Partizanai: Istorija ir dabartis

ANTISOVIETINIO PASIPRIEŠINIMO MASTAI LIETUVOJE 1944-1953 METAIS

Algis Kašėta

Užsiregistravusių partizanų skaičius

1944m. rudenį Lietuvoje prasidėjęs masiškas partizaninis sąjūdis apogėjų pasiekė 1945m. pavasarį, kai Lietuvos miškuose būriavosi ne mažiau kaip 30 tūkst laisvės kovotojų. Tokį masiškumą daugiausia nulėmė sovietinių okupantų jau 1944m. rugpjūčio mėn. paskelbta Lietuvos vyrų, gimusių 1909-1926m., mobilizacija į raudonąją armiją ir ją lydėjęs žiaurus smurtas. Kadangi į mobilizacijos punktus atėjo tik maža dalelė šaukiamo amžiaus vyrų, gaudyti besislapstančių nuo mobilizacijos (ir slopinti kylantį ginkluotą pasipriešinimą) okupacinė valdžia metė gausius NKVD kariuomenės dalinius. NKVD baudėjai ir į beginklius besislapstančius žmones žiūrėjo kaip į potencialius "banditus", todėl dažnai be didelių skrupulų pagavę vietoje kankindavo arba nužudydavo. Į visus bėgančius buvo šaudoma. Pakliuvę nelaisvėn buvo su apsauga vežami į karinius dalinius ir į frontą. Kiti suimtieji be teismo siunčiami į Vorkutos lagerius. Vengiantiems mobilizacijos, teko apsispręsti — būti miške be ginklų, ar su ginklais, pasiryžus juos panaudoti Žiauri patirtis vertė vyriją pasirinkti pastarąją išeitį: iki 1945m. pavasario daugelio kaimų vyrai buvo suorganizavę ginkluotus būrius arba įsijungę į netoliese veikiančių partizanų grupes. Pavyzdžiui Alytaus aps., Alovės ir Daugų valsčiuose, dauguma besislapstančių nuo mobilizacijos buvo įsijungę į žaliukų būrius'.

Sovietinė valdžia, nepajėgė vien tik represinėmis priemonėmis nuslopinti lietuvių išsivadavimo kovos. 1944m. per pusmetį iš kovos pasitraukė ir okupantų malonei pasidavė tik 285 partizanai Todėl buvo griebtasi klastos -pradėta skelbti amnestijas. 1945m. gegužės 25d. Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministras J.Bartašiūnas paskelbė kreipimąsi į nelegaliai gyvenančius asmenis, ragindamas juos nutraukti ryšius su ginkluotu pogrindžiu ir legalizuotis. Neilgai trukus, 1945m. liepos 7d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido nurodymą dėl besislapstančių nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir jos dezertyrų amnestijos². Paskelbusi amnestijas, okupacinė valdžia tuoj pat sustiprino represijas. Buvo terorizuojamos ir tremiamos į Sibirą partizanų šeimos. Iki 1945m. lapkričio 1d. iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremtos 1204 šeimos, kuriose buvo 4479 asmenys³. Gausūs NKVD kariuomenės daliniai be perstojo krėtė kaimus ir košė miškus. Per šiuos 1945m. birželyje prasidėjusius okupacinės kariuomenės siautėjimus partizanai patyrė ypač didelius nuostolius. Pavyzdžiui, per 1945m. gegužės-rugpjūčio mėnesius Merkinės batalione iš 183 partizanų žuvo 31, ty. 17 proc. kovotojų⁴. Kai kuriuose partizanų daliniuose nuostoliai buvo dar didesni Šios sovietų represijos vertė apsispręsti tuos, kurių pagrindinis partizanavimo motyvas buvo mobilizacijos į raudonąją armiją išvengimas, tikintis greito Lietuvos laisvės bylos išsprendimo.

Pasibaigus karui, o su juo ir prievartinei mobilizacijai, vyrams jau nebebuvo grėsmės žūti fronte. Lauktas karinis konfliktas tarp sovietų ir Vakarų valstybių neįvyko. 1945m. vasarą Potsdamo konferencijoje Lietuvos laisvės klausimas nebuvo iškeltas. Lietuvos gyventojų viltys dėl greito nepriklausomybės atgavimo prigeso. Daugelis "žaliukų" norėjo išgelbėti nuo trėmimų į Sibirą savo šeimas. Apsisprendimui įtakos turėjo ir plataus masto okupacinės kariuomenės siautėjimas. Dažnas kaimo artojas pavargo nuo nesibaigiančio persekiojimo ir mirties grėsmės. Laukuose dirvonavo vis dar nedirbama, neužsėta žemė.

Vyrai pradėjo traukti iš miško registruotis. Nuo 1945m. birželio ld. iki metų pabaigos Lietuvoje legalizavosi per 33 tūkst. (žr. 1 lent.). Iš jų 26 tūkst. užsiregistravo kaip vengiantys mobilizacijos, apie 2,5 tūkst kaip dezertyrai ir tik arti 5 tūkst prisipažino buvę ginkluotuose būriuose. Iš viso 1945m NKVD skyriuose, visoje respublikoje buvo užsiregistravę 36272, iš jų 6160 partizanų⁵. Nėra jokios abejonės, kad daugelis pasitraukusių iš miško partizanų, bijodami galimų represijų, registruodamiesi prisistatė kaip besislapstantys nuo mobilizacijos. Tik tie asmenys, kurie NKVD-NKGB organams buvo jau žinomi kaip ginkluoto pogrindžio dalyviai, pateko į "banditų" apskaitą. Kad daugelis užsiregistravusių vyrų nuslėpė savo partizanišką praeitį, konstatuojama ir 1945m. rudenį rašytose NKVD pareigūnų ataskaitose⁶.1945m. užsiregistravusių partizanų skaičius įvairiose Lietuvos vietose buvo nevienodas. Tai iš dalies priklausė nuo ten veikusių partizanų junginių vadovybės

Bartašiūno I946m. vasario 15d. įsakymas

pozicijos. Pavyzdžiui, Pietų Lietuvoje partizanų vadai (be keletos išimčių) nedraudė kovotojams legalizuotis, nors perspėjo juos dėl galimos okupantų klastos. Dzūkijoje gausiems partizanų būriams buvo sunku apsirūpinti maistu, smėlingose žemėse gyvenantys kaimo žmonės tuo metu sunkiai prasimaitindavo patys. Išeinantiems iš miško legalizuotis ir visiškai nutraukiantiems ryšius su pogrindžiu buvo iškeliama sąlyga — palikti ginklą kovos draugams. Daug partizanų legalizavosi, sudarydami rezervinius būrius. Ginklus jie paprastai pasilikdavo. Rezervistai vykdė ryšininkų ir žvalgų funkcijas, o reikalui esant dalyvaudavo ir karinėse operacijose. Žemaitijoje šis partizanų rezervas vadinamas OS (organizaciniu sektoriumi), Dzūkijoje ir Suvalkijoje - pasyviais kovotojais, slapukų būriais.

1945m. vasarą iš 183 Dzūkų grupės Merkinės bataliono kovotojų užsiregistravo 87, Ly. beveik pusė. Bataliono vado A.Ramanausko-Vanago ataskaitoje nurodyta, kad 34 iš jų nenutraukė savo veiklos - priklausė rezervui⁷. Apie tai rašė ir Masališkių kaimo apylinkės partizanai savo veiklos kronikos knygoje ".„Buvo stengiamasi registruojantis likti namuose, bet ginklai nebuvo padėti iš rankų."⁸

Tauro apygardos Gedimino rinktinėje nuo 1945m. rugpjūčio iki 1946m. birželio mėn. iš 400 legalizavosi apie 180 partizanų, tačiau daugelį jų rinktinės vadovybė laikė potencialiu rezervu⁹.

1945m. rudenį sovietinis saugumas konstatavo, kad Lietuvoje iš legalizavusiųjų partizanų teritoriniu pagrindu buvo sudaromi rezervistų būriai, jų skyriai, kurie turėjo savo vadus¹⁰.

Žemaitijoje ir dalyje Aukštaitijos partizanų junginių vadai griežtai draudė legalizuotis. Išėjusių legalizuotis partizanų ir čia buvo, tačiau mažiau, nei Pietų Lietuvoje. Tai patvirtina ir 1945m. užsiregistravusių pagal apskritis žmonių skaičius (žr. 1 lent). Daugiausia legalizavosi; Alytaus apskr. 4417, iš jų kaip partizanai - 406 ir Trakų apskr. 3518, iš jų kaip partizanai - 271. Tik vienetai legalizavosi Klaipėdos ir Pagėgių apskr., tačiau tai lėmė praūžusio karo banga, išblaškiusi šių apskričių gyventojus (vokiečių tautybės žmonės buvo pasitraukę arba išžudyti). Tačiau ir kitose Žemaitijos apskrityse užsiregistravusių žmonių mažiau, nei Dzūkijoje, pav. Raseinių apskr. 637, iš jų kaip partizanai -190.

1945m. pabaigoje legalizavimosi vajus Lietuvoje baigėsi. Okupantų viltys

nepasitvirtino. Nors partizanų gretos ir sumažėjo (Dzūkijoje net perpus), tačiau išsilaisvinimo kova įgavo naujų kokybę: susiformavo griežtesnės organizacinės struktūros, prie kovinių operacijų sėkmingai pradėta įgyvendinti ir politinės kovos priemonės. Tai buvo pademonstruota 1946m. pradžioje, kai partizanai akivaizdžiai sužlugdė Lietuvoje rinkimus į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą.

1946m. vasario 16d. Lietuvos SSR NKVD komisaras J.Bartašiūnas išleido įsakymą, kuriame, be raginimų partizanams legalizuotis, gyventojams grasinama žiauriomis represijomis už ginkluoto pogrindžio rėmimą¹¹.

1946m. iš miško pasitraukė 1055 partizanai Tai, palyginti su 1945m., nedidelis skaičius, turint galvoje, kad 1946m rudenį visoje Lietuvoje veikė apie 6 tūkst partizanų. 1946m. jau visoje Lietuvoje partizanų vadovybė draudė registruotis. Leidimai šiam žingsniui buvo išduodami tik išimtinais atvejais. Ypač sumažėjo legalizavusiųjų 1948m. Tais metais legalizavosi tik 176 partizanai, nors tais metais vien žuvo 1135 kovotojai Galima teigti, kad 1948m. partizanų legalizacija faktiškai nutrūko. Vėlesniais metais užsiregistravusių skaičius buvo minimalus, pvz., 1950m - 18 žmonių (žr. 2 lent).

Registracija nutrūko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, miškuose liko tie žmonės, kurie tvirtai buvo apsisprendę kovoti su okupantais iki savo žūties. Be to, ankstesnių metų patirtis parodė, kad sovietinė valdžia nesilaiko savo pažadų. Užsiregistravę partizanai buvo verčiami bendradarbiauti su saugumo organais, išdavinėti buvusius bendražygius bei rėmėjus. Atsisakiusių tapti išdavikais laukė areštai, todėl dalis užsiregistravusiųjų vėl grįžo į mišką.

Alytaus apskr. MVD viršininkas Lisovskis teikė Lietuvos SSR vadovybei tokius duomenis: pagal naujos apskrities ribas čia turėjo gyventi 170 legalizuotų 1945m. partizanų, tačiau 1946m. birželyje apskrityje gyveno tik 66 iš jų. Toliau nurodomas likusiųjų 104 žmonių likimas: areštuota — 44 žmonės, nušauta partizanų - 4, žuvo karinių operacijų metu (nužudė MVD-istai) - 5, išėjo vėl į mišką - 16 ir išvažiavo iš apskrities - 34 žmonės¹². Taigi apie ketvirtadalis legalizavusių 1945m. Alytaus apskr. partizanų buvo areštuoti Norėdami parodyti partizanų nuostatą legalizacijos klausimu prie šios publikacijos pridedame kelis partizanų straipsnius ir atsišaukimus — čia geriausiai išdėstytas požiūris ir motyvai

Apie klastingus sovietų valdžios planus, skelbiant amnestiją, liudija jų pačių pateikti skaičiai. 1952m. sausio 9d. Lietuvos SSR MGB 2N valdybos (kovai su ginkluotu pogrindžiu) viršininkas Župikov'as į Maskvą MGB vadovybei pranešė, kad nuo 1944m. iki 1952m. Lietuvoje buvo legalizuota apie 38,5 tukst. nelegalų, ty beveik 28 tuksi užregistruoti kaip vengiantys mobilizacijos arba dezertyrai. Toliau rašoma, kad "dalis legalizavusiųjų buvo areštuota arba ištremta iš respublikos su nacionalistinėmis gaujomis. Pastaruoju metu respublikoje gyvena 8.936 legalizavusieji, tarp jų 2664 "Banditai" ir 4696 dezertyrai ir vengiantys tarnybos tarybinėje kariuomenėje, 19576 kiti nelegalai"¹³. Taigi nuo 1945m. iki 1952m. dėl okupacinės valdžios veiksmų iš legalaus, viešo gyvenimo vėl dingo beveik 30 tūkst. jau anksčiau užsiregistravusių Lietuvos žmonių. Tai sudarė apie 80 proc. visų pokaryje užsiregistravusiųjų, kurių dauguma - buvę partizanai Deja, nežinome, kiek iš 30 tūkst. legalizavusiųjų buvo suimta ar ištremta, ir kiek jų vėl spėjo sugrįžti į partizanų gretas. Neįtikėtina, kad net 80 proc. užsiregistravusių būtų dalyvavę antisovietinėje veikloje. Tokių galėjo būti tik apie pusę.

Sovietiniai okupantai pokaryje akivaizdžiai pademonstravo savo šėtonišką klastą. Iš jų bolševikinės "malonės" Lietuvos žmonės sulaukė tik konclagerių ir mirties.

Patikėję okupacinės valdžios pažadais, 1944-1953m. Lietuvoje legalizavosi ne mažiau kaip 25 tūkstančių ginkluoto pogrindžio dalyvių.

1 lentelė

Užsiregistravo žmonių pagal apskritis 1944-1945m. ¹⁴

* 1944m visi užregistruoti kaip partizanai

2 lentelė

1944-1953 buvo užsiregistravusių partizanų pagal MVD-MGB duomenis¹⁵

Pastaba. Realus skaičius - apie 18 tūkst

Nuorodos

1. V.Zalansko atsiminimai. Rankraštis saugomas straipsnio autoriaus asmeniniame archyve.

2. Buv. LTSR VSK arch. F.3. Ap.68. B.52 L.169-170.

3. Ten pat F3. Ap.4L B.13L L63.

4. Ten pat Bauži b.f. B.44618/3. T.10. L.240.

5. Ten pat F3. Ap.4). B.13L L23.

6. Ten pat F.18. Ap3. B.12. L207-208.

7. Ten pat Baudž b.f. B.44618/3. T.IO. L240.

8. Ten pat L151.

9. Tauro apygardos štabo dokumentai. Dok. Nr.6//Laisvės kovų archyvas. 1990. Nrl P.13.

10.    Buv. LTSR VSK arch. F.18. Ap.3. B.12. L207-208.

11. Ten pat F3. Ap.68. B.52. L.168-170.

12.    Ten pat F3. Ap36. B2L T.L L289.

13.    Ten pat Ap.56. B30. L6.

14.    Ten pat Ap.4L b.131 L23.

15.    Ten pat Ap.56. B.43. T.3. Ll-2

Priedai

1. Lietuvos partizanų 1945m. birželio 15d. atsišaukimas
"Lietuvos proletarai, skirstykitės!"

Lietuvos proletarai, skirstykitės!

(atsakymas drg. Bartašiūnui)

Šių metų gegužės mėn. 25d. "Tiesoje" buvo įdėtas lietuviškojo NKVD budelio Bartašiūno straipsnis antrašte: "Su šaknimis išrausime pikčiausius lietuvių tautos priešus -lietuviškai vokiškuosius nacionalistus". Straipsnis, kaip ir kiti bolševikiniai straipsniai, prikimštas melo ir šlykščios apgaulės. Jame, kaip veidrodyje, atsispindi bolševikinis elgetiškumas ir bejėgiškumas, susidėjus sunkiai politinei bolševikų padėčiai. /.../

Toliau straipsnio skiltyse Bartašiūnas tikina savo sėbrus, kad lietuviškai vokiški nacionalistai yra surišti su vokiečių žvalgybos organais ir jų vadovaujami. Į tai turime tiek atsakyti, kad vokiškasis nacionalizmas ir žydiškasis komunizmas yra vienodi Lietuvos priešai, nes jie abudu siekia sunaikinti mūsų tautą.

Verkšlena Bartašiūnas, kad nacionalistai nori sunaikinti "demokratinę" TSR vyriausybę, maldauja juos palikti miškus ir grįžti į ramų tarybinį gyvenimą. Ne, drauge, taip nebus. Mes prie savo šeimų ir darbų grįšime tik tada, kada Lietuvoje neliks tokių šunų, kaip Tu, kada Lietuvos žemės nemindžios purvinos azijatiškos vyžos! /.../

Mes dar kartą įspėjame lietuvius, kurie dar mažai susitepę krauju, mesti tarybinių vagių gaują ir slėptis, nes laisvės dienos ne už kalnų. Bet vargas tam, kuris ir toliau klausys bolševikų nurodymų. /.../

Bolševizmas, tai šėtono išradimas. Todėl visi kovokime su juo. Pergalė mūsų pusėje, nes mums vadovauja pats galybių Viešpats.

1945m. birželio mėn. 15d.                    Lietuvos partizanai

Tautos išdavike, neplėšk, nes budri partizano akis tave seka.

/LPKTS dokumentų rinkinys. Dainavos ap. Kęstučio grupės dokumentai, (originalas • mašinraštis)/

2. Aukštaitijos partizanų vado Uosio atsakymas į Bartašiūno 
įsakymus legalizuotis

Slaptai
Kopija

Atsakymas į Bartašiūno 1946.11.16 įsakymą

Ponas Bartašiūnas savo įsakyme kreipiasi į ištikimus Lietuvos sūnus kovotojus už laisvę ir nepriklausomybę, vadindamas juos "banditais" ir galbūt paskutinį kartą desperatišku įsakymu bando surasti naują grobį. Lyg jis dar nebūtų atsigėręs nekaltų lietuvių kraujo ir ašarų, ragindamas registruotis lietuvius partizanus, sudėti ginklus, išduoti savo artimuosius ir visus tuos, kuriuose dar yra lietuviška dvasia.

Jis bando rasti kvailesnių už save, lyg visa lietuvių tauta ir kiekvienas atskirai nežinotų Bartašiūno ir jo pažadų.

Kiek jis apvylė ir apgavo lietuvių, kurie tikėjo jo pažadais, užsiregistravo, atidavė ginklus, o paskui juos kankino, kišo į kalėjimus, siuntė į tolimąjį Sibirą, ir ten pamažu jie mirė iš bado. Kitus šaudė vietoje.

Ar daug mes šiandien rasime laisvų iš tų, kurie užsiregistravo? Tai puikiai žino visi.

Ponas Bartašiūnas su saujele komunistų vėl nori išgerti savo tautos kraujo, nors jų gėdos joks kraujas nenuplaus.

Jausdamas savo gėdą, jis dar kartą geriausias lietuvių šeimas siunčia į bado šalį - Rusiją. Nori matyti jų ašaras ir kančias užrakintuose vagonuose.

Ar pagalvoja Bartašiūno galvažudžių gauja, kas laukia jų artimoje ateityje? Visuomenės kantrybė baigiasi. Jie, matydami savo ir viso komunizmo žūtį, elgiasi kaip šunys, nori išnaikinti tautą.

Jau ne paslaptis, kad naujas karas - dienų klausimas, jis bus trumpas, ir komunizmo galas visiems aiškus. Bartašiūnas ir visi komunistai, jausdami greitą savo galą, griežtos bausmės valandą, grasina tiems, kas duos griežtą atkirtį.

Lietuvi, lauk to laiko su ginklu rankose, nepriimk komunistų galvažudžių pasiūlymų.

Stribai, nejaučiantys savo kaltės prieš lietuvių tautą ir norintys, kad jiems būtų atleista, skubiai turi naikinti NKVD viršininką, milicijos viršininką ir kitus lietuvių tautos žudikus. Imkite jų ginklus, dokumentus ir stokite į partizanų eiles.

2-ojo bataliono vadas Uosis

/Buv. LTSR VSKA. F.3. B.15/22. L.59. (originalas-mašinraštis, rusų k.)/

3. Dzūkijos partizanų laikraštėlio "Už Tėvų žemę" 1946.111.10. 
Nr.4(16) vedamasis legalizacijos klausimais

Nr.4(16)

1946-111-10

UŽ TĖVŲ ŽEMĘ!

Leidžia Lietuvos partizanų N grupės štabas

Muravjovas Nr.2 vėl parbilo

Lietuvių sukilimui malšinti (1863-64) rusai Vilniun atsiuntė generalgubernatorių Muravjovą. Už žiaurius žmonių žudymus Muravjovas koriku buvo pramintas. Lietuvos istorijoj ir dabar tuo vardu jis vadinamas (Muravjovas korikas). Ne geresnį vardą gaus ir šių dienų Koriko vietininkas Vilniuje, NKVD vadeiva Bartašiūnas. Tai Maskvoje Čeką mokyklose išdresiruotas lietuviškas benkartas. Už rusišką medalį pasirengęs, kad ir visą lietuvių tautą sunaikinti. Ir naikinamasis darbas šiam budeliui vyktų "bolševikiniais tempais", tik visus jo planus sužlugdo energinga partizanų veikla. Štai žemės reformos reikalas antri metai stovi neišjudinamas, (o svetimo turto laukiama tiek daug tarybiniuose miesteliuose!). Ir Lietuvos jaunimas dar ne visai raudonojon armijon sugaudytas. Ir politinis "švietimas" kaimuose neįmanomas. Ir naktiniai pasiplėšimai pavojingi. Tai vis dėl tų tūkstančius kartų bolševikų prakeiktų banditų. Na, o vasario 10-oji visiems parsidavėliams galutinai nuotaikas pagadino. Jie pamatė, kad partizanai tai nėra saujelė miškuose besislapstančių vyrukų, kaip ligi šiol jiems atrodė, bet, kad tai visi lietuviai, kaip vienas žmogus, bolševikų nekenčia ir jų užgaidoms kaip galėdami priešinasi.

Kad lietuvių nepavyko suklupdyti po raudonuoju jungu -Maskva mūsų tarybininkų tikrai nepagyrė. Vieton medalių -švinu į pakaušį pagrasino. Pirmoji švino porcija, žinoma, tektų Bartašiūno pakaušiui dėl jo bejėgiškumo kovoje su partizanais. Gelbėdamasis nuo Maskvos rūstybės Korikas Nr.2 dar kartą ryžosi laimės pabandyti - gal pavyks lietuvius apgauti. Nei enkavedistais, nei savo sukurtom "liaudies gynėjų" gaujom Bartašiūnas jau nepasitiki. Nes tokių "herojų" pulkai, pasiųsti kaiman banditų gaudyti, rūpinasi tik savo alkanu pilvu, kad kur paėsti ar ką pavogti gautų, o miškus didele pagarba toli aplenkia - nes ten šaudo!

Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Vertingasis Muravjovo vietininkas, nieko gudresnio neišgalvodamas, nutarė gražiai banditus paprašyti, kad jie patys miškuose išsigaudytų. Tai ir banditų išnaikinimo planas būtų įvykdytas, ir "liaudies gynėjai" galėtų ramiai, be pavojaus, miestų šaligatviuose paskutines klumpes sunešioti, ligi iš broliškų respublikų bus gauti seniai pažadėti vyžai. Gražių vaisių laukdamas Korikas Nr.2 š.m. vasario 10d. išleido "įsakymą", kurį dabar stribokai uoliai po kaimus platina ir verkdami gyventojus prašo, kad tik visi patartų banditams patiems išsišaudyti.

"Įsakymo" 1-e punkte Korikas Nr.2 įpareigoja savo gaujas visose apskrityse naikinti banditus. Nedovanotinas Bartašiūno apsileidimas! Tiek gražaus tarybinio aktyvo žuvo, o NKVD komisaras tik dabar įsakė banditus naikinti. Bartašiūnas didelėmis bausmėmis grasina tiems, kurie turi pasidarę slėptuves. Jo pyktis mums suprantamas, nes visuose bunkeriuose nuo budrios enkavedisto akies slapstosi toki aršūs liaudies priešai, kaip taukinės, lašiniai, dešros, čebatai. Rusijoj tokių buržuazinių likučių jau seniai nėra. Todėl šiame didžiai gudriame įsakyme ir įpareigojami žmonės sekti savo kaimynus ir tuoj pranešti milicijai, jei kokią įtartiną skylę pastebėtų. Bet Bartašiūnas nenurodė, kad tarybiniai įstatymai draudžia gyventojams daryti slėptuves turtui nuo vagių paslėpti. Koriko vietininkas neišsižudžiusių ar enkavedistų kankynėms nepasidavusių partizanų šeimas įsako suimti ir ištremti. Tik nenurodo, ką jis laiko partizano šeima. Praktiškai enkavedistai išveža ir tolimų giminaičių šeimas su naujagimiais kūdikiais, nors partizanas jau seniai žuvęs dar kūdikiui negimus. Ar tokie kūdikiai tarybinių įstatymų laikomi banditais ar banditų rėmėjais?

Raudonasis komisaras sauvaliauja prieš tarybinius įstatymus, įsakydamas pasidavusiems partizanams išduoti pasus. Atrodo, kad gaujų dalyviai, žudžiusieji tarybinį aktyvą, NKVD organų palankiau traktuojami, nei bet kuris valstietis. Tarybų kraštuose pasus tegauna tik miestų darbininkai, o valstiečiams teišduodami tik "Laikinieji asmens liudijimai". Dabar gera proga ir valstiečiams pasai gauti ir tuo savo teises susilyginti su miestų gyventojais -tereikia pasirodyti banditu.

Kaip matome, šis Muravjovo Nr.2 įsakymas surašytų nesąmonių skaičiumi toli pralenkia visus kitus tarybinius įsakus. Čia ir humoro yra, rašoma: "Niekas iš asmenų, užmušusių banditų gaujų vadus ar eilinius banditus nebus traukiamas atsakomybėn." Lig šiol turbūt draugas komisaras labai griežtai bausdavo tuos, kuriems per klaidą pasitaikydavo kokį banditą nušauti?! Kvaila ir juokinga.

Ginklu neįstengdami nuslopinti partizaninio sąjūdžio, raudonieji budeliai apgaule irgrasinimais bando ką nors laimėti. Išdavikų tautoje ieško. Bet tuščios pastangos. Užmušti savo draugus, išduoti kaimynus skatina. Tokie darbai tik sužvėrėjusiems bolševikams galimi. Lietuviui jau vien tokie žodžiai pasišlykštėjimą kelia.

Lietuvių tauta sau kelią jau pasirinko. Nebodama aukų skaičiaus, ji galutinai /.../ . Kaip žūdavo senosios Lietuvos kunigaikščių kariai, kaip žuvo Nepriklausomybės kovų dalyviai. Geriau žūti už brangius visai žmonijai idealus, nei žmoniškumą prarasti raudonajam budeliui tarnaujant. Lietuvis nepirks sau gyvybės už Tėvynės laisvę ir artimųjų ašaras. Todėl ir partizanų daina nuoširdžiai skamba:

"O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel daugel pajuokos.
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Už brangią laisvę Lietuvos.

Bet jeigu grįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs kovą su daina,
Tada, motule, vėl dainuosim,
Nes jau laisva bus Lietuva."

/Buv. LTSR VSKA. F.3. B. 15/22. L.38. (originalas mašinraštis)/

4. LLA vyriausiojo štabo 1946m. atsišaukimas 
dėl legalizacijos

LLA Vyr. Štabas

Nepaprastai sunkiu lietuvių tautai momentu bolševikams taikant
baisų ramių gyventojų terorą, grasinant masiniu trėmimu į Sibirą,
LLA Vyr. Štabas

Į s a k o:

1.    Visiems LLA nariams ir vadams pasilikti savo vietose ir jokiu būdu nevykti į bolševikinius registracijos punktus. Atiduodančius ginklus narius ir vadus laikyti išdavikais ir traktuoti lygiai su komunistais.

2.    Asmenis išduodančius LLA dalinių buvimo vietą, laiką arba kurių žinių

pagalba buvo suimtas ar užmuštas nors vienas LLA narys, bausti mirties bausme.

3.    LLA nariams, veikiantiems bolševikų tarpe, t.y. gyvenantiems legalų gyvenimą jų atžvilgiu, stropiausiai rinkti žinias apie parsidavėlius ir išdavikus, jų pavardes, gyvenamą vietą, kad jie galėtų būti nubausti.

4.    Visiems gyventojams dirbti savo darbą, būti atsargiems ir susiklausiusiems, paslėpti kuo daugiau turimus ginklus ir kaupti jėgas netolimai galutinei kovai.

LLA Vyr.
Štabas

/Buv. LTSR VSKA. F.3. B. 15/22. L. 43. (originalas -mašinraštis)/