JURBARKO PARTIZANAI
Vladas Meškauskas
MES ESAME!
1918-1920 m. Lietuvos valstybę daug kas norėjo pasmaugti: iš šiaurės puldinėjo besitraukiantys bermontininkų daliniai, iš rytų skverbėsi bolševikų kariuomenės junginiai, siekdami Lietuvoje įtvirtinti sovietinę santvarką, iš pietų į Lietuvos teritoriją veržėsi lenkų Armijos Krajovos kariauna.
Gležną Lietuvos valstybę pakviesti stojo ginti pusiau basi, sermėgėti, palikę darbus ir plūgus miesto ir kaimo berneliai. Silpnai ginkluotiems savanoriams buvo sunku kovoti, tačiau ryžtas ir drąsa nugalėjo - Lietuvos valstybės laisvė buvo apginta.
Neapsieita be aukų. Ant laisvės aukuro paaukojo gyvybes ir iš Jurbarko kilusių jaunų žmonių - kapitonas Teodoras Šostakas (1899-1920), eilinis Jeronimas Šuopaitis (1900-1919). Teodoras Šostakas palaidotas Trakų kapinėse, o Jeronimas Šuopaitis - Kaune.
Du valstybės savarankiško gyvenimo dešimtmečiai sustiprino Lietuvos žmones, išugdė lietuvių tautos ryžtą: vėliau net, pusę amžiaus trukusi okupacija nepajėgė net pačiomis brutaliausiomis priemonėmis - niekinant laisvės kovotojų palaikus, kalinant, tremiant - sunaikinti tautos laisvės siekių ir troškimo turėti nepriklausomą valstybę. Lietuva niekada nepakluso prievartai, neprašė pasigailėti ir nesižemino.
1941 m. birželio 22-28 d., siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, rusų bolševikų okupuotą 1940 m., laisvės kovotojai Kaune pradėjo sukilimą prieš sovietinius okupantus. Sukilėliai tik per kelias dienas, įvairiais duomenimis, neteko nuo 600 iki 2000 žmonių.
Karui baigiantis vėl artėjo lemiamos kovos už Lietuvos nepriklausomybę metas. Generolo Povilo Plechavičiaus pakviesti 1944 metų vasario 16 d. Lietuvos jaunuoliai pratęsė 1918-ųjų metų tradiciją - ėjo į savanorių kovotojų rinkiminius punktus. Jurbarkiškiai Seredžiuje sudarė visą kuopą, vadovaujamą vyresniojo leitenanto V.Ausiukaičio. Šioje kuopoje buvo B.Žemaila, J.Klioštoraitis, A.Meškauskas ir kiti.
Vieni Jurbarko krašto vyrai, Seredžiuje kiek pasimokę karybos mokslų, išvyko į Antrąją Varėną išvyti Armijos Krajovos būrius. Labiau prasilavinę jaunuoliai - Vytautas ir Mindaugas Tamošaičiai, K.Šimkus ir kiti mokėsi Marijampolės karo mokykloje.
Istorijos ratas negailestingai sukosi. Tuo laiku buvo matyti, kad vokiečių okupuotus Lietuvoje pakeis kiti: iki 1944 metų pabaigos į Lietuvą vėl ateis rusai. Reikėjo pasirengti naujam pasipriešinimui.
Jau pirmaisiais mėnesiais, kai praslinko frontas, pradėjo kurtis laisvės kovotojų būriai. Vienu aktyviausiųjų jurbarkiškių vokiečių okupacijos laiku antinacinio, o vėl užėjus rusams - antisovietinio pogrindžio organizatoriumi ir vadu tapo Jurbarko gimnazijos mokytojas Petras Paulaitis-Aidas. Jis trejus metus žodžiu ir ginklu, redaguodamas partizanų laikraštį “Laisvės varpas” ir vadovaudamas partizaniniam pasipriešinimui okupantams, tęsė kovą su priešu. Vėliau net trisdešimt penkerius metus kalėjo sovietiniuose lageriuose, tačiau visad išliko pakelta galva ir tikėjo, kad Lietuva išsikovos nepriklausomybę. Tik kelerių metų jam pritrūko, kad sulauktų esminių politinių įvykių - 1990 m. kovo 11-osios.
Partizaninės kovos keliu iš Eržvilko valsčiaus nuo 1944 m. pabaigos žengė ir Lydžio rinktinės Pavidaujo būrio vadas puskarininkis Telesforas Kisielius-Bitinas, Česlovas, gimęs 1915 m. Pavidaujo kaime. Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę kelią pasirinko tada dar visai jauni kaimo vyrai Petras Jackys-Algis, gimęs 1925 m. Ridikiškių kaime, Vincas Kačiušis-Mečislovas, gimęs 1925 m. Balnių kaime, Izidorius Mockus-Tautvydas, gimęs 1916 m. Jerubiškės kaime. Šių laisvės kovotojų krauju 1946 m. vasario 13 d. Ridikiškių kaime P.Jackio sodyboje buvo suvilgyta Lietuvos žemė.
Pasipriešinimo kovose dalyvavo Juozas Aksamitauskas-Vytas, gimęs 1922 m. Pavidaujo kaime. Jam su grupe bendražygių iš Pavidaujo partizanų būrio besiilsint Kavolių kaime kaip tik 1946 m. vasario 16-ąją, apie pirmą valandą nakties, teko paaukoti gyvybę. Apmaudu, jog kiti partizanai, apšaudyti Eržvilko stribų, pasitraukė, palikę sunkiai į galvą sužeistą Juozą Aksamitauską-Vytą, kuris prašė, kad jį, sunkiai sužeistą ir negalintį kovoti, nušautų kovos draugai.
Čia paminėtų žuvusių Eržvilko krašto partizanų palaikai buvo sumesti į Balandinės miško pakraštyje esantį šulinį.
Vyresnysis puskarininkis Boleslovas Misevičius-Gintaras, gimęs 1912
□Globių kaimo kapinaitėse prie simbolinio kapo partizanams Itn.Pranui Kauneckui ir Napoleonui Gudaičiui. 1992 08 08. Pirmas stovi Vladas Meškauskas-Karosas, buvęs partizanas ir šio straipsnio autorius
□Buvę partizanai J.Laurinaitis, P.Povilaitis, V.Meškauskas ir A.Kvedys prie paminklo Lietuvos laisvės gynėjams atminti Jurbarko kapinėse 1991 11 15
m. Sendirvių kaime, iš pradžių buvo Eržvilko miestelio stribų vyresniuoju, tačiau greitai įsitikino, jog pasirinko neteisingą kelią, ir savo akimis pamatęs, kas vyksta iš tikrųjų, nepanoro toliau būti tautos priešu. Jis 1945 m. vasarą su dešimčia bendraminčių perėjo į Lietuvos kovotojų pusę, Kęstučio apygardos Lydžio rinktinėje sudarė atskirą partizanų būrį ir gana sėkmingai kovojo su sovietiniais okupantais.
1947 m. vasario 13-oji buvo paskutinės jo laisvės kovų diena. Netikėtai apsupti Jerubiškės kaime J.Norkaus ūkyje, matydami didelę Eržvilko saugumo jėgų persvarą, partizanai bėgo kur kas. Jau netoli miško būrio vadą Gintarą pasivijo kulka...
Lietuvos laisvės kovų savanorių partizanų aukos, kraujas ir kančios padėjo 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Deja, laimė išlikti gyviems ir sulaukti jos nusišypsojo nedaugeliui laisvės kovotojų. Tačiau jos sulaukė A.Kisielius-Miškinis, A.Kvedys-Girėnas, A.Veverskis-Tauragis ir kai kurie kiti mūsų krašto vyrai.
PRISILIEČIAME PRIE ŽAIZDŲ
Lietuvių tauta per dešimt partizaninio karo metų neteko 20,2 tūkst. laisvės kovotojų, 186 tūkst. buvo įkalinti ir 132 tūkst. ištremti. Daugelio likusių Lietuvoje gyvenimas buvo suluošintas. Beveik nėra šeimos, kurios nebūtų palietę skaudūs įvykiai.
Eržvilko seniūnijos Mosteikių kaime 1949 m. vasario 6 d. (kitais duomenimis 1950 m. kovo 4 d.) žuvo keturi jauni Kęstučio apygardos Birutės rinktinės, Dubysos rajono Juozo Milkinto-Maršalo būrio partizanai: Antanas Gedvilas-Gegužis, Gediminas, g.1930 m. Raseinių aps. Viduklės vls. Užuomedžio k., Aleksas Jucius-Gylys, Ulanas, g.1925 m., Antanas Karpas-Sakalas, g.1923 m. Viduklės vls. Griaužų k., ir Vincas Rutkauskas-Rambynas, g.1928 m. Kelmės vls. Jonušių k. Pastarasis, vengdamas tremties, 1948 m. atėjo į partizanų gretas. Jo seserys Stasė, Regina ir Aldona su vyru Stasiu Narbutu-Saturnu, Apolinaru, Rytu, Dubysos rajono vadu, dalyvavo pasipriešinimo kovoje. Stasys Narbutas sušaudytas Vilniaus MGB 1952 m. birželio 20 d.
Aleksas Jucius ir Antanas Karpas partizanavo nuo 1945 metų. Žūties išvakarėse panoro nors valandėlei pamiršti sunkią, pavojų kupiną parti-
zanų dalią, pasijusti laisviau. Ir gera proga pasitaikė - bendražygio partizano Antano Karpo sūnaus krikštynos Butvilų sodyboje. (Jo tada krikštytas sūnus Butvilo pavarde dabar gyvena Tauragėje).
Po vėlyvų vaišių būrelis laisvės kovotojų nakvojo buvusioje Urbono sodyboje. Visi atsipalaidavo ir net sargyba nepasirūpinę sukrito ir kaip mat sumigo...
Tačiau Judas nemiegojo, dirbo savo darbą: apie tai, kur laikosi septynių partizanų būrys, pranešė Nemakščių MGB.
Paryčio tylą sudrebino automatų serijos. Trims partizanams pavyko ištrūkti, o keturių jaunuolių kūnai liko gulėti be gyvybės ženklų. Tarp nukautųjų buvo ir skyriaus vadas.
Partizanų palaikai buvo pamesti Nemakščių miestelio aikštėje. Iš jų vėliau tik AJuciaus palaikai buvo atrasti ir palaidoti kapinėse, pastatytas paminklas.
ŽUVO NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENOS IŠVAKARĖSE
1945 m., kai Vakaruose dar griaudėjo karas, Lietuvoje vėl liejosi kraujas. Vasario švenčių išvakarėse pas Jurbarko vls. Globių k. gyventoją P.Norkų užėjo du sermėgėti vyrai. Tai buvo netolimame miške apsistojusio būrio kovotojai, į kaimą atėję maisto ir žvalgybos tikslais. Jie nežinojo, kad netolimame ūkyje jau kelios dienos apsistojęs būrys rusų kareivių.
Nežinia, kaip ten buvo, kaip pastebėjo partizanus, ar apie jų apsilankymą kas nors pranešė okupantams, tačiau po kelių minučių už durų partizanai išgirdo šautuvų spynų traškėjimą.
Atplėšę duris ir atkišę šautuvus rusų kareiviai suriko: “Ruki v verch!"
Partizanas Pranas Kauneckas, pervertas kulkos, krito vietoje.” Partizanas Napoleonas Gudavičius dar suspėjo pistoleto vamzdį nukreipti į atėjūnus, tačiau šūvio nebuvo. Ginklas užsikirto ir tą akimirką pasipylė mirtį nešantys rusų kareivių šūviai. Kulka pervėrė kaklą. Gyvybę dar buvo galima išgelbėti, tačiau niekas to nedarė. Priešingai - iš leisgyvio partizano mėgino išgauti žinių ir saugojo, kad nepabėgtų. Ir rytojaus dieną, atvykus enkavedistams, mėgino vėl tardyti, tačiau sužeistasis tik konvulsiškai trūkčiojo ir kankinosi. Taip ir nepavyko jo prakalbinti: vasario 15-ąją nuo kančių mirė.
Enkavedistai nužudytų partizanų lavonus paliko. Kaimo žmonės juos užkasė Globių kaimo kapinaitėse.
Partizanų leitenantas Pranas Kauneckas g.1917 m. Raseinių vls. Kibiškės k. daugiavaikėje valstiečio šeimoje. Baigęs Jurbarko gimnaziją, Kauno Karo mokykloje studijavo karinius mokslus, tapo karininku. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Pranas Kauneckas aktyviai įsijungė į pasipriešinimo kovą, tapo Lydžio rinktinės Kadagio kuopos vadu.
Napoleonas Gudavičius-Gudaitis (ši pavardė buvo konspiracinė), slapyvardžiu Julius, g.1921 m. Eržvilke, darbininko šeimoje. Šeimai persikėlus gyventi į Jurbarką, baigė Jurbarko gimnaziją. Aktyvus, patriotiškai išauklėtas, savo tėvynę Lietuvą mylintis jaunuolis nepanoro tarnauti okupacinėje rusų kariuomenėje, todėl stojo į Pavidaujo būrio partizanų gretas. Kaip tik tą dieną Pavidaujo būrys ir buvo miške netoli Globių kaimo.
Tik 1992 m. rugpjūčio 8 d. šiems partizanams buvo atiduota pagarbos skola. Jurbarko politinių kalinių, tremtinių ir savanorių rūpesčiu Globių kaimo kapinaitėse simboliškai supilti jų kapai. Yra žinoma, kad jie palaidoti šiose kapinaitėse, tačiau tikslios vietos atsekti neįmanoma. Tad gal toje, gal kiek šalia supilti jų kapai, pastatytas ir pašventintas kryžius už Lietuvos laisvę žuvusiems partizanams leitenantui Pranui Kauneckui ir Napoleonui Gudavičiui atminti.
SKIRSNEMUNĖS BŪRIO PARTIZANAI
Iš pradžių Skirsnemunės partizanų skyrius priklausė atskiram Aido būrio vienetui. Jam vadovavo Juozas Murauskas-Tigras, o nuo 1945 m. lapkričio - Zenonas Mileris-Kazas. 1946 m. pavasarį skyrius buvo performuotas į būrį. Būrio veikimo zona buvo Šimkaičių, Stakių, Raudonės ir Skirsnemunės apylinkės. Būrio vadai buvo Zenonas Mileris ir Kazys Šimkus.
Būrio kovotojai dažnai išsiskirstydavo į grandis. Vieną kartą Vytautas Jakaitis-Briedis, g.1925 m. Naukaimio k., su dviem draugais lankėsi Liudvinavos k. Kaimuose vyrai jausdavosi kaip namie, nes stribai laisvai po kaimus vaikščioti bijojo, bet 1946-ųjų m. gegužės mėn. jiems teko sutikti gaują stribų, kurių buvo kur kas daugiau. Įvyko susišaudymas. Vytautą Jakaitį kliudė priešo kulka. Po kurio laiko žmonės Liudvinavos kaimo
□Zenonas Mileris-Kazas
□Kazys Šimkus-Liudas
□1995 08 31 Liudvinavos k. šventinamas atminimo kryžius žuvusiems laisvės kovotojams
miškelyje rado Vytauto lavoną. Suvynioję į brezentą, paskubomis užkasė, pažymėję alksniuke kryželį.
Ieškojome užkasimo vietos, tačiau nei alksnio, nei palaikų neradome. Dabar Liudvinavos kaime įamžintas partizanų atminimas.
1946-ųjų m. gegužės 15 d. partizanas Juozas Murauskas-Tigras, g.1925 m. Geišių k., buvo išleistas aplankyti merginą Panemunės kaime. Negera akis pamatė, piktas liežuvis pranešė saugumui. Partizanas žuvo nelygioje kovoje, bet spėjo nukauti NKVD leitenantą. Partizano palaikai buvo nuvežti į Griškabūdį, bet užkasimo vieta nežinoma.
Vieną dieną Šimulynų vyrai - Stasys ir Jonas - namie buvo netikėtai užklupti azijiečių ir bėgo slėptis. Atėjūno kulka kliudė vos 21-erių sulaukusį Stanislovą. Sužeistą jaunuolį surado už trijų kilometrų ir nuvežė į Biliūnų ligoninę Raseinių apskrityje. Jo laimė, kad į tą pačią ligoninę buvo atvežtas gydyti sužeistas aviacijos leitenantas, partizanas J.Kasperavičius-Šilas. Tad po kelių dienų kapitono J.Čeponio-Tauragio vadovaujami partizanai iš ligoninės išlaisvino abu. Šitaip Skirsnemunės partizanas Stanislovas Šimulynas likimo nublokštas liko už laisvę kovoti Raseinių krašto apylinkėse. Kur ir kada jis žuvo - nežinoma.
Šimkaičių miškus ir pamiškes nuo 1946-ųjų metų Sekminių šukavo NKVD daliniai. Skirsnemunės būrio vyrai nutarė pasitraukti toliau nuo pamiškių, teko keisti planus - nutarė poilsiauti Andrijaičio daržinėje.
Čia kovotojai ilsėjosi, valė ginklus, kiti ėjo sargybą. Buvo vienuolika partizanų, o dvyliktasis - ryšininkas A.Kvedys. Naujai paskirtas būrio vadas Kazys Šimkus-Liudas su savo adjutantu Antanu Meškausku-Meškute buvo išvykę susitikti su rinktinės vadovybe. Būriui vadovauti paskyrė jaunesnįjį puskarininkį Adolfą Paškauską (Plechavičiuką), turintį didžiausią konspiracijos patirtį.
Apie 11 val. į kaimyno sodybą atvažiavo du sunkvežimiai stribų. Netrukus ir pas Andrijaičius prisistatę stribai pareikalavo pastotės. Andrijaitienė, garbaus amžiaus moteris, nesusigaudė, su kuo kalba ir pasakė: “Čia vieni neseniai buvo, dabar vėl kiti”.
Stribai, supratę, jog kažkas negerai, išvažiavo. Daržinėje pasislėpę partizanai, tikėdamiesi, kad stribai dar sugrįš pastotės, ginklus vilkdami pažeme, perėjo į rugių lauką. Gerai užsimaskavę, jautėsi lyg ir saugiai. Dėl viso pikto, jeigu kartais tektų trauktis į šiaurės rytus, pasiuntė ryšininką
□Stasys Šimulynas
□Adolfas Paškauskas-Vanagas
□Antanas Meškauskas-Meškutė
□Juozas Veselis-Balandis
patikrinti ar kelias laisvas. Deja, kaimą kaip tik užgriuvo Raudonės, Šimkaičių, Jurbarko, Griškabūdžio ir kitos įgulos. Apie 14 val. iššovus raudoną raketą, į rugių lauką pasipylė ginklų ugnis. Dar prisidėjo laukiniai šauksmai, kuriais siekta sukelti partizanų paniką. Šie beveik negalėjo pasipriešinti. NKVD kariai priartėjo prie rugių lauko išsėtine rikiuote, dengiami į medžius įkeltų kulkosvaidžių ugnimi.
Skirsnemunės būrio partizanai, nematydami priešų, nors ir narsiai kovėsi, bet negalėjo atsilaikyti. Taip po kurio laiko mūšio lauke liko gulėti dešimties partizanų kūnai, o vienuoliktąjį - Kazį Gecevičių-Karuzą, g.1910 m., paėmė gyvą.
Tą dieną žuvo: Antanas Pavalkis-Papartis, 38-erių metų, pusantro mėnesio prabuvęs miške, broliai Paškauskai - Adolfas-Vanagas, g.1919 m. ir septyniolikmetis Edvardas-Žvaigždė, kilę iš Paulių k., 23-ejų metų Kazys Nikžentaitis-Lokys, 25-erių metų A.Stulgaitis-Vilkas iš Raudonėnų k., Juozas Veselis-Balandis, g.1922 m. Tauragės aps. Vėžlaukio k., iš Skirsnemuniškių k. kilęs Juozas Galbuogis, g.1918 m., siuvėjas Stasys Oržakauskas-Vėjas, g.1906 m., 31-erių metų J.Simanavičius iš Paalsio k., Stasio Šimulyno brolis Jonas, g.1926 m. Vencloviškių k. Partizanų palaikai buvo užkasti Šilinės miškelyje. Dabar jau perkelti į Skirsnemunės kapines. Žūties vietoje pastatytas atminimo kryžius.
Partizanas Zenonas Mileris-Kazas, g.1914 m., tik per plauką nepateko į tą mūšio katilą. Išgirdęs šūvius, ten nebėjo. Nors tuokart išvengė žūties, tačiau 1946 m. spalio 6 d., bėgdamas iš apsupties, buvo sužeistas. Matydamas, kad nepabėgs, nusišovė. Palaikai buvo išniekinti Šimkaičių miestelio aikštėje ir užkasti Šimkaičių miškelyje.
Būrio vadas Kazys Šimkus-Liudas, g.1922 m. Rotūlių k., anksčiau tarnavo generolo P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, buvo Marijampolės karo mokykloje. Kaip sumanus, drąsus kovotojas buvo paskirtas vadovauti būriui. Žuvo 1946 m. lapkričio mėn. patekęs į pasalą Globių miške, kovodamas Aido būryje.
Paskutinis Skirsnemunės būrio partizanas Antanas Meškauskas-Meškutė, g.1926 m. Jurbarku k., žuvo kovodamas Aido būryje 1947 m. sausio 4 d. Lukšių k. Bėgant buvo sužeistas. Nenorėdamas pasiduoti stribams gyvas, nusišovė. Palaikai buvo užkasti prie Jurbarko žydkapių, dabar perkelti į Jurbarko kapines. Partizanų atminimui pastatytas paminklas.
ATMINIMO KRYŽIAI JURBARKO RAJONE
Liudvinavo k. prie kryžiaus pritvirtinta lentelė liudija, kad čia 1946 m. gegužės mėn. nuo enkavedisto rankos žuvo Vytautas Jakaitis-Briedis iš Jakaičių k., g.1925 m., priklausęs Skirsnemunės būrio Trijų lelijų rinktinės Kęstučio apygardai. Jo nerastų palaikų poilsio vieta - Liudvinavo miškelis. 1949 m. rugpjūčio 10 d. šiame kaime nuo Jurbarko stribų kulkų žuvo Alfonsas Kvedys-Jaunutis, g.1926 m. Pažėrų k., kovojęs Pavidaujo būryje, ir Jonas Pečkaitis-Krapavickas, g.1925 m. Butrimų k. Šis buvo mirtinai sužeistas. Kankindami reikalavo išduoti kovos draugus, bet kovotojas buvo nepalaužiamas. Šių dviejų partizanų palaikai buvo išniekinti Jurbarko MVD kieme. Užkasimo vieta nežinoma.
Butkaičių k. šilo pakraštyje atminimas liudys tik trijų Laisvės kovotojų (Jogailos būrio) žūties laiką ir tai, kad jų palaikams kapinėse vietos nebuvo. 1948 m. rugpjūčio 14 d., siaučiant okupanto įgulai, Panerinės miško žemė sugėrė trijų jaunuolių kraują - 28-erių metų Jono Aleksaičio-Sukčiaus, kilusio iš Kužių k., Eržvilko vls., Tauragės apyl., bei 24-erių sulaukusio Simo Butkaus, kilusio iš Dirvonų k. valstiečio šeimos. Jis 1945 m. vasarą su grupe Eržvilko stribų ir busimuoju vadu B.Misevičiumi-Gintaru perėjo pas Lietuvos laisvės kovotojus. Jo brolis kovojo partizanų gretose. 1948 m. gegužės mėn. šeima buvo ištremta į Igarką. Buvo pralietas ir jų skyriaus vado Vytauto Stepaičio, g.1921 m. Avietiškių k., kraujas. Visų žuvusiųjų palaikai buvo išniekinti Eržvilko aikštėje.
Artimieji rizikuodami Vytauto Stepaičio palaikus palaidojo Butkaičių šile. Vėliau šią šeimą namuose, Avietiškių k. 1947 m. kovo 27 d. išžudė girti Eržvilko stribai. Nuo sužvėrėjusio stribo rankos žuvo: senelis Švedas, brolis Zigmas Stepaitis, jo žmona Stepaitienė ir 1,5 metų sūnelis bei 8-os klasės moksleivė Elytė. Artimieji buvo iššaudyti iš keršto. Stribai Zigmo Stepaičio lavoną parsivežę į Eržvilką, paritę į pakalnę Šaltuonos link, po kelių dienų užkasė. Išsikasę giminės palaidojo jį Pašaltuonio kapinėse.
1946 m. liepos 4 d. Telvekų skyriaus Girdžių būrio laisvės gynėjai dienojo Balnių miškelyje prie Trumpės upelio. Išdavikas tai pranešė Eržvilko enkavedistams. Netikėtai užpulti, partizanai priešinosi, tačiau jėgos buvo nelygios ir teko skubiai trauktis, mūšio lauke palikus žuvusiųjų draugų palaikus. Čia žuvo Vladas Paršelis, Telvekų skyriaus vadas, g.1923 m. Dar 1940 m., būdamas Jurbarko gimnazijos mokinys, jis buvo įkalintas Raseinių kalėjime, o okupavus Lietuvą antrą kartą, su ginklu rankoje stojo ginti Lietuvos laisvę.
Žuvo ir Telvekų kaimo valstiečio sūnus Vytautas Damanskis-Adomas, sulaukęs vos 24 metų, ir 26 metų Mikutaičių k. partizanas Kazys Ambrazaitis-Gediminas ir Viktoras Riabovas-Vytka nuo Peterburgo.
Žuvusiųjų partizanų palaikai buvo pamesti Eržvilko aikštėje ir užkasti Balandinės miške.
Balnių kaimo jaujoje 1948 m. rudenį Jurbarko stribų ranka pakirto Eimučio būrio dviejų partizanų gyvybes - Petro Rekešiaus-Žiogo, g.1919 m. Rukšnių k., ir 22 metų Rapolo Tervainio iš Dargaitėlių k.
35-erių metų ūkininkas Bronius Balašaitis-Benas žuvo 1952 m.
Ketvirtas kryžius pašventintas Jurbarke, Muitinės g., kur 1993 m. atrasti devynių kovotojų palaikai. Pagrindinės palaikų užkasimo vietos buvo: Muitinės g. (buv.Barkūnų k.), apkasai prie žydų kapinių ir buvęs MVD kiemo sodelis Donelaičio gatvėje (nuo 1948 m.). Mano surinktomis žiniomis, į Jurbarką buvo atvežta daugiau kaip 50 žuvusių pasipriešinimo kovotojų palaikai, iš kurių šioje vietovėje išniekinta apie 20 kovotojų palaikai. Šiandien jau neįmanoma atrinkti, kas kurioje vietoje užkastas.
PRIESAIKAI LIKO IŠTIKIMAS
Nuo laisvės kovos nuošalėje neliko ir Antanas Jonikas, g.1913 m. Raseinių aps. Šimkaičių vls. Kalniškių k. valstiečių, turėjusių 8 ha žemės, Veronikos ir Petro Jonikų šeimoje. Šeima buvo gausi - augo penki vaikai: Kazimieras, Povilas, Antanas, Simeonas ir Ona. Dabar jau visi mirę.
Simeono šeima, gyvenusi Kalniškių kaime, buvo nužudyta 1944 m. pabaigoje. Mat vokiečių okupacijos metais Simeono žmona bendradarbiavo su sovietiniais partizanais ir už tai buvo įkalinta. Užėjus raudoniesiems, ji buvo išlaisvinta ir dar aktyviau pradėjo bendradarbiauti su okupantais. Už tai ir buvo nubausta.
Antanas Jonikas, baigęs pradinę mokyklą, toliau mokytis negalėjo, nes nebuvo pinigų. Tad jaunuolis nuėjo tarnauti pas ūkininkus. 1935 m. jis atliko karinę tarnybą ir demobilizavęsis apsigyveno Eržvilko krašte ir dirbo Dirvonų malūno darbininku. 1937 m. vedė ir apsigyveno Balandžių kaime.
□Šioje vietoje 1993 m. rasti devynių neatpažintų partizanų palaikai. Jurbarkas, Muitinės g. 1995 08 31
□Atminimo kryžius Balnių k. žuvusiems partizanams. 1995 08 31
Vokiečių okupacijos metais dirbo Dirvonų kaime Krafto plytinės vedėju. Tuomet jam teko gyventi viename name su “zimagoru” (grioviakasiu), būsimu Eržvilko sovietinės milicijos viršininku V.Butkevičiumi.
1944 m. per šv.Velykas parėję iš bažnyčios po Prisikėlimo mišių keli kaimynai vaišinosi. V.Butkevičius, iškėlęs ranką, visus džiugino sugrįžtančiais "draugais sovietais". Tačiau Antanas Jonikas, nors ir paprastas kaimo bernas, tačiau patriotiškai išauklėtas, jam nepritarė ir prieštaravo. Vyrai susiginčijo. Tas ginčas vėliau turėjo tęsinį.
Po Antano brolio Simeono šeimos tragedijos V.Butkevičius, dabar jau Eržvilko milicijos skyriaus viršininkas, prisiminė nelojalų sovietinei santvarkai kaimyną, prigretina jam tarybiškai nusiteikusios brolio šeimos tragedijos įvykius ir parodo savo galybę - Antaną Joniką įsako suimti. Tačiau Antanas jam pateiktų kaltinimų nepripažįsta. Tuomet prasidėjo smurtas, kankinimai.
Antanui Jonikui nieko kito nebelieka kaip tik pasitaikius progai pabėgti iš Eržvilko milicijos daboklės nuo sužvėrėjusio viršininko V.Butkevičiaus kankinimų.
Pabėgęs porą mėnesių slapstėsi Paupio apylinkėse, tačiau ir partizanai juo nepasitikėjo dėl brolio Simeono šeimos. Tačiau 1945 m. pavasarį Antaną vis dėlto priima į Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanų būrį. Duoda Liutauro, vėliau - Daktaro, Rolando slapyvardžius.
1945 m. rugpjūčio 25 d. žuvo būrio vadas puskarininkis J.Strainys-Saturnas. Partizanas A.Jonikas būryje jau buvo spėjęs parodyti savo organizacinius sugebėjimus, pasižymėti drąsa ir ryžtingumu, todėl jį paskiria partizanų būrio vadu. Naujasis vadas pasižymi drąsa ir įžūloku veržlumu, kokio nesitikėjo stribai ir enkavedistai. Rolando partizanų būrio veiklos zona buvo Eržvilko, Batakių, Skaudvilės, Gaurės ir Tauragės valsčiai.
1945 m. lapkričio 10 d. Rolando, Gintaro ir Pavidaujo partizanų būriai, vadovaujami A.Joniko ir B.Misevičiaus, užėmė Gaurės miestelį. Nutraukę ryšių linijas, paėmė valsčiaus dokumentus, apsirūpino maistu. Per mūšį nukovė aštuonis enkavedistus ir sovietinius aktyvistus. Partizanai, netekę vieno kovos draugo, sėkmingai pasitraukė.
1946 m. birželio 13 d. A.Joniko-Rolando ir Vytenio būrių partizanai surengė kalinių pabėgimą iš garsiojo Tauragės stribyno-Šubartinės daboklės. Tą kartą pabėgo 23 kaliniai.
□Antanas Jonikas-Rolandas (1913-1947). Nuotrauka 1935 12 21
□Joniko-Rolando šermenys. Prie karsto stovi Lydžio rn. vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Kęstučio apygardos operatyvinio skyriaus viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, Lydžio rinktinės apsaugos būrio vadas Jonas Starkus-Maželis
Dar būtų galima paminėti ne vienerias mažesnes kautynes, kuriose partizanai, vadovaujami Antano Joniko, liko nugalėtojai, tačiau 1947 m, gegužės 24 d. beauštantis rytas Rolando būrio partizanų vadui A. Jonikui buvo tragiškas.
Grupė partizanų iš Eržvilko vls. Buitkiškių k. valstiečio A.Dirginčiaus sodybos grįžtantį Globių kaimo link, užėjo ant enkavedistų ir stribų pasalos. Per susišaudymą vadas Antanas Jonikas žuvo. Jo kūną stribai atvežė į Jurbarką ir pametė. Vėliau partizano palaikai buvo užkasti Barkūnų šile už Mituvos tilto šalia Jurbarko.
Iš čia vado artimieji, padedami partizanų, kūną pavogė. Atkasusieji kūną pamatė, kad A.Joniko kakta ir veidas sudaužyti. Spėjama, kad stribai, jau mirusį jį daužė šautuvų buožėmis.
Žuvusio partizanų būrio vado Antano Joniko palaikai buvo slapta nugebenti į Paupio mišką, ten surengtos pagarbios laidotuvės ir 1947 m. gegužės pabaigos ar birželio pradžios dienos (tiksli data nežinoma) pavakare slapta palaidotas Paupio kapinėse. Vado palaikai buvo pašarvoti partizanų saugomame Paupio miške. Palydėti būrio vadą į paskutinę kelionę atvyko Lydžio rinktinės vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, būrio vadas kpt. Vytautas Gužas-Mindaugas, Rolando partizanų būrio vado pavaduotojas Jonas Starkus-Maželis, eiliniai Jonas Rupšaitis-Žilius, Antanas Slušinskas-Lapinas, žuvusiojo A.Joniko žmona Kotryna. Neįprastose partizano laidotuvėse dalyvavo partizanų ryšininkų, rėmėjų bei aplinkinių kaimų gyventojų. Iš viso apie 30 žmonių.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas savo atsiminimuose teigiamai įvertino buvusio paprasto kaimo bernelio, Šimkaičių valsčiaus Kalniškių kaimo valstiečio sūnaus A.Joniko asmenybę. Žinoma, kad Lydžio rinktinės vadovybė partizaną už kovinius nuopelnus buvo apdovanojusi. Tačiau nei apdovanojimo, nei dokumentų neišliko, todėl tikslus apdovanojimo turinys nežinomas.
Kur yra šis kapas su antkapiu, žino tik nedaugelis žmonių - giminės, artimieji, o plačioji visuomenė apie partizanų būrio vado kapą žinių iki šiol neturi. Sovietmečiu pastatyti paminklą ar ant antkapio iškalti užrašą buvo neįmanoma.
Atgimimo laiku tai padaryti žuvusiojo artimieji neturėjo lėšų, o valstybinių institucijų ar visuomeninių organizacijų, kurios turėtų tuo pasi-
□Liūdi kovos draugai J.Rupšaitis-Žilius (Rolando kaimynas), Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Vytautas Gužas-Kardas, Antanas Slušinskas-Lapinas, Jonas Starkus-Maželis - liko tik ginklas, kuriuo dengdamas savo būrio atsitraukimą kovėsi ir žuvo Rolandas.
□Prie vyro karsto Antano Joniko žmona Kotryna
rūpinti, akiratyje šio partizano likimo nebuvo. Mat Antano Joniko partizaninės veiklos zona buvo Tauragės, Jurbarko rajonai, o jo palaikai palaidoti Raseinių rajone... Reikėtų deramai pagerbti partizaną ir bendromis pastangomis įamžinti jo atminimą Paupio (Raseinių r.) kapinėse.
OKUPANTŲ REPRESIJOS VERTĖ STOTI Į KOVĄ
Kęstučio partizanų apygardoje Purviškių (dabar Globių) miškas slėpė laisvę mylinčius partizanus Mariją (g.1912 m. Buitkiškių k.) ir Antaną (g.1914 m. Balneliškių k.) Šimkus, Stasį Undraitį (g.1919 m. Šakių r., Vargių k.), buvusį Eržvilko pašto tarnautoją, ir Fabijoną Norkų (g.1928 m. Globių k.), 1948 m. pabėgusį nuo tremties.
Marija ir Antanas Šimkai tikėjosi išsislaptyti, išvengti represijų. Vedę 1940 m. ir susilaukę dukters Onutės, jie laukė dienos, kai Vakarai lietuviams padės ir jiedu vėl sugrįš namo. Deja, slinko mėnesiai, metai, rudenį pakeitė žiema, atėjo pavasaris, nužaliavo vasara, o permainų nesimatė, sovietų represijos vis žiauresnės... Menkas poilsis daržinėse, negyvenamuose pastatuose, saugantis žmonių, kai reikėdavo pereiti iš vieno kaimo į kitą, aplankyti pas gimines paliktą dukterį ar slapčia susitikti su artimaisiais.
Pagyvenęs tokiomis sąlygomis Antanas Šimkus, 1949-aisiais jau tvirtai pasiryžo eiti į partizanus. Jis tapo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Eimučio būrio partizanu. Taip pat pasielgė ir Marija. Ji tikėjo, kad būdama šalia vyro jį apsaugos nuo pavojų, palengvins jo dalią, abu kartu dalinsis vargus.
1950 m. rudenį Šimkai su partizanu Fabijonu Norkumi-Daukantu pasirinko partizaniško būsto “statybos vietą”. Jie apžiūrėjo, kad vieta ant kalvelės netoli miško keliuko Purviškių (dabar Globių) miško 18 kvartale, apaugusi jaunomis pušaitėmis, gerai tinka slėptuvei.
Naktimis kasė žemę, nešė ją tolyn, išpildavo ir užmaskuodavo. Kiekvieną kartą reikėjo užmaskuoti ir nebaigtos statybos vietą. Ir taip kiekvieną naktį, kol buvo iškasta reikiamo gylio ir dydžio slėptuvė.
Sienas sutvirtino kartimis, viršų uždengė, įrengė orlaides, užpylė žemėmis ir užmaskavo žolėmis, samanomis. Įėjimui į slėptuvę buvo sukalta nupjautos piramidės pavidalo dėžė, į kurią pasodino plačiašakę eglaitę, ša-
□A.BIažys-Zigmas, J.Žagaras-Girdenis, Jonas Vilčinskas-Algirdas
□Marija Dirginčiūtė-Šimkienė ir Antanas Šimkus. 1938 m.
□1993 10 29 atkasti 9 nežinomų partizanų palaikai Muitinės gatvėje (buv.Barkūnų k.) Jurbarke
komis dengusią angos kraštus. Į slėptuvę nulipdavo kopėčiomis. Slėptuvėje iš dviejų pusių buvo iš karčių sukalti gultai, gale pritvirtintas stalas.
“Namų” statybai pasibaigus, juose apsigyveno trise. Maistu partizanus aprūpindavo gretimų kaimų gyventojai. Iš slėptuvės iki keliuko vyrai išeidavo sningant arba su tam tikrais kuojokais, kurie palikdavo briedžio pėdas.
Kartą miške sutiko suvargusį, sulysusį kovos draugą Stasį Undraitį. Šioje slėptuvėje prisiglaudė ir jis.
1950 m. gruodžio 12 d. bunkerio gyventojai išgirdo Jurbarko enkavedistų komandą:
- Zdavajtes! Vy okruženy! (Pasiduokit! Jūs apsupti!).
Iš žeminės angos išlėkė granatų “puokštė”. Galingas sprogimas nukovė čekistinės operacijos vadeivą kapitoną J.Timinskį, dar vieną akcijos dalyvį ir čekistų šunį.
Partizanas Stasys Undraitis-Paganinis, verždamasis iš apsupties žuvo vietoje. Marija Šimkienė-Pušis, buvo sunkiai sužeista. Antanas Šimkus jau buvo iš apsupties beišbėgąs, tačiau pamatęs, jog greta nėra Marijos, sugrįžo atgal. Pamatęs beviltiškai sužeistą žmoną, supratęs, kad ji, patekusi į stribų nagus, dar kurį laiką kankinsis ir bus kankinama, nušovė žmoną ir čia pat, šalia Marijos, nusišovė pats...
Fabijonas Norkus-Daukantas, pasinaudojęs enkavedistų sąmyšiu, pabėgo iš apsupties. Enkavedistai buvo sugluminti tokio didelio, tokio tragiško ir drąsaus kelių lietuvių partizanų pasiaukojimo, kad net pro šalį bėgant Fabijonui Norkui nesuprato, kas čia darosi, ir į jį nešaudė, o kai susivokė, Fabijonas Norkus-Daukantas buvo dingęs.
Enkavedistai, surinkę kūnus, nuvežė į Jurbarką. Nukautus sovietinius pareigūnus laidojo garbingai, o Stasio Undraičio, Marijos ir Antano Šimkų palaikai buvo išniekinti MGB būstinės kieme K.Donelaičio g. Vėliau partizanų kūnus užkasė nežinia kur...
Marijos ir Antano Šimkų dukrai Onutei tuomet buvo tik 10 metų. Žinia apie tėvų žūtį giliai įstrigo jos širdyje. Onutė ir dabar prisimena retas ir trumpas tėvų glamones, slaptų susitikimų džiaugsmą. Šimkų dukrelę išsaugojo, užaugino ir į gyvenimą išleido giminės. Bet Onutė visam laikui liko nuskriausta: ji net nežino, kur tėvų kapai, negali jų aplankyti ir Vėlinių vakarą prie jų uždegti žvakelės...
PASKUTINIO KĘSTUČIO APYGARDOS PARTIZANŲ VADO ŽŪTIS
Mudu mokėmės vienoje klasėje. Taip ir norėčiau jam pasakyti...
Mielas klasės drauge, prisimink 1948-ųjų birželį! Tai vasara, kai gavęs brandos atestatą, kupinas jaunatviškos energijos, drąsių svajonių vedinas, palikai Jurbarko gimnaziją.
Deja, kaip ir daugelio mūsų, taip ir Jono Vilčinsko svajonių sparnai buvo pakirpti, nes tėvai turėjo “daug” žemės, jie priaugindavo daug javų, buvo darbštūs Lietuvos žmonės, o sovietinei santvarkai tokie žmonės nereikalingi. Jie buvo laikomi režimo priešais, kenkėjais, juos vadino buožėmis. O “buožių” vaikui kilti aukštyn buvo nevalia. Dėl to nepriėmė mokytis į universitetą, neteko ragauti studentiškos duonos. Gyvenimas privertė pamiršti jaunystės svajonę studijuoti ir privertė rinktis kitą kelią.
Jonas Vilčinskas tikėjosi įsidarbinti mokytoju, bet “klasiniam priešui” jaunosios kartos auklėti neleido. Reikėjo pasitraukti toliau nuo mielo Jurbarko. Padedant draugui, įsidarbino Šakių apskrities laikraštyje “Tikruoju keliu” literatūriniu darbuotoju. Apie tai liudija darbo pažymėjimas, surastas 1995 m. birželio 3 d. miške netoli Šimkaičių, kai buvo aptiktas senas bidonas su partizanų archyvu. Tarp kitų dokumentų buvo ir redakcijos darbuotojo pažymėjimas.
Tačiau Jonui Vilčinskui pasakoti apie sovietinio gyvenimo gerovę tuometinio Šakių apskrities laikraščio puslapiuose ilgai neteko - jo šeima, kaip stambūs ūkininkai, atsidūrė Sibire. Nuo tremties išlikęs Jonas Vilčinskas atsidūrė kryžkelėje: ką pasirinkti - Sibirą, sovietinę armiją, nes į ją netrukus turėjo būti pašauktas, slapstytis ar išeiti partizanauti.
Patriotiškai auklėtas, Jurbarko gimnaziją ką tik baigęs kaimo jaunuolis pasirinko pastarąjį kelią, nors tuo laiku jau suprato, kad Vakarai Lietuvai nepadės, kad partizanų kova bus be galo sunki ir gal net tragiška. Taip Jonas Vilčinskas tapo Kęstučio apygardos Mindaugo būrio partizanu Svajūnu, vėliau - Algirdu.
Partizanas Jonas Vilčinskas greitai tapo laisvės kovotojų ir gyventojų gerbiamu žmogumi, įgijo autoritetą, nes vaikinas buvo švelnaus charakterio, tvarkingas, sąžiningas, taktiškas ir santūrus. Tokį jį pažinojau dar besimokydamas kartu, tokius jo būdo bruožus vėliau pastebėjo partizanai ir judėjimo vadai.
Jonas Žemaitis-Vytautas partizaną Joną Vilčinską pasirinko į atsakingas ryšininko pareigas. J. Vilčinskas ne kartą lydėjo Vytautą kelionėse, atliko sudėtingas užduotis, todėl buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, Kęstučio apygardos vado pavaduotoju, Jūros srities štabo tarybos nariu.
1953 m. birželio 19 d. žuvus Kęstučio apygardos vadui Povilui Morkūnui-Rimantui, Jonas Vilčinskas-Algirdas buvo paskirtas Kęstučio apygardos vadu.
Partizanų kova buvo be galo sunki, pavojinga. Ne visi galėjo išlaikyti tokią fizinę ir emocinę įtampą, susidurti su mirtinu pavojumi. Pasitaikydavo, jog kai kurie silpnesni žmonės sudėtingu momentu neišlaikydavo -išduodavo kovos draugus ir net pereidavo į priešo pusę, kad tik išsaugotų savo gyvybę. MGB užverbavo ir Vaidoto rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininką P.Narbutą-Rolandą, kuris tapo agentu-smogiku, slapyvardžiu "Vaidila".
Raseinių MGB su agentu "Vaidila" sudarė planą, kaip iškviesti Kęstučio apygardos vadą Algirdą ir eilinį Juozą Dobrovolskį-Ramūną pas Šimkaičių valsčiaus Antanavos kaimo gyventoją P.Ramoną aptarti partizanų kovos reikalų. 1953 m. rugsėjo 18 d. Jonas Vilčinskas-Algirdas su jį lydėjusiu laisvės kovotoju atvyko į sutartą vietą. Čia jų jau laukė agentai-smogikai "Vaidila" ir "Vytas". Už dviejų šimtų metrų buvo pasislėpę dar trys agentai-smogikai, o už 800 m pasaloje kovos pozicijas buvo užėmusi sovietinio saugumo karinių pajėgų grupė.
"Vaidila" kostelėjimu davė ženklą ir smogikas "Vytas" sunkiai sužeidė Algirdą, kuris atsišaudydamas dar nubėgo apie tris šimtus metrų, kol pasaloje buvę kiti išdavikai jį nužudė. "Vytas", matydamas, jog smogikas "Vaidila" nesiryžta šauti į Algirdo palydovą partizaną Ramūną, trimis pistoleto šūviais jį nušovė.
Po to partizanų palaikus išvežė į Raseinius. Palaikų užkasimo vieta nežinoma.
ERŽVILKAS - PATRIOTIŠKAI NUSITEIKUSIŲ ŽMONIŲ KRAŠTAS
Eržvilko krašto žemė išaugino daug pažangių, Lietuvą mylinčių žmonių. 1944 m. užsilaikęs frontas prie Dubysos sudarė palankias sąlygas geriau pasirengti būsimoms pasipriešinimo kovoms, nes iš karo eigos buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau visą Lietuvą vėl užims rusai. Iškilesnieji Eržvilko krašto žmonės - kapitonas Jonas Babilius, Jonas Kubilius ir Antanas Stoškus suformavo Lietuvos laisvės armijos kuopą. Jos centras buvo Eržvilko gimnazija, nes pagrindiniai štabo nariai buvo mokytojai. Gimnazijos direktorius A.Giedraitis tapo LLA kuopos informacijos skyriaus viršininku, J.Kubilius-Bernotas - štabo viršininkas, P.Ruibys-Garbštas ir H.Danilevičius-Vidmantas - štabo nariai.
Sovietams okupavus pietų Žemaitiją, netrukus antrą kartą prasidėjo represijos, persekiojimai, išdavystės ir areštai. 1945 m. vasario 6 d. buvo suimti A.Giedraitis, V.Steponaitis ir J.Babilius-Ridikas.
Tuomet taktiniais sumetimais LLA kuopa buvo perorganizuota į Lydžio partizanų rinktinę. Suėmus kapitoną J.Babilių, rinktinės vado pareigas perėmė P.Ruibys. Po A.Giedraičio arešto rinktinės informacijos skyriaus viršininko pareigas tenka atlikti H.Danilevičiui.
Antanas Giedraitis, g.1922 m. Tauragės aps., Eržvilko vls., Rimšų k., 1941 m. baigęs Jurbarko gimnaziją kaip gabus, sumanus jaunas vyras gavo mokytojo darbą Eržvilko gimnazijoje, o 1944-1945 m. buvo paskirtas gimnazijos direktoriumi. Jis dėstė algebrą, geometriją ir vokiečių kalbą. Suimtas, buvo nuteistas 10 m. lagerių. Kalėjo Vilniaus Rasų kalėjime, Komijos, Uchtos, Karagandos sr. Balchašo lageriuose. Dirbo prie miško kirtimo, anglies, molibdeno kasyklose. 1955 m. balandžio 21 d. buvo išleistas į tremtį. Slapta 1956 m. ir 1958 m. buvo parvykęs į tėviškę. Iki mirties dirbo Akmolinsko (Celinogrado) statybose brigadininku, buhalteriu. Darbas kasyklose atsiliepė sveikatai, išsivystė kraujo vėžys ir 1959 m. sausio 22 d. Antanas Giedraitis užmerkė akis. Palaidotas Akmolinsko kapinėse.
Buvo nuspręsta, kad 1945 m. rugsėjo 1 d. J.Kubilius-Bernotas išvyks į Vilnių mokytis, todėl Lydžio rinktinės štabo viršininko pareigas iš jo perėmė H.Danilevičius, savo - informacijos skyriaus viršininko - pareigas perduodamas aviacijos leitenantui Juozui Kasperavičiui-Šilui, Visvydui, Angiai, kuris 1946 m. rugsėjo 12 d. įkūrus Kęstučio partizanų apygardą tapo jos vadu.
Petras Ruibys-Žigas, Garbštas, g.1913 m. Eržvilko vls., Ropynės k., baigęs Eržvilko mokyklą, mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Gavęs inžinieriaus diplomą, baigė Kauno karo mokyklą. 1939 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. Prasidėjus 1940 m. įvykiams, įsidarbino
Panevėžio amatų mokykloje, o 1944 m. sugrįžo į tėviškę ir pradėjo dirbti mokytoju Eržvilko gimnazijoje ir įsijungė į pasipriešinimo kovą. 1946 m. sausio mėn. buvo suimtas ir kalinamas Tauragės Šubartinėje. 1946 m. birželio 13 d. partizanai jį išlaisvino ir išnešė ant rankų, nes per tardymus P.Ruibiui buvo nudeginti padai, todėl negalėjo paeiti. Taip leitenantas P.Ruibys atsidūrė Rolando partizanų būryje. Čia ir žuvo partizanams susidūrus su Eržvilko garnizono pajėgomis.
Henrikas Danilevičius, g.1922 m. Zarasų aps., Imbrado vls., Miliūnų dvare, tarnautojų šeimoje. Tėvas dirbo Lietuvos policijoje. Henrikas, baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, dirbo techniku Zarasuose, įsijungė į LLA veiklą. Artėjant frontui, atvyko į Būdų dvarą Eržvilko valsčiuje, įsidarbino mokytoju Eržvilko gimnazijoje ir iškart įsijungė į kovą už nepriklausomybę. Nuo 1945 m. rugsėjo mėn. buvo paskirtas gimnazijos direktoriumi. Supratęs, kad gresia suėmimas, 1946 m. sausio mėn. pasitraukė į mišką.
H.Danilevičius-Vidmantas perėmė Lydžio rinktinės vado pareigas po P.Ruibio arešto. Naujasis vadas pasižymėjo drąsa, sumanumu. Judrus, energingas vadas kartais įžūliai rizikavo sovietinio saugumo pašonėje, veikė ten, kur stribai nesitikėdavo partizanų išpuolių. 1948 m. liepos mėn. buvo sukurta Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritis, kurios vadu tapo kpt.J.Žemaitis-Vytautas, o į Kęstučio apygardos vado pareigas paskiriamas H.Danilevičius-Vidmantas.
Kaip ir visuomet mėgstantis riziką, Vidmantas 1948 m. gruodžio mėn. sumanė vykti į Kauną aplankyti žmoną, tačiau išvykos nesuderino su aukštesne partizanų vadovybe. Atsitiko taip, kad jo palydovai - štabo apsaugos būrio vadas V.Švelnys-Putinas, ryšininkas J.Trumpaitis-Kudirka ir pati Z.Danilevičienė buvo suimti. H.Danilevičiui pavyko ištrūkti. Deja, suimtas V.Švelnys-Putinas neišlaikė kankinimų ir išdavė daug partizaninės kovos dalyvių. Dėl to vadas H.Danilevičius prarado partizanų pasitikėjimą. Vadovybė 1949 m. jį nušalino nuo vado pareigų ir pasiuntė į šiaurės Lietuvos sritį palaikyti šios srities ryšius su Jūros sritimi.
Savo gyvenimą kovai už Lietuvos laisvę paskyrusiam partizanui H.Danilevičiui ir čia ilgiau kovoti neteko: tarp partizanų infiltruotas NKVD agentas išdavė Algimanto apygardos Šarūno rinktinės štabą. 1949 m. lapkričio 1 d. 13.30 val. MGB pajėgos Šimonių girioje netoli Dienonių ežero pradėjo štabo žeminės šturmą. Kovoje žuvo H.Danilevičius ir kiti ten buvę partizanai.
Praėjus beveik 50 metų po mirties, 1998 m. H.Danilevičiui pripažintas kario savanorio vardas, suteiktas pulkininko laipsnis, karys apdovanotas trečiojo laipsnio Vyčio kryžiumi.
1946 m. į Eržvilką atvyksta dirbti fizikos mokytojas Vincas Ulevičius (Stasys Jarmala-Audrūnas). Nuo 1947 iki 1949 m. dirba gimnazijos direktoriumi. Gimnazijos pastato palėpėje įrengė pogrindinę spaustuvę, kurioje leido “Atžalyną” ir “Varpą”. Jam padeda mokytoja ir žmona Bronė Ulevičienė, Antanas Jankauskas-Granitas, Kleopas Greičius-Harimantas, gimnazistai P. ir A.Balašaičiai, A. ir V.Liekiai, A.Klevečka ir kiti. Eržvilko gimnazija tampa rimtu pasipriešinimo sovietiniam režimui centru. Gimnazistai tampa spaudos platintojais, pogrindinės LLA nariais, partizanų ryšininkais, rėmėjais, partizanais.
Vienas iš gimnazijos direktoriaus veiklos pasekėjų buvo Juozas Nausėda, pats rašęs į pogrindinę spaudą ir ją platinęs. Už tai buvo suimtas ir pasodintas į Tauragės stribyną Šubartinę. Buvo tardomas ir kankinamas. 1946 m. birželio 13-osios naktį ryšininkams pavyko papirkti kalėjimo prižiūrėtoją ir išvaduoti kalinius, tarp jų ir P.Ruibį ir J.Nausėdą. Pasitraukęs į mišką Juozas apie suėmimo dienas rašė: “Pripratau kentėti, nes mintyse regėjau laisvą Tėvynę, papratau be sudrebėjimo žvelgti į juodas mirties akis... Bet išaušo rytas po neramios nakties, ir vėl pasijutau žmogus, galįs gyventi, padėti vargstančiai Tėvynei”.
J.Nausėda-Vaišnoras įstojo į AJoniko-Rolando būrį. Rudenį buvo paskirtas į Lydžio rinktinės štabo apsaugos būrį, vadovaujamą V.Gužo-Mindaugo. Partizanas, turintis literatūrinių gabumų, savo dienoraštyje rašė apie partizanų kasdienybę, mūšius, laisvę.
1947 m. balandžio 6 d. po naktinės operacijos pavargę Mindaugo būrio partizanai ilsėjosi Šimkaičių vls., Paparčių k. Masalskienės sodyboje. Išdavikui pranešus, Eržvilko enkavedistai apsupo sodybą. Tuo tarpu partizanų sargybinis buvo užėjęs į trobą persiauti sušlapusias kojas. Nors partizanai apsuptį pastebėjo, stvėrė ginklus, tačiau pro geras pozicijas užėmusių enkavedistų ugnį išsiveržti pavyko tik būrio vadui kpt.V.Gužui. Jo pasitraukimą pridengė J.Nausėda, šaudydamas nuo namo aukšto. Po mūšio kovos lauke liko gulėti 11 partizanų, tarp jų ir Eržvilko gimnazijos auklėtinių A.Čekaičio-Džiugo ir J.Nausėdos-Vaišnoro palaikai. Partizanų kūnai, atgabenti į Eržvilką, ilgai gulėjo miestelyje, vėliau buvo užkasti vadinamosiose “siratkapėse”.
Jaunuolis partizanas J.Nausėda kovoti buvo pasiryžęs tvirtai, mirties nebijojo. “... jei Tėvynei reikės mano aukos, aš tada nesusvyruosiu. Mirtis jaunystėje yra tokia graži, ypač kai pasaulyje nesi nieko bloga padaręs”, - savo dienoraštyje buvo parašęs J.Nausėda.
Jo bendražygis Alfonsas Čekaitis-Džiugas, gimęs 1926 m. Raseinių aps., Viduklės vls., Paupio k., nuo 1946 m. A.Stoškaus-Railos būrio partizanas. Tų metų birželį buvo perkeltas į Lydžio rinktinės štabo apsaugos Mindaugo būrį.
J.Nausėdos klasės draugas Vladas Jonča-Vaidotas, g.1925 m. Gaurės vls. , Užvarnių k., baigęs mokyklą, 1945 m. pradėjo dirbti Gaurės valsčiaus sekretoriumi. Čia dirbdamas galėjo daugiau padėti kaimo žmonėms ir partizanams. Vladas sudarė bendradarbiaujančių su okupantais ir skundikų sąrašą, padėjo partizanų vadams sudaryti Gaurės miestelio puolimo planą ir pats 1945 m. lapkričio 10 d. šioje kovinėje operacijoje dalyvavo. Po miestelio puolimo V.Jonča atsidūrė ligoninėje.
Saugumas įtarė, kad jis talkininkavo partizanams ir netgi dalyvavo kovinėje operacijoje, todėl prie jo palatos durų pastatė sargybinį. Tai pamatęs, Vladas Jonča iš paklodžių pasidarė virvę ir pro palatos langą nusileidęs žemyn pabėgo pas Rolando būrio partizanus. Vėliau buvo perkeltas į Mindaugo būrį ir kovoje žuvo.
Rolando būrio partizanas Jonas Blažys-Klevas, g.1924 m. Eržvilko vls., Balnių k., mokėsi Jurbarko ir Eržvilko gimnazijose. Buvo sumanus, gabus mokinys. Kaip raštingas jaunuolis karui baigiantis, 1944-1945 m. įsidarbino Eržvilko pasų poskyryje. Taip galėjo padėti gyventojams, turėjo gerą progą susitikinėti su gyventojais ir palaikydavo nuolatinį ryšį su partizanais. Okupantai pradėjo Joną Blažį įtarti, todėl gresiant suėmimui, Jonas Blažys 1945 m. pasitraukė į mišką. Žuvo 1945 m. liepos mėnesį. Spėjama žūties vieta - Purviškių miškas.
Napoleonas Lukošius buvo dar labai jaunas, g.1932 m. Eržvilko vls., Pikelių k. Septyniolikmetis partizanas 1949 m. kovo mėn. gavo Jaunučio slapyvardį. Nepaisant jauno amžiaus, buvo paskirtas Birutės rinktinės Dubysos rajone administracinio ir ūkio skyriaus viršininku.
Jaunasis partizanas, dar moksleivis, buvo kupinas romantikos ir patriotinių jausmų, visa širdimi ir visomis jėgomis pasiryžęs kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Pamatęs partizanų gyvenimą, kovos draugų žūtį, rašė: “Ak tu, juoda, negailestinga mirtie! Tu nepastok mums skersai kelio į šviesią ateitį. Norėtųsi pergyventi šias juodas, kruvinas tėviškės dienas, kad tas tamsus košmaras paliktų vien prisiminimus. Bet, deja, likimas ironiškai šypsosi...” Iš tiesų likimas ir jaunajam partizanui buvo negailestingas: Napoleonas Lukošius žuvo 1951 m. kovo 27 d. Raseinių aps., Viduklės vls., Švendrų kaime.
Panašus likimas ir trejais metais vyresnio partizano Antano Jucevičiaus-Rambyno, g.1929 m. Skaudvilės vls., Kubiliškės k. Antanas 1948 m. baigė Eržvilko gimnaziją. Jau besimokydamas įsijungė į pogrindinę veiklą, o 1950 m. gegužės mėn. pasitraukė į mišką. Po būrio vado Kazio Levicko žūties dvidešimtmetis partizanas tapo būrio vadu. Žuvo 1952 m. gegužės 30 d. per mūšį Purviškės miške.
Onutė Preilauskaitė, g.1929 m. Eržvilko vls., Pagirių k., mokėsi Eržvilko gimnazijos ketvirtojoje klasėje. 1945 m. liepos 4 d. Eržvilko enkavedistai netikėtai užpuolė Saturno būrio partizanų grupę, besiilsinčią J.Toliušio sodyboje Pagirių k. Žuvo keturi partizanai. Įsisiautėję stribai ėmė tardyti, mušti ir greta J.Toliušio sodybos gyvenusių Preilauskų šeimos narius. Įtarę Onutę, kad ji palaiko ryšius su partizanais, ją suėmė. Tą naktį iš liepos 4-osios į liepos 5-ąją savo kabinete ją nukankino Eržvilko valsčiaus NKVD viršininkas kapitonas J.A.Močalovas. Merginos kūnas dieną buvo įgrūstas į duonkepę krosnį, o kitą naktį lavonas su pririštu kapinėse nulaužtu sunkiu akmeniniu kryžiumi buvo įmestas į Šaltuonos lankoje buvusį ežerėlį...
Dėl moksleivės dingimo tuometinis Eržvilko gimnazijos direktorius Bronius Toliušis, nepabūgęs sovietinių okupantų, sukėlė triukšmą. Pavyko pasiekti, kad būtų iškelta byla. Merginos lavonas liepos 8-osios naktį iš ežero buvo išgriebtas ir nuvežtas į Tauragės NKVD sanitarinę dalį padaryti skrodimą. Vėliau teismui buvo pateikta medicinos eksperto išvada: mergina užmušta. Tačiau kur po skrodimo dingo merginos kūnas, duomenų nėra - okupantai visaip bandė naikinti savo nusikaltimų pėdsakus. Vėliau paaiškėjo, kad paskutinieji Onutės žodžiai, budeliui pasakyti prieš mirtį buvo: “Aš jums vis tiek nieko nepasakysiu”.
Gimnazistas Izidorius Stoškus-Mauras, g.1928 m. Eržvilko vls., Žviblaukio k. Mokydamasis Eržvilko, Skaudvilės gimnazijose literatūrinių gabumų turintis jaunuolis rašė eilėraščius ir straipsnius į pogrindinę spaudą. Tapo aktyviu LLA nariu, sudarė Skaudvilės miestelio užpuolimo planą. 1946 m. vasario 9 d. buvo suimtas kartu su Skaudvilės gimnazijos pogrindžio dalyviais. Karinis tribunolas jaunuolį nuteisė kalėti 10 metų. Mirė 1946 m. gruodžio 26 d., kai kaliniai buvo plukdomi į Kolymą. Kūnas išmestas į jūrą.
Kovotojo ir kankinio kelią nuėjo ir Vytautas Tališauskas, g.1923 m. Eržvilko vls., Fermų k., daugiavaikėje šeimoje. Net keturi jo broliai žuvo laisvės kovose, o sesuo Zofija kalėjo už partizanų ryšininkės veiklą. Motina ir jauniausioji sesuo Stasė patyrė tremtinių dalią. Taip už Lietuvą žuvo ir kentėjo visa šeima.
Vytautas mokėsi Jurbarko, Eržvilko gimnazijose, dalyvavo LLA veikloje. Vieną kartą jį su broliu Steponu ir kitais partizanais netikėtai užklupo enkavedistai Eržvilko vls., Rutkiškių k. V.Mankaus sodyboje. Steponas mėgino nuginkluoti karininką, tačiau kai to padaryti nepavyko, puolė bėgti. K.Narbutą nušovė tarpuvartėje, S.Tališauskui ir S.Keraičiui pavyko pabėgti, o Vytautą Tališauską sužeidė į kojas jau prie miškelio. Vytautas toliau bėgti negalėjo. Tai matydami enkavedistai neskubėjo - V.Tališauską pasirinko gyvuoju taikiniu. Kartu su enkavedistais buvusi moteris bandė akies ir rankos taiklumą, šaudydama į sužeistąjį. Pirmiau peršovė vidurius, vėliau - šovė į galvą. Saugumiečiai nuo nušautojo rankos numovė žiedą, atvarė vieną kaimietį ir įsakė lavoną įversti į buvusio apkaso duobę. Tačiau į pusiau užgriuvusią duobę Vytauto kūnas netilpo, tad besityčiodami stribai privertė kaimietį kirviu nukirsti lavonui kojas. Nužudytųjų kūnai buvusio apkaso duobėje buvo apmesti šiaudais. Tai įvyko 1944 m. gruodžio 30 d. Ir vėliau Vytauto palaikų neleido palaidoti kapinėse. Tik 1989 m. jo palaikai perkelti į Tytuvėnų kapines.
Eržvilko gimnazijoje yra mokęsis ir Jonas Žičkus, g.1922 m. Eržvilko vls., Čepaičių k., mažažemio valstiečio šeimoje. Turėdamas gabumų ir polinkį muzikai, vargonininkavo Eržvilko bažnyčioje ir dalyvavo pasipriešinimo sovietiniams okupantams kovoje. Pajutęs, kad yra įtariamas ir gali būti suimtas, 1946 m. pabaigoje pasitraukė į mišką pas partizanus ir tapo Lydžio rinktinės Rolando partizanų būrio kovotoju. Tapęs partizanu Miku, Viksva, rašydavo eilėraščius ir jiems pritaikydavo muziką, savo skambiu balsu stiprino partizanų kovinę dvasią.
1947 m. birželio 11-osios rytą Eržvilko vls., Taudaušavos k. iš rugių lauko ūkininkui Antanui Greičiui Jonas Žičkus nešė grąžinti pasiskolintą patalynę. Atrodė, aplinkui viskas ramu, tačiau staiga ūkininko kieme išgirdo šūvį ir pamatė jo link atbėgantį vilkšunį. Jonas Žičkus puolė bėgti. Šuo jį pasivijo. Vargonininkas išsitraukė pistoletą, tačiau šuo Joną spėjo pargriauti ir ėmė draskyti. Jonas dar pamatė atbėgančius enkavedistus. Supratęs, kad pabėgti nepavyks, o su pistoletu rimtai pasipriešinti negalės, kad nepatektų į nelaisvę ir nebūtų kankinamas, pats nusišovė.
Vėliau Jono Žičkaus palaikai slapčia buvo palaidoti Varlaukio kapinėse, o 1991 m. perkelti į Eržvilko miestelio kapines.
Tai toks skirtingas su Eržvilko gimnazija susijusių laisvės kovotojų gyvenimo kelias, kuris visus juos vedė į vieną tikslą - Lietuvos nepriklausomybę.
