DIRBOME LIETUVAI
Ona Mockutė-Šimoliūnienė
Jurbarko raj., Eržvilko valsč., Rudžių k., gyveno Rozalija ir Juozas Mockai. Aš, jų duktė - Ona Mockutė, gimiau 1923m. Turėjau du brolius: Izidorių, g.l920m., ir jauniausią - Alfonsą, g,1936m.
Su sovietų valdžia arčiau teko susipažinti 1941m. birželyje, kai jie pradėjo mūsų tautos genocidą.
Tuo metu pas mus gyveno girininkas Kazimieras Bastys. Tai buvo labai geras ir ramus žmogus. Iš mūsų krašto į pirmąją išvežimo bangą ir pateko mūsų girininkas. Matėme, kaip su juo elgėsi labai žiauriai, nieko jam neleido pasiimti - nei duonos, nei kepurės. Ramiai gyvenusiems žmonėms šis vaizdas buvo sukrečiantis.
Ona Mockutė. Jurbarkas, 1944m.
Neilgai trukus toks pat sunkvežimis įsuko ir į artimiausio mūsų kaimyno Juozo Sabonaičio kiemą. Sabonaitis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o tada ūkininkavo. Matėm, kaip išvežė Sabonaičių šeimą — Sabonaitį, jo nėščią žmoną Rozaliją ir 9 metų dukrelę Antaniną.
Jau tada supratom, kad sovietų planai - pirmiausia sunaikinti inteligentiją. Visų planų jie nespėjo įvykdyti, nes sutrukdė birželio 22d. prasidėjęs sovietų - vokiečių karas.
Vokiečių okupacijos metais mokiausi Jurbarko gimnazijoje.
Karas užsitęsė, ir sovietai pradėjo stumti vokiečius atgaL Pagaliau 1944m. rudenį frontas sustojo mūsų kaime.
Buvo mūšis.Sudegė trys mūsų ūkiniai pastatai ir visi gyvuliai Ona Mockutė. Jurbarkas, 1944m.
Frontui praėjus, tuoj sovietai pradėjo daryti savo tvarką. Eržvilke įsteigė vidurinę mokyklą, ir paskutinę klasę baigti aš persikėliau į Eržvilką, nes buvo arti namai.
Kai sovietai pradėjo mobilizuoti lietuvius į kariuomenę, dauguma mūsų vyrų nematė reikalo tarnauti okupantų kariuomenėje. Pradėjo organizuotis partizanų būriai. Mūsų krašte pirmasis partizanas, kurį aš mačiau, buvo Strainys-Saturnas. Iš mūsų kaimo į partizanų gretas tuojau išėjo trys vyrai Stasys Jukna, Antanas Seneckis ir Jonas Staškus.
Vieną naktį į mūsų duris pasibeldė du partizanai Tai buvo Jonas Starkus-Maželis ir Antanas Jonikas-Rolandas, mūsų krašto partizanų vadas. Iš jų kalbos supratau, kad jie su mano broliu Izidoriumi jau pažįstami.
Po gražios įžangos paprašė, kad būčiau jų ryšininkė. Žinoma, sutikau, nes mylėjau savo kraštą ir norėjau prisidėti prie Lietuvos kovų už laisvę. Kalbėjom ilgai Tuo metu rinktinės vadas buvo Henrikas Danilevičius, Eržvilko gimnazijos direktorius. Man buvo patikėtas ryšys tarp Danilevičiaus-Vidmanto ir Rolando.
Kadangi aš buvau Eržvilko vidurinės mokyklos mokinė, tai ryšį su direktoriumi nebuvo sunku palaikyti.
Toliau ryšys plėtėsi Vidmantas mane siųsdavo pas jurbarkiečių partizanų būrio vado Petro Paulaičio-Aido ryšininką Juozą Povilaitį-Ąžuolą, kuris gyveno Antkainių kaime.
Besimokant dienos bėgo nepaprastai greitai Baigiau vidurinę. Per frontą visas mūsų turtas sudegė, todėl neturėjau galimybės stoti į aukštesnę mokyklą. Teko ieškoti darbo. %sidarbinau Pašaltuonio mokykloje mokytoja. Tai buvo patogu, nes galėjau vaikščioti į darbą iš namų.
Partizanai ryšininkų tinklą plėtė. Rolandas paprašė manęs pasikalbėti su Būtaičių kaimo merginomis Antose ir Kotryna Mišeikytėmis — jos buvo pusseserės. Pakalbėjau, jos mielai sutiko, ir Rolandas su Maželiu jas aplankė.
Dirbau daug. Niekas nebuvo sunku. Žmonės tuo metu visa širdimi rėmė partizanus. Be to, jaunystė ir geri norai viską nugali Daug kilometrų man tekdavo nukeliauti. Nuo mano namų iki mokyklos buvo 3 km, o nuo mokyklos į Eržvilką pas Vidmantą - 8 km. Vidmantas gyveno pas vaistininkę -ponią Šalkauskienę. Kai vaistinėje nebūdavo žmonių, p. Šalkauskienė per vaistinę mane nusivesdavo į Vidmanto kambarį. Tai buvo labai patogu, nes į vaistinę visi žmonės gali įeiti be 5tarimo. Iš šios vaistinės gaudavau Rolando būriui reikalingus vaistus.
Kai Vidmantas siųsdavo mane pas Paulaitį-Aidą, reikėdavo nueiti apie 20 km. Vasarą nebuvo sunku — turėjau dviratį, bet žiemą - per miškus, per sniegą - ir nejauku, ir labai pavargdavau. Kartais, kai reikėdavo iš štabo darbuotojų ką nors daugiau nuvesti pas Paulaitį, - brolis pakinkydavo arklį. Bet arklį ne visada galėdavo gauti. Vieną kartą, prisimenu, pas P.Paulaitį vedžiau Joną Rimšą - jis tuo metu dirbo štabe. Rimša pats atvažiavo su savo arkliu - labai apsidžiaugiau.
Žiemos metu į Aido stovyklą kelią žinojo tik vienas ryšininkas Juozas Povilaitis-Ąžuolas. Jis visada važiuodavo tik rogėmis ir takų nedarydavo. Jokių ryšininkų į stovyklą nesiveždavo - atsakymų laukdavome jo namuose. Tačiau štabo darbuotojus visada veždavo į stovyklą.
Ąžuolą išdavė 1946m. žiemą to būrio partizanas - Kriaučius. Rusai mušė miške Ąžuolą iki sąmonės netekimo, paskui Kriaučiui liepė nušauti. Tas ir nušovė. Jo kapas nerastas.
Vasarą partizanai stovyklaudavo miške, o žiemą mes surasdavome jiems prieglobstį pas ūkininkus: kas šiene, kas patalpoje po grindimis įsirengdavo bunkerius. Ypatingai sumanus ryšininkas buvo Pranas Jonikas iš Purviškių kaimo, slapyvardžiu Lakūnas. Šis žmogus Rolando būrio partizanams yra labai daug padėjęs.
1946m pradžioje enkavedistai paėmė gyvą partizaną - Bronių Juškį. Į Rolando būrį jis buvo neseniai atėjęs ir mažai žinomas. Mes jį pravardžiuodavom dabita. Kai jį areštavo - visi sunerimom. Partizanai tuo metu buvo po du išsiskirstę pas ūkininkus ir vieni kitų slėptuvių nežinojo. Bet ryšininkus - vieną kitą - jis žinojo. Ir štai vieną 1946m sausio dieną į mūsų kiemą įsuka kelios rogės su kareiviais. Daro kratą — nieko neranda Matau, brolis Izidorius vaikšto pilnas nerimo. Kad vieną iš mūsų paims, tai buvo aišku, tik nežinojau - brolį ar mane.
Krata baigėsi paliepė man rengtis. Važiuojam į Eržvilką mažais kaimo keliukais, važiuojame pro sodybas, kuriose slepiasi partizanai Pagaliau — Eržvilkas. Tardytojas nežmoniškai žiaurus. Ginuosi Atveda į akis Bronių — ateina kojas vilkdamas žeme, akis nuleidęs. Sako viską, ką žino. Širdyje šaukiuosi Dievo pagalbos ir sau sakau tvirtai "Iškęsti! Viską iškęsti Neišduoti
žmogaus šitai kančiai" Supratau, jei mane taip, kaip Bronių, atves kam nors į akis - nenorėčiau gyventi.
Kameroje aš viena. Ant žemės pamestas pluoštas šiaudų. Kai pirmą kartą įvedė mane į kamerą, pagalvojau, kad negaliu gultis ant tų šiaudų -susitepsiu paltą. O kai po gero tardymo vėl pamačiau šiaudus, atsiguliau ant jų ir..._ daugiau nesikėliau. Pagalvojau, jei jau nori mane užmušti tardytojo kabinete, tegul užmuša čia, ant tų šiaudų...
Mama atnešė maisto - nepriėmiau. Pasakiau sargybiniui, kad sergu, tegul atiduoda maistą mamai atgal. Įkalbinėjo, kad imčiau - neėmiau. Pasakė tardytojui - kvietė tardyti — nesikėliau Pasakiau, kad bloga, negaliu pasikelti. Ir nutariau laikytis savo - tegul užmuša.
Po ilgų tąsymų atėjo tardytojas į kamerą, dar kai ko klausė, kai ką užsirašinėjo. Kalbėjau mažai, sakiau, kad man bloga.
Gal pabijojęs atsakomybės, tardytojas tuoj suorganizavo mašiną ir išvežė mane į Tauragę - į Šubartinę. Girdėjau jo kalbą su palydovais: 'Ten yra ligoninė, tegul žinosi"
Kratantis sunkvežimiu į Tauragę, aš vis svarsčiau išgirstus tardytojo žodžius, kad ten yra ligoninė. Galvoju, man reikia apsimesti ir toliau sergančia, gal pasisektų patekti į miesto ligoninę ir gal būtų proga pabėgti...
Šubartinėje įleido į kamerą, pilną jaunų gražių mergaičių. Radau pažįstamų, bet aš savo "politikos" nekeičiau - neėmiau maisto, net iš namų atnešto, ir nevalgiau, mažai kalbėjau ir gulėjau. Tai tęsėsi gal dvi savaites, gal ilgiau — neprisimenu.
Iš tos kameros ir šiandien prisimenu Mamertinos dainą - tokiu vardu buvo ta mergaitė. Kadangi aš "labai sirgau", negalėjau jos klausti, iš kur ji, o ji nuostabiai gražiu balsu tyliai dainuodavo:
Išsikaišė papieviais žiedeliai gėlių,
Parugė pasišiakstė kvapais jazminų...
Mylimas, nors praeik, nors praeik
Mano laimei jau vėlu...
Man gulint, kartą viena iš mano vargo draugių pabeldė į duris ir pasakė budinčiam: "Jeigu dabar ligonio nepaimsit, tai vėliau galėsit paimti lavoną."
Atėjo kažkokie su žvaigždutėmis. Jie mane kalbina — aš guliu ir tylia Išlemenau tik "bloga" ir daugiau nekalbu.
Partizanas Izidorius Mockus-Jovaras, Rikis
Nuo pat vaikystės aš turėjau labai gerą draugę kaip seserį - Ireną Lukoševičiūtę — Žemaitienę. Jos dėdė - Matusevičius - Tauragės ligoninėje buvo chirurginio skyriaus vedėjas. Iš mano mamos Irena sužinojo, kad aš esu Šubartinėje ir kad sergu. Ji tuoj nuvažiavo pas savo dėdę ir prašė, jei iškviestų jį į kalėjimą, kad ištrauktų iš ten mane.
Ir štai kartą atsidaro kameros durys, ir įeina aukštas vyras - chirurgas Matusevičius, o paskui jį - tardytojai. Daktaras permetė kamerą akimis ir pasakė: "Man čia jūsų visų gaila."
Apžiūrėjo mane ir pasakė kariškiams: 'Tuoj vežkit į ligoninę, operuosiu."
Ir mane išvežė. Su arkliu. Įkėlė į ratus, ir aš vėl ant šiaudų, o širdis veržiasi į laisvę.
Ligoninėje paguldė bendroje palatoje su laisvomis moterimis. Ten dar gulėjo nuo Šilalės viena kalinė - Julija Aleksandravičiūtė. Giminės ateidavo lankyti savo ligonių, su jais ir mano mama ateidavo aplankyti manęs. Sargybinis vaikščiodavo tik koridoriuje ir labai retai pasižiūrėdavo į palatą.
Mano palata buvo antrame aukšte, bet ligoninės pusrūsiai buvo aukštai iškelti. Kūriau planus, kaip, išlipus pro langą, pasiekti žemę. Galvojau vien apie tai, kaip pabėgti. Bet mano daktaras sakė neskubėti. Jei mane vežtų į Kauno kalėjimo ligoninę, iš anksto lieps sutvarkyti kalinių dokumentus, o tada, sako, suspėčiau pabėgti.
Į ligoninę mane nuvežė kovo 25d. Ten man begulint, atvežė iš Laukuvos kelis sužeistus partizanus. Tada sustiprino sargybą, o vieną dieną chirurgas man pasakė 'Tau laikas."
Mama buvo atnešusi man virvę, ją buvau paslėpusi lovoje po čiužiniu. Palatoje buvo spinta, ir seserys buvo pernešusios ten mano drabužius, tik batukų nebuvo. Po paskutinio pokalbio su daktaru, kaip tik tą dieną, atėjo manęs lankyti mama. Pasakiau, kad neturiu batukų. Ji tuoj nusispyrė savo ir paliko man, o pati išėjo basa.
Tai buvo balandžio 25 diena. Tą naktį reikėjo pabėgti. Bėgom abi su Julija. 3val. nakties nusižiūrėjom, kad sargybinis susidomėjęs partizanų palata, mudvi perėjome į tualetą, užsirišom virvę už radiatoriaus ir po vieną virve žemyn. Aš leidausi pirmoji ir, krisdama ant geležinių grotų, kurios buvo užmestos ant pusrūsio lango, stipriai susitrenkiau stuburą. Vos atsikėliau. Ėjau šlitiniuodama, bet sutelkiau visas jėgas ir bėgau. Ant žemės buvo stiprus šerkšnas - liko pėdsakas, todėl iš pradžių bėgau gatve Skaudvilės link, o vėliau sukau per laukus ten, kur tolumoje migloje matėsi mano išsigelbėjimas — miškas. Savo mažas kojas buvau įsispyrusi į didelius mamos batukus. Stuburas neleido visai išsitiesti kojos pynėsi, bet aš bėgau. Pribėgau geležinkelį. Prieš pylimą bala. Koja užkliuvo - pargriuvau, sušlapau. Perlipau per bėgių pakilimus, bėgu į matomą mišką, o ten tik keli medeliai ir žemi krūmokšniai. Šitas "miškas" manęs nepaslėpė. Tolumoje vėl matau mišką ir bėgu į jį - ir vėl miškas mane apgavo. Pagaliau pribėgu tikrą mišką. Jau darosi šviesu. Išgirstu šūvį — kažin kas ir kažin kur šovė, o man atrodė, kad jau mane pamatė. Bėgu gylyn. Vienoje vietoje randu daug audros išverstų eglių. Pamatau išverstą vieną labai didelę, skarotą eglę ir pasilendu po ja giliai, kur daug šakų. Guliu ilgai - aplink ramu. Nustoja ir man spurdėti išgąsdinta širdis. Protas neaprėpia tos laimės — pabėgau. Galvoju — kaip pasisekė Julijai?
Pakilo saulė, o aš bijau išlįsti ir aikštelėje pasišildyti. Žinau, kad šiuo metu eina iš žemės pašalas, o dar mano kojos visai šlapios. Prasiskleidusi šakas, žiūriu, ir man pradeda akyse rodytis keisti dalykai. Tada išlendu iš po eglės, prieinu prie tų "keistų dalykų" ir įsitikinu, kad tai tik medžio nuolaužos. Manau, kad aš turiu temperatūros. Netoliese matau takelį. Laukiu vakaro. Kai sutems, tas takelis turėtų išvesti mane į kaimą. Pritemo, ir aš einu į tą savo takelį. Bet jo nėra! Ir tas takelis buvo netikras! Kojos sunkios, bet einu tolyn. Pagaliau vėl randu taką; atsiklaupiu, rankomis liečiu žemę, kad įsitikinčiau, ar čia tikrai takas. Ir tas takas buvo tikras! Ėmiau eiti juo ir išėjau į pamiškę. Matėsi daug sodybų. Pasirinkau vieną — stambesnę - ir nuėjau į ją. Virtuvėje radau moteriškę. Pasakiau, kad einu iš toli ir pasiklydau, norėčiau sužinoti, koks čia kaimas. Moteriškė priėjo prie manęs visai arti ir labai šiltu balsu paklausė; "Ar tik tu nesi Mockutė? Šiandien buvau Tauragėj turguj ir girdėjau, kad tu pabėgai. Jeigu tu esi ta pati, tai nebijok, pas savus žmones pataikei" Tai buvo Anelišės km, ir tie žmonės buvo Urbučiai.
Jie pasakė, kad niekur neleis eiti. Atsisėdau, atnešė valgyti, bet aš nieko nenurijau, net vandens. Tada paklojo man lovą, sakė eiti pailsėti, bet aš jau nepasikėliau nuo kėdės; kaip sėdėjau, taip ir sustingau. Į lovą mane nunešė.
Tris paras mane slaugė Urbutienė, kaip tikra motina. Per naktį kelis kartus keitė baltinius, čiulpiau aspiriną, o vėliau jau visokias arbatas pradėjau nuryti. Davė žinią ir į mano namus. Vienas ryšininkas su bėriuku atvažiavo manęs parsivežti.
Vakare atvažiavome į mūsų kaimą ir užsukome pas vieną kaimyną, gyvenantį pamiškėje. Ten laukė manęs mama ir brolis. Greitosiomis persirengiau, užvalgiau, ir negaišę su broliu išėjome į mišką. Brolis buvo gavęs iš vieno plechavičiuko šautuvą — dabar jis pravers. Dar pasiėmėme truputėlį patalynės ir pradėjome dviese partizanauti.
Pirmą kartą rengdami savo stovyklą, nemokėjom pasirinkti vietos; nuėjom toli į nepažįstamą mišką, pasirinkom žemą vietą. Susikūrėm laužą, brolis padarė palapinę. Minkštai paklojo mums guolius iš eglės šakų. Kvepėjo egle. Ilgai kalbėjomės. Kai viską išsipasakojom, priėjom išvadą, kad miškas nuo amžių glaudė lietuvį.
Bet vos tik mes pradėjom snūduriuoti, išgirdome, kad pamažu traška šakos. Sutraška - ir vėl tylu. Ir vėl sutraška. Sunerimę ėmėme klausytis. Pagaliau šakelė sutraškėjo visai arti mūsų palapinės, ir mes išgirdome kalenant dantimis. Aš laisvai atsikvėpiau: tai buvo vilkas, bet ne rusas. Tuo metu ruso bijojau labiau nei vilko.
Sukrovėm didesnį laužą, nes brolis buvo prinešęs malkų visai nakčiai Miegojom pakaitom - vienas miegam, kitas budim.
Atsikėlę ryte susirinkom savo daiktus ir palikom tą slogų miško kampelį, nes atsikėlę radome netoliese kelias gyvates.
Mudu žinojom vieną gražią vietelę miške. Seniau ten buvo partizanų stovykla, likęs partizanų iškastas šulinėlis. Mudu nuėjom ten ir apsistojom netoli tos stovyklos, kalnelyje, labai gražiame jaunuolyne, radę aikštelę. Netoliese buvo miško kelelis, vedantis į mūsų kaimą. Mudu ir įsikūrėme. Dieną brolis nueidavo į namus ir atsinešdavo maisto. Tuo metu mūsų krašto partizanai buvo išsikėlę kažkur kitur.
Brolis keldavosi anksti o aš miegodavau ilgai Aš buvau labai laiminga ir be jokio rūpesčio glaudžiausi už brolio pečių. Žinojau, kad čia niekas manęs netardys.
Vieną rytą brolis pastebėjo iš toli keleliu mūsų link einančių uniformuotų vyrų būrį. Man liepė pasislėpti, o pats nuėjo jų pasekti.
Tie kariškai apsirengę vyrai pasuko į senąją partizanų stovyklą. Grįžęs brolis pasakė ką matęs ir liepė laukti. Sako, gal Rolando būrys grįžo į savo mišką, juk čia jie turi šulinėlį.
Ilgai laukti neteko, nes pamačiau atbėgančius keturis Rolando būrio vyrus. Apsikabinom kaip broliai. Ir aš tuoj buvau "nugabenta" į stovyklą - mane nunešė partizanai ant rankų. Labai malonus buvo susitikimas.
Nuo tada brolis Izidorius pradėjo partizanauti. Aš du mėnesius išbuvau Rolando būryje, kol man Rolando rūpesčiu buvo padarytas pasas kita pavarde. Iš miško išėjau jau kaip Aldona Dirginčiūtė.
Du mėnesiai, praleisti partizanų stovykloje, paliko daug neišdildomų įspūdžių. Visi partizanai vilkėjo uniformas ir ant rankovių turėjo Vyčio ženklą. Buvo labai drausmingi. Būrio vadas buvo labai gerbiamas, o jo žodis šventas. Jie turėjo centrą - vadovybę. Rolando būrys priklausė Kęstučio apygardai. Kartkartėmis būrį aplankydavo žmogus iš centro. Negaliu prisiminti, kiek vyrų buvo Rolando būryje, tik atsimenu, kad būrys buvo stiprus. Jame buvo daug išsilavinusių vyrų. Turėjo nuostabų kvartetą, kurį sudarė: du broliai - Antanas ir Bronius Liesiai, Jeronimas Budnikas — Audronis ir
Jungtinės Kęstučio apygardos partizanai: iš kairės - Vladas Mišeikis-Tarzanas, Bronius Liesis-Naktis, Antanas Liesis-Idenas
Vytautas Gužas - Mindaugas.
Vakare prie degančio laužo bendra malda. Kaip dabar, matau pagarbiai susikaupusius, ratu stovinčius vyrus ir lyg girdžiu nuotrupas jų maldos:
"Dieve, kurs leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome, ir mūsų tėvynei laisvės dienas..."
Prisimenu, kartą ryšininkas Lakūnas miške surengė mums šventę. Susitarė su keturiomis ryšininkėmis, kad jos suruoštų vaišes. Iš jaunų berželių vyrai padarė stalus ir suolus. Maistą, supakuotą dėžėse, Lakūnas atvežė anksti rytą su savo arkliu. Vėliau Lakūnas atėjo su ryšininkėmis. Mergaitės gražiai padengė stalus. Buvo nuostabios vaišės. Mergaitės buvo geros dainininkės, ir dainos kilo iki eglių viršūnių.
Kai išleidom svečius - keitėme stovyklą, nes po tokio triukšmo buvo nesaugu.
Kartą mūsų stovykla buvo įrengta prie didžiosios Laukesų pelkės. Vieta buvo labai graži, ir kurį laiką ten jautėmės saugūs. Sargyba buvo išstatyta toli nuo stovyklos — tai buvo mūsų laimė. Kartą, dienos metu, sargybinis pamatė artėjančią kareivių vorą. Tuoj pranešė stovyklai Girdėjau, kaip Rolandas pasakė vyrams: 'Turim pirmi pereiti kvartalinę." Prisimenu, tai buvo tarsi lenktynės. Rolandas tuoj pasiuntė du vyrus - žvalgus. Paskui žvalgus mus vedė vadas.
Liniją perėjome nepastebėti, ir vadas pasakė kryptį. Jurbarko - Tauragės miškai susijungę - dideli. Žygiavom toli, bet nuotaika buvo gera. Kai apsistojom nakvynei, vyrai svarstė, kas galėjo suuosti gražiąją mūsų stovyklą. Matyt, priešas planavo apsupti stovyklą prie gilios pelkės.
Kai išėjau gyventi svetima pavarde, mano ryšininkė buvo mama. Tik ji ir brolis žinojo, kur gyvenu. Dažnai keisdama vietas, taip ir pragyvenau dvejus metus, o man tai reiškė labai daug, nes 1945 -1946 metais kaliniams buvo nežmoniškai sunkios sąlygos.
Antrą kartą mane suėmė 1948m. vasario 7d, netoli Jurbarko - Meškininkų km. Aiškiai buvau apskųsta. Žmogus, mane pardavęs, žinojo tik tiek, kad vadinuosi kitu vardu ir daugiau nieko. Tardymo metu mano pozicija buvo nepalyginamai lengvesnė, negu per pirmąjį areštą. Ryšininkai, su kuriais anksčiau dirbau, buvo iššifruoti ir nuteisti. Vidmantas seniai partizanavo. Ryšininkų parodymų nesigyniau, kad buvau miške — nesigyniau, nes gintis buvo beprasmiška.
Teisė karinis tribunolas. Prirašė daug straipsnių — ne tik už grupinį tėvynės išdavimą, bet ir už suklastotus dokumentus, už pabėgimą iš kalėjimo.
Pati pirmoji iš moterų sulaukiau įstatymo, kai mirties bausmė pakeičiama į 25 metus. Taigi ir atseikėjo man 25-erius ir 5 be teisių, o prokuroras uždėjo sankciją ant mano bylos — treji metai kalėjimo režimo.
Taigi išbuvau trejus metus Lukiškių kalėjime, o iš ten išvežė į Mordovijos lagerio pirmąjį punktą.
Lageryje sutikau žmogų, kuris papasakojo apie mano brolio likimą.
Rolandui žuvus, būrio vadu buvo Jonas Stoškus-Eimutis.
Kai Eimutį paskyrė rajono vadu, būriui vadovavo mano brolis Izidorius Mockus-Jovaras, Rikis.
Taip pat man papasakojo, kad Eičiuose, prie Biuvainių ežero, 1950m.
Kęstučio apygardos partizanai
birželio 16d. buvo Jono Nuobaro sukviestas būrių vadų susirinkimas. Ten jie buvo išduoti. Apsupime žuvo 11 partizanų; jie buvo atvežti į Tauragę ir išniekinti Šubartinės kieme. Iš kameros vedė kalines jų atpažinti. Man pasakojo ta pati mergina, kuri atpažino lavonus. Ji atpažino šiuos:
Joną Stoškų-Eimutį, Izidorių Mockų-Rikį, Rapolą Marcinkų.
Kazys Bandzinas buvo paimtas sužeistas.
Po Stalino mirties, kai buvo perteisiami visi kaliniai perteisė ir mane. Grįžau į Lietuvą. Tačiau grįžau pačiu nelaiku.
Mano jaunylis broliukas Alfonsas užaugo, ir jį lietė mobilizacija. Kadangi mano mama buvo nusenusi (mūsų tėvelis buvo miręs 1940m), Alfonsas jau dveji metai kaip buvo atleistas nuo armijos, kad išlaikytų mamą. Tik grįžau aš, ir karinis komisariatas tuoj prisistatė prie Alfonso. Aš nenorėjau, kad brolis tarnautų armijoj, tad mažai sušilusi Lietuvoje, išvažiavau į Intą, kur įsidarbinau šachtoje - anglių kasykloje. Broliui atsiunčiau pažymėjimą, kad dirbu šachtoje, ir nuo kariuomenės jį atleido.
Po dvejų metų grįžau į Lietuvą.
Ir šiandien, žiūrėdama į sunkią mūsų tautos dalią, mąstau...
Lietuva, Tu Tėvyne mano, ar mūsų šeima padarė Tau ką nors, kad sulauktume šviesesnio rytojaus? Brolio kraujas- mamos Golgota ir ašaros, likus su 14 m. sūnumi, bėgioti ir slėptis nuo visų išvežimų po svetimus kiemus ir šlaitus... O grįžus į nualintus namus, kaupti maistą siuntiniui į lagerį man... Ir mano nepavydėtinas kelias... Ar davėm mes ką Tau, Tėvyne?
