IR VĖL PRISIMINIMŲ NUOTRUPOS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Jonas Žičkus-Širšė

Norėčiau prisiminti tris Kęstučio apygardos partizanus: Praną Briedį-Jūrą-Šarūną-Šimonį, Vladą Mišeikį-Tarzaną ir Steponą Žičkų-Benį-Vasarį. Visų trijų nuopelnai Kęstučio partizanų veikloje ir Kęstučio apygardos istorijoje paliko neišdildomus pėdsakus. Trumpai pažvelgsiu į kiekvieno praeitį, pakartosiu tai, ką pasakojo juos pažinę, saugoję nuo stribų, enkavedistų, išdavikų ir provokatorių.

1939-1940 m.m. Tauragės gimnazijos pirmojoje berniukų klasėje kartu su manimi mokėsi Pranas Briedis. Visi berniukai buvome 13 ar 14 metų paaugliai, baigę pradinės mokyklos 6 skyrius. Antrojoje klasėje mokėsi šiek tiek vyresnis jo brolis Stasys. 1942 metų rudenį vėl atvažiavau į Tauragės gimnazijos 5-ąją klasę, bet Prano Briedžio ir jo brolio Stasio jau neberadau. Jie abu mokėsi Šilalės gimnazijoje. Mes, tauragiškiai moksleiviai, per vasaros atostogas ar šiaip susitikdavome su Šilalės moksleiviais, bet Pranas Briedis ir jo brolis Stasys retai tepasirodydavo — buvo karo metai. Nors vokiečių okupacija buvo lengvesnė negu sovietų, bet toliau išvažiuoti iš savo namų buvo beveik neįmanoma. Antroji bolševikų okupacija visiškai sujaukė, sugriovė žmonių gyvenimą - jaunus ir senus suiminėjo, trėmė, žudė, kankino, atitolino vienus nuo kitų. Su kai kuriais buvusiais Šilalės moksleiviais susitikau Intos ir Mordovijos lageriuose, bet kaip susiklostė Prano Briedžio ir jo brolio Stasio likimas, jie nežinojo. Manau, kad yra gyvų giminių, mokslo draugų ir kitokių pažįstamų, kurie galėtų daugiau papasakoti apie tuos du idealistus jaunuolius.

Kęstučio apygardos partizanai, 1950m. Iš kairės - ryšininkas Žagaras, Vl.Mišcikis-Tarzanas, Aldona Gedutytė-Mišeikienė ir Steponas Žičkus-Vasaris

Energingas, sumanus ir veiklus partizanas buvo Vladas Mišeikis-Tarzanas. Jo gimtinė Butaičių kaimas Eržvilko valsčiuje. Būdamas partizanu, jis nemažai laiko praleido Batakių, Eržvilko ir Skaudvilės apylinkėse. To krašto gyventojai gerai pažino partizaną Tarzaną, daug jam padėjo, gali papasakoti įdomių atsitikimų iš jo partizaninės veiklos. Be to, yra gyvi broliai, sesuo ir kiti artimieji, kurių atmintyje jis tebėra gyvas. Reikia tikėtis, kad atsiras istorikų, kurie atkurs jo partizaninę veiklą ir žuvimo aplinkybes.

Pranas Briedis, gimęs 1925 m., Vladas Mišeikis ir Steponas Žičkus -1926 m. Jie buvo bendraamžiai, pokario metais susitiko kaip partizanai, keliolika mėnesių gyveno kartu Skaudvilės valsčiuje, Puželių kaime, gyventojos Blažienės daržinėje įrengtoje slėptuvėje. Pranas Briedis ir Steponas Žičkus 1951 metų pradžioje Vilniuje buvo nuteisti mirties bausme, čia juodu ir sušaudė. Kurioje vietoje ir kas šaudė mirties bausme nuteistus partizanus, kol kas niekas nekalba ir nerašo. Viskas kaip ir sovietiniais metais užslaptinta. Tačiau anksčiau ar vėliau atsiras dorų, sąžiningų žmonių, kurie pasakys Lietuvai tiesą, pavardėmis išvardys teisėjus, kurie mirties bausme teisė Lietuvos partizanus, pasakys ir tuos, kurie juos šaudė. Tragiškas likimas ištiko Vladą Mišeikį-Tarzaną ir jo žmoną Aldoną Gedutytę. Tai plati ir įdomi tema istorikams ir žurnalistams. Skaudvilėje, Kankinių kapinaitėse, yra trys kryželiai, ant jų įrašytos P.Briedžio, V.Mišeikio ir S.Žičkaus pavardės, vardai, slapyvardžiai ir gimimo metai. Tose Kankinių kapinaitėse Skaudvilės stribai užkasė Mažintų kaime, arti ūkininko Juozo Saulio sodybos, slėptuvėje, nužudytą Vladą Mišeikį-Tarzaną, jo žmoną Aldoną Gedutytę ir tik prieš kelias dienas į tą slėptuvę atėjusį jurbarkietį partizaną Algį.

1989 metų rugsėjo mėnesį parašiau prašymą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Prašyme keliais žodžiais paminėjau, kad mano brolis Steponas pokario metais buvo partizanas, 1950m. balandžio 14d. naktį pateko į enkavedistų pasalas ir buvo paimtas. Vėliau nuteistas ir sušaudytas. Paprašiau, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas atsakytų į tris mano klausimus:

1.    Nurodytų tikslią teismo datą, kada Steponas Žičkus buvo nuteistas mirties bausme.

2.    Kada įvykdytas teismo nuosprendis - jis sušaudytas?

3.    Kur jis buvo sušaudytas (Vilniuje ar kitur)?

Aukščiausiojo Teismo darbuotoja, kuriai įteikiau savo prašymą ir paprašiau, kad ji perduotų Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, pasakė: "Šitokios bylos yra užslaptintos ir į tokius klausimus niekas neatsako. Perduosiu jūsų prašymą, bet konkretaus atsakymo nesulauksit. Jei ką sužinosiu - pranešiu." Bėgo savaitės, mėnesiai, bet Aukščiausiojo Teismo pirmininkas tylėjo. Minėtos darbuotojos sąžiningumu ir žmoniškumu neabejojau, bet ir ji tylėjo. Buvo aišku, kad ji nieko nežino. Praėjo 11 mėnesių. 1990 rugpjūčio antroje pusėje gavau pranešimą iš Aukščiausiojo Teismo, kurio ištrauką cituoju:

Vilnius, 1990.08.17.
Nr.8:4458

Žičkus Steponas nuteistas už veiklą, kuri buvo susijusi su civilių žmonių žudynėmis. Žičkus S.P. buvo nuteistas 1951 m. sausio 20d. nuosprendžiu aukščiausiąja bausme - sušaudant. Nuosprendis įvykdytas Vilniuje 1951 m. gegužės 17d.

1993 metų lapkričio mėnesio 14-ą ir 15-ą dienomis KGB rūmuose peržiūrėjau savo pirmosios bylos (1946m.) ir antrosios bylos (1958m.), taip pat Stepono bylos protokolus ir kitus dokumentus. Visi tardytojų surašyti protokolai ir kiti dokumentai sudaro 20 storų tomų. Mano abi bylos ir tardymai yra dar ne visiškai išgaravę iš mano atminties, todėl kreipiau dėmesį tik į kai kuriuos protokolus ir dokumentus, kurie ligi tol man buvo nežinomi. Stepono byloje aptikau man nežinomų faktų ir dokumentų.

Keli sakiniai apie mūsų šeimą ir Steponą. Mūsų šeimoje gimėme penki vaikai. Pirmasis gimė Antanukas. Jis mirė, vos sulaukęs vienerių metukų. Antroji gimė Elenutė. Ji mirė maždaug tokio pat amžiaus, kaip ir Antanukas. Tais laikais Skaudvilėje, Batakiuose ir kituose artimesniuose miesteliuose gerų gydytojų nebuvo, ir tokios ligos, kaip plaučių uždegimas, tymai, skarlatina ir kitos, dabar lengvai išgydomos, nemažai naujagimių numarino. Trečias gimiau aš. Po 19 mėnesių (1926 08 20) gimė Steponas. Po kurio laiko gimė Marytė, bet aš jos neprisimenu. Tik ir dabar kaip per tirštą rūką matau mūsų didžiojo kambario viduryje mažytį karstelį, jame ramiai gulinčią baltais drabužėliais mažytę mergaitę ir degančias žvakes. Stepono ir mano vaikystė ir paauglystė nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų ir paauglių. Ganėme karves, kitus gyvulius, pagal savo metus ir sugebėjimus dirbome visokius ūkio darbus. Steponas pradinę mokyklą lankė Pužų kaime ir Skaudvilėje. Buvo stropus, pareigingas, mokslas sekėsi gerai. Baigęs 4 pradinės mokyklos skyrius, nenorėjo toliau mokytis, tėvams pasakė, kad nori likti ūkininkauti. Mūsų ūkis buvo nemažas, gerai tvarkomas, aš jau mokiausi gimnazijoje, todėl tėvai tikėjosi, kad Steponas bus žemės paveldėtojas ir šeimininkas. Tėvas Stepono sprendimu buvo patenkintas ir todėl, kad suprato, jog Steponas ūkio darbuose bus rimtas pagalbininkas ir pavaduotojas. Netrukus paaiškėjo jo potraukis dainoms ir poezijai. 1938-1939 metais pamėgino eiliuoti vaikiškus eilėraštukus. Savaitraštis "Mūsų Laikraštis" turėjo savo literatūrinį skyrelį "Mykoliuko pastogė." Toje "Mykoliuko pastogėje" buvo išspausdintas vienas jo eilėraštukas. Pomėgis eiliuoti ir domėtis poezija didėjo. Paaugęs eiliuodavo kupletus, išjuokdamas negeroves. Kupletams pritaikydavo dainos melodiją ir su artimu kaimynu Antanu Mozeriu dainuodavo kaimo vakaruškose. Laisvalaikiais daug skaitė.

Prasidėjo okupacijos. Pirmoji raudonoji okupacija mūsų šeimai baigėsi laimingai: į Sibirą neišvežė. Vokiečių okupacija buvo ilgesnė, bet Steponas buvo tik paauglys, todėl jam negrėsė pavojus. Vokiečių okupacijos metais buvo tęsiama kova už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę, pogrindyje ėjo laikraštukai "Į Laisvę," "Laisvės Kovotojas," "Atžalynas," "Nepriklausoma Lietuva," "Lietuvos Judas" ir kiti. Visi tie pogrindžio leidiniai ir atsišaukimai patekdavo į mūsų, Tauragės gimnazistų, rankas, mes juos išvežiodavome po kaimus. Steponas, kaip ir kiti kaimo jaunuoliai, skaitė tuos pogrindžio leidinius, sąmoningai orientavosi tuometiniuose įvykiuose.

1944m. spalio pradžioje į Žemaitiją sugrįžo "išvaduotojai." Prasidėjo vyrų medžioklės į armiją, mitingai, raudonosios gurguolės ir kt. Steponas metais pasijaunino: įsigijo dokumentą, kad gimęs 1927m. rugpjūčio 20d. Tai išgelbėjo jį nuo armijos.

1945 metų gegužės pradžioje į mūsų namus užėjo pirmieji septyni partizanai. Paskui jie tapo nuolatiniai mūsų svečiai. Jie dažnai užeidavo ir į mūsų kaimynų Paleckių sodybą. Onutė ir Bronė Paleckytės, jų broliai Jonas, Juozas ir Povilas, visa Paleckių šeima kuo galėjo tuo padėjo partizanams. Mūsų artimiausi kaimynai Vladas Biliūnas, Pranas Ačas, Petras Grinius, Jonas Zakarauskas, Antanas Galkauskas ir kiti kaip galėjo rėmė partizanus.

1945m. rudenį Rybakovo stribai ir Skaudvilės garnizono enkavedistai susidomėjo Paleckių ir mūsų sodybomis. Rybakovas atsivesdavo savo stribus, lįsdavo į kamarą, lipo ant aukšto, kaišiojo nosis į klėtį, tvartus, daržinę visur ieškojo banditų. 1946m. sausio antroje pusėje vėlokai vakare Rybakovas su savo "šaunuoliais" atsibastė į mūsų namus. Kartu su Rybakovo stribais atėjo ir NKVD karininkas, keli kareiviai. Šį kartą Rybakovas buvo priekabus, piktas ir nesukalbamas. Nors tėvą, brolį jis pažino, bet pareikalavo parodyti pasus ir kitus dokumentus. Mūsų dokumentai buvo tvarkingi, ir Rybakovas prie mūsų neprisikabino. Užkliuvo samdinė, kuri buvo ir mūsų šeimininkė. Įsakė jai eiti su jais į Skaudvilę kažko išsiaiškinti. Ji, apsivilkusi kasdieniniais drabužiais, išėjo su Rybakovu ir jo "didvyriais." Išeinant Rybakovas pasakė, kad kažką Skaudvilėje išsiaiškins ir tą patį vakarą paleis ją į namus. Namo ji grįžo po keturių parų. Sužinojome, kad dar tą patį vakarą ją nuvežė į Tauragę, Šubertinėje mušė, plūdo, reikalavo pasakyti, kad į Žičkų sodybą ateina "banditai." Pakamavę kelias paras ir nieko neišgavę, paleido namo. Iš Tauragės Šubertinės į namus 25 kilometrus ji parėjo pėsčia.

Buvo aišku, kad Rybakovas ir jo "narsuoliai" duonos veltui nevalgo, seka mus, Paleckius ir kitus dorus žmones. Supratome, kad bet kada mane ir Steponą gali suimti, daryti kratą mūsų namuose. Steponas tada dar negalvojo išeiti pas partizanus, bet turėjo įsigijęs automatą "dešimtuką", turėjo nemažai šovinių. Tą savo "dešimtuką" išsiardė, stropiai išvalė, gerai ištepė, sudėjo atgal, nunešė į Rakausko ganyklą, surado tankią eglę ir ten pakabino. Neseniai aš buvau gavęs naują, visiškai nenaudotą šapirografo juostą. Ją turėjau atiduoti Lydžio rinktinės vadui Petrui Ruibiui-Garbštui. Kol perduosiu, gali praeiti kelios dienos, todėl nutarėme tą juostą paslėpti. Nunešėme ją į jaują, suvyniojojome į naminę drobę, užpylėme storą sluoksnį pelų, užvertėme krūvą šiaudų. Mūsų namuose buvo kelios dešimtys knygų, išleistų Nepriklausomybės ir vokiečių okupacijos metais. Turėjau įsigijęs Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinę "Per pasaulį keliauja žmogus", Maironio "Pavasario balsai" ir kt. Tų knygų nutarėme neslėpti, nes žinojome, kad Rybakovas yra mažai raštingas, stribai taip pat mažaraščiai, į Maironio, Brazdžionio eilėraščius nekreips dėmesio. Į šalį atidėjome vokiečių metais išleisto "Lietuvos archyvo" penkis tomus, dar kelias knygas, kurios galėjo užkliūti Skaudvilės stribams. Turėjau nedidelio formato daktaro Germanto knygą "Komunizmas -didžiausia žmonijos nelaimė". Ją taip pat paslėpiau. Peržiūrėjau prieš kelias dienas gautus dokumentus iš Lydžio rinktinės štabo. Viename lape buvo surašyta 13 valsčių, priklausiusių tuometinei Tauragės apskričiai. Šalia valsčiaus pavadinimo buvo to valsčiaus slapyvardis, sakysim, Batakiai-Bijūnas, Eržvilkas-Fikusas, Gaurė-Mėta, Kaltinėnai-Rūta, Laukuva-Lelija, Skaudvilė-Kriaušė, Šilalė-Diemedis ir t.t. Kitame lape buvo visų tuometinių štabo narių pavardės ir slapyvardžiai, pavadinimai skyrių, kuriems jie vadovavo. Tas knygas ir dokumentus užnešiau ant aukšto ir užkasiau po storu spalių sluoksniu.

1945m. pabaigoje ir 1946m. sausio mėnesį visi laikraščiai ir žurnalai spausdino daug straipsnių apie būsimus pirmuosius rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Tie rinkimai turėjo įvykti 1946m. vasario 10 d. Skaudvilėje ant stulpų, ant sienų ir tvorų buvo išklijuoti 16-osios lietuviškos divizijos vado pulkininko Vlado Motiekos portretai ir Motiekos biografija, kurioje buvo liaupsinami jo nuopelnai sovietų valdžiai ir ištikimybė komunistų partijai. Buvo ir kitas kandidatas iš Žygaičių, bet jo biografija buvo trumputė, matyt, jis nebuvo tiek daug nusipelnęs. Gž pulkininką Vladą Motieką vasario 10 dieną turėjo balsuoti tauragiškiai žemaičiai. Nors Vladas Motieka buvo labai nusipelnęs komunistų partijai ir tarybinei vyriausybei, bet žemaičiai jo nuopelnų nevertino ir nesiruošė už jį balsuoti

Artėjantys rinkimai kėlė daug rūpesčių Rybakovui ir jo stribams. Jiems buvo įsakyta saugoti Petkaičių kaimo rinkimų būstinę pradinėje mokykloje ir kitas. Vytenis su savo partizanais svarstė, kurioje apylinkėje jie galėtų "pabalsuoti" už pulkininką Vladą Motieką. Lydžio rinktinės štabas taip pat ruošėsi rinkimams: spausdino nedidelius atsišaukimus, kuriuose ragino žmones nedalyvauti rinkimuose ir nebalsuoti už komunistus. Tuos atsišaukimus tarp gyventojų platino valsčių organizaciniai skyriai, ryšininkai, partizanai ir kiti geros valios žmonės. Sausio pradžioje gavau Petro Ruibio kvietimą atvykti į susitikimą su juo. Susitikimas Eržvilko mokyklos mokytojų kambaryje per trečiąją pertrauką. Išvažiavau dviračiu į Eržvilką. Radau Petrą Ruibį-Garbštą ir Henriką Danilavičių-Vidmantą. Ruibys paprašė atvažiuoti į jo namus Kulvertiškės kaime pasikalbėti. Ruibio žmona paruošė pusryčius. Ant jo kelių sėdėjo 4-5 metukų dukrelė Dalytė. Ruibys ją glamonėjo, glostė jos plaukučius ir sakė: "Už Tėvynę mirti nebijau! Tik gaila ją palikti!.." Apie būsimus rinkimus nemažai kalbėjome, prašė perduoti nurodymus Vyteniui, kaip jis su savo vyrais turi elgtis rinkimų išvakarėse ir rinkimų dieną. Išeinant padavė man pluoštą (maždaug 50) atsišaukimų, kuriuose raginama nedalyvauti rinkimuose ir nebalsuoti už pulkininką Motieką. Ištraukiau dviračio vairą ir sėdynę, tuos atsišaukimus sukišome į tuščiavidurius dviračio rėmus. Jis dar pasakė, kad po kelių dienų atsiusiąs dar apie 500 tokių pat atsišaukimų, kuriuos turėsiu išskirstyti ir perduoti Skaudvilės, Šilalės, Laukuvos ir Kaltinėnų organizacinio skyriaus (OS) vadams. Atsisveikinant Petras Ruibys pasakė: "Į Šilalę ir Kaltinėnus tu nevažiuok! Rybakovas ir enkavedistų šnipai tave pažįsta, tu gali būti sekamas! Pasiųsk Izidorių Stoškų-Maurą. Skaudvilės stribai jo nepažįsta ir neatkreips dėmesio." Kartu atvažiavome iki kryžkelės, atsisveikinome, jis nuvažiavo į mokyklą, aš pasukau namo. Staiga pamačiau būrį ginkluotų enkavedistų. Susitikimas neišvengiamas. Bet manęs nestabdė, nuėjo savais keliais. Kitą dieną einu į pamokas. Viskas normalu, nė vienas mokytojas nesiteirauja, kodėl vakar nebuvau mokykloje. Izidoriui Stoškui pasakiau, kokias užduotis jis turės atlikti. Jis sutiko viską padaryti. Daviau jam keletą atsišaukimų, kuriuos tuoj pat jis išdalijo. Atsišaukimus išdalijau ir aš pats. Vieną atsišaukimą daviau savo klasiokei Stasei Kisielytei. Kelis atsišaukimus paėmė brolis Steponas. Kiek liko, atidaviau Vyteniui ir jo būrio vyrams. Netrukus gavau tuos 500 atsišaukimų, kuriuos buvo žadėjęs atsiųsti Petras Ruibys-Garbštas. Didesnę dalį jų Izidorius Stoškus išvežė į Šilalę ir į Laukuvą, atidavė Šilalės organizacinio skyriaus (OS) vadui, Šilalės gimnazijos abiturientui Mečislovui Dargužiui-Arui ir Laukuvos valsčiaus OS vadui.

Lydžio rinktinės štabe ne kartą buvo kalbėta apie Batakių, Eržvilko ir Gaurės miestelių užpuolimą, todėl Petras Ruibys paprašė, kad mes, gimnazistai, padarytume Skaudvilės miestelio planą. Šitą užduotį nutarėme pavesti Izidoriui Stoškui-Maurui. Jis pogrindžio kovoje dalyvauja nuo 1942 metų, gyveno Skaudvilėje, gerai pažinojo aukštesniųjų klasių berniukus. Jie pasidalijo miestelį gatvėmis, padarė jų brėžinius.

1946m. sausio pabaigoje ar vasario pradžioje sužinojome, kad suėmė ir į Šubertinės požemius uždarė Petrą Ruibį-Garbštą, žiauriai tardo. Buvo daugiau suimtų Lydžio štabo narių ir ryšininkų. Girininkas Juozas Toliušis, Lydžio štabo narys, suprasdamas, kad gali būti suimtas, dar anksčiau buvo palikęs girininkiją ir išvažiavęs į Kauną. Tai išgelbėjo jį nuo lagerių ir tremties.

Vasario pirmosiomis dienomis suėmė 5-osios klasės mokinę Onutę Živatkauskaitę. Kitą dieną suėmė 7-os klasės mokinę Stasę Kisielytę. Nežinojome, už kokius antitarybinius nusikaltimus jos suimtos, bet girdėjome, kad Nemakščiuose sadistas tardytojas jas labai žiauriai mušė, spardė, keikė bjauriausiais žodžiais. Mudu su Stoškumi supratome, kad atėjo ir mudviejų eilė. Vasario 7d. rytą, kaip ir kasdien, atėjau į gimnaziją. Tėvas tą rytą išvažiavo į Šilalės miškus vežti jam paskirtos miško normos. Namuose liko Steponas ir samdinė. Mokykloje nuotaika prislėgta. Baigėsi antroji pamoka. Prasidėjo pertrauka. Į klasę įeina klasės auklėtojas matematikas Milukas ir man sako: "Užeik į mokytojų kambarį! Atėjo Rybakovas ir įsakė tau pranešti, kad ateitum!" Mokytojų kambaryje Rybakovas mandagus: atkišo ranką pasisveikinti. Neįprastas jo mandagumas buvo labai nemalonus. Tuo momentu į mokytojų kambarį įėjo ir Izidorius Stoškus. Rybakovas mokytojų akivaizdoje mudviem pasakė: "Apsirenkite! Eisime į miliciją išsiaiškinti!" Mudu su Stoškumi ėjome priekyje. Už kelių žingsnių atsilikęs ėjo Rybakovas. Atvedė į miliciją, prie durų pasodino ginkluotą stribą, Rybakovas kažkur dingo, ir mes daugiau jo nematėme. Stribas mudviejų neleidžia prieiti prie durų, bet prie lango prieti nedraudžia. Beveik visą laiką stovime prie lango, gerai matome miestelio aikštę, plento atkarpą ir kai kuriuos pastatus. Po kurio laiko pamatėme, kad iš Vilniaus gatvės į aikštę ateina mūsų draugai ir draugės. Supratome, kad pamokos baigėsi. Berniukai ir mergaitės žvilgčioja į langą, prie kurio mudu stovime. Matome, kad mano klasiokė Elena Baltrušaitytė ir šeštokė Onutė Vaisiauskaitė drąsiai eina į miliciją, atidaro duris ir prašo stribo, kad leistų mums paduoti sumuštinius. Mudu sujaudino Elės ir Onutės drąsa, nuoširdumas ir žmoniškumas. Stribas pasitraukė toliau nuo durų, jos priėjo prie mudviejų ir padavė mums sumuštinius. Bandome kalbėtis, bet nei jos, nei mes nežinome ką sakyti, žodžiai nesiriša. Atsisveikina ir išeina. Matome, kad netoliese stovinėja, vaikšto ir kitos mūsų mergaitės: Onutė Valantiejūtė, Salomėja Šimaitytė, jos giminaitė Jane Žičkutė, Zosė Liekytė, Valė Mačiulytė, ketvirtokės Apolonija Liekytė, Eugenija Karaliūtė ir kitos. Onutei ir Elenai išėjus, ir jos grupelėmis ėjo pas mus. Mergaitės atnešė mums bandelių, sausainių ir kt Net papirosų. Viską dėjome ant palangės, bandėme kalbėtis, bet kalba nesisekė, jų skruostais riedėjo ašaros. Įėjo abiturientės Janina Bakšytė ir Apolonija Griciūtė, ištraukė molinę puodynę, lėkštes. Įpylė karštų barščių, įdėjo šiltų kotletų. Mudu pavalgėme sočiai. Matėme ir berniukus, besidairančius į mūsų langą. Įėjo Apolinaras Klivečka ir Anicetas Normantas. Kiti buvo atsargesni

Artėjant vakarui, prie milicijos privažiavo dvikinkės rogės. Jose sėdėjo keli stribai ir Steponas. Vienas stribas įėjo pas mus ir įsakė mums eiti su juo. Paskubomis į kišenes kišame mažesnes bandeles, saldainius, degtukus, papirosus, sumuštinius, kitką nešamės rankose. Bandome kalbinti Steponą, mums įdomu, ką stribai veikė mūsų namuose, bet jie piktais balsais rusiškai staugia: "Molčiatj!" (Tylėti!) Tylime mudu, tik Steponas, nekreipdamas dėmesio į stribų staugimą, pratarė: "Nieko nerado!" Vienas stribas laiko rankose vadžias, kitas šautuvą, nukreiptą į Steponą. Kitame rogių gale - Steponas. Iš plento rogės pasuka į Vilniaus gatvę, pravažiavome paštą ir mokyklą. Už kelių metrų nuo rogių varo mudu su Stoškumi trys ginkluoti stribai. Vėl bandome pasikalbėti su Steponu, vėl stribai staugia: "Molčatj!" Važiavome Adakavo vieškeliu, nežinojome, kur ir kada sustosime. Pravažiavus Eržvilko vieškelį, Šidagių kaimo pradžioje, stribas sustabdo arklius ir įsako Steponui išlipti. Išlipo. Mus lydėję trys stribai sulipa į roges, patogiai atsisėda jose, šautuvus nukreipia į mus. Arkliai žingsniuoja žingine, stribai nuo mūsų nenuleidžia akių. Steponas apsiavęs klumpėmis, apsivilkęs kasdieniniais drabužiais, taip kaip jis girdė ir šėrė gyvulius. Rankoje nešėsi naminės drobės maišelį, įsidėjęs pusę kepalo duonos, lašinių. Ir mudu su Stoškumi pas jį susidėjome mergaičių atneštus produktus. Stribai leidžia mums kalbėtis. Steponas pasakoja, kad ir klėtyje darė kratą, daržinėje ir kitur. Išbadė šieną, dobilus, šiaudus, bet nieko nerado. Klėtyje, vienoje skrynioje, buvau sudėjęs nemažai švaraus popieriaus, kurio nebespėjau perduoti Lydžio štabui. Praėjome Adakavo bažnytkaimį. Stribai rogėse rūko ir garsiai šnekasi, o mes trys žengiame į baisią nežinią. Žinome tik tiek, kad turime viską iškęsti, kaip jie mus bekankintų. Turime laikytis, kad dėl mūsų neatsargumo neįkliūtų kiti.

Štai ir Nemakščiai. Atėjome iš Skaudvilės į Nemakščius, t.y. 11 kilometrų. Nemakščių miestelis labai nukentėjo 1941m. birželį, kai vokiečiai vijo rusus. 1944m. rudenį, traukiantis vokiečiams, vėl smarkiai kliuvo Nemakščiams. Arkliai sustojo prie apgriauto mūrinio namo, stribai įsakė mums eiti į vidų ir laukti. Mūrinės sienos gerokai apdaužytos, nubyrėjęs tinkas, bet dar šiaip taip stovi. Langai išbyrėję, stogas nuplėštas. Per langus traukia skersvėjis, viduje prisnigta, viršuje matome žvaigždes ir mėnulį. Pėstiems einant buvo šilta, o dabar po kelių minučių pajutome šaltį. Neradome tokio kampelio, kur būtumėm galėję pasislėpti nuo įkyrių skersvėjų. Prie sienos pamatėme krūvelę skiedrų, lentgalių. Susikūrėme mažytę ugnelę ir šildėmės. Buvome labai dėkingi mergaitėms, jų atnešti degtukai mus išgelbėjo nuo šalčio.

Laikrodžių neturėjome ir nežinojome, kuri valanda. Mums atrodė, kad netoli vidurnaktis. Pučiant skersvėjams, apie miegą negalvojome. Įėjo stribas, man liepė eiti su juo. Nuvedė netoli Žemaičių plento į medinį namą. Erdviame kambaryje už rašomojo stalo sėdėjo leitenantas, kitoje stalo pusėje stovėjo civiliai apsirengęs aukštokas vyras. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Nemakščių stribų vadas Bubulas. Ant sienos kabojo ilga kareiviška milinė. Prasidėjo tardymas. Rusiškai nemoku, verčia Bubulas. Netrukus tardytojas pradėjo griežtai: "Kada ir kas užverbavo tave į antitarybinę LLA (Lietuvos Laisvės Armija) organizaciją?" Atsakau, kad tokios organizacijos niekada negirdėjau ir niekas manęs į ją neverbavo. Vėl klausia: "Kas dar Skaudvilės gimnazijoje priklausė tavo vadovaujamai organizacijai?" Vėl kartoju, kad Skaudvilės gimnazijoje antitarybinės LLA organizacijos nebuvo. Matau, kad tardytojas pyksta, nervinasi. Vėl klausia: "Kas tau davė antitarybinį lapelį, kurį tu padavei Stasei Kisielytei?" Žinau, kad negaliu sakyti tardytojui tiesos. Reikia meluoti, bet meluoti taip, kad tas melas būtų panašus į tiesą ir kad tardytojas patikėtų. Žinau, kad Kisielytė prisipažino tą atsišaukimą gavusi iš manęs, dabar aš turiu pasakyti, iš kur jį gavau. Prisiminiau 1945 metų vasarą vieną pokalbį su Jonu Kubiliumi-Bernotu Saturno būryje. Kalbėjomės to meto aktualiomis temomis, apie suėmimus ir kt. Jonas Kubilius tada pasakė man: "Jei čekistams pakliūsi su atsišaukimais, pogrindžio spauda ar kitokiais daiktiniais įrodymais, tardytojai klaus - iš kur gavai? Kas tau davė? Sakyk, kad gavai iš žuvusių partizanų, o jei taip neišeis, sakyk pavardes ar slapyvardžius gyvų partizanų, nes čekistai juos žino, juos gaudo, bet gyvų nepaims. Pasakysi teisybę, daug žmonių sukiši į kalėjimą!" Partizanų, žuvusių prieš kelias dienas, nežinojau. Tardytojui pradėjau pasakoti, kad kartą lapkričio mėnesį, grįžtant iš mokyklos, Šiurpiškės kaimo pakraštyje, arti Petkaičių miško, mane sustabdė trys partiznai. Vienas iš jų buvo Juozas Norkus, kitų dviejų nepažinau. Tardytojas paklausė, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinau su Norkumi. Pasakiau, kad Norkų pažįstu nuo paauglio dienų. Nuo tada ir Norkus mane pažino. Mat mano tėviškėje buvo erdvi troba, dažnai būdavo vakaruškos, patalkiai. Ateidavo ir Norkus su kitais. Taip ir susipažinau. Bubulas verčia mano pasakojimą, tardytojas rašo. Iš tikrųjų Norkų pirmą kartą pamačiau 1945 metų gegužės mėnesį savo tėviškėje. Paskutinį kartą, toliau meluoju tardytojui, toje pačioje vietoje neseniai sutikau jį, ir jis man davė tą atsišaukimą. Čekistai žino, kad Juozas Norkus yra miške, gaudo jį, bet kol kas jis dar vaikšto gyvas. Pats pakliuvau, bet tokiu būdu užsidarė kelias naujiems areštams. Anksčiau su banditais ryšio neturėjau ir antitarybinėje veikloje nedalyvavau. Stoškus tą atsišaukimą skaitė, bet Skaudvilės gimnazijoje jokios antitarybinės organizacijos LLA nebuvo. Taip iš tiesų ir buvo: apie LLA mudu su Stoškumi gerai žinojome, bet apie tai niekam nepasakojome, nes nebuvo reikalo. Todėl nenuostabu, kad mūsiškės mergaitės, kai kurie berniukai apie LLA nieko nežinojo. Nors per tardymus mudu su Stoškumi, taip pat Salomėja Šimaitytė, Zosė Liekytė ir Apolinaras Klivečka neigėme, kad esame LLA nariai, bet tardytojai protokoluose rašė, kad mes priklausom LLA.

Į tardytojo klausimą: ar tavo brolis Steponas Žičkus žinojo apie tavo ryšius su banditais, ar skaitė tą atsišaukimą? - atsakiau, kad jis nieko nežinojo ir neskaitė. Sakau, kad Steponas buvo kaimietis, dirbo visus ūkio darbus, nepažino Stoškaus ir kitų moksleivių.

Daug buvau girdėjęs apie sadistus tardytojus, tikėjausi, kad mane muš, spardys, kitaip kankins, bet kol kas tardytojas sėdi savo kėdėje, rašo protokole mano atsakymus, kuriuos Bubulas verčia. Tačiau jo išvaizda negraži: piktai dilbčioja į mane, vis kartoja žodį "meluoji!" Dar kartą pasižiūri į mane ir prašvokščia: "Tu dar mums viską pasakysi!" Piktus žodžius Bubulas išverčia man. Paskui tardytojas padėjo plunksnakotį, atsistojo ir kažką pasakė. Bubulas liepė man prieiti prie rašomojo stalo. Priėjau. Pajutau, kad kažkas atsitiks negerai, tik nežinau kas. Staigiu rankos judesiu tardytojas griebė man už plaukų. Mano plaukai buvo ilgi, ir jo pirštai tvirtai į juos įsikibo. Smarkiai truktelėjus, nemažas pluoštas plaukų, išrautų su šaknimis, liko jo pirštuose. Labai perštėjo galvos odą. Pamačiau, kad Bubulas nukabino nuo vinies kareivišką milinę, kumščiu smogė man į pasmakrę, ir aš išsitiesiau ant grindų. Užmetę ant manęs milinę, abu pradėjo mane mušti rankomis, spardyti kojomis. Pajutau "banano" smūgius, bet neištariau nė vieno aimanos žodžio. Mušė, spardė, bet daugiau neklausinėjo, nerašė protokolo. Nežinau, kiek laiko jie taip "žaidė" su manimi, tik išgirdau Bubulo įsakymą "stok!" Įsakė susitvarkyti drabužius ir plaukus. Visur skaudėjo, perštėjo galvos odą. Pagaliau pašaukė stribą ir išvedė mane pas Stoškų ir Steponą. Stribas įsakė tuojau pat Stoškui eiti su juo. Aš spėjau pasakyti,kad turi vieną atsišaukimą ir kad tą atsišaukimą aš daviau jam skaityti. Pasakiau "muša!" Su Steponu likome dviese. Papasakojau jam, kaip tardo, ką tardytojas žino apie mus, sakiau, kad jis "neskaitė" atsišaukimo, nieko "nežino" apie LLA, niekada "nematė" jokio partizano mūsų namuose, tik dirbo visokius ūkio darbus ir nesidomėjo politika. Jis išklausė mano žodžius ir tiek tepasakė: "Aš nieko neprisipažinsiu! Mušimus ir kankinimus iškentėsiu!" Po kiek laiko stribas atvedė Stoškų ir tuojau pat išvedė Steponą. Stoškų tardė lygiai taip pat, kaip ir mane. Prisipažino gavęs iš manęs vieną atsišaukimą, perskaitęs grąžino man atgal. Apie nacionalistinę LLA organizaciją nieko negirdėjęs ir nežinąs, kad tokia organizacija yra. Stepono jis nepažino ir nieko negalėjo apie jį pasakyti. Steponą palikome vieną savo jėgomis ir ištverme kapstytis. Auštant grįžo sumuštas, suspardytas Steponas, bet jis nieko neprisipažino ir neišdavė. Langai išdaužyti, pučia skersvėjis, namas be stogo. Mes trys, sumušti, suspardyti, kūrename ugnelę, šildomės sušalusias rankas ir kojas. Šaltis skverbiasi pro plonus mūsų drabužius, maža ta mūsų ugnelė, mažai ji tešildo mus, bet vis dėlto jaukiau ir šilčiau, kai dega mažiukas mūsų laužiukas. Apie miegą negalvojame ir nekalbame, nes suprantame, kad vis tiek neužmigsime.

Išaušo rytas, bet sakome, kad Nemakščių stribai nevaišingi: nepasiūlo mums duonos ir karšto vandens. Jei išgertumėm karšto vandens, tai gal nebūtų taip šalta, ne taip skaudėtų sumuštos, suspardytos vietos. Atėjo vidudienis. Įėjo stribas ir nuvedė mane į tą patį namą. Už stalo, kaip ir naktį, sėdėjo tas pats leitenantas, savo vietoje stovėjo Bubulas. Prasidėjo tardymas. Tardytojo klausimai tie patys, mano atsakymai vakarykščiai. Šį kartą jaučiuosi esąs ne naujokas. Naktinis tardymas akivaizdžiai parodė, kad dar ne vieną kartą teks pajusti sadistų tardytojų kumščius, spardymus, "bananų" skonį ir kt. Gerai, kad mes jau žinojome,ką tardytojas žino apie mus, mes jau buvome susitarę, kaip atsakinėti į tardytojo klausimus.

Nespėjau pamatyti, kaip Bubulas užmetė ant manęs milinę, partrenkė mane ant grindų ir pradėjo savo darbą. Į talką atskubėjo leitenantas. Mušė, kojomis spardė kur pakliuvo: į krūtinę, į nugarą, per šonus ir kt. Tylėjau, nesirito nei viena ašara. Atsidarė durys, ir įėjo stribas. Kažką jis pašnibždėjo tardytojui. Bubulas nutraukė nuo manęs milinę, įsakė man atsistoti, susitvarkyti drabužius ir plaukus, išeiti iš kabineto. Prie rašomojo stalo atsisėdo tardytojas ir lyg nekaltas avinėlis žiūrinėjo kažkokius popierius. Išeidamas į lauką, susitikau Skaudvilės gimnazijos direktorių Stasį Norgėlą. Iš mano išvaizdos jis suprato, kaip kalinius tardo Stalino partijos auklėtiniai. Prasilenkiant direktorius Norgėla stipriai paspaudė man alkūnę ir sušnibždėjo: "Jonai, laikykis!" Jis įėjo į tardytojo kabinetą, o stribas mane vedė į mūsų "būstinę." Paėjus kelis žingsnius, pamačiau mūsų rogutes, šalia jų stovėjo mano tėvas. Tą dieną manęs daugiau netardė. Stoškus ir Steponas, direktoriui išvažiavus iš Nemakščių, atsiėmė tardytojo kabinete savo "porcijas."

1973m. vėlų rudenį suskambėjo mūsų buto skambutis. Prie durų stovėjo kažkur matytas vyras. Stengiuosi prisiminti, kas tas netikėtas svečias. Šis ištiesia ranką: "Sveikas, Jonai! Ar pažįsti mane? Aš Norgėla!" Nusiėmė kepurę, nusivilko paltą. Veido bruožai, balsas ir judesiai Norgėlos. Susitikome po 27-erių metų. Malonu ir gera, kad tada Skaudvilėje mažai pažįstamas direktorius ir mokytojas prisiminė mane, netikėtai aplankė. Mane tiesiog užpylė klausimais. Nuoširdžiais ir šiltais žodžiais prisiminė mano bendrabylius: Stasę Kisielytę, Salomėją Šimaitytę, Apolinarą Klivečką ir Izidorių Stoškų. Prašo papasakoti atskirai apie kiekvieną. Viskas jam įdomu, viską nori žinoti. Papasakojau, ką tada žinojau apie kiekvieną mūsiškį. Žinojau, kad Stasė Kisielytė, Zosė Liekytė, Salomėja Šimaitytė, Apolinaras Klivečką ir aš, iškentėję daugiau kaip po 10 metų, išlikome gyvi ir grįžome į Lietuvą. Tik Izidorius Stoškus negrįžo ir niekada negrįš... Amžinąjį poilsį jis rado Ochotsko jūros bangose. Su didele politinių kalinių grupe jį vežė į Tolimųjų Rytų lagerius. Laivo triumuose sausakimšai sugrūstus kalinius maitino sugedusia, sūria žuvimi. Kaliniai buvo išbadėję, tą žuvį turėjo valgyti. Visus kamavo baisus troškulys. Vandens čekistai nedavė. Prasidėjo bjaurus viduriavimas. Kaliniai mirė nuo troškulio ir viduriavimo. Mirė ir Izidorius Stoškus. Mirusiųjų kalinių kūnus čekistai metė į jūrą. Išmetė ir Izidoriaus Stoškaus-Mauro kūną.

Kai Rybakovas išsivedė mane ir Stoškų, mokytojas Norgėla tą dieną pamokų neturėjo ir buvo kažkokiais reikalais iš Skaudvilės išvykęs. Vakare grįžo į namus ir sužinojo, kas atsitiko su mumis. Nutarė mus gelbėti. Su mano tėvu kitą dieną atvažiavo į Nemakščius, susirado mūsų tardytoją: įrodinėjo, kad mes buvome geri mokiniai, nedalyvavome jokioje antitarybinėje veikloje, todėl mus reikia paleisti. Tardytojas išklausė, bet nieko nepažadėjo ir mūsų neprileido. Paprašiau papasakoti, kur ir kaip jis gyveno po mūsų suėmimo. Žinojau, kad jis yra aukštaitis, baigęs gimnaziją, vienus metus buvęs kunigų seminarijoje. Po to baigė karo mokyklą, buvo atsargos karininkas, Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. Vėliau keletą metų mokytojavo Raseinių ir Šilalės gimnazijose. Visa tai aš žinojau. Po kurio laiko Skaudvilėje Norgėlai pasidarė karšta, visiškai pašlijo ir taip neartimi santykiai su Rybakovu ir kitais Skaudvilės valdininkais komunistais. Su žmona ir dviem paaugliukais sūneliais jis persikėlė į Kėdainių gimnaziją. Ten buvo neilgai. Persikėlė į Prienų gimnaziją. Iš Prienų nuvyko į Nedingę. Nedingė -mažytis Dzūkijos miesteliukas. Mokykloje suorganizavo dramos būrelį, artimai bendravo su moksleiviais. Tame būrelyje pirmuosius žingsnius žengė aktorius Tomas Vaisieta. Pokario metais partizaninė kova Dzūkijoje buvo gerai organizuota. Čekistai visokiais būdais ieškojo agentų, šnipų, provokatorių, kurie išdavinėtų partizanus, ryšininkus, rėmėjus. Stasys Norgėla pasakoja: "Vieną dieną Nedingėje mane išsikvietė čekistai. Einu - niekur nedingsi. Kabinete sėdėjo du uniformuoti čekistai. Po trumpos įžangos jie ėjo tiesiai prie tikslo: įkalbinėjo artimiau susidraugauti su Nedingės klebonu, įsigyti jo pasitikėjimą, o viską, ką jis kalbės ir darys, pranešinėti jiems, čekistams. Iš karto griežtai pasakiau, kad klebono seklys nebūsiu, taip pat niekada nebūsiu čekistų agentu. Derybos buvo ilgos ir sunkios, bet aš nedariau jokių nuolaidų. Pagaliau pasakė, kad galiu išeiti. Įspėjo, kad niekam nepasakočiau apie šį pokalbį. Išėjau į prieškambarį. Iš kabineto išėjo tas čekistas, kuris mažai kalbėjo, tik vis žiūrėjo į mane. Priėjo prie manęs, paplojo man per petį ir pasakė: "Norgėla, ty eščio čeloviek! (Norgėla, tu dar žmogus!). Būtum užsiverbavęs, būtum paskutinis svolačius!" Daugiau jie manęs neverbavo.

Iš tolesnio jo pasakojimo sužinojau, kad vėliau jis apsigyveno Kaune, mokytojo profesiją pakeitė į sovietinio teisininko. Norgėlos ir visos jo šeimos gyvenime buvo daug sunkių valandų. Po kurio laiko jis apgynė disertaciją, gavo teisės mokslų kandidato laipsnį. Paskutiniu metu dirba dėstytoju Žemės Ūkio Akademijoje, kai kurių specialybių studentams skaito teisės paskaitas. "Nors dabar kalbėti apie Lietuvos istoriją draudžiama, bet aš surandu progų papasakoti studentams, kokia garbinga Lietuvos praeitis." Aš tikiu jo žodžiais, nes gerai prisimenu, kaip įdomiai ir uždegančiai jis mums Skaudvilėje dėstė Lietuvos istoriją. Su žmona Emilija gyvena Vilniuje, beveik kasdien važinėja į Kauną, į Noreikiškes, paskaitų skaityti Sūnūs abu medikai. Daugiau nesusitinkame, tik žinau, kad pačiame jėgų žydėjime ir brandume vėžys numarino vyresnįjį sūnų Alfredą, mirė žmona Emilija.

Nemakščiuose mus tardė, mušė ir spardė du kartus. Trečios dienos rytą stribai mus nuvežė į Raseinius ir uždarė medinio namo rūsyje. Tame name buvo įsitvirtinę enkagebistai (NKGB). Suimtuosius labai žiauriai tardė. Po visu namu buvo nemažas rūsys, padalytas į nedideles kameras. Viena nuo kitos jos buvo atskirtos lentų siena, todėl susikalbėti vienos kameros kaliniams su kitais buvo nesunku. Visos kameros buvo sausakimšai prigūstos Raseinių krašto žmonių. Atsisėsti vietos nebuvo, o apie atsigulimą galima buvo tik pasvajoti. Trūko oro, nedavė vandens, naktimis žiauriai tardė, visaip kankino. Tas sausakimšai žmonių prikimštas kameras vadino rusiškai KPZ. Rūsio viršininkas buvo Galbogis. Vaikščiojo jis apsivilkęs sovietinio milicininko uniforma, kaliniai šnekėjo, kad Galbogis tikras sadistas. Mus tris uždarė į atskiras kameras. Izidorius Stoškus pateko į vidurinę kamerą, todėl jis galėjo per sienoje iškaltas skylutes pasikalbėti su manim ir su Steponu. Pirmosios dienos vėlų vakarą išvedė mane į tardymą. Tardytojas-žydas papulkininkis. Klausimai tie patys, kaip ir Nemakščiuose. Mano atsakymai taip pat tie patys, nes su Stoškumi ir Steponu buvom susitarę, kad atsakinėsime taip, kaip Nemakščiuose. Papulkininkio pavardės nežinojau, tik kai kurie kaliniai sakė, kad jis yra Raseinių apskrities NKGB (vėliau KGB) viršininko pulkininko Sinycino pavaduotojas. Vertėja buvo jauna mergina ar moteris. Netrukus vieną naktį papulkininkis nuvedė mane į kitą kabinetą. Prie rašomojo stalo sėdėjo pulkininkas. Erdvaus kabineto sienos nukabinėtos dideliais žemėlapiais. Pulkininkas atsistoja, liepia ir man prieiti. "Parodyk, kurioje vietoje susitikai banditą Norkų!" - sako. Žemėlapyje surašyti ir kitų apylinkės kaimų pavadinimai. Pradedu nuo Skaudvilės. Rodau, kad per Nosaičių, Šiurpiškės kaimo laukus ir pro Petkaičių mišką man buvo tiesiausias kelias iš Skaudvilės į namus. Čia, pamiškėje, susitikau Norkų ir tris "banditus." Toje vietoje Norkus man davė tą lapelį, kuriame buvo parašyta nebalsuoti už pulkininką Vladą Motieką.

Iš tikrųjų j Skaudvilę ir atgal eidavau pro Paleckių sodybą. Kartu su manimi eidavo ir mano klasiokas Jonas Paleckis ir antraklasė jo sesuo Onutė. Vyresnysis jo brolis Juozas buvo mūsų mokytojas, mūsų gimnazijoje dėstė kūno kultūrą ir karinį parengimą. Rytais dažnai Juozas eidavo kartu su mumis. Iki Petkaičių miško nuo Paleckių sodybos buvo tolokai, ir pats miškas buvo kitoje pusėje. Tokio tako, kurį aš rodžiau pulkininkui Sinycinui, žemėlapyje nebuvo, ir mes niekada pro Petkaičių mišką j mokyklą nėjome. Po kelių minučių pulkininkas Sinycinas įsakė mane išvesti iš jo kabineto.

1993m. lapkričio viduryje, peržiūrėdamas tos bylos tardymo protokolus, sužinojau,kad papulkininkis buvo Mirkinas. Nors nemušė jis manęs, parsimetęs ant grindų, kaip Nemakščių tardytojas, bet buvo išradingas ir patyręs čekistas, kankinimo būdų žinojo nemažai. Prie sienos pastatydavo kėdę, liepdavo man ant jos atsisėsti ir nejudėti. Taip pasėdi kelias minutes ir nepajunti pats, kaip nuvirsti ant grindų. Prieina jis, spiria batu į galvą, į krūtinę, nugarą ar kitur. Įsako atsikelti ir vėl atsisėsti. Po kelių minučių vėl nugriūvu, vėl į tas pačias vietas spiria. Taip kartojasi kelis kartus per kiekvieną tardymą. Papulkininkis Mirkinas mėgo ir kitą kankinimo būdą: įsakydavo atsiklaupti ant abiejų kelių veidu į sieną, iškelti abi rankas į viršų ir laikyti jas tol, kol jis įsakys nuleisti. Po kelių minučių ir pačios rankos nusvyra žemyn, nesulaukusios jo įsakymo. Prieina ir vėl spiria kur pakliuvo, piktu balsu bliaudamas "rankas aukštyn!" Kai iš Galbogio rūsio stribas mane nuvesdavo tardymui, papulkininkis Mirkinas jau sėdėdavo už rašomojo stalo. Prie to paties stalo sėdėdavo jauna, 18 ar 20 metų, vertėja. Labai dažnai papulkininkis Mirkinas labai įtūžęs piktai imdavo rėkti, staugti ant manęs. Rusiškai tada mažai supratau, nežinojau rusiškų keiksmažodžių prasmės, todėl į tą jo rėkimą nekreipiau dėmesio. Galvojau, tegul jis sau rėkia, kiek jo gerklė leidžia, svarbu, kad jis manęs nemuša ar kitaip nekankina. Kai papulkininkis mane keikdavo, vertėja abiejų rankų pirštais užsikimšdavo ausis. Tik įėjus į kabinetą, bjauriu žvilgsniu jis žiūrėdavo į mane ir sakydavo: "Molodoj, no chitrij svolač!" (Jaunas, bet gudrus svolačius!).

Su Stoškumi per skylutę pasikalbėdavome kasdien. Nieko naujo tardytojas apie mus nežino, tik tas mažytis atsišaukimas. Stoškus kasdien pasikalba ir su Steponu. Sako, kad Steponą muša, kankina, bet jis kietai laikosi, nieko neprisipažįsta ir nieko neišduoda.

Sausakimšai prigrūstoje kameroje vyrai dirba: drabužiuose juda, kruta pulkai utėlių. Jų daug, jos alkanos ir piktos, geria kalinių kraują. Iki nuogumo išsirengę vyrai, žybsint silpnai elektros lemputei, dieną ir naktį medžioja utėles. Kad mušti jas nebūtų taip nuobodu, vyrai skaičiuoja, kiek kuris užmušė. Skaičiuoja dešimtimis.

Beveik kasdien į kameras atvaro naujai suimtų vyrų. Vietos ne tik atsisėsti, bet ir atsistoti nėra. Po keliolikos dienų būrį kalinių išvaro į kalėjimą. Su kitais vyrais į kalėjimą patekom ir mes trys. Tik įėjus į kalėjimą, įsakė visiems nuogai nusirengti, drabužius nunešė į dezinfekcijos kamerą, ir vargšės utėlės visos iškepė.

Prižiūrėtojai šaukia kalinius pavardėmis, skirsto. Mudu su Stoškumi patekome į trečią aukštą, 36-ąją kamerą. Kamera šviesi, pailga, bet pločio gal tik kokie du metrai. Nepriklausomybės metais čia kalėdavo po du kalinius, o dabar mūsų -18. Kaip mes visi sutilpsime? Prie abiejų sienų susėdome po 9 vyrus. Su Stoškumi mudu atsisėdome šalia vienas kito. Dieną visi ramiai sėdime, nes vaikščioti nėra kur. Kad nebūtų nuobodu, vyrai pasakoja būtus ir nebūtus atsitikimus.

Vargas vakare, kai prižiūrėtojas 10 val. įsako gulti. Skersai kameros sugula 9 vyrai. Jų kojos siekia kitą sieną. Prie kitos sienos atsigula tokiu pat būdu kiti 9 vyrai. Jų kojos siekia kitų 9 vyrų galvas. Gulime kaip silkės statinėje. Visą naktį neišgulėsi ant vieno šono, reikia verstis ir ant kito. Išsibudiname visi ir pagal komandą apsiverčiame. Šiaip taip sulaukiame 6-os valandos ryto. Prižiūrėtojas įsako keltis, ruoštis.

Sėdime mudu su Stoškumi ir stebimės, kodėl mudu laiko vienoje kameroje. Juk mudu esame bendrabyliai, žinome, kad turėtumėme sėdėti atskirose kamerose, o dabar esame kartu. Nutariame, kad sadistai saugumiečiai yra žiopli, bet tas jų žioplumas mums tik į naudą. Stoškų nuveda tardyti, klausinėja apie mane, manęs tardytojas klausia, ką aš žinau ir ką galiu pasakyti apie Izidoriaus Stoškaus antisovietinę, nacionalistinę veiklą. Grįžę iš tardymo, pasikalbame, pasitariame, kaip toliau laikytis.

Kelis kartus Stoškų ir mane iš kalėjimo vedė į tardymus. Uždarydavo į Galbogio rūsį. Vėl mus užpuldavo utėlės, bet į jas jau nekreipdavome dėmesio. Svarbu buvo tai, kad čia mes susitikdavome su naujai suimtaisiais, sužinodavome naujienų iš laisvės. Sutikdavome vyrus iš kitų kamerų. Sutikome tokių, kurie sėdėjo vienoje kameroje su Steponu. Nežinia kur prapuolė papulkininkis Mirkinas. Mus tardė kapitonai ir vyresnieji leitenantai.

Tardytojų klausimuose ir mudviejų atsakymuose nieko naujo. Sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Taip ir mudu apsipratome su tardytojų klausimais, savo atsakymais ir savo dalia. Tardytojai stengėsi mudu išprovokuoti. Stoškui sako: "Žičkus apie tave sakė taip ir taip!" Stoškus ginasi, ginčijasi, kad taip niekada nebuvo ir Žičkus taip nesakė. Nuveda mane į tardymą, man sako: "Stoškus prisipažino, viską pasakė, kas tu buvai ir ką darei!" Dabar aš ginuosi, kad niekada taip nedariau ir Stoškus apie mane taip nesakė. Grįžtame į kalėjimo kamerą, pasipasakojame pokalbius su tardytojais. Taip praėjo gal pusantro mėnesio, gal daugiau. Po kurio laiko vėl mane nuvedė į tardymą. Tik įėjus į kabinetą, tardytojas klausia: "Stoškus su tavimi vienoje kameroje?" Sakau: "Vienoje!" "Na, ir pridirbo svolačiai! Uždarė abudu į vieną kamerą! Pabandyk jus ištardyti!" - šaukia įtūžęs tardytojas. Šį kartą jis keikia bjauriausiais žodžiais ne mudu, bet kalėjimo viršininkus, kurie per savo žioplumą mudu uždarė vienoje kameroje. "Išskirsime judu ir tada ištardysime! Sužinosime tikrą tiesą! Jūs, balandėliai, daug košės prisivirėte! Mes viską žinome apie jus!" Įtūžęs tardytojas įsakė tuojau pat mane išvesti į kalėjimą. Einu ir žinau, kad pagaliau tardytojai sužinojo, kad mudu su Stoškumi esame vienoje kameroje, ir dabar mudu išskirs. Prižiūrėtojas atrakino 36 kameros duris ir griežtu balsu įsako man su daiktais išeiti iš kameros. Neskubėdamas rausiuosi savo guolyje, pašnibždu Stoškui, kodėl mudu išskiria. Sutariame, kad per tardymus ir toliau laikysimės taip, kaip ligi šiol. Rimtesniais atvejais reikalausime vienas kito akistatos. Paskubomis atsisveikinu su Stoškumi ir išeinu. Prižiūrėtojas mane nuveda į antrą aukštą, įleidžia į 29-ąją kamerą. Čia buvo 9 vyrai iš Betygalos, Pikčiūnų ir Aliejų apylinkių. Visi kaimo vyrai, kai kurie vyresnio amžiaus ūkininkai. Atpažįstu eigulį Stulginską, kurio miške stovyklavo Saturno būrio partizanai. Kažkaip enkagebistai sužinojo, kad iš Rytprūsių atvarytą jautį eigulys atidavė partizanams. Dabar tardytojas jį muša, kankina, reikalauja prisipažinti. Stulginskas ginasi, sako, kad nematė jokio jaučio ir nieko apie partizanus nežinąs. Tardytojas pyksta, keikiasi, muša, sako: "Svolačiau, meluoji!" Stulginskas prašo liudytojų, kurie akistatoje įrodytų, kad jis tikrai tą jautį pavogęs ir atidavęs partizanams. Tardytojas atsisako tokius liudytojus kviesti akistatai. Po kelių dienų Stulginską išvedė į kitų kamerą, todėl nežinau, koks buvo jo tolesnis likimas. Stulginskas pasakojo, kad yra suimti mano pažįstami Viduklės stribai Jonas Jarmoška ir jo kaimynas Blažys. Sako, kad abu jie sėdi atskirose kamerose. Neteko man jų sutikti.

Apie tolesnius tardymus, apie Izidorių Stoškų, Apolinarą Klivečką, Anicetą Normantą, Zosę Liekytę, Stasę Kisielytę, Salomėją Šimaitytę ir Raseinių gimnazijos 7-osios klasės moksleivę Bronę Tamošaitytę neberašau, nes tai jau atskira plati tema. Be to, savo prisiminimuose "Jaunystę skaudžią prisiminus" tų dienų tikrovę labai vaizdžiai ir tikroviškai aprašė Salomėja Šimaitytė-Penčylienė. Prisiminimus išspausdino JAV lietuvių laikraštis "Lietuvių Balsas" Nr.2-8,1992m.

Keliais sakiniais reikia papasakoti apie Stepono Žičkaus tardymus. Su juo Raseinių kalėjime aš ir Stoškus nesusitikome. Tik iš kitų kalinių, kurie sėdėjo su juo vienoje kameroje, sužinojome, kad jį labai žiauriai ir skaudžiai tardė, bet jis visa tai iškentė, nieko neprisipažino ir nieko neišdavė. 1946 0 3 23 tardytojas leitenantas Šekobanovas protokole įrašė tokį klausimą: "Papasakokite, kada, kieno ir kokiomis aplinkybėmis buvote užverbuotas į antisovietinę nacionalistinę LLA organizaciją?" Tardytojo protokole užrašytas Stepono atsakymas toks: "Antisovietinės nacionalistinės LLA organizacijos nariu aš niekada nebuvau, apie tokią organizaciją aš nieko nežinau." Kitame protokole į panašų tardytojo klausimą Steponas atsakė taip: "Kaltu savęs nelaikau todėl, kad antisovietinėje nacionalistinėje LLA organizacijoje nedalyvavau, nieko apie ją nežinau, su banditų formuotėmis ryšio niekada neturėjau, nei kokios pagalbos banditų grupuotėms aš neteikiau." Iš tų ir kitų Stepono atsakymų tardytojams, taip pat iš pasakojimų tų vyrų, kurie sėdėjo su juo vienoje kameroje, aiškiai matyti, kad jis kietai laikėsi, nieko neprisipažino ir nieko neišdavė. Kelis mėnesius pakamavę, čekistai išleido jį į laisvę, ir jis grįžo namo.

1946m. rugpjūčio pradžioje su dideliu būriu politinių kalinių iš Lukiškių kalėjimo mane išvežė į Komijos respubliką, į Pečioros lagerius. Gyvenimo ir darbo sąlygos buvo nežmoniškai sunkios, badas, šaltis ir sadistai viršininkai čiulpė kasdien mažėjančias mūsų jėgas. Visas nusiraminimas buvo tai, kad kaliniai galėjo kiek norėjo rašyti ir gauti laiškus savo gimtąja kalba. Pirmąjį laišką parašė man tėvas, o vėliau visus kitus laiškus rašė Steponas. Po kurio laiko laiškai dingo. Tėvas parašė, kad Steponą, kartu su 1927 metais gimusiais vyrais paėmė į armiją. Kartu su savo bendraamžiais Steponas atsidūrė Tilžėje, statybos batalione. Tai įvyko 1946m. gruodžio 20d. Dirbo prie Tilžės miesto tilto per Nemuną atstatymo darbų, 1947m. kovo mėn. jo dalinį iš Tilžės perkėlė į Latviją. Rygos mieste dirbo įvairius darbus, valė griuvėsius, remontavo per karą sudaužytą Dauguvos geležinkelio tiltą. Rygoje susirgo apendicitu, paguldė jį į karo ligoninę, operavo. Ligoninėje išgulėjo dvi savaites. Besigydant ligoninėje, dalinį, kuriame jis tarnavo, iš Rygos grąžino į Tilžę. Kai Steponas išėjo iš ligoninės, jį pasiuntė į Tilžę, į savo batalioną. Iš Rygos į Tilžę jis važiavo per Skaudvilę. Skaudvilėje išlipo, parėjo namo ir daugiau į Tilžę nebegrįžo.

Namuose ramybės nebuvo: reikėjo saugotis Skaudvilės stribų ir enkavedistų. Slapstėsi vienas mūsų ir Rakausko ganykloje, pas artimiausius kaimynus. Rašė man laiškus į Pečiorą. Iš laiškų buvo aišku, kad vienas neišsisaugos, privalės išeiti į mišką. Kartą viename voke gavau du laiškus. Vienas laiškas buvo Stepono, kitas mano klasioko Jono Nobaro. Iš Jono Nobaro laiško buvo aišku, kad jis yra partizanas, su kitais vyrais yra mūsų namuose ir abu su Steponu rašo man laiškus. Praėjo kelios savaitės ir antrą kartą viename voke gavau Stepono ir Nobaro rašytus laiškus. Tai buvo 1948 metų pavasarį. Po to daugiau Stepono laiškų negavau. 1950m. balandžio mėn. 16d. Šubertinės tardytojas tardymo protokole rašo: "Žičkus Steponas, sūnus Petro, į bandą išėjo 1948 metų birželio mėnesį, įsijungė į Jono Stoškaus-Eimučio būrį. Pirmasis jo slapyvardis buvo Benys, kurį vėliau pakeitė į Vasarį. Vėliau to būrio vadu tapo Mockus, slapyvardžiu Rikas." Toliau protokole parašyta, kad 1949 metais Kęstučio apygardos vado įsakymu Steponas Žičkus buvo perkeltas į apygardos štabą vadovu, tuo pačiu buvo paskirtas Kęstučio apygardos štabo viršininko Prano Briedžio-Jūros-Šimonio asmens sargybiniu. Į apsaugos būrį perkeltas todėl, kad Steponas gerai žinojo Kęstučio apygardos veiklos sritis, apylinkes ir žmones, kurie tose apylinkėse gyveno.

Partizanai Steponas Žičkus-Vasaris ir Jonas Paliokas-Martinaitis. 1949m.

Neturiu tiek žinių ir faktų, kad plačiau ir išsamiau galėčiau atkurti Va sario partizaninį gyvenimą ir jo atliktas užduotis. Tai padarysiu tik remdamasis kai kurių buvusių ryšininkų, rėmėjų ir kitų asmenų pasakojimais, kurie tuo laiku daug padėjo Šimoniui, Tarzanui, Vasariui ir kitiems partizanams. Taip pat panaudosiu ištraukas iš Stepono protokolų, kurie dabar saugomi KGB archyvuose.

1949m. spalio mėn. į Puželių kaimo gyventojos Blažienės sodybą atėjo trys partizanai Paliokas-Juozaitis, Vladas Mišeikis-Tazanas ir Steponas Žičkus-Vasaris. Jie čia lankėsi ne pirmą kartą, todėl Blažienė ir jos paauglė duktė Verutė juos pažino. Štai ką pasakoja Veronika Blažytė-Šimanauskienė.

"Jie pasakė, kad mūsų daržinėje nori įsirengti slėptuvę. Nors jie neklausė mamos ir manęs, ar mes sutinkame, bet mudvi jiems neprieštaravome. Mudvi gerai supratome, ką reiškia savo daržinėje turėti tokius gyventojus, bet neatsisakėme juos priimti, pasakėme, kuo galėsime, tuo padėsime. Pasikalbėjome tą kartą, ir jie išėjo. Ruduo buvo ilgas, sniego nebuvo, ir jie kelias savaites nepasirodė. Pradėjo šalti ir snigti. Lapkričio pabaigoje vėl užsuko tie partizanai. Per vieną naktį daržinėje iškasė slėptuvę ir vėl išėjo. Netrukus atvažiavo dvikinkiu vežimu. Vežimas ir arkliai buvo Mažintų kaimo gyventojo Juozo Šaulio. Atsivežė balkių, lentų ir kitokių slėptuvės įrengimui medžiagų. Visos tos medžiagos buvo paruoštos Šaulio sodyboje. Iškrovė medžiagas, arklius ir vežimą nuvažiavo Šauliui. Įrengė, užmaskavo ir vėl išėjo. Maždaug tuo laiku žuvo Paliokas. 1949m. Kalėdų pirmos dienos rytą atėjo Šimonis, Tarzanas ir Vasaris. Toje slėptuvėje jie prabuvo visą žiemą, mažai kur išeidavo. Mūsų namas prie pat Skaudvilės-Batakių vieškelio. Čia pat senos kapinaitės, kurias senieji vietiniai gyventojai vadino maro kapukais. Žemė buvo smėliukas, todėl artimesni Puželių kaimo gyventojai tuose maro kapukuose kasdavo duobes bulvėms. Buvo gerų žmonių, bet buvo ir tokių, kuriais nebuvo galima pasitikėti. Jie buvo atsargūs, labai žiūrėjo ir saugojo mudvi su mama. Vakare jie atsargiai išlįsdavo iš savo slėptuvės ir ateidavo į mūsų trobą. Paruošdavome jiems vakarienę, kartu pavalgydavome, jie nusiprausdavo, nusiskųsdavo barzdas, pasikalbėdavome. Gyvenome labai draugiškai. Jų baltinius ir kitus drabužius skalbėme mudvi su mama. Pas mus tada gyveno mūsų giminaitis paaugliukas Alfonsas Narbutas, kuris tuo laiku mokėsi Skaudvilės mokykloje. Tuo berniuku jie pasitikėjo ir jo nevengė. Nuotaika jų buvo gera, nors gerai suprato tuometinę padėtį, greitos laisvės nelaukė, ne kartą sakė, kad jie mūsų slėptuvėje žus. Kelis kartus matėme pro mūsų sodybą praeinantį būrio vadą Gaubtį-Vytautą. Jie ir mudvi su mama įtarėme, kad Gaubtys seka mūsų sodybą, nori išsiaiškinti, ar pas mus partizanai neturi slėptuvės. Čia pat augo jaunos pušelės, už kurių pasislėpus nakties tamsoje buvo galima iš arti stebėti mūsų trobesius. Prie vienos pušies radome sumintą žemę, supratome, kad kažkas mus seka. Šimonis sužinojo, kad mirė jo mama. Į mamos šermenis jis nėjo, nes buvo įsitikinęs, kad stribai suruoš pasalas, lauks ateinant. Vėliau jie kalbėjo, kad prie namų budėjo stribai ir laukė Šimonio, sugrįžtančio į savo mamos šermenis ir laidotuves. Įspūdingai ir maloniai mudvi su mama ir jie trys mūsų troboje atšventėme 1950 metų Vasario 16-osios vakarą ir Velykų šventes. Jų ir mūsų nuotaika buvo gera, mudvi su mama paruošėme šventinį stalą. Retai kur išeidavo, todėl savo maisto beveik neturėjo. Kai kada nežinia iš kur parsinešdavo lašinių, sviesto, kiaušinių ir kitokių maisto produktų. Mama sakydavo: "Iš komunistų ir raudonųjų valdininkų neimkite! Kiek turime, jums ir mums užteks. Jei geras žmogus iš geros valios duoda, galima paimti. Gero žmogaus maistas yra malonus ir skanus." Buvo geri vyrai, gaila buvo jų. Jie patys gerai suprato, kokia jų ateitis. Šimonis ir Vasaris sakydavo: "Šita slėptuvė yra paskutinė, išeisime iš jos ir žūsime!"

Atėjo 1950m. balandžio 14-oji d. Jie gavo panešimą, kad tos dienos vėlų vakarą ateitų į susitikimą pasitarimą su iš kitur atvykusiais partizanais. Nusiprausė, nusiskuto barzdas, apsivilko švariais marškiniais ir kariškomis uniformomis. Pranešime buvo įsakyta atsinešti Kęstučio apygardos štabo ir kitokius dokumentus. Kitoje miško pusėje, arti Skaudvilės-Tauragės plento, prie pat miško, buvo sodyba (ji ir dabar tebėra), kurioje gyveno Gryblaukio miško eigulys Jonas Stėgvilas. Pranešime buvo pasakyta, kad jie šioje sodyboje susitiks su nepažįstamais partizanais."

Toliau pasakoja tą naktį ištrūkęs gyvas partizanas Vladas Mišeikis-Tarzanas.

"Atėjome į Stėgvilo kiemą, mus pasitiko būrio vadas Gaubtys-Vytautas ir du nepažįstami partizanai. Jie pasisveikino su mumis ir pasakė: "Čia gyvena eigulys, pas jį ateina žmonės visokiais reikalais, gali mus pastebėti koks šnipas ir pranešti enkavedistams. Todėl į trobą eiti negalime. Eikime į daržinę, ji prie pat miško, ten mūsų niekas nepastebės, ramiai pasikalbėsime." Naktis buvo tamsi. Mes su jais nesiginčijome ir kartu atėjome prie daržinės. Jie atidarė mažąsias daržinės dureles, ir Gaubtys-Vytautas su tais dviem nepažįstamaisiais įėjo į daržinę. Paskui juos įėjo Vasaris, po jo tuojau pat Šimonis. Per slenkstį koją įkėliau ir aš. Išgirdau kažkokį šurmulį, ir Šimonis prislopintu balsu pasakė: "Pakliuvome!" Tuo pačiu momentu pajutau, kad man ant galvos krinta kažkoks sunkus audeklas, man atrodė, kad palapinė. Kažkas griebė mane už rankų. Rankoje turėjau paruoštą revolverį. Paleidau seriją. Palapinė nukrito man nuo galvos, kažkas sudribo šalia manęs. Iš automato į tamsą paleidau seriją ir atbulas išvirtau iš daržinės." Vietiniai gyventojai vėliau kalbėjo, kad Tarzanas tada nušovė Eržvilko valsčiaus NKVD viršininką ir dar vieną enkavedistą. Daržinėje kilo sąmyšis: iš svetur atvykę "partizanai" šaudė, leido raketas, bet Tarzanas, kaip vėliau jis pats sakė, nesąmoningai paėmė kryptį Gryblaukio kaimo link ir sėkmingai ištrūko. Gerokai atitolęs nuo eigulio Jono Stėgvilo sodybos, perėjo Skaudvilės-Batakių vieškelį, atsidūrė Mažintų kaime, perėjo Ančią, atėjo į Mažintų kaimo gyventojo Jono Stėgvilo sodybą. Keliais žodžiais Stėgvilui pasakė, kas atsitiko Šimoniui ir Vasariui, paprašė, kad Stėgvilas nueitų į Puželius ir viską pasakytų Blažienei ir jos dukrai Verutei. Tarzanas prašė perduoti Verutei jo prašymą, kad ji tuojau pat dingtų iš namų. Jonas Stėgvilas nedelsdamas atėjo pas Blažienę, pasakė, kas atsitiko, Verutei perdavė Tarzano žodžius.

Toliau prisimena Veronika Blažytė-Šimanauskienė.

"Supratau savo padėtį, bet kur aš galėjau tada nubėgti ir pas ką rasti saugią vietą? Mamos sveikata buvo pašlijusi, ji dažnai sirgo, aš išbėgsiu iš namų, kas ją globos ir slaugys? Nutariau, kaip bus taip bus, bet aš iš namų nebėgsiu, mamos vienos nepaliksiu. Kaip iš dangaus iškrito kaimynė Stefa Ivanauskaitė. Abi ardėme slėptuvę, į bulvių duobes nešėme ir slėpėme stiklainius su nuotraukomis, bulvių duobėse paslėpėme kitus jo daiktus. Slėptuvę pripylėme žemių ir bulvių. Pasiruošėme kratai. Viso to aš viena nebūčiau padariusi ir sugalvojusi, jei nebūtų atėjusi pačiu laiku Stefa Ivanauskaitė. Netrukus atvažiavo stribai. Išvertė visur, bet daržinėje slėptuvės ir kitokių ženklų nerado, kad kelis mėnesius pas mus gyveno Šimonis, Tarzanas ir Vasaris. Manęs ir mamos nesuėmė. Ilgais metaliniais strypais badė duobes, kuriose anksčiau buvo supiltos kaimynų bulvės, bet ir ten nieko nerado."

Taip ir išliko savo namuose našlė Blažienė ir jos dukra Verutė. Vėliau Verutė Blažytė ištekėjo už darbštaus ir gero žmogaus Zigmo Šimanausko. Juodu užaugino bene 4 sūnus ir dukrą. Sūnūs ir duktė užaugo darbštūs, gabūs, baigė aukštuosius mokslus, įgijo specialybes, sukūrė savo šeimas. Visi išskrido iš gimtųjų namų. Tik sūnus Kazimieras gyvena kartu su mama. Pačiame amžiaus brandume vėžiu susirgo vyras, ir neilgai sirgusį Veronika su visais artimaisiais ir kaimynais palydėjo jį į amžinojo polisio vietą-Skaud-vilės kapines. Sumanioji Stefa Ivanauskaitė neseniai ašventė 80-metj, bet kai mudu susitikome 1993 metų rudenį, ji buvo žvali, energinga, gerai viską prisiminė, nors prabėgę 80 metų paliko savo pėdsaką-sveikata šlubuoja.

Kai iš daržinės ištrūko Tarzanas, atvykėliai "partizanai" pakėlė triukšmą eigulio Jono Stėgvilo sodyboje: šaudė iš automatų, kitokių ginklų, leido raketas. Veltui buvo visas tas triukšmas - Tarzanas pabėgo. Įsiveržė į Stėgvilo namą, terorizavo Stėgvilą ir jo žmoną. Su Stėgvilu ir jo žmona čekistai elgėsi labai žiauriai. Tuojau pat jie suėmė Stėgvilą ir išvežė į Tauragę, uždarė Šubertinės požemiuose. Labai žiauriai tardė. 1951m. sausio 20d. Vilniuje mirties bausme buvo nuteistas Steponas Žičkus ir grupė ryšininkų, kurie taip pat buvo išdaviko Gaubčio-Vytauto aukos. Eigulį Joną Stėgvilą tada nuteisė 25-eriems metams lagerių ir 5 metams atėmė pilietines teises (25/5). Po teismo Stėgvilu išvežė į Norilsko lagerius. Keletą metų jis dirbo anglies kasyklose. Aktyviai dalyvavo Norilsko lagerių politinių kalinių sukilime. Po Stalino mirties, kai masiškai iš lagerių buvo leidžiami politiniai kaliniai, Joną Stėgvilą išleido į laisvę ir netrukus jis grįžo pas savo šeimą. Namie jis rado labai iškamuotą, čekistų ir komunistų iškankintą žmoną ir dukrelę. Metai begojo šeimos gyvenimas buvo sunkus. Užaugino su žmona dvi dukteris ir sūnų. Dukterys ir sūnus buvo gabūs ir darbštūs, baigė Vilniaus universitetą, įgijo specialybes. Po kurio laiko sugrįžo gyventi į savo tėviškę, perstatė senąjį tėvų namą, kitus pastatus. Nors ir sunkus dabartinis gyvenimas, bet šiaip taip būtų galima skursti, tačiau jo žmonos sveikata jau pašlijusi.

Stepono Žičkaus-Vasario bylos, dabar saugomos Vilniaus KGB archyvuose, numeris 18173. Pirmojo tomo pirmame puslapyje įklijuotas rusiškai rašytas aktas, kuris akivaizdžiai parodo, kaip NKGB organizavo trijų partizanų suėmimą. Išverčiau iš rusų kalbos, todėl cituoju lietuviškai.

Aktas

1950m. balandžio 15d
Gryblaukio kaimas,
Batakių valsčius,
Tauragės apskritis.

Mes, žemiau pasirašę, Tauragės apskrities MGB viršininkas papulkininkis Popovas, 2-ojo skyriaus valdybos 2 MGB LTSR pavaduotojas papulkininkis Bruenič ir vyr.operatyvinis įgaliotinis Tauragės apskrityje MGB leitenantas Krainev surašėme šį aktą:

1950m. balandžio mėn. 15d. 24val. ieškodami banditų Gryblaukio kaime,

Batakių valsčiuje, Tauragės apskrityje, eigulio Stėgvilo Jono, sūnaus Antano, gimusio 1920 metais, daržinėje susitikome su banditų grupe iš trijų žmonių. Prasidėjus susišaudymui, du banditai buvo paimti gyvi, o trečias banditas pabėgo.

Paimti banditai buvo šie:

1.    Briedis Pranas, sūnus Jono, gimęs 1925 metais Kvėdarnos valsčiuje (toliau nurodytas išsilavinimas, kaimo pavadinimas ir kiti duomenys). Bandoje nuo 1946 metų, Kęstučio apygardos štabo viršininkas. Turėjo slapyvardžius Jūra, Šarūnas ir Šimonis. Buvo ginkluotas automatu PPN, EL 1371, belgišku pistoletu ir granata f-1.

2.    Žičkus Steponas, sūnus Petro, gimęs 1926 metais Norkiškės kaime, Skaudvilės valsčiuje, Tauragės apskrityje. Bandai priklausė nuo 1948 metų. Buvo Kęstučio apygardos štabo vadovas. Turėjo slapyvardžius Benys ir Vasaris. Buvo ginkluotas automatu PPN, EL 1371, pistoletu TT ir granata f-1.

Trečio bandito Kęstučio apygardos nario Mišeikio Vlado, gimusio 1926 metais Butaičių kaime, Eržvilko valsčiuje, Jurbarko apskrityje, slapyvardis Tarzanas. Susišaudymo vietoje Tarzanas pabėgo.

Raporte nurodyta, kiek iš Šimonio ir Vasario paimta šovinių, automatų ir pistoletų, paimti du rankiniai laikrodžiai ir kiti daiktai. Taip pat paimti banditų štabo dokumentai ir susirašinėjimas. Paimta 40 egzempliorių 1950 metų balandžio mėnesį išleisto laikraščio "Laisvės Varpas."

Dviejų papulkininkių ir vyr. leitenanto dalyvavimas Šimonio, Tarzano ir Vasario paėmime rodo, kad aukšti ir atsakingas pareigas einantys čekistai daug dėmesio skyrė jiems, kad jie gerai apgalvojo ir paruošė jų suėmimo planą. Kruopščiai čekistų apgalvotą planą suardė Tarzanas. Didžiulis ir labai svarbus Tarzano nuopelnas yra tai, kad jis demaskavo į partizanų eiles infiltruotą MGB agentą Gaubtį-Vytautą.

Yra žinoma, kad, einant į susitikimą su nežinia iš kur atvykusiais "partizanais", Šimoniui ir Vasariui buvo įsakyta atsinešti štabe esančius dokumentus ir pranešimus apie jų pačių ir kitų partizanų įvykdytas užduotis ir pan. Neįtardami, kas jų laukia ir su kuo jie susitiks, pranešime buvusius nurodymus įvykdė. Trumpai sakant, čekistams patys atnešė sau labai rimtus kaltinimus, taip pat kitus labai svarbius dokumentus. Todėl visiškai nereikia lakios vaizduotės, kad suprastum, jog Prano Briedžio ir Stepono Žičkaus, taip pat ryšininkų ir kitų asmenų, kurie buvo įtraukti į jų bylą, tardymai buvo nežmoniškai sunkūs ir žiaurūs.

Tauragė. Vokiečio Šuberto namas, vadinamas Šubertine. Buvusi NKVD areštinė

Išvedę iš eigulio Jono Stėgvilo daržinės Praną Briedį ir Steponą Žičkų, čekistai nedelsdami išvežė juos į Tauragę, Šubertinės požemiuose uždarė į atskiras kameras, rytojaus dieną - balandžio 16-ąją pradėjo tardyti. 1950m. balandžio 19d. Tauragės apskrities operatyvinio skyriaus viršininkas MGB vyr. leitenantas Nemykinas pasirašė nutarimą suimti Steponą Žičkų. Apie to nutarimo turinį Steponui pranešė kitą dieną - balandžio 20d. Peržiūrėdamas Stepono bylos tomus, neskaičiavau, kiek kartų jį tardė Tauragės ir Vilniaus MGB (vėliau KGB) tardytojai. Atkreipiau dėmesį į tai, kad visuose Stepono tardymuose dalyvavo vertėjas. Iš Subertinės į Vilniaus MGB kalėjimo požemius Šimonį ir Vasarį pervežė kovo ar balandžio mėnesį.

1950m. rugsėjo 29d. Stepono Žičkaus-Vasario tardymas buvo baigtas. Apie tai jam pranešė vertėjas jaunesnysis leitenantas Marcinkevičius. Beveik 4 menesius (iki 1951 01 20) po tardymo, KGB požemiuose laukė teismo. Po teismo vėl 4 mėnesius Lukiškių kalėjimo požemiuose, antrame korpuse, vienutėje, mirtininkų kameroje, sulaukė gegužės 17-osios dienos - buvo sušaudytas.

1957m. gegužės viduryje grįžau iš Intos į Lietuvą. Gegužės 17-osios rytą Batakių geležinkelio stotyje mane pasitiko tėvas. Susitikome daugiau kaip po 11-os nesimatymo metų. Tuo metu tėvas gyveno Eidintų kaime, arti geležinkelio stoties. Dvi dienas praleidau Eidintuose ir atėjau į Puželių kaimą pas pusbrolį Kazimierą Jokubauską. Po kelių valandų atėjo Jokubauskų artima kaimynė Stefa Ivanauskaitė.

Prisiminiau, kad mano vaikystėje ir vėliau Stefa, jos seserys ir jų mama gyveno Puželių kaimo pakraštyje. Žinojau, kad jų kaimynai ir kiti seseris Ivanauskaitės ir jų mamą minėdavo gerais žodžiais už jų energiją, sumanumą ir ryžtingumą. Todėl tas netikėtas susitikimas su Stefa Ivanauskaite buvo man savaip malonus ir įdomus. Pasikalbėjome gal 3 valandas, gal daugiau, ir Stefa Ivanauskaitė pakilo išeiti. Ji man pasakė: "Palydėk mane, aš turiu kai ką tau atiduoti." Palydėjau ją iki Prano Tamulio namo, kuriame ji gyveno su savo senute mama. Pasiėmė kastuvą ir sako: "Eime!" Paėjome kelias dešimtis metrų iki Ančios šlaito, ji sustojo ir pradėjo kasti. Iš negilios duobutės ji išėmė du trilitrinius, gerai užlakuotus stiklainius. "Tuose stiklainiuose yra partizanų nuotraukos," - sako Stefa. "Kai tavo brolis Steponas su Šimoniu enkavedistams pateko gyvi, mudvi su Verute Blažyte tuojau pat išardėme jų slėptuvę, išnešėme iš jos visus jų daiktus ir tuos stiklainius. Viską paslėpėme bulvių duobėse. Pasiruošėme kratai. Vos spėjome viską sutvarkyti, atvažiavo būrys enkavedistų ir stribų. Daržinėje ieškojo slėptuvės, bet jos nerado. Jos vietoje buvo įdubusi duobė, į kurią mudvi supylėme krūvą bulvių. Ilgais metaliniais strypais jie badė duobes, bet nieko jose nerado. Pasibaigus kratai, enkavedistai ir stribai išvažiavo. Mudvi nuėjome prie duobių ir pamatėme, kad toje duobėje, kurioje mes paslėpėme šituos stiklainius, durta kelis kartus. Vienas dūrimas buvo labai arti stiklainio. Labai mažai reikėjo, ir būtų į stiklainį pataikę. Tuos stiklainius pasiėmiau, atnešiau čia ir užkasiau. Žinojau, kad tu esi gyvas, laukiau kol sugrįši, norėjau tas nuotraukas tau atiduoti," -baigė Stefa Ivanauskaitė. Parsinešėme tuos stiklainius į Stefos kambarį, nutarėme atidaryti ir pasižiūrėti, kas juose yra. Abiejuose stiklainiuose buvo labai tvarkingai sudėtos, į tūteles suvyniotos ir siūlais surištos partizanų nuotraukos. Į atskiras tūteles buvo suvyniotos, taip pat siūlais surištos, išryškintos foto juostelės. Kai kurios nuotraukos buvo šiek tiek apgedusios, bet dauguma neblogai išsilaikiusios. Žemėje jos išbuvo ilgiau kaip 7-erius metus.

Tuos stiklainius su partizanų nuotraukomis ir foto juostelėmis parsinešiau į pusbrolio Kazimiero Jokubausko namus. Su Kazimieru ir jo žmona Klimentina dar kartą peržiūrėjome tas nuotraukas ir foto juosteles ir padėjome į skrynią, kuri buvo didžiajame kambaryje. Toje skrynioje buvo staltiesių, rankšluosčių ir kitokių audinių. Po kelių dienų iš Eidintų atsinešiau ir į tą pačią skrynią padėjau iš Intos parsivežtus sąsiuvinius, kuriuose buvo mano ranka perrašyta 1955 metais redaguota Intos lageriuose poetų ir poečių eilėraščių antologija "Benamiai," Jono Kudžmos-Saulėno parašyta Intos poetės Stasės Vitaitės-Babraitienės-Smilties poezijos recenzija "Noriu gyvenimo dainos," 1956 metų pavasarį Intoje redaguota eilėraščių antologija "Saulėtekio link" ir kiti Intoje sukurti eilėraščiai.

1957m. rugsėjo mėn. pradžioje išvažiavau į Lentvarį ir netrukus įsidarbinau Lentvario kilimų fabrike tiekėju. Į Lentvarį atvažiavo ir įsidarbino inžinierius Adolfas Savickas, su kuriuo kelis metus praleidome 2-ame Intos lageryje, abu kartu grįžome į Lietuvą. Lentvario vidurinės mokyklos mokytojas Motiejus Šimelionis ir jo žmona Onutė išnuomavo mums savo buto vieną kambarį, padėjo prisiregistruoti. 1958m. vasario mėn. 7d. saugumiečiai kapitonas Cikanavičius, kapitonas Maslauskas ir leitenantas Žilakauskas kambaryje, kuriame gyvenome su Savicku, padarė kratą ir paėmė tuos du sąsiuvinius, kuriuos į Lentvarį atsivežiau iš Puželių. Tuose sąsiuviniuose buvo mano ranka perrašyti keli Bernardo Brazdžionio, Jono Aleksandriškio, Jurgio Baltrušaičio ir kitų Nepriklausomos Lietuvos poetų eilėraščiai. Taip pat į saugumiečių nagus pateko Intos eilėraščių antologija "Saulėtekio link," taip pat nemažas pluoštas Intos poetų Smilties, Žibutės, Vitos, Baltijos, Samanos, Širvėno, Lino, Mąsčio ir kitų autorių eilėraščių. Saugumiečiai kapitonas Cikanavičius, kapitonas Maslauskas ir leitenantas Žilakauskas dar paėmė kunigo Edvardo Simaškos, Stefos Večerškytės-Daukšienės-Baltijos, antologijos "Benamiai" redaktoriaus Vaclovo Gudaičio-Raso, Bronės Tamošaitytės ir Antano Stoškaus-Railos man rašytus į Lentvarį laiškus. Vasario 7-ąją d., kai saugumiečiai mūsų kambaryje darė kratą, aš buvau komandiruotėje, todėl rytojaus dieną tie patys "svečiai" atvažiavo ir, į "Pobiedą" mane pasodinę, išvežė į Vilnių. "Pobieda" sustojo Gedimino gatvėje prie KGB rūmų paradinių durų. Po vidurnakčio prižiūrėtojas nuvedė mane laiptais žemyn į požemį ir įstūmė į 37-ą kamerą. Tik man įėjus į vidų, atsisėdo savo gultuose du jos gyventojai. Vienas iš jų buvo Kauno Politechnikos Instituto studentas Vladas Dryžas, kitas - skaudviliškis Stasys Stungurys. Iš karto jis mane pažino. Skaudvilėje gerai pažinojau visą Stungurio šeimą. Skaudvilės miestelio ir apylinkių gyventojai labai gerbė Stasio Stungurio tėvą: jis buvo labai sąžiningas, teisingas ir religingas žmogus. 1945-1946 mokslo metais Stungurys mokėsi 6-oje gimnazijos klasėje. Neturėjome duomenų, kad jis yra nepatikimas, kad jis mus, berniukus, ir mūsų mergaites gali išduoti enkagebistams, bet mes, kurie buvome rimtai įsijungę į kovą su komunistais, nuo Stungurio laikėmės atokiau. Taip darėme todėl, kad mums tada atrodė, kad jis nėra tikras idealistas. Netikėtas susitikimas su Stunguriu mane ne tiek nudžiugino, kiek nustebino. Jis papasakojo, už kokius "nuopelnus" pateko į šią kamerą. Buvo chruščiovinis atoslūgis. Grįžtantys iš lagerių politiniai kaliniai parvežė į Lietuvą Antano Miškinio "Psalmes" ir kitų autorių eilėraščius iš lagerių, atviriau pasikalbėdavo apie Brazdžionio ir kalinių eilėraščius su savo draugu Vytautu Girdzijausku. Suėmė saugumiečiai Vytautą Girdzijauską, suėmė ir Stungurį. Nors kapitonas Jurčius ir kiti saugumiečiai tardė mane dažnai, visokiais būdais stengėsi priversti pasakyti slapyvardžiais prisidengusių Intos poetų ir poečių vardus ir pavardes, bet patirties ir žemaitiško užsispyrimo man užteko, ir saugumiečiai nieko iš manęs nesužinojo. Su Vladu Dryžu ir Stasiu Stunguriu 37-oje kameroje išbuvau pustrečio mėnesio. Kartais jiems papasakodavau apie pokario metų partizanus ir kitus man žinomus atsitikimus. Nors visa tai, ką aš pasakojau, įvyko tais metais, kai su Stunguriu mokėmės kartu, bet žinojau, kad jis viso to nežino. Pasakojau apie partizanų nuotraukas, tik nesakiau, kas ir kaip jas saugojo ir kur jos yra paliktos.

Balandžio 12-ąją d. su mumis atsisveikino studentas Vladas Dryžas. Jį išvedė į LTSR Aukščiausiąjį Teismą. Likome dviese su Stunguriu. Abiejų tardymai buvo baigti, abu žinojome, kad ir mus išves į teismą, sužinosime, kokias bausmes mums paskelbs. Balandžio 24-osios d. rytą ir aš atsisveikinau su Stunguriu. Išvedė mane į KGB kiemą, perdavė mane raudonais antpečiais "pasipuošusiems" kareiviams, uždarė į "juodąjį varną" ir nuvežė į LTSR Aukščiausiąjį Teismą. Prie manęs priėjo nematytas vyras, pasisakė esąs Zaleckis, mano gynėjas. Nelaukdamas mano atsakymo, ar sutinku, kad jis būtų mano advokatas, Zaleckis pasakė: "Aš gyniau tavo brolį Steponą. Gerai žinau jo bylą." Aš atsakiau, kad jis man nereikalingas, nes viskas jau KGB nuspręsta, teismas yra iš anksto surežisuotas spektaklis.

KGB rūmuose peržiūrėdamas savo antrąją bylą, radau visą teismo aprašymą, kurį užrašė tuometinė Aukščiausiojo Teismo sekretorė Gonestaitė. Mano atmintyje ligi šiol išliko tada mane teisusių asmenų pavardės: teisėjas Jukna, tarėjos Stukaitė ir Rimkutė, sekretorė Gonestaitė, prokuroras Mockevičius ir KGB paskirtas mano gynėjas Zaleckis. Cituoju prokuroro Mockevičiaus kalbą, pasakytą mano teisme: "Žičkus buvo pirmą kartą teistas 1946 metais. Būdamas lageryje, savo antitarybinės veiklos nenutraukė. Rašė antitarybinius laiškus savo giminėms ir buvusiems kaliniams. Rašė antitarybinio turinio eilėraščius, juos platino. Skaitau, kad kaltinimas pateiktas pagrįstai ir įrodytas. Prašau Žičkui skirti bausmę 8 metus laisvės atėmimo."

Prokuroras Mockevičius, kaltindamas mane, pasakė šešis sakinius, o advokatas Zaleckis "gindamas" mane pasakė tik du: "Žičkus, būdamas jaunas, įvykdė nusikaltimą, buvo auklėjamas senų pažiūrų. Prašau bausmę švelninti."

Mažytė pertraukėlė. Į salę vėl suėjo ir savo vietose atsistojo šio spektaklio pagrindiniai artistai: teisėjas Jukna, Stukaitė, Rimkutė, sekretorė Gonestaitė. Savo vietose stovėjo prokuroras Mockevičius ir advokatas Zaleckis. Įsakė ir man atsistoti. Teisėjas Jukna iškilmingu balsu perskaitė:

Nuosprendis

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu 1958m. balandžio mėn. 24d. Vilniaus mieste

Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų Bylų Teisminė Kolegija iš pirmininkaujančio Juknos, Liaudies tarėjų: Stukaitės ir Rimkutės, dalyvaujant prokurorui Mockevičiui, advokatui Zaleckiui, sekretoriaujant Gonestaitei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą Žičkaus Jono, Petro, gimusio 1924m.(gimimo vieta ir kiti duomenys). Byloje esamais daiktiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir paties Žičkaus paaiškinimu, jo kaltė pagal BK 58-10 straipsnio 1 -ąją dalį įrodyta pilnai.

Nusprendė

Žičkų Joną, Petro, gimusį 1924 metais, pripažinti kaltu pagal BK 58-10-1 dalį ir nubausti (7) septyniais metais laisvės atėmimo. Kardomąją priemonę palikti tą pačią - laikyti suėmime. Bausmės pradžią laikyti nuo 1958m. vasario 8d. Daiktinius įrodymus - eilėraščius ir laiškus palikti prie bylos. Nuosprendis yra galutinis ir neapskundžiamas. Pasirašė: pirmininkaujantis Jukna, liaudies tarėjos Stukaitė ir Rimkutė.

15 valandą baigėsi teismo spektaklis. Šis antrasis mano teismas skyrėsi nuo pirmojo. 1946m. liepos 12d. mane, Izidorių Stoškų, Apolinarą Klivečką, Anicetą Normantą, Stasę Kisielytę, Zosę Liekytę, Salomėją Šimaitytę, seseris Zosę ir Onutę Žyvatkauskaites, Raseinių gimnazijos 7-os klasės moksleivę Bronę Tamošaitytę Raseiniuose teisė Karinis tribunolas, teisėjai ir prokuroras buvo rusai, buvo vertėjas. Šį kartą mane teisė lietuviai. Žinoma, teisėjas Jukna, prokuroras Mockevičius, advokatas Zaleckis, tikriausiai Stukaitė, Rimkutė ir Gonestaitė priklausė "šlovingajai" komunistų partijai...

Gerai supratau, kokia ateitis manęs laukia sovietiniuose lageriuose, bet buvau patenkintas, kad ištvėriau per tardymus, neišdaviau Intos poetų ir kitų. Buvo gera, kad išsaugojau Žibutę, Smiltį, Vitą, Samaną, Širvėną, Liną, Rasą, Mąstį, Paupietį ir kitus.

Buvę partizanai Petras Paulaitis ir Leonas Laurinskas prie rūsio, kuriame buvo įrengtas P.Paulaičio bunkeris. Poškakaimis, 1983m.

1965m. vasario 8d., baigęs 7-erių metų bausmę, išėjau iš 7-ojo Mordovijos lagerio ir po kelių dienų sugrįžau į Lietuvą, atvažiavau į Puželius. Jokubauskų troboje, toje pačioje vietoje, stovėjo ta pati skrynia. Po audiniais radau mano padėtas nuotraukas ir iš Intos parsivežtus rankraščius. Maždaug po pusantrų metų Vilniuje atsitiktinai sutikau Stasį Stungurį. Jis paklausė, ar partizanų nuotraukos ir foto juostelės išliko, paprašė atvežti jam į Vilnių. Sako: "Turiu gerą ir patikimą pažįstamą fotografą, jis sutinka tas nuotraukas ir juosteles tinkamai apdoroti." Po kelių savaičių važiavau į Vilnių ir nuvežiau Stunguriui. Netrukus įsitikinau, kad Stungurys sakė tiesą: kito susitikimo metu jis man parodė pluoštą mano brolio ir kitų partizanų gerai padarytų nuotraukų. Daugiau kaip 20 metų Stungurys laikė paslėpęs tas nuotraukas, išsaugojo jas iki 1988 metų. Stungurio iniciatyvos dėka Kęstučio apygardos partizanų nuotraukos ne kartą buvo demonstruojamos Atminimo renginiuose, pateko į Kęstučio Girniaus knygą "Partizanų kovos Lietuvoje." Iš manęs gautas nuotraukas ir foto juosteles Stungurys vėliau grąžino man. Gerai žinojau, kad mane atidžiai stebi ir nuo "paklydimų" saugo Prienų saugumietis majoras Nikitinas ir kiti. Pas save tas nuotraukas ir rankraščius laikyti buvo pavojinga, pas svetimus taip pat nebuvo kaip. Sužinojau, kad Tauragėje partizanų nuotraukomis domisi fotografas Leonas Laurinskas. Stefos Ivanauskaitės išgelbėtas nuotraukas ir foto juosteles jam ir nuvežiau.