REČLAGAS. 1953 M. STREIKAS AJAČ JAGOJE
Juozas Butrimas
SSRS MVD 1948 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu įkūrė Komijos ASSR ypatingąjį lagerį Nr.6 - MVD Rečlagą 25 tūkstančiams katorgininkų ir kalinių.
1949 m. pradžioje čekistai bendrojo režimo lageriuose kruopščiai atrinkinėjo kalinius siųsti į organizuojamus Rečlago padalinius. Į Vorkutą po teismo Vilniuje iš Lukiškių kalėjimo patekau 1945 m. su dideliu etapu. Dirbau kalnakasių kirtavietėje akmens anglių kasykloje Kapitalinė Nr. 1, įvairiuose darbuose VŽD (Vorkutos geležinkeliai) ir Platinos (elektrinė Nr. 1) lageriuose. Iš paskutiniojo mane ir išvežė į Rečlagą.
1949 m. kovo mėn. iš Vorkutos geležinkelio stoties važiavom neilgai. Vidurdienį mūsų vagoną atidarė ir mus išlaipino Severnyj stotyje. Etapą pėsčiomis nuvarė į Ajač Jagos režiminį lagerį. Režimas iš pradžių ten buvo griežtas: kaliniai, kaip ir kaliniai katorgininkai, privalėjo nešioti numerius ant nugaros, kelnių ir kepurės. Po metų, matyt, dėl spaudimo iš užsienio, režimas palengvėjo. Barakų nakčiai nerakino, metalines grotas nuo langų nuėmė. Barakų zonoje buvo 62. Gyvenamųjų keliais mažiau.
Ajač Jagos kontingentas dirbo akmens anglių kasyklose Nr. 12, 14 ir 16. Kaip ir kitur jis buvo internacionalinis, tačiau išsiskyrė vakarų ukrainiečiai ir pabaltijiečiai. Lietuvių buvo apie 400. Iš viso nuteistųjų tuo laikotarpiu buvo daugiau kaip 3000. Pirmieji lietuviai į Ajač Jagą atvežti 1945 m. birželio mėn. Tai yra pirmu etapu iš Lietuvos. 1949 m. lietuvių kontingentas, mums atvykus, pasipildė.
Lagerio zona išsidėsčiusi šalia kelio, einančio nuo gyvenvietės Severnyj į kasyklų Nr. 12, 14 ir 16 gamybinę aikštelę, kuri užėmė didelį plotą. Akmens anglies kasyklos Nr. 16 aikštelės pakraštys rėmėsi į Vorkutos ir Ajač Jagos upių santaką, kurioje augo vešli augmenija: beržai keružiai, alksniai ir kt. rūšies krūmai. Vasarą krūmokšniai, palyginus su plika tundra, atrodė kaip tikras miškas.
Gyvenome vienoje lagerio zonoje, o dirbome trijose akmens anglies kasyklose. Jas aptarnavo mechaninės dirbtuvės ir stalių cechas.
Su darbo ir lagerio tvarka zonoje greit apsipratome. Nepaisant tų numerių ir griežtesnio režimo, mes, lietuviai, moraliai jautėmės stipriai. Sunku atspėti tų metų čekistų užmačias, tačiau reikia manyti, kad buvo nuspręsta, jog kalinti politinius su recidyvistais netikslinga. Rečlage recidyvistų neliko ir gyvenimas tapo ramesnis, mažiau konfliktų, drausmė kasyklose pagerėjo. Lietuviai dirbo atsakingus darbus ir buvo vertinami. 1949-1953 m. Ajač Jagos lageryje įvairiais terminais teisti savo jungą vilko daug pagarbių asmenybių: rašytojų, žurnalistų, gydytojų, karininkų, inžinierių, gimnazistų, taip pat ryžtingų jaunuolių (buvę partizanai, rėmėjai) ir vyresnio amžiaus žmonių.
Jau kitą dieną, ką tik atvykę, komisijoje mes trise prisistatėm kaip staliai ir patekome į Jono Vitkaus stalių dailidžių brigadą. Apgyvendintas jų barake, džiaugiausi atitolęs nuo šachtininkų aplinkos. J.Vitkus (pagal jo anūkės straipsnį „Tremtinyje“ minint mirties metines - J. Vitkaitis) buvo panemunių krašto vyras, partizaninio pasipriešinimo kovų dalyvis, teistas 20 metų katorgos. Ramus, darbštus ir geras žmogus. Darbe paprastai, bet sumaniai vadovavo stalių brigadai. Neleisdavo nė mažiausiai skriausti lietuvių.
Stalių dirbtuvės - tai gremėzdiškos medinės patalpos, išsidėsčiusios už akmens anglių kasyklos Nr. 16 pagrindinių kėlimo pastatų, gamybinės zonos pakraštyje. Dirbtuvių mechanizmai paprasti ir jų nedaug: du diskiniai pjūklai, obliavimo ir frezavimo staklės. Be Jono, čia dirbo 4 staliai ir 4 pagalbiniai darbininkai. Mums trims papildžius brigadą, joje jau buvo 12 žmonių. Dirbome viena pamaina dienos metu. Barake gyvenome pasiskirstę grupelėmis. Mes, lietuviai, susidraugavome su Jonu, dažnai vakarais kartu gamindavomės valgyti, panaudodami kas ką turėdavo iš siuntinių.
Stalių ceche gaminama produkcija buvo nesudėtinga. Ruošėme medinius kvadratinio skerspjūvio formos ventiliacinius vamzdžius. Skydų šonus gaminome iš dviejų suleistų lentų. Užsakymai gaminiams - suolams, taburetėms, kėdėms, bendrabučių spintelėms - ateidavo iš lagerio ūkio dalies arba gyvenvietės administracijos. Aukštesnės kategorijos meistrai su pertraukomis gamino spintas, stalus, lovas, kušetes. Bendravimo metu gyvenome prisiminimais. Dzūkai Juozas, Alfonsas ir kiti pasakodavo apie partizaninį gyvenimą miške, bunkeriuose, apie atsakingas užduotis, o kai į baraką užklysdavo dar keli buvę partizanai, prasidėdavo pasakojimai ir istorijos apie merginas. Daugiau susipažinę su kraštiečiais, vakarais po darbo (kas laisvesnis) rinkdavomės pas gydytoją Antaną (nepastebimai, taip buvo patogiau) ir pasakodavome naujienas iš Lietuvos, Sovietų Sąjungos, pasaulio, aptardavome tautiečių padėtį, ieškodavome būdų kaip vienas kitam padėti. Taip Ričardas buvo įdarbintas OLP’o viršininko informacijos skyriuje pasiuntiniu. Jo nuteisimo terminas buvo vaikiškas - 5 metai. Vakarais atėjęs jis pateikdavo retesnių naujienų. Dirbtuvėse daugiausiai dirbau poroje su Juozu. Brigadininkas Jonas, atsižvelgdamas į mano „staliaus sugebėjimus“, skirdavo gaminti ventiliacinius vamzdžius, retai taburetes arba spinteles. Atšilus orams ir aptirpus sniegui, eidavau pasigrožėti netoliese tekančiu upeliu - grioviu, apaugusiu vešliais krūmais. Jis buvo gilus ir vandeningas, netoli už zonos įtekėjo į Ajač Jagos upę.
Gamindami ventiliacinius vamzdžius, pasiskirstėm operacijas. Juozas ruošė, obliavo lentas, jas suleisdavo, aš sukaldavau skersinius skydus ir apipjaudavau diskiniu pjūklu. Kartą vidudienį, perkandę atsineštus priešpiečius, tęsėm darbą ir aš, klausydamas istorijos apie merginą, užsižioplinau. Skydas į pabaigą persisvėrė, persisuko ir pjūklas dantimis čirkštelėjo ne tik per lentą, bet ir per mano dešinės rankos pirštus. Aiktelėjau ir kaire ranka griebiau sužeistus pirštus. Juozas išsigandęs riktelėjo:
- Ar yra pirštai?
Ne mažiau išsigandęs atlenkiau plaštaką ir pamačiau baltas išilgines žaizdas. Pirštus subintavome į krūvą ir pasileidau bėgti į zonoje esantį medpunktą. Budintis sanitaras apšluostė kraują, užbėrė streptocido miltelių, aptvarstė, peržegnojo ir pasiuntė pas chirurgą. Tais metais Ajač Jago ligoninėje chirurgu dirbo žymus gydytojas vakarų ukrainietis, stambus brunetas, teistas 20 metų katorgos. Jis šypsodamas nuvyniojo, išvalė, kruopščiai subintavo ir išleisdamas pridūrė:
- Iškentėsi tris dienas - pirštai tavo. Pradės nebetveriant skaudėti, tvinkčioti - ateik iš karto.
Vakare grįžo pamaina, papietavome kartu, o mano širdis tarytum tabaluoja kažkur prie kojų... Bičiuliai ramina, guodžia, pranašauja, kad viskas bus gerai. Naktį guliu ir spėlioju - ar labai skauda ar nelabai... Taip kitas dvi dienas ir dvi naktis. Chirurgas apdžiuvusius pirštus vėl krapštė, vėl subintavo, paskyrė perrišimą. Nuotaika pagerėjo, vakare nuėjau pas gydytoją Antaną. Ten vyrų krūvelė aptarinėjo įvykius, dalijomės Tėvynės ilgesio išgyvenimais. Pasirodęs Zinkevičius prisiminė vieną kitą eilėraščių posmą. Kalba pakrypo rimtesne tema - ką galėsiu dirbti pasveikęs? Klausimas ir man pačiam pasidarė opus. Kitą kartą, lietuvių būreliui susirinkus pas Antaną, Henrikas Malinauskas pasakojo apie jų skyriuje dirbantį Alfredą Antonių, A. Smetonos prezidentūros kaligrafą. Koks likimo supuolimas? Juk buvau akmens anglių kasyklos Nr. 1 senoje zonoje jo suluošinimo liudytoju, o čia „operų“ reikalavimas - siųsti tik sunkiems šachtos darbams. Atseit stambus politinis priešas - dirbti braižytoju per lengva, nevalia. Į jo vietą dirbti pasiūlyta man. Bet ar sugijus pirštams sugebėsiu dirbti braižytoju markšeiderių skyriuje? Juk ten reikia valdyti skriestuvą, braižyti atsakingus planus. Nuspręsta, kad, kol pirštai sugis, ateidinėčiau ir bandyčiau lavintis. Stažavaus gal savaitę, stengiausi. Mano laimei, buvau priimtas. Šachtų valdybos Nr. 2 markšeiderių-geologų skyriaus darbo paskirtis labai svarbi. Šachtos geologas privalo žinoti ir informuoti šachtos vadovus apie galimus geologinius sudėtingumus, apie uolienų tvirtumą, jų pastovumą, jų tektonines sąlygas, netikėtus vandens prasiveržimus ir operatyviai fiksuoti anglies sluoksnių pasikeitimus, prakasų kasinių kasybos prognozines sąlygas, pateikti kasinių geologines išbraižas. Taip kad į kasyklas reikia leistis kiekvieną dieną.
Yra toks palyginimas: markšeideris - tai požemių bocmanas. Dar paprasčiau: markšeideris - požemių matininkas. Jis nurodo požeminių kasinių kryptį, reguliuoja ir išlaiko kasiniams absoliutų lygį, vadovauja kasybai kasiniams susikertant, skaičiuoja išimamos anglies masę ir kiekį kasyklos kirtavietėje ir paviršiuje. Tokius atsakingus darbus vykdė lietuviai ir estai.
Akmens anglies kasykloje Nr. 12 markšeiderių dirbo Henrikas Malinauskas, kaunietis, humanitarinius mokslus studijavęs Vienoje. Mokėjo keturias užsienio kalbas, mokėsi savarankiškai penktos, teistas 20 metų katorgos. Jo padėjėju darbininku buvo Vytautas Varžgalys, mokytojas, taip pat teistas 20 metų katorgos. Akmens anglies kasyklos Nr. 14 markšeideriu dirbo Vambola Lammas, estas, Talino universiteto auklėtinis, o jo padėjėju estas Villemas Achas, studentas. Darbininkais buvo taip pat estai -Elmaras Sirtzė ir Villi Meola. Abu teisti 20 metų katorgos.
Akmens kasyklos Nr. 16 markšeideris buvo Igoris Risovas, kaunietis, baigęs „Aušros“ gimnaziją, Vytauto Didžiojo universiteto IV kurso studentas, studijavęs elektrotechniką, teistas 7 metams. Igorio tėvas caro armijos aukštas karininkas, repatriantas į Lietuvą. Jo padėjėjas Vladas Arlauskas, baigęs vidurinį specialųjį mokslą iš Zarasų krašto, teistas 10 metų. Darbininku dirbo Stasys Belevičius, partizanų rėmėjas, teistas 10 metų. Vyresniuoju geologu dirbo Amiakas Gazarianas, armėnas, baigęs Baku kalnakasybos institutą, kilmingos giminės atstovas, teistas 10 metų. Jo padėjėju -Jurijus Gardynikas, lenkas iš Vilniaus krašto, mokytojas, teistas 10 metų. Braižytojas - Cirijus Adomas Lisauskas, kaunietis, Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis, teistas 20 metų katorgos. Cirio tėvas - Lietuvos pašto įkūrėjas. Vyriausiuoju markšeideriu buvo Pavolgio vokietis, tremtinys Evaldas Ceebas, baigęs Syktyvkare specialiuosius markšeiderio kursus.
Darbas markšeideriu geologų skyriuje reikalavo iš dirbančiojo išsilavinimo, orientacijos, sąžiningumo, na ir sugebėjimo pateikti (katorgininkų) reikalavimus kasyklų barų viršininkams, retkarčiais ir dar aukštesniems laisviems pareigūnams. Čekistai dažnai, kur tik reikėjo, eksploatavo kalinių vergų žinias ir sugebėjimus. Bet tokie darbai ir lengvino kalinio moralinę nuoskaudą, paženklintą griežtu Rečlago režimu, ir, aišku, jam buvo lengviau egzistuoti negu dirbančiajam kasyklos valomajame bare (lavoje) ar prie statybų paviršiuje.
Darbas skyriuje, kad ir nelaisvėje, buvo įdomus. Vyrai, išvažiavę iš kasyklų po dušo, sėsdavo prie savo žurnalų, atlikinėjo skaičiavimus, papildydavo planus. Darbininkai padėjėjai tvarkydavo įrankius, šveisdavo ruletes, ruošdavo taškų skardeles, piketų lenteles. Braižybos darbų Ciriui ir man užtekdavo, o kai reikėdavo sudarinėti perspektyvinius planus, tai pasilikdavome ir po darbo. Atstumas nuo lagerio zonos iki kasyklų aikštelės buvo gal 1 km, gal truputį daugiau padarytu koridorium su vielom ir bokšteliais sargybai šonuose. Tai buvo didelis palengvinimas kaliniams ir, ko gero, apsaugos tarnybai. Nereikėjo išvedant iš zonos kasdien skaičiuoti pagal pavardes, rikiuoti, nereikėjo šunų. Dirbantieji markšeideriu biure vaikščiojo koridoriumi pagal sąrašą. Vyraujanti kalba aišku buvo rusų, tačiau, kadangi lietuvių buvo daugiausia, buitiniais klausimais, o tuo labiau aptariant politinius įvykius, kalbėdavome lietuviškai. Tarpusavio atmosfera skyriuje buvo kuo nuoširdžiausia. Nuomonės įvairiausiomis temomis skirdavosi, tačiau ginčydamiesi gerbėme vienas kitą. Radijo taškai veikdavo nuolat ir Maskvos informacija mus pasiekdavo kasdien. Įdomesnes ir svarbesnes žinias iš užsienio papasakodavo Evaldas Ceebas. Kaip jis teigė, Amerikos balsas (rusų kalba) Užpoliarę (Vorkutos miestą ir rajonus) pasiekdavo gerai. Nuo 1951 m. vertindami skelbiamas oficialias žinias apie kalinius, ėmėme tikėti, kad turi būti pasikeitimų. Vis dažniau pasiekdavo žinių, kad užsienis primygtinai reikalauja spręsti politinių kalinių likimą. Amo, kaip vyriausias ir pagal amžių, turėjo savotišką požiūrį į oficialią valdžios politiką. Iš dalies jis ją teisindavo. Jurijus labai stengėsi įrodyti, kokį didžiulį indėlį įneša lenkai į tarptautinę padėtį Rytų Europoje. Oficialias Maskvos informacijas vertindavome įvairiapusiškai. Lietuvių nuomonės daugeliu klausimų būdavo vieningos.
Įsiliepsnojus ginčams, pvz., prasidėjus karui Korėjoje, pranašavome Trečiojo pasaulinio karo pradžią. Igoris, kaip aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus, mūsų ginčus pristabdydavo. Jis tvirtai tikėjo, kad rusai išsivaduos iš komunizmo idėjų, žemiausio despotizmo, gaivališko elgesio su žmonėmis. Tikėjo rusiškos širdies gerumu. Bet mes, lietuviai, netikėjom. Šaunuolis Vambo, gerai išmanantis markšeiderio darbą, sugebantis kaligrafiškai rašyti ir jo padėjėjai estai kritiniais ginčų momentais mus palaikydavo arba nutildavo. Taip jau yra: estai užsidarę, nekalbūs, flegmatiški. Norint estą užpykdyti, reikia jį erzinti visą dieną. Būna, kad ir to per mažai.
Visi buvome jauni, nuo vaikystės sportavome, o mes, lietuviai, pamišę dėl krepšinio. Aš pats į politinę-visuomeninę veiklą patekau per krepšinį. 1945 m. vasarą KGB suėmė visą Panevėžio geležinkelio sporto klubo „Žalgirio“ krepšininkų komandą.
Lietuvos krepšininkų sėkmę Sąjungos komandoje sekėme nuolat. 1952 m. prasidėjo ruošimasis Helsinkio olimpiadai. Domėjomės, kas iš lietuvių ir estų pateks į Sąjungos krepšinio komandą. Mes, dirbantys markšeiderių skyriuje, taip pat ateinantys į skyrių ir palaikantys ryšius su mumis iš kitų padalinių, ėmėme kalbėti apie krepšinio rungtynių organizavimą kasyklos Nr. 14 teritorijoje. Dar esant sniegui numatėme vietą aikštelei. Iniciatoriai buvome visi, tačiau daugiausiai prisidėjo Cirijus Adomas Lisauskas. Jo tėveliai iš Kauno jam siųsdavo spaudos, grožinę literatūrą. Gaunamą spaudą po cenzūros skaitydavo lagerio vadovybė, o po jų žurnalai patekdavo savininkui. Sugebėdavome gauti spaudą apeidami cenzūrą. Skaitėm „Ogonioką“, Demokratinių Respublikų žurnalus rusų kalba išleidžiamus Maskvoje. Mūsų santykiai su lagerio valdžia pagerėjo. Parašius užsakymą, Cirijaus tėveliai atsiuntė krepšinio žaidimo taisykles, krepšinio aikštelės ir stovų schemas ir matmenis. Ėmėme energingai ruoštis krepšinio sezono atidarymui Užpoliarės lageryje. Lagerio čekistai žinojo apie ruošiamas žaidynes, tačiau jas organizuoti netrukdė. Laukėme vasaros. Skyriuje vyko diskusijos, veiklos aptarimas, darbų pasiskirstymas. Staliai Juozas Vitkus, Juozas Kalantojus, Jonas Januška ir kiti privalėjo pagaminti stovus ir lentas. Mechaninių dirbtuvių vyrai Kostas Drąsutis, Stasys Žukas ir kiti - lankus. Nutirpus sniegui, kasyklos Nr. 14 gamybinėje aikštelėje per kelias savaites bendra talka paruošėme aikštelę, įkasėme stovus. Džiaugėmės patys, gyrė mus praeidami iš kasyklų pasikėlę angliakasiai.
Savaitę kitą pasitreniravę (kai tik kamuolį siuntiniu gavome) nutarėme, kad vienoje komandoje žais lietuviai Henrikas Malinauskas (centras), Kostas Drąsutis, Vytas Vyrakas (gynėjai), Henrikas Laurinavičius (visi kauniečiai) bei aš, Juozas Butrimas, kapitonas, panevėžietis, puolėjas. Atsarginiai - Linkuvos gimnazijos auklėtinis Linkevičius (?), Vytautas Varžgalys ir dar keli. Kitoje komandoje estai: Vambola Lammas, kapitonas, Villemas Achas (puolėjai), Vainas Tobrė ir Artas (gynėjai) ir Ullas Leibas (centras). Atsarginis - Villi Meola. Rungtynėms teisėjavo kaunietis Cirijus Adomas Lisauskas, teisėjai prie stalelio Igoris Risovas ir Vladas Arlauskas. Varžyboms pasiruošėme pusėtinai: treniravomės per mažai, skubėjom, kol geras oras. Aprangos nesugebėjom įsigyti. Lietuviai žaidėm tamsiais marškinėliais, estai -baltais. Žaidėm 2 kėlinius po 20 minučių. Žaisti šiaurės sąlygomis sunku, greit dusom (oras retesnis), tačiau žaidėm principingai, o kaip kitaip, juk tarpvalstybinės. Baudų buvo daug. Itin grubiai žaidė Artas (stambus vyras). Rungtynes išreklamavom: „1952 m. liepos mėn., sekmadienį, apie 12 val. įvyks krepšinio komandų „Lietuva“ - „Estija“ varžybos“. Jas laimėjome rezultatu 10:9. Varžybas stebėjo ne tik tą dieną iškilę angliakasiai, kasyklų laisvieji tarnautojai, bet ir įsiprašiusios į zoną atsakingų darbuotojų žmonos. Aikštelė buvo žiūrovų apsupta iš visų pusių ne viena eile.
Kitą dieną lagerio zonoje, mane, kaip kapitoną, išsikvietė operas, majoras, atsakingas už režimą ir auklėjamąjį darbą. Išsikeikęs triaukščiais matais šaukė:
- Kaip drįsote katorgininkų lageryje organizuoti tarpvalstybines rungtynes? Klius ne tik jums. Nurimęs pridūrė: - Ateityje žaiskite pasiskirstę ne pagal tautybę ir pasivadinkit kitaip.
Vėlai vakare, grįžęs iš opero, Vambola (irgi kapitonas ir organizatorius) buvo net pajuodęs. Nešnekusis estas tik akimis žaibavo ir skundėsi: „Kuo čia baigsis?“ Matyt, kaip katorgininkui, jam moralų kliuvo daugiau.
Vasara greit bėgo. Mūsų krepšininkų pavyzdžiu ukrainiečiai ir lenkai, pasikvietę pabaltijiečius ir rusus, lagerio zonoje įrengė neblogą futbolo aikštelę. Susikūrė dvi komandos. Jiems buvo blogiau, neturėjo gero kamuolio ir bucų.
Praėjus savaitei pasiskirstėm į dvi „pamaišytas“ komandas ir pasivadinę „Šachta 14“ ir „OLPAS“ (atseit lagerio komanda), žaidėm toliau, bet įtampos jau nebuvo. Tai buvo draugiškos rungtynės.
Rugsėjo mėn. pabaigoje, iškritus sniegui ir prasidėjus vėsesniems orams, krepšinį teko atidėti kitiems metams.
Krepšinio varžybų organizavimas, pažiūros į oficialią valdžios vykdomą politiką, represijų vertinimą, pagalba vienas kitam labai suartino mane, Vambolą ir Igorį. Barake kartu gyvenantieji įvairių tautybių vyrai dažnai su šypsena ir nuoširdžia pašaipa žvilgčiojo į internacionalinę trijulę, geriančią arbatą arba besivaišinančią kokiu pagamintu patiekalu. Į mūsų draugiją ir diskusijas dažnai įsijungdavo skyriaus ar barako kiti vyrai, tačiau draugystei nepakenkdavo.
Kasyklos dirbo, anglį kasėm, tūkstančius tonų kėlėm į paviršių, metus skaičiavom. Katorgininkai, kuriems buvo atseikėta 20 ar 25 metai, jautėsi skausmingiausiai. Skyriuje Henrikas ir Adomas skaičiavo: suėmė 25 metų amžiaus, atsėdėta 7 metai (1952), priekyje dar 18 m. Išeisi iš lagerio 1970 m. turėdamas 50 metų. Ir dar klausimas - ar leis sveikam tiek metų išgyventi lageryje? O katorgininkų buvo daug. Nagrinėjome gaunamas informacijas apie kalinių padėtį, su viltimi laukėm greitų pasikeitimų. Žinojom, kad sovietų valdžia nesutinka su užsienio kaltinimais ir įrodinėja esą dauguma kalinių ne politiniai.
1952 m. rugsėjo mėn. į kasyklą Nr. 14 atsikėlė iš Vorkutos miesto geologų brigada gręžti požeminių gręžinių. Atvažiavęs tos ekspedicijos padalinio viršininkas markšeiderių-geologų skyriuje pasakojo apie vykdomų gręžybos darbų paskirtį ir paprašė rekomenduoti iš kalinių tinkamą žmogų, gal jau bent kiek susipažinusį su geologija, vykdyti gręžinių dokumentaciją. Atseit nuo gruodžio 1 d. būtų galima įdarbinti techniku. Tas „įdarbinti“ sąlyginis, pasikeičia tik vergų - kalinių apskaita. Skyriuje žvilgsniai nukrypo į mane. Tiek markšeideriai kauniečiai ir estai, tiek garbusis geologas naftininkas Amiakas Chastrovičius, tiek tylusis Jurijus jkalbinėjo sutikti dirbti naują darbą, žadėdami padėti ne tik patarimais, bet ir parūpinant specialiosios literatūros.
Neilgai dvejojęs, sutikau, po to prasidėjo domėjimasis geologijos mokslo pradmenimis, t. y. posūkis, kuris nulėmė mano tolimesnį gyvenimą lageryje, tremtyje, po tremties Šiaurėje ir sugrįžus į Lietuvą.
Tuo laiku kaliniai katorgininkai, tarp jų kraštiečiai kalnakasiai, įsisavinę įvairias specialybes, ėjo atsakingas pareigas. Žurnalistas ir rašytojas Jonas Vytautas Narbutas, karininkas Lietuvininkas, gimnazistas Kazys Pajuodis dirbo kasyklų vamzdžių kėlimo mašinų mašinistais. Kėlimo mašinos keldavo ir anglį, ir kalnakasius. Poetas keturvėjininkas Juozas Žlabys ir dar keli mūsų vyrai dirbo techninės kontrolės skyriuose - skaičiuodavo, kiek iškelia iš kasyklų anglies, tikrindavo kokybę valomuose kasiniuose (lavose). Užkertamųjų mašinų mašinistais lietuviai buvo nepakeičiami. Valomuose kasiniuose mechanikais, elektrikais, tvirtintojais dirbo daug kraštiečių. Kasinių vėdinimo padaliniuose dujų matuotojais (gazomerščikais) dirbo taip pat nemažai lietuvių.
1952 m. lapkričio mėn. iš Maskvos kalnakasybos ministerijos atvyko revizorius tikrinti markšeiderių darbą. Užgriuvo netikėtai. Gal kas iš kombinato, gal iš Vorkutos apskundė CK markšeiderių skyrių. Atseit kaip tokį atsakingą darbą galima patikėti pabaltijiečiams katorgininkams? Tikrino savaitę, jokių pažeidimų nerado. Atvirkščiai, pagyrė už kokybišką darbą.
Tarptautinius įvykius sekėm nuolatos. Atėjo 1953 metai. Vasario mėnesį radijo taškas retsykiais ėmė pranešinėti apie Stalino ligą. Kaliniai spėliojo, ar generalisimui neuždavė kas nuodų, šnekėjo apie intrigas aukščiausiame CK lygyje. Klausėmės, aiškinomės, kaip keitėsi Maskvos valdžios sudėtis, kodėl taip mažai liko „senosios gvardijos“ atstovų? Buvo net manoma, kad Stalinas jau miręs, tik apie jo mirtį nepranešinėja.
Kovo 6 d. rytą Levitanas tragišku balsu paskelbė apie Stalino mirtį. Visi, skyriuje susirinkę, klausėmės sulaikę kvėpavimą. Diktorius skelbė atsistoti, pareikšti gedulą. Dalis stovėjo, o kurie turėjo kėdes, liko sėdėti. Už langų kaukė kasyklų avarinės sirenos, švilpė garvežiai anglies sandėlyje, kelios krovininės mašinos signalizavo... Gedulas tęsėsi penkias minutes. Nuotaika buvo slogi, bet kalinių katorgininkų veidai paslapčia šypsojo.
Prasidėjo aptarimai, prognozės ir, svarbiausia, kaip ši mirtis atsilieps kaliniams? Suaktyvėjo visas lageris. Labiausiai nerimavo katorgininkai.
Jau nuo 1952 m. vasaros Rečlage keitėsi kalinių gyvenimo sąlygos. Atsirado asmeninės sąskaitos, į kurias imta pervedinėti pinigus. Kaliniams už mėnesio darbą išmokėdavo po penkis rublius. Zonos lagerio parduotuvėje galėjai nusipirkti žuvies konservų, prastų saldainių (bombonkių), machorkos, retkarčiais būdavo ir baltinių. Įsimintinas juokingas atvejis, kai parduotuvės lentynoje pasirodė kompaktiškas patefonas. Valomųjų kasinių mašinistams ir kai kuriems kitiems specialistams išmokėdavo daugiau ir jiems tos „gražios dėžutės“ kaina buvo prieinama. Bet priedas prie patefono - tik viena plokštelė. Vakarų ukrainietis, sąmojingas linksmasis Vasia, valomojo kasinio mechanikas, aiškina vienam kaliniui, greit išeisiančiam į „laisvę“ (tremtį): „Pirk, išmesk visus vidurius ir bus tau puikus lagaminas „šmotkėm“ (rūbeliams) susidėti“.
Žinias per radijo tašką gaudėm kas dieną. Iš karto po Stalino mirties Maskvoje vyko išplėstinis plenumas, kuriame keitėsi CK ir vyriausybės sudėtis. Kitame plenume buvo svarstomi organizaciniai klausimai, ryškėjo demokratizacijos procesai, kolektyvinis vadovavimas. Kaliniai linksniavo Malenkovo, Chruščiovo, Berijos pavardes, domėjosi Malenkovo kalba, su nerimu laukė pasikeitimų. Berijos, jo padėjėjų, tarp jų ir Lietuvos budelio Dekanozovo areštas birželio pabaigoje kalinius ir katorgininkus paskatino ryžtingiems veiksmams.
Ajač Jagos lageryje 1953 m. liepos mėn. pradžioje organizavosi katorgininkų komitetas, kuris labai konspiratyviai duodavo nurodymus. Žinojau, kad komiteto daugumą sudaro vakarų ukrainiečiai. Organizuojant ir žaidžiant krepšinį, taip pat komplektuojant futbolo komandas, žinojau, kad komitete yra lietuvis Stasys Ignatavičius ir du lenkai. Tai buvo didelė paslaptis. Už jos išdavimą grėsė komiteto sprendimas - mirtis.
Pasiruošimas streikui vyko laipsniškai. Lietuviai dar prieš streiko pradžią gaudavo informacijos ir nuotaiką palaikydavo disciplinuotai.
Dirbant techniku ir turint tiesioginį kontaktą su laisvais gręžėjais, atvykstančiais iš Vorkutos miesto, o laisvesniu laiku stebint kaip elgėsi lagerio valdžia su katorgininkais, formavosi mano samprata, kad įtakos streikui turėjo keli veiksniai. Pirmiausiai Stalino mirtis. Ji pagreitino bręstančius įvykius. Taip pat beviltiška katorgininkų ateitis ir jų kategoriškas ryžtas „dėti galvas, reikalaujant pasikeitimo“. Buvo priimtas komiteto sprendimas: „Žūkim streikuodami dėl kitų ateities“. Katorgininkai į eilinius kalinius žiūrėjo atlaidžiai, bet be gailesčio: „Nesikiškit ir neboikotuokit, o atvirkščiai - palaikykit mus. Bus aukų, vadinasi, toks likimas. Nesiskųskit lagerio valdžiai ir neieškokit užtarimo. Sprendimas aiškus“.
Dirbantys laisvieji gamybinėje zonoje mums ėmė teigti: „Geležinkelio ruože Kodas - Vorkuta visi lageriai jau streikuoja. Ko lūkuriuojate?“ Man tuos žodžius išsakė Ričardas, linksmas dzūkas, vagonų prikabinėtojas, tik prieš pusmetį paleistas (buvo teistas 5 metams kaip nepilnametis). Su juo kartu barake 1949 m. pabaigoje gyvenom. Artimieji laiškais iš Magadano, Irkutsko, Karagandos lagerių rašė: „Streikuojam“. Grupė atvykusių iš Karagandos savo iniciatyva pagreitino streiką.
Trečias dalykas pagreitinęs streiką - pati lagerio valdžia. Viršininkas, ukrainietis majoras Ševčenka ir kiti uniformuotieji per tuos metus matė ir įsitikino, kokie žmonės tie politiniai kaliniai. Man regis, jiems, protingesniems, atsibodo ta siaubinga GULAG’o sistema, vergiškas elgesys su žmonėmis. Lagerio valdžia nesiėmė jokių priemonių sutrukdyti streiko organizavimui. Ramiai stebėjo ir laukė rezultatų. Be abejo, aukštesnieji čekistai, atsakingi už griežtą režimą, manė kitaip, bet jie kasdien nekontaktavo su kaliniais. Šachtų valdžia pirmą dieną reikalavo eiti į darbą, baugino -nemaitinsianti ir t.t. Vėliau nurimo ir ėmė laukti rezultatų, o gal čia jau komiteto derinimai?
Pagal komiteto nutarimą į kasyklas privalėjo eiti asmenys, kurie dirbo atsakingą darbą, būtent mechanizmų mašinistai, būtiniausi dujų matuotojai, atskirų mechanizmų pagrindinių gervių mašinistai, elektrikai, kasinių tvirtintojai, kad neužgriūtų kasiniai.
Pirmą dieną ne visi sustreikavo. Prievartinio varymo į darbą nebuvo. Čia didelį darbą atliko komitetas. Įgalioti asmenys rado kalbą su nuteistaisiais: koridorium į darbą nustojo vaikščioti brigados... Streiko komitetas lagerio „vachtai“ pateikė privalomųjų išeiti į darbą sąrašą. Į tą sąrašą patekau ir aš. Komitetas leido man eiti į darbą, nes gręžimo brigadose dirbo laisvieji ir kaliniai. Kaliniams gręžėjams nebuvo leista eiti (keli buvo katorgininkai) į darbą ir kartu reikėjo derinti brigadų sudėtį, kad nesustotų gręžimo procesas.
Dienos metu staiga įbėga į markšeiderių skyrių, kur buvau vienas (markšeideriai tą dieną nėjo į darbą) kraštietis, kasyklos Nr. 14 tvirtintojas, ir išsigandęs šūktelėjo: „Ventiliacijoje žmogų kirviu užkapojo, tuojau išneš į medpunktą“. Išbėgau į laukiamąją salę ir žiūriu - neša ant neštuvų dviem kirčiais užkapotą vyriškį. Kraujo pilni neštuvai, vienos sulenktos prie galvos rankos pirštai perkirsti dar virpa...
Tai Alfredas Vriutcas, kurį pažinau VŽD lageryje dirbdamas malūne. Alfredas neturėjo jokių artimųjų Rusijoje, o su užsieniu užmegzti ryšius vengė. Be to, Sovietų lageris ne tam skirtas. Jis matė, kaip mes, pabaltijiečiai, ukrainiečiai, na ir rusai (tiesa, rečiau) gaudavom laiškus, siuntinius, tai buvo stipri ne tik socialinė, bet ir moralinė parama. Aš jam duodavau dar VŽD ir Platinos lageriuose tabako vienai kitai suktinei, bet jis iš kažkur gaudavo daugiau. Kai atvežė mus į Ajač Jagą, susibičiuliavęs su kraštiečiais, nuo Alfredo nutolau. Jis, matyt, buvo operų globojamas, nes į kasyklas sunkiems darbams nepateko, o dirbo paviršiuje, ventiliacijos skyriuje, kur pakraunami akumuliatoriai. Tai visai pakenčiamas darbas. Prasidėjus streikui, operams žinių reikėjo. Greičiausiai jis tas žinias ir teikė. Vakarų ukrainiečiai katorgininkai išsiaiškinę, komiteto nutarimu, sprendimą įvykdė. Niekas vykdytojų nerado, gal ir neieškojo. Užkasė su birka ir numeriu ant didžiojo kojos piršto, ir viskas.
Streikas tęsėsi. Valgyklos fasadinėje pusėje po stogu buvo pakabinti du ilgi plakatai su juodomis raidėmis: „Da zdravstvuet Malenkov!“ (Te gyvuoja Malenkovas!) ir „Prosim na peregovory!“ (Kviečiame pasikalbėjimui!). Į katorgininkų prašymą atvykti pirmajam CK sekretoriui lagerio operas komitetui pasakė: „Iškvietimas į Maskvą duotas“.
Liepos mėn. viduryje Užpoliarėje dienos buvo gražios, zonoje lyg ramu, tik už vielų sargyba padidinta.
Valgyklą uždarė. Lagerio parduotuvėje produktai ištuštėjo. Be parduotuvės, zonoje dar buvo produktų bazė, kuri tiekė produktus. Streiko komitetas produktus dalijo tvarkingai. Nebadavom.
Mūsų barake gyvenantis Jonas Žulys aptarnavo inžinierių, žymų statybininką, kalinį, už zonos vadovavusį stambioms statyboms. Buvo ir toks kalinio lagerininko statusas. Jonas oficialiai su leidimu imdavo iš lageryje esančius bazės produktus ir maitino šeimininką. Su Jonu arčiau susipažinau per krepšinio varžybas. Uždarius valgyklą, paprašiau jo pagalbos. Jonas retsykiais parūpindavo net neblogos jautienos bryzą, iš kurio trijulei pagamindavau patiekalą.
Prasidėjęs streikas tęsėsi lyg ramiai, bet streiko komiteto iniciatyva kaliniai buvo paruošti organizuotai veiklai. Atsakingi asmenys nurodydavo kur, kada zonoje rinktis, kaip veikti, ko nedaryti - Stasys Ignatavičius patardavo kaip elgtis lietuviams.
Pirmomis streiko dienomis, netikėtai, o gal specialiai, į zoną atvežė būrelį kalinių iš Karagandos ir uždarė į izoliatorių. Taip vadinamas karantinas. Jie iš karto signalizavo: „Karagandoje visi streikuoja“. Tarp atvežtųjų buvo ir lietuvių. Kazio Dūdos žodžiais, karagandiečiai neišėjo į darbą pirmieji. Jie davė pradžią streikui.
Kasdien rytais iš barako du atvykusieji išnešdavo „parašą“, o izoliatoriaus duris palikdavo praviras. Komitetas įsakė, kad tuo metu visi kiti per duris lėktų į didžiąją zoną, pas mus. Sutartą dieną mūsų susirinko didelis būrys, laukėme. Vyrai momentaliai iššoko pro duris ir ėmė bėgti. Tas dvejetas metęs „parašą“ irgi pasileido į mūsų pusę. Nuo artimiausių bokštelių ir iš anapus vielų pasipylė automatininkų serijos. Vienas iš tų dviejų krito vietoje, kiti buvo sužeisti. Į zonos būrį čekistai, matyt, nedrįso tiesiai serijų leisti, nes už mūsų nugaros buvo ligoninės barakas. Serijas enkavedistai paleido aukščiau galvų ir kulkos malė ligoninės langus, strigo sienoje. Gydytojai baltais chalatais iššokę šaukė: „Nustokit, svoločiai! Ką darot?! Ligonius šaudot!“ Nustojo. Sužeistų buvo nemažai, žuvo tik tas vienas.
Visuose barakuose sujudo kaliniai, kilo panika, bet komiteto įgaliotieji nuramino, iš ryto buvo vėl lyg ramu. Žuvusysis gulėjo morge, sužeistuosius tvarstė ligoninėje.
Kitą dieną apie pietus prie vieno barako prieš saulutę susėdę trys musų tautiečiai skaitė Džono Golsvorčio „Forsaitų sagą“. Artimiausiame bokštelyje sėdintis iš vienos Azijos respublikų enkavedistas nusitaikė ir šovė. Kulka pataikė Vytautui Maknevičiui į krūtinę. Vytautas mirė vietoje. Komiteto atstovai žuvusįjį nunešė į morgą ir apie jo mirtį pranešė broliui Petrui, taip pat kaliniui, inžinieriui statybininkui, kuris tuo laiku už zonos vadovavo atsakingoms statyboms.
Komiteto iniciatyva abu žuvusieji buvo pašarvoti futbolo aikštėje. Pagamino karstus. Jie buvo atidengti, galvūgalyje degė žvakės. Buvo padėtos dvi saldainių dėžės.
Zonos nuteistieji, išsirikiavę dviem eilėmis, atidavė pagarbą žuvusiems, paimdami po vieną saldainiuką. Vaizdas buvo kraupus. Lageryje kalinių buvo apie 3 tūkstančius, tai, kol visi praėjo, diena baigėsi. Iškilmingą procesiją už vielų stebėjo sutankinta enkavedistų eilė, o už jų, iškėlę galvas, laisvieji vyrai ir moterys. Bokšteliuose buvo nutaikyti kulkosvaidžiai. Į dienos pabaigą Petrui Maknevičiui buvo leista vienam palydėti brolį į kalinių kapus. Ukrainiečio niekas nelydėjo - giminių nebuvo.
Skirstėmės į barakus ir laukėm kviečiamo Malenkovo iš Maskvos. Komitetas jau žinojo, kad sekretoriaus atstovas yra Vorkutoje, tik rango ir pavardės nežinojo. Į mūsų lagerį atvykstančio laukėm kasdien. Lagerių (OLP’ų) tais metais Vorkutoje ir jai priklausančių įvairių punktų buvo per 50. Buvo ką lankyti.
Skyriaus markšeiderių, gyvenančių viename barake su kitų specialybių atstovais, nuotaika buvo normali, rami. Gal tik retsykiais viens kito klausėme: „Kaip manai, iššaudys svoločiai mus ar paliks gyvus? Juk ką reiškia 3 tūkstančiai, kada nuteistųjų ir tremtųjų plačioje tėvynėje, „matuškoje“ Rusijoje, milijonai?“ Atsakiau, kaip gyvybės instinktas iš vidaus tvirtino: „Taip, norisi gyventi, kad ir badaujant (1945-1946 m.)“. Tuo tarpu Gulago sistemos vykdytojų galvosena buvo visai kita. Galėjome būti nušluoti, ir tiek.
Sulaukėme lauktos dienos. Į zoną su didžiausia KGB karininkų svita ir apsauga, neginkluotų enkavedistų rikiuote įėjo generolas pulkininkas CK Prezidiumo kandidatas Maslenikovas. Mes, komiteto instruktuoti, susirinkome iš anksto prieš „vachtą“. Už vielų sustiprintos ginkluotos sargybos buvo apsčiai. Buvo matyti kulkosvaidžiai ir bokšteliuose ne po vieną kariškį.
Generolas, neaukštas, bet drūtas vyras, užsimaukšlinęs generolišką kepurę, pasisveikino: „Tovarišči (mums tai buvo staigmena), po poručeniju CK prezidiumą obraščajus....“ ir t.t. (Draugai, CK prezidiumo įpareigotas kreipiuosi...).
Atidžiai išklausėme jo kalbą, supratę, kad tuoj pradės veikti speciali karinio tribunolo komisija, kuriai suteikta teisė reabilituoti nuteistuosius arba bausmę sumažinti. Baigdamas generolas išdrožė: „Į darbą, draugai, jūs privalote eiti. Jeigu neisite, bus taikomos priemonės... Kasyklos turi dirbti“. Kalba buvo ilga. Iš minios pasigirdo šūksniai: „Netiesa! Melas!“ ir panašiai. Generolas pasitraukė į išsitempusių karininkų būrį.
Po to ilgą kalbą pasakė kalinys, buvęs kažkokios Maskvos aukštosios mokyklos istorijos profesorius. Kaltino Staliną, Beriją, GULAG’o sistemą, komunistų ideologiją, pateikė daug faktų ir skaičių, kiek iš viso Sovietų Sąjungoje politinių kalinių ir t.t.
Klausydamas generolas ne kartą protestavo pareikšdamas: „Netiesa, melas“, bet minia buvusiam profesoriui plojo po kiekvieno pareikšto kaltinimo ar išsakytos jų piktadarystės. Buvo ir bendro ūžimo...
Po profesoriaus kalbėjo, matyt, tos įsteigtos komisijos atsakingas enkavedistas. Jis paaiškino, kur ir kaip nuteistieji gali nuo rytdienos kreiptis dėl bylos peržiūrėjimo. Generolas su svita išsidangino iš zonos. Mes išsiskirstę dar ilgai aptarinėjom, ką girdėjom, spėliojom, kaip rutuliosis mūsų likimas.
Kitą dieną brigados, tiesa, ne visos, išėjo į darbą. Daug vyrų spietėsi prie opero patalpų durų. Per naktį visi komiteto nariai iš zonos buvo suimti ir išvežti. Apie jų likimą ilgai nežinojom. Buvo šnekama, kad juos sušaudė. Vėliau paaiškėjo, kad nesušaudė, o tik kai kuriam laikotarpiui izoliavo.
Stasį Ignatavičių sutikau jau Vilniuje, sugrįžęs 1966 m. galutinai į Lietuvą. Išsišnekėjome apie 1953 metus. Stasys nenorom pasakojo apie komiteto darbą. Pasakė, kad ne visi komiteto nariai buvo aktyvūs, ne visi ruošė ir vykdė sprendimus. Jis buvo grįžęs iš šiaurės anksčiau, dirbo, bet jam nelabai patiko susiklosčiusi aplinka. Aš, sugrįžęs su savo geologija, greit susitvarkiau net su būstu. Supratau, kad Stasiui buvo sunkiau.
Kaip ir prognozavome, generolas liepos mėn. paskutinėmis dienomis lankė kitus lagerius. Kasyklos Nr. 7 lageryje, gyvenvietės pakraštyje, netoli mūsų, susitikimas baigėsi ramiai.
Rugpjūčio 1 d. apie pusiaudienį Ajač Jagos upės kitoje pusėje, ant kalno, kasyklos Nr. 29 lageryje pasigirdo automatų serijos. Su pertraukomis, bet ilgos. Sunerimę žiūrėjome į tą pusę, nes kelias nuo gyvenvietės Severnyj į kasyklą Nr. 29 ir lagerį buvo gerai matomas. Po pusvalandžio, nutilus automatų serijoms, kelyje pasirodė kelios baltos greitosios medicinos pagalbos mašinos, iškviestos iš miesto. Įtampa lageryje padidėjo. Žinios mus pasiekė greit - įvyko katorgininkų ir kalinių masinis šaudymas. Šaudyta į minią. Aukų daug. Tikslesnės žinios mane pasiekė vėliau, kai po metų, jau tremtyje iki gyvos galvos, be teisės grįžti, davęs sutikimą, dirbau toje pačioje geologinėje organizacijoje vyresniu techniku. Smulkiai apie sukilimą papasakojo mano mokytas technikas, katorgininkas estas „danas“ Chansenas. „Danas“ todėl, kad jo prosenelis su kitais danais jūreiviais skendo prie Estijos krantų ir išsigelbėjo. Estijoje apsigyveno, vedė estukę ir nuo tų laikų tame kaime visi Chansenai. Jis pasibaisėtinai su akcentu kalbėjo rusiškai.
Chansenas pasakojo, kad, pasibaigus susitikimui su generolu, kaliniams buvo pasiūlyta eiti į darbą per atidarytą „vachtą“ už zonos. Lageryje katorgininkų buvo gerokai daugiau negu kalinių, o režimas griežtesnis kaip Ajač Jagos lageryje. Kas ir kaip vadovavo lagerio sukilimui Chansenas nežinojo.
Kaliniai per susitikimą su generolu išsirikiavo prieš „vachtą“. Po komandos: „Kas nori dirbti, eikit už zonos!“ katorgininkai keliomis eilėmis priekyje susikibo rankomis ir neleido kitiems išeiti iš rato. Prasidėjo muštynės: vieni skverbėsi išeiti, kiti neleido. Pasipylė kryžminė automatų serija. Kas davė komandą šaudyti į beginklę minią nei Chansenas, nei vėliau kiti katorgininkai, gręžimo brigadų nariai, pasakyti negalėjo. Chansenas, prasidėjus kryžminei ugniai, griuvo, ant jo užgriuvo kiti. Viršutiniai buvo sužeisti, o gal ir žuvę. Kraujas Chansenui sruveno ne tik per rūbus. Gulėjo jis ilgai. Pasibaigus šaudymui, po pertraukos pradėta atrinkinėti žuvusius ir sužeistuosius. Chansenas, apkurtęs, kruvinas, bet nesužeistas, pasikėlė ir, pasiekęs baraką, nusiplovė kraują.
Ajač Jagos lageryje gyvenimas pagyvėjo. Komisija dirbo, bylas peržiūrinėjo, kalinių viltys pildėsi. Po Stasio Ignatavičiaus arešto ir išvežimo rinkdavomės grupelėmis mūsų skyriuje ar „pas Antaną“ ir aptardavom komisijos darbo pirmus rezultatus, kaip peržiūri lietuvių bylas.
Artėjo mano termino kalėti pabaiga. Nurimus streiko įtampai, nuėjau pas lagerio viršininką ir klausiu: „Ar nepridės man papildomai bausmės už įvykusį streiką?“ Mat kalbos tarp kalinių buvo įvairios. Majoras Ševčenka pakrutino juodą kuodą ir šyptelėjo: „Ne. Pasisiūk kostiumą, jeigu turi pinigų. Važiuosi pas motiną“. Pasisiuvau kelnes, o palaidinę gan padorią gavau siuntiniu. Juk buvo rudens pradžia.
Gręžimo darbai vyko toliau. Reikėjo spręsti svarbią kasyklos Nr. 14 gilinimo problemą, aptarti geologines sąlygas. Atvyko kombinato Vorkutugol vyriausiasis geologas F. Ottenas, o kartu geologinės organizacijos viršininkas. F. Ottenas - Pavolgio vokietis, nusipelnęs geologas, tremtinys, labai gerbiamas žmogus. Jau tremtyje teko gyventi viename name. Jis ėmė mane įkalbinėti, kad, paleistas iš lagerio, likčiau dirbti geologinėje tarnyboje. Sutikimą daviau su sąlyga: jegu leis važiuoti į Lietuvą, nepasiliksiu nė vienos dienos. Jeigu paliks tremtyje, kaip pasielgė su kitais, prižadu susirasti geologų kontorą mieste.
Paskutinės dienos lageryje buvo sunkios, laikas bėgo lėtai. Darbe vaikščiojau kaip nesavas. Mintys kaupėsi, svajonių variantai keitėsi. „Skambučio“ dieną budintis prižiūrėtojas iškvietė į „vachtą“. Pasirašiau kažkokį dokumentą. Dar prieš pietus buvau įsodintas į juodą „voronoką“ ir išvežtas į Vorkutos komendantūrą.
Taip baigėsi vienas mano gyvenimo tarpsnių.
