui Životkauskui - jo šaukiamų žodžių niekas nebesuprato. Jie abu buvo sušaudyti 1952 06 20 Vilniaus MGB vidaus kalėjime. Paskutinis B.Životkausko prašymas kalėjimo viršininkui buvo toks:" (...) Iš mano atliekamų produktų prašau perduoti kalinei Apolonijai Šimkevičiūtei 1kg lašinių, 3kg duonos bei džiūvėsių, 25 gabalus cukraus⁴⁶."

Dar tada, kai jie buvo laisvi, Stasys Narbutas savo žmonai, labai susirūpinusiai dėl jųdviejų dukrelės likimo, pasakė: "Nesirūpink, vaikas išaugs, jį užaugins geri žmonės."

Savo pačių likimą jie žinojo jau tada, kai vietoj nuolankios tarnystės atėjūnui pasirinko kovą. Paskutinę gyvenimo valandą jie galvojo apie kitus.

Pabaigai noriu papasakoti apie vieną paprastą Lietuvos kaimo vaiką — partizaną Juozą Žagarą.

1952m. vasarą vienas MGB agentas pranešė, kad į dviejų gyventojų — Rudaitienės ir Kaščiukaičio sodybas ties Jurbarko-Raseinių apskričių riba užeina partizanas.

MGB pradėjo sekti sodybas. Rugpjūčio 1d. stribai pastebėjo du vyrus, kurie, pamatę pasalą, leidosi bėgti. Stribas sužeidė vieną bėgantįjį į koją ir pradėjo jį persekioti. Jėgos buvo nelygios, ir, kai stribas buvo jau už poros metrų, partizanas išsitraukė iš kišenės pistoletą ir šovė sau į galvą. Deja, šūvis nebuvo mirtinas. Po pusvalandžio partizanas atgavo sąmonę. Prasidėjo tardymas.

Cituoju Jurbarko MGB pranešimą: "Kadangi banditas Žagaras sunkiai sužeistas į galvą ir jam sunku kalbėti, tai, kad suprastum vieną žodį, reikia eikvoti keletą minučių. Be to, jis pareiškė, kad jam žinomų banditų ir ryšininkų jis neišdavinės. Todėl iš bandito Žagaro duomenų apie Mindaugo grupės gaują ir dislokacijos vietą negauta. (...) Žagaras buvo pristatytas į rajono MGB, kur perrištas. Rajono ligoninės gydytojai pasakė, kad nei gydymu, nei operacija jo gyvybės išgelbėti negalima, nes viršutinėje galvos dalyje, kur išėjo kulka, išlindę smegenys. (...) Banditą Žagarą laikėme MGB ir, kai atgaudavo sąmonę, tardydavome. Tardant jis daug kartų pareiškė, kad banditų jis negali išduoti ir neišduos, nes vis tiek mirs⁴⁷."

Juozas Žagaras - partizanas Gardenis mirė kitą dieną.

Prieš pusantrų metų, 1951m. sausyje, žiemodamas partizanų bunkeryje, rašė dienoraštį. Jame yra tokie žodžiai:

"Ir vėl juodo vargo bunkeryje, ir vėl prasidėjo įkyrus dienų skaičiavimas ir sunkus požeminio oro kvapo gėrimas. Sulaukę nakties, sugulę ant narų, traukiame daineles, tai kažkaip toje valandoje liūdesys bei ilgesys šventosios laisvės visiškai pamirštamas. Lengviau tada kentėt jaunoms, prislėgtoms mūsų sieloms, kažkaip jauties atpalaiduotas nuo kažkokių geležinių pančių ar paleistas nuo lenciūgo. Dainuojant prieš mane stojasi laisvė Angelo pavidale ir kviečia mane kartu. O aš ant tų pačių kietųjų narų traukiu partizanines arba meilės daineles, tik mano siela it koks didžiulis erelis kartu su laisvės Angelu skraido aukštai virš gražiosios mūsų tėvynės miestų, man rodosi, kad aš laimingiausias žmogus pasaulyje⁴⁸."

Ar galėjo jį palaužti tardytojai?!

Pabaltijo karinio tribunolo nuosprendžiu sušaudytųjų 1950-1953m. sąrašas (duomenys nepilni)

Šaltiniai

1. Marijampolės NKVD 1944 08 09 Pranešimas SSRS NKVD komisaro pavaduotojui Sero-vui// Buv. LTSR VSK archyvas (toliau - VSKA) F.3. B.6/12 L.3-9-67.

2. Ten pat F.3. B.19/108. L.146.

3. LSSR NKVD operatyvinė suvestinė apie mobilizacijos eigą// VSKA. F.3. B.15/7. L52

4. Ten pat F.3. B.16/9. L.29.

5. LSSR NKVD komisaro Bartašiūno 1945 01 25 pranešimas Nr.1/065 Suslovui// VSKA. F.3. B.16/9. L82

6.    LSSR NKVD komisaro Bartašiūno ir NKGB komisaro Guzevičiaus 1945 01 02 pranešimas Nr.3/5 LBerijai// VSKA. F.3. B.16/96. L15.

7.    LSSR NKVD Tardymo skyr. viršininko Ostrovskio pažyma apie tardymo darbą// VSKA. F3. B.16/96. L21.

8.    Ten pat F.3. B.6/2 T.l. L225.

9.    Marijampolės NKVD Pranešimas (1945m. 3 ketvirtis) LSSR NKVD kovos su bantitizmu skyr. viršininkui Burilinui// VSKA F.3. B.6/12 L197.

10.    1944 11 24 Seinų NKGB ir NKVD viršininkų Pavelkovo ir Seinino pranešimas Nr.177 NKGB kom. Guzevičiui ir NKVD kom. Bartašiūnui// VSKA F.3. B.6/5. L156.

11.    Ten pat F.3. B.6/15. L105.

12. Ten pat F.3. B.6/6. L90.

13.    LSSR NKVD direktyva Nr.0010/004// VSKA F./B.16/75. L23.

14.    Ten pat Inspekcijos bylų fondas. B.6/7. L108-124.

15.    Ten pat B.6/7. L108-124.

16.    Ten pat. F.10. B.13/25. T.L Lll.

17.    Ten pat F.18. Ap.3/3,1Z L33.

18.    Genocido aukų muziejaus fondas, kalėjimo skyr. B.2/10. L24-39.

19.    VSKA F.10. B.13/27. L28.

20.    Ten pat Baudi b. f. B.34086/3.

21.    Ten pat F.10. B.13/25. T.l. Lll.

22. Ten pat lnsp.b.f. B.6/7. L121-123.

23.    Ten pat lnsp.b.f. B.13/27. L28.

24.    Ten pat. F.10. B.13/27. L21-28.

25.    Ten pat. lnsp.b.f. B.6/6. L.180.

26.    Ten pat. lnsp.b.f. B.10/4. L9Z

27.    Ten pat. F.10. B.13/39. L12-20.

28.    Ten pat. F. B.39/5.

29.    Ten pat F.10. B.13/39. L211-229.

30.    Genocido aukų muziejaus fondas, kalėjimo skyr. B.2/12. L.Z

31.    VSKA F.3. B.16/9. L.88-112 32. Ten pat lnsp.b.f. B.9/4. L.121.

33.    Ten pat F.3. B.16/9. L89.

34.    Ten pat. lnsp.b.f. B.6/7. L.101.

35.    Genocido aukų muziejaus fondas, kalėjimo skyr. B.2/10. L24-39.

36.    VSKA lnsp.b.f. B.10/4. L7Z

37.    Ten pat. Insp.b.f. B.4/18. L.165.

38.    Ten pat. F.10. B5/6. T.l. L18.

39.    Ten pat. Insp.b.f. B.10/5. L86-87.

40.    Ten pat. Insp.b.f. B.4/18. L165.

41.    Ten pat F.10. B.5/9. T.l. L.180.

42. Ten pat F.6. B.20/Z T.l. L179.

43.    Ten pat. 2 skyr. Ypatingasis aplankas.

44.    Ten pat F.16. B.211/64. L.4.

45.    Ten pat. F.6. B.62/1.

46.    Ten pat F.3. B.6/6. L90.

47.    Ten pat. Operat.b.f. B.6911. T.l. L182-315.

48.    Ten pat. Baudib.f. B.33960/3. T.ll.

• Ankstesnis
• Sekantis